Venesuela – benzinas veltui, dolerio spąstai, aukso kasyklos ir (ne)saugumas šalyje

kovo 17, 2013 • LT • pagal
0 Komentarų

Kuro fontanai, duobėti keliai ir antikvariniai automobiliai

Hugo Čavesas - buvusi tėvynės širdis. | Hugo Chavez - the heart of the country.

Sustoja senovinis (tikriausiai 40 metų senumo automobilį jau galima taip vadinti) amerikietiškas fordas – laivas. Neloptytas, kaip ir šimtai šalia pravažiuojančių. Regis kažkas čia suvežė antikvarinius automobilius iš užkonservuotų JAV šiukšlynų, ir paleido juos riedėti gūbriuotomis duobėtomis gatvėmis. Tačiau viskas ne taip. Visi kaip susitarę pasakoja – šie automobiliai dar nuo gerųjų bonanza laikų, kai Venesuela klestėjo, kai tie, kurie dirbo turėjo pinigų, nepaisant korupcijos mąstų. Dabar labai blogai. Korupcija tokia pat, gal net ir didesnė, tačiau visi gyvena prastai, o bolivaras (Venesuelos pinigas) bevertis. Taigi ir tarška dulkėtais keliais tokie automobiliai – vaiduokliai. Kai kurie padažytais kraštais, tačiau kai kurie atrodo taip, kad dalys nukris nuo bet kurio įkričio į vieną tų kelio duobių. Vėliau jau matysime nemažai naujų, tačiau pasak vietinių, labai brangių automobilių. Bet kol kas, kol technikai vis dar priima taisyti senąsias (o kai kurie tą daro labai nenoriai), senieji it sušaudyti rūdžių suėsti skardos lapai perveža žmones ir prekes. Ar dar ką nors turi atlikti automobilis?

Pritrūkus benzino, teko jo medžioti iš motociklininkų. | When we ran out of the gas it was necessary to buy it form the motorcyclists around.

Mūsų vairuotojas lengvai sutinka paimti į savo senolį. Ir šįkart neprašys, kaip kartais pazyzia kur nors Uzbekistane, sumokėti už benziną. Čia visi sutartinai linksi – benzinas dykai dovanojamas. Na gal simboliškai tereikia susimokėti. Skaičiuojama čia ne litrais, ne galonais kaip kitose šalyse, o bakais. Taigi už maždaug 80 litrų baką sumokėsi 8 bolivarus. Jei skaičiuotum oficialiais doleriais – būtų 2$, o realiai – už pusę dolerio. Taigi maždaug už litą. Algebros klaidų nėra – tiek beznino už vieną litą. Tad bet kas, kas turi nors kiek važiuojančią priemonę, gali leisti sau važinėtis.

Galite tik įsivaizduoti, kokia pagunda kyla pasidalinti tokiu veltui atiduodamu kuru su kaimynais. Panašiai, kaip Kaliningradas su pasienio lietuviais. Ne už dyką, žinoma. Kolumbijos pakelės nusėtos buteliais, įvairios talpos indais žymiai pigesnio už vietinį beznino. Ir vietiniam, ir besidalijančiam gerai. Bet ne valstybei. Bet kad valstybės tarpusavyje nesutaria, ir oficialiai prekėmis nesimaino. Gyvuoja ‘iš po stalo’ laikai.

Sakysit, tai negi valstybė nieko nesiima ir nedaro. Kad sumažintų kontrabandos mąstus, ji imasi priemonių. Patikros punktų čia kaip grybų po šilto gero lietaus. Per keliasdešimt kilometrų apie dvejos dešimtys. Mes savo pasų į kišenę net nebededam, vis tiek dar tikrins kokį dvidešimt kartų (situacija nepagražinta). Visi – armija, policija – įdėmiai apžiūri keliaujančiųjų bagažus, tačiau benzino mąstai nemažėja. Matyt pats policijos-armijos rėtis gerokai apiplyšęs ir nebeatskiria grūdų nuo pelų, kad net sunvežimiai benzovežiai prasprūsta nepastebėti. Žinia, ne už dyką. Tad abiem pusėms gerai – ir policininkai turtėja, ir verslaujančiam gerai. Na, o kol valstybė turi benzino daugiau nei geriamo vandens, gal taip švaistytis ir gali.

Benzinas čia beprotiškai pigus. Už tuos 58 litrus jis sumokės maždaug keturiasdešimt lietuviškų centų. | The gas is increadibly cheap here, even cheaper than in Turkmenistan. for those 58l of gas he will pay just half a dollar.

Tačiau ji griebias kito būdo. Štai šalia Kolumbijos esančiose degalinėse tik to rajono gyventojai. Jų mašinos pažymėtos tam tikrais įtaisais – ‘čipais’ – leidžiančiais prispilti tik 80litrų per dieną. Jei nesi iš to rajono, benzino negausi.
Tokios sistemos spąstuose atsidūrė ir mūsų vairuotojas. Šiaip baigęs universitetą, darbą įstaigoje išmainė į vairuotojo automobilį, mat taip jis gali sparčiau užsidirbti. Taigi tas jo automobilis sustoja ir nė iš vietos. Baigėsi benzinas. ‘Juk atrodo tiek degalinių pravažiavom, galėjo pasiskaičiuoti’, tyliai sau nustembam. Kaip tik tada jis ir pasiguodžia dėl čipų sistemos. Iš ten jis negaus nė litro. Tenka medžioti kokį motociklininką, kad šis gelbėtų situaciją, ir aišku neliktų be skatiko. Taip ir elgetaujame po litrą kitą, kol galų gale pasiekiame Marakaibą.

Bet jeigu daliji savo tėvynainiams kurą pigiau už druską, tai ar nebūtų geriau paskaičiuoti išteklius taip, kad ir kelių taisymui užtektų. Nes kai kurie jų – apverktini, kiti važiuojami, bet duobėti, skurdžiai lopyti. Tą pačią problemą turėjo ir naftos gigantas Turkmenistanas, saviškį irgi už centus dalydamas. Kur tokia šalių logika, mums sunku suprasti. Ne tik mums, spjaudosi ir vietiniai, nesvarbu senus ar naujus automobilius per duobes jodydami, ir aišku sveikatos daugiau jiems nepalikdami.

Saugumo labirintai

Policijos ir armijos gausu - kas keliasdešimt kilometrų, o ties Kolumbijos siena ir tankiau. | On a two hundred kilometer road from the boarder there are round twenty police posts stoping cars and looking for illigal stuff.

Policijos ir armijos postai mus lydės per visą Venesuelą. Manėme, kad Kolumbija bus kiek nesaugi, nes žmonės apie tai nuolat kalbėjo. Tačiau mes iš karto buvom perspėti, kad Venesueloj dabar tik dar baisiau. Pagrobimų skaičius milžiniškas. Grobia visus: diplomatus, turtingesnius piliečius, turistus. Mes į vietinius nepanašūs, tad grėsmė nemenka. Vienas vairuotojas, pažvelgęs į pravažiuojamus kalnus, kuriuos mes ką tik pagyrėme dėl jų grožio, it paprastą istoriją porina. Jis buvo tris dienas laikomas įkaitu tuose įstabiuose kalnuose. Kankino, reikalavo iš artimųjų pinigų. O štai jo draugą ir visai nužudė, nes šis laiku pinigų nesumokėjo.

Ne vienas vairuotojas skundėsi, kad dabar dirbti niekas nenori, o tokių robinų hudų, tarsi mažinančių nelygybę, bet iš tikrųjų nenorinčių dirbti, o lengvai pelnyti pinigų, pilni kampai. Net yra tokia profesija – derybinkas su pagrobėjais. ‘Ačiū Hugo Čavesui už tai’ veik pro sukąstus dantis kalba vairuotojas. Jis portugalas, ilgus metus jau čia gyvenantis ir turintis verslą. ‘Aš juk netinginiauju, dirbu, kaip ir visi’ guodėsi jis.

Kai kurios mašinos atrodo subyrės vien nuo prisilietimo. Kuras pigus, todėl net ir neturtingesni gali važinėtis. | Some cars look like going to break at any moment, but as the gas is cheap even the poor can have a drive.

Tik vienas vairuotojas iš visų mus vežusių jautė simpatiją Čavesui. Mat anot jo dabartinis, jau visai pasiligojęs prezidentas, rūpinasi vargšais – mostelėjęs į vieną didžiausių vargingųjų rajonų Karakase – Petare. Ant kalnų namai įsikūrę praktiškai vienas ant kito – tokio spalvoto tankumyno dar nematėm. Egzotika akiai, bet labai jau nepatogu gyventi. Antra vertus, jie turi namus. Kaip tik šiems gyventojams prezidentas ir įkūrė metro.

Duoda ne tik vargšams, nors gal labiau simboliškai. Kai kuriem duoda daugiau. Ištikimiesiems namus pastato. Jei su niekuo nekalbėtum, važinėtum su viešuoju transportu, matytum visus tuos propagandinius plakatus ir grafiti, galvotum, kad čia ideali šalis. Prezidentas apkabinęs senolę, tada su vaikais, tada su darbininkais. Šalis turtinga, pažanga didžiulė. Žodžiu, tikras socializmas. Ir tikrai yra žmonių, kasdien vilkinčių raudonais marškinėliais ir kepuraitėmis su lozungu apie tėvynę ir meilę. O visi kiti vairuotojai šnirpštė, raukėsi, vartė akis ir kitaip reiškė atvirą antipatiją, keikė kelius, šaipėsi iš dovanojamo benzino, bet prastos kelių kokybės ir brangaus gyvenimo.

Tranzuojant. | While hitchhiking.

Kaip minėjome, visi keliai nustatyti policijos ar armijos postais. Jie tikrina atstiktines mašinas, ar neveža jie narkotikų ar kontrabandos. Kai vienoje tokių stotelių jie parodė mums, kad išneštumėme savo kuprines patikrai, mes klusniai taip ir elgiamės. Staiga jie apsigalvoja ir mus paleidžia. Vairuotojas aiškina: ‘kadangi jūs nesispyriojote, policininkas matė, kad nieko iš jūsų nepeš. Jei kiti ką nors būtų vežę nelegaliai, tuoj būtų inkštę, ir žinoma susimokėję’. Žodžiu, korupcija keliuose, kaip kad anksčiau Lietuvoje, egzistuoja pilnu tempu.

O kad tai tikrai yra, įsitikinome iš arti. Vienas mūsų vairuotojas, kuris mus vėliau atveš prie Brazilijos sienos, jau kelintą kartą vežasi bakus benzino – ruošiasi jį parduoti brazilams. Kareiviams jį sustabdžius, jis iškart jiems paduoda keletą telefono kortelių (šiuom kartui). ‘Taip mane lengviau praleidžia’ jis nusišypso. Palikęs mus savo rančitoj (mažam ūkelyje), jis pažadėjo pavežėti kitą dieną apie 400km, tad taip mes nutarėme jo palaukti. O tuo tarpu jis važiavo bent šešis kartus, kol pripildė visus įmanomus bakus. ‘Jūs tik paskaičiuokit, kiek galėsiu uždirbti iš brazilų’ vairuotojas buvo atviras. Vėliau pravažiuojant armijos ar policijos postus, drebėti nereikėjo. Atvirkščiai, visi tik šypsojosi, mojavo, it būtų patys geriausi draugai. Tokia yra šių dienų venesueliečių realybė. Jei mokėsi susitarti su valdžia ir apeiti neapeinamus kampus, gyvensi. Šlovingasis socializmas.

Dolerio spąstai

Saldi kukurūzų duona su sūriu.. mmm sotu.. | Sweet corn bread with melted chease.. mm so fulfiling.

Venesueloje pirmąją dieną mus ištiko šokas. Kai patikrinome internete, kiek oficialiai kainuoja doleris bolivarais (laimei, oficiliai niekada nesikeitėme) – plaukai šiaušėsi. Nes paskaičiavus kainas tokiu santykiu būtų maždaug tokios: duona – 5$, pienas 10$, traškučiai 20$. Apie mūsų 5 dolerių biudžetą dienai reiktų tik pasvajoti. Tomis minutėmis mes net galvojome, kad tikriausiai venesueliečiai šaipytųsi iš norvegų, kaip pas skandinavus pigu. Tačiau joks turistas taip nesikeičia, nes valstybė kontroliuodama santykio kursą, taip padarė, kad valstybėje beveik neliko dolerių, o juodoje rinkoje už dolerį vietoj 4, gauni 18 bolivarų. Tad jau realiais paskaičiavimais, kainos nebėra tokios baisios. Drąsiai tada ir pietaujame pakelės valgyklose, ir vaisių perkame užtektinai.

Venesuela stebino savo ekonomine išmintimi. O juk tai be galo turtinga ištekliais valstybė, turinti naftos, aukso, aliuminio. O žmonės gyvena vargingai. Kontrastų šalis – ne mūsų, o vieno iš vairuotojų žodžiai.

Kelionė šalimi

Petare - neturtingųjų rajonas Karakase. | Petare - the poor people area in Caracas.

Marakaibo tiltas atrodė bene ilgiausias kada nors pravažiuotas. Kiek bevažiuotum, kitas krantas vos matyti. O mums iššokus palei Marakaibo ežerą, tuoj pat už tilto, paprašėme vienos moterytės, ar galėtumėme pasistatyti palapinę tiesiai jos kieme, prie pat ežero. Išvarginti karščio, o labiausiai didmiesčio triukšmo, mes susėdę žvelgėme į dabar jau tyliai judantį ilgą šviesų karavaną, ir džiaugėmės turintys tokią netikėtai jaukią vietą.

Jau kitą dieną tranzuoti iš pradžių buvo viena kančia. Be galo tvanku – tai pati tvankiausia Venesuelos dalis, šešėlis jau sumažėjęs iki neegzistuojančio, o pravažiuojančiųjų veidai marmuriniai. Gal karnavalinė šeimyninė nuotaika, persiritusi nuo Kolumbijos iki Brazilijos, trukdė žmonėms priimti į savo ekipažą. Nors vienas žmogus, vėliau sustojęs teigė, kad šiaip jau venesueliečiai nepratę padėti vieni kitiems. Tąkart prieštarauti negalėjome, nes tranzas Pietų Amerikoje kol kas atrodo vienas didelis iššūkis. Sustoja, mūsų manymu, ne bet kas, o tik patys geriausi. Mes nuolat laukiame ‘savo žmogaus’. Tokie ir sustodavo – tik geriausi ir įdomiausi.

Mus priėmusi venesueliečių šeima nepaliovė stebėtis mūsų kelione, kuri mums - tai jau gyvenimas. | One nice family accepted us for a nights stay.

Ties Karakasu stovėjome, anot žmonių, vienoje nesaugiausių vietų. Policija išplėstomis akimis aiškinto ‘juk čia Karakasas’. Sako, čia kas savaitę po šimtą žmonių nužudo. Bet mums juk jį reikėjo kažkaip prakeliauti. Ir dėka gerų žmonių, mes jį palikome neužsukę ir be nuotykių. Bet tada kai stovėjome, ir laukėme savo žmogaus, ir atrodė, kad niekas niekada taip jau ir nebesustos, netikėtai sustoja vienas jaunas žmogus. Nors pats negalėjo pavežėti, nes net ne ton pusėn važiavo, jis mums įdavė maišelį vaisių. O kitas venesuelietis Karlosas su giminaičius tąkart ne tik pavežė iki saugesnės vietos, bet vėliau sugrįžę dar mus namo nakčiai pasikvietė. Ir tai vyko kaip tik tada, kai jau ketinom Venesuelą į nedraugiškiausių dvejetuką įtraukti (pirmojoje deja laikosi Laosas).

Taip, kai kurios šalys tiesiog pulsuoja natūraliu draugiškumu. Taip kaip jautėmės Azijoje, Aliaskoje, Kanadoje ar Centrinėj Amerikoj, būtent šioje Pietų Amerikos dalyje nė per nago juodymą nepanašu. Tačiau kiekvienoje šalyje yra nuostabių žmonių, todėl tik tereikia truputį ilgiau jų palaukti. Už kantrybę esam apdovanojami beveik kasdien.

Gėjaus išpažintys

Kartais dušas būna - pratrūkęs vamzdis. | Sometimes the shower is a leaky water pipe.

Edgaras iš pradžių skeptiškai žiūrintis į mūsų tranzo idėją – mat jis galvojo mes kažkiek mokėsime už kelionę, vėliau taip atsivėrė lieti savo širdies žaizdas, kas net pamiršęs, jog prieš tai prašė pinigų, pats sustojo pakelėje pavaišinti duona su cukrumi – vietinis gardumynas. Tokia jau tranzo duona – iš pradžių ant kelio turėtume stovėti taip, kad per kelias sekundes galėtumėme įtikinti vairuotoją, kad šis pakeistų savo nuomonę, ir užuot važiavęs vienumoje ar su šeima laisvai išsidėstę, užsimanytų sustoti, galbūt pasispausti, pertvarkyti bagažinę. Sustojus, per kelias sekundes mes patys turime įsitikinti kad mūsų vairuotojas saugus, o šis – kad mes ne kokie nors padaužos. Kartais tik įsėdus ir papasakojus savo kelionės istoriją, jų širdys suminkštėja, ir staiga jie prapliumpa klausimais, arba patys sumano išlieti savo dūšią.

Štai taip atsitiko su Edgaru. Jis iš pradžių nepatikliai į mus žiūrėjęs, kelionės pabaigoje atrodė, kad tapome jam kone geriausiais draugais, liejęs apie savo nerimą ir svajones. Jis gėjus, o pasak jo, Venesueloje, tai visiškai nepriimtina. Jis jau dvylika metų turi draugą, bet pastarasis turi šeimą. Mat taip patogu nuslėpti savo kitoniškumą. Jo draugas mat ne toks atviras, nes jo šeima jo nepriima tokio, koks jis yra. Edgarui, anot jo, pasisekė, nes jo šeima jį priima. Tokių melaginingų šeimų, pasakoja susijaudinęs, yra labai daug, ‘aš pats bent aštuonis tokius draugus turiu. Gyvena su žmonomis, tačiau ‘vaikšto į kairę ir dešinę’, gyvena biseksualų gyvenimą. Juk pas jus Europoje visai kitaip…’ jo balse skambėjo pavydo gaidelė.

Kontrabandiniais automobiliais iki Brazilijos

Chuanas, dėvintis beisbolo kepurę ir sportinius drabužius, tačiau patikimų akių žmogus, iš pradžių ketino mus paimti tik keletą kilometrų. Vėliau prisipažino, kad pats ryt važiuoja iki sienos, tad ir mus savo bagažinėn priims. O į savo sodybą nuvežęs, kol tvarkė minėtuosius kuro reikalus, mus paliko ilsėtis ir stebėti vietinių gyvenimo.

Apsistojame pas Chuaną, kol jis suveš benziną į vieną vietą misijai į Braziliją. | We have stayed at Chuan, who was taking the cheap Venezuela's gas to sell it later to the black Brazilia's market.

Jo ūkį prižiūri pagyvenusi moteris su suaugusiu sūnumi. Sūnus iš pradžių iš kailio nėrėsi, kad galėtų mus kuo nors nustebinti, nors mes mielai būtumėme tik tysoję hamake ir džiaugęsi tyla. Matyt jam nejauku buvo matyti mus nuobodžiaujančius, o mums mūsų kalba besidžiaugiančius ramybe. Ispanų kalbą suprasti kaime labai sudėtinga, tad klausymasis – tai dvigubas darbas.

Bet Lizmartas vis atbėga pačiauškėti. Galiausiai sudomina. ‘Čia aplink aukso kasyklos, bet į jas dirbti aš nenoriu. Ten dengue uodai puola, o be to ten vieni kitus šaudo negeri žmonės. Bet aukso čia aplink labai daug. Tuoj parodysiu akmenėlį’. Ir jis pradėjo ieškoti, kur jis buvo pasidėjęs. Po spinta, gal ant jos. Galų gale rado. Ant delno guli akmenukas su aukso dulkėmis, smiltimis, visas blizga. Ne grynuolis, bet įspūdingas. ‘Einam parodysiu daugiau akmenų’ tempia jis mus. Kiti akmenys – jau lauke – nebe tokie įspūdingi, tačiau gelsvi. Ir anot jo, spalvą įgavę būtent dėl aukso.

Aukso beieškant. | While looking for gold.

O aukso šiame rajone išties daug. Eldorado miestas (aukso miestas, o veikiau miestelis) taip netoli nuo čia. Nors mums jo priemiesčius pravažiavus, skardiniai namai nepriminė aukso pilių. O akmenėlio istorija, užuot dabar vaikščiojus su mumis mūsų varganose kuprinėse, būtų kitokia. Jis būtų malamas, plaunamas, kol aukso dulkės galiausiai keliautų į vieną vietą – tą tikrąjį mums žinomą auksa. Žvelgiam ant delno esantį akmenėlį. Kiek žmonių žuvo dėl aukso karštinės Aliaskoje ar čia Venesueloje. Žmonių pinigų alkis nepasotinamas.

Tąkart tuos keturis šimtus kilometrų važiavome jau tamsoje, suknvežimiuko priekaboje. Išsitraukiame kilimėlius, šiltą miegmaišį, ir gulėdami žvelgiame į žvaigždes. Jauku, vėjas nebeužpučia, ir dar kartą primename sau, kokie esame laimingi. Kol kietai užmiegame. Staiga – mes jau Santa Elenoje, šalia sienos. Išgėrę rytinės kavos su Chuanu atsisveikiname. Nes mūsų laukia kelionė tolyn, į nežinomą Braziliją.

Pakeliui į Braziliją

Ūkį prižiūrėjusi moteriškė svetingai mus priėmė. | The lady that was looking after the farm took us welcoming.

Venesuela – pulsuojantys turtai, nesuvaldomi negrabios Hugo Čaveso rankos. Jo brolis, prezidentui negaluojant, tikriausiai ir toliau bandys kurti nevykusį liūdną socializmą, ir tik jo patikėtiniai maudysis turtuose, o visi kiti skurs arba versis kaip tik išmanys. Ar tik neprimena mūsų šalį valgiusio komunizmo. Kai kur vis dar tai egzistuoja. Jau dabar bolivaras bevertis, o žmones su nostalgija prisimena aštuoniadešimtuosius – bonanzos – laikus.

O mes paliekame Venesuelą. Tas nuolatinis žmonių perspėjimas, kad visur nesaugu, ir patiems regis įrašė tai į smegenis. Atrodo, kad ir mes rinkdavomės vietas miegoti dažniausiai prie policijos postų. Nesiskundžiame, ten visada yra vandens, tualetai. Tranzuoti čia irgi saugiausia – ten ir patys vietiniai tranzuoja. Tikriausiai gyvenome iliuzijoje, o gal tikrovėje, kaip ir vietiniai, kad saugiausiai tik prie armijos. Karakase spauda ir policija šaukia, kad iš tiesų blogai, vairuotojų patirtys irgi liudijo nesmagius laikus. Tačiau taip ir liekam nežinodami, kokia situacija iš tikrųjų.

Tad priartėję prie Brazilijos sienos atsikvepiame. Laukia didžiulis nežinomas kraštas, su daugybe klaustukų. Nauja kalba, milžiniška šalis, ir klausimas, kur trauksime tolyn.

Daiktų tarnystė

Mūsų daiktai perkopus metus pradeda negailestingai plyšti, lūžti, tad progai radus, mes juos tvarkome. | The stuff we are carrying starts to show their wear more and more these days, so it is necessary to repair everything.

Artėjant kelionės metų sukaktuvėms it patrakę pradėjo byrėti, lūžti, plyšti daiktai. Atrodo, kad tarnavę per šaltį ir karštį, jie staiga pasakė: ‘viskas, daugiau nebegaliu’. Palapinės kuoliukai lūžinėjo dar plaukiant Misisipe draskantis audroms. Dėkui amerikiečiui draugui Kytui, mums kuoliukus sulitavus. Kitas draugas vokietis Andrėjas atidavė savo palapinės kuoliukus, tad galiausiai mes turime ir atsarginių.

Vieno kuprinė lopoma, raišiojama jau prieš metus (matyt Lower Alpine skirta ne trankyti, mėtyti, traukti, bet tvarkingai eiti į snieguotus kalnus), kito pradėjo lūžti atramos strypas. Venesuelos – Brazilijos pasienyje statybininkai nemokamai uždėjo plokštelę, turėsiančią sutvirtinti lūžusį daiktą, bet kad šis jau lūžta ir kitose vietose. O stuburui tai jau nekas, iškart pajunta svorio neteisingą pasiskirstymą.

Plyšta ir kelnės, nors abejoms – komplimentai, atlaikę tiek įtampos: zulinimą, sūrų vandenį, nuolatinį brūžinimą, akrobantinius šuolius. Tačiau metams sukakus ir šios sako, mums gana. Lopom, siuvam, tvarkom.
Vieno kilimėlis – jau trečiasis. Kito – užsispyrusiai kentė įvairius paviršius, nors jau irgi turėjo skylučių. Tačiau dabar viršutinis sluoksnis atsiskiria nuo apatinio, tad tuoj jis atrodys kaip didelis išsipūtęs oranžinis bananas. Jau neskaičiuojam kitų įplyšimų, dužimų. Visa laimė, kad su savimi turime gerų klijų ir lipnios juostos, adatą ir gerų siūlų, virvės ir peiliuką. Tokie mūsų kasdienybės užkulisiai.

Kolumbija – kokos keliais ir (ne)turto filosofija

kovo 6, 2013 • LT • pagal
2 Komentarai

Iš Puerto Obaldijos į Kapurganą, nediduką uostą jau Kolumbijos teritorijoje, atkakome gana anksti. Bet nepakankamai, kad spėtumėme į mums jau bene ketvirtąją motorinę valtį šioje Kolumbijos kelionės raizgalynėje. Paskutinė mums valtis turės nukelti į Turbo, iš kur galų gale nutiesti keliai žemyn kontinentu.

Kėlimasis jūra į Kolumbijos miestą Turbo. | A boat to Columbia, Turbo.

Pati Kapurgana – tai pravažiuojančiųjų spąstai. Tą pačią dieną atvykus čia, į Turbo jau nebeišvyksi, mat motorinė vienintelė valtis (visiškas teritorijos monopolis) keliasi anksti ryte. Tad nori nenori keliautojams reiks ieškoti prieglobsčio. Kainos nėra jau tokios kosminės, tai žmonės ir nesibaido. Kai kurie neplanuotai ir ilgiau pasilieka. Juk čia, gal ir neideali, bet idilė. Kai pasieniečiui išsiplepame, kad ketiname statyti palapinę paplūdymyje, jis panūsta bauginti, kad policija tikrai to neleis daryti.

Vis tiek būtumėme tai darę, jei ne hondūrietis, radęs pigią vietą (už lovą – 3$, už hamaką 2$), ir mums ją parodė. Mums jau reikėjo po kelionės jūra įdruskintus kūnus nuplauti ir net sukietėjusius nuo druskos aprėdus išvelėti gėlame vandenyje. Vaizdas neprastas – siūbuoji hamake, o tave užliūliuoja Karibų jūros bangos. Arba jų šėlsmas ilgai dar neleidžia užmigti.

Kiekvieno keliaujančiojo istorija savita. Vienas štai valties bendrakeleivis meksikietis keliauja į Rio de Žaneirą ieškoti laimės gaminant maistą ir mokytis kapueiros, argintinietė jau ne vieną mėnesį pati sau viena keliauja iš Meksikos namo, o štai hondūrietis turi nei menką, nei per didelę svajonę. Jis svajoja įkurti filosofijos mokyklą Hondūre, tad (per pažįstamus žinoma) dabar jis važiuoja į Venesuelą susitikti su pačiu prezidento Hugo Chaveso broliu, kad aptartų šiuos subtilius reikalus. ‘Mes kalbame apie didelius pinigus’ jis gudriai mirkteli. Mokykla būtų įkurta ne tik Hondūre, bet ir pačioje Venesueloje, tad ir prezidento brolis turėtų būti projektu sugundytas. ‘O jei ne – viską mesiu, ir važiuoju į Braziliją numirti’ atsidūstas Herclogas. Arba kitais žodžiais, pradėti kažką naujo ir visai kitokio. ‘Toks jau aš žmogus’, jis samprotauja, ‘arba viskas, arba nieko. Negaliu pradėti nuo mažų dalykų, man reikia visko.’ Na ką gi, linkime jam sėkmės, o patys savo istoriją tęsiame tolyn.

Hostelyje už du dolerius. | In a Hostel for two dollars.

Ryte jau mindžiukuoja nemažas būrys žmonių, kurie turės sutilpti į tą vieną valtį. Mums, laimei, paskutinė. Netikėtai sužinome, kad už bagažo viršsvorį teks susimokėti. ‘Koks didžiausias galimas svoris?’ nerimastingai teiraujamės. ’10 kilogramų’ net švilptelime. Skaudžiai čia mums, nes net be vandens mūsų kuprinės sveria ne mažiau 23-25kg. O gandai, kiek už papildomus kilogramus reikės mokėti, tarp keleivių sklando įvairūs. Mes Ryanairo griežtos politikos išmuštrinti, pradedame greitą daiktų inventorizaciją ir pertvarkymą. Skardinės eina į kišenes, ir greitai atrodom kaip princesės pūstom sukniom, ir nors siaubingai karšta, aunamės savo kelioninius batus, ir visos kitos sunkios smulkmės eina tiesiai į rankinį bagažą, kurio sveriantysis, laimei, nepastebi. Galiausiai grubiais svarstyklininko paskaičiavimais, sudėjimais ir nuolaidomis, mums visa tai atsieina apie 8$. Neprastai, nes visi kiti su daug mažesniu bagažu mokėjo bent po kelis dolerius.

Siaubo rajonai

Kolumbija jau pusšimtį metų gurguliuojanti savo nesutvarkomu katilu: narko verslo karteliai, kairieji FARC sukilėliai (revoliucinės karinės Kolumbijos pajėgos), tarsi atstovaujantys vargingąją Kolumbiją, juos medžiojančios dešiniosios sukarintos grupuotės UAC (jungtinės Kolumbijos savigynos pajėgos), dažnai netgi pačių narko lordų finasiškai remiamos. Šios grupės turi tiek narkotikų pervežimo, tiek terorizmo aktų šleifą. Tad galime suprasti, kad žmonių reakcijos Kosta Rikoje ir Panamoje sužinojus, kad keliaujame TEN, buvo apgailestaujančios, gilaus atodūsio kupinos, ir galiausiai palinkinčios ypatingos sėkmės. Nieko nuostabaus – dar prieš 10, na 15 metų, pasak vietinių, čia žmonės ir į gatves vengdavo eiti. Tad gal ir po šiai dienai nerimo atšvaitai vis dar veiduose. ‘Kaip taip įvyko, kad situacija pradėjo gerėti?’ Klausiam. Liaupsės tenka prezidentui Álvaro Uribe, tarnavusiam valstybei 2002-2010 metais, su JAV pagalba kovojusiam prieš narkotikų verslą.

Dulkėti dulkėti keliai. | Dusty dusty roads.

Tranzuoti sekėsi sunkiai, ir ne dėl to, kad žmonės nesuprastų šio koncepto. ‘Kola’ – raktinis žodis, ir visi puikiai supranta kas tai yra. Tarp kitko, šis žodis padės visiems tranzuojietiems čia ar Venesueloje. Sunkvežimio vairuotojas kaip įkirptas kartojo, kad keliaujam vienu pavojingiausių kelių. Jei atvirai – kokos keliu. Į kairę ir dešinę haziendos (dideli 10 000 akrų ūkiai) iš pirmo žvilgsnio kone rojaus užkampiai. Žolę rupšnoja karvutės šalia kūdros – idiliškas kaimo vaizdelis, visai galimas kur nors ir Lietuvoje. ‘Tačiau teeen’ mosteli ranka vairuotojas, ‘kalnuose auga koka’. Jos apdirbtas derlius keliauja Karibų jūra vandeninėmis priemonėmis į šiaurę – alternatyva keliaujantiems kvaišalams žeme ar oru. Pasieks jie JAV, iki šiol vis dar didžiausių kokaino vartotojo titulą turinčią. ‘O susišaudymai šiame regione, oooo!!! Kitą kartą kai atvažiuosi, ir manęs jau nebebus. Brolį jau nušovė. Praeitą savaitę žmogų – va tame upelyje, kur pravažiavom – nuo tilto numetė perrėžtais viduriais. O jei ką įskundi policijai, gyvas neliksi. Ir policija nesikiša. Jei jūsų šalyje kas penkis žmones sušaudytų, kaip čia kad. Aišku, šalis visa sužinotų. O čia… ‘ nusivylusiai mostelėjo vairuotojas. ‘Va čia jus ir paleisiu, nes man reikia sukti. Tik iš šito miestelio vietoj jūsų keliaučiau greitai lauk. Ir žiūrėkit, ar niekas jūsų nefotografuoja. Į jus žiūrėdami ar telefonu nešneka. O štai šitas namas – anksčiau baltasis gyveno. Kur jis dingo, niekas nežino. Sėkmės jums’.

Plytų sunkvežimyje kratantis dulkėtais keliais. | In the back of a brick truck.

Sėkmės. Karolis viršuje su daiktais ant krovinio ramus, o man visa tą tiradą išklausius pagaugais kūnas nuėjęs. Kuprines ant pečių ir žingsniuojam. Taip gali ir nejuokais paranojiškas pasidaryti. Sustojam nusipirkti bandelių, apsidairom, ar niekas nespokso. Aišku, kad spokso! Taigi ar dažnai čia keliautoją tokį vat grybaujantį pamatyti – staigmena didelė. Svarbiausia gyventojų smalsumo nesupainioti su rezgamomis pinklėmis, ir tada šaltakraujiškai keliauti tolyn. Tačiau bandelių sukirsti ant kelio nesustojame, paknopstom sukemšame eidami. Sustoja motorinis miniatiūrinis taksi. Vietos – vos dviejų žmonių užpakaliams suremti, o kur jau mūsų grandiozinis neelegantiškas bagažas. Bet žmogaus akys draugiškos, ir atrodo, kad linkęs palaukt, kol keturi asmenys – mes du ir dvi kuprinės – išsiteksim. Išleisdamas, jis mums mirkteli. Čia jau saugu.
Tikriausiai taip visoje Kolumbijoje ir laviruosim tarp klausimų: ar čia tikrai taip nesaugu, ar žmonės tiesiog įsibauginę.

Nakvynės: pragaras ir rojus

Kitur pamatę kampą laisvą, statydavome palapinę ir tiek. Ryte vis tiek anksti prabundam, ir į kelią. Bet čia visur tos haziendos, ūkiai. Aptverta. Gal lipti reiktų, juk tik nakčiai, niekas nematys. Bet o jei kas ateis naktį savo ūkio apžiūrėti. Nežinia, ką darytų nutvėrę. Jau einant keliu norisi kartais mažesniam už pelę būti, o pele apsigyventi kažkieno dirvonuose… Sutemo, ir jau reikia gultis. Pašiūrė. Lyg kažkas čia bananus pardavinėjo, primėtyta žievių. Gal čia irgi priklauso haziendai. Nebėra jėgų, statomės palapinę. Juolab, kad keletą kartų jau klausėm vieno kito namo, ar leistų mums palapinę nakčiai pasisitatyti. Suglumę, purto galvas. Hmm, pirma šalis šitaip…

Kolumbijos maistas kiek priminė lietuvišką, mėsos, sriubos... | Food in Columbia remainded us of Lithuanian cuisine a bit.

Naktis – pragaras. Kažko susuko vidurius. Karšta. Devintas prakaitas seniai jau ant kilimėlio, o vandens dešimtam nelabai ir liko. O dar į tualetą spaudžia – teks paskutinius lašus atiduot. Oras seniai visas palapinėje iškvėpuotas – likusios tik baugios liekanos. Į palapinę neprašytas lenda tų perkaitusių švinktelėjusių bananų žievių kvapas. Akys stačios, nosis užsiraičius, užmigt neis. Išlendu lauk. Mėnulis, gal truputį vėsiau. Bluosto tąnakt sudėti nepavyks.

Ryte perkarusiomis akimis, suriestu skrandžiu. Iš kur ne kur išlenda ūkio – pasirodo prie kelio dvokianti pašiūrė priklauso jam – savininkas. Iš pradžių perbėga mintimis kaip skaitliukais visi vakar dienos brukti perspėjimai, gąsdinimai. Nejuokais mintyse už tą žmogų matai jau išsitraukiant kokį kalašnikovą ir trinktelint įsibrovėliams. Tokiam mintis nupurto. Jis nusišypso matydamas mūsų vyniojamą palapinę. ‘Nieko tokio, kad čia buvot. Čia mano ūkis. Ten bananai, čia kokosai. Kur keliaujat?’. Keliuku atrieda nepraustomis burnomis už sprindį vos didesni vaikai. Ir dar tas pats raudonais marškiniais draugas, o gal darbininkas, mus matęs ir matys šeimininkui apie įsibrovėlius pasakęs. ‘Gal galiu jums kuo padėti? – gal vandens. Apie jį jau nuo vakar vakaro abiems mintis sukosi. ‘Pas mane vanduo geras’ atneša mums mūsų pūslę. Išeinam. Pažintis, kaip ir dešimtys kitų. O vis tiek, kažkur giliai kažkius niekingus įtarimus rezgi, ar tikrai jis ‘gerietis’.

Naujas rekordas! 7 val. laukimo.. nieks nestojo.. o taip baisiai karšta.. | New record! 7h of waiting.. in a boiling sun :/

Kitos dienos legalios vietos nakvynei paieškos pasibaigia kiek paprasčiau. Meksikoje ar Gvatemaloje ne kartą statydavomės prie degalinių, ir darbuotojai būdavo paslaugūs it būtų kokio prašmatnaus viešbučio darbuotojai. Monterijoje priėję ir paklausę lygiai tokį pat klausimą, išgirstam ‘o laužą neketinate kūrenti?’. Prie degalinės? Tokia mintis nebuvo šovus. Bet matyt neįtikinamai nuskambėjom, todėl darbuotojai parodė šalia gyvenamųjų namų laukus, ir per jį tiesiamą kelią. Mums tiktų. Bet sargams ne. Jie siunčia mus į kažkokius užkampius. Nieko tokio, ateinam į tą jų nurodytą parkelį. Šabakštynai, o dalgio tai nėra. Pasistatom prie pat elektra apmūturiuotos tvoros kažkokio turčiaus namo. Tą naktį kaskart verčiantis ant šono, šunys skalydavo it patrakę. Geriau vartytis mažiau ir kvėpuoti taupiau.

Papūga! | Parrot!

Kolumbijoje pasiekiame savo laukimo rekordą. Kodėl laukėme šešias valandas Australijoje, nekyla klausimas. Ten mašina per valandą viena kita prašniodavo, manydama, kad esame kengūros. O čia srautas padorus. Pradedam sukti galvą, kaip čia paįmantrinus tą mūsų tranzą. Keičiam stovėjimo vietą bent kelis kartus. Nieko. Veidai marmuriniai. Ant pakelėje rastos lentos užrašom vieną iš galimų miestelių – gal kas atpažins ir bent taip susigundys sustoti. Išgauname vieną kitą šypseną. Galiausiai po septynių valandų mums sustoja automobilis atvėręs mums duris keturioms gero poilsio dienoms.

Chuako yra ūkininkas. Kiek turi ūkių ūkelių finkų finkelių mes taip ir nebesuskaičiavome. Nors apsistojome ir vienoje jo prašmatnioje finkoje, o vėliau ir namelyje prie jūros, labiausiai dabar prisimename pirmutinį pokalbį iš ryto. Ne turtai mus sužavėjo, o jo romus būdas ir filosofinis požiūris į gyvenimą. Dar šeimininkui saldžiai miegant, mes susėdę šnekėjomės apie turtus ir laimę. Spalvotos prijaukintos, tačiau laisvos pilietės papūgos vaikščiojo palei vištų gardą nė nesidrovėdamos, kad šios gali pavydėti geros spalvų gamos ir stiprių sparnų. Kas svarbiausia gyvenime? Šlovė? Turtai? Kodėl mūsų tai netraukia… Ar mes teturėdami tas kuprines ir keliaudami metus su esminiais dalykais, galime būti ne mažiau laimingi nei ūkininkas, turintis tris šimtus karvių.

Chuako

Chuako atsikėlė, ir begurkšnojant ryto kavą, išsišnekėjome. Nors prieš akis naujausias plokščiaekranis, stalas sunkaus tvirto mdžio, ir viskas aplink dvelkia kokybe, o ir neprasta kaina, staiga jis atsineša šūsnelį knygų, ir prabyla mus nustebindamas. ‘Mėgstu skaityti knygas’ pasakojo jis. Kai buvau devyniolikos, tėtis man užrašė geriausių knygų sąrašą’. Į rankas jis paėmė viršutinę knygą. Šopenhaueris. ‘Šopenhaueris man patinka labiausiai. Jis pasakoja, kaip gyventi. Ir tai tinka šiai dienai neprasčiau nei anomis’. Volteras, Nyčė, Jytso poezija. Laiko patikrinta klasika. ‘Aš ir savo dukrą skatinu skaityti gerą klasiką. Jei nori perskaityti kokią tai kitą knygą, tai tik po to, kai perskaito rimtos literatūros. Bendraamžius seniai aplenkus.
‘Tačiau jei neturėtumėte turtų? Tų 300 karvių? Ar vis dar būtumėte laimingas? provokuojame. ‘Mano gyvenime svarbiausia yra šeima ir knygos. Jei tik tai turėčiau, vis tiek jausčiausi labai laimingas’. Taip nenumanydamas jis atsakė į mūsų rytinius paleibaseininius klausimus apie turtą ir laimę.

Nors Chuako pažinome vos kelios dienos, jis mumis rūpinosi it senais gerai draugais. Maudėmės šiltoje Karibų jūroje, lankėmės pas seserį, ilsėjomės, žaidėme su šunimis. Net iš atminties išblėso tos pragariškai karštos naktys. Mėgaujamės tomis rojaus akimirkomis. Prie jų neprisirišime, kaip ir prie nieko šioje kelionėje. Viskas laikina, nors prisiminimai bet kokio sunkio ar lengvio džiugina.

Senieji miestai

Kartagena | Cartagena

Tačiau ateina metas vėl kilti į Kelią. Dar juk ketiname užsukti į pusę tūkstantmečio skaičiuojančią, visų taip šlovinamą Kartageną, anot kai kurių keliautojų bene gražiausią miestą Pietų Amerikoje. Nei vienas koučserferis neatsakė – o taip gali atsitikti su populiariomis vietomis – mes vis tiek surezgame planą. Miegosime šalia miesto, ryte į miestą, o vėliau statysimės palapinę ir vėl už miesto. Vietos gal ir ne rinktinės – prie statybų aikštelės ar tilto – tačiau jos pakankamos ramiam miegui.

Apie Kartageną. Gal tai ir nebuvo tobulas europinis miestas, tačiau senamiesčio užkampiai priminė prancūziško ar estiško senamiesčio užkaborius. Daug patyręs šis miestas – laužytas, degintas, perduotas, atimtas. Kadaise buvęs ne tik aukso ar sidabro, bet ir oficialus vergų uostas (tik Verakrūzas Meksikoje ir Kartagena buvo oficialieji uostai vergų prekybai).

Prie Kartagenos didžsiosios sienos. | Walking by the Cartagena's famous defence walls.

Savo sraigiškomis kuprinėmis mes kepurnėjome karštais miesto sienos akmenimis, kol nusėdome pavėsyje and sienų kuorų žvilgsniais į Karibų jūros tolius.

Po to jau ir mūsų kelionė į Santą Martą neužtruko. Galiausiai įsigudrinam tranzuoti ir užsispyrėlėje Kolumbijoje. Mums tiesiog reikia kokio miestelio pavadinimo, užrašyto ant standaus popieriaus, ir mes jau pakerim kokį vairuotoją. ‘O aš kaip tik čia važiuoju’ kaip vaikas džiaugiasi vienas vairuotojas, atpažinęs savo miestelį.

Santa Marta atrodo senesnė ir už pačią Kartageną. Tačiau be balto cukraus bažnyčios, daugiau nieko ypatingo neatrandam. Na gal tai, kad pats miestelis yra Siera Nevados parke, garsiam savo aukščiais šalia jūros esančiais kalnais. Daugelis traukia į Tayrona parką, kad pasigrožėtų kalnais prie jūros.

Santa Martoje netikėtai apsistojame pas Paskalį, mūsų paslaugaus vairuotojo Marselio, kaimyną. Paskalis. Aklas stiprios dvasios žmogus. Ir nuo čia turėtų prasidėti atskiras straipsnis apie jo sugebėjimą gyventi tamsoje. Nors regą prarado dar būdamas devyniolikos, tačiau per savo gyvenimą padarė tiek, kiek ir tūlas erelio regėjimo savininkas neįstengtų. Psichologijios profesorius, dirbęs JAV apsaugos aparate misijoms į Sibirą, dar vadovavo visam psichinės sveikatos departamentui. Slidinėja, čiuožia vandens slidėmis, ir apskritai savo kūną jaučia puikiai. Ko tai net gėda pasidaro dėl vakardienos zirzimo, kad karšta, o gal nuvargom. O jis neužilgo kraustysis su žmona Margarita ir dukra į Argentiną skaityti paskaitų universitete.

Šiuo metu visur vyksta karnavalai, tad visos siuvėjos ir parduotuvėlės pluša. | At this moment there are carnavals everywhere, so everyone is busy making the costumes and other atributes.

Mums ir vėl metas į kelią. Laukia Venesuela, ir jau vietiniai spėjo nugąsdinti, kad toje šalyje dabar kur kas baisiau nei Kolumbijoje. ‘Štai kad ir vėl europiečiai ten buvo pagrobti praeitą savaitę’… Prasideda… O jau manėm, kad ištrūkstam iš to nuolatinio gąsdinimo: ‘atsargiai, čia labai nesaugu’. Gali jaustis drąsiai, bet taip nuolat bauginamas, nejuokais gali užsiauginti nerimą didesnį už dramblį. O gal gerai? Gal kaip tik dėl to pasisaugojimo – jei įmanoma mūsų keliavimo būdą priskirti bent prie minimalaus saugumo – mes vis dar keliaujame tolyn.

Kolumbijos etapas įveiktas. Tai, kad mums ar kitiems keliautojams pasisekė prakeliauti saugiai, dar nereiškia, kad reikia visiškai atsikvėpti. Keliauti autostopu Kolumbijoje įmanoma, tačiau kaip ir Meksikoje – žiupsnis išminties padės.

Panama – senolių salsa, žaliavalgio Deivydo filosofija, ir ilga kelionė per bangas

vasario 25, 2013 • LT • pagal
3 Komentarai

Atsidūstame. Paskutinė Centrinės Amerikos šalis. Jausmas dvigubas – ir ramu, ir ne. Mes regis vienoje saugesnių šalių (gal nepaisant sostinės), todėl kur kas lengviau atsikvepiame. Tačiau ateitis miglota, nes vis dar nežinome, kaip pateksime į Pietų Amerikos žemyną. Kepinančioje saulėje su klaustukais atstovime šešių valandų sienos eilę į Panamą. O toliau – švelnių nuotykių asorti.

Atsitiktinumai

Mūsų naujas draugas Martin pasikvietęs pasisvečiuoti pas jį fermoje keletui dienų. | Our new friend Martin invited to stay at his farm for a few days.

Jei ant bažnyčios užrašyta ‘Keliaujančio šventorius’ (‘Santuario del caminante’ isp.), tai greičiausiai nesuklysime pasibeldę į vartus. Juolab, kad jau vakaras. Po eilės saulėje smoglėje, staigiai atėjęs pliaupiantis lietus mus privertė slėptis palėpėje, šiaip jau tikrinančioje automobilius ir autobusus, ar nesiveža jie ko nors nelabo iš Kosta Rikos į Panamą, užuot sėkmingai tranzavus pirmosiomis minutėmis. Kokia tai bažnyčia, jau sunku pasakyti, mat kaip ir minėjome ankstesniuose straipsniuose, religinių grupių įvairovė čia labai spalvinga. Bet kampą jie mums parūpino visai smagų, ir mes ramiai išsimiegame.

Kitą rytą manėme, jog kelyje esame labai sėkmingi. Pasirodo, kad sėkmė mus lydėjo labiau nei galėjome spėti pirmosiomis minutėmis. Sunkvežimio vairuotojas važiuoja tiesiai į sostinę, tad ir mus drauge paimtų. Puiku. Mums belinguojant laukais, išalkome visi, ir mes, ir vairuotojas. Tačiau po sriubos sustojimo, sunkvežimis nė iš vietos. Vairuotojas prakaituoja, tačiau mato, greit nieko čia nebus. Ne kas. Ką gi, tenka savo kuprines kraustyti laukan, ir eiti į kelią vidury niekur, na neskaitant kelių užeigų.

Tačiau vos praėjus keletui minučių mums sustoja Martinas, ir mūsų kelias šiek tiek pasikeičia, ir į Panamos miestą mes nuvažiuojame tik už kelių gerų dienų.

Senolių salsa Martino finkoje (ūkyje)

Martin'o didlė šeima, o kartais ir giminė, susitinka jo fermoje savaitgaliais. | Martin's big family meeting in the farm.

Martinas – buvęs malūninkas. Šio amato mokėsi net Šveicarijoje, mat čia geriausia, ką gali pasaulis pasiūlyti. Keletą metų plušęs Kosta Rikoje, jis dabar sugrįžo dirbti į Panamą. Tik šįkart jis teikia deguonį ir kitas ligoninėms reikalingas medžiagas. Pas jį įsėdus į automobilį kažkodėl tapo labai ramu. Jis daug žino, daug gali paporinti.

‘Panamos kanalą iš pradžių ketino statyti prancūzai’ pasakoja jis važiuodamas. Tačiau to meto baubai – maliarija ir geltonoji karštinė guldė darbininkus, todėl sumanymo teko atsisakyti. Šioje Panamos dalyje buvo džiunglės, pelkės, drėgna ir šilta – nuostabus klimatas uodams. Vakcina amerikiečiams padėjo perimti estafetę, tad kanalas vieną gražią dieną išvydo abu vandenynus. Viename jo gale – Ramusis, kitame Atlando vandenynas. Nevienodą vandens lygį kanalas reguliuoja šliuzais.
Anksčiau kanalo vadžias turėjo amerikiečiai. Tačiau ši aukso kasykla jiems buvo laikina, ir kontraktui pasibaigus galiausiai pamažu panamiečiai po truputį atgavo teises, o prieš dešimtį metų visiškai pradėjo valdyti patys. Be abejo, pinigai plaukia jau į jų rankas. Tad pragyvenimo lygis yra aukštas, bet maisto produktai kur kas pigesni nei pavyzdžiui Kosta Rikoje.

Žvejys. | Fisherman.

Regis pajutome abipusę simpatiją ir pasitikėjimą, tad nepaisant to, kad šis savaitgalis skirtas šeimos susitikimui, Martinas nutaria į jį pakviesti ir du pašaliečius lietuvius. Niekur neskubėjome, todėl nutarėme savo laiką kaip gumą patempti, ir kelioms dienoms čia pasisvečiuoti.

Jo nedidukas ūkis prisglaudęs prie Ramiojo vandenyno, atokiai nuo miestelio. Mes ir vėl galėjome ramiai išsimiegoti. Kitos dienos pavakarėj suvažiavo jo gausūs giminaičiai, tad netikėtai atsidūrėme įvykių sūkuryje. Šeima svarbi panamiečio gyvenime. Martinas – penktasis vaikas, tad nors narių ir trūko, lengvos sumaišties ir klegėjimo – tikrai ne.
Martinas nesitveria kailyje. Užkąsta, paplepėta, reikia salsos. Reikia judėti. Jo aštuoniasdešimtmetė mama žiūrėk jau mažais žingsniukais šoka salsą, netrukus prisijungia ir šešiasdešimties metų sesuo. Martinas irgi nestokoja elegancijos. Matyt jų krauju vaikšto ritmas.
Ryte sulaukiame drauge su visais saulės prie vandenyno. Nors Martinas kviečia pasilikti, kiek širdis pageidauja, metas judėti. Mes vis dar nežinome, kaip pateksime į kitą kontinentą. Ir kol ten nepateksime, nenurimsime.

Panamos miesto senamiestis. | Panama City downtown.

Panamos miestas – ‘atsitiktinumų nebūna’

Panamos miestas tikriausiai bus artimas tiems, kurie mėgsta dangoraižius ir amerikietišką kultūrą. Tai, kad čia amerikiečiai ‘užsibuvo’ galima justi iš gausių makdonaldų, kyefsy, begalės mašinų parduotuvių, ir apskritai judraus didmiesčio gyvenimo. Į dangoraižių giraites šįkart nė nėjome. Trampo dangoraižį matėme ir Čikagoje, o visa kita – tai tik dar vienas didmiestis. Nors tas kelias pragyventas dienas mes apsistojome pas Deivydą, gyvenantį taip arti tų dangoraižių, kad kas rytą nori nenori galėjome matyti ką tik pakylančią saulę, ir tuoj pat pasislepiančią už tų milžinų.

Panamos kanalas. | Panama Canal.

Jei reiktų Deivydą kur apgyvendinti, tai ši vieta tikrai būtų paskutinė. Vien jau dėl to, kad jo gyvenimo filosofija tiesiog dramatiškai prieštarauja visam šitam pro langą matomam ‘banksterių’ gyvenimui. Taip, visaip kaip ir Džinė (iš Kosta Rikos fermos gyvenimo), Deivydas mūsų antrasis sutiktas žmogus, tiesiog neapkenčiantis JAV kapitalizmo, banksterių (suprask, bankai + gangsteriai), skubėjimo, pinigų. Jis tvirtai tiki – viskas turi būti už dyką. Paklausite, kaip jis tada gyvena?

Deivydas gyvena su dešimtmete dukra. Jis – žaliaėdis pačia tikriausia prasme. Jis ne tik vegetaras ar veganas, jis – tik žalio maisto valgytojas. Tai reiškia, jokio virimo kepimo ar kitokio -imo. Kam tokia kankinystė, norėtų sužinoti tūlas lietuvis. ‘Kaip jūs manote, kiek man metų’. Na, Deivydas atrodo kaip trisdešmties metų žmogus. ‘Man keturiasdešimt dveji’ jis išdidžiai atsako. ‘Ir tai todėl, kad nevalgau mėsos, pieno, ir apskritai nieko virto. Mat visas ‘tas baisus’ maistas yra rūgštinis, o žalumynai – šarminis’. Organizmui, anot jo, sveikiau šarminė aplinka. Taip ir vėžinės ląstelės mažiau tarpsta, ir apskritai daug energijos turi. Savo žaliaėdžių maistu vaišina ir mus. Mangai, bananai, avižos, jūržolės, linų sėklos ir migdolų pienas, kurį jis pats pasigamina iš mirkytų migdolų bei saldžios styvia (stevia) arbatos. Visai neprastas skonis, tačiau kiek gi energijos užtenka užvalgius tokio maisto. Deivydas tikina, kad to pilnai užtenka organizmui raumenims standinti. Jokio ‘papildomo’ kilogramo. Jo dukra irgi itin lieso sudėjimo.

Jo ‘jie – melagiai’ filosofija regis kiek kraštutinė. Jie – tai visi, kurie kuria sistemą, ir kaip Deivydas visus nuo devynių iki penkių dirbančius vadina – sistemos vergai. Dėl to jis ir nedirba. Kaip gauna pinigų? Jis netiki pinigais. Tad vaisių eina raškytis į parkus, kitus dalykus irgi kažkaip gauna. Jis nemėgsta sakyti ‘perka’, nes tai – sistemos vergų žodynas. Jis – laisvas žmogus.

Panama City

Kaip laisvas žmogus, jis ir dukros neleidžia į mokyklą. Nes šie ją sudoros savo melais. Tad kažkiek pats moko namuose. Ji dešimtmetė, tačiau tik dabar mokosi daugybos lentelės. Gramatikos, anot jo, mokytis irgi nereikia – eigoje išmoks. Su dukra namuose kalbasi angliškai, nors pats yra kolumbietis. Kam laiką gaišti – ispanų mokosi gatvėje. Fizikos ar chemijos ji mokytis dar per jauna, o skaityti knygas – nuobodus dalykas. Mat knygos – melas. Istorija – tai jau ištisa melo gija. Žodžiu, visas mokslas apskritai yra melas. Ne melas yra tik visos sąmokslo teorijos, daugiausiai pateiktos youtube video. Apskritai jis, paties manymu, yra indigo vaikas, mat dar vaikas būdamas suprato, kad valgyti mėsą yra blogis.

Mes iš Deivydo sužinojome labai daug. Tačiau tuo pat metu iš kažkur atsirado tam tikras nepasitenkinimas. Galbūt dėl to, kad jis kaip įmanoma mus stengėsi įtikinti visatos veikimo (nes Dievo vardo jis nepripažįsta, mat jis prieš katalikų bažnyčios ir jėzuitų mafiją) galia, kurioje atsitiktinumai neegzistuoja. Tai ir mes, anot jo, esame čia pas jį neatsitiktinai. Tai yra tam, kad suprastumėme koks tikrasis yra kelias. ‘Aš jums parodau duris, o jums pasirinkti, ar per jas keliauti’. Apskritai, jei kas žmogui atsitinka, tai neatsitiktinai. Jei kas nors trinktelėjo tau į mašinos užpakalį, pats esi kaltas, mat matyt turėjai neigiamų minčių. Jei tave apvogė, pats kaltas. Gal kažkada norėjai pasirodyti stiprus, tai tau še ir įrodymas. O galbūt to daikto tau ir nebereikia.

David'o maistas. | David's breakfast.

Smagu ir įdomu, kai žmogus tiesiog nori pasidalinti tuo, kuo tiki. Bet visai kas kita, kai stengiasi įtikinti, kad tik jo mąstymas yra pats teisingiausias. Mūsų tikėjimo ar netikėjimo, gyvenimo filosofijos jis net neklausė. Nes jei tikime Dievu – tai sistemos darbas, o jei mokslu – tai irgi sistemos darbas. Įdomiausia, kad jo kalboje yra daug pykčio, šiek tiek faktų, labai daug priešiško nusiteikimo, o dar daugiau akyse šmėžuojančio nerimo. Štai už visas pasaulio blogybes, anot jo, yra atsakingi žydai. Banksteriai žydai, psichologai žydai, ir apsritai visą pasaulį valdo tik žydai. Jis niekaip nesuprato, kodėl Vokietijoje uždrausta neigti holokaustą. Nes jis holokaustu netiki.

Matyt jis tikėjo, kad po kelių pas jį gyvenimo dienų, mes visiškai pasikeisime – nustosime gerti pieną ar valgyti sriubą. Kai parsinešėme namo jogurto ar perpjauto maišeliu įsukto arbūzo, jis šiek tiek nusiminė. Mat mes taip ir nesupratome. Savo dukrai jis sakė, kad mes ‘atvirstam į gera’ – tai yra nebevalgysim nuo šiol mėsos ar pieno produktų. O čia še tau, jogurtas. Arbūzas, susuktas į plastmasės maišelį irgi yra blogis. Vis dar vietoj sodos naudojome muilą (tarp kitko, soda – produktas, apie kurį ketiname labiau pasidomėti), ir dantų pastos neatsisakėme.

Vaizdas pro David'o langą. | The view from David's window.

Tai buvo labai įdomi pažintis. Juolab, kad kelias dienas iš eilės vaikščiojant Panamos Kasko senamiesčiu, vis dar lindo mintys apie tai, ką jis pasakojo. Ir dabar dar nuolat jį prisimename. Nevertiname niekaip, nes sunku kokias išvadas ir daryti. Viena aišku, kad sutiko žmogų su labai unikalia gyvenimo kelione. Kad tik jis neverstų tikėti, kad jo unikalia kelione turėtų sekti ir kiti.

Atsisveikinome, ir keliaujame toliau. Užsibūti Panamoje neketinome, nors jau tos kelios pažintys labai nuspalvino čia buvimą. Tačiau laukia sunkus kelias į Kolumbiją.

Ilga kelionė per bangas

Reikėjo imti laivelį iki salos kurioje paiaiškėjo kaip mes kelsimės jūra iki Kolumbijos. | We had to take a little boat to an island where we found out how we had to make it to Columbia.

Ši dalis padės visiems, kurie ketina keltis pigiau iš vieno kontinento į kitą. Keliautojų forumuose dažniausiai knibžda jachtų pavadinimai ir vienas kitas pigesnis variantas, kuris visiems skambėjo kaip ‘gal kažkaip kažkur’. Bet jei kažkam pavyko, mes tvirtai nusprendėm tai irgi išbandyti.

Jachtos plaukiančios iš Kolono (Colon) į Kartegeną (Cartagena, Kolumbija) šių metų kainynais kaštuoja pusė tūkstančio dolerių. Iš kur paprastam keliautojui, o tuo labiau vietiniam tokie pinigai. Juk turi būti būdų, kaip keliasi vietiniai. Viena aišku, iš Panamos į Kolumbiją grįsto kelio nėra. Yra kaži kokie takai per Darian Gapo džiungles. Kiek vėliau susitiksim vieną hondūrietį, kuris nieko nepasiskaitinėjęs, žemėlapį teturįs nusprendė eiti pėsčiomis per ten. Žinoma, buvo pasienio pajėgų sustabdytas ir siųstas atgal į sostinę. Šiose džiunglėse tvyro įtampa jau ne vieną dešimtį metų. Nuolatiniai Kolumbijos sukilėlių susirėmimai gąsdina keliautojus, tad tik vienam kitam (ant pusė rankos pirštų suskaičiuotum) pavyko nusigauti.

Tad keliaujantiems yra keli būdai. Skristi arba plaukti laivu. Dar galima kažkiek skristi ir kažkiek plaukti laivu – tai būtų pigiausias variantas. Plaukti galima irgi dviem būdais. Plaukti jachta ir mokėti brangiai. Arba plaukti paprastomis motorinėmis valtimis, vadinamomis lančomis, ir mokėti penkiskart pigiau. Galima tik taikliai nuspėti, kurį būdą pasirinkome. Vis tik, tai ne silpnų nervų ir skrandžio žmonėms. Šiame pasakojime būsime nuoseklūs, kad tie, kurie norėtų pakartoti žygį, galėtų taip ir padaryti.

San Blas to Puerto Obaldia

A. Panama miestas – Chepo

Iš Panamos miesto galima tranzuoti arba važiuoti pigiu viešuoju transportu. Už dolerį dvidešmit centų jus paveš iki miestelio Chepo. Siūlome išlipto Panamerica kelyje, nes juo reikia dar kiek patranzuoti iki sankryžos, vedančios į San Blas.

Miegas gaisrinėje šalia Pan-American greitkelio. | Sleeping in the fire station close to the Pan-American highway.

Mes tame kelyje neišlipome, ir nuvažiavome tiesiai į miestelį. Savo likusius centus norėjome išleisti pigiems vaisiams ir kokiai pigesnei vakarienei valgykloje (comedor). Neskubėjome. Saulė jau krypo vakarop, o iki San Blaso šiandien jau nebeketinome nusigauti. Tad įsikursime kur nors už miestelio. Matome, neprastas lygus laukas. Būtų pats tas pasistatyti palapinę. Sukaitę atšliaužiame iki įstaigos prie to lauko. Iš automobilių aišku – gaisrininkai. Turėtų būti geri žmonės. ‘Gal tame lauke galime palapinę pasistatyti?’ klausiame. Administratorius gūžteli pečiais ‘ten ta žemė mums jau nebepriklauso’. Tuo metu vienas ugniagesys, o kaip vėliau paaiškėja mechanikas, mums mirkteli ‘prieikite arčiau’. Jis keletą žodžių persitaria su kolega.

Netrukus mes jau viename automobilių, ir puikiai angliškai šnekantis panamietis mus nusiveža į kitą ugnegesių stotį, kuriame – ideali erdvė miegoti. Kiek tvankokas kambartys, tačiau keturios dviaukštės lovos, dušas, tualetai. Žodžiu, mechanikas it svečiams aprodo vietą, ir mums netrukus namais tampa dar ir ugnegesių būstinė. Čia esame ne pirmieji svečiai, tad mus priėmęs linksmuolis jau įkalbinėja savo šefą, kad šis pakabintų didelį žemėlapį, kuriame vėliavėlę įsmeigtų čia jau prakeliavusieji ir netikėtai apsistojusieji. Budintysis senolis. jau perkopęs septyniasdešimt, geraširdiškai pasakoja, kaip prieš 50 metų jis buvo vienas iš įkurusiųjų šią stotį. ‘Tai mes darėme dėl bendruomenės’ šypteli jis ir pasiūlo karštos kavos. Mes jau eisime miegoti, o jis dar sargaus. ‘Šiandien buvo didžiulis gaisras Panamoje, teko ir mūsų komandai ten važiuoti’. Geraširdžiai tie ugnegesiai. Juk iš draugų esame girdėję, kad Turkijoje jie be problemų priglaus. Atrodo, ir Panamoje.

Nuo Čepo (Chepo) iki sankryžos mus paėmė smagus apvalutis vyriokas su savo sūnumi. Jis vis kikeno ‘jūs tai atvažiuojate, pakeliaujate, ir išvažiuojate. O štai kiniečiai čia atvažiuoja, nusiperka žemės, pasistato parduotuvę, ir pasilieka amžinai. Ir žinoma dauginasi. Panamoje apskritai labai daug įvairių kultūrų. Ir kaip patys panamiečiai sako, visos parduotuvės priklauso kiniečiams ir indams, o prašmatnesnės – žydams.

B. Chepo sankryža – San Blas

Salelė - uostas. Gyvenantys žmonės - vietiniai indėnai, buvo įdomu pamatyti kaip atrodo jų buitis. | The island - port and the locals are indeginous people. It was interesting to observe the way thay live.

Galėtum tuos varganus keturiasdešimt kilometrų nuo sąnkryžos iki San Blaso eiti. Tačiau kelias čia kalnuotas, ir patikėkit, kai kur status net ir automobiliams. Mus vežęs visureigis springo, ir teko net vieną atkarpėlę užkilti patiems. Ši dalis – tai jau vietinių (indigenous) indėnų rezervatas. Į jį visiems be išimties teks susimokėti po šešis dolerius (panamiečiams mažiau). Kelias per kalnus iki Karibų jūros įspūdingas, tačiau primena Gvatemalos ar Kosta Rikos atogrąžų miškus. Kur ne kur pamatysi vietinių trobesį.

Mus nuo sąnkryžos paėmė dviem automobiliais važiavusi šeima. Jie priglaudė ir pakelėj stovėjusią vietinę senulytę indėnę, ketinusią apie dešimtį kilometrų tais stačiais keliais pėdinti pėsčiomis. ‘Pati sau, viena, pėsčiomis?’ skėsčiojo rankomis baltoji vyresnio amžiaus panamietė, į pliažus traukianti su savo dviem suaugusiais sūnumis ir pabiručiais anūkais.

Žmonės būriuojantys tarp kontinentų sustoja šitame rojaus kampelyje. | Lots of sailers stop here at the paradise for some days.

Šiaip daugelis iki San Blas važiuoja samdytais visureigiais. Nuo Panamos miesto tai kaštuotų 30 dolerių. Mes smarkiai sutaupėme juos sustabdydami. Juolab, kad kelias čia – ne vieškelis, kur mašinos nepaliaujamai važiuotų. Galų gale mes prie Karibų jūros, jau nuo kalnų retkarčiais pasirodžiusios. Ar tikrai ji bus tokia jau egzotiška ir smaragdinė, kaip kad matyta filmuose?

San Blas salos kažkur tolumoje. Turime vieną tikslą – iš čia kažkokiu būdu pasiekti Puerto Obaldia, uostą visiškai prie pat Kolumbijos sienos. Nuo ten mums Kolumbija – ranka paduoti. ‘Šiandien į Puerto Obaldia nieks neplauks. Gal rytoj’ rūsčiai tarsteli vietiniai. Taip, renkantiems šį kelią, teks pasikliauti sėkme, kad valtys plauks į norimą uostą ne už savaitės, o už kelių dienų. Priklauso nuo to, kiek žmonių susirinks ir pripildys valtį. Bet tartis ir ieškoti valties teks plaukti į vieną salų. Karti salą.

Karti (Carti) sala – savo kampo beieškant

Įsėdame į valtį, gerokai apipliekiami vandeniu. Dešimt minučių, ir jau mes artėjame prie – vaje, kaip apgyvendintos salos. Susižvalgome vienas į kitą ir nustėrame – pala, o kurgi mes miegosime. Iš išorės sala atrodo tiesiog prikimšta bambukinių namų, pakrantės nusėtos šiukšlėmis ir tualetais, kuriuose visi siusioja tiesiai į vandenį. Apie maudymąsi čia nėra nei kalbos, o mums kirbėjo mintis, ar kur atrasime savą kampą.

Siauri takeliai tarp namelių. | Narrow paths among the huts.

Išsiriogliname iš valties, o likusieji keleiviai klegėdami išplaukė į balto smėlio salas. Mums liko daug tampriai susiglaudusių indėnų namų. Salą netrukom pereiti skersai išilgai. Dvi kiek platesnės gatvės, cementinė mokykla, bambukinė bažnyčia ir daug daug namų. Neatrodo, kad čia būtų dar papildomos erdvės mūsų palapinei. Reiks, miegosime uostelyje tiesiog ant molo. Laimei, randame vieną kelių metrų skersmens žolynėlį, kuriame atsisėdame nusnūsti ar šachmatais sužaisti. Iš pradžių kiek iš tolo mus stebintys vaikai, po truputį pradėjo lįsti iš pakampių, kikenti, stebėti, kaip katinas žadina vieną iš mūsų įmigusiųjų, stumdė vienas kitą, kad eitų ir paklaustų vardo, o galiausiai išdrįstų ateiti ir pasižiūrėti, kaip mes žaidžiame į (jiems žinomą) šaškes panašų žaidimą.

Saulė slinko vakarop, ir mes po truputį prisijaukinome tą ankštą salą. Po bent dvidešimt kartų apeitos salos, tapom vietiniams žinomi. Turizmas uždėjęs jiems antspaudą. Moterys, savo puošniais ryškių spalvų drabužiais ir kiauromis iš karoliukų suvertomis kojinėmis, į mus vos vos pažvelgdavo, retai atsakydavo į pasisiveikinimą. Gal kultūriškai joms nelabai dera, mat vyrai buvo kur kas draugiškesni. Vienas valtininkų, sužinoję, kad turime savo palapinę, netgi pasikvietė galiausiai prie savo namų, kur ir galėjome priglausti šoną. O iš retų bambukų susmaigstytame ‘duše’, dar galėjome ir nuplauti karštos dienos dulkėtą prakaitą. Jau sutemę, mėnulis atsispindi vandenyje, kur ne kur švieselės. Pro tualetą ar dušą šitaip gali apžvelgti kaimynus ne tik šitoje, bet ir kaimyninėje saloje. Nesmagumas, kad ir tie kaimynai gali tavim besimaudančiu pasigrožėti.

Tikėkimės ryt pavyks rasti valtį į Puerto Obaldia, nes šiandien paieškos bevaisės. Miestelio gyventojai aišku žino, kad tokios valtys egzistuoja, tačiau vis nukreipia į kitą salos galą. Taip ir vaikštom iš vienos vietos į kitą. Jei ieškosite valčių link Kolumbijos, raktiniai žodžiai ‘Puerto Obaldia’, ‘Kolumbija’, ‘Marsel’. Marsel – tai viena salos vieta, kurioje valtys prisipila degalų, kaip tik ten dažniausiai tolimojo plaukiojimo motorinės valtys lauks savo klientų į kitą žemyną.

La Agucha (Aguja) sala – it iš paveiksliuko

Iš ryto aplanko gera ir bloga žinia. Blogoji – šiandien nieks neplauks. Geroji – radom žmogų (galų gale), kuris plauks į Kolumbiją rytoj. Atrodo, jis skamba įtikinančiai, nors mums dar viskas čia šakėmis ant vandens rašyta. Tačiau jis patikina, kad ryt tikrai mus paims. Bingo. Telieka surasti, ką mes čia veiksime šioje prikimštoje žmonių, iki kaulo smegenų pažįstamoje saloje. O kažkur taip netoli kitos salos, kurios magina mus nuplaukti ten. Bet brangu. Atsidūstame. Vis tik, buvo Kalėdos, ir gerieji giminiečiai mums įdėjo pinigėlių. Gal čia kaip tik gera proga įamžinti jų dovaną. Užmerkiame akis, sumokame po 25 dolerius (už nusigavimą iki salos ir joje galimybę pasistatyti palapinę, mat salos yra privačios ir mums tiesiog permiegoti nepavyks)…

Team LT.

Ir mes jau saloje kaip iš paveiksliukų. Iš pradžių akys nejuokais apraibsta. Rimtai. Po kojomis šiugžda baltutis smėlis. Vanduo – jei matėm kada nors matėm smaragdinį, tai buvo tik tamsi jo atmaina. Va čia tai bent mėlis. Kelios vėjo iškraipytos palmės. Ir visa sala, kurią galime apeiti per 7 minutes. Laimei, dar ne savaitgalis, tad žmonių vos vienas kitas. Pliuškentis ir vartytis smėlyje galime netrukdomi. Tolumoje matosi dar salų, mūsiške – Agucha (La Aguja), pavadinta vienos žuvies garbei. Nors tai turistinis gabalėlis, bet tiek jau to. Atrasime savą kampą, ir vartysimės smėlyje, taškensimės neįtikėtino skaidrumo vandenyje. Iki tol, kol sugalvojame vietinių žmonių paprašyti akinukų ir vamzdelio, kad galėtumėme truputį panardyti ir pasižiūrinėti, ar yra koks nors gyvenimas po vandeniu. Iš Karolio klykavimų galima nutuokti, kad jis atrado kažką ypatingo.

Gyvenimas po vandeniu

Kitas pasaulis. Net ir geriausios National Geography laidos negali iki galo perteikti to jausmo, kurį jauti pats, panėręs po vandeniu. Neįprasta savo kūno vandenyje patirtis, o galiausiai povandeninis pasaulis atskleidžia savas paslaptis. Nejuokais gali pagauti savo jaučiantis kaip didelė žuvis begaliniame akvariume.

Žuvys, nė kiek žmogaus nesibijodamas, it koks vėžlys pro šalį plauktų, kiek pasitrainioja aplink. Žiūrėk, ten plaukia kone permatoma, ilga ir aštri kaip spyglys žuvis. Nebaili. Ją regis norisi net ranka paliesti. Paskutinę akimirką ji gudriai pasprunka. Tada pulkelis elektrinių spalvų žuvų, vis smalsiai apžiūrinėjančių, kas čia tokio didelio jų vandenyse. Viena bailesnė skubiai sprunka palikdama ilgą šuorą bene iš baimės išskirtų medžiagų. Oi! Ten už koralo plaukia vėžlys. Bet ne toks, kaip paprastai įsivaizduojame. Šis margas it sumažinta karvutė ir turi kelias kupreles. Savo letenėlėmis smarkiai (kaip tik įmanoma jam) sumataruoja, ir jau lėtai sprunka nuo už jį didesnio padaro. Kvyteltum iš pasitenkinimo, tačiau negali, nes turi kvėpuoti per vamzdelį. Ant dugno stotis nepatartina, nes čia visur siūbuoja juodi ilgutėliais spygliais jūros ežiai. Net nugara pašiurpsta tik įsivaizduojant, kaip netyčia užkliūtum. Ant dugno slepiasi viena kita vos nuo koralų atskiriama žuvis. O iš už kampo viena išlenda buku snukiu ir papūstomis akimis. Kartą pabandęs, nejuokais norėsis grįžti ir vėl į gyvenimą po vandeniu.

C. San Blas – Puerto Obaldia

Sulaukėme laivelio-valties ir pirmyn į Kolumbiją! | The boat for Columbia finally came and here we go!

Umberto – mūsų valtininkas – savo plačia motorine lanča mus pasiėmė iš Agucha salos. Jau nekantravome, nors buvo trupinį neramu. Iš pasakojimų gali tik numanyti, kad kelionė nebus lengva. Tačiau tikrąjį svorį suvoki tik tada, kai įsėdi. Pavymui pažvelgėme į paliekamą idilišką salą. Dieną saulės, o naktį pilnaties nušviesta sala, vėjo šukuojamomis palmėmis su viena nulinkusia palme, visai kaip iš paveiksliuko. Šypt.

Idilę šalin, nes prasideda tikras darbas. Tai jau ne tik vairuotojui. Irkluoti nereikėjo, tačiau vakare atrodėme tokie išvargę, kad nė Misisipėj tiek jėgų priešvėjinis irklavimas nepareikalavo. Bet viskas iš pradžių.

Sukrečiame savo daiktus į tą valtį ir klestelime šalia kitų keleivių. Šie su apsauginėmis liemenėmis. Daugiau jų ir nesimato. Gal ir nieko sau – vairuotojas atrodo patikimas. Keletas grum grum grum į priekį, ir pasidaro aišku, kad tai nebus paprastas smagus pasiplaukiojimas. Bangos šnioja į valtį, valtis kraiposi į visas įmanomas puses. Kas antra banga trenkia gerą gūsį vandens į akis. Sūrus vanduo užgraužia net pačius tolimiausius akies kampučius, ir kelioms minutėms turi užsimerkti ir nuverkti ašarą kitą, kad tas sūrumas nusiplautų.

Kitoje saloje įšoka du belgai, kuriems jokių liemenių niekas irgi nepasiūlo. Ir nepasiūlys. Šiaip jau neturime baimės vandeniui, tačiau iš pradžių nejuokais pagaugais kūnas nueidavo. Galima tik įsivaizduoti – šiek tiek sumažinti linksmieji kalneliai, tačiau vandenyje ir be jokių apsaugų. Tad niekas čia tau negarantuoja, kad lėkęs į vandenį, čia išliksi. Geriau apie tai negalvoti, o susikaupti, ir atsisėsti taip, kad kuo mažiau trankytųsi užpakalis ir nugara. Septynos valandos tokio jojimo per bangas. Hondūrietis persisveria per bortą, ir savo skrandžio turinio nebesulaiko. Ši kelionė jam – vienas vargas. Sustojus užsipilti degalų, jis persirisdavo iš valties ant liepto, ir priguldavo. ‘Geriau jau žemė nei vanduo’ vis dar nepraradęs humoro jausmo, bet jo ruda oda tarsi įgavus baltą švytėjimą. Visi kiti – tik kiaurai permirkę. Šalia sėdėjusi indėnė savo lengvais puošniais drabužiais, bet iki siūlo galo peršlapusiais, vos spėdavo veidą šluostyti gerokai įmirkusia skara. Dešinioji valties pusė vandens gaudavo kur kas dosniau.

Variklis užgęsta. Valtis siūbuoja bangų nešama. Keleiviai susižvalgo. Regis visi pajunta bendrą artumą. Matyt ne vienam nudvelkia mintis, o kas jeigu neužsikurs. Tai jau bene trečias kartas kai variklis užgęsta, ir tas nelemtas kriuksėjimas iš pradžių nežada nieko gero. Vienas iš keleivių – tiesiog vaikščiojantis juokų maišas panamietis, suranda tinkamą raktą, ir vairuotojas bando šį tą pataisinėti. Smagu, kai vėl pasigirsta ūžimas.

San Blas salynas. | San Blas islands.

Į Puerto Obaldiją atplaukiam jau po penkių. Mūsų kuprines kiaurai pertvarko pasieniečiai, mat šis uostas paskutinis taškas prieš įplaukiant į Kolumbiją. Išgirdę glaustą mūsų kelionės seką ir iš kur esam, po to pasieniečiai net kitą dieną smagiai linksniuoja ‘Buenos dias, Lituania’. Bet į Kolumbiją šį vakarą neplauksime, nes štampus savo pasuose gausime tik kitą rytą. Laimei, mes nepriklausomi, tad netrukus rasime sau vietą palapinei pastatyti. Kiti keleiviai priversti eiti į viešbutį. Vieni moka po 5 dolerius, o belgams tenka po dešimtį susimokėti. Kodėl? Mat jų kambaryje yra šviesa. O pas kitus ne. Šie kitą rytą už tą penkių dolerių viršų kaip suvenyrą pasiima rankšluostį.

Šiaip jau tos bendros patirtys keleivius sutelkia krūvon. Du belgai, kolumbietė, panamietis, du meksikiečiai, argentinietė, hondūrietis, du lietuviai ir vietinė moterytė. Kitą rytą visi bendrai jau rikiuojamės štampuoti pasų. Tiesa, keliaujantiems geriau žinoti – reikia bent dviejų pasų kopijų. Niekas to nežnojo, todėl ir blaškėmės visi bendrai po lėtai besikeliantį miestelį, kur pasikopijuoti pasus.

Pasienietis, norintis štampuoti mūsų pasus, klausia, kokiu laivu atplaukėme. Nei vienas nežino. Ar tai mūsų pastabumas toks ribotas, ar pasitikėjimas perdėtas, ar apskritai žmonės nelinkę fiksuoti tokių smulkmenų, kaip valties pavadinimas. Ir tik čia mudu abu sužinome, kad juodukas vairuotojas vardu Umberto.

D. Iš Puerto Obaldia (Panama) į Kapurganą (Capurgana, Kolumbija)

Kitą rytą visi drauge pajudame Kolumbijos link. Už kelių valandų galų gale pasieksime kitą kontinentą. Tas pats valtininkas Umberto, bet valtis jau kitokia. Mažesnė, siauresnė. Sunkesnieji į priekį, lengvesnieji link galo. Vandens kiekis į veidus nesumažėja. Tik šį kartą kai kurie gudresni. Dar vakar įsėdę į valtį su savo geltonais nuo lietaus maišais mes atrodėm gal ir pernelyg apsirūpinę, tačiau po kelių sustojimų, supratome, kad mūsų vidutiniškai sušlapę drabužiai nėra taip blogai, kaip kiaurai permirkę kaimynai. Tad šįkart kai kurie daugiau apsirėdę.

Bet bangos ir vėl milžinės. Vakardienos nuovargis atpirktas miegu, atrodo bematant sugrįžo. Visa laimė, kad kelionė viso labo truko valandą. Krantai tiesą sakant tikrai gražūs. Bet apie bangų dydį ir kokybę šįkart galime papasakoti daugiau nei apie tolumoje esantį krantą. Visa laimė, kad tas krantas kažkur dar matosi. Įvertini greitai jėgas, ar pavyktų parplaukti ‘jei kas’. Jei kas, tai ir tas parplaukimas mažai ką padėtų, nes už to kranto, Darjano srities džiunglės. Nei kelio surastum, nei pagalbos prisišauktum. Tokiomis mintimis save padrąsinant, dar nuraminant kad ir ‘pabėgeliai daug prastesnėmis sąlygomis’ plaukia ir dauguma išgyvena, apsiramini ir palieki likimą laivininko rankose. Bet patikimai atrodo, gerai per bangas gainioja, galų gale ir variklį viens du ir pataisė. Tolumoje jau Kapurgana, pirmasis žingsnis į Pietų Ameriką. Sveika Kolumbija. Bet apie ją, jau kituose nuotykiuose.

Previous Posts Next Posts