Canada – a broken vehicle, hot springs, the life story of Cree Indian and a pig in the car

Yukon and British Columbia – self made vehicle and hot springs

Keith took us from the place in Alaska, which another driver nearly believed had a curse on. ‘I bet I’ll find you here in few days. I’ve seen hitchhikers standing here for a long time’. He didn’t find us as Keith picked us up in exactly fifteen minutes, and we had a long good drive for exactly four days.

Kanada | Canada

The trailer was seriously long. We are lucky as he was going down all the way to States. Well, not all the way we need, but I would say the best part of Canada. Yukon and British Colombia are fascinating provinces. Northern Rockies interwoven with rivers and lakes, bisons and black bears.

At the border we ought to tell we are flying out of USA, as no other way we would able to cross the country by land. Quite a few miles you think you are in Canada, as they welcome you, but officially you only entering it after the border crossing. It’s still the same beauty as in Alaska. For some time.

Kytas | Keith

Keith is a stubborn traveler and the inventive one. His job is a pure traveling – transporting motorbikes across the continent. We are lucky ones to catch him. Funny enough he is also writing his diary about the traveling, and posts it to forums and Michigan newspaper. We have so much to share that it feels in four days he got to know us quite a bit. We felt comfortable and very cozy. Spending nights having a bonfire, chats in depth.
The drive seemed nearly perfect until the car started to choke and eventually died. Keith tries to change the filter, than stab the old one. No chance. The vehicle simply doesn’t get up the hills. Eventually Keith creates a new invention. He takes a fuel tank from his own motorbike, puts it into the wash basket, places it on the top of the car and straps it. With pipes he connects the engine to the tank, and here we go. The car rushes smoothly.

Keith was not only inventive in his own Dodge kingdom. When some travelers (in fact a bunch of couchsurfers) stopped us for some help, Keith in no time scrolled under the car and fixed the problem instantly. He was a hero for the travelers.

Well, we in fact got to the Liard hot springs eventually. This is a tropical oasis amongst Canadian forests. Springs are so hot you can hardly touch the water close to the origin. It cools a bit further away, and you can pleasantly bath under the blue or starry sky. Amazing place worth a visit and relax well. We spent there floating for a full day with tiny breaks.

Verdame karštosiose versmėse. | We are enjoying the hot springs.

Our ways split in Dawson Creek. At times we had a thought, what would have happened, had we continued our journey all the way around States. We still wanted to know more of Canada and its people, and needed to get to Chicago a bit sooner than later.

We try our chances to camp in the Pouce Coupe camping site. ‘We are travellers, and made quite a chunk of our journey. Would it be possible to pitch a tent in your site for free?’ Lovely workers not only helped us with wood, but also provided us a delicious breakfast.

Alberta – the story of Cree Indian and bikes for Africa

Galvojome pasistatysime palapinę prie upelio, bet šalia pamatę kempingą su daug pievelės ir laužavietėm, pagalvojom pasiprašyti vietos. Gavome ne tik malkų, bet ir nemokamus pusryčius! | We wanted to pich a tent next to a river, but there was a campsite with lots of fireplaces, so we thought of trying our luck. In the end we got some free wood and a breakfast in the morning!

‘My job is to cut the trees. It goes against what I believe in’ starts his life story Gordon. He is a Cree Indian, native one. He believes the trees have got soul. But only seven years ago he had a totally different approach to the world. His pursuit after happiness meant cars, women, alcohol and drugs. And jail. Until his mom offered him to come to the sun dance ritual. Then he started to attend sweat lodges, where the elderly to his request of finding a fine woman said ‘you came here for a wrong reason’. They didn’t try to convince him of anything, but soon he came up with the answers all by himself. The inner peace was the most important thing to him. No more anger or jealousy as such. He even helps at alcoholics anonymous club now to get over things.

Paul - tranzuotojas, dviratininkas, mus begalo šiltai priėmęs į namus žmogus. | Paul - hitch-hiker, cyclist, wonderful traveller that invited us to his home.

We thought to catch a hitch to Edmonton. Paul, who was the one to give us a lift, invited us to his home. He understood us from the first instance. No wonder, he is a traveler himself, cycled through Africa, hitched all around Europe. Moreover, he also cares for the ones in Africa to cycle. On Sunday one church donated 200 bikes, so they will be shipped eventually to the remote lands of Africa. The container will serve as a repair shop, people for a reasonable price are able to buy a bike and reach water or shop instead of walking for hours. The charity Bikes for Humanity is run voluntarily, and it partners with Ben Stiller Foundation. Check out to know more about this fascinating project.

Saskatchewan: domestic pig, the largest Easter egg, and 2600km directly to Chicago

Paul gave us a lift to a place more appropriate to hitch. The woman approached us and offered some sandwiches as ‘her daughter had hitched around Canada, and ordered her mom to take care of any hitchhikers’.

Miesteliai užsikrėtę tikra didybės manija - didžiausias pasaulyje vėlykinis kiaušinis. Ukrainiečių benduomenės sukurtas. | The biggest easter egg in the world in a land of Ukranian community.

Soon we hitched a guy who was willing to show us the largest Easter egg in the world. It seems that some little villages create something extraordinary. The Ukrainian community in the Vegreville had a thought to produce a massive ‘Pysanka’. The other village made a landing strip for aliens. So if any aliens come to Earth, they would have a place to land. The fascinating village imagination.

‘It would be great that someone would stop who would be going directly to Chicago’ we foresaw the massive traffics in the big cities. The nice car stops. There is a pig at the back. Beautiful one. With dyed nails in pink. Willis and Geraldine smile, they perhaps got used to the reactions of people towards domestic pigs. Geraldine feeds a baby goat in the front seat. “We are by the way going through Chicago’ total surprise to us. ‘If you want you could stay at our farm for a day, we could go to Chicago all together’. Wonderful. Herd of yaks, miniature horse, a donkey, goats, dogs. Lovely people. It felt like at home. The drivers made 2600 kilometres to Chicago bringing us straight to the house.

Practical tips
It is expensive as in Alaska.

Hitchhiking is Canada is purely a pleasure. People are friendly and helpful.

The camping sites normally are paid, and visitor centres might be surprised at a question of free options.

Camping places normally have (paid or free) showers, rivers are clean

Kanada – sulūžęs automobilis, karšti šaltiniai ir indėno gyvenimas

Jukonas ir Britų Kolumbija – savadarbis automobilis ir karštosios versmės

Kytas mus paėmė iš vietos, kurią prieš tai mus vežęs vairuotojas laikė kone prakeikta. “Kiek tik stovi ten tranzuotojų, vis po kelias dienas. Greičiausiai po savaitgalio važiuodamas į darbą, jus ten teberasiu’. Nerado. Lygiai po penkiolikos minučių mums sustojo Kytas. Jo treileris atrodė it vežtų kokią garso aparatūrą koncertui. Greit susipažinom su bent šešiais motociklais, gabenamais, uch kaip mums pasisekė – iš Aliaskos į žemesniąsias 48 ‘lower 48′. Regis, mūsų kelionė drauge užtruks ne vieną dieną garsiuoju Aliaskos Kanados greitkeliu – Alkanu (Alcan). Iš 2200 kilometrų mes su juo nuvažiavom daugiau nei du tūkstančius.

Dieviškas jausmas nuogiem ryte įšokti į stingdantį vandenį ir pradėti dieną su daug energijos. | It is wonderful feeling to start a day with a quick dip in a freezing water.

Įvažiavus į Kanados žemę dar bent dešimtuką mylių mes neaptikom pasienio posto. Jau lyg ir sveikint sėkmingai atvykus, bet kad dar lyg ir nesam oficiliai įvažiavę į šalį. Gamta vis dar aliaskinė.
Pasienyje kaip kareiviai ištrimituojam savo baltą melą: taip taip, rugsėjo 28 išskrisime iš Havajų atgal į Australiją. Stačiai melas. Bilietą mes iš tikrųjų turime, bet pirmai progai pasitaikius jau įvažiavus į valstijas, mes jį atšauksim. Antraip Havajus (ir apskritai Ameriką) būtumėme matę kaip savo ausis. Pasienietis gūžčioja pečiais ‘bet sakot, kad dabar važiuojate į Čikagą’. O taip, čia jau tikra tiesa. Mūsų tiesos ir melo labirintuose jis ilgai neklaidžiojo, matyt pasitenkinęs faktu, jog Kanadoj neužsibūsim. Sveiki atvaykę.

Gamta jau sodrėjo, rudeniškos spalvos nebepasivijo mūsų, o tik perėjo į kiek turtingesnes mėlynųjų eglių šakas. Labai jau lieknos jos buvo pačioje Aliaskos šiaurėje, o čia viskas auga vešliau. Ežerų prisėta, upės viena kitą vejasi. Jau pirmasis kempingas, už kurį Kytas žutbūt pasiryžęs mokėt, sugrąžina mus į gamtą. Vakare drauge plepam apie vertybes ir neįtikėtinus faktus. Iš ryto įšokam į geliantį upės vandenį.

Kanada | Canada

Keliaujame su Kytu bent keturias dienas. Su visiškai svetimu žmogumi atviraujame, savo skaudžias ir linksmas istorijas pasakoja ir jis. Rusena laužiukas, o jis porina apie matytą griaustinio paukščio šešėlį (‘thunderbird’), kurio mat niekam nesiseka pamatyti, bet šešėlis persekioja ne vieną Amerikoje. Indėnai tvirtina, kad galingas šešių metrų paukštis iš tiesų egzistuoja, bet jį pamatyti labai sunku. Kytas tad matė tik šešėlį. Tiesa čia ar melas, nesvarbu. Svarbu, kad Kytas labai išradingas žmogus, ir mes netrukom tuo įsitikinti.

Paties vairuotojo sukurptas dodžas atrodė patikimas – juk tokį treilerį tempia. Jis pats automobilį iš kelių mašinų sumeistravo. Dodžas kildamas į kalną pradeda dusti, o dar už netolimų kilometrų, ir visai užsispyrė. Kytas suka galvą, keičia filtrą, nepasiteisinus, bado senąjį – gal taip nekokybiškas benzinas paklius nebetrukdomas ir mes užuot puškavę, keliausim tolyn. Mašina iš pradžių dar energingai juda, bet kaskart judant įkalne, sunkiai kvėpuoja, ir galiausiai padūsta. Kytas vėl mąsto, ką protingo čia padarius. Vulkaniniai karštieji šaltiniai likus vos 20 kilometrų, atrodo nepasiekiami. Taip purpsėdamas nė pėsčiojo nepavysi.

Verdame karštosiose versmėse. | We are enjoying the hot springs.

Įveikiame. Tą vakarą ir visą kitą dieną plūduriuojame šiltuose vandenyse po atviru dangumi. Kytas išradingas. Jis užkelia ant stogo motociklo baką, jį įsodina į skalbinių krepšį, baką dujų vamzdeliais per stogą prijungia prie degalų pompos. Mašina pajuda, mes atsidūstame, ir jau greitai atsiduriame prie vulkaninių versmių. Tiesa, Kytas tądien buvo tikras herojus netikėtai mus sustabdžiusiems keliautojams automobiliu. ‘Ką mums daryti – benzinas teka, ir mes nežinome, ką daryti’. Kytas jau lenda po jų mašina, ir netrukus jaunuoliai iš kelių šalių (tarp kitko, visi koučserferiai) jau patys dėkingiausi už išgelbėtą kelionę.

Lairdo upės (Liard River) karšti vulkaniniai šaltiniai buvo tikra atgaiva po neaiškios dienos, o Kytui ir gera proga nusiplaut tepalus. Mirksti regis karštoj vonioj, tik kad aplink tropiniai augalai ir dangus. Bandom eiti artyn ištakų, karšta taip, kad vos tegali išbūti. Senolis moko: pritūpkit, ir rankomis vėsų vandenį iš dugno link savęs stumkit’. Nueinam iki pat degančių akmenų – stovėti ant jų reiškia norėti apskrusti it kokiai kiaušinienei.

Beragaujant 'poutine' - kanadietiškas patiekalas (bulvytės fri su padažu). Trying 'poutine' - canadian dish (fries with gravy).

Su Kytu išsiskiriam netoliese nulinės mylios prie Dosono kryko (Dawson Creek). Su juo nuvažiavom 2000 kilometrų Aliaskos greitkelio. Paliekam Jukoną (Yukon) ir Britų Kolombiją (British Columbia), pačias gražiausias Kanados provincijas, juodąsias meškas ir bizonus jų pakelėse.

Išsiskyrus su Kytu neretai pagalvojam, kaip būt buvę, jei toliau būtumėme tęsę savo kelionę per Ameriką. Prisiminę jį geru žodžiu, užeinam į netikėtai užmatytą kempingą. Kaip žinia, Kanadoje viskas mokama. Ak, pabandom. ‘Mes esam keliautojai, jau įveikę pusę pasaulio. Ar galėtumėme pasistatyti palapinę čia prie upelio?’ Jie ne tik leido pasistatyti palapinę, bet prinešė malkų, kurios šiaip jau mokamos, ir dar iš ryto pagamino sotų pusrytį. Ir dar pasidalinom istorijomis.

Alberta – Kri indėno istorija bei dviračiai į Afriką

Galvojome pasistatysime palapinę prie upelio, bet šalia pamatę kempingą su daug pievelės ir laužavietėm, pagalvojom pasiprašyti vietos. Gavome ne tik malkų, bet ir nemokamus pusryčius! | We wanted to pich a tent next to a river, but there was a campsite with lots of fireplaces, so we thought of trying our luck. In the end we got some free wood and a breakfast in the morning!

‘Mano darbas – kirsti medžius’ pradėjo pasakoti Gordonas. Iš veido bruožų – rusvos spalvos ir kiek įkirptų akių – galėjai matyti, kad jis greičiausiai vietinis. Indėnas. ‘O tai taip prieštarauja tuo, kuo aš tikiu. Medžiai, gamta, viskas turi sielą. Jie gyvi.’ Ir nuo čia prasideda jo įdomi gyvenimo istorija, kuria jis pasidalino nesibodėdamas. ‘Viena senolė perspėjo: ateis laikai, kai mūsų žemę išvagos baisios venos. Niekas tada jos nesuprato. Dabar matom – mūsų žemę išvagoję naftos vamzdžiai’, – apgailestaudamas jis pasakojo. Tačiau kita vertus, jo asmeninė gyvenimo istorja solidi. Iš pradžių, kaip jis porina – jo gyvenimo tikslas buvo būti laimingu. Jis pirko mašinas, mėgavosi merginų draugija, galiausiai įsmuko į alkoholio ir narkotikų pelkes. Visa tai jam turėjo teikti laimės. O neteikė. Jis jautėsi nelaimingas ir smengantis į duobę. Dukart kalėjimas. Bedugnė. Jį mama kartą pakvietė šokti saulės šokio. Tai vienas iš tradicinių indėnų šokių. Vėliau jis pradėjo lankytis taip vadinamose ‘sweat lodge’ – indėnų pirtyse, kuriose jie mokosi dvasinių dalykų, mato gyvūnų vizijas, ir ilgainiui įgauna dvasinės stiprybės. ‘Noriu tos merginos, kad ji suteiktų man laimę’ jis sakė vyresniajam. ‘Ne, čia taip nedaroma’. Tik ilgainiui jis suvokė, kad svarbiausia yra vidinė dvasinė ramybė. Vyresnieji nedavė jam tikslių atsakymų, jie tiesiog skatino jį išmąstyti. Nebeliko vietos pavydui, nesveikai konkurencijai, pykčiui. Septynis metus jis gyvena taikoje su savimi. Dabar jis net padeda kitiems Anoniminių Alkoholikų klube. ‘Mano indėniškas vardas Andidio, bet močiutė vadindavo ‘Apčiou’, tai reiškia ‘mažas’ – prieš atsisveikindamas prisistatė. ‘Su kuo ateini į pasaulį, tuo pasaulis žiūri į tave’ tarsi nuramino ir padrąsinomūsų kitiems etapams. Jam tik buvo labai įdomu, kodėl katalikai vis prašo pinigų bažnyčiai, bet tiek daug skurstančių ir badaujančių katalikų. ‘Nors ir čia yra vyrseniųjų, kuriais negalima pasitikėti’ samprotavo.

Paul - tranzuotojas, dviratininkas, mus begalo šiltai priėmęs į namus žmogus. | Paul - hitch-hiker, cyclist, wonderful traveller that invited us to his home.

Ketinom nutranzuoti iki Edmontono, ir ten padaryti dienos pertrauką. Kai mums sustojo Polas, iš pradžių paprašėm pametėti tik iki kokio McDonaldo, kad galėtumėme internetą susižvejoti. ‘Tai pas mane namuose galite’. Vėliau pasiūlė ne tik dušą, bet net ir čia apsinakvoti. Polas keliautojas, gal dėl to iš pusės žodžio mus suprato. Jis pats dviračiais pervažiavęs Afriką, tranzavęs Europoje ir Amerikoje. Jo padrąsinimas buvo įkvepiantis.
Kitą dieną mes pamatėme, kad Polas ne tik pats dviratininkas, bet ir rūpinasi, kad Afrikoje žmonės galėtų įsigyti kuro nereikalaujančios transporto priemonės. Tądien jis iš vienos bažnyčios surinko apie du šimtus dviračių, kuriuos ilgainiui sudės į konteinerį ir išsiųs Afrikon. Organizacija šiaip jau veikia vien savanoriškais pagrindais, ir jos partneris yra gerai žinomas aktorius Ben Stiller. Jei kam įdomu sužinoti daugiau apie tokį projektą, gal net prisidėti, paskaitykite

Saskačevanas: naminė kiaulė mašinoje, didžiausias pasaulyje velykinis kiaušinis ir 2600km vienu ypu iki Čikagos

Polas mus pametėjo iki patogesnės vietos tranzui. Prie mūsų priėjo moteriškė iš netoliese stovinčio kempervano, ir pasiūlė sumuštinių. ‘Mano dukra tranzavo po Kanadą, ir jis man liepė pamačius tranzuotojus visada jais pasirūpinti’. O buvom iš tiesų jau gerokai išalkę. Tas netikėtas žmonių paslaugumas mus vis dar maloniai stebina.

Miesteliai užsikrėtę tikra didybės manija - didžiausias pasaulyje vėlykinis kiaušinis. Ukrainiečių benduomenės sukurtas. | The biggest easter egg in the world in a land of Ukranian community.

Pakeliui dar vienas vairuotojas mums sumąstė parodyti vieną iš mažų miestelių pasididžiavimo objektų. ‘Jūs nustebsite, kiek maži miesteliai gali padaryti, kad tik išgarsėtų. Štai Vegreville miestelis garsėja didžiausiu velykiniu kiaušiniu ‘Pysanka’. Saskačevanas – prerijos, tad traukė daugiausiai žemdirbyste užsiimančius europiečius. Ukrainiečiai šioje teritorijoje tiesiog klesti. Net ir vairuotojas turi slaviško kraujo, mat jo senelė ukrainietė. Šis mus užvežė apžiūrėti to pasaulinio garso kiaušinio. ‘Vienas kaimelis garsus tuo, kad turi ateivių nusileidimo taką. Jei jie atskris į žemę, turės kur nusileisti’.

Traukiam toliau. Niekur ilgėliau nebeketiname apsistoti. ‘Kad taip kas važiuotų iki Čikagos’ atsidusom. Netrukus sustoja prabangokas automobilis. Įsėdam, o ant galinės sėdynės sėdi kiaulė. Nepatenkinta kriuksi. Nagučiai rožine spalva padažyti. Šeimininkai šypteli pamatę mūsų nustebusius veidus. Matyt prie to jie jau įpratę. Šeimininkė maitina mažutį ožiuką. Matyt žmonės myli gyvuliukus. ‘Tai kur važiuojat dabar?’ išklausę mūsų istorijos pasiteiravo. ‘Mes į Čikagą’. ‘Mes irgi už poros dienų važiuojam pro ten. Jei norite, galite apsistoti pas mus fermoje. Turime jakų, karvių, ožių, miniatiūrinį arklį ir asilą’. Tokios galimybės pražiopsoti neketinome. Ir po valandėlės kitos mes apsistojame Vilis ir Džeraldine fermoje. Vilis – kanadietis,Džeraldinė – iš Alabamos. Susipažino internetu. Dabar gražiai augina būrį faunos. Glostėm jakų ragus, asilas kramtė rankas, miniatiūrinis arklys atrodė tarsi iš pasakos mažiesiems, o ožkos niekaip nesidavė pamelžiamos. Man. Bet Karolis susidorojo drąsiai. Kitą vakarą aplankėm karvių puotą, o viena jų kaip tik tądien atsivedė veršiuką ir paslėpė miškelyje, kad pikta akis nenugvelbtų.

Pajudam iš Kanados lauk. Per dieną šeimininkai nuvažiuoja tūkstantį su geru trupučiu kilometrų, ir mes iškamantinėti JAV pasienyje, galiausiai ją kertam.

Kanada – Koldirjerai šiaurėje, iškarpyti upėmis ir ežerais, o plačios lygios it biliardo stalas prerijos pietinėse provincijose. Paslaugūs ir linksmi žmonės. Bizonai, juodosios meškos ir grizliai. Kanadą palikom su labai maloniu jausmu.

Praktiniai patarimai keliaujantiems paprastai Kanadoje

Keliauti po Kanadą 90 dienų vizos nereikia su biometriniu pasu.

Kanada ne ką pigesnė nei Aliaska ar Havajai, tad jau kainų aukštis – įprastas reiškinys. Reikia mąstyti ir suktis. Tiesa, mes apsipirkome tik kartą penkioms dienoms, užmokėjome kortele, o grynųjų net ir neturėjom. Taip ir pralėkėm nepamatydami, kaip ten atrodo kanadietiški doleriai. Kita vertus, tai rodo, kokie draugiški yra žmonės.

Turistų centruose darbuotojai nustebs, jei paklausite, ar čia yra nemokamų kempingų. Nors mes netrukdomi pasistatydavome palapinę ir pakelėje. Šiaip jau čia be proto daug kempervenų, kurie dideli it autobusai keliauja kanadietiškais keliais.

Tranzuoti Kanadoje, kaip ir Aliaskoje labai lengva. Žmonės paslaugūs ir labai malonūs. Netgi gali būti, kad būsite pakviesti apsistoti namuose. Per Jukoną ir Birtų Kolumbiją perskriejom vienu automobiliu, tad apie tranzo ypatumus negalėtumėme paporinti.

Kempinguose karšti dušai, o upės skaidrios, bet šaltos.

Diktophone #15 – Alaska

Next Posts