Jungtinės Amerikos Valstijos – viešnagė pas lietuvius Čikagoje, odisėja Misisipe ir kelionė automobiliu JAV pietuose
Vilis ir Džeraladinė iš Saskačevano (Kanados), kuriame lygumos tokios lygios, kad anot vietinių tolumoje gali pamatyti prieš tris dienas pabėgusį šunį, keliaudami žemyn į JAV, mus paėmė iki pat Čikagos. Tad 2600 kilometrų mes įveikėme per dvi dienas. Čia ketiname lietuvių konsulate keisti pasus (senuosiuose jau nebedaug puslapių vizoms), pasirengti netikėtam naujam iššūkiui – kelionei kanoja Fokso, Ilinojaus ir Misisipės upėmis, pasidalinti savo įspūdžiais su Amerikos lietuviais, ir tiesiog šiek tiek pailsėti. Ir, be abejo, kiek pasibastyti Šikagoje (kaip vietiniai tai taria).
Pirmosios lietuviškos akimirkos
Su kitais keliautojais pasišnekame – didmiesčiai mus žavi retai, dažniausiai jaučiamės patogiai mažuose jaukiuose miesteliuose, kur artimiau galime susipažinti su vietiniais žmonėmis. Tad į Čikagą atkeliaujame su dviem jausmais kišenėje. Nenorim, nes bedvasės gatvės mums dažnai lieka nejaukios. Smalsu susipažinti su kai kuriais lietuviais, su kuriais užmegzta draugystė pakeičia mūsų kelionės eigą.
Kanadiečių šeima mus pristato prie pat Dalios, dar lietuviškų laikų kaimynės, namų. Dalia supranta mūsų nostalgiją gimtam maistui, tad jau tą vakarą išsvajota silkė su bulvėmis. Kitą vakarą svečiuojamės Kunigaikščių užeigoje, kurioje apsilanko ne viena lietuviška žvaigždė ar žvaigždinas. Sukirtus cepelinus ir bulvių plokštainį, smalsus ir svetingas šeimininkas jau neša desertą, trejas devynerias, ir didžiulę knygą, į kurią rašosi minėtieji žvaigždinai ir garsūs asmenys. Mūsų kelionė neypatingesnė nei kitų keliautojų, įveikiančių panašius ar didesnius atstumus, bet su malonumu palinkim ieškoti ir pažinti pasaulį. Visai nesitikime tokio Amerikos lietuvių dėmesio, nors galėjome ir iš Australijos patirties pasimokyti, kad svetur gyvenantys lietuviai gali būti labai dosnūs ir svetingi. Mums nė nenutuokiant, jau ‘Amerikos Lietuvis’ išleidžia straipsnį apie mūsų kelionę. Dalintis mums smagu. Tad netrukus pradedame dalinimosi patirtimi maratoną.
Lietuvių mokykla Čikagoje
Kiekvienas prisimename, kaip mokėmės svetimos kalbos. Kur kas keisčiau matyti savos kalbos mokyklą, kurioje lietuviukai šeštadieniais susirenka pasimokyti savo šaknų kalbos. Praeidami nugirstame, kad kai kurie per petrauką žaisdami mieliau kalba angliškai. Mokykla vis tik gera galimybė sužinoti apie protėvių kultūrą, papročius, galų gale pasikalbėti tarpusavyje. Kai kurie tėvai (Australija tai būtų, ar Amerika) stropiai namuose kalba tik lietuviškai, kai kuriems – ypač mišrioms šeimoms – lietuvybę išsaugoti sunku.
Susirinko pilna salė jaunų žmonių. Kiek nedrąsu mums. Juk kalbėsime apie savo kasdienybę, bet ar pasieksime jų širdis, sunku pasakyti. Vaikai smalsiai žiūri, kaip degam savos gamybos viryklėlę, ateina išbandyti mūsų kuprinių. Klausinėja apie sunkumus ir nuotykius, o mes su užsidegimu pasakojame, kaip išsigandome grizlių šeimos, kaip sekėsi valgyti jaučio skrandį su kiniečių verslininkais arba kaip mumis rūpinosi turkų policininkai ar greitosios darbuotojai. Nustebo, kad mūsų biudžetas tik penki doleriai per dieną. Mokyklos pavaduotoja Audronė Sidaugienė džiūgauja – vaikai per pristatymą nesnaudė ir tarpusavyje neplepėjo, o jų gausūs klausimai rodė susidomėjimą. Labai gerai!
Bunkeris
Jau kitą dieną, kiti patyrę keliautojai – Žilvinas ir Diana (apie juos išsamiau kiek vėliau) – sukviečia į Bunkerį (dėkui Audrai Januškienei už tokį svetingą mūsų priėmimą) susidomėjusius Amerikos lietuvius. ‘Pati tikrai negalėčiau taip daryti, bet jūs šaunuoliai, kad taip keliaujate’ – mūsų keliavimo stiliaus paprastumas kai kuriuos baugino, kai kurie džiūgavo, bet visi palaikė. Ne tik emociškai, bet gausiai finansiūkai. Dėkui visiems prisidėjusiems prie mūsų kelionės – mums tai labai svarbu!
Amerikos lietuviai, keliavę dviračiais per Amerikas
Žilvinas ir Diana – garsūs Amerikos lietuvių tarpe. Jie dviračiais nuo Čikagos pasiekė patį piečiausią Pietų Amerikos tašką. Ne vieną vakarą susėdę mes dalijomės patyrimais, kurių juokingiausi vis tik išlieka skaudžiai komiškos ‘tualeto istorijos’. Nors mūsų keliavimo stilius skiriasi, tačiau patirtas žmonių gerumas labai panašus. Besidomintiems keliavimo istorijomis jų internetinis puslapis www.vnextstop.com, galbūt ir jūs sumąstysite kokį žygį. Kaip tik jie ir pasiūlo naujam mūsų iššūkiui naują keliavimo priemonę – kanoją. Šiaip šie aktyvūs žmonės jau dabar rengia naujus projektus ‘You go wild’ (angl.).
Čikaga
Užverčiame galvas. Čikagos dangoraižiai – Sierso ar Trampo – įspūdingi tiek stovint šalia, tiek nuo Mičigano ežero pakrantės. ‘Trampas (bene garsiausias verslininkas) matyt pastate, jo sraigtasparnis ant stogo’ lietuvis Pijus mums paaiškina.
Čikagos muziejai – ne biudžetą saugantiems keliautojams. Nuolaidas gaus tik vietiniai gyventojai. ‘Penktadienį nemokamas Čikagos simfoninio orkestro koncertas ‘Karmina Burana’. Nesvarbu, kad vos įžengus į Tūkstantmečio parką pradėjo pliaupti lietus, žmonės ir toliau ant pievelės ar kėdžių teškant lašams klausėsi įspūdingos klasikos. O kai kurių paprastų, bet žavių akimirkų joks turas nesuorganizuos: kaip pavyzdžiui vėjo ir fontanto purslų žaismo saulei leidžiantis.
Market parkas – buvusi Mažoji Lietuva
Tačiau viena Čikagos dalis lietuviams buvo itin artima. Market parko rajonas, į kuri mus ir nusiveža Dalia. ‘Lithuanian plaza’ – lietuvių gatvė atmena tuos laikus, kai čia buvo Mažoji Lietuva. ‘Galėjai čia gyventi nemokant anglų kalbos’ pasakoja savanorė, ruošdama parapijos salę sekmadienio renginiui. Lietuviška mokykla ir ligoninė, bankas ir parduotuvės. Už surinktus pinigus jie pastatė nepaprasto grožio bažnyčią, kuri ir dabar dar surenka lietuvių likučius. Deja, visi lietuvių namai dabar perimti kitų žmonių. Pradėjus į šiuos rajonus keltis kitos rasės žmonėms, teliko vos viena kita šeima ir nebedirbanti užeiga ‘Antano kampas’. Ir žinoma paminklas Dariui ir Girėnui, garbingai įsitaisęs greta esančiame parke.
Fokso upė: pasirengimas odisėjai upėmis ir pirmieji trisdešimt kilometrų upe
‘Plastmasinės dėžės jums padės palaikyti tvarką kanojoje’ pataria Žilvinas. Jis – jau patirties turintis vilkas, tad paklūstam. Taupiai susluoksniuojame kruopas ir konservus, dovanotus lašinius, duoną, arbatas ir šokoladą. Internete surasti JAV armijos žemėlapiai padės žinoti, kur tiksliai plaukiame, ir kur artimiausias miestelis, kuriame galėsime gauti maisto ar užsipilti vandens. Naktį miegoti vis tik neramu. Mums tai pirmasis toks žygis. Ką daryti, jei kanoja apvirs? O jei daiktai nuskęs? O jei vėjas pūs? Šitie ir kitas pusšimtis klausimų atskiesti su nekantravimu pradėti iššūkį vos leido sudėti bluostą.
Diana ir Žilvinas atveža mus iki Fokso upės. Įsėdam į kanoją bent pabandyti apsukti ratą vandenyje. Sudedame vandens bidonėlius, maisto dėžes ir mūsų kuprines. Pajudame. Bent pirmuosius metrus būtų gerai neapsiversti. Diana su Žilvinu išlenda iš krūmų ir dar kartą mojuoja pavymui. Neramu matyt ir jiems, ir visiems namiškiams, sužinojusiems apie mūsų netikėtą sprendimą šiek tiek pamainyti savo keliavimo būdus.
Pirmosios akimirkos. Saulė. Ramu. Iš Čikagos žaesio į irklų pliuškenimąsi vandenyje. Spurdam, nes jau pradėjome savo nuotykį. Fokso upė negili ir neypatingai srauni. Kai kur akmenys kyšo akivaizdžiai, o kai kur tik iš vandens raibuliavimo gali nuspėti apie slypinčius pavojus. Kai kur taip seklu, kad tenka lipti lauk, ir traukti valtį už pavadėlio.
Fokso upės krantai labai gražūs, uolėti. Tad nieko nuostabaus, kad labai daug privačios nuosavybės. O kaip miegot? Nesinori, kaip vietiniai nugąsdino, kad koks hilbilis ar rednekas (hillbill or red neck (angl.) – daugiau pietuose gyvenantys fermeriai, žinomi dėl daugiausiai atšiauresnio būdo) iššautų į įsibrovėlius, mat privačios valdos gynimas ginklu leistinas. Miegosime salose. Čia pasikuriame laužus, čia gal ir retesnis gyvūnų svečiavimasis. Įdomus jausmas. Markas Tvenas vaizdžiai aprašo Tomo Sojerio ir draugų kelių dienų gyvenimą negyvenamoje saloje. Patys dabar galime puikiai įsivaizduoti, ką tai reiškia. Kažkur praskrenda erelis, ramiai ir elegantiškai tupi gervė, o ryte pažadina stirnų šnirpštimas. Kažkur sinchroniškai savo šokį plasnoja paukščiai. Ir kaip jie neastrenkia vienas į kitą? Kaip jie taip sugeba be repeticijų paruošti tokį numerį. O mes gaminamės karštą maistą.
Iš pradžių irkluojame dviem irklais, tačiau turime ir atsarginį. Plaukimo tempas mūsų netenkina. Po važiavimo mašina tik galima įsivaizduoti, kaip suerzina tas jausmas, kad taip lėtai gaunas. Sukonstruojame dvigubą irklą, ir nors šis sveria žvėriškai, plaukimo greitis paspartėja. Tokiu būdu mes galėsime nors ką nors pasiekti.
Pirmosiomis dienomis dar sunku įsivaizduoti, kad tai taps mums penkių savaičių gyvenimu. Kad ateis toks jausmas, kad gyveni tik taip, ir kad jau nebeįsivaizduoji, kad gali būti kitaip. Pradedame gyventi paprastai. Iš ryto pasirengiame dienos irklavimui – vienas įkuria laužą ir pagamina pusrytį, kol kitas pasirūpina palapine ir daiktais. Prasideda ‘darbo diena’, kurioje turime daug laiko pokalbiams ir sau, ar tiesiog buvimui ant vandens, tarp medžių ir po saule. Ir regis nors keliaujame jau devynis mėnesius drauge, mūsų temų ir minčių aruodas neišsenka.
Per petraukas kertam lašinius su duona, agurkais ir pomidorais. Čia dar tie laikai, kai maisto turime gausiai, ir nežinia už ko griebtis. Geriamo vandens dar turime gausiai. Visa upė – mūsų. Kur ne kur ramiai sau plūduriuoja kokia valtis su žveju, tačiau jokių baržų ar jachtų. Esame tik mes ir vanduo.
Vakare plaukdami užmatome kokią salą, ir joje nutariame įkurti savo laikinuosius namus. Tradiciškai užkuriamas laužas, susitvarkome stovyklavietę. Saulė leidžias pakankamai anksti, tad penktą jau baigiame irkluoti, kad galėtumėme turėti laiko kanojai išplauti ir stovyklavietei įrengti. Norisi laiko skirti ir asmeniniams pamąstymams, dienoraščio rašymui ir knygų skaitymui. Tik keliaujant be elektros – turint vos kelis prožektoriukus, kurių naudojimą taupome, nes nebus kur pasikrauti, įvertini, kas yra elektra, ir bet kada prieinama šviesa. ‘Dabar dar šviesu, tad paskaitom!’ ar ‘reikia palapinę susiūti, kol dar matom’. Pradedame gyvenimą reguliuoti kaip mūsų protėviai prie balanos. Kita vertus, puikiai jauti dienos ritmą – tamsą, mėnulio patekėjimą, žvaigždes, vėją, karštį, šaltį. Dušas ne visada mums ir šiaip prieinamas. Šįkart mes karaliai – turime upę, tad galime įšokti vakare į šaltą vandenį, ir prasiskalbt, ką reikia.
‘Plaukiam į Ilinojų’ šaukiam vienam smalsiam žvejui, kai šis stebi mūsų pastangas išlaviruoti tarp upės srovės ir akmenų, kol galiausiai netekę kantrybės išlipame traukti valties. ‘Ilinojuje bent jau nereikės jums valties tempti’ žada senolis. Upė bus platesnė, tačiau jau nebebus tik mūsų vanduo. Dalinsimės upės vaga su baržomis ir jachtomis.
Galų gale priplaukiame savo pirmąją užtvanką. Jau kirtus virvę su raudonais plūdurais, it patrakęs atlekia užtvankos prižiūrėtojas. ‘Nenoriu jūsų traukti, taip kaip kažkada turėjau traukti neišgyvenusį žmogų’ visas įraudęs jis mums aiškina. Neketinome plaukti tolyn, tačiau jo susirūpinimas mums suprantamas. Iškrauname kanoją. Jokių šliuzų nėra, tad tenka krantu pernešti patiems. Tai užtrunka gerą valandą ir pareikalauja nemažai pastangų, juolab kad karšta kaip vidurvasarį. Matyt ta viena didžiausių Amerikos sausrų sunkiai palieka šalį. Jau rugsėjo pabaiga.
Paskutiniąsias mylias Fokso upė išplatėja, ir mes pakliūname į Ilinojų. Plotis netgi bauginantis, ir kito kranto taip lengvai nebepasieksi. Kas laukia mūsų Ilinojuje? Ar irgi taip lėtai plauksis? Juk tuos pirmuosius trisdešimt kilometrų įveikiame tik per dvi su puse dienos. Iškyla nauji klausimai.
Ilinojus: į valtį iššokantys karpiai ir miestelio mero aruodai
‘Kur plaukiat?’ šūkteli žvejys, įplaukus į Ilinojų. ‘Į Misisipę!’ jo akys prašviesėja, Jis iškelia abu nykščius ir šaukia pavymui ‘jeee!!!’. Mūsų tempas kaip mat paspartėja. Bent jau nereikia tempti valties per akmenis, tad tie likusieji trys šimtai kilometrų iki Misisipės neturėtų užtrukti. Deja, srovė nėra jau tokia aukso kalnus žadanti. Per dieną daugiausiai galim nuirkluoti apie trisdešimt kilometrų, ir jei įveikiam juos, galim atsipūsti ir pasakyti, kad atlikom savo dienos uždavinį.
Pirmoji užtvanka. ‘Ar perkels mus čia? Juk esam ne barža ar jachta, bet tik paprasta kanoja’. Nužygiuojam į turizmo centrą šalia šliuzų. Plačiais ūsais ir uniforma amerikietiško filmo personažą primenantis darbuotojas jau matė mus per kamerą. ‘Jus perkels, plaukit’. Kiek nedrąsiai įplaukiam, darbuotojas mums numeta virvę, vartai užsidaro, ir vandens lygis šliuze mažėja. Kitose užtvankose mes jau karaliai – žinom, ko palaukt, kur plaukt, kur patraukt virvutę, kad perspėtum darbuotojus, jog nori būti perkeltas.
Dvigubas irklas ir pradinis tempas pareikalauja nemažai jegų. Skauda raumenis, tad nutariam vieną dieną tiesiog leisti sau pasiilsėti – tų dienų vėliau bus ne viena. Apsistojame ne saloje, o privačioje apleistoje nuosavybėje. Kiek neramu. Privatus paplūdymys anksčiau matyt buvo skirtas vakarėliams, tai byloja kiek apšepęs medinis baras. ‘Penktos valandos paplūdymys’ (It’s 5 o’clock somewhere’ angl.) kažkur dabar penkta valanda skelbė kiek kičinis užrašas.
Ilinojus amerikiečiams žinomas kaip azijietiškų karpių gausybės ragas. Vos praplaukus kai kuriose vietose jie pradeda šokinėti kaip pašėlę, kai kurie taip stipriai trenkiasi į valtį, kad atrodo nejuokais apsiversi. Vienas toks drąsuolis įšoka ir į mūsų valtį. Tuoj ją nuvalom, ir vakarienei turėsime keptos šviežios žuvies. Kinijoje, iš kur ir kilusi ši žuvis, tuoj jų bus trūkumas, o čia amerikiečiai nežino ką su tokiais kiekiais daryti.
‘Labai vėjuota diena, paplaukiame vos 14 mylių’, ‘šiandien ir vėl ilsimės dėl vėjo ir lietaus’ – tokių įrašų mūsų dienoraštyje ne vienas. Kartais kai bandai plaukti per tokį didelį priešnosinį vėją, regis nejudi nė iš vietos. Kam tada švaistyti jėgas? Juk už poros valandų tą patį atstumą padarysi per pusvalandį. Tokiais atvejais mūsų dienotvarkė kiek pertvarkoma. Keliamės dar tamsoje, sulig aušra mes jau vandenyje. Tada vanduo it stiklas. O be to nesigailime, kad ryte anksti galime stebėti gamtos prabudimą. Ilsimės vidurdienį, kai vėjas didžiulis. O plaukiam iki tamsos, kol dar galime įžvelgti kokį krantą, kad galėtumėme pastatyti palapinę ir įkurti laužą. Naktį plaukt nerizikuojame. Baržos, nors ir turi naujausias satelitines priemones, sako, matančias virš vandens ir po vandeniu, ir aštrius prožektorius, vis dar sugeba užplaukt ant vieno kito plausto.
Maisto ištekliai tampa vis paprastesni, o mūsų dienos meniu, pabaigus visus skanėstus, supaprastėja iki kruopų ir keleto koncervų per dieną. Visi šokoladai suvalgyti, todėl ir mūsų energija smarkiai sumažėja. Džeraldinė iš Kanados mums padovanojo porą armijos maisto davinių, kuriuos ji gavo, kai šėlo Katryna. Mat tada ji gyveno Alabamoje, kaimyninėje Luizianos valstijoje, kuri labiausiai buvo paveikta šio uragano. Maisto davinys – labai kaloringas, daugiau nei tūkstantis kalorijų. Maistą galima ir pasišildyti specialiu maišeliu, į kurį pripylus vandens iš upės, jis užkaista, ir šildo pakeliuose esantį maistą – ryžius su vištiena ar vegetarišką burgerį. Daug saldumynų, šokolado. Šį davinį norėjome pasilikti iki Misisipės, kad atšvęstume įveiktą etapą. Bet kai esi alkanas, kai vėjas pučia ir neturi energijos, apsisprendžiam suvalgyti davinius dabar. Tą dieną mes plaukėm ilgai ir sparčiai, ir netgi pagerinom Ilinojaus upės rekordą – įveikiame 46 kilometrus.
Priplaukus Graftono miestelį, Misisipę kone ranka pasiekti galima. Maisto ir vandens ištekliai sumažėję, tad jau reikia eit miestelin. Jis nedidukas, ir matyt čia vienas kitą labai gerai pažįsta. Kol vienas mūsų priešais miestelyje esančioje saloje saugo kelioms dienoms įkurtą stovyklavietę, kitas ‘eina į medžioklę’. Netikėta pažintis su savivaldybės darbuotoja atveria aruodus. Išgirdus mūsų keliavimo istoriją, ji iš maisto banko įduoda mums uogienių, vaisių, ir konservų, o meras paspaudžia ranką. Savivaldybės darbuotoja užsidegus norėtų, kad mes papasakotumėme ir žurnalistui apie irklavimą. Jai nuostabu, kad žmonės vis dar keliauja ilgus atstumus tokia paprasta priemone. Bet kadangi mūsų adresas šiai dienai ‘sala’, o ryt ‘galbūt kita sala’, susitikt su juo nepavyksta.
Plaukiant Ilinojumi, jį prisijaukinome. Juolab kad pati paskutinė plaukimo diena buvo saulėta, krantai labai išgražėję, net įkurtas nacionalinis parkas. Vanduo stiklinis, tad yrėmės greitai. Nors ir buvo tų sunkių akimirkų, daug kas tapo pažįstama, kasdieniška. Galbūt dėl to mes jau laukėm ir Misisipės, norėjosi naujo iššūkio. Darėsi smalsu, kokie bus Misisipės krantai. Nors matytavome žemėlapyje, kiek pasiekiame, tačiau krantuose buvo galima kartas nuo karto pamatyti ženklus, žyminčius kiek liko iki didžiosios upės. Du šimtai mylių, šimtas trisdešimt, keturiasdešimt aštuonios. Artėjam prie tikslo. Galiausiai liko vos mylia.
Aukštesnioji Misisipė: policininko padovanoti naktipiečiai ir Popajaus gimtoji vieta
Irkluojame Fokso ir Ilinojaus upėmis jau kelios savaitės, ir galiausiai pasiekiame Marko Tveno aprašytą Misisipę. Ten kur susijungę dvi upės – plotis tolygus geram ežerui, ir perplaukti iš vieno kranto į kitą, užimtų ko gero gerą valandą. Matyt, jau nebegalėsim kirsti upės, kad galėtumėme sutrumpinti plaukimo.
Iš pradžių Misisipė nepasirodė labai draugiška. Iš po paskutiniųjų dienų saulėto Ilinojaus, bangos čia jau pirmąją dieną priminė veikiau vandenyną nei upę. Nepadėjo ir savaitgaliui apžiūrėti Misisipės krantų plaukiančios jachtos. Pora tokių prašmatnių laivų, ir bangos sukeliamos taip, kad tenka kanojos nosį sukt prieš bangas. Antraip skersai teškiamas vanduo išmuš valtį iš pusiausvyros, ir jau ‘salsa’ judesiai – valčiai judant palei bangas, klubai nori nenori pradeda judintis šokio ritmu – nebepadės. Vanduo liejas per kraštus. O jei dar susidurs bangos iš kelių pusių, tai jau išvis nebežinai į kurią pusę vairuoti.
Prie Altono, Ilinojaus pusėje, artėjant prie tilto, tokia bangų kuliminacija vos mūsų netrenkia į prišvartuotą kazino laivą, kurie upėse šiaip jau gana populiarūs. Tarp kitko, Misisipėje pradedame matyti ne vieną tokį šviežiai išdazytą didžiulį laivą, kuriame žmonės žaidžia azartinius žaidimus. Jie populiarūs nuo tų laikų, kai valstijos drausdavo savo žemėje turėti kazino, tad vienintelė galimybė turėti jį niekam nepriklausomame vandenyje.
Taigi, vos nesitrenkus į vieną tokį prišvartuotą ryškiom spalvom išmargintą laivą, mes nutariam, kad tai nebe žaidimas, ir plaukiame į kitą Misūrio pusę laipintis lauk. Junginėse Amerikos valstijose valstijos daugiausiai padalintos pagal upes. Taigi vienoje Misisipės pusėje turime Ilinojų, kitoje Misųrį. Praplaukus Ohajo upę, įtekanačią ties Kairu, Ilinojaus valstija pasikeičia į Kentukį.
Beveik priplaukus krantą, pastebime žveją, į kažką mėtantį akmenis. Iš pradžių atrodo, kad jis nuobodžiaudmas žaidžia kažkokį keistą žaidimą – turi taikinį, į kurį žūtbūt nori pataikyti. Vėliau pasidaro aišku, kad tas taikinys gyvas. Tąkart net nežinojome, kaip pavadinti, iš vandens ką tik išlindusį žvėriuką, kuris užsispyrusiai tupėjo ant kranto, ir bandant prie jo prieiti, piktai šnypštė. Juodaodis žvejys negalėjo toliau meškerioti. Mūsų irklas buvo kur kas švelnesnė priemonė žvėriūkščiui nubaidyti. Tiesa, pabėgo jis netoli, perplaukė šalia mūsų valties, ir toliau sau kaip įbestas tupėjo.
Žvejys pasirodė labai paslaugus. Netrukus jis pasisiūlo pavežėti iki Aldi, kad galėtumėme papildyti jau visai išsekusias maisto atsargas. Kol vienas sutempia daiktus į šalia esantį parkelį, kitas išrūksta į parduotuvę, kurią be mašinos būtume vargiai pasiekę. Pekeliui pasidalinamos kelios istorijos. Žvejys prisipažino, kad į Altoną atvyko tik dėl to, kad čia diskriminacija kur kas mažesnė nei kitose jo gyventose vietose. Tą patį buvome girdėję ir Havajuose, kai vienas mus pavežėjęs žmogus, prisipažino, kad kitose valstijose gyventi jam buvo sunku, o saloje dėl odos spalvos jaučiasi savas.
Temo. Iš mūsų geradario žinojome, kad šis parkas uždaromas sutemus. Bandysim laimę, ir pasiliksim čia. Žinoma, netrukus prisistato policininkas, ketinęs priminti, kad parkas jau užsidaro. Pamatęs mūsų kanoją, jis iškart susidomėjo, ir mes jam išporinom mūsų istoriją. ‘Jūs tai darote senoviniu būdu’ susižavėjęs klausėsi jis. Pabaigoje pokalbio atnešė mums savo naktipiečiams skirtus obuolius ir bananą. Kažkaip bent jau kol kas su policininkais, išskyrus Kirgiztane, kur šie akivaizdžiai paprašė pinigų arbatai, dėl to, kad sėdėjome parke ant pievelės, mums gerai sekasi. Kinijoje jie įsodino nemokamai į autobusą, o Turkijoje priglaudė savo nuovadoje.
Audra artėjo. Nors jau įpusėjęs spalis, o griausmai čia it vidurvasarį. Tai jau mums bus ‘viena iš tų audrų’. Visa laimė, kad spėjome pasistatyti palapinę, nes lietus pradėjo taip pilti, o vėjas blaškyti sienas, kad besienė pašiūrė nebūtų mūsų apsaugojus. O kur dar išsitraukę kuoliukai vidurį nakties, kai reikia lyst laukan ir akimirksniu šlampant, vėl iš naujo statyti mūsų tvirtovę. Tokia ta mūsų kasdienybė ar kasnaktybė. Kartais miegi po žvaigždėtu atviru dangumi, o kartais audra kelia vidurnaktį kiek persitvarkyti šlampančius miegmaišius, kai kada tenka perstatyti palapinę, ypač jei stiprus vėjas netikėtai pasisuka.
Ryte saulė, tačiau vėjas vėl kaip patrakęs pučia, ir kai tik bandom plaukt, kanoją supa bangos. Nenuplaukus nei trijų kilometrų, likus vos keliasdešimčiai metrų iki užtvankos ir šliuzų, tenka sukti į krantą, ir išlaukti kito ryto.
Po milijardo dolerių kainuojančio Melvino Praiso užtvankos ir šliuzų, upė draugiškai susiaurėjo, ir mes vėl įnikom į savo smagią rutiną. Netoli paskutiniosios Misisipės užtvankos, prie mūsų priplaukia amerikietis savo kuklia jachtike, ir pasisiūlo patempti iki šliuzų. Tokiu atveju, šliuzas sutaupys energijos nuleisdami ir įpildami vandenį. Amerikietis keliauja vienas nuo Didžiųjų ežerų iki Naujojo Orleano, o tada į vandenyną. Kai nenaudoja burių, jis kurui išleidžia apie dešimtį dolerių per dieną – toks pigus jis čia Amerikoje.
Priplaukę didžiausią Misūrio miestą San Luisą, darosi smagu. Ne tiek mus nudžiugina praslenkanti didžioji arka ir dangoražių komplektas, kiek mus pagavus srovė, kurios dėka mes galų gale pajuntame, ką reiškia plaukti greitai.
Taigi tai, ką mes įveikėme Ilinojuje per dvi savaites, Aukštojoje Misisipėje padarome per savaitę, mat greitis padvigubėja. Kai kur pagauti srovės, mes ilsimės ne ant kranto, bet leidžiam kanojai tiesiog plūduriuoti, o ji jau pagauta po truputį neša mus tolyn.
Baiginėjasi vandens atsargos, ir reikia kažką daryti. Žemėlapis rodo, kad apgyvendinta vieta jau nebe toli. Česteris. Miestelyje atrodo nė gyvos dvasios. Tylą sudrusmsčia tik pravažiuojantys Union Pacific išmarginti krovininiai vagonai. Kaip vėliau sužinome, matyt šią slogią atsmosferą kuria esantis JAV pirmojo laipsnio (sunkiausių nusikaltimų) kalėjimas. Žaismingumo suteikia tik siena nupaišytais Popajaus (animacinio filmo herojaus) motyvais. Pasirodo, šis miestelis ir yra špinatus valgančio stipruolio gimimo vieta. ‘Ne kiekvienas amerikietis žino ar yra pabuvojęs tokioj vietoj, nors šį personažą žino visi’ šypsosi amerikiečiai, kuriems pasakojame, kad pabuvojome Česteryje – taip netikėtai mes galime užklysti į įdomesnes, nedaugelio patyrinėtas vietas.
Vandens prisipilame pas vieną žmogų, kuris iš pradžių pamatęs tik skėsčioja rankomis ir purto galvą. Sužinojęs, kad norime tik vandens, jis jau tada drąsiai kviečia vidun, ir kiek papasakoja apie slogios dvasios miestelį.
Pakeliui į Žemesniąją Misisipę: bandymas mus apvogti ir 700 kilometrų odisėjos pabaiga
Likus iki Kairo vos penkiasdečimčiai mylių, mes praplaukiame vieną jaukų miestelį Keip Džirardo. Tik akmirkai pagavus save, kad neblogai būtų jį aplankyti, vis tik iriamės tolyn, nė nenutuokdami, kad už dienos netikėtai mes jame apsilankysime. Už kokį puskilometrio mus pasiveja motorinė valtis su joje sėdinčiais personažais, pasirodo medžiotojais. ‘Jei labai neskubate, apsilankykite’ parodė, kur švartuosis. Pakeliui mes turime nuspręsti, suskaičiuoti pliusus ar minusus, ar mes pasitikime jais, ir ar mums tokios pažinties reikia. Vandenyje esame jau trys savaitės, ir pažinčių iš aplinkinio pasaulio teturime vos kelias savo kišenėje. Taigi, pokalbiai su medžiotojais būtų gal ir įdomus nuotykis, tačiau kažkodėl mes įžvelgiame čia ir išgertuves, o patys mieliau šnekamės su blaiviais, nei įgirtusiais žmonėmis, tad apsistojame tik valandai. Galbūt vilioja galimybė pasikrauti savo elektroninius įtaisus ir nusiprausti duše, tačiau vis tik atsisakome. Įdomiausia, kad netruks nė valanda, kai prie mūsų priplauks kitas laivukas, ir pasiūlys pas save į kempingą nemokamai. ‘Galėsite nemokamai pasinaudoti dušu’. Taigi, šį vakarą dušą ne upėje turėsime.
Rono odisėja ‘pagal mus’
Turėjome ne tik dušą, bet ir istorjų. Ronas su savo šunimi Moli, kelionę upėmis pradėjo bent prieš 48 dienas dar Viskonsino valstijoje, ir Fokso, Ilinojaus ir Misisipės upėmis atplaukė iki Tebų. Jau kuris laikas kaip išsiskyręs su žmona, vaikai dideli, jis nutarė tiesiog pasiimti savo keturkoję kalę Moli, ir ryžtis kelionei žemyn upe. Ketino plaukti iki Naujojo Orleano, tačiau žiemoti pasiliks pas Nylą, Tebų kempingo šeimininką, kuris už nakvynę ir maistą, leis pasidarbuoti savo kempinge. Tad jau pusantros savaitės Ronas miega ne palapinėje, o lovoje, ir valgo ne riešutų sviestą ir greitai pagaminamus makaronus, o pilnavertį maistą. Kartą Ronui baiginėjosi vanduo, ir jau pusantros dienos niekur negalėjo jo rasti, mat niekaip nepriplaukdavo miestelio. ‘Ketinau jau gerti iš upės, o ką darysi’, bet laimei laiku rado. Apskritai, jis nustebęs, kiek gerų žmonių jam padėjo: maistu ar kai reikdavo persinešti kanoją. Mes puikiai galėjome apsikeisti gerumo istorijomis ne tik Amerikoje, bet ir po pusės apkeliauto pasaulio. Sunkiausia, kai nėra su kuo pasikalbėti’ guodėsi Ronas. Šiaip Moli, labai išmintingas šuo, net ir didelėms bangoms esant, sėdi romiai ir paklusniai, naktį nesudeda bluosto, nes saugo šeimininko miegą.
Vagystė, galėjusi pasibaigti brangiausių atminimų praradimu
Viešnagė Tebų kempinge būtų praėjusi kone idealiai. Šeimininkas iš ryto pagamino kavos, nusivežė į miestelį interneto, ir savo namuose išskalbė mūsų jau kelias savaites šilto vandens nemačiusius drabužius. Tas jaukusis miestelis iš tiesų ir atrodė, kaip iš kokios prancūziškos pasakos. Visa miestelio siena, kuri šiaip jau tarnauja kaip bortas aukštai pakylančiam Misisipės vandeniui, iš vidinės pusės išmarginta piešiniais apžvelgiančiais pagrindinius istorinius momentus. Net gi norėjosi, kad ir Lietuvoje kokiame miestelyje kas išpaišytų tokią trumpą, bet likimą lėmusią istoriją. Čia ir civilinis karas, ir Napoleono atsisakymas Luizianos (štai kodėl Naujasis Orleanas vėliau mums taip primins Pranzūziją), ir misionierių apsilankymas, ir indėnų išvarymas. Kita siena išpaišyta Misūrio garsenybėmis – tarp kurių ir raštyojas bei mokslininkas Markas Tvenas.
Rytas praėjo taip sklandžiai ir maloniai, kad nė nesitikėjo, jog vos už valandos turėsime jaudintis ir nervintis. Vos grįžus namo, mes netikėtai per pievą (privati kempingo teritorija) matome einančius du jaunus juodukus, nešančius mėlynus krepšius, tiesiog it dvynius mūsiškiams, kuriuose paprastai laikome savo drabužius. Paaugliai vis atsisuka atgal, žvalgosi. ‘Ar mūsų kuprinės vietoje?’ šūktelime vienas kitam. Ne, mūsų namai, tarnavę devynis mėnesius, dingę. O jie nešasi tik tai, kas likę. Skuodžiame prie jų, ir prašome parodyti, kas viduje. Žinoma, kad mūsų daiktai. Tik jau ne drabužiai (dauguma jų mes gi išsivežėme skalbtis), bet tai, ką galėjo rasti brangiausio (savo kompiuterį ir foto aparatą turėjome su savimi) – išorinius diskus, su visomis mūsų kelionės nuotraukomis, sustojusį laikrodį, porą batų, žiemines striukes, mažytę video kamerą, diktofoną, kuris it tyčia patiems nežinant įsijungė, ir mes tik vėliau atradome šių pokštininkų garso įrašą.
‘Kur mūsų kuprinės?’ susinerviname. ‘Mes nieko nedarėme, mes tik radome šituos maišus ir pasiėmėme’ būrė nemirksėdami maždaug trylikos šešiolikos metų jaunuoliai. Bet vietą su mūsų kuprinėmis parodė. Griovyje gulėjo mūsų daiktai: išdrabstyti, sumindžioti, kremu (dovanotu Džeraldinės iš Kanados, sumažinti kai kada atsirandančius nugaros skausmus) aptaškyti, kai kur užkasti. Puolėme žiūrėti, ar svarbiausieji jų čia – mūsų miegmaišiai yra, kilimėlis, sudurstytas ir šlapias, bet yra. Sučiuptieji vis kartojo savo nerealią istoriją, o mes bandome jiems aiškinti, kad ką tik iš mūsų bandė atimti mūsų namus – esminius dalykus, su kuriais mes dar turime keliauti dar tiek laiko, kiek ir prakeliavome. Jaunesnysis apsiverkia, vyresnėlis bando dar vis kartotis, bet šerifas jau pakeliui, ir neužilgo jie išvežami į areštinę. Tiesa, mus dar aplanko brolių mama, mums įdavusi penkiolika dolerių, mat maždaug tiek buvo dingę mažytėje piniginytėje, kurią paprastai nešiojamės su savimi, kad jei kas reikalaus pinigų, tai būtų mūsų duoklė.
Skalbiam, siuvam, klijuojame savo sugadintus daiktus. Visa laimė, kad beveik viską susigrąžinome. O galėjo būti ir kitaip. Dar bent kelios minutės, ir savo bene svarbiausius daiktus būtumėme matę kaip savo ausis.
Žaizdas išsilaižėme, ir ketiname keliauti tolyn. Kaip tyčia paskutinioji mūsų savaitė Misisipėje yra ne kas kitas, kaip nuolatinė kova su vėjo malūnais. Jei praplaukia dvi baržos – o jų Misisipėje tikrai netrūksta – reiškia vanduo susijudins tiek, kad bangos, pagavusios vėją, vers vėl kanoją iš koto. Vėl tenka stoti, imtis knygų, ir ilsėtis ant kranto, kai to visai neplanavai. Matom, per suplanuotą laiką – mat mūsų atvažiuos pasiimti draugas Keithas – iki Memfio nuplaukti tikrai nespėsime. Už Kairo upė pagauna tokias kilpas, kad jei išliptumėme ir per laukus persineštume kanoją, ko gero sutaupytume nemažai kilometrų.
Mums patirtis svarbiausia, guodžiamės. Juk iš pradžių ir net neketinome jo pasiekti. Tik kiti mus skatino, ‘iki Memfio tikrai nuplauksit’. Reikia nuoskaudą nuryti. Ir iš tikrųjų, prisiminimai mūsų bus ne iš to, kad mes pasiekėme vieną ar kitą vietą, bet iš laiko, praleisto ant vandens. Kelionei baigiantis, atrodė, kad visiškai susigyvenome su vandeniu, kad niekada nebuvo kitaip, kad dabar tai mūsų gyvenimas. Mes pripratome prie savo mielos rutinos, prie kojotų stūgavimo naktimis, prie baržų gausmo, prie bangų, vėjo, saulės, net audrų.
Nesakome, kad viskas buvo it sviestu tepta. Kartais būdavo ir labai sunku. Kartą naktį, betaisant išgriuvusią palapinę, strypelis visai sulūžo. Vėjas drasko, šalta, vos gali išbūti. O reikia sumąstyti, ką daryti. Juk jau nebeįlįsi atgal, ir neišlauksi audros. Reikia veikti čia ir dabar. Reikia sumąstyti, ką įkišti, kad sutvirtintum vamzdį. Medžio gabalėlį? Ne, sulūš. Turime papildomą metalinį kuoliuką, tad Karolis jį išlanksto, ir sutvirtina dvi lūženas. Tokia konstrukcija tarnauja iki odisėjos pabaigos, kur tenka kelioninėje parduotuvėje nusipirkti deja ne strypelį, bet stipresnį kuoliuką. Kuoliukus sutvirtiname šakomis ir supiltu smėliu. Kadangi miegame nuogoje (be medžio anei žolės) saloje, tai vėjas čia ir kelia puotą. Dar reikia pridėti kaip patraukusius žaibus, padorų lietų. Kita vertus, tokie išgyvenimai priartina prie gamtos. Jauti savimi viską. Sėdedamas tik namuose, nepajusi nei vėjo veržlumo, nei lietaus stiprumo, nei baimės audringą naktį, nei tekančio mėnulio ar saulės. Tu būsi čia, o gamta ‘kažkur ten’. Toks artimas ir įvairiapusis santykis leidžia suvokti save esant gamtos dalimi.
Kelionė artėja į pabaigą. Į krantą galutinai išlipam Niu Madride, ir pradedant atsisveikinimo ritualą nuplaunat valtį paskutinį kartą. Darosi liūdna. Mums tai buvo tarsi atostogos, kupinos ramybės, savęs ir kito pažinimo.
Likusioji Amerikos dalis: europietiškasis Naujasis Orleanas ir renesanso šventė Teksase
Mūsų istorija per JAV kai kam gal pasirodys ne visai suprantama. ‘Nebuvot Didžiajame Kanjone? Holivude irgi ne?’ Ne, ten nebuvome. Bet penkias savaites plaukėm Fokso, Ilinojaus ir Misisipės upėmis, ir atrodo, kad tos upės mums tapo savos. Susipažinom su keliais įdomiais vietiniais žmonėmis, buvom apdovanoti maistu, mus siekė apvogti, buvo audrota, vėjuota, saulėta, bet visos šios patirtys buvo ypatingos. Taigi, atėjo laikas baigti odisėją.
Mūsų draugas Kytas jau pakeliui į Niu Madridą paimti kanojos, o be to dar ketiname kelias dienas tiesiog drauge pakeliauti. Kytas – amerikietis, kurį susitranzavome dar Aliaskoje, su juo keliavome keturias dienas per Kanadą. Ten mūsų keliai ir išsiskyrė: jis pasuko žemyn į JAV, o mes dar toliau norėjome pažinti Kanados.
Kyto gerumas mus pritrenkė. Jis ne tik paims kanoją ir sugrąžins ją į Čikagą pas mūsų draugus, bet galiausiai mus nuveš beveik iki sienos.
Jis atkeliavo iš Mičigano iki mūsų per dieną – palyginimui, mes trumpesnį atstumą įveikėm per penkias savaites. Vakare susėdam prie laužo. Istorijos mums išsiskyrus buvo įvairios, o su Kytu – kaip visada neliūdnos. Netikėtai iš mašinos jis atneša garsiojo Mičigano pyrago ir tris keramikines lėkštes. Visą mėnesį valgėme iš metalinių puodų, tad tai mums tiesiog prabanga. Pyragas, gamintas paskutinės dienos adventistų (krikščioniškų denominacijų – grupių čia labai gausu, jų visų pavadinimų neįimanoma įsiminti) kepyklos, su burnoje tirpstančiomis uogomis, buvo atgaiva mums ir geras kelionės užbaigimas. Tikra šventė. Pyrago ir kavos užteko ir kitam rytui. Pradedame kelionę per pietinę JAV dalį.
Memfis
Jeigu vėjas nebūtų pūtęs į nosį, Memfį būtumėme galėję pasiekti per savaitę, o jei vanduo dėl sausrų nenusekęs, dar ir greičiau. Tačiau šįkart jį pasiekiame su kanoja ant stogo, o ne ant vandens. Mašinoje groja ‘Walking in Memphis’ (‘Vaikštant Memfiu’) jau nebežinia kelinta šios dainos versija. Mes užvažiuosime tik į Elvio Preslio ‘Graceland’ – jo rezidenciją Memfyje, kurioje jis gyveno ir kūrė. Preslis – Memfio, ir apskritai Amerikos, pasididžiavimas. Įėjimas į pačią rezidenciją pasirodo velniškai brangus, tad mes tik pasivaikštom aplink. O čia – tokia žaisliukų, marškinėlių ir puodelių parduotuvių alėja, kad net nesmagu. Preslio rokenrolas gal ir nėra mūsų klausomiausia muzika, bet žmogui, pakeitusiam muzikos istoriją, norėtųsi kažko solidžiau. Tiek jau to. Išgalintiems gal ir gerai nukakti į patį prabangų namą, kuriame labai ištaigiai išpuošti kambariai, galima pamatyti jo drabužių, tačiau teks paklot nuo trisdešimties iki aštuoniasdešimties dolerių. Tiesiog pastovim prie tvoros, išrašinėtos ‘Elvis forever’ stebėdami sodą, kuriame jis ir palaidotas, ir galvodami apie žmogaus trapią būtį, apie turtus ir kaip išmintingai valdyti savo šlovę. Juk Elvis ne vienintelė žvaigždė, suklupusi ties narkotikais, mirė tualete.
Po pigaus Graceland triukšmo neužilgo atsirandame nacionaliniame parke prie Edik ežero, kuriame tą vakarą ir kitą rytą maudomės. Matyt Misisipės ramybė mus gerokai paveikė, nes mums kur kas mieliau buvo įšokti į šaltą ežerą, susikurti laužą ir išsivirti paprastą vakarienę, nei stebėti, kaip gyvenimas verda Memfyje. Matyt per greitai mes sugrįžtame į civilizaciją. Kytas atsivežė butelį glintveino, specialiai išleisto Helovynui. Išsitraukia ir tris taures (puikiai dera prie mūsų skardinių), ir mes ramiai pabūname prie vandens ir pušų. Ryte pasisveikinti ateina stirniukai ir voverės, saulė prasiskverbia pro pušų spyglius, ir mums tiesiog gera.
Vėl susikrauname daiktus į džipą, ir jau pakeliui į Naująjį Orleaną. Miškus netikėtai pakeis pelkės, vandenyje augantys medžiai. Juk čia Misisipė pasidalina į tūkstantį upių ir upelių, ir įteka į Meksikos įlanką. Per šias pelkes tebuvo galima nutiesti vieną kelią, o veikiau jau tiltą. Tad tik galima įsivaizduoti, kai uraganas Katryna apliejo Naujajį Orleaną, ir didelę Luizianos dalį, kaip sunku buvo evakuotis. Keliai tik keli – vienas į šiaurę (Memfį), kitas į rytus – Floridą, o jo kitas galas į Teksasą. Saulė atsispinindinti tame tūksantyje upelių ir Meksikos įlankoje atrodo tikrai įspūdingai.
Naujasis Orleanas – Europa Amerikoje
Įvažiavus į Naujojo Orleano senamiestį, atrodė, kad grįžom į Europą. štai ko trūko mums Melburne ar Čikagoje. Senamiesčio, kuriame verda gyvenimas, menininkų galerijos, šurmuliuoja gatvės muzikantai, iš kavinukių girdisi gyvas džiazas, o aikštėse Taro kortų būrėjai laukia savo aukų. Netikėtai užklystam į Mėlynąjį Nilą, kuriame groja keli smagūs instrumentai – gitara, smuikas ir trimitai, o džiazmeno balsas primena jauną Armstrongą. ‘Little maker’ muzika mus pavilioja, ir mes pasiliekame čia. Vėliau – vakarienė paprastame jaukiame ‘Little praline connection’ restoranėlyje. Po mėnesio skardinių ir kruopų maisto, Kyto pavaišinta vakarienė tampa tikra skonio šventė. Jau aprašinėjant vėl seilės renkasi burnoje. au aprašinėjant vėl seilės renkasi burnoje. Šamas, krevetės ir kitas jūrinis maitas užsikąsdami kukurūzų duona, kuri drąsiai gali būti ir desertas. Mes žalumynus kirtom išsijuosę, mat taip jų buvome pasiilgę.Užsikandame kukurūzų duona, kuri drąsiai gali būti ir desertas. Mes žalumynus kirtom išsijuosę, mat taip jų buvome pasiilgę. O pasirodo, kad būtent tokius žalumynus, kaip ir tam tikros rūšies žirnelius (skamba kaip grupė ‘Black eyed peas’) valgomi būtent tik juodaodžių. Nors šie žalumynai ir kupini geležies ir vitaminų, jie – spalvotųjų – maistas. O mes kertam su pasigardžiavimu.
Išvykus vakare iš Naujojo Orleano, rasti vietą permiegoti darosi sudėtinga. Kai esame tik su kuprinėmis, bepigu. Galime įlįsti į kokį miškelį, pasistatyti palapinę, ir mes jau turime namus. Su automobiliu niekur taip lengvai neįlįsi, o jei pasistatysi nuošalėje, prisistatys policija, ir gali turėti bėdų. Tad Kytas it patrakęs bando surasti kempingą, kurių čia yra, tačiau visi jie skirti RV – rekreaciniams automobiliams (recreational vehicles). Miegoti su palapinėmis čia ne taip jau populiaru. Galiausiai randame vieną privatų kempingą, kuriame gausu tokių kempervenų – kai kurie jų autobusai, turintys viską, ką turėtum geram name. Ir dvi vietos palapinėms. Žinoma, neužimtos. Tokiame ištaigiame kempinge esame pirmą kartą. Čia ir baseinas, kuriame ryte įšokam pasiturkšti, ir skalbimo mašinos, kuriomis už dolerį išsiplovėme drabužius.
Hiustonas – Teksaso renesanso šventė
Prigriebėme savo naujai keptus pasus, kuriuos konsulatas atsiuntė į Hiustoną vienam pažįstamam žmogui, ir mes patraukiam į Renesanso šventę. Įdomu, kaip amerikiečiai išreiškia renesansą.
Nakvojame palapinių kaimelyje. Regis šventė prasideda jau čia. Visa teritorija skirta tik palapinėms, ir būtent šiam festivaliui, vysktančiam kelis mėnesius vieną kartą per metus. Žmonės čia suvažiuoja tūkstančiais, dauguma jų pasirėdę renesansiniais drabužiais. Kas yra renesansas, mūsų nuomonės gal ir išsiskirtų. Kai kurie iš tiesų yra gana artimai pataikę ir net labai kruopščiai apsirėdę. Tačiau kai kurie atkeliavo iš antikos ar šių dienų transformerių laikų.
Visas miestelis skirtas būtent šiam festivaliui. Specialiai įrengtos parduotuvėlės, aikštės, amfiteatrai, kuriuose nuolat vyksta kokie nors šou, dažniausiai būtinai susiję su juokinimu ar žongliravimu, ir būtinai kokiu nors ugnies šou. Čia net koubojai savo rimbus padega ir jais žongliruoja, kad tik įtiktų šiaip jau nereikliam žiūrovui.
Viename net buvo galima išvysti riterių kovą tarp anglų, prancūzų, vokiečių ir ispanų. Gali paragauti ir europinio maisto įvairovės. Vis tik populiariausias patiekalas, kurį galima buvo išvysti graikų ar lenkų, vokiečių ar italų meniu – kalakuto kulšis, kurias taršė ir seni, ir vos dantukus įgiję vaikai.
Tai didelė šventė vykstanti didelėje teritorijoje. Pamažu einant nuo atrakcijos prie parduotuvėlės, nuo šou iki šou, mes visą dieną atradome kažką naujo, ir nė karto neužėjome į tą pačią vietą.
Paliekant JAV – Laredo
Kytas mus paliko Laredo dar neprivažiavus. Čia visi sunkvežimiai, kurie turėtų važiuoti į Meksiką, ir galėtų mus prigriebti. Skamba puikiai. Bandant atsigauti prie staliuko – mat ką tik iš jau kuris laikas labai saugaus laiko, pakliūname į nežinomybę, kurią mums vėl iš naujo reikia perkratyti, su ja susigyventi. Prie staliuko prisėda Rajenas, o vėliau ir jo kolega Klifas. Jie smalsūs, noriai klausinėja apie mūsų kelionę. Tačiau jie savo žinia mūsų idealų planą sužlugdo. Čia stoja tik amerikietiški sunkvežimiai, kurie į Meksikos teritoriją nė rato nekiša, mat per daug vairuotojų buvo pagrobta, nužudyta. Jie tiesiog pasiima krovinį iš sandėlio, į kuriuos meksikiečiai suveža prekes. Be to, draudimo sumetimais (visai taip pat, kodėl nebeįimanoma tranzuoti ir laivų), negali paimti į kabiną ir pakeleivių. Tad ši galimybė atkrinta. Galvojame, ką daryti net keturiese. Mes ir rūpestingieji vairuotojai. Ryte jie ne tik leidžia prisijungti prie savo interneto, bet dar ir padovanoja mums kuponą nemokamam dušui. ‘Mes taip ir pagalvojome, kad neaišku, kada vėl turėsite dušą’ šypsojosi.
Jie išvažiavo krovinio, o mes ir toliau liekame uostinėti situacijos degalinių komplekse. Susipažįstame ir su kitais vairuotojais, susidomėjusiais mūsų kelionės istorija. Vienas prisėdusiųjų darbuojasi degalinėje, tad jis čia vietinių istorijų žinovas. Apibendrintai, visi jie kaip vienas baugina mus pasienių istorijomis: reikia eit nebent labai anksti, geriausiai imti autobusą bent 100 kilometrų, kur bus saugiau. Mat užsieniečių pagrobimas – viena gera galimybė pasipelnyti iš jų artimųjų pinigų. Baimė kausto kaip reikiant. Nesame tikri, ar buvo kitas toks nervingesnis momentas, nei šis – laukiant Meksikos pasienio.
Galbūt eit ne per miestelį, o per aplinkelį. Pajudame link jo, ir susitranzuojame pirmąją meksikietę, gyvenančią JAV ir nė žodžio nekalbančia angliškai. ‘Saugokitės, labai saugokitės!’ ji pataria. Aplinkelio idėja lieka neįgyvendinta, mat pasirodo čia galima pravažiuoti tik komerciniams automobiliams, o visiems pėstiesiems ir keleivinėms mašinoms reikia važiuoti per miestelį. ‘Taip taip, ir šiandien ten buvo susišaudymas’ gąsdina mus pasienietis. Tenka pėdinti atgal. Jau gerokai po pusiaudienio, karšta, ir miestelį geriau neiti, nes iki tamsos išsinešdinti nespėsime. O specialiai lįsti į pavojus – ne mūsų stilius. Tad dar nakčiai apsistojame prie apleistos gamyklos, o padirbėti prie straipsnių, nueiname į Subway, kur už dolerį gali užsisakyti kokakolos, ir sėdėti, kiek tinkamas. Pardavėjas išgirdęs mūsų istorija, įteikia penkių dolerių vertės kortelę. Vėliau vietoj vieno sumuštinio jis mums padaro du, ir dar magaryčių įdeda sausainių. Tai jau gerokai viršija dešimt dolerių. Dar prieš dieną McDonalde mūsų istorija susidomėjo ir išeivis iš Serbijos. Jis iš piniginės išsiėmęs keturiasdešimt dolerių įteikė mums linkėdamas sėkmės. Mat išgirdęs, kad tolimesnis mūsų taškas – Meksika, net išsižiojo. Kitas praeivis išsitraukė dolerį, ir mums padovanojo. Nebesuprantame, ar ant mūsų kaktų užrašyta, kad keliaujam jau ilgai, o gal kad keliaujame neišmintais takais, žmonės kalbina, domisi, džiūgauja, gąsdina, pataria mums. Jaučiamės pasaulio dalimi.
O kas laukia Meksikoje, jau kituose virtualiuose užrašuose.