The ring around the world is completed – finally back to our granny Europe

The ferry Egypt to Turkey

Pirmasis pasiilgtos Turkijos vaizdas iš mūsų sugędusio kelto. | The first view of the Turkish land.

‘Can you believe that? We are so close to Europe! It smells like home’, we take a good breath in from the bottom of our lungs. We can do it, as the air is silkier than in the desert. We are just on time to pass Egypt, we only heard the locals complaining that the time after the revolution is appalling, and they do not know what is going to happen after all. Today’s events perhaps are what they were so anxcious about. However, at the time the touristless street life was in bussiness like usual. But perhaps we were just in time to complete our journey.

‘Just few more days’ the ferry company promises us. It is silly to complain, some truck drivers are awaiting for the ferry for a month. The war in Syria halted the usual caravan from Turkey to Egypt, so now is the only option to reach Europe for us and them is a ferry.

The fingers playing waltz on the table. We are sipping perhaps fifth cup of sweet Turkish tea, together with other travellers among the Syrian holiday-makers (and we thought they are refugees) and truck drivers. We haven’t reached home yet, but we are already mourning about the end of the journey. Richard in half a year made a trip around Africa. He has started in Marocco, circled via South Africa back to Egypt. He has got not only this trip in his pocket. So humbly he mentions that he has done around the world in a yacht. By himself. Just like that. Twice. That what we call real Magellans. He reached one continent, then thought to go a bit further, and then he just rounded it up. The second time was closer to Antarctica, but guess whether that was an easier trip to complete. Maybe because of the storms and hardships on the boat, he does not feel nostalgia to water. Not at all.

Graikijoje kviečių laukuos mes jau užuodėme Lietuvą. | In Greek wheat fields we felt like being back in Lithuania.

Lisa and Oliver have made around Australia and then just completed South Africa to Egypt bit. These trips in the past maybe were extraordinary, but now seems to be pretty fashionable. Richard is coming back not the first time, but for us four we have quite a few issues to discuss before turning back home. How will it be to be back home? To adapt to the civilised world? Could anyone understand how is to feel like we do. Even during the trip we have received different opinions about what we are doing. ‘But this is our trip’ complains Lisa, having had to withstand few lashes of critique as why on earth are you doing things like that. ‘I couldn’t travel all the time’ she says, as the time comes when you need to give back to community all the goodness you have received. She is right we guess, as we have accumulated quite a bit of world’s treats so the need to give it back to the world is growing.

Richard like a wind aims to get back to Europe, so we are lucky to get through Turkey fast. Not that we would like to pass it though, as the warm memories from the last year are still with us. But we can save some time and go through Balkans slower. In Turkey though we have officially completed the round-the-world circle. Passing the place where we have camped that winter, we could easily remember how cold was back then, and now the conditioner tried vaguely to freshen the hot air.

Greece – sad pioneers of civilisation


The rain is pouring down. This the last town in Turkey. We eat the crumbs of bread with yoghurt at the closed store. Old Turks cannot look at us sitting on the ground, soon they bring us few chairs. And this is like that in Turkey, east or west north to south. Will we find the same good eyes back in Europe?

The frontier officers like surgeons are trying to check every single dust on somebody’s posh looking car. We perhaps are wrong time there. ‘Where are you going?’ ‘Europe’ What are your jobs?’ ‘Nothing, we are getting back home after a long trip around the world’. He laughed out loudly and horse-ly, it sounded perhaps to him as if someone would have returned from the moon. He looked up and down at us, and instructed us to go. It seems Europe welcomed us back without major problems.

The wheat fields are waving at the side of the road. The stork flies us back to home. We feel like singing some pagan melodies as we were right close to our country. But that is an illusion. The white sad houses and sour people faces witness the greek crisis. And we are sad, so sad that we felt we will cry out the tears with the rain. One Turkish truck driver stopped us later on, and out of his fatherly friendship he parked in the middle of the trafic just to give us tomatos and bread, and gave us a good strong hug. We go on the road and cry to tears. Why on earth people are so good?? How can they be so good?

Pasivaikščiojimas kalnuose. | A walk in the hills.

It seems just a minute ago, that we were in the whirlpool of sweet uproar, and the only left emotion here is ‘ a greek ego’ – you europeans owe us for the civilization. As they would be from the same village they all complain about other nations – Albanians are mafia, Bulgarians are of poor culture, the Turks are eternal enemies, and Macedonians have stolen the name from the Greek region. Only Germans or maybe Swedes would fit into the same category, and lots of Greeks would even know German or Swedish as their parents would have worked there.

But hitchhikers would often be scared away from Greece, as this civilization cradle, with its posh seasides, islands perched with tourists, know the good value of a person, so a normal mortal does seem to be too interesting to them. Hence, after Turkey or Albania, Greece may seem a very cold land. But even in such a society there is a number of culture outsiders, rebels, misunderstoods, who would act contrary to their fellows citizens. Apostolus – one of them. Soon he mixes up cold Nescasfe for us – greeks are proud that this drink was accidently born here. He tells a sad story of his family, mourns over the mistakes from the past, shows the fields where he likes working and he is proud of. It seems that the garden is the only refuge to him. Maybe a small shy dog too, who gives companionship to him after recent his mother’s death. We perhaps would have stayed here longer, eating cheese and honey breakfasts, listening to his hard life stories, but the Road is calling.

Some Greeks are unhappy at their neighbours who only gossip and demonstrate cold character at the warm Aegian sea, but yet again one greek Theo invites us home. We soon are resting at his garden house, facing the the sleepy hills, with a greek orthodox church and cemetery. We visited that cemetery with Theo to lit a canlde on his father’s grave. The cemetery here comparing with turkish ones, are posh exit to another world. And for the dinner – traditional greek salad, swimming in the olive oil. No wonder, why women here are pretty rounded and men have big authorative bellies.

The rains have left to annoy the middle Europe, so the mood is uplifting. It’s a high time to continue through Balkans.

Albania – non-mafia acquaintances

Albanijos vasara. | Summer in Albania.

‘Oooo, be careful in Albania. They might be nice to your face, but then they will stab you in your back’, greek warns of unfriendly fellows. At times you need to ignore such fearful misgivings, and dip into your own experience. Albania seemed to be a closed country looked after by soviets, very poor indeed. We were surprised to see not only skyrocketing mountains, but colourful houses. How can you be even sad among brigh yellow, orange or green edifices? The people – contrary to what greeks said – are helpful and hospitable, and none tried to stab to our backs. Maybe the mafia indeed reigns here, but we just could not put everyone into the same dirty pot.

Montenegro – Russian paradise

Rusų prikimšti paplūdimiai. | Russian tourists occupying the beaches.

This country is a lovely idyllic place. A narrow strip between mountains and seas, an ideal place for those seeking for romance. But if only you thought like that. There are quite a few, who do not carry fear against exyugoslavia whirlpools, so the beaches are densly covered with Russian beachgoers, no matter what age or body structure they own, they need to have a good roasting skin to show off in front of their neighbours or work colleagues. So it’s better to get higher up in the olive woods up on the hills to see the beauty of the seaside.

Bosnia and Hercegovina – complicated history in the land of unspoiled beauty

As long as Bosnia is not yet overpopulated with tourists, we are there to enjoy the full bounty of culture and nature. It feels like that this land is growing faster and more colourful than lets say Croatia, who at the time of the travel was one and half leg into European Union. Apperently refugees help to get the houses back into order, otherwise we would have seen not only few holes still whitnessing the recent history of a war.

Since Africa’s cities were madly chaotic, we truly missed some square in the old town, where we could have a cup of coffee. Trebinje was exactly what we dreamed about – a cozy old town with uplifted town dwellers and guests. Balcan music in the background, some kittens murr around our tired feet, and we sipping coffee one more time bring ourselves into a realization point. We are like five minutes away from home. Only some maps in somebody’s house was a pointer, what a monstrous line we have left behind.

Jugoslavijos karo palikimas - kulkų suvarpyti namai. | Leftovers from Yugoslavian war - bullet holes in the walls.

Serb with his son has stopped at the dusk. Some people in our journey had no clue, why on earth we are torturing ourselves with this burden, and some were saying we have been completing their dreams. This Serb was secretely following one cyclist’s journey around the world, still being surprised how people hiding away from the comfort can actually make a decision to leave everything behind and do something of that kind. And here we were, real witnesses that it is possible to do like that. He would take his bike, and leaving wife, kid, job and house behind, he would actually do that. But he doesn’t as so the others don’t do that too. But soon whilst eating our pizzas, he is telling stories from the war, and how he felt sleeping uncomfortably in his tent, and how he was shooting at the enemy, and how happy he was not to shoot at close distance. If he saw the eyes of the enemy, that would be a question, what would have he done. The history is complicated in exYugoslavia, but hopefully the dark clouds are behind, despite the fact that Bosnians (otherwise etnicless muslims), orthodox serbs and catholic croats politically are yet not in good terms.

Slovenia – between Balcans and West

Pasivaikščiojimas Alpėse. | A walk in the Alps.

Our energy slowly going down, but after having reached Slovenia with its Alpine mounts, idyllic hills and fat cows (but how can we say differently after seeing skinny cows on the Ethiopian roads), we need to do another hike. All of a sudden, we have got our spirit back in boots, and together with our Feike, dutch guy adoring Slovenia to an extent he moved to live here, we hiked there to see the full beauty of Alpian mountain-kids. And when we were running down the hills whilst the rain was pouring, we were enjoying the every drop. Hopefully adventures like that will not be the last on our adventure list of simple joys. Slovenia in fact should be ideal fplace or anyone. You have got western order and eastern warmth, and if not the crisis who got here too, many more would love to move to this tiny cozy country.

Poland – compliments to our neighbours

Suvalkai ir tolumoje mėlynuojanti Lietuva iš oro. Suwalki and Lithuania in the far distance from the sky.

We made through Austria, Check and Slovak fairly fast. And our journey is coming to an end. But when you think the adventures are about to be over, we come close to them again. Firstly, all our compliments to Polish people, who were happily stopping, inviting home, encouraging, communicating, both in the beginning and end of our journey. We finally took from our wallet those 40 zloty, that one truck driver gave us at the beginning of our journey ordering us to buy some food. We did it, a bit later than he probably would have thought. And finally, one couple not only invited us for a Lithuanian (!) meal, but also offered us a flight with a glider. It seems adventures can come not only in Alaska, but in our neighbouring country too. So we saw Lithuania from up high before we entered it

Lithuania – home sweet home

Namie, su draugais ir šeima. Ačiū visiems, kad atėjote | At home with family and friends. Thank you all for coming

The last kilometres we decided to walk and not to hitch. The hot morning air damped our shirts, and we were slowly approaching the frontier whilst exploring the feelings we have after year and half of wondering around the world. But maybe the slow back through Europe and searching for the signs of Lithuania, wore out our nostalgia, so we entered without tears. But when we took the flag in our hands for one of the final pictures, we felt the peace. Finally we can drop down on the grass without a fear of being bitten by snakes or skorpions, we will be able to swim in the lake not thinking of bacterias or crocodiles, and sleeping without fearing for bears or hyennas. So we stayed for couple days at the Dusia lake of immense beauty, where we like first people of the humanity cooked the food and enjoyed the peace being close to nature. Well, home is everywhere for us, but home here is more familiar, more close to our hearts…

Apsukus ratą aplink pasaulį – atgal į senutę Europą

Keltas Egiptas – Turkija

‘Ar gali patikėti, mes jau visai šalia Europos. Kvepia namais’ giliai atsidūstam. Nes jau galim atsidusti pilnais plaučiais, mat oras čia kur kas švelnesnis nei dykumoje. Egiptą spėjam prakeliauti vietiniams guodžiantis, kad nebegeri dalykai dedasi po revoliucijos. Daug kas čia neriman it į kamuolį įsisukę, mat kas čia bus toliau. Pavojaus kvapas vos užuodžiamas, Port Saido gatvėse virė nesaldus beturistis gyvenimas. Žvelgiant kaip rutuliojasi šio krašto įvykiai šiandien, matyt laiku mūsų kelionė sukosi pabaigon.

Pirmasis pasiilgtos Turkijos vaizdas iš mūsų sugędusio kelto. | The first view of the Turkish land.

‘Dar kelios dienos’, vis žada mums kelto kompanija. Skųstis kvaila, kai kurie sunkvežimių vairuotojai čia jau lūkuriuoja mėnesį. Neramumai Sirijoje nutraukė buvus įprastą karavaną iš Turkijos į Egiptą. Tad ir mes, nori to ar nenori, drauge su šimtais sunkvežimių vairuotojų ir keliais keliautojais skrosim Viduržemio jūros bangas didžiuliu keltu užuot puškavę žeme.

Pirštai lengvai tipena stalu. Gurkšnojame nebe pirmą puodelį saldžios turkiškos arbatos prie stalo penkiese minioje Sirijos atostogautojų (o mes manėme, kad jie pabėgėliai) ir furistų (turkų sunkvežimių vairuotojų). Jau nostalgiškai verkšlename apie besibaigiančias keliones. Ričardas per pusmetį apsuko savo visureigiu aplink Afriką – iš Maroko vakarine Afrika nukeliavo į pietus, ir rytine užlipo iki pat Egipto. Brito sąskaitoje ne viena kelionė. Visai paprastai jis užsimena apie dukart (štai jums šių dienų tikrieji magelanai) jachta apiplauktą pasaulį. Dukart. Vienąkart jam taip gaunas. Nuplaukęs kiek (iki vieno žemyno), dar paplaukė, o po to dar kiek. Skamba, lyg tereiktų nusigauti iki Babtų. O kartą apiplaukia žemės rutulį ties Antarktida. Gal ir trumpesnis atstumas, bet tikrai ne šilta kelionė. Gal dėl audrų ir sunkumų, mums paklausus apie ilgesį jūrai, jis tik nusipurto. Dar kartą jis tikrai neplauktų.

Graikijoje kviečių laukuos mes jau užuodėme Lietuvą. | In Greek wheat fields we felt like being back in Lithuania.

Liza ir Oliveris – apvažiavę Australiją, persikėlė į Afriką ir nuo Keiptauno visureigiu atkeliavo iki Egipto. Net Matas Šalčius savo knygoje rašo kaip tuomet susitiko romų šeimą, vežimu iš Keiptauno iki Egipto atkeliavusius. Tad tokios grandiozinės kelionės, kažkada gal ir stebinusios pasaulį, dabar tampa kone įprastu maršrutu. Ričardas namo grįžta po ilgos kelionės nebe pirmą kartą, tačiau likusiai ketveriukei yra apie ką paplepėti. O kaip gi bus grįžus namo? Kaip pavyks adaptuotis civilizacijoje? Ar kas besupras? Juk net kelionės metu atrodo ne visi galėjo suprasti, ir kokio velnio trankomės po svietą. Vieniems atrodo keliaujame per lėtai, kitiems per greitai. ‘Juk tai mūsų kelionė’, piktinasi Liza, ne kartą atlaikius kažikurio (gal pavyduliaujančių) nepatenkinto draugo kritikos srautą. O ar supras mus, it iš kito pasaulio piliečius, dar ilgai negalėsiančius, o ir nenorėsiančius įsipiešti į civilizuotą ‘normalų’ kelią. ‘Visą laiką keliauti irgi nenorėčiau’, sako Liza, ‘mat kelionėje gautas žmonių gerumas turi būti atiduotas savo bendruomenėje’. Tenka sutikti, nes mes irgi jau pakaustyti žmonių gerumu, regis bręstam namuose grąžinti pasauliui skolą.

Ričardas kaip vėjas grįš Britanijon namo, tad rangomės pas jį į automobilį, ir per kelias dienas pasiekiame Europą. Turkijoje dar kelionės pradžioje buvome praleidę nemenką laiko dalį, tad dabar ketinome sutaupyti laiko ir užtat patyrinėti Balkanus. Bet Turkijoje mes galų gale oficialiai apsukam ratą aplink pasaulį. Tąkart toje vietoje mes palapinėje dantis kalenom prie minus aštuoniolikos, šiandien automobilis visu ypu įjungęs šalto oro kedenimą.

Graikija – liūdni civilizacijos pionieriai


Pliaupia lietus. Paskutinis Turkijos miestelis. Graužiam duoną su jogurtu prie uždarytos parduotuvėlės. Senoliai turkai mums puola atnešti kėdutes, juk nevalia, kad svečias ant žemės sėdėtų. Graudu. Ar Europoje besurasime tas geras akis?

Pasienio pareigūnai kaip patrakę tikrina kažkieno kietą automobilį iki panagių. Lenda po langais, išardo sėdynes. Ir mes jiems ant sprando kaip šuniui penkta koja. ‘O jūs kur?’ ‘Į Europą’. ‘Ką dirbat?’ ‘Dabar nieko nedirbam. Grįžtam iš kelionės namo. Kelionės aplink pasaulį’. Pareigūnas gardžiai nusižvengia, it išgirdęs visai linksmą rytinį anekdotą, nes matyt jam tai atrodė tiek pat tikėtina, kiek kažkas girtųsi vakariniu skrydžiu į mėnulį. Nužvelgę mus keliskart nuo galvos iki kojų, jis mirkteli ‘eikit’. Kągi, senutė Europa namo mus įsileido be nurengimo.

Pakelėj siūbuoja kviečių varpos. Gandras mus jau nuskraidina į gimtinę. Sustojam šalikelėj ir matyt kažkur gilumoj jau niūniuojam Smilgevičiūtės ir brolių pagoniškas godas. Vis tik, tai iliuzija. Šalti balti namai, rūgščios žmonių išraiškos mena graikišką krizę. O mums liūdna. Liūdesys taip giliai įsišaknija, kad regis tuoj apsiašarosim su prunkščiančiu lietumi. Kaip tyčia, mums dar sustojęs sunkvežimio vairuotojas turkas, kelionei draugėje baigiantis, savo sunkvežimį parkuoja nevisai leistinoj vietoj, kad tik mums patogiau būtų, lekia į bagažinuką ištraukti kelis pomidorus ir duonos, ir tėviškai iš dūšios apkabina. O mes einam keliu pasisriūbaudami ‘na kodėl žmonės yra tokie geri?’

Pasivaikščiojimas kalnuose. | A walk in the hills.

Vos prieš kelias akimirkas pasaulis virė, teliūškavo sunkiai nupasakojamu turkišku šurmuliu, o čia vienintelė likusi emocija – tai varganas graikiškasis ego ‘juk jūs europiečiai vargšeliai esat mums dar skolingi už civilizaciją’. Kaip susitarę vairuotojai bamba ant mafijozų albanų, prastos kultūros bulgarų, amžinų priešų turkų, jų regiono vardą nudžiovusių ir skambiai apsišaukusių makedonų. Kultūros kartelę pasiektų nebent vokiečiai ar švedai, mat čia graikai nutiesia savo giminiškus ryšius, ir gal dėl to dažnas moka ne anglų, o vokiečių ar net švedų kalbas. Juk jų tėvai ten darbavosi, ir ne vienas jų net ir mokyklas lankė svečiuose kraštuose.

Vis tik keliautojai ar autostopininkai neretai baidosi Graikijos, mat šis civilizacijos lopšys, puošnus savo paplūdimiais, turistų nutūptomis salomis nosimi piešia debesis, ir jiems paprastas mirtingasis neįdomus. Trumpai drūtai, po Turkijos ar Albanijos dažną gali apimti liūdesys dėl šiųjų šaltumo ar arogancijos. Bet net ir šalčiausiuose kraštuose yra vilties sutikti kultūros autsaiderius, maištautojus, nesuprastuosius, pasielgsiančius priešingai normaliajai liaudžiai. Tad netrukus Apostolus jau plaka mums šaltąją neskafė, atsitiktinai gimusią
Graikijoje, ir pasakoja savo šeimos dramą, liūdną jojo dabartį, praeities klaidas, ir kitų, o labiausiai paties nesugebėjimą sau atleisti, rodo savo laukus, meilingai žvelgia į kraunančius vaisių pomidorus. Jam tai vienintelė paguoda. Na gal dar kuklus šunytis, teikiantis draugiją po ką tik nusliūkinusios mamos mirties. Paliekam Apostolą, išspaudusį ne vieną ašarą. Užsibūtum čia ir daugiau, ragaujant medaus ir sūrio pusryčiais, besiklausant jo skausmo bylų, bet Kelias šaukia.

Nors sutiktieji graikai burnoja ant savo pačių kaimynų už nenutylančias paskalas ir jų šaltą charakterį prie šilto egėjiško vandens, tačiau dar vienas graikas – kitaip Teo – kviečia namolio. Netrukus mes jau ilsimės jo sodo namelyje, atsisukusiame į snaudžiančias kalvas, paslėpusias graikų ortodoksų bažnyčią ir kapinaites, kuriose tąvakar Teo kuria smilkalą. Degam ir mes smulkutes žvakeles ant ištaigaus jo tėčio kapo-pilaitės. Lyginant su kartkartėmis čia išsibarsčiusiais vos įmatomais turkų paminklėliais, graikų kapinės, ar iš jų kalbos verčiant mieganti vieta – tai karališka palyda anapilin. Vakarienei – tradiciškos graikiškos salotos, patvinusios alyvuogių aliejumi. Neveltui moterytės čia tiek pastačius, tiek paritus, o vyrukai didžiuliais autoritetais, abejotinai menančiais krizę.

Albanijos vasara. | Summer in Albania.

Lietūs nukeliavę į vidurio europą, jau išvargintą baisulinių potvynių, palieka mus ramybėje ir nuotaikos pradeda taisytis. Laikas tolyn Balkanais.

Albanija – nemafijoziškas draugiškumas

‘Uuuu, atsargiai Albanijoje. Jie bus malonūs jums į akis, tačiau apsisuksit, ir bes peilį į nugarą’ perspėja graikas. Sykiais reikia nekreipti dėmesį į baimingus žmonių atodūsius, ir atsiduoti asmeninei patirčiai. Albanija kažkada buvo labiau žinomas kaip uždaras sovietų saugomas, tačiau buvęs labai nustekentas kraštas. Albanijos pietūs išsyk stebina dangų raižančiais kalnais, o miesteliokai – spalvingais nameliais ar šviežiai perdažytais daugiaukščiais. Atrodo, kad kažkas čia smaginosi nuspalvindamas miesto nuotaikas. Negali nesišypsoti ar bent jau mažų mažiausiai būti surūgęs tarp ryškiai geltonų, oranžinių ar skaisčiai žalių namų. Ir žmonės kaip tyčia paslaugūs ir vaišingi, tad ką gi tie graikai čia tauškė. Gal mafija ir siaučia, tačiau negali gi taip viso krašto imti ir nurašyti.

Juodkalnija – rusų nugulėti paplūdimiai

Rusų prikimšti paplūdimiai. | Russian tourists occupying the beaches.

Maža idiliška šalis. Siaurutis ruožas tarp kalnų ir jūros, praktiškai rojus išsiilgusiems romantikos. O kad manytum tik tu taip. Taip mano daug, nesibaidančių eksjugoslavijos istorijos verpetų. Vasara įsibėgėjus, tad ir paplūdimiai nusėsti daugiausiai rusiškai čiauškančių piliečių, kurių standartinis užsiėmimas nepaisant profesijos, kūno gabaritų ar amžiaus, yra gausiai apsiskrudinti, kad, matyt, kolegos iš nuostabos grįžus į darbą aikčiotų, ir kurgi čia taip įdegta, bene pačioj Juodkalnijoj pabuvota. Rasti savo kampą čia nelengva, geriau jau šiaušti į alyvuogių giraites, kur toliau į kalvas, nuo kurių atsiveria – tenka pripažinti – apdainavimo verti vaizdai.

Bosnija ir Hercegovina – paini istorija nenuvarginto grožio šalyje

Kol ėdrusis turizmas visiškai nenugludino iki koktaus saldumo šio krašto, pats metas ir mums čia pakeliauti. Jei nebūt kai kur vis dar likusios kulkų išgraužos gyvenamuosuose namuose, manytum, kad kraštas atsigauna kur kas sparčiau nei sakykim liūdni kaimyninės Kroatijos namai vaiduokliai, nors šioji jau (tąkart) pusantros kojos Europos Sąjungoje. Sako, kad pabėgėliai uoliai dirbantys svečiose šalyse atkuria savo namus, vėl spalvingai pūpsančius ir matyt kur kas prašmatniau pasidabinusius nei praeityje.

Jugoslavijos karo palikimas - kulkų suvarpyti namai. | Leftovers from Yugoslavian war - bullet holes in the walls.

Po Afrikos miestų chaosų kvaitulio, jau norėjosi kavos puodelio kokiam senamiesčio skersgatvy. Senovinis Trebinje, alsuojantis ramia vasara, smagiai knibždantis miestelėnais ir miesto svečiais, vaistažolių balzamas mūsų dykumoje padžiūvusiai dūšiai. Jaukios kavinutės fone groja turkiško atspalvio balkanų melodijos. Siurbčiojam kavą, kol apie mūsų nudrengtus batus raivosi katinai. Nors paskutinis kelionės pirštas per Europą brėžia vos kelias savaites belikusio laiko, vargiai beįstengiam suvokti, kokią monstrišką liniją palikom už savęs. Tik pakeliui kieno nors namuose pasipainiojantys pasaulio žemėlapiai nevalingai įtraukdavo į savo regis tokią paprastą spalvotą, nė kiek nepavojingą pasaulio kilimo tekstūrą. Tik viskas visai ne taip. Viskas daug sudėtingiau. Ir jei ne mus lydėjęs kalnų miškų faunas, angelo žvilgsnis ar likimo deivė, mūsų kelionė būtų galėjusi nutrūkti taip, kad nė didžiausi užsispyrimo pirštai nebūtų sumezgę gijų. O mes jau Europoje, jau be penkių minučių namuose. Išvargę ir kiek palysę, vis dar siurbiam paskutines kelionės akimirkas.

‘O, jūs iš Lietuvos, vairuotojas trykšta it būtų laimėjęs kelis dolerius loterijoje. Kaip tik prieš metus čia tranzavo estų pora, ir aš jiems sustojau’ aiškinasi mūsų nustebusiems veidams linksmo veido vyriškis. ‘Ir nuvežiau juos į čia greta esantį vienuolyną apžiūrėti. Ir jus ten nuvešiu’ pavežėjęs vos kelis kilometrus, jis įsuko į seną Tvrdošo vienuolyną. Atrodo tiek kelyje jau prikalbėta apie (ne)tikėjimą, religijos posūkius, atradimus ir klystkelius, tačiau kai kurie pašnekovai verti iš naujo atverti dvasios šachtas, ir jose gerai paknibinėti neatrastus aukso ar anglių lobius. Širdyje vis dar fizikas, dabar ortodoksų šventovės senyvo amžiaus savanoris, pasakojęs apie vienuolyno griūtis ir prisikėlimus, nukrypsta į pašnekesius apie mokslo ir tikėjimo draugystę, tik vėliau susizgribęs, kad paprastai sau to neleidžiąs su prašalaičiais. Gausiai apipiešti skliautai nė iš tolo neprimena griuvėsių istorijos, o mes gūrinam ne tik po ikonų alėjas, bet ir po dvasingumo paieškos užkaborius. Šiais keliais vaikščiojo tiek amžių galvoti žmonės, o vieno atsakymo neprieis iki dienų pabaigos.

Serbas su sūnumi sustojo jau saulei visai laidos. Kai kurie mūsų kelionėje nesuprato, kokio galo mes keliaujame tolyn. Kiti pakeliui švelnaus pavydo virpinami sakė, kad įgyvendiname jųjų svajonę. Mūsų vairuotojas jau seniai godžiai paslapčia seka vienos serbės kelionę dviračiu aplink pasaulį, stebėdamasis ir žavėdamasis, kaip žmonės pamynę komforto išmislus, leidžiasi į visišką nežinią. Jei ne vaikas, namas, automobilis, darbas ir tt. pats leistųsi čia ir dabar, neatsigręždamas atgalios. Netrukus jis ir pamažu įninka dalintis, kaip karo metu jis miegodavo palapinėje kažkur pavojų apsuptyje ir koks yra jausmas, kai šaudai į priešą. Visa laimė, kad iš arti nereikėjo šauti, nes matyt nebūtų atlaikęs baimės pritvinkusių akių, ir būtų paslydęs gindamas kažką, gal tėvynę. Politinė situacija buvusiose Jugoslavijos šalyse mažų mažiausiai komplikuota, nors juodžiausi debesys praeityje. Deja, Bosnijos dabarties miglos dar neįdienojusios. Bosniai (etninio pagrindo neturintys musulmonai), ortodoksai serbai ir katalikai kroatai dar ir dabar politiškai nesugyvena. Praeities sūrymas dar vis aitrina žaizdas, nors kasdienybėje žmogus žmogui nebe vilkas.

Slovėnija – tarp Balkanų ir Vakarų

Pasivaikščiojimas Alpėse. | A walk in the Alps.

Regis, į kelionės pabaigą jėgos seko it žinodamos, kad netoliese, už tų kelių tūkstančių kilometrų laukia namai ir seniai nematyti veidai. Bet Slovėnijoje, išvydus švarias kalvas ir Alpių kalnų prieigas, iš kažkur ėmės dar jėgų. Išmaudyti lietuje jaukiose Ljubljanos gatvėse ir išgertuose kavos puodeliuose, mes gūžinam į tas alpines kalvas, kur saulė glostė idiliškas pievas, mūsų akims drūtas nutukusias karves (juk vos prieš mėnesį gatvėmis etiopiečiai ginė karves – kaulų vyniotinius) žvangančiais skambalais, dūzgiančias bites. Sako, pavasaris čia atėjo vėlai ir mes galų gale džiaugiamės šiluma, tinkančia mūsų išvargusiems kūnams. Gaivi vėsa ir alpių oras pripildė mūsų plaučius iki pat paskutinės pūslelės, galva svaigo nuo tyro oro. Ir net kai tekini bėgom per lietų nuo kalnų namo, kai šlapi ir skaudančiomis kojomis įsigrūdom į mažutėlaitę ką tik sutranzuotų slovėnų mašinytę, mes džiūgavom. Tokie nuotykiai galgi jau bus paskutinieji mūsų besibaigiančios kelionės sąskaitoje. Mėgavomės pilnomis širdimis ir galvomis.
Slovėnija – tai pusiausvyra tarp šaltų tvarkingų vakarų ir betvarkės šiltos dūšios Balkanų. Jei ir ne čia pasibeldusi krizė, daug kam ši šalis būtų artima sielai gyventi.

Lenkija – pagiriamieji žodžiai kaimynams

Suvalkai ir tolumoje mėlynuojanti Lietuva iš oro. Suwalki and Lithuania in the far distance from the sky.

Pro Austriją, Slovakiją ir Čekiją galiausiai mūsų kelias bauginamai ir džiuginamai artėja į pabaigą. Lenkijoje žmonės šypsodavosi, mojuodavo, stodavo greitai, paveždavo daugiau nei reikėjo, apnakvindino. Ar begalėtumėme skųstis dėl tokių paslaugių kaimynų? Še tau, nesutarimai tarp lietuvių ir lenkų, o mums ši tauta kelionės pradžioje ar pabaigoje buvo įkvėpėjai, skatintojai, džiūgaujantys mūsų sėkme. Galiausiai iš kišenės išsitraukėme visą pasaulį apkeliautus tuos 40 zlotų, kuriuos mums įdavė vienas sunkvežimio vairuotojas dar kelionės pradžioje. Jo pageidavimą nusipirkti sau maisto įgyvendinome, na gal kiek vėlokai, bet užtai šlamštėm su pasimėgavimu. Ir cepelinus mes ragavome ne Lietuvoje pirmiausiai, o būtent Lenkijoje. Paskutinė smagi pora ne tik mus Suvalkuose pavaišina cepelinais (Varšuvoje sako jie nemadingi, bet čia gali rasti ne vieną vietelę). Pavelas yra pilotas, tad netrukus – o galima juk tokį nuotykį patirti ne tik Aliaskoj, bet ir čia kaimynuose – mes jau sklandom ore. Spėjam ne tik pamatyti Lietuvą iš oro, bet ir prispaustais skruostais prie stiklų, o gal stuburo (ką jau besuprasi, kai vienintelė mintis tėra išgyventi), žodžiu po tokių akrobatinių triukų gera liesti tvirtą žemę. Širdis jau spurda. Iki Lietuvos vos septyneri kilometrai, bet juos mes pasiliksime rytui.

Lietuva – namai namučiai

Miško globojama Evelina. | Evelina in the forest.

Paskutinius kilometrus einame ryte, suplukę vasariško karščio maudomi. Tyrinėjame, koks gi tas jausmas grįžtant po pusantrų metų bastymosi apie pasaulį. Matyt kelionė per Europą, nuolatinis žvalgymasis, ar užmatysime lietuviškus numerius, lietuviško sūrio krimtimas kažkur Slovakijos laukuose, gandrų ir rugių medžioklė išvėdino susikaupusį jaudulį grįžtant namo. Ir kai galiausiai pasiekėme Lietuvos respublikos ženklą, ir nuvargusiais veidais, bet nuoširdžiomis šypsenomis apkabinom stulpelius ir suėmėme trispalvės kampus, buvo gera. Ramu. Tos ramybės kaip vandens troškom dykumoje ar džiunglėse. Regis dabar galėjom nebijodami skorpionų ar gyvačių, hienų ar meškų kristi į žolę, negalvoti apie krokodilus ar bularzijos bakterijas ir krykštauti vandenyje, ir savų piktadarių regis nė taip nebesibaiminom kaip kur Venesuelos galimų pagrobėjų. Viskas atrodė sava, pažįstama, vasaros saulės spalvinama. Kad tik Lietuvos žmonės nebūtų pikti, kad tik nereiktų nusivilti savu kraštu, kai svetimi vis tik buvo dosnūs. Ir kai pirmasis mums sustojo ne lietuviškas, o lenkiškas sunkvežimis, nuoširdžiai besistebintis mūsų pasauliniu nuotykiu, ir kai pirmoji sustabdyta moteriškė paprašė pinigų, jau regis buvom ant nusivylimo slenksčio. Užkandus lietuviškos duonos ir silkės, išgėrus giros ir einant geltonai žydinčiais rapsų laukais, mums galiausiai sustoja ir lietuvis, nuoširdžiai besidalinęs savo gyvenimo istorijomis, šmaikštaudamas mus pavežėjo iki Dusios ežero. Nesinorėjo dar lėkti į sostinę ir paskubomis pabaigti kelionės. Jei jau plaukėm Misisipe ar Amazone, landžiojom atogrąžų miškais ar kūprinėjom dykumomis, ar negalėtumėm padovanoti tos pagarbos ir savam kraštui. Skaidrus ežero vanduo, ramybė, mes it miškiniai ir laumės virdami sriubą ar taškydamiesi po nendres, lingavom ramybe ir laužo liepsnomis. Viskas baigta, mes namuose… Ašaros matyt išlijo drauge su ištryškusiu vasaros lietumi, širdis bangavo drauge su beatsiritančios audros raibuliais, ir debesis it užuolaidas praskleidę užuodėm seniai atrastą tiesą. Namai visur mums namai. Tik čia Lietuvoje, jie labiau pažįstami, apčiuopiami, suprantami iki nago juodymo ar akies baltymo. Gal ta ramybė ir buvo iliuzija, tačiau joje mes maudėmės.

Namie, su draugais ir šeima. Ačiū visiems, kad atėjote | At home with family and friends. Thank you all for coming

Grįžom į Lietuvą liepos šeštąją. Dar pernai su Australijos lietuviais drauge giedojom himną, o štai dabar sostinėje šeimos ir draugų, ir mus kelionėje palaikusių žmonių apkabinimai privedė mus iki pat ašarų. Klestelėjom ant žolės, kad galėtumėme šviežiai paporinti kelias istorijas nuo kelio. Ir viskas. Viskas. Mūsų nuotykis aplink pasaulį baigtas. Nesibaigiantys klausimai ‘o kas toliau’ dar nerūpi.

Video #26 – Labas Rytas