Uzbekistan: impressive Silk Road towns and shabby nature

Post-border adventures

We have crossed Turkmenistan – Uzbekistan border before the nightfall. The last trucks have already passed, and when we noticed a lake nearby, we decided not to rush into Bukhara, but stay in the nature instead. The coastline was muddy a bit, but eventually we found near-to-perfect place to pitch the tent. We already imagined ourselves making a bonfire and having an early night. Soon we heard someone running into us, and when we turned around, we saw two young soldiers running heavily with their guns hanging loose. The saliva was all around one soldier’s face. We got frozen for a moment, and they were shocked seeing innocent faces. They tried speaking Russian but quite unsuccessfully and meanwhile reporting through their walkie talkies about possible law abusers.

Darbininkai beribiuose Uzbekistano laukuose. | Local farmers working at these endless Uzbekistan's fields.

When we get to the army base, the officers sound sharp and unkind. ‘What have you been doing there?’ an angry face actually was a bit unpleasant. ‘We were about to stay overnight near the lake’. ‘You cannot do it here, its a border zone’. Well, we thought, we have been doing it numerous times but so far we didn’t have any troubles. We were rather to obey the rules this time. ‘You have to go for 25 km’. Ouch, the cars were gone long time, and to make this distance on foot was a bit unrealistic. ‘If you can find a place close to the road in 5km it should be ok’. Later we learned the border area is still landmined in some parts.

Bukhara

All our praises must be left in this city. Its Old Town is compact and cozy, terra cota colours and modest architecture witness about the caravans carrying the goods along the Silk Road, and we let ourselved imagine that pleasant bazaar noice.
Entering Kolon mosque the spine chilling sound floated somewhere in the tree branches and neatly and skillfully docorated arches. No man has disturbed the mystery of the mosque yard.

Buharos gyvenamųjų rajonų gatvelės itin painios. Pakankamai nakty prisiklaidžiojom. | Buhara city's tricky little streets. Felt like walking in some maze at night.

We had been sipping the green tea then near Labi pool, and reflected those hours in Bukhara which have left quite a mark in our memories. When the night fell, we decided to come back surfing through unlit back streets. We haven’t noticed how mazes got us quite a distance away, but the experience was memorable.

Samarkand

Hearing the exotic sound of this town name used to leave a pleasant image of ancient towers and vaults. An impressive sight, a lot of people promised us. We grew our expectations high, and we wanted to be surprised by a popular, later died and reborn place.

Ragistan mosque complex beauty cannot be sung enough. The arches and walls seem to follow us all the Silk way from Iran. Bearing in mind, comparing with other sights, this one was not the cheap one. But soon after a policeman offered us anothr deal – to get to the tower for an extre fee. Our day budget had long dried out, so we refused politely. The stubborn one had offered a half deal, but we have already decided to move. Interestingly, that in another mosque complex the scenario was close to identical. ‘8000 sommes’. Ouch, its a bit expensive. Nah, we are not getting in. ‘Come-Ill let you for 4 000′ followed us a ticket seller. Can you have a bargain to get to cinema too?

Registan

Samarkand bazaar is a museum where you don’t need to pay the entrance fee. It is all tidy and cleaned immaculately. Carefully washed fruits and veggies, all sorted according to colours and shapes. The men in fur hats pick the best quality beans and peas. Traveling from one aisle to another you can experience the flow of smells and scents.

Home stay

Unexpectedly we once again have tried the central Asian hospitality in Uzbekistan. Couchsurfer Nahim has been hosting a numerous travelers, but so she was so generous to us. Soon after we have stayed in another family in Novoi. The head of the family has been giving us a lift, and at the very end he thought of inviting us to his place too. We arrive at the dark house, and it seems the same story as in Turkmenistan. Government is sending the electricity to neighbourghoods, leaving their own people lightless and heatless for hours, or maybe a day or two. One family we had visited had their newborn baby, had complained they couldn’t warm themselves and his son in the cold as never before winter. They have returned to their homeland from Russia, where they have been working. But their govenrment didn’t seem to be very hospitable to their own kids. It appears that in Central Asia a lot of people go to Russia or South Korea to earn some money for their loved ones. A lot of them say it’s not easy, as Russians are unkind to Asians and skinheads beat or even kill them. The home is nostalgic, the bread made by parents is far more delicious, but higher salary or job at all is a huge temptation for young and older ones. The family women have served us with deep respect. We have noticed that their bright coloured dressing gowns are not for home wear only. Men with dark green oriental robes, belted with ropes.

Nakty mums nakvynę pasiūlę darbininkai ir jų miela šaimyna. | Some nice workers and their family that offered a night at their place.

Towards Kyrgyztan

Uzbekistan nature starts to get slightly richer only in the East, just before coming to Kyrgyztan. In one dusty horrible town for the first time we have been waiting to hitch the car for good few hours. A taxi driver has noticed our seedless efforts, and got us to the police check point. The police has been incredibly helpful asking an avalanche of questions in return. We haven’t offered any money or so, but soon he had hitched one truck and was extremely proud of that. The truck driver was not too impressed at first, as he was a bit worried to have problems from his company, but if police told that his guests need a lift, he couldn’t refuse. Moreover, he was convincing himself, that a guest is a gift by God. Later he shared his dinner with us. Furgana valley was a good promise of soon to be revealed impressive nature. The land is fertile here, hence the neighbours have been fighting for it.

Dulkėčiausias kelias kokiame tik kada teko mums laukti. Po trijų valandų laukimo buvome padengti tokiu dulkių sluoksniu, jog vargu ar kas galėjo atspėti mūsų kūno spalvą. | The dustiest road ever. After three hours of waiting for the lift we were covered in five centimeter dust layer.

The next morning both wet after a rainful night we hitched a car in few seconds. The man not only gave us a lift further than we expected, but fed us in his family house too. Soon a taxi comes to pick us up, he pays for it, and we say a goodbye to each other as old good friends. Central Asia… We loving it.

Uzbekistanas: skurdoka gamta ir įspūdingi Šilko Kelio miestai

Pasienio nuotykiai

Perėjom sieną jau arti saulės laidos. Paskutinės krovininės mašinos pravažiavo, o mes kiek toliau išvydę ežeriuką, nelabai ir veržėmės į miestą tąnakt. Tad išsukom iš kelio, ir klampinėdami nendrėtais krantais, ieškojom geresnės vietelės nakvynei įsirengti ir laužiukui pasikurti. Ežeras nusidažė raudona spalva, ir mes nekantravom pasimėgauti mielu vaizdu. Regis jau abu sutarėm dėl vietos, bet netikėtai išgirdom kaži ką atlapatojant. Atsisukam ir žagtelėjom. Į mus lekia seilėmis apsitaškę jauni kareivukai, rankose laikydami atstatytus automatus. Akimirkai suakmenėjom, o šie išvydę nustebusius nekaltai nutaisytus veidus, nuleido savo ginklus. Kažką lemena uzbekų kalba, o mes bandom kažką sakyti rusiškai. Jie lyg ir supranta, bet iš besikartojančių klausimų, suvokiam, kad nė kiek. Vis kažką raportuoja racijomis, bando kartoti mūsų pasakytus žodžius. O mes paprasti kaip trys centai jiems aiškinam: ‘Ketinom stovyklauti prie ežero, turime tvarkingą Uzbekistano vizą ir neseniai perėjom sieną.’ Gestais parodė, kad turim sekti juos iki tos karinės bazės. Einam tylomis, Karolis bando pralinksminti situaciją klausdamas, kiek gi sveria jų automatai.

Darbininkai beribiuose Uzbekistano laukuose. | Local farmers working at these endless Uzbekistan's fields.

Atlydi mus iki bazės, ten prie vartų pasitinka vyresnieji. Peržiūri pasus, nieko įtartino neranda. ‘Ką ten veikėte?’ teiraujasi griežtu balsu. ‘Ketinom nakvoti’. ‘Čia juk pasienis, negalima’. Mintyse perbėgom pasieniuose pramiegotas vietas, ir iki šiol niekas neįžvelgė nieko blogo tame. ‘Turite eiti keliu, tiesiai. Ir neišsukti iš kelio. Jūs nuklydot daugiau nei 50 metrų. Gaunate įspėjimą šįkart’. „O už kiek kilometrų mes jau galime nakvoti?’ klausiam. ‘Už 25 kilometrų’. Keliaujame pakeleivingomis mašinomis, o sienos jau uždarytos, tad automobilių jau nebebus. Tikrai nepajėgsim nueiti 25 kilometrų. ‘Na, tai už kokių 5 kilometrų, bet nakvoti turit prie kelio’. Uch, kaip griežtai. Vėliau pasirodo, kad pasienis tarp Uzbekistano ir Turkmenistano vietomis yra užminuotas.
O mums kažkaip sėkmingai tąvakar sustojo bent trys mašinikės. Jau kuris laikas pastebim, kad mus šen bei ten pameta taksistai, su kuriais sugebame susiderėti nulinę kainą.

Bukchara

Tikriausiai visos mūsų liaupsės bus sudėtos šiam miestui. Jo senamiestis jaukus ir glaudžiai sudėtas, rusvų spalvų kuklios architektūros statiniai byloja apie pirklius, kupranugarius, Šilko kelią ir kažkada čia susitelkusius daug malonaus triukšmo skleidžiančius turgus. Turistinis laikotarpis prasidės tik už kelių savaičių, todėl mes vis dar galėjom ramiai apžiūrėti senojo miesto kuorus išvydę tik vos keletą smalsuolių.

Buharos gyvenamųjų rajonų gatvelės itin painios. Pakankamai nakty prisiklaidžiojom. | Buhara city's tricky little streets. Felt like walking in some maze at night.

Įeinant į Kalono mečetę, netikėtai pasigirdo už širdies griebianti vyro giesmė. Uždaro kiemo vidury išsikerojęs vis dar plikomis šakomis medis. Arkos išrašytos arabiškais rašmenimis. Ir nei vieno žmogaus kieme. Viskas alsavo paslaptimi.

Žalioji arbata šalia Labi vandens telkinio, ir tos kelios valandėlės Bukcharoj ilgam pasiliko mintyse. Grįžti pas Rahimą, mūsų uzbekę šeimininkę, mes sumąstėm tamsiomis gatvelėmis. Viena vedė į kitą, ir nepastebėjom, kaip labirintai mus nubloškė į miesto pakraščius. Gatvės čia neapšviestos, ir jei ne pravažiuojančios mašinos, vargu ar matytum sekantį savo žingsnį. Rusų kalba kaip visada gelbsti, ir netrukus mes jau žinome, kokion kryptin kulniuoti.

Miesto centre gavom kibirą žalios skanios arbatos už keletą centų. | Cheaply got a bucket of fantastic green tea while in the city centre.

Samarkandas

Anksčiau vien išgirdus šio miesto egzotišką pavadinimą, apimdavo malonus jaudulys. Įspūdinga vieta, ne vienas pranašavo. Todėl lūkesčius užauginom it ant mielių, ir laukėm, kol mus nustebins kažkada populiarus, tada numiręs, o vėliau turtingam gyvenimui prikeltas miestas.

Registan

Radžistano persiškai didybei apibūdinti kaip visada žodžių neužtenka. Arkos, kupolai regis atsekė mus Šilko keliu iš pat Irano. Įeiti į ši kompleksą – nepigu. Netrukus bandantys ‘susidraugauti’ policininkai siūlo pramogą – užkopti į bokštą už papildomą (nemenką) mokestį. Mūsų dienos biudžetas išdžiūvęs, tad mes padėkojam ir traukiam tolyn. Kaip mat jis nuleido kainą dvigubai – ‘o gal vis dėlto?’. Panašus scenarijus kartojas ir norint aplankyti kuklesnį Bibi Khanum mečečių kompleksą: bilietas aštuoni tūkstančiai somų. ‘Hem, nebenorim eit tada’. ‘Ateikit – įleisiu už keturis!’ šaukia pavymui bilietų pardavėja. Įdomu, ar kino teatre irgi galima derėtis?

Riešutų kalnai Samarkando turguje. | The mountains of nuts in Samarkand's bazaar.

Samarkando turgus (Bazaar) – muziejus, už kurį mokėti nereikėjo. Jis žavi tvarka ir švara. Rūpestingai sudėlioti džiovinti vaisiai, nuplautos daržovės išrikiuotos spalvomis. Vyrai kailinėmis kepurėmis perrenka žirnius. Iš vienos eilės einant į kitą, vis užplūsta nauji kvapai ir pokvapiai.

Nakvynė uzbekų namuose

Netikėtai ir vėl paragavom uzbekiško vaišingumo. Koučserferė Nahima, jau priimanti šimtus keliautojų, buvo dosni ir paslaugi. Netrukus pakeliui mes svečiuojamės ir pas kitą šeimą, kurios galva paveždamas mus pakeliui pasiūlė ir nakvynę. Atvažiuojam į Navoi ir jų tamsius namus – regis istorija kartojas kaip ir Turkmenistane. Vyriausybė elektrą siunčia užu sienos, tad vietiniams jos žiemos metu belieka mažai. Kartais nebūna ištisomis valandomis, o pasak vieno vairuotojo, net ir dienomis. Viena aplankyta šeima skundėsi – vaikas tik trijų mėnesių, o namuose būna šalta ir tamsu. Jiems, ką tik sugrįžusiems iš Rusijos, tėvynė nepasirodė rūpestinga. Pasirodo, šiuose kraštuose ne vienas važiuoja uždarbiauti Rusijon ar Pietų Korėjon. Visi skundžiasi, kad rusų požiūris į azijiečius yra šiurkštus, o ‘skinhedai’ juos muša, o kartais net ir žudo. Tėvynė kvepia nostalgija, draugais ir tėvų duona, tačiau geresnis uždarbis ar tiesiog darbas veja tiek jaunus, tiek pagyvenusius lauk.
Šeimos moterys nuolankiai šypsojosi ir nuolankiai mus aptarnavo. Jų ilgi ryškiai spalvingi barchato chalatai pastebime nebūtinai tik naminė apranga. Vyrai taip lauke gali nešioti daugiausiai tamsiai žalius chalatus, apjuostus virvele.

Nakty mums nakvynę pasiūlę darbininkai ir jų miela šaimyna. | Some nice workers and their family that offered a night at their place.

Furganos slėnis Kirgiztano sienos link

Uzbekistano gamta graži tėra tik rytuose, jau prasidedant kalnuotajai daliai ir žadant Kirgiztano kalnus. Pirmą kartą mes viename dulkėtų miestelių prastovėjom geras valandas, kol vienas taksistas neišvėręs privažiavo ir pasisiūlė pametėti iki policijos posto. Ten, sako, jums policininkai padės susitranzuoti. Tikra tiesa, policininkų klausimų lavina kone nubloškė mus, bet ar jų pagalba duos kokių vaisių kiek abejojome. Pinigų jiems už tokį darbelį nepasiūlėm. Neilgai trukus ateina vienas šypsodamasis ir savimi patenkintas, rodydamas į sunkvežimį. Jo laimikis mus pradžiugina, ir mes jau sūpuojamės kabinoje. Vairuotojas iš pradžių prisipažino, kad mūsų imti jis nenorėjo. Kam tos problemos su kompanija, mat reiks poste atsižymėti. Bet jei policininkas įkalbino, mat ‘jo svečius reik pavežėti’, tai atsisakyti šiukštu nevalia. Juolab, kad svečias, o dar toks keliautojas – Dievo dovana. Pakeliui seniokas dalinasi savo vakariene. Furganos slėnis – regis viena iš konfliktinių zonų, ko gero pati gražiausia gamta, mat jų žemės yra skalsios ir derlingos. Andižoną pasiekiam nakčiai gerokai pastūmus rodyklę po vidurnakčio link.

Dulkėčiausias kelias kokiame tik kada teko mums laukti. Po trijų valandų laukimo buvome padengti tokiu dulkių sluoksniu, jog vargu ar kas galėjo atspėti mūsų kūno spalvą. | The dustiest road ever. After three hours of waiting for the lift we were covered in five centimeter dust layer.

Kitą rytą, po šlapios nakvynės kažkieno sode (lietus kol kas nevargino šioje kelionėje), mes sunkiai išropojam ant kelio. Netrukus vienas vairuotojas mums sustoja, ir ne tik paveža prie policijos posto – mat ten toliausiai ir tikėjomės – bet pasivadina namolio, supažindina su savo dar šviežiai į pasaulį atskubėjusiu sūnumi ir žmona, primaitina kaip pridera, o ko nesuvalgėm, sudeda į lauknešėlį. Vėl įsodina į taksi, ir akies kraštu pamatom, kad pats ir sumoka, ir mums it senas draugas jausmingai atsisveikina mums išriedant Kirgiztano sienos link.

Dictophone #7 – Uzbekistan

Next Posts