Turkmenistan: Turkmens marriage without love and silence in Karakum desert
Getting our visas
You’ve got to be a lucky chuck to get a Turkmenistan visa. We had no intention to get a tourist one as too many obstacles in receiving it. So we aimed for a transit visa, normally issued to cross the country in 5 days. It did not sound too little.
We applied for one in Teheran, Iran. We handed in copies of our passports along with Uzebekistan visa copies, and had collected it in Masschad, northern part of Iran, very close to the border with Turmenistan. Unfortunately we had to speed our crossing the country as recently it happens to be 3 but not 5 days rule. We still count ourselves to be luckier, as hitching still a quicker process than cycling. Couple of dutch cyclists intend to do it in the same time. Good luck to them…
The first steps in Turkmenistan
The border control officers with names of at least 14 letters curiously flipped through our passports. The younger ones encouraged the elder officer talk in English. He slowly asked the basic questions, and we were looking forward to end up this ‘border’ lessons. Iran restrictions were over, so I finally put down my scarf and dress.
After having sent the taxi drivers away, we finally put up our backpacks in the ‘safe field’. The trucks have barely moved. The gossip went around that Turkmenistan allows only 20 oil and 20 usual trucks in. We couldn’t garantuee this fact, but the number of trucks was scarce indeed. There were no ohter cars either. One of the smarter taxi drivers came to enlighten us. ‘You won’t be able to hitchhike here. The trucks are no longer allowed taking the passengers due to some accidents last month. Some nasty people took drivers documents, so road police officers have forbidden them to take anyone into their cabin’. It sounded like a perfect bail to get us into a taxi. We shook our heads and stayed where we were. The trucks indeed have crossed their hands whilst passing. It seems the taxi driver was right this time. So well, we dusted our backpacks and got on our boots to make 10 km way on foot.
This taxi driver was as stubborn as we were. He slowly followed us. ‘How is it possible – to go without money’ he mumbled to himself. ‘The people in other countries – Iran, Turkey, Uzbekistan and others were kind and generous. We are sure we are going to find some good people over here too’ we did not exaggerated the hospitality of the countries we have visited so far. ‘Get in the car – I’ll get you to the main road’. We have exchanged a fact or two in Russian – we finally can communicate in familiar language once again.
The roads in Turkmenistan are dreadful. We have hitched a jeep and this time we were truly lucky. The driver tried to get away from the pots in the pots, and we were holding strongly the rails not hit our heads to the car ceiling. The car owner – Hassan – have invited us to his home for a meal.
Turkmen hospitality
The house was spacious and fairly empty – it seems the Middle Asia home style is modest. There are no couches, tables or armchairs. There are carpets which they are proud of like persians are. According to the family ladies, even in Iran the most common carpet weavers are actually turkmens living there for a long time.
Hassans wife was a like a cannon ball – she jumped around to show the house, the little shed with some sewing machines. She has worked hard besides being a teacher to organise her small bussiness. ‘Thanks to our dad we had to be educated and all eight of us became teachers, apart from our brother who is a doctor now’. As a rule women often don’t work here, but stay at home raising up kids and do not need to pursue the career ambitions. Even marriage seems to be according to the old habits. Love is not a factor to get together, and often (like this family) bride and groom get to know each other only at the weding day. ‘Are you able to love each other then?’. Some women do. Then to obey their husbands it’s a pleasure rather than a heavy duty. ‘Have you managed to fall in love?’ we inquired. ‘Well, if I managed to bear 3 kids for him, I suppose I did’. The divorce is uncommon here. Even if your husband turns out to be a drug addict or agressive towards his wife or kids, women stay faithfuly in wedlock.
We have been eating our communal dinner in the candlelight but surely not because of the romantic atmosphere. Often here the government cuts off electricity to certain regions with no warning. People say the electricity is being sold to neighbouring country hence the locals have to adjust to it for shorter or longer periods of time. On the other hand they are lucky enough not to pay for either electricity or gas.
The Karakum desert
We had only one full day for our Karakum desert experience. We filled our bottles with water from the Iranian truck driver (he wasn’t afraid of Turkmen police and took us into his cabin despite the warnings), and set off to the sandy and bushy dunes. We have checked our compass cafefully: where is the road, where are we heading to, and how we are going to return. You have to be carefull in the places. It seems very clear at the beginning, but soon after few dunes you feel you don’t exactly know where you should go unless you have some clear land marks as electricity poles or railway lines. Hence we followed the showings of compass precisely.
With our 30 kilos backpacks – we filled our bags full of food still in Iran – we only heard our feet touching the sand sound. Once we stopped, the silence surrounded us instantly. You can only find such a silence up in the mountains after the wind has calmed down.
Sun was slowly setting down. The pastel hues softened up. We have been guessing, what footprints have we are finding on the sand on our way. Slowly we started to search for some good place to set up the home. You can get lost among such a variety of superb places for a fireplace and even surface to pitch a tent. The rising full moon has lit the desert like it was a day. The fireplace soon offered us some warmth. We sipped our tea and ate our soup with full spoons. This was the day and the night that we have to count in as another great experience.
Towards Uzbekistan
Hitching a car in the desert contains pluses and minuses. During the course of an hour you can count cars on one hand, but most probably one of them is going to stop because of the pity. After an hour (we have exceeded our maximum waiting time), the car has even drove backwards to pick us up. The faces looked friendly even though slighly drunk. Soon we realised that even a driver has made a shot or two. Soon the police stops us, and we are waiting for a disastrous end. One of the passengers winks at us – ‘soon he will show a document, and everything is going to be ok’. It turns out to be true, the driver and the policeman soon shook each others hands, and the noisy equipe continued the road journey. Apparently, they are frontier-guards, going back to Turkmenistan-Afganistan border. They have just had their hunting day out, and now enjoying freshly grilled venison and lots of vodka too.
Our time to reach Turkmenistan – Uzbekistan border quickly was coming to an end. We did not want to pay 1000 dollar fine for being late. When only few hours were left till the border closes, a young man stopped to us. Some time ago he was a student in Scotland, and one man was very good to him upon his arrival. He didn’t know anyone, and was needing help badly. The Scottish not only hosted him, but also bought him a railway ticket to get to Aberdeen. He didn’t forget such a deed, and didn’t want to stop the chain of goodness. After getting us through unknown maze-like town, he got us into a taxi, and in half an hour we were crossing the border with no problems.
Turkmėnistanas: turkmėnų vedybos ne iš meilės ir Karakumų dykumos tyla
Vizos ypatumai
Turkmėnistano vizą gauti – laimės reikalas. Turistinės mes net ir neketinom medžioti, o tranzintinę sako gauti lengviau. Penkios dienos perkirsti šalį galų gale neatrodė labai mažai.
Prie Turkmėnistano konsulato mes atlėkėm išsižioję, ką tik gavę šviežiai keptą Uzbekistano vizą, be kurios turkmėniškosios mums nė neuostyt. Langelis jau buvo uždarytas, bet vietinis iranietis, gerai žinantis rusų kalbą, mums mirktelėjo – pasilikit, ‘jis dar sugrįš’. ‘Jis’ sugrįžo. Langelis atsidarė, staiga visa ertmė buvo užimta vairuotojų veidais, o mes kukliai slėpėmės už visų nugarų. Mūsų naujasis draugas staiga praskleidė kelią, mes greitai atidavėm savo pasų ir Uzbekistano vizų kopijas, jis kažką užsirašė, dar burbtelėjo, kokios – ‘greitos’ ar ‘paprastos’ – vizos mes norim, ir langelis, nepaisydamas vis dar šurmuliuojančių vairuotojų užsidarė taip pat netikėtai, kaip ir atsidaręs. Na, tenka tikėtis, kad Teherane atidavę dokumentus, mes vizas sėkmingai atsiimsim Mašchade. Jas sėkmingai ir atsiėmėm. Tik ne penkioms dienoms, o trims. Mūsų nepasitenkinimas išblėso, kai sužinojom, kad dviratininkai olandai turės lygiai tą patį laiką perskrosti šią šalį kaip ir mes, bet – dviračiais. Niurzgėt jau nebebuvo ko.
Kertam Irano – Turkmėnistano sieną
Turkmėnistano pasieniečiai su pavardėmis bent iš keturiolikos raidžių smalsiai vartė mūsų pasus. Jaunesnieji skatino vyresnįjį klausti mūsų ko nors angliškai. Šis nerangiai kartojo paprastučius klausimus, o mes kantriai laukėm, kada baigsis ši anglų kalbos pamoka. Dar svarstėm, kada reiktų nusiimti skarą ir sijoną, mat po Irano griežtos tvarkos nebežinojom, kaip toliau žmonės rengiasi vis dar musulmoniškuose kraštuose.
Pirmosios autostopo minutės tikrai nieko gero nežadėjo. Nuviję pirmuosius taksistus mes kuprines pastatėme ‘saugiame’ lauke. Į priešingą pusę krovininės mašinos judėjo sunkiai. Girdėjom gandus, kad į patį Turkmėnistaną įleidžiamos tik 20 mašinų, pakrautų kuru, ir 20 šiaip vežančių kitus produktus. Negalėtumėme tvirtinti ar tai tiesa, tačiau sunkvežimiai iš tiesų judėjo nenoriai. Kitų mašinų apskritai nesimatė. Vienas gudresniųjų taksistų nutarė mus paprotinti. ‘Tranzuoti čia negalėsite. Furos jūsų neims. Visai neseniai įvyko keletas nusikaltimų kelyje, iš vairuotojų atimti dokumentai, tad policija nutarė neleisti didelėms mašinoms imti pakeleivių’. Skambėjo it geras jaukas susigundyti taksi. Mes purtėm galvas ir užsispyrusiai toliau bandėm sustabdyti keletą šiaip jau mūsų gelbėtojų. Šie kryžiuodavo rankas, matyt, taksi vairuotojas buvo teisus. Na ką gi, nukratėm dulkes nuo kuprinių, ir pasirengėm tą dešimtį kilometrų nusigauti pėsčiomis.
Vairuotojas buvo ne ką mažiau užsispyręs nei mes, ir lėtai riedėjo šalia mūsų. ‘Kaip jūs taip – be pinigų’ ‘O ką?’ – aiškinom – ‘taip mes nuo pat Lietuvos iki Irano atkeliavom. Visur pasitaikė labai gerų žmonių, negi čia nepasitaikys’ mes nė kiek negražinom situacijos. ‘Yra ir čia gerų’ bambėjo taksi vairuotojas. ‘Tai gal pavežėsit iki pagrindinio kelio?’ nusišypsojom. ‘Sėskit, pavešiu’ regis jo kantrybė baigės greičiau nei mūsiškė. ‘Bet toliau jūs tikrai nesusitranzuosit’ perspėjo geradaris, su kuriuo spėjom persimesti vienu kitu šeimos ar šalies padėties faktu. Vėl galima bendrauti rusiškai, tad reikia naudotis proga.
Vis tik antroji mašina mums sustojo labai greitai, kaip ir visos kitos. Kiek pavažiavus, vidur dykumos susotojus mašinytė buvo apspista daugybės it iš gamyklos paleistų uniformuotų darbininkų. Šie kažko nekantriai laukė. Iš bagažinės vairuotojas suskato dalinti kaži kokius vokelius, kuriuose pasirodo buvo užmokestis.
Turkmėniški namai
Kita mūsų mašina – gana prabangus džipas. Šiaip esam neišrankūs, bet Turkmėnistano keliai savo prasta kokybe lenkia net Afrikos, todėl tai jau buvo sėkmingas ėjimas. Regis pagrindinis kelias, o mes įsitvėrę stipriai laikėmės rankenų it važiuotumėm prasčiausiu kaimo keliuku. Eigoje bandėm atrasti, kaip sumažinti atsimušimo nuo sėdynių spindulį, o vairuotojas sklandė tarp duobėse susidariusių duobių.
Šalia vairuotojo sėdėjo romus verslininkas, puikiai kalbantis rusų kalba, mat pasirodo mokėsi Baltarusijoje. Jis paskambino savo žmonai, ir netrukus pakvietė mus pasisvečiuoti.
Jo pati atrodė kaip ką tik iš patrankos pašautas kamuolys. Ji šokinėjo iš vieno kampo į kitą bandydama aprodyti savo namą, priestatą, kuriame ji įsirengusi siuvyklėlę. Vėliau ji nepaliovė straksėti rodydama antikvarinius pirkinius, kuriems atsispirti ji negalinti. Namas buvo erdvus, tačiau vidus priminė iranietišką kuklumą. Spintų, stalų ar krėslų nėra, vien tik kilimai ir pagalvės. Šeimininkė tuoj tiesia staltiesę – ar greičiau – kilimatiesę, ir ant jo neša savo vekuotus agurkus, virtas uogienes, medų ir sriubą. Tuoj susirenka ir daugiau šeimos subėgę iš kaimynystės – seserys, jų vaikai. Visiems įdomu, kas mes tokie, ir su kuo valgomi. Visos moterys apsirengusios tradiciniais vietos drabužiais. Jie įvairiaspalviai, o kraštai siuvinėti rankų darbo raštais, kuriais jos itin didžiavosi. Vis tempė į savo miegamojo spintą rodyti daugiau apdarų su tokiais meno dirbiniais.
Šeimininkė netrukus truputėlį praskleidė turkmėniškosios moters gyvenimo ypatumus. ‘Mes seserys kitokios. Mūsų tėvas mus auklėjo kitaip, mes visos turėjom įgyti profesiją – tapome mokytojomis. Vienintelis sūnus iš devynių vaikų dirba gydytoju. Dažniausiai vietos moterys augina vaikus. Teka jos ne iš meilės, bet – kaip senais laikais – iš sandorio ar šiaip piršlybų per pažįstamus. Hassanas ir jo pati vienas kito iki vedybų nepažinojo. ‘Ar sugeba vienas kitą pamilti?’ domimės. Kai kurie. Bet skyrybos čia – svetimas dalykas. Net jei vyras narkomanas ar muša žmoną, skirtis nevalia. Moterys šiaip jau turinčios paklusti vyrui. Valgo tai, kas lieka nuo vyro. ‘Ar nesunku taip paklusti?’ teiraujamės. ‘Jei moteris pamilsta vyrą, atlikti viską, ką jis liepia – malonumas’ sako ji. ‘O jūs?’ klausiam. ‘Na, jei sugebėjau jam pagimdyti tris vaikus, matyt pamilau’.
Valgome vakarienę prie žvakės šviesos, ir tikrai ne iš romantiškų paskatų. Turkmėnistane netikėtai gali atjungti elektrą, ir žmonės nežino kada tai įvyks. Sėdėjome be šviesos gal pusvalandį, o tada ji netikėtai atsirado. Už dešimties minučių vėl dingo. Na, bet už komunalines jiems mokėti nereikia.
Karakumų dykuma
Kitą dieną – ją vienintelę pilną ir teturėjom – patraukėm į Karakumų dykumą. Pasipildėm vandens iš mus vežusio iraniečio furisto (jis turkmėnų policininkų nepabijojo ir mus paėmė nepaisant draudimų). Susitikrinę koordinates pagal kompasą – kur kelias, kur trauksim, ir kaip reiks grįžti – patraukėm į dykynę. Tokiose vietose reikia būti itin atsargiems. Iš pradžių atrodo, kad viskas aišku: juk eini tiesiai. Grįžt į vieną pusę ar apsisuki, ir jei nebesimato aiškių nuorodų – stulpų ar kelio – galva apsisuka netikėtai. Tad ėjom tiksliai ten, kur rodė kompasas.
Vilkdami savo trisdešimties kilogramų kuprines – bent po penketą kilogramų mes prisipirkom maisto atsargų dar Irane – mes tegirdėjom savo pėdas, šiurinančias smėlį ar apdžiūvysius krūmokšnius. Sustojus akimirksniu įsivyraudavo tyla, kokią dar gali atrasti nebent kalno viršūnėj aprimus vėjams.
Saulė po truputį pradėjo leistis. Pasteliniai smėlių atspalviai nušvelnėjo. Mes vis dar spėliojom, kieno pėdsakai pasirodo tai vienoje, tai kitoje vietoje. Pamažu pradėjom dairytis vietos būstui ręsti. Jaukių vietų stovyklavietei čia gausu, tik dairykis aplink.
Kilo didelis apvalus geltonas mėnulis, apšviesdamas dykumą it dieną. Spragsėjo laužas, užkaitinęs mums vandens arbatai ir sriubai. Tenka šią dieną ir naktį įskaityti į vieną įspūdingesnių patirčių.
Uzbekistano sienos link
Tranzuoti kelyje per dykumą, yra minusų ir privalumų. Valandos bėgyje mašinas gali suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, bet greičiausiai viena iš tų suskaičiuotų sustos bent jau iš gailesčio. Po geros valandos (tąkart viršijom visus kelionės laukimo rekordus) mašinikė net atbula atriedėjo paiimti vienišų keleivių. Veidai pasirodė draugiški, bet girtoki. Greitai paaiškėja, kad įgėrę ne tik keleiviai, bet taurelę kitą išlenkęs ir vairuotojas. Sustabdo policija. Vairuotojas nueina pasiaiškinti, parodo kažikokį dokumentą, tuo tarpu vienas keleivių gudriai mirkteli – ‘suprask, policija čia nieko nedarys’. Iš tiesų, jie draugiškai paspaudžia vienas kitam ranką, ir vairuotojas it niekur nieko toliau veža mūsų įsiaudrinusį ekipažą. Pasirodo, jie pasieniečiai, važiuojantys į darbą – prie Turkmėnistano-Afganistano sienos. Pakeleiviai ir toliau įkyriai mums siūlo neseniai pašautos ir šviežiai pakeptos elnienos, ir įkalbinėja užsigerti degtine. Paleidžia mus prie Turkmenabato, likus vos keliom valandom iki sienos užsidarymo ir mūsų vizų galiojimo pabaigai. Pavėluosi išsisnešdint – paklosi tūkstanties dolerių sumelę.
Pradėjus eiti nežinomo miesto pagrindine gatve, prie mūsų sustoja jaunas vyrukas nebloga mašina ir pasisiūlo pavežėti. Įsišnekam. Paaiškėja, kad jis studijavo Škotijoje, ir kažkada jam atvykus į naują šalį ir nežinojus kalbos, vienas škotas iš oro uosto priėmė jį į savo namus, ir vėliau nupirko bilietą į Aberdyną. Tokio gerumo jis nepamiršo, ir mes buvom puiki proga pratęsti gerumo grandinę. Pervažiavęs klaidų miestą, jis įsodino mus į taksi, ir po gero pusvalandžio mes tvarkingai kirtom Turkmėnistano – Uzbekistano sieną.