Back to Turkey

Upon the arrival from Azerbaijan back to Turkey, we were overly excited. Couple days or so, and we are going to pick up our Iranian visas to set off to the country full of mystery. The news were scarce and hopeless. We need to stick around and stir our uncertainty with a good dose of patience. Our feet needed a bit more of action, and we still had some desired spots on Turkey’s map. Sumela monastery was one of favorite ones, so soon we mounted another truck and headed towards another snow storm. Our driver with a fatherly look in no way wanted to let us off somewhere in the middle of fields with trees like ghosts. ‘There are wolves out there’ he mimed the aggressive animal mouth.

The fields indeed were full of silence, solitude, and heaps of snow have immediately hidden our knees. The first our experience to pitch a tent on the snow at that level. We quickly pressed it with our feet and backpacks, and the white carpet got a bit more obedient. The warning of the wolves surely gave us a bit of a shiver, and we briefly pictured the way out of the situation if the hungry ones will come to share our dinner.

Hope - Erzurum (kelias | road)

The morning sunshine wanted to look in the mirror of every single snowflake. The road seemed utterly neglected, and few drivers surprisingly gave us a look as we would be aliens appearing from nowhere. In fact it wasn’t far from truth, we were standing in the middle of vastness trying to hitch a lift further up to Macka. Soon in our passport of experience we got another stamp – we hitched a snow cleaning vehicle. Sitting nearly on each others shoulders in a small cabin, we observed a car work as it would be a ship leaving the waves of frozen water.

When we finally reached Macka, everyone showed us ‘chock kar’ (‘a lot of snow’ (tur.). The cars were a lonely beast to be caught. When we finally got one, it nearly fell of the slippery road. Fortunately another one passing from opposite end decided to give us a lift another 7km or so.

Sumela monastery hanging high on the cliffs froze our already slightly frozen faces. Its mystery and beauty was obvious. Soon a couple dogs decided to lead us up the top, helping us to press the snow. The view was magnificent: sleepy fir trees under the feathery blankets, somewhere the creek reminded of its existence under the snoozing rocks, calmly listening to the watery lullaby. Soon the twilight cuddled the arches of Sumela, and so it was the best time we arrived up on the top. At first instance we thought to use the romance of the rocks and arches to host us for a night, but we found another luxurious ‘hotel’ – a decent clean female toilet. Soon we fixed the broken window with our tents, put the stove on to boil some hot water and dinner, and the hand dryer should serve us as a heater. Karolis used bits of paper to produce some motion, so the dryer would continue its work till the room will be filled with some warmth. A place of comfort – we had ready toilets, frozen sinks, and the room ready to host our dreams.

Sumela vienuolynas. | Sumela Monastery.

The morning promised us a superb day. The tops of the trees were all dressed in a sunny code, ready to work for beauty the entire day. No need though – only a few dare to come when the snow and ice stop the vehicles of getting here. The stunning views still come back to our dreams of that day walk. The joyful morning creeks, the rocks with frozen waterfalls, the white dressed trees all shared their tranquility with us. So egoistically pleased we drank the beauty in full cups.

A geography teacher got us to Trabzon, a town near the Black sea. Hagia Sophia, a used-to-be temple near the seashore, now turned into a museum, was free of tourists, and we gazed at the frescoes with damaged faces, listened to the hum of doves livig high in the vaults in a solitude. I dared to let the song in the rocky church, where the echo returned my voice back to where it came back from.

Rize, another town at the sea, meant to be the capital of the tea. There the tree leaves collected as well as many bright yellow painted factories placed. We decided to finish the day off on the shore, at the park where perhaps in summers families in the daytime and lovers at night walk to breath in some sea air. We found there a restaurant looking straight into the big blue waters. The rocky shore could not offer us a soft surface, hence such a closed for a winter cozy place promised us a romantic view and comfortable sleep. Meanwhile the masterpiece of pasta was bubbling on little stove, we sipped hot herb tea and watched for the depth of the dark sea. It all meant to be overly fluffy till the moment when Karolis announced ‘bad news. A rat just tried to get into our bags’. The feast based on our bread was over for our little enemy. We hanged our food high on the ceiling, and soon our bags like massive pigs were spinning slowly hanging down from the ceiling too. We barricaded our cozy shelter with green plastic tables. Our unwanted guest did not think it was a big issue. It acrobatically trying to reach us at night. I fortunately did not hear a sound till the early morning where the waves waked me up and invited for a sunrise.

Hagia Sofia baznycia. | Hagia Sofia temple.

Our humble breakfast surrounded by not humble views lead us into another day of waiting. Reaching Erzurum was successfully fast but brought us no good news again. Authorization code has not arrived. There are some issues with gmails, and so it has not reached the consulate as yet. Our patience supplies reached the bottom, and we urgently needed to fill it up somewhere warm. Mediterranean sea was the option, and our imaginations quickly pictured us laying on the hot sand and swimming in the semiwarm waters. With this only image we started off the journey from Erzurum, leaving temperatures below -23.

Uzungul ezeras. | Uzungul lake.

The road meant to lead us through the mountains where the spring will perhaps not come for another month or so. The blizzard was harsh, and the car driver suffered highly by not being able to see where on earth he is going. Another instance or so, and we received a massive snow portion into our faces as the driver for some reason left the window open. The car hit the massive snow pile, and we ended up with a bit of it inside the car. Another car has nearly brought us over the mountains. Even the chains of the tires did not help, the composed driver had to return, as the cars heading in front warned us : the road is closed. Back to Genc, one of the Kurdish towns. Soon our company joined a policeman. Another instance, and they brought us to a hotel. As a rule we sang our usual song ‘we are going to stay in a tent, no hotel’. ‘Your passports’ strictly commanded the policeman. He quickly had few words with a driver, and in another instance we found ourselves in the police office. At the door we passed few so-called criminals, and by police command we placed ourselves near the radiator. One smiling policeman swayed in with a tray of bardaks of chay (glasses pf tea). We were calmly putting to dry our gloves and a range of thoughts what on earth we are doing in the police station if we have not done anything wrong. Maybe Arabic scarf? Or maybe being ‘off season tourists’ in a land of instability. ‘When did you eat?’ they asked us after bringing us to an interview room. Soon another kind uniformed gentleman brought in a tray with cheese, olives, ekmek (Turkish bread) and chocolate spread. We wiped it clean. The dinner followed by a long chain of policemen coming in and questioning why we are here and where on earth we are heading to. The amazement by the means of traveling have not left any of their faces. At one instance the sleeve of one my arms rolled up a little bit revealing the variety of bracelets on my wrist. Their eyes immediately froze on one of them – my aunt’s hand made tri-colour Lithuanian friendship gift. ‘PPK colours’ they announced. Karolis basketball t-shirt with a flag surely was another tease and mystery. How 3 coloures can signify different things in the countries separated by seas and lands.
The enigma of our prolonged stay in the police office eventually was revealed. A hospitable policeman wanted to host us in his flat. Soon he showed us their police flats – fortress, we chatted about traveling, cultures and surely terrorists. With army binoculars he showed us the well lit hills where potential terrorists might show up. The danger is by no means imagined. The attacks on police, army and even civils are frequent. The reality of fighting for what you believe is harsh and sad. Our non-violent approach to problem solving left us discussing how on earth this problem could be solved.

The breakfast in the police office, and we quickly had to rearange our plans. No sea for this time as the roads are still closed. Shall we hitch to the eastern part. Another half a day, and we already near the Van Kallesi, castle of Van, built near the huge lake. We were about to have a look around after the darkness descended on its walls, when we heard a shout in turkish. After a few seconds of scattered thoughts, we turned into the source of that sound. A man without much talking walked into the coffee shop ready to sleep another cold night. We followed him, and soon we sat down around to cuddle a stove. Cups of tea, the silence and just freezing a moment.

Restorane prie Van Pilies. | Cafe next to Van Castle.

We filled ourselves with a decent supply of warmth and were about to leave the place, but the security guys who shortly arrived with a big gun on the shoulder (good we came down on time) showed us a cooking dinner on the stove. It meant something like ‘how you would dare to leave us right now’. So we stayed for a dinner. The blizzard did not promise anything nice. Our tent might have end up under the snow soon. The cook, who brought us to this humble coffee shop, quickly dressed up, and soon we were going through the yard all covered in snow. He showed a little security guys shelter, which had to serve us home tonight. The good night sleep followed by a peaceful morning at the castle and lake.

On the way to Erzurum the sun was rolling firstly on the ripples of Van lake waters, later on the tops of the immaculately white and clean mountain tops, where it hid. ‘The red light is flashing. I need to stop and stay overnight’ – our plans to reach Erzurum that night collapsed. The cold bite our legs, and we quickly had to find a place to stay overnight. THe tent pitched up, but it didn’d help much to fight the lowest temperature. The night of warming up the feet went slowly. The morning sunrise helped us to defrost the fingertips, but the feet resembled bricks rather than bones and flesh. Fortunately the tiny road restaurant was open and we could warm up drinking hot tea and soup.

Ararato kalnas. Turkijos-Irano siena. | Mt Ararat. Turkey-Iran border.

Shortly we reached Erzurum expecting our visa process to finally get moving, but sad news again. IranianVisa agency was mumbling something about the mixed application forms and Teheran Foreign Ministry delays, in other words – six weeks of processing and still no light in the end of a tunnel. If it wasn’t the fantastic Erzurum consulate staff that helped us that day, we would have waited for the visa for another year or so. They decided to make the authorization number and visa themselves for some ridiculous $75 in two days giving us a 15 days of sun in the land of Iran. Next moment we hit the road for another adventure.

Atgal į Turkiją

Sugrįžę i Turkiją, ketinome pasigriebti Irano vizas, tačiau mus nemaloniai nustebino mūsų agentūros (IranianVisa) atsakymas. Taip ilgai lauktas autorizacijos numeris (sumokėjome po €40), kurio reikia norint aplikuoti vizoms taip ir neatėjo. Svarbiausia tai, kad agentūros pasiteisinimas buvo iškilę neramumai Irano politikos fronte dėl ko buvo užblokuotos kai kurios elektroninio pašto paslaugos ir visas procesas sulėtėjo. Praėjus keturiom savaitėm dar vis nesimatė tunelio galo. Nusprendėme būti kantrūs ir galų gale prižadėto numerio mes dar laukėme pusantros savaitės, tiesa, ne sėdėjome, o keliavome. Vis gi, šis miglotas periodas nebuvo pats ramiausias. Tad galų gale, vis dar agentūrai murmant kažką apie sumaišytas anketas, mums nusprendė padėti Erzurum miesto konsulato darbuotojai ir už varganus $75 mums per kelias dienas padovanojo 15os dienų saulės Irane. Patys gavo mūsų svajotą kodą ir labai mielai mums palinkėjo sėkmės.

Greitai susidraugaujame su sunkvezimiu vairuotojais. | We are quick to become friends with some truck drivers.

Laukti vizos didmiestyje neturėjom nė menkiausio noro, todėl dūrę pirštu į jau anksčiau nužiūrėtą Sumelos vienuolyną, pasipustėm padus ir patraukėm jojo link. Kelias nežadėjo nieko šilto – pūgos siautėjo pakelėse, keldamos sumaištį sustumdytose sniego kopose. Kelias atrodė it garuojantis karštą vasaros dieną po lietaus, o iš tiesų tai vėjas nešiojo sniego smiltis.

Sumela vienuolynas. | Sumela Monastery.

It rūpestingas tėvas vairuotojas nenorėjo paleisti mūsų laukuose, kur ketinom įsirengti ir išlaukti ryto. Buvo jau senokai sutemę, ir kiek baugoka. Nuo grubiai nuvalyto kelio mes žnegtelėjom į pakelę. Ten sniego iki kelių, o kai kur ir daugiau. Pirmą kartą statysim palapinę ant tokio sniego. Suminkę jį batais ir kuprinėmis, mes ilgai nelaukę surentėm namus, į kuriuos netrukus įšliaužėme miegui. Vairuotojas perspėjęs apie vilkus, nepaliko mūsų be pokalbio ‘o jeigu pilkieji atslinks, juk atrodo tokia dykynė’. Alkanieji šelmiai tą naktų laimei neatsliūkino.
Ryte saulė regis atsispindėjo kone kiekvienoje nugulusioje snaigėje, akys markstėsi nuo švaraus balto kilimo. Kelias vienišas, nei vienos garsios dvasios. Netrukus į savo tranzavimo patirties knygą mes jau įrašėme ir kelio valymo mašiną. Užmetę kuprines tiesiog ant keteros, mes patys įšokom į regis dabar jau žmonėmis perpildytą kabiną. Sniegas vertėsi kaip jūros bangos, ir mes it vaikai stebėjom baltųjų kritulių stumdymo procesą.

Mus link Sumelos vienuolyno lydeje draugai. | Dogs kept us company on the way to Sumela Monastery.

Sunkvežimiu iki Mačkos atidardėjom greitai. Visi mus gąsdino sniego gausa pačioje Sumeloje. ‘Chok kar’ – jau iki skausmo žinom šitus žodžius. ‘Daug sniego’ (tur.). Po penketą kilometrų, ir mes pamažu atsidūrėm prie aukštai uolose statyto graikų ortodoksų vienuolyno, deja dabar tik kviečiančiu turistus. Iki jo užlipti dar gyvatėmis išsiraitę keliai, užsnigti ir tylūs. Iki pat viršūnes mus pasišovė palydėti bent dveji šunys, kiek sumindydami sniegą viršūnės link. Vienuolynas keletą kartų pro spygliuočius atsivėrdavo paslaptingai, it tingiai laukdamas neramių keliautojų. Vis tik nepriekaištaudamas, kad trikdom jo žiemos miegą. Užlipom pačiu laiku, nes tamsa ir šaltis netrukus užklupo uolose įrestas arkas ir mūsų nosis. Iš pradžių ketinę jose įsikurti, vis tik savo nakvynės vietą įsirentėm viename puošnių… tualetų. Tuoj kaitėm pačių sukonstruotą pečiuką arbatai, o tuo metu atvirą ir šalčiu grasinantį langą mes it bitės užlipdėm savo palapinėmis. Rankų džiovintuvas prišildė pašalusią patalpą, ir mums tai jau atrodė kaip įstabiausias viešbutuko kambarys.

Rytas prie Sumelos. | Morning in Sumela.

Ryte kalnai, nusėti tankiomis sniegu įsisiautusiomis eglėmis ir nutvieksti saulės, atėmė amą. Vienuolynas vis dar atrodė paslaptingas, tik šįryt jau kiek linksmesnis, ne be toks niūrus. O kelias žemyn dar ir dabar sapnuose išnyra. Stačios ruplėtos olos, kur ne kur kyšantys spygliuočiai, neužšalęs, vis tik labai jau sniegu storai apdrėbtais, bet nudailintais krantais upeliokas, taip ir lydėjęs mus visą kelią. Vasarą plūstančios minios greičiausiai pavogtų visą ramybę ir dalį žavesio. O mes turėjom viską – grožį ir tylą…

Iki Trabzono, pajūrio miesto, nukakom greitai. Ir kai geografijos mokytojas mus pametėjo dar likus geriems penkiems kilometrams iki miesto, o mes pasirengę juos įveikti patys, netrukus prisistatė jaunas verslininkas, ir netikėtai mes jau centre. Gūglio vertėjavimas mums padėjo jo pakviestai kavai išgerti ne tyloje. Ir žiū, jis jau mus nuvežė iki Hagios Sophios, iš bažnytėlės tapusio muziejaus. Šventyklėlė, kadaise savo varpų gaudesį plukdžiusi Juodojoje jūroje, dabar kvietė turistus pasigrožėti išblukusiomis, išgramdytais veidais freskomis. Tačiau giesmės garsas – dar vienas privalumas keliauti neturistiniu laiku – kilęs iki pat skliautų, ramino dūšią, o žemyn besileidžiančios natos nutūpdavo šalia begurgiančių balandžių. Nors regis tas kelias minutes apsimainėm, šįkart jie klausės žmogiškos melodijos.

Hagia Sofia baznycia. | Hagia Sofia temple.

Ir dar tą pačią naktį įveikėm snieguotą kelią iki Uzungol, ežero apsupto kalnų. Sako vasarą čia irgi gražu, o mes ir vėl džiaugėmės vienišių ramybe. Visą sekmadienį pratysojom ant greit įšilusio medžio suolelių, stebėdami kaip palaimingai saulė apriedėjo pusratį palikdama vieną kalno viršūnę ir nutūpdama ant kitos. Kada ne kada galėjai išgirsti besiridenančius žemyn akmenis, iš mečetės sklindantį ir it aidas atsikartojantį kvietimą maldai, tyliai bekikenančias kelias poreles, ir keletą jaunuolių, griežiančių Kabak Kemane instrumentu ir atitariančių dainą balsu.

Dar viena naktis prie Juodosios jūros. Iš Uzungol pajūriu riedėjom arbatos sostinės Rizės link. Ir kai jau visai įtemo, ir mes kavinukėje pabaigėme visus interneto reikalaujančius darbus, susirengėm traukti tolyn. Parkelis prie jūros viliojo. Netrukus mūsų akį patraukė restoranėlis užsidaręs nakčiai, o gal būt ir žiemai. Jo minkštos grindys atrodė puikus pagrindas guoliui, nes Juodosios jūros pakrantė greičiau baidė aštriabriauniais akmenimis nei viliojo kokiu nors smėliu. Kėdės, stalai. Mes tuoj čia įsirengėm savo virtuvinę ir miegamąja dalis. Kol makaroninis šedevras pūškavo ant mūsų mažulytės krosnelės, o šprotai ir agurkas kantriai laukė savo eilės, gurkšnojom arbatą iaukti tolr klausėmės bangų mūšos. Sumokėję skatikus už maistą, mes grožėjomės vaizdais taip, kaip kiti klotų solidesnes ar menkesnes sumeles. Tokios laimės nereik pirkt, ją reikia susižvejot, ištraukt iš apkerpėjusio žieminio miego.

Nuo ziurkiu padziautos kuprines. | Rat-free bag storage.

Netikėtai idilė baigės nuskambėjus kiek pašiurpinančiai žiniai ‘blogos naujienos. mūsų kuprines pakramtė žiurkė’. Bandydama sau puotą kelti mūsų duonos sąskaita, ji nepabūgo žmogiškos būties. Naktį ji irgi atėjo mūsų lankyti: vartėsi salto, bandė perkopti mūsų nakčiai sukrautas barikadas. Žinoma šįkart mūsų maisto jai nepasiekt – užkėlėm jį kaip ir kuprines ant lubų, o jos kabojo ten it ką tik paskersti ir ant kablio pamauti paršai.

Kelionė atgal į Erzurum mūsų nenudžiugino geromis naujienomis. Numeris, reikalingas vizai išduoti, neatkeliavęs, gal paskambinti pirmadienį. Kantrybės atsargos pamažu seko, ir nusprendėm jų pasipildyti prie jau šylančios Viduržemio jūros. Mintyse jau klojomės rankšluosčius paplūdymyje, ir ta vienintele mintimi vedini mes išsiruošėm į toloką kelią.

Iki jūros nukakti mums dar reikėjo pervažiuoti kalnuose įsikūrusius kurdų kraštus. Juos tykiai būtumėm ir pravažiavę, jei ne siautėjusios pūgos, pripusčiusios sniego tiek, kad net mašinos su grandinėmis ant ratų nepajėgė jų įveikti. ‘Kelias uždarytas’ viena po kitos pravažiuojančios mašinos su galva purtančiais vairuotojais nežadėjo nieko gero.

Tykiam mus pametėjusiam vairuotojui neliko nieko kito, tik suktis atgal ir pargabenti mus į Genčą. Jau sutemę, o lauke pustė ir buvo žvarbu. Netrukus trumpam mūsų mašininę kompaniją papildė policininkas. Automobolis sustojo prie vieno viešbutuko, ir šie pamojo mums apsistoti ten. ‘Mes statysimės palapinę’ aiškinom. ‘Jūsų pasai’ netikėtai griežtai nurodė policininkas. Paklusniai ištraukėm pasus, o šis neradęs nieko įtartino, kažką susimurmėjo su vairuotoju, ir netrukus atsiduriam… policijos nuovadoje. Tai jau skambėjo kaip nuotykis. Pro duris prasilenkėm su pora nusikaltėlių. Tik įėjus mus pasodino prie radiatoriaus, ir tuoj pat vienas policininkų atnešė arbatos. Valandėlės slinko, ir netrukus mus pakvietė į interviu kambariuką. ‘Kada valgėt?’ klausė tai vienas, tai kitas. ‘Ryte’ juk taip skubėjom praskriet tuos kalnus. Tuoj vienas įvairuoja su padėklu, nukrautu sūriu, alyvuogėmis, medumi ir šokoladiniu kremu. Ekmekas (turkiška duona) kaip visados patiekiama visur ir visada. Ir gausiai.
Pasisotinę mes vis dar svarstėm, ar esame čia dėl to, kad sukėlėm kažkokių įtarimų. Gal arabiška skara? Gal tai, kad turistaujam nelabai populiariu metu. ‘O jūs žinote, kad čia labai pavojinga?’ kamantinėjo policininkai. ‘PKK žinote?’. Apie kurdų teroristus mes kiek žinojom, bet kad šis miestelis vienas pavojingesnių ‘židinių’, mes nė neįtarėm. Netyčia iš po rankovės išlindo lietuviška trispalvė draugystės juostelė, prieš pat kelionę padovanota tetos. Akimirksniu akių ir rankų miškas: ‘čia juk teroristų spalvos!’ susižvalgė jie. Šito mes nežinojom.

Dar valandėlė kita, ir mes jau rengiamės nakvoti viename iš policininkų butų, įkurtų tiesiai virš nuovados. Jų namas veikiau tvirtovė aptverta aukšta tvora, ant stogo pora automatų, o kalvos prieš jų langus gerai apšviestos. Tais keliais bet kada gali atslinkti teroristai. Ir tai nėra pramanai. Štai kad ir šeimininko draugai dar prieš kelis mėnesius gavo porą kulkų į kojas, o apie išpuolius išgirsti galima prieš policininkus, kareivius ar civilius išgirsti galima reguliariai.
Mūsų šeimininkas – civilis policininkas. Tai byloja jo barzda, mat šiaip armijoj ar policijoj bedirbantys turi būti švariai apskusti. Su juo mes įsišnekam apie kultūras, keliones ir žinoma teroristus. Bekalbėdami riešutus gliaudom pistoleto apkaba, kol iš jos pabyra viena kita kulka. Netrukus jis atsineša armijos žiūronus, ir mes jau žvalgomės į apsnigtas kalvas.

Pusryčiai mūsų policininko kontoroje: arbata ir ką tik kepyklėlėje iškepti dar šiltučiai burekai. Apsimėtę sniego gniūžtėm ir atsisveikinę it seni draugai, traukiam tolyn į kelią. Tik tenka savo svajonei išsimaudyti jūroje pamojuoti atgalia ranka ir keisti maršrutą. Dėl sniego kalnų keliai vis dar uždaryti. Tada gal traukiam prie ežero rytuose? Sėkmingai susitranzavom vairuojantį tiesiai prie Van, miesto prie labiau jūrą nei ežerą primenančio vandens telkinio. Pakeliui jis vis nuperka saldumynų, sulčių, vaisių, o prieš pat Van kažką sumurmėjęs, jis jau vaišina pietumis.

Restorane prie Van Pilies. | Cafe next to Van Castle.

Naktinė Van pilis, prieš kelis mėnesius ištvėrus žemės drebėjimą, dabar snaudė apsiklojus stora sniego antklode. Atsigavom čia jau sutemus, ir žinoma panūdom apžiūrėt jos kuorus. Kai jau įslinkom į tamsą, netikėtai girdim kaži ką šaukiant turkiškai mums pavymui. Mūsų naktinis turas čia ir pasibaigė. Dar kažką šūktelėjom angliškai, bet greitai suvokėm, kad geriau eiti prie balso šaltinio, nes nesinori gauti kokią kulką ar šiaip papiktinti it būtumėm kokie įsilaužėliai. Kažką mums šykščiai sumurmėjęs, šaukiantysis, kurs vėliau pasirodė esąs greta esančios kavinukės virėjas, pakvietė mus vidun šilumai ir arbatai. Jau seniai nebesivaržom ir drąsiai savo kuprines numetam ant medinių grindų, o patys sėdamės prie pečiuko. Vyr. virėjas didelėmis tamsiomis akimis, pavargusiu veidu, juoda odine striuke, baltais marškinukais ir nusmailintais batais jau nuima ką tik virusią vištą, ir deda ant ugnies arbatą, kurią netrukus sriūbčiojam su pasigardžiavimu. Dar minutė kita, ir į tuščią kavinukę įvairuoja jo draugas su savo dviem iš šešių vaikų. Sriūbčiojam tyliai jau šešiese, o pečiukas ir toliau sau pukši valgydamas ką tik sumestas malkas. Sužvalgom iš pasigėrėjimo – tokia reikalinga tyla ir labai ypatinga akimirka. Tyla baigias į vidų įklampojus dviem saargybiniams, vienam iš jų nešinam didžiuliu šautuvu. ‘Brr, nesinorėtų iš tokio gaut nugaron’ nupurto mintis.

Sargybiniu namelis. | Security hut.

Greitai jie prisijungia arbatai. Kai šilumos prikaupėm regis į valias ir stojomės eiti, jų nustebusios išraiškos sutrikdė mus. ‘Taigi mes verdame vakarienę’ virėjo ir sargybinių akys ir gūžčiojantys pečiai pasodino mus atgal į kėdes. Po gero pusvalandžio, o gal ir ilgiau – tos akimirkos atrodė pavirto malonia amžinybe – mes jau visi prie stalo mirkėm ekmeką (turkišką duoną) į sultinį, šlamštėm bulves ir vištos kulšeles. Atrodė tada mūsų jau niekas nebelaiko – sotūs ir apsiarbatinę mes galėjom kilt kažkur laukuose statyti palapinės, bet mūsų žvilgsnį sulaikė už lango šėlstanti – labiau nei mus tada išdavęs šuo – pūga. ‘Miegoti?’ sudėjęs du delnus po galva parodė virėjas. Mūsų iš šilumos aptingę žvilgnsiai ir lėti judesiai išdavė atsėlinusį nuovargį. Jis tučtuojau vilkos striukę, ir už minutės mes jau klampojom per netikėtai gausiai prisnigtą kiemą, tiltelį per čiurlenantį upeliuką. Atokiau atrodo jau mūsų laukė mažutis nameliukas, kuriame regis paprastai miega sargybiniai. Nusipurtę staigiai prisnigtus batus ir striukes, mes patenkinti jau traukėm savo miegmaišius ir dėkojom rūpestingam šeimininkui.

Ryte pakirdom anksti, ir prieš išeidami ketinom užnešti tik raktą. Savaime suprantam arbatos ir pusryčių išvengti nebuvo įmanoma, bet mes juk ir nesigynėm. Virėjas su vieno iš sargybinių pagalba greit pačirškino kiaušinienę, ant stalo nuklojo keletą rūšių sūrių, alyvuogių ir ekmeko. Sekmadienis prasidėjo ramiai ir sočiai. Palikę juos šildytis prie pečiuko ir prižiūrėt mūsų kuprines, išklampojom pasižiūrėt žieminio ežero ir regis iš šalčio sustingusios pilies. Gerai išdžiūvę batai vėl prisėmė iki kelių ir aukščiau pridrėbto sniego, bet suvoki, kad greitai į tokius dalykus nebekreipi dėmesio. Akinantis baltumas, ežero ir pilies ramybė pasodino mus ant akmens ir nepaleido kurį laiką. Labai ir nesipriešinom…
Sugrįžom trumpam šilumos gurkšniui ir palikom juos žaidžiančius turkišką žaidimą ‘Okay’ atsisveikinę it seni draugai. Prieš tai žinoma prisipildėm vieno skaniausių visam mieste šaltinio vandens, kurį didžiuliais plastikiniais bidonais semtis paprastais atkanka policija ir nemažai Vano šeimų.

Kelionė nuo Van iki Erzurum akino saulėj spindinčiu balčiu ir žavėjo rauplėtais kalnais. Saulė ridinėjosi iš pradžių ežero bangelėmis, tada kalnų viršūnėmis, kol visiškai pasislėpė. Tuo tarpu mes spėjom pakeisti bent tris skirtingas mašinas. Likus iki Erzurum 80 kilometrų, sunkvežimio vairuotojas kaltai nusišypsojo ir rodė blyksinčią lempelę. Jam reikia stotis, ir į kelią jis kils tik kitą rytą.

Šaltukas išlipus rimtai gnybo į kojas, ir mes skubriu žingsniu ieškojom kiek nuošalesnės vietos nakvynei. Šunys skalijo, iki tol kol pasiekėm atokesnį lauką, ir jame surentėm namus. Šaltis tą naktį priminė apie save net ir dvigubomis vilnonėmis kojinėmis apautas pėdas, ir prie esktremalios minusinės temperatūros miegmaišiai regis pritrūko kvapo šildyti mus. Naktis buvo ilga, kojas trinant į vieną kitą, kad visiškai neatšaltų. Buvo -25C.

Van Ezeras. | Van Lake.

Kai ryte paskubomis kimšom daiktus į kuprines, saulė galų gale pakilo šiek pašildydama mūsų veidus ir greitai šalančias rankas, bet nepajėgė atitirpinti mūsų batų ir greitai stingstančių pėdų. Plaukai tuoj apšerkšinijo, ir mums reikėjo skubėti kur į šiltesnę patalpą, jei nenorėjom galutinai suragėti. Laimei, restoranėlis dirbo nuo ankstaus ryto, ir mes džiugiai užsisakėm arbatos, o netrukus ir šiltos skanios sriubos. Radiatorius tuoj nukrovėm kojinėmis, batais ir pirštinėmis, o patys su pasigardžiavimu šlamštėm gardų skystimą per televizorių stebėdama, kaip Turkija kovoja su sniego antplūdžiais.

Susitranzavom mašiną greitai, mus atvežusią beveik iki pat konsulato. Ir mes įklampojom greitai tikėdamiesi teigiamos žinios apie Irano vizas. Žinių stoka mus stingdė, ir mes jau nebežinojom, kur dėtis. Laimei, mūsų draugai Erzurum – patikimi, ir vakare mes pas juos sugrįžom n-tąjį kartą. Žiūrėdami įkvepiančius filmus, mes laukėm dramos atomazgos.

Paskutinis atsisveikinimas su Turkija prie Ararato kalno nudžiugino, kad atvykom čia saulei tik tik leidžiantis ir nudažant paslaptingą gražuolį rausvomis ir oranžinėmis spalvomis. Kalnas rengėsi miegui, ir netrukus apsimaukšlino naktinę kepuraitę, nunertą iš keliais sluoksniais pasisklaidžiusių debesų. Nutarę pernakvoti kažkur šalimais, o į Iraną traukti tik ryte, užėjom parduotuvėlėn maisto atsargų. Ir vėl pasivaišinę arbata, mes išsliūkinom į šaltį ir ketinom patranzuoti bent kelis kilometrus, kad išsigautumėm iš miesto. Netikėtai iš tolo mums šaukti pradėjo vienas autobusiuko vairuotojas. ‘Neturim pinigų’ gūžtelėjom pečiais, o šis mums angliškai (netikėta!) papriekaištavo, kad ne viskas pinigais grįsta. Netrukus mes apsinakvojam pas jį ofise, ir jis mus pavaišina vakariene. Mus priėmęs kurdas – kalnų gidas, pardavęs vasaras trokštantiems užkopti Araratą. Klausinėjam jį ilgai, ir patys gundomės vieną dieną sugrįžti ir įkopti į dabar snaudžiantį kalną.

Ararato kalnas. Turkijos-Irano siena. | Mt Ararat. Turkey-Iran border.

Galų gale pradedam judėti Irano link. Araratas lydi mus ilgai, iki pat Irano sienos ir toliau. Kokia puse jį bežiūrėsi, jis žavi, traukia, kausto dėmesį…

Dictophone #4 – Turkey back

Next Posts