Sugrįžę i Turkiją, ketinome pasigriebti Irano vizas, tačiau mus nemaloniai nustebino mūsų agentūros (IranianVisa) atsakymas. Taip ilgai lauktas autorizacijos numeris (sumokėjome po €40), kurio reikia norint aplikuoti vizoms taip ir neatėjo. Svarbiausia tai, kad agentūros pasiteisinimas buvo iškilę neramumai Irano politikos fronte dėl ko buvo užblokuotos kai kurios elektroninio pašto paslaugos ir visas procesas sulėtėjo. Praėjus keturiom savaitėm dar vis nesimatė tunelio galo. Nusprendėme būti kantrūs ir galų gale prižadėto numerio mes dar laukėme pusantros savaitės, tiesa, ne sėdėjome, o keliavome. Vis gi, šis miglotas periodas nebuvo pats ramiausias. Tad galų gale, vis dar agentūrai murmant kažką apie sumaišytas anketas, mums nusprendė padėti Erzurum miesto konsulato darbuotojai ir už varganus $75 mums per kelias dienas padovanojo 15os dienų saulės Irane. Patys gavo mūsų svajotą kodą ir labai mielai mums palinkėjo sėkmės.

Laukti vizos didmiestyje neturėjom nė menkiausio noro, todėl dūrę pirštu į jau anksčiau nužiūrėtą Sumelos vienuolyną, pasipustėm padus ir patraukėm jojo link. Kelias nežadėjo nieko šilto – pūgos siautėjo pakelėse, keldamos sumaištį sustumdytose sniego kopose. Kelias atrodė it garuojantis karštą vasaros dieną po lietaus, o iš tiesų tai vėjas nešiojo sniego smiltis.

It rūpestingas tėvas vairuotojas nenorėjo paleisti mūsų laukuose, kur ketinom įsirengti ir išlaukti ryto. Buvo jau senokai sutemę, ir kiek baugoka. Nuo grubiai nuvalyto kelio mes žnegtelėjom į pakelę. Ten sniego iki kelių, o kai kur ir daugiau. Pirmą kartą statysim palapinę ant tokio sniego. Suminkę jį batais ir kuprinėmis, mes ilgai nelaukę surentėm namus, į kuriuos netrukus įšliaužėme miegui. Vairuotojas perspėjęs apie vilkus, nepaliko mūsų be pokalbio ‘o jeigu pilkieji atslinks, juk atrodo tokia dykynė’. Alkanieji šelmiai tą naktų laimei neatsliūkino.
Ryte saulė regis atsispindėjo kone kiekvienoje nugulusioje snaigėje, akys markstėsi nuo švaraus balto kilimo. Kelias vienišas, nei vienos garsios dvasios. Netrukus į savo tranzavimo patirties knygą mes jau įrašėme ir kelio valymo mašiną. Užmetę kuprines tiesiog ant keteros, mes patys įšokom į regis dabar jau žmonėmis perpildytą kabiną. Sniegas vertėsi kaip jūros bangos, ir mes it vaikai stebėjom baltųjų kritulių stumdymo procesą.

Sunkvežimiu iki Mačkos atidardėjom greitai. Visi mus gąsdino sniego gausa pačioje Sumeloje. ‘Chok kar’ – jau iki skausmo žinom šitus žodžius. ‘Daug sniego’ (tur.). Po penketą kilometrų, ir mes pamažu atsidūrėm prie aukštai uolose statyto graikų ortodoksų vienuolyno, deja dabar tik kviečiančiu turistus. Iki jo užlipti dar gyvatėmis išsiraitę keliai, užsnigti ir tylūs. Iki pat viršūnes mus pasišovė palydėti bent dveji šunys, kiek sumindydami sniegą viršūnės link. Vienuolynas keletą kartų pro spygliuočius atsivėrdavo paslaptingai, it tingiai laukdamas neramių keliautojų. Vis tik nepriekaištaudamas, kad trikdom jo žiemos miegą. Užlipom pačiu laiku, nes tamsa ir šaltis netrukus užklupo uolose įrestas arkas ir mūsų nosis. Iš pradžių ketinę jose įsikurti, vis tik savo nakvynės vietą įsirentėm viename puošnių… tualetų. Tuoj kaitėm pačių sukonstruotą pečiuką arbatai, o tuo metu atvirą ir šalčiu grasinantį langą mes it bitės užlipdėm savo palapinėmis. Rankų džiovintuvas prišildė pašalusią patalpą, ir mums tai jau atrodė kaip įstabiausias viešbutuko kambarys.

Ryte kalnai, nusėti tankiomis sniegu įsisiautusiomis eglėmis ir nutvieksti saulės, atėmė amą. Vienuolynas vis dar atrodė paslaptingas, tik šįryt jau kiek linksmesnis, ne be toks niūrus. O kelias žemyn dar ir dabar sapnuose išnyra. Stačios ruplėtos olos, kur ne kur kyšantys spygliuočiai, neužšalęs, vis tik labai jau sniegu storai apdrėbtais, bet nudailintais krantais upeliokas, taip ir lydėjęs mus visą kelią. Vasarą plūstančios minios greičiausiai pavogtų visą ramybę ir dalį žavesio. O mes turėjom viską – grožį ir tylą…

Iki Trabzono, pajūrio miesto, nukakom greitai. Ir kai geografijos mokytojas mus pametėjo dar likus geriems penkiems kilometrams iki miesto, o mes pasirengę juos įveikti patys, netrukus prisistatė jaunas verslininkas, ir netikėtai mes jau centre. Gūglio vertėjavimas mums padėjo jo pakviestai kavai išgerti ne tyloje. Ir žiū, jis jau mus nuvežė iki Hagios Sophios, iš bažnytėlės tapusio muziejaus. Šventyklėlė, kadaise savo varpų gaudesį plukdžiusi Juodojoje jūroje, dabar kvietė turistus pasigrožėti išblukusiomis, išgramdytais veidais freskomis. Tačiau giesmės garsas – dar vienas privalumas keliauti neturistiniu laiku – kilęs iki pat skliautų, ramino dūšią, o žemyn besileidžiančios natos nutūpdavo šalia begurgiančių balandžių. Nors regis tas kelias minutes apsimainėm, šįkart jie klausės žmogiškos melodijos.

Ir dar tą pačią naktį įveikėm snieguotą kelią iki Uzungol, ežero apsupto kalnų. Sako vasarą čia irgi gražu, o mes ir vėl džiaugėmės vienišių ramybe. Visą sekmadienį pratysojom ant greit įšilusio medžio suolelių, stebėdami kaip palaimingai saulė apriedėjo pusratį palikdama vieną kalno viršūnę ir nutūpdama ant kitos. Kada ne kada galėjai išgirsti besiridenančius žemyn akmenis, iš mečetės sklindantį ir it aidas atsikartojantį kvietimą maldai, tyliai bekikenančias kelias poreles, ir keletą jaunuolių, griežiančių Kabak Kemane instrumentu ir atitariančių dainą balsu.

Dar viena naktis prie Juodosios jūros. Iš Uzungol pajūriu riedėjom arbatos sostinės Rizės link. Ir kai jau visai įtemo, ir mes kavinukėje pabaigėme visus interneto reikalaujančius darbus, susirengėm traukti tolyn. Parkelis prie jūros viliojo. Netrukus mūsų akį patraukė restoranėlis užsidaręs nakčiai, o gal būt ir žiemai. Jo minkštos grindys atrodė puikus pagrindas guoliui, nes Juodosios jūros pakrantė greičiau baidė aštriabriauniais akmenimis nei viliojo kokiu nors smėliu. Kėdės, stalai. Mes tuoj čia įsirengėm savo virtuvinę ir miegamąja dalis. Kol makaroninis šedevras pūškavo ant mūsų mažulytės krosnelės, o šprotai ir agurkas kantriai laukė savo eilės, gurkšnojom arbatą iaukti tolr klausėmės bangų mūšos. Sumokėję skatikus už maistą, mes grožėjomės vaizdais taip, kaip kiti klotų solidesnes ar menkesnes sumeles. Tokios laimės nereik pirkt, ją reikia susižvejot, ištraukt iš apkerpėjusio žieminio miego.

Netikėtai idilė baigės nuskambėjus kiek pašiurpinančiai žiniai ‘blogos naujienos. mūsų kuprines pakramtė žiurkė’. Bandydama sau puotą kelti mūsų duonos sąskaita, ji nepabūgo žmogiškos būties. Naktį ji irgi atėjo mūsų lankyti: vartėsi salto, bandė perkopti mūsų nakčiai sukrautas barikadas. Žinoma šįkart mūsų maisto jai nepasiekt – užkėlėm jį kaip ir kuprines ant lubų, o jos kabojo ten it ką tik paskersti ir ant kablio pamauti paršai.

Kelionė atgal į Erzurum mūsų nenudžiugino geromis naujienomis. Numeris, reikalingas vizai išduoti, neatkeliavęs, gal paskambinti pirmadienį. Kantrybės atsargos pamažu seko, ir nusprendėm jų pasipildyti prie jau šylančios Viduržemio jūros. Mintyse jau klojomės rankšluosčius paplūdymyje, ir ta vienintele mintimi vedini mes išsiruošėm į toloką kelią.

Iki jūros nukakti mums dar reikėjo pervažiuoti kalnuose įsikūrusius kurdų kraštus. Juos tykiai būtumėm ir pravažiavę, jei ne siautėjusios pūgos, pripusčiusios sniego tiek, kad net mašinos su grandinėmis ant ratų nepajėgė jų įveikti. ‘Kelias uždarytas’ viena po kitos pravažiuojančios mašinos su galva purtančiais vairuotojais nežadėjo nieko gero.

Tykiam mus pametėjusiam vairuotojui neliko nieko kito, tik suktis atgal ir pargabenti mus į Genčą. Jau sutemę, o lauke pustė ir buvo žvarbu. Netrukus trumpam mūsų mašininę kompaniją papildė policininkas. Automobolis sustojo prie vieno viešbutuko, ir šie pamojo mums apsistoti ten. ‘Mes statysimės palapinę’ aiškinom. ‘Jūsų pasai’ netikėtai griežtai nurodė policininkas. Paklusniai ištraukėm pasus, o šis neradęs nieko įtartino, kažką susimurmėjo su vairuotoju, ir netrukus atsiduriam… policijos nuovadoje. Tai jau skambėjo kaip nuotykis. Pro duris prasilenkėm su pora nusikaltėlių. Tik įėjus mus pasodino prie radiatoriaus, ir tuoj pat vienas policininkų atnešė arbatos. Valandėlės slinko, ir netrukus mus pakvietė į interviu kambariuką. ‘Kada valgėt?’ klausė tai vienas, tai kitas. ‘Ryte’ juk taip skubėjom praskriet tuos kalnus. Tuoj vienas įvairuoja su padėklu, nukrautu sūriu, alyvuogėmis, medumi ir šokoladiniu kremu. Ekmekas (turkiška duona) kaip visados patiekiama visur ir visada. Ir gausiai.
Pasisotinę mes vis dar svarstėm, ar esame čia dėl to, kad sukėlėm kažkokių įtarimų. Gal arabiška skara? Gal tai, kad turistaujam nelabai populiariu metu. ‘O jūs žinote, kad čia labai pavojinga?’ kamantinėjo policininkai. ‘PKK žinote?’. Apie kurdų teroristus mes kiek žinojom, bet kad šis miestelis vienas pavojingesnių ‘židinių’, mes nė neįtarėm. Netyčia iš po rankovės išlindo lietuviška trispalvė draugystės juostelė, prieš pat kelionę padovanota tetos. Akimirksniu akių ir rankų miškas: ‘čia juk teroristų spalvos!’ susižvalgė jie. Šito mes nežinojom.

Dar valandėlė kita, ir mes jau rengiamės nakvoti viename iš policininkų butų, įkurtų tiesiai virš nuovados. Jų namas veikiau tvirtovė aptverta aukšta tvora, ant stogo pora automatų, o kalvos prieš jų langus gerai apšviestos. Tais keliais bet kada gali atslinkti teroristai. Ir tai nėra pramanai. Štai kad ir šeimininko draugai dar prieš kelis mėnesius gavo porą kulkų į kojas, o apie išpuolius išgirsti galima prieš policininkus, kareivius ar civilius išgirsti galima reguliariai.
Mūsų šeimininkas – civilis policininkas. Tai byloja jo barzda, mat šiaip armijoj ar policijoj bedirbantys turi būti švariai apskusti. Su juo mes įsišnekam apie kultūras, keliones ir žinoma teroristus. Bekalbėdami riešutus gliaudom pistoleto apkaba, kol iš jos pabyra viena kita kulka. Netrukus jis atsineša armijos žiūronus, ir mes jau žvalgomės į apsnigtas kalvas.

Pusryčiai mūsų policininko kontoroje: arbata ir ką tik kepyklėlėje iškepti dar šiltučiai burekai. Apsimėtę sniego gniūžtėm ir atsisveikinę it seni draugai, traukiam tolyn į kelią. Tik tenka savo svajonei išsimaudyti jūroje pamojuoti atgalia ranka ir keisti maršrutą. Dėl sniego kalnų keliai vis dar uždaryti. Tada gal traukiam prie ežero rytuose? Sėkmingai susitranzavom vairuojantį tiesiai prie Van, miesto prie labiau jūrą nei ežerą primenančio vandens telkinio. Pakeliui jis vis nuperka saldumynų, sulčių, vaisių, o prieš pat Van kažką sumurmėjęs, jis jau vaišina pietumis.

Naktinė Van pilis, prieš kelis mėnesius ištvėrus žemės drebėjimą, dabar snaudė apsiklojus stora sniego antklode. Atsigavom čia jau sutemus, ir žinoma panūdom apžiūrėt jos kuorus. Kai jau įslinkom į tamsą, netikėtai girdim kaži ką šaukiant turkiškai mums pavymui. Mūsų naktinis turas čia ir pasibaigė. Dar kažką šūktelėjom angliškai, bet greitai suvokėm, kad geriau eiti prie balso šaltinio, nes nesinori gauti kokią kulką ar šiaip papiktinti it būtumėm kokie įsilaužėliai. Kažką mums šykščiai sumurmėjęs, šaukiantysis, kurs vėliau pasirodė esąs greta esančios kavinukės virėjas, pakvietė mus vidun šilumai ir arbatai. Jau seniai nebesivaržom ir drąsiai savo kuprines numetam ant medinių grindų, o patys sėdamės prie pečiuko. Vyr. virėjas didelėmis tamsiomis akimis, pavargusiu veidu, juoda odine striuke, baltais marškinukais ir nusmailintais batais jau nuima ką tik virusią vištą, ir deda ant ugnies arbatą, kurią netrukus sriūbčiojam su pasigardžiavimu. Dar minutė kita, ir į tuščią kavinukę įvairuoja jo draugas su savo dviem iš šešių vaikų. Sriūbčiojam tyliai jau šešiese, o pečiukas ir toliau sau pukši valgydamas ką tik sumestas malkas. Sužvalgom iš pasigėrėjimo – tokia reikalinga tyla ir labai ypatinga akimirka. Tyla baigias į vidų įklampojus dviem saargybiniams, vienam iš jų nešinam didžiuliu šautuvu. ‘Brr, nesinorėtų iš tokio gaut nugaron’ nupurto mintis.

Greitai jie prisijungia arbatai. Kai šilumos prikaupėm regis į valias ir stojomės eiti, jų nustebusios išraiškos sutrikdė mus. ‘Taigi mes verdame vakarienę’ virėjo ir sargybinių akys ir gūžčiojantys pečiai pasodino mus atgal į kėdes. Po gero pusvalandžio, o gal ir ilgiau – tos akimirkos atrodė pavirto malonia amžinybe – mes jau visi prie stalo mirkėm ekmeką (turkišką duoną) į sultinį, šlamštėm bulves ir vištos kulšeles. Atrodė tada mūsų jau niekas nebelaiko – sotūs ir apsiarbatinę mes galėjom kilt kažkur laukuose statyti palapinės, bet mūsų žvilgsnį sulaikė už lango šėlstanti – labiau nei mus tada išdavęs šuo – pūga. ‘Miegoti?’ sudėjęs du delnus po galva parodė virėjas. Mūsų iš šilumos aptingę žvilgnsiai ir lėti judesiai išdavė atsėlinusį nuovargį. Jis tučtuojau vilkos striukę, ir už minutės mes jau klampojom per netikėtai gausiai prisnigtą kiemą, tiltelį per čiurlenantį upeliuką. Atokiau atrodo jau mūsų laukė mažutis nameliukas, kuriame regis paprastai miega sargybiniai. Nusipurtę staigiai prisnigtus batus ir striukes, mes patenkinti jau traukėm savo miegmaišius ir dėkojom rūpestingam šeimininkui.

Ryte pakirdom anksti, ir prieš išeidami ketinom užnešti tik raktą. Savaime suprantam arbatos ir pusryčių išvengti nebuvo įmanoma, bet mes juk ir nesigynėm. Virėjas su vieno iš sargybinių pagalba greit pačirškino kiaušinienę, ant stalo nuklojo keletą rūšių sūrių, alyvuogių ir ekmeko. Sekmadienis prasidėjo ramiai ir sočiai. Palikę juos šildytis prie pečiuko ir prižiūrėt mūsų kuprines, išklampojom pasižiūrėt žieminio ežero ir regis iš šalčio sustingusios pilies. Gerai išdžiūvę batai vėl prisėmė iki kelių ir aukščiau pridrėbto sniego, bet suvoki, kad greitai į tokius dalykus nebekreipi dėmesio. Akinantis baltumas, ežero ir pilies ramybė pasodino mus ant akmens ir nepaleido kurį laiką. Labai ir nesipriešinom…
Sugrįžom trumpam šilumos gurkšniui ir palikom juos žaidžiančius turkišką žaidimą ‘Okay’ atsisveikinę it seni draugai. Prieš tai žinoma prisipildėm vieno skaniausių visam mieste šaltinio vandens, kurį didžiuliais plastikiniais bidonais semtis paprastais atkanka policija ir nemažai Vano šeimų.

Kelionė nuo Van iki Erzurum akino saulėj spindinčiu balčiu ir žavėjo rauplėtais kalnais. Saulė ridinėjosi iš pradžių ežero bangelėmis, tada kalnų viršūnėmis, kol visiškai pasislėpė. Tuo tarpu mes spėjom pakeisti bent tris skirtingas mašinas. Likus iki Erzurum 80 kilometrų, sunkvežimio vairuotojas kaltai nusišypsojo ir rodė blyksinčią lempelę. Jam reikia stotis, ir į kelią jis kils tik kitą rytą.

Šaltukas išlipus rimtai gnybo į kojas, ir mes skubriu žingsniu ieškojom kiek nuošalesnės vietos nakvynei. Šunys skalijo, iki tol kol pasiekėm atokesnį lauką, ir jame surentėm namus. Šaltis tą naktį priminė apie save net ir dvigubomis vilnonėmis kojinėmis apautas pėdas, ir prie esktremalios minusinės temperatūros miegmaišiai regis pritrūko kvapo šildyti mus. Naktis buvo ilga, kojas trinant į vieną kitą, kad visiškai neatšaltų. Buvo -25C.

Kai ryte paskubomis kimšom daiktus į kuprines, saulė galų gale pakilo šiek pašildydama mūsų veidus ir greitai šalančias rankas, bet nepajėgė atitirpinti mūsų batų ir greitai stingstančių pėdų. Plaukai tuoj apšerkšinijo, ir mums reikėjo skubėti kur į šiltesnę patalpą, jei nenorėjom galutinai suragėti. Laimei, restoranėlis dirbo nuo ankstaus ryto, ir mes džiugiai užsisakėm arbatos, o netrukus ir šiltos skanios sriubos. Radiatorius tuoj nukrovėm kojinėmis, batais ir pirštinėmis, o patys su pasigardžiavimu šlamštėm gardų skystimą per televizorių stebėdama, kaip Turkija kovoja su sniego antplūdžiais.

Susitranzavom mašiną greitai, mus atvežusią beveik iki pat konsulato. Ir mes įklampojom greitai tikėdamiesi teigiamos žinios apie Irano vizas. Žinių stoka mus stingdė, ir mes jau nebežinojom, kur dėtis. Laimei, mūsų draugai Erzurum – patikimi, ir vakare mes pas juos sugrįžom n-tąjį kartą. Žiūrėdami įkvepiančius filmus, mes laukėm dramos atomazgos.

Paskutinis atsisveikinimas su Turkija prie Ararato kalno nudžiugino, kad atvykom čia saulei tik tik leidžiantis ir nudažant paslaptingą gražuolį rausvomis ir oranžinėmis spalvomis. Kalnas rengėsi miegui, ir netrukus apsimaukšlino naktinę kepuraitę, nunertą iš keliais sluoksniais pasisklaidžiusių debesų. Nutarę pernakvoti kažkur šalimais, o į Iraną traukti tik ryte, užėjom parduotuvėlėn maisto atsargų. Ir vėl pasivaišinę arbata, mes išsliūkinom į šaltį ir ketinom patranzuoti bent kelis kilometrus, kad išsigautumėm iš miesto. Netikėtai iš tolo mums šaukti pradėjo vienas autobusiuko vairuotojas. ‘Neturim pinigų’ gūžtelėjom pečiais, o šis mums angliškai (netikėta!) papriekaištavo, kad ne viskas pinigais grįsta. Netrukus mes apsinakvojam pas jį ofise, ir jis mus pavaišina vakariene. Mus priėmęs kurdas – kalnų gidas, pardavęs vasaras trokštantiems užkopti Araratą. Klausinėjam jį ilgai, ir patys gundomės vieną dieną sugrįžti ir įkopti į dabar snaudžiantį kalną.

Galų gale pradedam judėti Irano link. Araratas lydi mus ilgai, iki pat Irano sienos ir toliau. Kokia puse jį bežiūrėsi, jis žavi, traukia, kausto dėmesį…