Fairytale

birželio 7, 2015 • EN • pagal

Once upon a time two Boots decided to set off on a journey. Earth Boot was strong and stable, its shoelaces were tightly tied, he wasn’t afraid of rivers, rocks or mountains. Wind Boot liked its shoelaces a bit loose, and its nose was muddy here and there, she tended to stay behind and sniff the chamomiles every so often.

In the beginning the journey wasn’t easy at all. Every Boot tried to get ahead, so you can only imagine how difficult was to shuttle anywhere. Only later they understood that walking together – one Boot will be ahead at some point anyways – they will be able to walk smoothly where they needed. Even though Wind Boot saw how tight were fellow traveller’s shoelaces, though couldn’t help but notice how fine and soft its linen was. And Earth Boot used to pat often sour Wind Boot’s nose. Puddles or solid soil, it didn’t matter, they walked side by side, every day, helping each other. They couldn’t imagine travelling alone anymore.

They haven’t even noticed, how have they covered numerous miles. Got worn out a bit, got shabby a bit, the bright colours were not as bright anymore, they became even similar. They still walk together, up to this day, they slog, they leap. The stars are theirs, the Sun is theirs, rivers are theirs. And I was lucky to have witnessed it all, and now I’m writing it to you.

The fairytale-gift for Christmas, Costa Rica, 2012

Pasaka

birželio 7, 2015 • LT • pagal
0 Komentarų

Kartą du Batai nutarė keliauti. Žemės batas buvo tvirtas, patvarus, jo raišteliai standžiai sumegzti, jam nebuvo baisūs nei akmenys, nei vanduo, nei kalnai. Vėjų Batui patiko plaikstomi raišteliai ir nuvarvėjeęs purvas šen bei ten, jis galėdavo atsilikti ir uostyti ramunes.
Iš pradžių eiti nebuvo paprasta. Kiekvienas Batas stengėsi užskubėti, būti pirmas. Tačiau ilgainiui abu suprato, kad tik eidami kartu – kuris nors vis tiek priešakyje – jie galės darniai keliauti. Vakarais Batai šildydavosi prie laužo garindami dienos prakaitą, o rytais numazgoję aulus rasoje, žengdavo į priekį. Nors Vėjų Batas matė tvirtai sumegztus bendrakeleivio raištelius, jautė, kad jo pamušalas yra švelnus. O Žėmės Batas atlaidžiai paglostydavo kartais žvarbią Vėjų Bato nosį. Nesvarbu, ar per balas klampodavo, ar per gruntą mindavo, vis greta, vis vienas kitam pagelbėdami. Nes po vieną eiti jie negalėjo.

Nė nepastebėjo Batai, kaip nukeliavo mylių mylias. Kiek nusidėvėjo, apšepo, spalvos nusitrynė – jie net supanašėjo. Keliais keleliais jie vis dar eina po šiai dienai, žingsniuoja, kėblina, klampoja, šuoliuoja, ramiai kur tūno. Žvaigždės jų, saulė jų, upės jų. Ir aš ten buvau, viską mačiau, o čia ėmiau ir aprašiau. Dabar siunčiu Tau.

Pasaka-dovana Kalėdoms, Kosta Rika, 2012

Iter Vitae arba Gyvenimo kelionė aplink pasaulį

sausio 8, 2015 • LT • pagal
2 Komentarai

IterVitae knyga

Keliaujant paknopstomis ir dažnai paslapčia rašydavome apie šviežutėlius nutikimus ar įspūdžius. Kartais klavišais tarškindavome naktį palapinėje ar sūpuojantis valandų valandomis sunkvežimyje, kol žnegtelėjus dar į vieną duobę, nešiojamo kompiuterio dangtis pokštelėdavo per pirštus. Sykiais, kaip kad Sudane, mums ir vietiniams valdžia atseikėdavo vos valandėlę elektros, nors ilgas savaites, tiesa, išbūdavome ir be jos. Todėl branginome kiekvieną minutę galėdami su jumis pasidalinti ką tik nuo kelio nurinktomis akimirkomis, kurias galite rasti mūsų bloge.

Tačiau grįžus iš kelionės dar ilgai virė galvose nugyventi vaizdai ir įspūdžiai, kurių nespėjome ar tada dar nedrįsome papasakoti, suvoktos gyvenimo pamokos, sutiktų žmonių istorijos, tarpusavio santykių iššūkiai. Todėl visa turėjo sugulti į knygą, kad patys galėtume apmąstyti, kas gi nutiko per pusantrų metų. Tad kviečiame jus į Pegaso knygynus, kur kelionių knygų lentynose jūsų laukia mūsų istorijos “Iter Vitae arba Gyvenimo kelionė aplink pasaulį”. Gyvenantiems svetur nusipirkti galima jau ir internetu:

Next Posts