Kartą du Batai nutarė keliauti. Žemės batas buvo tvirtas, patvarus, jo raišteliai standžiai sumegzti, jam nebuvo baisūs nei akmenys, nei vanduo, nei kalnai. Vėjų Batui patiko plaikstomi raišteliai ir nuvarvėjeęs purvas šen bei ten, jis galėdavo atsilikti ir uostyti ramunes.
Iš pradžių eiti nebuvo paprasta. Kiekvienas Batas stengėsi užskubėti, būti pirmas. Tačiau ilgainiui abu suprato, kad tik eidami kartu – kuris nors vis tiek priešakyje – jie galės darniai keliauti. Vakarais Batai šildydavosi prie laužo garindami dienos prakaitą, o rytais numazgoję aulus rasoje, žengdavo į priekį. Nors Vėjų Batas matė tvirtai sumegztus bendrakeleivio raištelius, jautė, kad jo pamušalas yra švelnus. O Žėmės Batas atlaidžiai paglostydavo kartais žvarbią Vėjų Bato nosį. Nesvarbu, ar per balas klampodavo, ar per gruntą mindavo, vis greta, vis vienas kitam pagelbėdami. Nes po vieną eiti jie negalėjo.

Nė nepastebėjo Batai, kaip nukeliavo mylių mylias. Kiek nusidėvėjo, apšepo, spalvos nusitrynė – jie net supanašėjo. Keliais keleliais jie vis dar eina po šiai dienai, žingsniuoja, kėblina, klampoja, šuoliuoja, ramiai kur tūno. Žvaigždės jų, saulė jų, upės jų. Ir aš ten buvau, viską mačiau, o čia ėmiau ir aprašiau. Dabar siunčiu Tau.

Pasaka-dovana Kalėdoms, Kosta Rika, 2012