Zambija – pieniškas alus, raganos ir marazmas

balandžio 25, 2013 • LT • pagal
0 Komentarų

Su Zambijos viza pasuose kone įšliaužiame į oro uosto laukiamąjį, ir krestelime ant suolų. Kas dabar? Mes taip laukėme Afrikos žemės, o dabar jau tvirtai stovėdami ant jos, nebežinojome, kur toliau. Susikaupiame. Ne, į sostinę tikrai netrauksim, nes didmiesčių klegesys ir šaltumas jau gerokai įkyrėjęs, tad sukame į kitą pusę, tolyn nuo Lusakos. Regis nuo pat oro uosto vartų, autostopas kone maloniausia dalis – įkalbinėti vairuotojų daug nereikia, tad jau greitai barškam kokio sunkvežimėlio gale drauge su dar 7 pakeleiviais, apkrauti lentomis ir įsigrūdę tarp duonos kepalų ir kukurūzų miltų maišų. Čia prasideda pirmosios pamokos apie Zambijos žmonių gyvenimą, gausią šeimos sudėtį, jų sunkumus ir pasididžiavimus.

Gražūs ir linksmi pasirodė pirmieji Afrikiečiai. Mus pavėžinusi moteris. | Pretty and happy Zambians from the first minutes. The lady that gave us a lift.

Keliai mašinos policininkai

Debora, jauna dalykiška moteris, energingai mums rodo rangytis į automobilį. Nepavažiavus nė dešimties kilometrų, stabdo policija. Apie ją, kaip ir tikriausiai kituose kraštuose – tebūnie Kolumbija, Kirgiztanas, Rusija ar atokus Afrikos kaimelis – galima valandų valandas pasakoti vaizdžiai. Šįkart Deborai gali būti riesta nejuokais, nes ji šniukštinėdama savo papūstoje piniginėje, niekaip negali rasti savo teisių. ‘Ak, kaip nenoriu jiems mokėti pinigų’. Baudos čia neegzistuoja. Egzistuoja pakišos, priklausančios nuo tavo nusidėjimo lygio. Nerasti teisių, tai jau rimtas nemalonumas, tad policininkų keliais tūkstančiais kvačų nepapirksi. Laimei, įnikus jau visam ekipažui ieškoti prapuolėlių, radus jas po sėdynėmis, įtampa atslūgsta. Greičiausiai prie nieko daugiau prisikabinti nebus. Nors kūrybiškumas ar įkyrumas – kaip pavadinsi, taip nepagadinsi – čia kaip ir visame pasaulyje standartinis. Kai kada krovinys įtartinas, kai kada azungu (baltasis zambijoje ir malavyje) nežinia kaip gali būti vežamas juodojo. ‘Niekaip nesuprantu, kaip jus gali paimti juodasis, ir dar už dyką’. Kol kas policijai pernelyg neužkliūnam, o ir vairuotojas dar nenukenčia nuo tokių pakeleivių. Tik kol kas.

Visi labai smalsūs ir norintys pašnekėti. | Everyone very curious and wanting to chat.

Po tokios nejaukios įžangos, moteris džiugiai pasakoja apie savo darbą nevyriausybinėje organizacijoje, kurioje ji kovoja už moterų teises Zambijoje. Žemės moteriškosios atstovės negali turėti ar įsigyti (juk paveldi tik sūnūs), tad šioje srityje darbo daug, o darbininkų maža. Organizacija – kaip ir beveik visos organizacijos, kol kas deja išsilaikančios tik gerųjų vakarų dėka – amerikietiška, tad už moteris kovojama tikriausiai bus tol, kol bus vakarietiškų pinigų.

Tą vakarą pirmoji nakvynė Afrikoje. Kaskart papuolus į naują kontinentą ar šalį, iškyla klausimas, ant kokio akmens dėsime galvas. Vietiniai iškart perspėja – čia daug nacionalinių parkų, saugokitės liūtų, hienų ar dramblių. Iškyla naujas baimių aspektas greta meškų, gyvačių ar piktų žmonių. Su liūtais dar nebuvome susidūrę, ir greičiausiai lokiams skirto dujo balionėlio gali nepakakti. Anot vietinių patarimų, kol kas glausimės kaimeliuose. Tad pirmoji sėkminga naktis prie pareigūnų namų, prižiūrinčius parkus, mus paskatina ir toliau sėkmingai ieškoti nakvynės prie mokyklų, bažnyčių, ar vietinių žmonių kiemuose. Zambijoje žmonės nuovokūs, paslaugūs, ir gerbiantys asmeninę erdvę. Esame giliai nustebinti ir sužavėti.

Raganos

Į kadrą įsėlinęs driežiukas. | Lizard crossing the street.

Išgirdus pasiūlymą mus įsimesti į savo sukvežimio kabiną nemokamai, vairuotojai gūžteli pečiais, maždaug, kas čia per naujiena. Tačiau vos pajudėjus kelis metrus, sustoja. Ranka moja, suprask, pareikit, priimsim. ‘Pamačiau Karolio veidą per veidrodį ir jo skėstelėtas rankas ir pagalvojau, kad kodėl nepadėjus. Pinigai ateina ir išeina‘. Gerų žmonių derėjimo metas prasideda.

Iš pradžių pasikeitę keliomis kur kaip kada frazėmis, nebyliai laukiam pokalbio gilesnio tęsinio. O jam kaip iš gausybės rago atsivėrus, vos tą ragą galim benulaikyt.

‘Yra toks juokas‘, Vezis kikena, ‘kad jei tavo draugas serga, tu nubėk pas burtininką, išgerk žolelių arbatos už jį, ir tavo draugas pasveiks’. Jums gal atrodys ir naivu, tačiau žmonės čia pasitiki burtininkais labiau nei gydytojais. ‘Štai šitų medžių, vadinasi muleza‘ – mosteli ranka į pravažiuojamus medžius, Vezis – ‘lapai yra vaistas nuo visų ligų. Padarys užpilo ir gydys nuo AIDS‘. Sargių žmonės bijo, mat jie gi sukelia vėžį. Ir apskritai AIDS tai yra kažkieno užkeikimas, tad reikia nueiti pas burtininką, o šis jau padės. Ką gali patarti burtininkas? Nusiųs permiegoti su aštuonmete. Jei jau vyras mirė, tai brolis tikrai permiegos su brolio žmona, juk reikia užkeikimo atsikratyti. O jei kartais žmonės miestuose negali lengvai rasti tokių kiekviename kaime gyvenančių burtininkų, tereikia pasiskaityti laikraštį, kuriame platus pasirinkimas gelbėtojų, ir visos jūsų bėdos tą pačią dieną išsisklaidys kaip rūkas.

Žmonės maistą šildosi anglimis, kurias patys pasidaro iš vietos krūmų. Kodel ne pačius krūmus degina taip ir nesupratom. | People make their food by burning coal that they made from the surrounding bushes.

Daktaras Rašidas iš Malavio atvyko į Zambiją išspręsti visų jūsų problemų 100% natūraliai, galėsite pasirinkti kokį norite partnerį tą pačią dieną. Užmokestis po rezultato. Skambint 0972….
Dr. Chinamaya padidins jūsų organą ir finansus, ir sugrąžins mylimuosius per kelias valandas.
Gal bandėte kreiptis visur ir niekur nepasisekė? Mama Faith yra jūsų atsakymas ir išspręs visas jūsų problemas tą pačią dieną.
(Iš Post laikraščio skelbimų)

Nors iš pradžių Vezis ir Čakas gal kiek nekalbūs, tačiau ilgainiui jie kad įniko aiškinti ir kitus kasdienybės vingius, kad sunkiai jau buvo besustabdomi. Kelias it stalas – Kinijos dovana, kloniai ir kalnai ramiai sugulę atokaitoje, o per langą mums vis įpučia gaivaus oro. Ko daugiau norėti.

Pieniškas alus

‘Jūs tikriausiai visiems pasakosit ir rašysit, kad mes važiuodami gurkšnojame stiprų alkoholį skiestą kokakola‘. Mūsų nuostabai net ir vingiuoti kalnų keliai jiems atrodė veikiau kaip žaidimas. Girtuoklių, o kitaip čakolua, galima pamatyti kiekviename skersgatvyje. Žmonės čia dažniausiai geria baltą alų čibuku, pagamintą iš kukurūzų ir sorgo, ir anot vieno sutiktojo baltojo, klaikaus skonio. Iš pradžių mums atrodė, kad vyrai čia įsikibę į kartonines dėžutes pieno, tik ko tai jie kalba nerišliai ir akys sunkiai randa mūsų veidus. Ne pienas čia, ir ne kefyras, o alus, skaninantis nebeskanią žmogaus kasdienybę.

Sunkvežimis sulėteja, kol visiškai išjungus variklį, pradeda riedėti, o vairuotojas akylai stebi, kas bus už kampo. Policijos yra, tad vienam mūsų ir jo pagalbinkui tenka ridentis iš mašinos ir eiti per kaimelį pėsčiomis. Jei kabinoje bus užklupta daugiau nei du asmenys, bus vairuotojui riesta, mat greičiausiai taip jis prisideda vieną kitą kvačą (zambijos pinigą) prie savo atlyginimo. O kaip gi taip nepasidalinti su pareigūnu? Nevalia, dalintis reikia. O kadangi mes važiuojame veltui, ir vairuotojas neturės kuo dalintis, einam pėsčiomis. Visa laimė, nes kaimyninis sunkvežimis buvo nubaustas už tokį nedraugiškumą.

Naktis mokyklos bibliotekoje. Pietų ir Centrinėje Amerikoje miegodavom šalia degalinių, o čia mokyklos kiekviename kaimelyje, tad visada esame maloniai priimami. | Night in a school's library. In Central and South Americas we slept close to gas or police stations, but here schools are at every bigger village, so we are welcomed everytime for a stay.

Einant per kaimelį, jau gali matyti baltojo alaus draugijos mylėtojus bei balsiai tarškančias moteriškes, kioskeliuose pardavinėjančias žuvį ir kitas smulkmenas. Einant vilnija užuojautos banga. Niandžia kalba mums kaip burbuliujantis fontanas, tačiau mūsų kabinos kolega mielai verčia užuojautos turinį. Nuo Brazilijos laikų, kur sukando nežinia kas – uodai ar kažkokie vabalai – kojos ir rankos buvo nusėtos tvarkingomis eilėmis raudonų paburkusių burbulų. ‚Ojei, čia uodai taip?‘ Galvas linguoja, sudejuoja tiek vyrai tiek moterys, o keliems išsprūsta pyškinamas´sori sori sori‘ (atsiprašau). Ak, kad jie tik žinotų, kad ne Afrika šįkart atsakinga už užpuolusius niežulius. Bet visiems pasakoti mūsų painią kelionės istoriją darosi sunkiau. Todėl apsiribojame tik ateities vizijomis. Keliaujame žeme namo į Europą. Oho! Jiems kelias iki sienos atrodo ilgas ir nepakeliamas, kur jau ten tolyn. Bet burbulai padeda kad ir akimirkai, pasibendrauti su vietiniais.

Marazmas

Bibliotekoje: Marasmus - kūno išsekimas dėl maisto trūkumo. Simptomai: Visada alkanas, plonos išvaizdos, nervingo žvilgsnio, didelis pilvas ir seno žmogaus veidas.

Vuzis ir Čakas rieda labai lėtai, mat kieviename kaimelyje sustoja pristatyti taip trokštamo ir troškulio malšinančio pieniško alaus, tad mes užmatę, kad netoliese yra mokykla, paliekam vairuotojus toliau kaimams džiaugsmo dalinti. ‘Nuvesiu jus prie mokyklos’, pažada ir pažadą išpildo pilnai visai atsitiktinis žmogus. Nulydi mus prie mokytojų namų, kurie visada gražesni, didesni, cementiniai, o ne kaip paprastų mirtingųjų moliniai. Šiaip mokytojai pamokoms rengiasi kaip į šventę, dažniausiai šilkiniais įvairiaspalviais marškiniais, ir visada atrodo labai pasitempę. Mokytojai – matyt kaip ir derėtų būti – gal ir ne turčiai, bet pagarbos sulaukiantys išminčiai ir žinių skrynios. Kol Afrikos kaimuose internetas – kaip tolimas sapnas – mokytojai yra vieninteliai tarpininkai su anuo – neafrikiniu – pasauliu. Atidžiai išklausinėjami, kas esame ir su kuo valgomi, mes įleidžiami į pačią mokslo šerdį – biblioteką. Klausėm tik apie kelis metrus žemės palapinei, o jie nakčiai mus paliko prabangiai įsitaisiusius ant kilimo tarp knygų ir paveikslėlių. ‘O kaip – jums dušo nereikia?’ klausia mokytoja nužvelgdama mus dulkėtus. Jei yra šulinys, ryt semism vandens ir nusiprausime’ nenorėdami papildomo rūpesčio sukelti aiškiname. ‘Oj, mes tai užmigti negalėtume, jei nenusimaudytume kas vakarą’ akimirksniu pasijutome it didžiausios rašalo dėmės. Še tau Afrika, še tau vandens stoka. Žmonių drabužiai šviesūs ir skaistūs, namai tvarkingi, išpuoselėti.

Bibliotekoje akį patraukė paveiksliukas ant sienos su vaiku dideliu pilvu ir užrašu marazmas. Marazmu sergantys anksčiau atrodė kai kurie politikai ar biurokratai, o čia štai patarimai, ką daryti, kad fiziškai neišsektų, o kitaip neįgautų to marazmo, vaikai. Vietiniai čia dažnausiai valgo košę, ir jiems atrodo, kad jos turi pakakti, juk užkemša tuščią gurgiantį pilvą. Tokie marazmo kankinami vaikai yra per mažo svorio, senolio veido bruožų ir didelio pilvo. Anot paveiksliuko, ir regis jie labai vaizdžiai ir paprastai moko vietinius žmones prižiūrėti savo maistą: dar reikia tamsių žalumynų, riešutų, aliejaus ir valgis jau pilnavertis. Ironiška, bet tokios mokomosios priemonės turėtų kabėti ir kai kurių anglų namuose, vaikus maitinančius keptomis bulvytėmis.

Oras vėsus, o mašinų nėra per daugiausia, tai kam gi sėdėti. Pirmasis kontinentas, kuriame daugiausia tranzuojame eidami, o ne stovėdami. | Cool weather and a few cars, so why to sit waiting. It's the fist continent that we are walking while hitch-hiking.

Matyt edukacija vyksta puikiai, mat kaimeliuose tikrai pigiai gali nusipirkti žalumynų, pomidorų, ir riešutų. Mes iš paskos vietiniams paprastai prižiūrim savo racioną. Marazmo tikimės neįsigyti.

Jau Zambijoje mes pajutome tą nenumaldomą norą eiti. Atsikeliam iš ryto ir einam. Pravažiuoja viena kita mašina, o mes einam. Keliam ranką aukštyn, mašina sustoja, pameta kilometrą kitą, o tada vėl tolyn neratuoti batuoti pereiname ne vieną kaimelį, sustojam poilsiui prie pomidorų pardavėjo, nusiperkam centus kaštuojančią spurgą, ir kiūtinam tolyn. Skaisčiai žalios kalvos ir banguojančios smilgos, raudona žemė ir ramybė, ryto vėsa kelia nat kojų, ir atrodo galėtum eiti ir eiti į kitą pasaulio kraštą.

Afrika. Bandymas numeris vienas arba kaip dviejų ambasadų konsultacijos ir oro linijų kaltė mums kainavo 24 valandas už grotų, triskart skrydį per Atlantą ir gerą nerimo dozę

balandžio 2, 2013 • LT • pagal
3 Komentarai


´Vieną kartą aš keliavau į Pietų Afriką. Tada man buvo neleista atkeliauti į jų šalį. Jie patupdė mane į beprotnamį tarsi aš būčiau kalinys. Jie net neleido man paskambinti. Gėda. Tai Afrika.

(Raštelis paliktas viename skaitytų žurnalų. Ironiška, tačiau šios tušinuku rašytos eilutės paliktos prie skyrelio pavadinimu: ´Discovery nariai kviečiami pasidalinti įkvepiančiomis istorijomis´)

Johanesburgo oro uostas. Neutrali erdvė, per kurią žengiame tvirtai tikėdamiesi nusigauti iki sujungiamojo skrydžio į Svazilendą. Pietų Afrikos Respublikos vizos lietuviams kituose kontinentuose gauti neįmanoma (tik Danijoje ir Lenkijoje), tad idėjos pradėti mūsų Afrikos kelionę nuo pat pietų tenka atsisakyti. Renkamės kitą šalį, žinoma, arčiausią pietinės dalies, ir, aišku, tokią, į kurią vizų nereikia. Svazilendas.

Iš Danguas.| From the sky.

Pasus ir bilietus linksmai atkišam pareigūnui. ´Vizos?´ rūsčiai dilbtelėja neišmiegotu nuobodžiu žvilgsniu. ´Į Svazilendą vizų mums nereikia´, kaip pirmokai dar visai linksmai išpyškinam. ´Jei keliaujat į kaimyninę Pietų Afrikos šalį, jums reikia tranzitinės vizos´ atkirto pareigūnas kaip kirviu. Ojoj, mintyse švilptelėjom. Mes jau žinom, kad nei turistinės, nei tranzitinės vizos niekur negausime (nebent Europoj). Net dviejų PAR ambasadų (Brazilijoje akis į akį, o Danijoje telefonu) darbuotojai nė žodžio neužsiminė apie jokias tranzitines vizas, nors puikiai žinojo mūsų planus. Vėliau matome, net ir Lietuvos užsienio reikalų ministerija oficialiai jokios informacijos internete nepateikia. Ji tik atsiunčia dokumentą ´iš po stalo´, lyg tarp kitko.

Na ką gi, ambasadų darbuotojai namų darbų neišmoko. Tačiau PAR migracijos darbuotojai stebisi, kaip mus praleido oro linijos. O tai jau šiukštu negeras dalykas, ir už tai niu niu bus jos nubaustos 10 tūkstančių pinigų. Neklauskit kokių, nes jau mums nebe tai rūpėjo. Staiga mes nuo būdelės sulaikomi ir atvedami į niūrų kiek prišiukšlintą kambarėlį, kuriame jau daugiau nusidėjėlių pritupdyta. Tupiame ir mes šalia pasų padirbinėtojų ar šiaip nelaimėlių, kuriems tiesiog tąkart nepasisekė. Štai vienas iš Angolos, PAR pragyvenęs jau dvylika metų, staiga neįleidžiamas, mat kažkas nujojo jo tapatybę. Teks jam vėl keliauti atgalios, samdytis advokatus, ir taisyti nesusiklosčiusią padėtį. Kitam verslininkui vizoj varde klaidų privėlė. O ten žmogui iš Nigerio visai riesta bus, mat pareigūnas už paso suklastojimą jam žada liūdną likimą kalėjime. Tupime ir mes ausis suglaudę, laukdami, koks ten tas mūsų nuosprendis bus.

Darbas migracijos kontoroj vyksta nesparčiai, padrikai, kaip tikriausiai ne vienas yra skundęsis biurokratija bet kurioje šalyje. Pareigūnai niekaip nesusikaupia vienam atvejui. Jie čiumpa vieną prisidirbusįjį, tada kitą, aną jau numetę kampan. Mūsų klausia bene trečią kartą, iš kokio ten pasviečio esam. Kokie mūsų likimo vingiai bus išgauname bent trečiąją mūsų panikos valandą. Patys siūlom sprendimą – gal galėtumėme pirkti bilietą ir skristi į nekaimyninę šalį.

P.Afrika. | S.Africa

Regis pareigūnai atsargiai sutinka, o kol jie nepersigalvojo, mes it pamišę internete bandom surasti kokį ten skrydį. Duriam į kokią nors Afrikos šalį, ir žiūrim, ar bilietai nekainuoja žvėriškai. Regis, Zambija skamba neprastai – bilietai įkandami, o vizą galime pasidaryti tiesiai ant sienos. Viena afrikietė pareigūnė, tarpusavyje su kolegėmis caksėdama ir kaukšėdama (tokia jau viena iš Afrikos genčių kalbų, panaši į bušmėnų kalbą, teturinčią keturis įvairūs caksėjimus ir švilptelėjimus), bando mums pagelbėti. Bergždžiai, nes internetu lyg tyčia neįmanoma skrydžių pirkti. Jei pirksime oro uosto linijų kioskelyje, teks keist dolerius, bet mums grynųjų net suskaičiavus menkiausius banknotus, nebeužtenka. Kortele mokėti irgi negalima, nes ji mat ´kodu´. Taigi liekame it musę kandę, o pareigūnai persitempę nuo varganai suorganizuoto pačių darbo, netenka kantrybės ir išrašo mums dokumentą. Nepriimtieji. Deportuotieji. Atrodo žemė iš po kojų išslydo. Tai kas dabar? ´Oro linijos jumis pasirūpins´, nekantriai drėbė uniformuotas migracijos darbuotojas, ir nusisuko dirbti su kitu nelemtu atveju.

Mes su savo rankiniu bagažėliu nuvedami į nepriimtųjų buveinę, oficialiai ARM (Analytical Risk Management) vadinamą. O jei trumpai drūtai – miniatiūrinis kalėjimas pačiame oro uoste. Iš mūsų tuoj pat paimami visi elektroniniai daiktai ir tušinukai. ´Jūs ką, žurnalistai?´ – rūšiuodamas mūsų fotoaparatą, objektyvus, mikrafoną ir diktofoną, sužvairavo prižiūrėtojas. ´Taip´, it susitarę linktelėjom. ´Tai apie mane gerai parašykit´, susizgribo jis, pasitempė, ir nuo to laiko su mumis elgėsi it būtumėme geriausi jo bičiuliai. Šmaikštavo švelniau nei su kitais nepriimtaisiais, o ir durų neužrakindavo dienos metu. Tik nakčiai tai gaudavome miegoti ´po spyna´.

Valgyti visi vorele sugužėdavome į valgyklėlę, kurioje ir pasimatydavome su kitais dienos šviesą tik šioje patalpoje matančiaisiais, kol vienintelė juodukė moteriškaitė kažką sau niūniavo ir primindavo, kad jau laikas į savo celes. Du pakistaniečiai sėdi čia jau ketvirta para, o ir pabaigos nesimato. ´Niekas mums neduoda paskambinti namo, saviškiams esame dingę be žinios. Galime pirkti bilietą į Pakistaną´, aiškina verslininkais prisistatę, ´tačiau niekas mums neleidžia. Rūkyti irgi negalime, o tai nelengva´skundėsi jie. Vienas pareigūnas, prižiūrintis nusikaltuusius valgykloje, netikėtai šiurkščiai užbaubia ´ko vėpsai?´. Krūptelėjome, nors tai buvo skirta vienam pakistaniečiui. ´Nesuprantam, kodėl su mumis taip elgiasi´.

Paskambinti ir mes niekam negalime. Tik kad mes skambinti niekam ir neketinome. Kai keliaujame, savaitėmis neprisėdame prie interneto, tad saviškiai jau įpratę prie mūsų buvimo kažkuriame pasaulio pakrašty. Tačiau čia žmonės tvarkingai išskridę verslo reikalams, taip ir dingsta.

Grįžtam į savo pamišėlišku klounu ir piktdžiugiška žalia žuvimi išmargintomis sienomis celę. Negalim skųstis, neprasta ji. Niekas mūsų neišskyrė, nors ir iš pradžių ketino. Bet kadangi dabar jau turime draugą užtarėją pareigūną, tai likom drauge. Turim ir karšto vandens, ir bunkerines lovas, ir pavalgyti. Tai argi ne taip dažnai trūkstamas poilsis mums. Galiausiai atėmus kompiuterius ir tušinukus, ir darbuotis negalime. Nori to ar nenori tenka ilsėtis. Miegoti, valgyti, filosofuoti, verstis ant kito šono ir skaityti lietuviškus žurnalus. Tai jau taip, tik atėjus į vieną tų kamaraičių, mes netikėtai užmatome labai jau lietuviškais rašmenimis kvepiantį žurnalą. Tiksliai! National Geography Lietuva ir žurnalas Legendos. Anas dar visai nesenas, šios metų laidos. Taigi mūsų kraštiečių ir čia neseniai būta. ´Iš visur čia pabuvoja´, nusijuokia pareigūnas, kol mes aikčiojom tokiais radiniais. Juos sukrimtome per visas trūnijimo valandas. Tik ta nežinomybė neramino ir aplankęs jausmas, kad negali eiti kur nori, veikė keistai.

Jei siųs atgal, ir mums vėl iš naujo teks pirkti bilietus į Afriką, rūgščiai mums čia finansiškai atsirugs. Visas mintis vejam šalin, ir už sienos klausomės, kaip dejuoja vienas nelaimėlių, skųsdamasis pareigūnams, kad dingo jo pinigai. ´Kas yra, Penktas?´ šaukia jam nepatenkintas pareigūnas, o mums tik norisi susigūžti. Į mus kreipėsi vardais, nebuvome numeris Ketvirtas. Tačiau apima jausmas, kad esi beprotnamy. Matyt kažkas panašiai jautėsi, slapta palikdamas tą raštelį viename žurnalų. Susigėstam dėl savo nervinimosi, galiausiai mums tai mažų mažiausia nuotykis, o daugiausiai – prarasti pinigai, kuriuos kada nors uždirbsime. O šiems žmonėms – tai užkauptas gyvenimas, laisvės netekimas tikrai ne vienai parai ir kiti nemalonumai.

Pietų Afrikos Linijos iš pradžių kalba su mumis šiurkščiai, maždaug, kaip mes čia neturėjom reikiamų dokumentų. Nuosprendis – siųs atgal į Braziliją. Še tau kad nori. Rezultatas: prarastas laikas, pinigai, jaudulys, gėda būti vedamiems į lėktuvą it esame nusikaltėliai.

Graudžiai komiška, bet iš pradžių nė pati Brazilija neketina mūsų priimti, mat kaip perekšlės vištos besiblaškantys migracijos darbuotojai, irgi nežino ką su mumis daryti ir mūsų jau lankytame kontinente. Tad stoviniuojame, ką tik iš lėktuvo SAA oro linijų darbuotojų palydėti. Stačiai tarp žemės ir dangaus atsiduriame, nei Afrikoje, nei Pietų Amerikoje. Tai kur tolyn? Europa? Šalia esantis nigerietis, gal padirbęs keliavimo dokumentą, o gal tikrai atskridęs į konferenciją, įleidžiamas greitai, o mes tarp dienos ir nakties susipainioję (laiko juostų kaita daro savo), kiurksom ant suoliukų. Oro uosto darbuotojai paslapčia ateina ir klausinėja kolegų, kas čia mums atsitiko. O mes spėliojam, kas tolyn. Europa – taip dramatiškai ir neelegantiškai kelionės baigti nesinori. Afrika? Na, apsiraminę migracijos darbuotojai brazilai suvokia – nepriimti jie mūsų negali, tad sveika Brazilija, mes jaučiamės tavyje kaip namuose.

Toks Pietų Afrikos linijų skubotas sprendimas išsiųsti atgal į Braziliją patiems atsirūgo. Vėliau kompanijai tenka ne tik mums naują skrydį į norimą Afrikos šalį suorganizuoti, bet ir padengti keturių dienų pragyvenimo San Paule išlaidas. Iki pat paskutinės minutės nežinoję nuosprendžio, jau į rankas gavę bilietus į Zambiją, kone iki ašarų springom iš džiaugsmo. Tik tiek, kad laukė vėl tas nelemtas, jau iki skausmo pažįstamas Johanesburgo oro uostas. Ir kai antrą kartą susitraukę kaip paukščiukai prašliaužiam tą pačią būdelę, visai neužkliuvę, atsikvepiam. Galiausiai mūsų nuostabai, prieš pat lipant į lėktuvą į Lusaką, mūsų bilietus pareigūnė suplėšo (!). Mes giliai įkvepiam, kas vėl… Iš pluoštelio ji ištraukia naujus. Verslo klasė! Savo kelioniniais nudrengtais drabužiais įkrentam į minkštus krėslus, mus aptarnauja iki ausų išsišiepusi stiuardesė, klausdama, ar norime vyno paragauti, prieš įpilant į stiklo taures. O iš aukštai, pro lengvus debesėlius mes stebime Pietų Afrikos lygumas. Čia tai bent, kaip viskas netikėtai klostosi.

Verslo klasė. | Business class.

Tai galų gale, ar ką mes praradome šioje visoje istorijoje, ir ar ką atradome. Gal manėm, kad iššvaistėm laiko? Bet ar galime taip sakyti, kai jis mums atsipirko poilsiu, nepakartojama (tikėkimės) patirtimi, žmonių istorijomis ir gyvenimiškomis pamokomis. Na tiek to, nerimo dozė buvo gerokai viršyta, bet jį nurašėme į vieną svarbiausių kelionės nuotykių. Keista ta mūsų pažintis su Pietų Afrika, bet tokia jau dalia. Būdami lietuviais dar negalime laisvai keliauti kaip kiti europiečiai, ypač Afrikoje. Sveika Afrika, galų gale mes ant tavo raudonos žemės!

Brazilija – hamakai plaukiant Amazone, elgetaujantys indėnai upėje ir dirbtiniai sostinės sparnai

kovo 25, 2013 • LT • pagal
0 Komentarų

Tik pakliuvome į Braziliją, ir giliai atsikvepiame. Kažkodėl ištrūkus iš Venesuelos apėmė neapsakoma ramybė. Gal dėl to, kad Roraima, Brazilijos šiaurinis rajonas, pats kvėpuoja pamažu, negreitai. Beprotiškas tempas sumažėjo. Mes jau ramiai galime statyti palapinę nežiūrint, yra čia policijos, armijos ar kitokių uniformuotų sargų.

Pirmoji tokia atsipalaidavimo kupina naktis ir buvo netoli Brazilijos sienos. Prieš guldamiesi dar ilgai skanavome ramybę ir tylą užuot girdėję nuolatinį mašinų burzgesį tarškesį, o mėnulio nušviesti kalnai kur kas geriau derėjo prie mūsų palapinės nei kokia mirguliuojanti degalinė.

Naujas ilgiausio laukimo rekordas - 13h. | New longest wait recored - 13h.

Ryte tik išėjus į kelią, staiga prieš mus atvažiuojantis policijos automobilis pradeda švyturiuoti. Apsidairome. Aplink nė gyvos dvasios – matyt tai jau skirta mums. Jie sustoja, sustojame ir mes. Uniformuotas jaunuolis prabyla dailia anglų kalba. Ant kaklo tabaluoja žiūronai. ‘Ir ką gi mes čia prie sienos veikiame?’. ‘Vakar ant toks kalvos palapinę pasistatę nakvojome’ sumekenom. ‘Mačiau’ parodo į žiūronus. Kaip įdomu. Tiesa, tolumoj mes irgi matėm pastatą, taigi buvom kaimynai. Tačiau kažkodėl nejaukus jausmas staiga apima tik įsivaizduojant, kad jis su tais žiūronais matė daug ką, gal net ir tą momentą, kai ėjom siusiuko užu krūmo. Ir kaip žmonės mėgsta realybės šou dalyvauti?

‘Pavojinga čia’ jis susirūpinęs į mus žiūri. Nagi prasideda. Mes tik iš Venesuelos, ir Brazilija mums turi būti atostogos nuo visų tų ‘sušaudys’, ‘pagrobs’, ‘atsargiai, čia pavojinga’. ‘Čia indėnai gali būti pikti. Čia jų žemės’. Blefuoja. Gal jau indėnų su ietimis laikais pasibaigė, ir liko tik pasakos ir nuotykių romanai?

Miegas degalinėje. | Sleeping in a gas station.

Vis tik, pasirodo, neblefavo. Vėliau tokį neliečiamą neįžengiamą rezervatą, kuriame gyvena tie ‘piktieji indėnai’, o tiksliau Waimiri Atroari gentis, pravažiuosime. Iš pirmo žvilgsnio – tai niekieno žemės – neįžengiamos džiunglės, tačiau realiai priklausančios indėnams. Ir geriau jiems po kojomis nesipainioti. O kad paikas turistas to neužmirštų, visur prismaigstyta ženklų, skelbiančių kieno čia valdos, ir geriau jau čia nesustoti ir nefotografuoti ar nefilmuoti. Vienas vairuotojas, kai mums teko per tą teritoriją važiuoti tą porą valandų, net susigūžė priartėjus. Rankomis sugestikuliavo, kad čia gali liūdnai baigtis, jei sustotum, tad artimiausias valandas mes tiesiog skriete praskriesim pro atogrąžų miškus.

Taigi policininkai teisūs, ir lazdos pernelyg neperlenkė. Nors kita vertus, žmonės yra žmonės, ir ne visi puola kitiems į atlapus. Tad net ir vietiniai tąnakt mus matę, labai jau dėmesio ir nekreipė. Mes ant savo kalvos snaudėm, jie savuose namuose.

Per džiungles iki Manauso

Evelina

Iki Boa Vistos jau kitą rytą nukeliavom greitai. Gera pradžia – tai gal jau ir riedėsim taip į priekį. Tačiau iki Manauso, kuriame rezgėm planą bent kelias dienas pailsėti, dar geras tūkstantėlis kilometrų. Vienoje degalinėje manėme, kad apsigyvensime. Karšta, dulkina, o visi nors rankomis mostaguoja atsiprašinėdami, kad taip toli nevažiuoja arba rodo rankomis ančiukus (suprask, automobilis pilnas), bet stoti niekas ir nestoja. Vėliau supratome, kad nedažnas ten ir važiuoja.

Taigi mūsų vienintelis išsigelbėjimas – pirsnoti pro miestelį kitą po keliasdešimt kilometrų. Nes kalbam su sunkvežimių vairuotojais – šie stena, kad važiuos, bet gal rytoj. Gal poryt. Galiausiai išsigaunam iš didmiesčio, ir net ramiau – apytuštis kelias mums kur kas labiau patinka. Mūsų lėta idilė tik prasideda. Kaimelyje ramu, mašina viena kita pravažiuoja. Kai linksmai čiauškančių moteriškių paklausiam, kur čia būtų galima nusipirkti valgyt, jos netrukus jau kviečia į mėsos parduotuvę vegetariško maisto užkrimsti. Kažkodėl apima jausmas, kad brazilai bus smagūs žmonės.

O miegame karališkai. Degalinėje – nereik nė palapinės statyt, mes atviram garaže. Dušas, elektra. Ponai mes. Be to, šįkart mes ne vieninteliai keistuoliai. Hamake jau sūpuojasi pagyvenęs barzdotas brazilas, savo dviračiu ir šunimis keliaujantis po Braziliją aštuonetą metų. Dabar, kai jau susižeidė koją, kelis mėnesius negali minti pedalų, o prisiglaudęs tiesiog degalinėje. Jis turėjo savo ‘apartamentus’, o mes savo. Ryte jis dar supasi sapnų karalystėje, kai mes palikę jam apelsiną, patys traukiame į kelią.

Amazonės kaimelių gyvenimas

Važiuojant pro iškirstus Amazonės laukus. | While driving through the deforestated fields of Amazonia.

Ilgas lėtas vos stenantis tranzas. Atrodė, kad iki Manauso mes niekada nenusigausime. Kokiame miestelyje imsime ir apsigyvensime. Viename jų strigome taip, kad manėme jog nuo šiol mašinų laukimo laiką skaičiuosime nebe valandomis, o dienomis. Kad neatrodytume taip beviltiškai nei sau nei kitiems, iš ryto nukulniavome iki miestelio galo. Kartais vietos pakeitimas – tai jau savotiška pažanga, ir atrodo, kad po truputį judi.

Čia jau Amazonės baseino miškai, tad ir klimatas drėgnas ir karštas. O dar drėgnasis periodas – tai staiga atšniokščiantys vandeniu springstantys debesys, o mes vos spėjam pasislėpti kokioj pakelės užeigiūkštėje nuo visa permerkiančio visa nuplaunančio lietaus. Minutė tokio dušo, ir gali jau rytinę procedūrą užskaityti.

Sunkvežimių vairuotjojai miega po priekabomis pasikabinę hamakus. | Truck drivers sleep under the trailer in hammocks.

O vakare – pramoga: vietinių berniūkščių futbolas. Atrodo Dievo užmirštas kaimas, o berniokai čia kaip vijurkai. Jų kojos vikrios, judesiai žvitrūs. Ne veltui futbolo tauta – jau dabar gali matyti va tą mažytį, dviejų sprindžių didumo, bet jau besistiebiantį talentą, kur nors garsioj komandoj. Berniūkščiai žaidžia, o kadangi mato ištikimai stebinčius žiūrovus (o kas belieka, kai jų futbolo aikštė jiems žaidimą pabaigus taps mūsų kiemu), tai dar ir labiau pasistengia. Kitą rytą vienas besiritančių šypsenų mums atneša krepšį rinktinių vaisių. O po to žiū, ir vėl pasivijęs, dar įduoda maišą apelsinų. Neištvėrėm neapkabinę, o jis – laimingas vaikis – nuskuodė namo. Mes žingsniuojam per rytinį miestelį į kelią tikėdami tos dienos sėkme.

O jei jau atvirai, tai net ir gerai, kad čia mes strigom. Toks kaimelių gyvenimas, kai netikėtai tampi jo dalimi, įdomi patirtis. Mūsų palapinė puikiai dera prie kitų namelių – daug malonesnis metas nei trintis didmiesčių dvokiančiomis gatvėmis. Visiems paslapčia įdomu, ką mes čia konstruojame. O mes irgi neatsiliekam smalsumo varžybose – čia matai, kaip tėvas padeda rengti sūnui namų darbus, vyras neša namo vėžlį vakarienei. Drauge su gyventojais pamažu nurimsti nakčiai, o ryte po truputį keliesi bendruomeniniam gyvenimui.

Bingo! Darbininkų autobusiukas vis tik išveža iš kaimelio, paveža vos dešimtį kilometrų, ir paleidžia regis vidury niekur. Godžiai šlamščiam vaikio įduotus mangus, kuriuos paskui visur rinksim kaip obuolius, tuo tarpu klausydami beždžionių riaumojimo. Juk čia Amazonės miškai.

Manauso nuskurdęs žavesys

Turėjome progos nemokamai stebėti klasikinį konsertą. | We had an opportunity to go to a symphonical consert here.

Kelias į Manausą, miestą Amazonės džiunglėse, tikrai įspūdingas. Taip, čia tas pats, kuriame sustoti negalima, kad koks indėnas neiššoktų ir nesubadytų ietimi. Pamirškite, tokių ietimis apsiginklavusių indėnų vos viena kita gentis. O vietiniai rengiasi jau vakarietiškai. Tad net ir išvydus pakelėse bežaidžiančius vaikus, jie mūsų nestebina. O mes tolyn traukiame tais džiungliniais tuneliais.

Atrodo, kad Manausas turėtų būti romantiškas miestas, prisiglaudęs prie Rio Negro (Juodosios upės), savo juodais vandenimis įtekančią į rudąją Amazonę. Kažkada kai kaučiukmedžių plantacijos čia nešė bene svarbiausią aukso vertės pelną, galėjo miestas leisti sau prašmatnius teatro rūmus ar šiaip namus neprastus suręsti. Jei ne tie tamsūs apipeliję nebedažomi kampai, galėtum ir pats nuspėti, kad šis alsuoja turtinga praeitimi, artimai kokiai nors Pranzūzijai. Panašiai, kaip ir kokia senutė primadona vis dar iškėlusi elegantiškai galvą, nors jos žaviausias laikas jau praėjęs.
Tada jie galėjo sau leisti, tačiau dabar Manausas atrodo kaip feniksas nepasikeliantis iš pelenų: gatvės baugios, pauostyje neturtingieji sumigę ant suolų ar patvoriuose, o kai kurie skvarbiai žvelgiantys tiesiai į akis.

Piranija! | Piranha!

Tik atvykus čia mus pasitinka žinia, kad kelio žemyn nėra. ‘Kaip nėra?’ ‘Taip ir nėra’, sako vietiniai. Tos punktyrinės linijos ant žemėlapio neaišku ką rodė, bet tikrai ne kelią. Tad norim mes to ar nenorim, teks laivu plaukt Amazonės upe iki Belemo.

Marselo – pasaulio matęs brazilas, pats per internetinį (couhsurf) puslapį pakvietęs mus pasisvečiuoti. Visa laimė, nes kai nusikalę it šunys atvažiuojame į brudną didmiestį, ir dar iš ramybe kvėpuojančių miestelių, norisi toliau bėgti iš jo. Tad pasiūlyta nakvynė – ne prabanga, o būtinybė.

Mūsų naujas šeimininkas – socialinės psichologijos daktaras, dirbantis INPA, o kitaip Amazonės tyrimų centre. Jo ofisas universitete – bene idealiausia darbinė aplinka, apie kokią tik galima pasvajoti. Tyrimų centras tiesiog dalis Amazonės miško dalis pačiame miesto centre. Įėjus į jį, atrodo pamiršti tą chaosą, triukšmą, miesto autobuso prakaitą, ir esi tik tu ir tas gabalėlis džiunglių. Kartais Marselo važiuoja į tyrimų lauką – tolimas gentis, kurias jas ir tyrinėja, o tuo tarpu jo kolegos įnikę į augalus ar gyvūnus.

Religija – Augalijos sąjunga

Marselo namai dvelkia švara ir jaukumu. Nors rytais jis užsiima joga, bet jo religija – visai kitokia. Pradedame suprasti, kiek nedaug mes žinome apie pasaulį, ir kiek daug mūsų planetoje religinių grupuočių grupelių sektų sektelių. Vadinasi ji labai organiškai – augalijos sąjunga (União do Vegetal arba angliškai Union of the plant). Tai spiritualizmas su krikščionišku atspalviu. Jų pagrindinis ritualas – hoasca arbatos gėrimas. Daugelis Manause žino, kas čia per reikalas, ir nemažai vakariečių suvažiuoja išbandyti to stebuklo.

Mūsų draugas Marcelo pakvietė mus į gimtadienio vakarėlį. | Our fiend Marcelo invited us to a birthday party.

Ritualas kilęs dar iš pirmųjų džiunglų gyventojų, ir buvo žinomas net Xamž. Kiek apmiręs, o atgavintas 1960m. brazilo Mestre Gabriel. Arbata gaminama iš dviejų augalų – Banisteriopsis caapi (į lijaną panašus augalas, turintis gydomųjų savybių) ir Psychotria viridis (psichotropinis krūmas, turintis giminaičių su kavos augalu). Išgėrus tokios arbatos, anot Marselo, pasineri į stiprias vizijas. Sakysit, eilinis narkotikas. Marselo daug skaitęs ir tyrinėjęs, tikino, kad čia ne kvaišalas, ir jokios ilgalaikės neigiamos įtakos neturi. Pozityvus poveikis – ypatinga koncentracija, padedanti ne tik to kelių valandų tranzo metu, bet ir šiaip kasdienybėje.

Nors tūlas europietis jau gal ir būtų susigundęs naujausia patirtimi, mes tą ritualą pagarbiai paliekam religijos išpažinėjams. O Marselo pakviečia į savo instituto kolegų ir draugų sueigėlę. Šiek tiek pašnekėjus, brazilai jau traukia gitaras, ir jų stygų jau ilgam nepalieka. Dainos užu širdies griebia, ir atrodo, kad jie už tai duoną valgytų. Žuvyčių tyrinėtojas profesorius net užsimerkęs traukia, o mums tuo metu šiurpuliai nugara vaikščioja.
Vėliau apsilankius pranciškonų bažnyčioje, vaikų chorui giedant tas pats šiurpulys atsivijo. Kas per muzikos ir balsų derinys, kad nesuprantant teksto, atrodo melodija pravirkdo kaip mažą mergaitę.

Tą dieną muzikos dozė mus pavergia galutinai. Marselo pakviečia į nemokamą koncertą tuose pačiuose ištaikinguose Teatro Amazonas rūmuose. ‘Brazilijoje man patinka, kad daug renginių yra prieinami paprastiems žmonėms, ir yra nemokami’. Mums irgi tai patinka.

Kelionė Amazone Anna Katherine II. Manausas – Santaremas

Laive. | In the ferry.

Ant denio kėdėje sėdi elegantiška sena moteris. Jos veidas išvagotas kaip dirvonas, priėmęs į save žiemkentį. Tokio amžiaus mūsų moterys dažnai pabūgusios savo išvaizdos, kuri nebeatitinka madų žurnalų, vidumi užsidaro nuo viso pasaulio savo kuklumo, o labiausiai savęs niekinimo kauše, tarsi gyvenimas jau pasibaigęs. Tarp tų gausybės raukšlių matom aukštai pakeltą, tvarkingai sušukuotą galvą. Jos žilas, vos padažytas sruogas kedeno vėjas, jos lygi tiesi nugara patogiai atsirėmusi atloše, o kalbant rankos kaip gulbės ore piešė nematomus paveikslus. Kai ji užsižiūrėdavo į Amazonės tolius savo mąsliomis gražiomis akimis, atrodydavo, kad jos jaunystė niekur nuo jos nepasitraukė, ir vis dar stipriai pulsuoja. Tada ji paima į rankas knygą, kurios vienas iš žodžių yra ‘konfliktas’ ir skvarbiai panyra į pasaulį, nešantį toliau nei Amazonės upė. Priėjusi ji kažką švelniai pasakė, iš kelių žodžių ir mostų, tamsaus griausmingai atrodančio dangaus, galima numanyti, kad ji perspėja apie lietų. Nors iš jos ramybe nusėdusio veido atrodo lyg ji man būtų palinkėjus gyvenimo prasmės. Jos elegancija ir lengvumas, nepaisant metų, žavėjo.

Delfinai. | Dolphins

Ramybė, atkeliaujanti ne į kiekvieno senatvę, kaip sielos maistas. Pasaulis vis dar svarbus, ir aš jame dar nesu gėdinga, niekam nereikalinga atmata, tačiau ženklas amžinybės ir begalybės, šaukiančios ar guodžiančios, tačiau nedraskančios. Žvelgiant į šią seną žavią brazilę, nurimo ir siela. Jos senatvė nebaidė, atvirkščiai, norėjosi sustabdyti įsisiūbavusį hamaką ir nurimti.

Hamakai. Tokios audinių, spalvų ir tekstūros įvairovės gali išvysti nebent hamakų parduotuvėje. Tai Amazonės transporto patogumai. Laivo antrame ir trečiame aukštuose kambarių vos keletas, tačiau čia didžiuliai deniai, kuriuose keleiviai gali ištiesti savo hamakus ir juose miegoti, sėdėti, svajoti. Vieni – niekuo neypatingi, tiesiog audeklo gabalai, kiti – raštų ir mezginių meno dirbiniai, dar kiti dviviečiai, sutalpinantys ne tik motiną su vaikais, bet ir saldžiai vienas prie kito prigludusią porą. Staiga visas uždengtas denis tampa siūbuojančių talpiai sukabintų hamakų miesteliu. Tarsi maži jaukūs nameliai jie išsirikiuoja tvarkingomis eilėmis, tad kiekvienas gali rasti tvarką ir mažytes gatves – praėjimus. Laivui įsisiūbavus, jie draugiškai pradėdavo liūliuoti drauge, kartais netgi sinchroniškai.

Skaitant keliautojų forumus apie kelionę laivu Amazonės upe, vienas kitas išreiškė nepasitenkinimą tokiu plaukimu, atseit, nėra ką veikti. Taip taip, adrenalino smakams galbūt geriau jau patiems kokia valtimi plaukti, gal tada koks krokodilas ranką nukas (vis dar pasitaikantis reiškinys). Tiesa, tokiame laive, plaukiančiame bent kelias dienas, iš tiesų turi nemažai laiko sau. Bet tiems, kurie mėgsta ilgai riedančius, bėgiais kalenančius traukinius, viduje drugeliai pradeda skraidyti rengiantis į tokią kelionę. Išgirsti švilpuką ar sireną, ir traukinys ar laivas pajuda. O dar prieš pasigirstant šiam paskutiniam ženklui, virė uosto gyvenimas. Riedėjo lagaminai, žmonės nešė dideles dėžes, kažkas sau ramiai siurbčiojo kavą belaukiant kelionės pradžios.

Daugybė valčių iš džiunglėse gyvenančių žmonių priplaukia ir prašo numesti jiems kokio maisto. | Lots of little boats come to ask for food from passing ferries.

O plaukiant turi tiek daug brangaus laiko pabūti su savimi. Laivo gale groja tuos pačius aštuoniasdešimtųjų popso ar braziliškus šlagerius grojantis baras, kuriuose susirenka nuobodžiaujantys. Kadangi laive yra ne tik kuklūs tualetai, bet ir dušai, tad moterys suskanta dabintis, švarintis, ir rėdytis gražiausiomis drapanomis. Nors ypatingos kulminacijos anei atoveiksmio gal ir nėra, tačiau vakarui pasirengta.

O visi kiti gyvena ramų laivo gyvenimą. Kažkas skaito knygą ar laikraštį, grupelėmis šnekučiuojasi, kai kas tiesiog medituoja žvelgdamas į tolį mintims leisdamas vaikščioti Amazonės miškais. Taip, tai nebe sraunus kalnų upeliūkštis, bet jau vandeningiausia upė, nešanti tokį tūrį vandens, kokį gautume tik sudėję aštuonių didžiausių upių vandenis. Prasideda ji dar Peru, Andų kalnuose ir rytinėje dalyje pasiekia Atlanto vandenyną, taigi bene kerta Pietų Amerikos žemyną skersai. Per šią upę nėra pastatyto nei vieno tilto ir nei vienos užtvankos. Tai didžiulė vandeninė autostrada, kuria juda žmonės ir prekės. Nuo Manauso žemyn į pietus nebėra nutiestų kelių, tad mes norime nenorime turime plaukti iš Manauso į Belemą, iš kur jau vėl prasidės keliai žeme. Gal mūsų paširdžių ir nedrebina adrenalinas, tačiau svajinga atmosfera, ir tas jausmas, kad plauki Amazone, nuteikia ramiai ir didingai, tad tos keturios dienos plaukimo (dvi iki Santaremo, ir dvi nuo Santaremo iki Belemo) nė kiek neprailgsta. Atvirkščiai, čia tiesiog galima tarpti savyje ir toliuose. Jei bijote susitikti save, geriau neplaukti nei Misisipe anei Amazone, nei vandenynais jachtomis. Nes tai ne kas kita, kaip gamtos ir žmogaus bendras pokalbis, gal ir neatskiestas aštriais potyriais, bet ramus ir šventas. Galima labai daug išgirsti ir pamatyti.

Evelina

Amazonės pakraščiai nėra vien tik užžėlę neįžengiamomis džiunglėmis. Kur ne kur įsikūrę nameliai. Peru, ten kur Amazonė tik įgauna pagreitį, tokių kaimelių gyvenimas labai priklauso nuo upės vagos – žmonės turi prisitaikyti prie upės įnorių, nes neįstengtų sukontroliuoti upės tėkmės patys. Kai kurie gyvena plaukiojančiuose namuose, kuriems pragariškos yra sausros, mat tada jie nusėda ant dugno, ir jų niekaip neišjudinsi į taip reikiamą judėjimą tolyn. Nustebote, kad lietinguose atogrąžų miškuose būna sausrų? Galime padėkoti pinigų ištroškusiems medkirčiams, sojos augintojams, nuolat besiplečiantiems ir kertantiems auksinius, ir planetai taip reikalingus miškus. Taigi jau dabar jaučiama įtaka – sausros kartojasi, atsiranda netgi gaisrai, nukenčia gyvūnija ir gyventojai. O jei pradėtum kovoti už tai, kad tokios beprotystės būtų sustabdytos, tokie ėdrūs pinigų medžiotojai su tavimi ir susidoros, tad daug kam nė nekyla noras prieštarauti. Jei juos varo iš miškų lauk į miestelius, ten kur jie galės tik sėdėti ir žiūrėti į televizorių, tačiau neturės nei pinigų, nei priemonių užsiauginti maisto, vis tiek jie paklūsta. Nes kitaip laukia susidorojimas. Tokių statomų miestelių prie Santaremo mes išvystame nemažai, kaip ir miškų naikinimo ženklų.

Mūsų Anna Karoline II plaukė iki Santaremo, miestelio viduryje džiunglių. Dažnai žmonės prašoka šį miestą, ir plaukia tiesiai į Belemą (ar Manausą, jei keliauja kita kryptimi), tačiau čia nutūpti ir pailsėti tikrai verta. Juolab, kad ir jau po truputį garsėjantis Alter da Chaud miestelis su kažkiek į Karibų jūros paplūdimius primenančiais krantais – poilsis ir nuostabus vaizdas paganyti akims.

Odisėja Amazone 2- Santaremas – Belemas

Laivas Randonia – tikras milžinas palyginus su Anna Katarine II, parplukdžiusia mus į Santaremą. Erdvesnis, tačiau anaiptol nebe toks jaukus. Bet mes priprasim, ir atrasim savo jaukų kampą. Juolab, kad tas jausmas, kai užriši savo hamaką ir įkrenti į jį, kai turi savo erdvų būstą, kurios nei autobusas anei traukinys negali tau pasiūlyti. Laivas patogus tuo, kad net ir dvi dienas plaukiant čia neišvargsti, nes turi erdvės judėti, rasti vietą ant denio pabūti su mintimis, paliekamomis ant laivo vandeninės uodegos. Ir nors nebeliko tų prisijaukintų žmonių, mes vėl pradedam savo kelionę.

Pati Amazonė jau tampa išraiškingesnė, nebe tokia plati, tad kiek artimesnė. Gal kaltos čia taip tankiai išsidėsčiusios salos, kurios priartina keleivį prie paslaptingųjų atogrąžų miškų. Juolab, kad dailiausios jos ir bus iš laivo, valties, o gal lėktuvo skrydžio. Įlindus į jas tuoj pat prasidės tylus chaosas, it nevaldomas daugiaaukštis namas, kurio gyventojai lipa vieni kitiems ant galvų, triukšmauja, rungtyniauja tarpusavyje, tačiau sugeba užleisti vietą ir duoti vienas kitam erdvės. O jų išorę, it atpjauto pyrago sluoksnius, gražiausiai ir gali pamatyti nuo vandens.

Tačiau atrodo taip toli nuo bet kokio miesto ar miestelio gali išvysti ant medinių pastolių namukus, kartais sunkiai išskiriamus iš džiunglių tankmės. Gyventojai atrodo čia nedominuoja, jie tiesiog tampa gamtos dalimi, prisitaiko, ir gyvena tykų gyvenimą.

Santeren

Sėdint ant denio, žvelgiant į tolstančius Amazonės krantus, pastebėjom, kad staiga ir iš laivo atsiliko viena valtelė su motina ir keliais vaikais. Tuoj pat už jos dar kelios moterys, į valtis įsisodinusios bent po kelis pyplius. Taigi tokių valčių jau visa vora. Kas gi čia vyksta? Juk ne masinis žvejojimas taip arti laivo. Staiga iš laivo iškrenta keletas paketėlių ir maišelių, ir kol šie dar plūduriuoja, valtys spėja priplaukti ir pasigriebti davinį. Žiūrėk vienam vaikiui teko net pora siuntinukų, o kitam mažyliui ir nieko neteko. Kas ten viduje, taip ir liko paslaptis. Pirmoji mintis buvo, gal kokie iš miesto užsakyti siuntiniai. Bet kad ne visos priplaukusios valtys juos gaudavo. Kokie šių dalybų dėsningumai – neaišku. Kai kuriose valtyse iki trejeto vaikų, dažniausiai irkluojamos moteriškių. Kai kurios turėdavo variklį ir aiškų pranašumą gaudant grobį. Kai kada valtis vairuojama ar irkluojama tik keleto pyplių arba kokios nedidukės mergaitės. Štai jau keletas plaukimo valandų, o tų iš džiunglių išnyrančių indėnų valčių nemažėja nepaisant stipraus lietaus. Kai kurie vaikai it Anglijos karalienė elegantiškai, bet labai jau dirbtinai mojuodavo savo delniukais, taip bandydami suminkštinti mėtančiųjų iš laivo davinius širdis ir pakerėdami savo patrauklumu. Kas tai – savotiškas elgetavimas? Šeimos prastai tikrai neatrodė.

Kyla klausimas, kodėl gyvenantys džiunglėse jau nebeišgyvena iš šimtmečiais puoselėtų tradicijų, kodėl šeimos paskubomis kaip per olimpines žaidynes sprintu lenktyniauja, kam atiteks viso labo maišelis su keliais jame esančiais daiktais.

Mango sezonas!! Imi ir skini! | Mango season!! You just find a tree and pick up!

Į laivą staiga patenka vaikutis, laikantis rankose stiklainiuką su skystyje mirkstančiomis sūrio lazdelėmis, o netrukus pasirodo ir priekiniais sugedusiais dantimis jauna moteriškaitė, siūlanti keleiviams pintą krepšelį krevečių. Jos vyras pririšęs valtį prie laivo, laukia, kol baigsis verslas. Tai jau išradinga prekyba, gyvavusi amžiais.

Marselo, socialinės psichologijos daktaras, mus priėmęs Manause, ir dirbantis Amazonės tyrimų institute bei tyrinėjantis nuošalias Amazonės gentis, pasakoja, kad civilizacijos nepaliestų genčių jau nebėra. Jei vyriausybė teigia, kad jos vis dar egzistuojančios, tai melas ir noras būti ypatingais pasauliniame kontekste. ‘Pats buvau tokiose ‘nepaliestose gentyse’. Tokios nepaliestos teritorijos yra prižiūrimos vyriausybės, kurios tiesa stengiasi nieko neįleisti, bet deja ir neišleisti. Taigi tokia priverstinė izoliacija labiau primena kalėjimą nei pasirinkimą būti neatrastiems. Deja, net ir Amazonės indėnai nešioja vakarietišką aprangą ar dėvi avalynę, ir jų didžiausias troškimas gauti kokį amerikietiško obuolio (apple produktų) prietaisėlį. Daug jų tik per šventes atlieka savo ritualus.

Realybė dar skaudesnė. Labai daug jau civilizacijoje gyvenančių indėnų, pvz. Manause, gėdijasi savo tapatybės, ir labai įsižeistų, jei pavadintume juos indėnais. Jiems tai asocijuojasi su žemesne padėtimi, o didžiuotis kuo jau nebeturi. Nors turi savo rezervatus, į kuriuos nenori įsileisti kitų, ir kuriuose geriau nesirodyti.

Tačiau paliesti civilizacijos, jie paveldi vieną ydą – jie pradeda norėti turėti (pinigų, daiktų) vietoj to laimę nešančio noro būti. Alkoholis, deja kaip ir Australijos aborigenui, Aliaskos eskimui ar Kanados indėnui skaudi alinanti netgi žudanti realybė, su kuria nesusitvarko nei viena vyriausybė. Atrodo europiečiai kažkada atradę naujus kontinentus deja sudarkė senųjų piliečių ramybę, vertybes ir gyvenimo būdą. Be to, dauguma jų katalikai ar krikščionys, praradę ir savo autentišką religiją. Tokie jie be tapatybės, vargsta sandūroje su civilizacija. Ir kaip jiems sušukti, kad tie daiktai, taip traukiantys jų akį, nutolins juos nuo pačių savęs, nuo gamtos, ir pagimdys visa paralyžiuojantį norą turėti. Turėti daugiau užuot gyvenus harmonijoje su gamta ir savimi. Deja, regis į praeitį ir užmarštį iškeliauja ta indėniškos romantika, apie kurią vaikystėje puikuodavosi knygos su paveiksliukais. O tie, kurie dar nedaug paliesti tos civilizacijos, tai tik kelių dešimtmečių klausimas, ir patys įklius į visa išlaisvinančios civilizacijos pinkles.

Iš vandens į kelią: nuo Belemo iki sostinės

Vieną naktį miegame po tiltų, kitą.. | One night under the bridge, another..

Belemo tvankios ir pelėsiais atsiduodančios senamiesčio gatvės nepakerėjo, tad po Amazonės vandenų odisėjos iškart nešdinamės lauk iš miesto. Jau sutemo, ir reikia greitai ieškoti nakvynės. Į bažnyčią neprisibeldžiame, tad traukiam tolyn. O! Pro durų groteles keli vyrai aišku (!) žiūrintys futbolą. Tik paklausėm, ar jų kiemelyje palapinę galime pasistatyti. ‘Jūs keliautojai (močileros)?’. Ir nors brazilų vaišingumą jau patyrėm, bet regis dovanų karalių dienos tik prasideda. Tuoj pat kviečia į vidų, sodina prie stalo, rodo dušą, ir vietoj tvankios palapinės, miegam vėsiuose namuose. O kitą dieną po sočių pusryčių, mes traukiam į kelią. Tas palaimingas jausmas, kai esi sotus išsimiegojęs, ir esi beveik tikras, kad žmonės sustos. Tad net ir malonu atsistoti kelyje, ištiesti ranką ir tiesiog laukti vėl kokio ypatingojo, su kuriuo susisies mūsų keliai.

Viena moteriškė tądien be kalbų mums įgrūda pinigų pietums. Kitas vyras padaužęs porą kartų sau į širdį (esu širdies žmogus-sako) panūsta vaišinti keptomis mėsomis. Galiausiai – ir kas čia šiandien vyksta – vienas jaunas turtingas ūkininkas sumąsto padovanoti mums šventę – naktį viešbutyje. Staiga atsiduriame solidžiame, geriausiame turtingo miestelio viešbučio. Miestelis – iščiustytomis gatvėmis. Iš kur tie turtai tokiam mažam miesteliui klausite? Aplink didžiulės fazendos, kur skerdžiami gyvuliai, auginama soja, tad tokie ūkiai neša milžinišką pelną.

Nieko malonaus būti tokioje audroje. | No fun to be in a storm like this.

Prabangusis viešbutis. Atogrąžų lietus mus atsivijo, tad pradeda pilti kaip iš kibiro. Kol traukiame krepšius, prie mūsų pribėga portjė su skėčiu sulig ledų vežimėlio didumo. Tiek kartų šlapę, staiga mes apsaugomi nuo lietaus trunkančio lygiai dešimt metrų. Mūsų apšepusios kuprinės atsiduria ant vežimėlio, nuriedėjusio ir pristačiusio jas tiesiai į kambarį. Tikriausiai tąkart atrodėm kaip indėnai, ką tik pakliuvę į civilizaciją ir dorai nežinantys, kaip elgtis. Bet dėkingi Brunui už tokią prabangią dovaną. Tačiau nepagalvokite, kad esame dėkingi tik jam. Mums vienodai brangi parama, o labiausiai džiaugiamės nuoširdžiu buvimu drauge. Be to, ar esame laimingesni viešbučio kambaryje nei tarkim palapinėje ar kaimelio lūšnoje. Tikrai ne. Mūsų laimė paprasta.

O galiausiai pirmą kartą mus priima į savo sunkvežimio kabiną ir Žozelis. Kai kuriose šalyse tik sunkvežimius ir tetranzuodavome, tačiau Australijoje, Meksikoje ar čia Brazilijoje – tai tik išimtini atvejai. Ant kai kurių sunkvežimių net užrašyta ´nao carona` – netranzuoti. Bet Žozelis sustoja. Nes jis – tiesiog labai geras žmogus. Su juo ir keliaujam tuos beveik pusantro tūkstančio kilometrų. Vakaras. Mes rišame hamakus, o jis – savo kabinoje. Bet prieš tai – būtinas karšto šokolado ritualas (jį ruošia savo sunkvežimio virtuvėlėje) ir paplepėjimas. Kokia kalba? Jau ir patys nebežinome – bene ispanų ir portugalų hibridas.

Apie kalbą Brazilijoje. ´Kalbate ispaniškai?`, brazilas įnirtingai purto galvą. Geriau to nė nesiteirauti, o tiesiog tiesiai klausti ispaniškai ´pažemaičiuojant`, pridedant kokią š, kokią galūnę nukandant. Gal kai ko nesuprasit, jis irgi patrauks pečiais kartas nuo karto. Štai jau 15 minučių šnekučiuojamės su kitu vairuotoju įterpiant vieną kitą naujai išmoktą žodį, bet jis tvirtina ispaniškai nesuprantantis. Matyt, kita kalba nugąsdina, ir jie tuoj įjungia raudoną mygtuką išjungti smegenis. Portugalų nė nesimokę, jau sugebam šį tą suprasti, o su neužsispyrusiais ir visai gerai paplepėti. Svarbiausia nebijoti apsijuokti.

Pietums Žozelis kuria savo dujinę krosnelę, čirškina kepsnį, troškina ryžius su pupelėmis. Ir jau skrandžio maršai ir smagūs kvapai žada nepaprastą puotą. Tačiau staiga įsiveržė audra. Lietus čia gali ateiti staigiai, vėtra blaško medžius ir įnirtingai linguoja net mūsų sunkvežimį. Vėjas pagriebia keptuvę su kepsniu, ir šveičia ant žemės. Bus gardu laukiniams šunims. Vis tik turim išsaugoto maisto, ir papietaujame poniškai.
Žozelis tol nenusiramina kitą rytą, kol nesuranda kito sunkvežimiuko, važiuojančio tiesiai sostinę, Braziliją. Po metų kelyje žmonių gerumas vis dar žavi ir stebina.

Brazilija – dirbtinis lėktuvo pavidalo miestas

Planetariumas. | Planetarium.

Sostinės būna įvairios. Vienos it netvarkingi vaikai išbarstę savo kareivėlius po radiatoriumi, Lego kaladėles kitam kambario krašte, o kai kurių svarbių detalių nė su žiburiu nerasi. Kai kurios kiurkso prie vandenyno ar mažėlesnio vandens telkinio. Tačiau reta sostinė yra numatyta, sugalvota vieno žmogaus, įkurta viduryje dykumos per 51 mėnesį, ir iki šiol, gal ir ne puikiai, bet funkcionuoja. Jei paklaustumėte, koks apėmęs jausmas vaikštinėjant septinto dešimtmečio vieno žmogaus ambicija, pasakytumėm atvirai- keistas.

Brazilijos miestas planuotas šešiems šimtams tūkstančių gyventojų, tačiau dabar su visais satelitiniais miesteliais jis skaičiuoja bent du milijonus. Vis tik žmonių pertekliaus nepajusi. Kas čia per stebuklai? Satelitus paliekam kurtis pakraščiuose, o mes pasivaikščiosime centre. Jei Brazilija turėtų priešų kaip kad pavyzdžiui JAV, tai rūgščiai jiems atsirūgtų. Įsivaizduokit, senatas ir parlamentas, prezidento pilis, visos ministerijos sustatytos kaip degtukų dėžutės, yra drauge. Pereini gatvę, o ten ir aukščiausio teismo rūmai. Žodžiu visi liepiamieji, kuriamieji ir drausminamieji organai gražiai išrikiuoti ir skiriami tik aikštės. Būtų tikras masalas tūlam teroristui.

Thiago

Iš viršaus Brazilija atrodo it milžiniškas lėktuvas. Prie valdymo pulto – visa valdžia, sparnuose – gyvenamieji rajonai, o uodegoje – pramonė. Viskas čia sudėliota į lentynas. Mieste gali atrasti vaistinių, kompiuterinės įrangos ar dar kokių specializuotų parduotuvių gatves. Ir jos kažkaip tvarkingai ir logiškai bus sudėliotos. Kur vaistinių gatvė? Be abejo, šalia ligoninės.

Keistas jausmas vaikščiojant tokia tvarka. Kažkoks vidinis balsas tiesiog reikalaute bent minimalaus chaoso, laisvės. Viskas čia aišku. Viskas modernu – jei kalbėsim septintojo dešimtmečio vertinimais. Bet būti čia nesinori. Nors suoliukų aikštėje pristatyta, žmonių čia nepamatysi. Taip, jie rikiuojasi prie autobusų stotelės, kad važiuotų namo. Tačiau socialinis gyvenimas vyksta ne aikštėse ar skersgatviuose, kaip kad kituose miestuose, bet dar septintame dešimtmetyje pastatyme prekybos centre, kai šie dar kitose šalyse vargiai egzistavo. Pats architektas labai nesinervina – miestą čia statė ne dėl grožio, o dėl didybės. Žmonės matydami visą valdžią vienoje vietoje, statiškus aiškius pastatus ir tiesias gatves, turėtų jais patikėti.

Pagrindinė metropoliteno bažnyčia tokia sterili ir moderni, kad pasigrožėjus viršuje esančiais kuorais ir į po žeme nuvedančią salę, norisi ją ir palikti tokią nesuteptą. Kodėl mums taip trūko jaukumo? Tai tikriausiai vienas iš reiškinių, kad jauti, kad buvo verta pamatyti ir patirti, bet vertini jį labiau kaip įdomų fenomeną, bet ne grožio, jaukumo ar estetikos šedevrą.

Team LT.

Rio de Žaneiras, aplankytas vos prieš mums iškeliaujantį Afriką, atrodo tikras chaosas palyginus su sostine. Čia daug favelų – neturtingųjų rajonų, kuriuose vis dar klesti narkotikai, nors sako, kad situacija kur kas pagerėjo ne kaip didžiausiame Braziljos mieste San Paule. Gatvėse jauni ir pagyvenę miega tiesiog gatvėse, o po lietumi, renka šiukšles. Tokiu metu miesto centre tikrai nesinori vaikščioti. Tačiau iš laivo – Rio atrodo idealus. Visi tie daugiaaukščiai, išdidūs kalnai, ant kurių Korkovano – ir Kristaus Atpirkėjo visa laiminanti statula.

Mėnuo šioje didžiausioje Pietų Amerikos šalyje neprailgo. Žmonių gerumas – čia kultūra ir tradicija, o ne išimtys. Mums tai priminė Azijos laikus, kai jautėmės saugiai ir jaukiai. Gal net ir poilsis prieš prasidedant naujam nelengvam etapui.

Baigiasi dar vieno kontinento kelias. Laukia Afrika, o ji kaip žinia tiesiog springte springsta gyvenimu ir pavojais. Lietuviai Pietų Afrikoje – matyt vengtinas reiškinys, nes kitaip nei daugeliui Europos gyventojų, vizos reikia. Ir ją gauti gali tik Kopenhagoje ar Varšuvoje. Siųsti irgi negalime, mat mes turime pasus su savimi turėti visą laiką. Lieka vienintelis kelias – skristi (laivų bet kokios galimybės atkrenta) į bene mažiausią šalį pietinėje hemisferoje, Svazilendą. O iš ten jau aukštyn, namų link.

Previous Posts Next Posts