´Vieną kartą aš keliavau į Pietų Afriką. Tada man buvo neleista atkeliauti į jų šalį. Jie patupdė mane į beprotnamį tarsi aš būčiau kalinys. Jie net neleido man paskambinti. Gėda. Tai Afrika.

(Raštelis paliktas viename skaitytų žurnalų. Ironiška, tačiau šios tušinuku rašytos eilutės paliktos prie skyrelio pavadinimu: ´Discovery nariai kviečiami pasidalinti įkvepiančiomis istorijomis´)

Johanesburgo oro uostas. Neutrali erdvė, per kurią žengiame tvirtai tikėdamiesi nusigauti iki sujungiamojo skrydžio į Svazilendą. Pietų Afrikos Respublikos vizos lietuviams kituose kontinentuose gauti neįmanoma (tik Danijoje ir Lenkijoje), tad idėjos pradėti mūsų Afrikos kelionę nuo pat pietų tenka atsisakyti. Renkamės kitą šalį, žinoma, arčiausią pietinės dalies, ir, aišku, tokią, į kurią vizų nereikia. Svazilendas.

Iš Danguas.| From the sky.

Pasus ir bilietus linksmai atkišam pareigūnui. ´Vizos?´ rūsčiai dilbtelėja neišmiegotu nuobodžiu žvilgsniu. ´Į Svazilendą vizų mums nereikia´, kaip pirmokai dar visai linksmai išpyškinam. ´Jei keliaujat į kaimyninę Pietų Afrikos šalį, jums reikia tranzitinės vizos´ atkirto pareigūnas kaip kirviu. Ojoj, mintyse švilptelėjom. Mes jau žinom, kad nei turistinės, nei tranzitinės vizos niekur negausime (nebent Europoj). Net dviejų PAR ambasadų (Brazilijoje akis į akį, o Danijoje telefonu) darbuotojai nė žodžio neužsiminė apie jokias tranzitines vizas, nors puikiai žinojo mūsų planus. Vėliau matome, net ir Lietuvos užsienio reikalų ministerija oficialiai jokios informacijos internete nepateikia. Ji tik atsiunčia dokumentą ´iš po stalo´, lyg tarp kitko.

Na ką gi, ambasadų darbuotojai namų darbų neišmoko. Tačiau PAR migracijos darbuotojai stebisi, kaip mus praleido oro linijos. O tai jau šiukštu negeras dalykas, ir už tai niu niu bus jos nubaustos 10 tūkstančių pinigų. Neklauskit kokių, nes jau mums nebe tai rūpėjo. Staiga mes nuo būdelės sulaikomi ir atvedami į niūrų kiek prišiukšlintą kambarėlį, kuriame jau daugiau nusidėjėlių pritupdyta. Tupiame ir mes šalia pasų padirbinėtojų ar šiaip nelaimėlių, kuriems tiesiog tąkart nepasisekė. Štai vienas iš Angolos, PAR pragyvenęs jau dvylika metų, staiga neįleidžiamas, mat kažkas nujojo jo tapatybę. Teks jam vėl keliauti atgalios, samdytis advokatus, ir taisyti nesusiklosčiusią padėtį. Kitam verslininkui vizoj varde klaidų privėlė. O ten žmogui iš Nigerio visai riesta bus, mat pareigūnas už paso suklastojimą jam žada liūdną likimą kalėjime. Tupime ir mes ausis suglaudę, laukdami, koks ten tas mūsų nuosprendis bus.

Darbas migracijos kontoroj vyksta nesparčiai, padrikai, kaip tikriausiai ne vienas yra skundęsis biurokratija bet kurioje šalyje. Pareigūnai niekaip nesusikaupia vienam atvejui. Jie čiumpa vieną prisidirbusįjį, tada kitą, aną jau numetę kampan. Mūsų klausia bene trečią kartą, iš kokio ten pasviečio esam. Kokie mūsų likimo vingiai bus išgauname bent trečiąją mūsų panikos valandą. Patys siūlom sprendimą – gal galėtumėme pirkti bilietą ir skristi į nekaimyninę šalį.

P.Afrika. | S.Africa

Regis pareigūnai atsargiai sutinka, o kol jie nepersigalvojo, mes it pamišę internete bandom surasti kokį ten skrydį. Duriam į kokią nors Afrikos šalį, ir žiūrim, ar bilietai nekainuoja žvėriškai. Regis, Zambija skamba neprastai – bilietai įkandami, o vizą galime pasidaryti tiesiai ant sienos. Viena afrikietė pareigūnė, tarpusavyje su kolegėmis caksėdama ir kaukšėdama (tokia jau viena iš Afrikos genčių kalbų, panaši į bušmėnų kalbą, teturinčią keturis įvairūs caksėjimus ir švilptelėjimus), bando mums pagelbėti. Bergždžiai, nes internetu lyg tyčia neįmanoma skrydžių pirkti. Jei pirksime oro uosto linijų kioskelyje, teks keist dolerius, bet mums grynųjų net suskaičiavus menkiausius banknotus, nebeužtenka. Kortele mokėti irgi negalima, nes ji mat ´kodu´. Taigi liekame it musę kandę, o pareigūnai persitempę nuo varganai suorganizuoto pačių darbo, netenka kantrybės ir išrašo mums dokumentą. Nepriimtieji. Deportuotieji. Atrodo žemė iš po kojų išslydo. Tai kas dabar? ´Oro linijos jumis pasirūpins´, nekantriai drėbė uniformuotas migracijos darbuotojas, ir nusisuko dirbti su kitu nelemtu atveju.

Mes su savo rankiniu bagažėliu nuvedami į nepriimtųjų buveinę, oficialiai ARM (Analytical Risk Management) vadinamą. O jei trumpai drūtai – miniatiūrinis kalėjimas pačiame oro uoste. Iš mūsų tuoj pat paimami visi elektroniniai daiktai ir tušinukai. ´Jūs ką, žurnalistai?´ – rūšiuodamas mūsų fotoaparatą, objektyvus, mikrafoną ir diktofoną, sužvairavo prižiūrėtojas. ´Taip´, it susitarę linktelėjom. ´Tai apie mane gerai parašykit´, susizgribo jis, pasitempė, ir nuo to laiko su mumis elgėsi it būtumėme geriausi jo bičiuliai. Šmaikštavo švelniau nei su kitais nepriimtaisiais, o ir durų neužrakindavo dienos metu. Tik nakčiai tai gaudavome miegoti ´po spyna´.

Valgyti visi vorele sugužėdavome į valgyklėlę, kurioje ir pasimatydavome su kitais dienos šviesą tik šioje patalpoje matančiaisiais, kol vienintelė juodukė moteriškaitė kažką sau niūniavo ir primindavo, kad jau laikas į savo celes. Du pakistaniečiai sėdi čia jau ketvirta para, o ir pabaigos nesimato. ´Niekas mums neduoda paskambinti namo, saviškiams esame dingę be žinios. Galime pirkti bilietą į Pakistaną´, aiškina verslininkais prisistatę, ´tačiau niekas mums neleidžia. Rūkyti irgi negalime, o tai nelengva´skundėsi jie. Vienas pareigūnas, prižiūrintis nusikaltuusius valgykloje, netikėtai šiurkščiai užbaubia ´ko vėpsai?´. Krūptelėjome, nors tai buvo skirta vienam pakistaniečiui. ´Nesuprantam, kodėl su mumis taip elgiasi´.

Paskambinti ir mes niekam negalime. Tik kad mes skambinti niekam ir neketinome. Kai keliaujame, savaitėmis neprisėdame prie interneto, tad saviškiai jau įpratę prie mūsų buvimo kažkuriame pasaulio pakrašty. Tačiau čia žmonės tvarkingai išskridę verslo reikalams, taip ir dingsta.

Grįžtam į savo pamišėlišku klounu ir piktdžiugiška žalia žuvimi išmargintomis sienomis celę. Negalim skųstis, neprasta ji. Niekas mūsų neišskyrė, nors ir iš pradžių ketino. Bet kadangi dabar jau turime draugą užtarėją pareigūną, tai likom drauge. Turim ir karšto vandens, ir bunkerines lovas, ir pavalgyti. Tai argi ne taip dažnai trūkstamas poilsis mums. Galiausiai atėmus kompiuterius ir tušinukus, ir darbuotis negalime. Nori to ar nenori tenka ilsėtis. Miegoti, valgyti, filosofuoti, verstis ant kito šono ir skaityti lietuviškus žurnalus. Tai jau taip, tik atėjus į vieną tų kamaraičių, mes netikėtai užmatome labai jau lietuviškais rašmenimis kvepiantį žurnalą. Tiksliai! National Geography Lietuva ir žurnalas Legendos. Anas dar visai nesenas, šios metų laidos. Taigi mūsų kraštiečių ir čia neseniai būta. ´Iš visur čia pabuvoja´, nusijuokia pareigūnas, kol mes aikčiojom tokiais radiniais. Juos sukrimtome per visas trūnijimo valandas. Tik ta nežinomybė neramino ir aplankęs jausmas, kad negali eiti kur nori, veikė keistai.

Jei siųs atgal, ir mums vėl iš naujo teks pirkti bilietus į Afriką, rūgščiai mums čia finansiškai atsirugs. Visas mintis vejam šalin, ir už sienos klausomės, kaip dejuoja vienas nelaimėlių, skųsdamasis pareigūnams, kad dingo jo pinigai. ´Kas yra, Penktas?´ šaukia jam nepatenkintas pareigūnas, o mums tik norisi susigūžti. Į mus kreipėsi vardais, nebuvome numeris Ketvirtas. Tačiau apima jausmas, kad esi beprotnamy. Matyt kažkas panašiai jautėsi, slapta palikdamas tą raštelį viename žurnalų. Susigėstam dėl savo nervinimosi, galiausiai mums tai mažų mažiausia nuotykis, o daugiausiai – prarasti pinigai, kuriuos kada nors uždirbsime. O šiems žmonėms – tai užkauptas gyvenimas, laisvės netekimas tikrai ne vienai parai ir kiti nemalonumai.

Pietų Afrikos Linijos iš pradžių kalba su mumis šiurkščiai, maždaug, kaip mes čia neturėjom reikiamų dokumentų. Nuosprendis – siųs atgal į Braziliją. Še tau kad nori. Rezultatas: prarastas laikas, pinigai, jaudulys, gėda būti vedamiems į lėktuvą it esame nusikaltėliai.

Graudžiai komiška, bet iš pradžių nė pati Brazilija neketina mūsų priimti, mat kaip perekšlės vištos besiblaškantys migracijos darbuotojai, irgi nežino ką su mumis daryti ir mūsų jau lankytame kontinente. Tad stoviniuojame, ką tik iš lėktuvo SAA oro linijų darbuotojų palydėti. Stačiai tarp žemės ir dangaus atsiduriame, nei Afrikoje, nei Pietų Amerikoje. Tai kur tolyn? Europa? Šalia esantis nigerietis, gal padirbęs keliavimo dokumentą, o gal tikrai atskridęs į konferenciją, įleidžiamas greitai, o mes tarp dienos ir nakties susipainioję (laiko juostų kaita daro savo), kiurksom ant suoliukų. Oro uosto darbuotojai paslapčia ateina ir klausinėja kolegų, kas čia mums atsitiko. O mes spėliojam, kas tolyn. Europa – taip dramatiškai ir neelegantiškai kelionės baigti nesinori. Afrika? Na, apsiraminę migracijos darbuotojai brazilai suvokia – nepriimti jie mūsų negali, tad sveika Brazilija, mes jaučiamės tavyje kaip namuose.

Toks Pietų Afrikos linijų skubotas sprendimas išsiųsti atgal į Braziliją patiems atsirūgo. Vėliau kompanijai tenka ne tik mums naują skrydį į norimą Afrikos šalį suorganizuoti, bet ir padengti keturių dienų pragyvenimo San Paule išlaidas. Iki pat paskutinės minutės nežinoję nuosprendžio, jau į rankas gavę bilietus į Zambiją, kone iki ašarų springom iš džiaugsmo. Tik tiek, kad laukė vėl tas nelemtas, jau iki skausmo pažįstamas Johanesburgo oro uostas. Ir kai antrą kartą susitraukę kaip paukščiukai prašliaužiam tą pačią būdelę, visai neužkliuvę, atsikvepiam. Galiausiai mūsų nuostabai, prieš pat lipant į lėktuvą į Lusaką, mūsų bilietus pareigūnė suplėšo (!). Mes giliai įkvepiam, kas vėl… Iš pluoštelio ji ištraukia naujus. Verslo klasė! Savo kelioniniais nudrengtais drabužiais įkrentam į minkštus krėslus, mus aptarnauja iki ausų išsišiepusi stiuardesė, klausdama, ar norime vyno paragauti, prieš įpilant į stiklo taures. O iš aukštai, pro lengvus debesėlius mes stebime Pietų Afrikos lygumas. Čia tai bent, kaip viskas netikėtai klostosi.

Verslo klasė. | Business class.

Tai galų gale, ar ką mes praradome šioje visoje istorijoje, ir ar ką atradome. Gal manėm, kad iššvaistėm laiko? Bet ar galime taip sakyti, kai jis mums atsipirko poilsiu, nepakartojama (tikėkimės) patirtimi, žmonių istorijomis ir gyvenimiškomis pamokomis. Na tiek to, nerimo dozė buvo gerokai viršyta, bet jį nurašėme į vieną svarbiausių kelionės nuotykių. Keista ta mūsų pažintis su Pietų Afrika, bet tokia jau dalia. Būdami lietuviais dar negalime laisvai keliauti kaip kiti europiečiai, ypač Afrikoje. Sveika Afrika, galų gale mes ant tavo raudonos žemės!