Zambija – pieniškas alus, raganos ir marazmas

balandžio 25, 2013 • LT • pagal
0 Komentarų

Su Zambijos viza pasuose kone įšliaužiame į oro uosto laukiamąjį, ir krestelime ant suolų. Kas dabar? Mes taip laukėme Afrikos žemės, o dabar jau tvirtai stovėdami ant jos, nebežinojome, kur toliau. Susikaupiame. Ne, į sostinę tikrai netrauksim, nes didmiesčių klegesys ir šaltumas jau gerokai įkyrėjęs, tad sukame į kitą pusę, tolyn nuo Lusakos. Regis nuo pat oro uosto vartų, autostopas kone maloniausia dalis – įkalbinėti vairuotojų daug nereikia, tad jau greitai barškam kokio sunkvežimėlio gale drauge su dar 7 pakeleiviais, apkrauti lentomis ir įsigrūdę tarp duonos kepalų ir kukurūzų miltų maišų. Čia prasideda pirmosios pamokos apie Zambijos žmonių gyvenimą, gausią šeimos sudėtį, jų sunkumus ir pasididžiavimus.

Gražūs ir linksmi pasirodė pirmieji Afrikiečiai. Mus pavėžinusi moteris. | Pretty and happy Zambians from the first minutes. The lady that gave us a lift.

Keliai mašinos policininkai

Debora, jauna dalykiška moteris, energingai mums rodo rangytis į automobilį. Nepavažiavus nė dešimties kilometrų, stabdo policija. Apie ją, kaip ir tikriausiai kituose kraštuose – tebūnie Kolumbija, Kirgiztanas, Rusija ar atokus Afrikos kaimelis – galima valandų valandas pasakoti vaizdžiai. Šįkart Deborai gali būti riesta nejuokais, nes ji šniukštinėdama savo papūstoje piniginėje, niekaip negali rasti savo teisių. ‘Ak, kaip nenoriu jiems mokėti pinigų’. Baudos čia neegzistuoja. Egzistuoja pakišos, priklausančios nuo tavo nusidėjimo lygio. Nerasti teisių, tai jau rimtas nemalonumas, tad policininkų keliais tūkstančiais kvačų nepapirksi. Laimei, įnikus jau visam ekipažui ieškoti prapuolėlių, radus jas po sėdynėmis, įtampa atslūgsta. Greičiausiai prie nieko daugiau prisikabinti nebus. Nors kūrybiškumas ar įkyrumas – kaip pavadinsi, taip nepagadinsi – čia kaip ir visame pasaulyje standartinis. Kai kada krovinys įtartinas, kai kada azungu (baltasis zambijoje ir malavyje) nežinia kaip gali būti vežamas juodojo. ‘Niekaip nesuprantu, kaip jus gali paimti juodasis, ir dar už dyką’. Kol kas policijai pernelyg neužkliūnam, o ir vairuotojas dar nenukenčia nuo tokių pakeleivių. Tik kol kas.

Visi labai smalsūs ir norintys pašnekėti. | Everyone very curious and wanting to chat.

Po tokios nejaukios įžangos, moteris džiugiai pasakoja apie savo darbą nevyriausybinėje organizacijoje, kurioje ji kovoja už moterų teises Zambijoje. Žemės moteriškosios atstovės negali turėti ar įsigyti (juk paveldi tik sūnūs), tad šioje srityje darbo daug, o darbininkų maža. Organizacija – kaip ir beveik visos organizacijos, kol kas deja išsilaikančios tik gerųjų vakarų dėka – amerikietiška, tad už moteris kovojama tikriausiai bus tol, kol bus vakarietiškų pinigų.

Tą vakarą pirmoji nakvynė Afrikoje. Kaskart papuolus į naują kontinentą ar šalį, iškyla klausimas, ant kokio akmens dėsime galvas. Vietiniai iškart perspėja – čia daug nacionalinių parkų, saugokitės liūtų, hienų ar dramblių. Iškyla naujas baimių aspektas greta meškų, gyvačių ar piktų žmonių. Su liūtais dar nebuvome susidūrę, ir greičiausiai lokiams skirto dujo balionėlio gali nepakakti. Anot vietinių patarimų, kol kas glausimės kaimeliuose. Tad pirmoji sėkminga naktis prie pareigūnų namų, prižiūrinčius parkus, mus paskatina ir toliau sėkmingai ieškoti nakvynės prie mokyklų, bažnyčių, ar vietinių žmonių kiemuose. Zambijoje žmonės nuovokūs, paslaugūs, ir gerbiantys asmeninę erdvę. Esame giliai nustebinti ir sužavėti.

Raganos

Į kadrą įsėlinęs driežiukas. | Lizard crossing the street.

Išgirdus pasiūlymą mus įsimesti į savo sukvežimio kabiną nemokamai, vairuotojai gūžteli pečiais, maždaug, kas čia per naujiena. Tačiau vos pajudėjus kelis metrus, sustoja. Ranka moja, suprask, pareikit, priimsim. ‘Pamačiau Karolio veidą per veidrodį ir jo skėstelėtas rankas ir pagalvojau, kad kodėl nepadėjus. Pinigai ateina ir išeina‘. Gerų žmonių derėjimo metas prasideda.

Iš pradžių pasikeitę keliomis kur kaip kada frazėmis, nebyliai laukiam pokalbio gilesnio tęsinio. O jam kaip iš gausybės rago atsivėrus, vos tą ragą galim benulaikyt.

‘Yra toks juokas‘, Vezis kikena, ‘kad jei tavo draugas serga, tu nubėk pas burtininką, išgerk žolelių arbatos už jį, ir tavo draugas pasveiks’. Jums gal atrodys ir naivu, tačiau žmonės čia pasitiki burtininkais labiau nei gydytojais. ‘Štai šitų medžių, vadinasi muleza‘ – mosteli ranka į pravažiuojamus medžius, Vezis – ‘lapai yra vaistas nuo visų ligų. Padarys užpilo ir gydys nuo AIDS‘. Sargių žmonės bijo, mat jie gi sukelia vėžį. Ir apskritai AIDS tai yra kažkieno užkeikimas, tad reikia nueiti pas burtininką, o šis jau padės. Ką gali patarti burtininkas? Nusiųs permiegoti su aštuonmete. Jei jau vyras mirė, tai brolis tikrai permiegos su brolio žmona, juk reikia užkeikimo atsikratyti. O jei kartais žmonės miestuose negali lengvai rasti tokių kiekviename kaime gyvenančių burtininkų, tereikia pasiskaityti laikraštį, kuriame platus pasirinkimas gelbėtojų, ir visos jūsų bėdos tą pačią dieną išsisklaidys kaip rūkas.

Žmonės maistą šildosi anglimis, kurias patys pasidaro iš vietos krūmų. Kodel ne pačius krūmus degina taip ir nesupratom. | People make their food by burning coal that they made from the surrounding bushes.

Daktaras Rašidas iš Malavio atvyko į Zambiją išspręsti visų jūsų problemų 100% natūraliai, galėsite pasirinkti kokį norite partnerį tą pačią dieną. Užmokestis po rezultato. Skambint 0972….
Dr. Chinamaya padidins jūsų organą ir finansus, ir sugrąžins mylimuosius per kelias valandas.
Gal bandėte kreiptis visur ir niekur nepasisekė? Mama Faith yra jūsų atsakymas ir išspręs visas jūsų problemas tą pačią dieną.
(Iš Post laikraščio skelbimų)

Nors iš pradžių Vezis ir Čakas gal kiek nekalbūs, tačiau ilgainiui jie kad įniko aiškinti ir kitus kasdienybės vingius, kad sunkiai jau buvo besustabdomi. Kelias it stalas – Kinijos dovana, kloniai ir kalnai ramiai sugulę atokaitoje, o per langą mums vis įpučia gaivaus oro. Ko daugiau norėti.

Pieniškas alus

‘Jūs tikriausiai visiems pasakosit ir rašysit, kad mes važiuodami gurkšnojame stiprų alkoholį skiestą kokakola‘. Mūsų nuostabai net ir vingiuoti kalnų keliai jiems atrodė veikiau kaip žaidimas. Girtuoklių, o kitaip čakolua, galima pamatyti kiekviename skersgatvyje. Žmonės čia dažniausiai geria baltą alų čibuku, pagamintą iš kukurūzų ir sorgo, ir anot vieno sutiktojo baltojo, klaikaus skonio. Iš pradžių mums atrodė, kad vyrai čia įsikibę į kartonines dėžutes pieno, tik ko tai jie kalba nerišliai ir akys sunkiai randa mūsų veidus. Ne pienas čia, ir ne kefyras, o alus, skaninantis nebeskanią žmogaus kasdienybę.

Sunkvežimis sulėteja, kol visiškai išjungus variklį, pradeda riedėti, o vairuotojas akylai stebi, kas bus už kampo. Policijos yra, tad vienam mūsų ir jo pagalbinkui tenka ridentis iš mašinos ir eiti per kaimelį pėsčiomis. Jei kabinoje bus užklupta daugiau nei du asmenys, bus vairuotojui riesta, mat greičiausiai taip jis prisideda vieną kitą kvačą (zambijos pinigą) prie savo atlyginimo. O kaip gi taip nepasidalinti su pareigūnu? Nevalia, dalintis reikia. O kadangi mes važiuojame veltui, ir vairuotojas neturės kuo dalintis, einam pėsčiomis. Visa laimė, nes kaimyninis sunkvežimis buvo nubaustas už tokį nedraugiškumą.

Naktis mokyklos bibliotekoje. Pietų ir Centrinėje Amerikoje miegodavom šalia degalinių, o čia mokyklos kiekviename kaimelyje, tad visada esame maloniai priimami. | Night in a school's library. In Central and South Americas we slept close to gas or police stations, but here schools are at every bigger village, so we are welcomed everytime for a stay.

Einant per kaimelį, jau gali matyti baltojo alaus draugijos mylėtojus bei balsiai tarškančias moteriškes, kioskeliuose pardavinėjančias žuvį ir kitas smulkmenas. Einant vilnija užuojautos banga. Niandžia kalba mums kaip burbuliujantis fontanas, tačiau mūsų kabinos kolega mielai verčia užuojautos turinį. Nuo Brazilijos laikų, kur sukando nežinia kas – uodai ar kažkokie vabalai – kojos ir rankos buvo nusėtos tvarkingomis eilėmis raudonų paburkusių burbulų. ‚Ojei, čia uodai taip?‘ Galvas linguoja, sudejuoja tiek vyrai tiek moterys, o keliems išsprūsta pyškinamas´sori sori sori‘ (atsiprašau). Ak, kad jie tik žinotų, kad ne Afrika šįkart atsakinga už užpuolusius niežulius. Bet visiems pasakoti mūsų painią kelionės istoriją darosi sunkiau. Todėl apsiribojame tik ateities vizijomis. Keliaujame žeme namo į Europą. Oho! Jiems kelias iki sienos atrodo ilgas ir nepakeliamas, kur jau ten tolyn. Bet burbulai padeda kad ir akimirkai, pasibendrauti su vietiniais.

Marazmas

Bibliotekoje: Marasmus - kūno išsekimas dėl maisto trūkumo. Simptomai: Visada alkanas, plonos išvaizdos, nervingo žvilgsnio, didelis pilvas ir seno žmogaus veidas.

Vuzis ir Čakas rieda labai lėtai, mat kieviename kaimelyje sustoja pristatyti taip trokštamo ir troškulio malšinančio pieniško alaus, tad mes užmatę, kad netoliese yra mokykla, paliekam vairuotojus toliau kaimams džiaugsmo dalinti. ‘Nuvesiu jus prie mokyklos’, pažada ir pažadą išpildo pilnai visai atsitiktinis žmogus. Nulydi mus prie mokytojų namų, kurie visada gražesni, didesni, cementiniai, o ne kaip paprastų mirtingųjų moliniai. Šiaip mokytojai pamokoms rengiasi kaip į šventę, dažniausiai šilkiniais įvairiaspalviais marškiniais, ir visada atrodo labai pasitempę. Mokytojai – matyt kaip ir derėtų būti – gal ir ne turčiai, bet pagarbos sulaukiantys išminčiai ir žinių skrynios. Kol Afrikos kaimuose internetas – kaip tolimas sapnas – mokytojai yra vieninteliai tarpininkai su anuo – neafrikiniu – pasauliu. Atidžiai išklausinėjami, kas esame ir su kuo valgomi, mes įleidžiami į pačią mokslo šerdį – biblioteką. Klausėm tik apie kelis metrus žemės palapinei, o jie nakčiai mus paliko prabangiai įsitaisiusius ant kilimo tarp knygų ir paveikslėlių. ‘O kaip – jums dušo nereikia?’ klausia mokytoja nužvelgdama mus dulkėtus. Jei yra šulinys, ryt semism vandens ir nusiprausime’ nenorėdami papildomo rūpesčio sukelti aiškiname. ‘Oj, mes tai užmigti negalėtume, jei nenusimaudytume kas vakarą’ akimirksniu pasijutome it didžiausios rašalo dėmės. Še tau Afrika, še tau vandens stoka. Žmonių drabužiai šviesūs ir skaistūs, namai tvarkingi, išpuoselėti.

Bibliotekoje akį patraukė paveiksliukas ant sienos su vaiku dideliu pilvu ir užrašu marazmas. Marazmu sergantys anksčiau atrodė kai kurie politikai ar biurokratai, o čia štai patarimai, ką daryti, kad fiziškai neišsektų, o kitaip neįgautų to marazmo, vaikai. Vietiniai čia dažnausiai valgo košę, ir jiems atrodo, kad jos turi pakakti, juk užkemša tuščią gurgiantį pilvą. Tokie marazmo kankinami vaikai yra per mažo svorio, senolio veido bruožų ir didelio pilvo. Anot paveiksliuko, ir regis jie labai vaizdžiai ir paprastai moko vietinius žmones prižiūrėti savo maistą: dar reikia tamsių žalumynų, riešutų, aliejaus ir valgis jau pilnavertis. Ironiška, bet tokios mokomosios priemonės turėtų kabėti ir kai kurių anglų namuose, vaikus maitinančius keptomis bulvytėmis.

Oras vėsus, o mašinų nėra per daugiausia, tai kam gi sėdėti. Pirmasis kontinentas, kuriame daugiausia tranzuojame eidami, o ne stovėdami. | Cool weather and a few cars, so why to sit waiting. It's the fist continent that we are walking while hitch-hiking.

Matyt edukacija vyksta puikiai, mat kaimeliuose tikrai pigiai gali nusipirkti žalumynų, pomidorų, ir riešutų. Mes iš paskos vietiniams paprastai prižiūrim savo racioną. Marazmo tikimės neįsigyti.

Jau Zambijoje mes pajutome tą nenumaldomą norą eiti. Atsikeliam iš ryto ir einam. Pravažiuoja viena kita mašina, o mes einam. Keliam ranką aukštyn, mašina sustoja, pameta kilometrą kitą, o tada vėl tolyn neratuoti batuoti pereiname ne vieną kaimelį, sustojam poilsiui prie pomidorų pardavėjo, nusiperkam centus kaštuojančią spurgą, ir kiūtinam tolyn. Skaisčiai žalios kalvos ir banguojančios smilgos, raudona žemė ir ramybė, ryto vėsa kelia nat kojų, ir atrodo galėtum eiti ir eiti į kitą pasaulio kraštą.

Afrika. Bandymas numeris vienas arba kaip dviejų ambasadų konsultacijos ir oro linijų kaltė mums kainavo 24 valandas už grotų, triskart skrydį per Atlantą ir gerą nerimo dozę

balandžio 2, 2013 • LT • pagal
3 Komentarai


´Vieną kartą aš keliavau į Pietų Afriką. Tada man buvo neleista atkeliauti į jų šalį. Jie patupdė mane į beprotnamį tarsi aš būčiau kalinys. Jie net neleido man paskambinti. Gėda. Tai Afrika.

(Raštelis paliktas viename skaitytų žurnalų. Ironiška, tačiau šios tušinuku rašytos eilutės paliktos prie skyrelio pavadinimu: ´Discovery nariai kviečiami pasidalinti įkvepiančiomis istorijomis´)

Johanesburgo oro uostas. Neutrali erdvė, per kurią žengiame tvirtai tikėdamiesi nusigauti iki sujungiamojo skrydžio į Svazilendą. Pietų Afrikos Respublikos vizos lietuviams kituose kontinentuose gauti neįmanoma (tik Danijoje ir Lenkijoje), tad idėjos pradėti mūsų Afrikos kelionę nuo pat pietų tenka atsisakyti. Renkamės kitą šalį, žinoma, arčiausią pietinės dalies, ir, aišku, tokią, į kurią vizų nereikia. Svazilendas.

Iš Danguas.| From the sky.

Pasus ir bilietus linksmai atkišam pareigūnui. ´Vizos?´ rūsčiai dilbtelėja neišmiegotu nuobodžiu žvilgsniu. ´Į Svazilendą vizų mums nereikia´, kaip pirmokai dar visai linksmai išpyškinam. ´Jei keliaujat į kaimyninę Pietų Afrikos šalį, jums reikia tranzitinės vizos´ atkirto pareigūnas kaip kirviu. Ojoj, mintyse švilptelėjom. Mes jau žinom, kad nei turistinės, nei tranzitinės vizos niekur negausime (nebent Europoj). Net dviejų PAR ambasadų (Brazilijoje akis į akį, o Danijoje telefonu) darbuotojai nė žodžio neužsiminė apie jokias tranzitines vizas, nors puikiai žinojo mūsų planus. Vėliau matome, net ir Lietuvos užsienio reikalų ministerija oficialiai jokios informacijos internete nepateikia. Ji tik atsiunčia dokumentą ´iš po stalo´, lyg tarp kitko.

Na ką gi, ambasadų darbuotojai namų darbų neišmoko. Tačiau PAR migracijos darbuotojai stebisi, kaip mus praleido oro linijos. O tai jau šiukštu negeras dalykas, ir už tai niu niu bus jos nubaustos 10 tūkstančių pinigų. Neklauskit kokių, nes jau mums nebe tai rūpėjo. Staiga mes nuo būdelės sulaikomi ir atvedami į niūrų kiek prišiukšlintą kambarėlį, kuriame jau daugiau nusidėjėlių pritupdyta. Tupiame ir mes šalia pasų padirbinėtojų ar šiaip nelaimėlių, kuriems tiesiog tąkart nepasisekė. Štai vienas iš Angolos, PAR pragyvenęs jau dvylika metų, staiga neįleidžiamas, mat kažkas nujojo jo tapatybę. Teks jam vėl keliauti atgalios, samdytis advokatus, ir taisyti nesusiklosčiusią padėtį. Kitam verslininkui vizoj varde klaidų privėlė. O ten žmogui iš Nigerio visai riesta bus, mat pareigūnas už paso suklastojimą jam žada liūdną likimą kalėjime. Tupime ir mes ausis suglaudę, laukdami, koks ten tas mūsų nuosprendis bus.

Darbas migracijos kontoroj vyksta nesparčiai, padrikai, kaip tikriausiai ne vienas yra skundęsis biurokratija bet kurioje šalyje. Pareigūnai niekaip nesusikaupia vienam atvejui. Jie čiumpa vieną prisidirbusįjį, tada kitą, aną jau numetę kampan. Mūsų klausia bene trečią kartą, iš kokio ten pasviečio esam. Kokie mūsų likimo vingiai bus išgauname bent trečiąją mūsų panikos valandą. Patys siūlom sprendimą – gal galėtumėme pirkti bilietą ir skristi į nekaimyninę šalį.

P.Afrika. | S.Africa

Regis pareigūnai atsargiai sutinka, o kol jie nepersigalvojo, mes it pamišę internete bandom surasti kokį ten skrydį. Duriam į kokią nors Afrikos šalį, ir žiūrim, ar bilietai nekainuoja žvėriškai. Regis, Zambija skamba neprastai – bilietai įkandami, o vizą galime pasidaryti tiesiai ant sienos. Viena afrikietė pareigūnė, tarpusavyje su kolegėmis caksėdama ir kaukšėdama (tokia jau viena iš Afrikos genčių kalbų, panaši į bušmėnų kalbą, teturinčią keturis įvairūs caksėjimus ir švilptelėjimus), bando mums pagelbėti. Bergždžiai, nes internetu lyg tyčia neįmanoma skrydžių pirkti. Jei pirksime oro uosto linijų kioskelyje, teks keist dolerius, bet mums grynųjų net suskaičiavus menkiausius banknotus, nebeužtenka. Kortele mokėti irgi negalima, nes ji mat ´kodu´. Taigi liekame it musę kandę, o pareigūnai persitempę nuo varganai suorganizuoto pačių darbo, netenka kantrybės ir išrašo mums dokumentą. Nepriimtieji. Deportuotieji. Atrodo žemė iš po kojų išslydo. Tai kas dabar? ´Oro linijos jumis pasirūpins´, nekantriai drėbė uniformuotas migracijos darbuotojas, ir nusisuko dirbti su kitu nelemtu atveju.

Mes su savo rankiniu bagažėliu nuvedami į nepriimtųjų buveinę, oficialiai ARM (Analytical Risk Management) vadinamą. O jei trumpai drūtai – miniatiūrinis kalėjimas pačiame oro uoste. Iš mūsų tuoj pat paimami visi elektroniniai daiktai ir tušinukai. ´Jūs ką, žurnalistai?´ – rūšiuodamas mūsų fotoaparatą, objektyvus, mikrafoną ir diktofoną, sužvairavo prižiūrėtojas. ´Taip´, it susitarę linktelėjom. ´Tai apie mane gerai parašykit´, susizgribo jis, pasitempė, ir nuo to laiko su mumis elgėsi it būtumėme geriausi jo bičiuliai. Šmaikštavo švelniau nei su kitais nepriimtaisiais, o ir durų neužrakindavo dienos metu. Tik nakčiai tai gaudavome miegoti ´po spyna´.

Valgyti visi vorele sugužėdavome į valgyklėlę, kurioje ir pasimatydavome su kitais dienos šviesą tik šioje patalpoje matančiaisiais, kol vienintelė juodukė moteriškaitė kažką sau niūniavo ir primindavo, kad jau laikas į savo celes. Du pakistaniečiai sėdi čia jau ketvirta para, o ir pabaigos nesimato. ´Niekas mums neduoda paskambinti namo, saviškiams esame dingę be žinios. Galime pirkti bilietą į Pakistaną´, aiškina verslininkais prisistatę, ´tačiau niekas mums neleidžia. Rūkyti irgi negalime, o tai nelengva´skundėsi jie. Vienas pareigūnas, prižiūrintis nusikaltuusius valgykloje, netikėtai šiurkščiai užbaubia ´ko vėpsai?´. Krūptelėjome, nors tai buvo skirta vienam pakistaniečiui. ´Nesuprantam, kodėl su mumis taip elgiasi´.

Paskambinti ir mes niekam negalime. Tik kad mes skambinti niekam ir neketinome. Kai keliaujame, savaitėmis neprisėdame prie interneto, tad saviškiai jau įpratę prie mūsų buvimo kažkuriame pasaulio pakrašty. Tačiau čia žmonės tvarkingai išskridę verslo reikalams, taip ir dingsta.

Grįžtam į savo pamišėlišku klounu ir piktdžiugiška žalia žuvimi išmargintomis sienomis celę. Negalim skųstis, neprasta ji. Niekas mūsų neišskyrė, nors ir iš pradžių ketino. Bet kadangi dabar jau turime draugą užtarėją pareigūną, tai likom drauge. Turim ir karšto vandens, ir bunkerines lovas, ir pavalgyti. Tai argi ne taip dažnai trūkstamas poilsis mums. Galiausiai atėmus kompiuterius ir tušinukus, ir darbuotis negalime. Nori to ar nenori tenka ilsėtis. Miegoti, valgyti, filosofuoti, verstis ant kito šono ir skaityti lietuviškus žurnalus. Tai jau taip, tik atėjus į vieną tų kamaraičių, mes netikėtai užmatome labai jau lietuviškais rašmenimis kvepiantį žurnalą. Tiksliai! National Geography Lietuva ir žurnalas Legendos. Anas dar visai nesenas, šios metų laidos. Taigi mūsų kraštiečių ir čia neseniai būta. ´Iš visur čia pabuvoja´, nusijuokia pareigūnas, kol mes aikčiojom tokiais radiniais. Juos sukrimtome per visas trūnijimo valandas. Tik ta nežinomybė neramino ir aplankęs jausmas, kad negali eiti kur nori, veikė keistai.

Jei siųs atgal, ir mums vėl iš naujo teks pirkti bilietus į Afriką, rūgščiai mums čia finansiškai atsirugs. Visas mintis vejam šalin, ir už sienos klausomės, kaip dejuoja vienas nelaimėlių, skųsdamasis pareigūnams, kad dingo jo pinigai. ´Kas yra, Penktas?´ šaukia jam nepatenkintas pareigūnas, o mums tik norisi susigūžti. Į mus kreipėsi vardais, nebuvome numeris Ketvirtas. Tačiau apima jausmas, kad esi beprotnamy. Matyt kažkas panašiai jautėsi, slapta palikdamas tą raštelį viename žurnalų. Susigėstam dėl savo nervinimosi, galiausiai mums tai mažų mažiausia nuotykis, o daugiausiai – prarasti pinigai, kuriuos kada nors uždirbsime. O šiems žmonėms – tai užkauptas gyvenimas, laisvės netekimas tikrai ne vienai parai ir kiti nemalonumai.

Pietų Afrikos Linijos iš pradžių kalba su mumis šiurkščiai, maždaug, kaip mes čia neturėjom reikiamų dokumentų. Nuosprendis – siųs atgal į Braziliją. Še tau kad nori. Rezultatas: prarastas laikas, pinigai, jaudulys, gėda būti vedamiems į lėktuvą it esame nusikaltėliai.

Graudžiai komiška, bet iš pradžių nė pati Brazilija neketina mūsų priimti, mat kaip perekšlės vištos besiblaškantys migracijos darbuotojai, irgi nežino ką su mumis daryti ir mūsų jau lankytame kontinente. Tad stoviniuojame, ką tik iš lėktuvo SAA oro linijų darbuotojų palydėti. Stačiai tarp žemės ir dangaus atsiduriame, nei Afrikoje, nei Pietų Amerikoje. Tai kur tolyn? Europa? Šalia esantis nigerietis, gal padirbęs keliavimo dokumentą, o gal tikrai atskridęs į konferenciją, įleidžiamas greitai, o mes tarp dienos ir nakties susipainioję (laiko juostų kaita daro savo), kiurksom ant suoliukų. Oro uosto darbuotojai paslapčia ateina ir klausinėja kolegų, kas čia mums atsitiko. O mes spėliojam, kas tolyn. Europa – taip dramatiškai ir neelegantiškai kelionės baigti nesinori. Afrika? Na, apsiraminę migracijos darbuotojai brazilai suvokia – nepriimti jie mūsų negali, tad sveika Brazilija, mes jaučiamės tavyje kaip namuose.

Toks Pietų Afrikos linijų skubotas sprendimas išsiųsti atgal į Braziliją patiems atsirūgo. Vėliau kompanijai tenka ne tik mums naują skrydį į norimą Afrikos šalį suorganizuoti, bet ir padengti keturių dienų pragyvenimo San Paule išlaidas. Iki pat paskutinės minutės nežinoję nuosprendžio, jau į rankas gavę bilietus į Zambiją, kone iki ašarų springom iš džiaugsmo. Tik tiek, kad laukė vėl tas nelemtas, jau iki skausmo pažįstamas Johanesburgo oro uostas. Ir kai antrą kartą susitraukę kaip paukščiukai prašliaužiam tą pačią būdelę, visai neužkliuvę, atsikvepiam. Galiausiai mūsų nuostabai, prieš pat lipant į lėktuvą į Lusaką, mūsų bilietus pareigūnė suplėšo (!). Mes giliai įkvepiam, kas vėl… Iš pluoštelio ji ištraukia naujus. Verslo klasė! Savo kelioniniais nudrengtais drabužiais įkrentam į minkštus krėslus, mus aptarnauja iki ausų išsišiepusi stiuardesė, klausdama, ar norime vyno paragauti, prieš įpilant į stiklo taures. O iš aukštai, pro lengvus debesėlius mes stebime Pietų Afrikos lygumas. Čia tai bent, kaip viskas netikėtai klostosi.

Verslo klasė. | Business class.

Tai galų gale, ar ką mes praradome šioje visoje istorijoje, ir ar ką atradome. Gal manėm, kad iššvaistėm laiko? Bet ar galime taip sakyti, kai jis mums atsipirko poilsiu, nepakartojama (tikėkimės) patirtimi, žmonių istorijomis ir gyvenimiškomis pamokomis. Na tiek to, nerimo dozė buvo gerokai viršyta, bet jį nurašėme į vieną svarbiausių kelionės nuotykių. Keista ta mūsų pažintis su Pietų Afrika, bet tokia jau dalia. Būdami lietuviais dar negalime laisvai keliauti kaip kiti europiečiai, ypač Afrikoje. Sveika Afrika, galų gale mes ant tavo raudonos žemės!