Zambija – pieniškas alus, raganos ir marazmas

Su Zambijos viza pasuose kone įšliaužiame į oro uosto laukiamąjį, ir krestelime ant suolų. Kas dabar? Mes taip laukėme Afrikos žemės, o dabar jau tvirtai stovėdami ant jos, nebežinojome, kur toliau. Susikaupiame. Ne, į sostinę tikrai netrauksim, nes didmiesčių klegesys ir šaltumas jau gerokai įkyrėjęs, tad sukame į kitą pusę, tolyn nuo Lusakos. Regis nuo pat oro uosto vartų, autostopas kone maloniausia dalis – įkalbinėti vairuotojų daug nereikia, tad jau greitai barškam kokio sunkvežimėlio gale drauge su dar 7 pakeleiviais, apkrauti lentomis ir įsigrūdę tarp duonos kepalų ir kukurūzų miltų maišų. Čia prasideda pirmosios pamokos apie Zambijos žmonių gyvenimą, gausią šeimos sudėtį, jų sunkumus ir pasididžiavimus.

Gražūs ir linksmi pasirodė pirmieji Afrikiečiai. Mus pavėžinusi moteris. | Pretty and happy Zambians from the first minutes. The lady that gave us a lift.

Keliai mašinos policininkai

Debora, jauna dalykiška moteris, energingai mums rodo rangytis į automobilį. Nepavažiavus nė dešimties kilometrų, stabdo policija. Apie ją, kaip ir tikriausiai kituose kraštuose – tebūnie Kolumbija, Kirgiztanas, Rusija ar atokus Afrikos kaimelis – galima valandų valandas pasakoti vaizdžiai. Šįkart Deborai gali būti riesta nejuokais, nes ji šniukštinėdama savo papūstoje piniginėje, niekaip negali rasti savo teisių. ‘Ak, kaip nenoriu jiems mokėti pinigų’. Baudos čia neegzistuoja. Egzistuoja pakišos, priklausančios nuo tavo nusidėjimo lygio. Nerasti teisių, tai jau rimtas nemalonumas, tad policininkų keliais tūkstančiais kvačų nepapirksi. Laimei, įnikus jau visam ekipažui ieškoti prapuolėlių, radus jas po sėdynėmis, įtampa atslūgsta. Greičiausiai prie nieko daugiau prisikabinti nebus. Nors kūrybiškumas ar įkyrumas – kaip pavadinsi, taip nepagadinsi – čia kaip ir visame pasaulyje standartinis. Kai kada krovinys įtartinas, kai kada azungu (baltasis zambijoje ir malavyje) nežinia kaip gali būti vežamas juodojo. ‘Niekaip nesuprantu, kaip jus gali paimti juodasis, ir dar už dyką’. Kol kas policijai pernelyg neužkliūnam, o ir vairuotojas dar nenukenčia nuo tokių pakeleivių. Tik kol kas.

Visi labai smalsūs ir norintys pašnekėti. | Everyone very curious and wanting to chat.

Po tokios nejaukios įžangos, moteris džiugiai pasakoja apie savo darbą nevyriausybinėje organizacijoje, kurioje ji kovoja už moterų teises Zambijoje. Žemės moteriškosios atstovės negali turėti ar įsigyti (juk paveldi tik sūnūs), tad šioje srityje darbo daug, o darbininkų maža. Organizacija – kaip ir beveik visos organizacijos, kol kas deja išsilaikančios tik gerųjų vakarų dėka – amerikietiška, tad už moteris kovojama tikriausiai bus tol, kol bus vakarietiškų pinigų.

Tą vakarą pirmoji nakvynė Afrikoje. Kaskart papuolus į naują kontinentą ar šalį, iškyla klausimas, ant kokio akmens dėsime galvas. Vietiniai iškart perspėja – čia daug nacionalinių parkų, saugokitės liūtų, hienų ar dramblių. Iškyla naujas baimių aspektas greta meškų, gyvačių ar piktų žmonių. Su liūtais dar nebuvome susidūrę, ir greičiausiai lokiams skirto dujo balionėlio gali nepakakti. Anot vietinių patarimų, kol kas glausimės kaimeliuose. Tad pirmoji sėkminga naktis prie pareigūnų namų, prižiūrinčius parkus, mus paskatina ir toliau sėkmingai ieškoti nakvynės prie mokyklų, bažnyčių, ar vietinių žmonių kiemuose. Zambijoje žmonės nuovokūs, paslaugūs, ir gerbiantys asmeninę erdvę. Esame giliai nustebinti ir sužavėti.

Raganos

Į kadrą įsėlinęs driežiukas. | Lizard crossing the street.

Išgirdus pasiūlymą mus įsimesti į savo sukvežimio kabiną nemokamai, vairuotojai gūžteli pečiais, maždaug, kas čia per naujiena. Tačiau vos pajudėjus kelis metrus, sustoja. Ranka moja, suprask, pareikit, priimsim. ‘Pamačiau Karolio veidą per veidrodį ir jo skėstelėtas rankas ir pagalvojau, kad kodėl nepadėjus. Pinigai ateina ir išeina‘. Gerų žmonių derėjimo metas prasideda.

Iš pradžių pasikeitę keliomis kur kaip kada frazėmis, nebyliai laukiam pokalbio gilesnio tęsinio. O jam kaip iš gausybės rago atsivėrus, vos tą ragą galim benulaikyt.

‘Yra toks juokas‘, Vezis kikena, ‘kad jei tavo draugas serga, tu nubėk pas burtininką, išgerk žolelių arbatos už jį, ir tavo draugas pasveiks’. Jums gal atrodys ir naivu, tačiau žmonės čia pasitiki burtininkais labiau nei gydytojais. ‘Štai šitų medžių, vadinasi muleza‘ – mosteli ranka į pravažiuojamus medžius, Vezis – ‘lapai yra vaistas nuo visų ligų. Padarys užpilo ir gydys nuo AIDS‘. Sargių žmonės bijo, mat jie gi sukelia vėžį. Ir apskritai AIDS tai yra kažkieno užkeikimas, tad reikia nueiti pas burtininką, o šis jau padės. Ką gali patarti burtininkas? Nusiųs permiegoti su aštuonmete. Jei jau vyras mirė, tai brolis tikrai permiegos su brolio žmona, juk reikia užkeikimo atsikratyti. O jei kartais žmonės miestuose negali lengvai rasti tokių kiekviename kaime gyvenančių burtininkų, tereikia pasiskaityti laikraštį, kuriame platus pasirinkimas gelbėtojų, ir visos jūsų bėdos tą pačią dieną išsisklaidys kaip rūkas.

Žmonės maistą šildosi anglimis, kurias patys pasidaro iš vietos krūmų. Kodel ne pačius krūmus degina taip ir nesupratom. | People make their food by burning coal that they made from the surrounding bushes.

Daktaras Rašidas iš Malavio atvyko į Zambiją išspręsti visų jūsų problemų 100% natūraliai, galėsite pasirinkti kokį norite partnerį tą pačią dieną. Užmokestis po rezultato. Skambint 0972….
Dr. Chinamaya padidins jūsų organą ir finansus, ir sugrąžins mylimuosius per kelias valandas.
Gal bandėte kreiptis visur ir niekur nepasisekė? Mama Faith yra jūsų atsakymas ir išspręs visas jūsų problemas tą pačią dieną.
(Iš Post laikraščio skelbimų)

Nors iš pradžių Vezis ir Čakas gal kiek nekalbūs, tačiau ilgainiui jie kad įniko aiškinti ir kitus kasdienybės vingius, kad sunkiai jau buvo besustabdomi. Kelias it stalas – Kinijos dovana, kloniai ir kalnai ramiai sugulę atokaitoje, o per langą mums vis įpučia gaivaus oro. Ko daugiau norėti.

Pieniškas alus

‘Jūs tikriausiai visiems pasakosit ir rašysit, kad mes važiuodami gurkšnojame stiprų alkoholį skiestą kokakola‘. Mūsų nuostabai net ir vingiuoti kalnų keliai jiems atrodė veikiau kaip žaidimas. Girtuoklių, o kitaip čakolua, galima pamatyti kiekviename skersgatvyje. Žmonės čia dažniausiai geria baltą alų čibuku, pagamintą iš kukurūzų ir sorgo, ir anot vieno sutiktojo baltojo, klaikaus skonio. Iš pradžių mums atrodė, kad vyrai čia įsikibę į kartonines dėžutes pieno, tik ko tai jie kalba nerišliai ir akys sunkiai randa mūsų veidus. Ne pienas čia, ir ne kefyras, o alus, skaninantis nebeskanią žmogaus kasdienybę.

Sunkvežimis sulėteja, kol visiškai išjungus variklį, pradeda riedėti, o vairuotojas akylai stebi, kas bus už kampo. Policijos yra, tad vienam mūsų ir jo pagalbinkui tenka ridentis iš mašinos ir eiti per kaimelį pėsčiomis. Jei kabinoje bus užklupta daugiau nei du asmenys, bus vairuotojui riesta, mat greičiausiai taip jis prisideda vieną kitą kvačą (zambijos pinigą) prie savo atlyginimo. O kaip gi taip nepasidalinti su pareigūnu? Nevalia, dalintis reikia. O kadangi mes važiuojame veltui, ir vairuotojas neturės kuo dalintis, einam pėsčiomis. Visa laimė, nes kaimyninis sunkvežimis buvo nubaustas už tokį nedraugiškumą.

Naktis mokyklos bibliotekoje. Pietų ir Centrinėje Amerikoje miegodavom šalia degalinių, o čia mokyklos kiekviename kaimelyje, tad visada esame maloniai priimami. | Night in a school's library. In Central and South Americas we slept close to gas or police stations, but here schools are at every bigger village, so we are welcomed everytime for a stay.

Einant per kaimelį, jau gali matyti baltojo alaus draugijos mylėtojus bei balsiai tarškančias moteriškes, kioskeliuose pardavinėjančias žuvį ir kitas smulkmenas. Einant vilnija užuojautos banga. Niandžia kalba mums kaip burbuliujantis fontanas, tačiau mūsų kabinos kolega mielai verčia užuojautos turinį. Nuo Brazilijos laikų, kur sukando nežinia kas – uodai ar kažkokie vabalai – kojos ir rankos buvo nusėtos tvarkingomis eilėmis raudonų paburkusių burbulų. ‚Ojei, čia uodai taip?‘ Galvas linguoja, sudejuoja tiek vyrai tiek moterys, o keliems išsprūsta pyškinamas´sori sori sori‘ (atsiprašau). Ak, kad jie tik žinotų, kad ne Afrika šįkart atsakinga už užpuolusius niežulius. Bet visiems pasakoti mūsų painią kelionės istoriją darosi sunkiau. Todėl apsiribojame tik ateities vizijomis. Keliaujame žeme namo į Europą. Oho! Jiems kelias iki sienos atrodo ilgas ir nepakeliamas, kur jau ten tolyn. Bet burbulai padeda kad ir akimirkai, pasibendrauti su vietiniais.

Marazmas

Bibliotekoje: Marasmus – kūno išsekimas dėl maisto trūkumo. Simptomai: Visada alkanas, plonos išvaizdos, nervingo žvilgsnio, didelis pilvas ir seno žmogaus veidas.

Vuzis ir Čakas rieda labai lėtai, mat kieviename kaimelyje sustoja pristatyti taip trokštamo ir troškulio malšinančio pieniško alaus, tad mes užmatę, kad netoliese yra mokykla, paliekam vairuotojus toliau kaimams džiaugsmo dalinti. ‘Nuvesiu jus prie mokyklos’, pažada ir pažadą išpildo pilnai visai atsitiktinis žmogus. Nulydi mus prie mokytojų namų, kurie visada gražesni, didesni, cementiniai, o ne kaip paprastų mirtingųjų moliniai. Šiaip mokytojai pamokoms rengiasi kaip į šventę, dažniausiai šilkiniais įvairiaspalviais marškiniais, ir visada atrodo labai pasitempę. Mokytojai – matyt kaip ir derėtų būti – gal ir ne turčiai, bet pagarbos sulaukiantys išminčiai ir žinių skrynios. Kol Afrikos kaimuose internetas – kaip tolimas sapnas – mokytojai yra vieninteliai tarpininkai su anuo – neafrikiniu – pasauliu. Atidžiai išklausinėjami, kas esame ir su kuo valgomi, mes įleidžiami į pačią mokslo šerdį – biblioteką. Klausėm tik apie kelis metrus žemės palapinei, o jie nakčiai mus paliko prabangiai įsitaisiusius ant kilimo tarp knygų ir paveikslėlių. ‘O kaip – jums dušo nereikia?’ klausia mokytoja nužvelgdama mus dulkėtus. Jei yra šulinys, ryt semism vandens ir nusiprausime’ nenorėdami papildomo rūpesčio sukelti aiškiname. ‘Oj, mes tai užmigti negalėtume, jei nenusimaudytume kas vakarą’ akimirksniu pasijutome it didžiausios rašalo dėmės. Še tau Afrika, še tau vandens stoka. Žmonių drabužiai šviesūs ir skaistūs, namai tvarkingi, išpuoselėti.

Bibliotekoje akį patraukė paveiksliukas ant sienos su vaiku dideliu pilvu ir užrašu marazmas. Marazmu sergantys anksčiau atrodė kai kurie politikai ar biurokratai, o čia štai patarimai, ką daryti, kad fiziškai neišsektų, o kitaip neįgautų to marazmo, vaikai. Vietiniai čia dažnausiai valgo košę, ir jiems atrodo, kad jos turi pakakti, juk užkemša tuščią gurgiantį pilvą. Tokie marazmo kankinami vaikai yra per mažo svorio, senolio veido bruožų ir didelio pilvo. Anot paveiksliuko, ir regis jie labai vaizdžiai ir paprastai moko vietinius žmones prižiūrėti savo maistą: dar reikia tamsių žalumynų, riešutų, aliejaus ir valgis jau pilnavertis. Ironiška, bet tokios mokomosios priemonės turėtų kabėti ir kai kurių anglų namuose, vaikus maitinančius keptomis bulvytėmis.

Oras vėsus, o mašinų nėra per daugiausia, tai kam gi sėdėti. Pirmasis kontinentas, kuriame daugiausia tranzuojame eidami, o ne stovėdami. | Cool weather and a few cars, so why to sit waiting. It's the fist continent that we are walking while hitch-hiking.

Matyt edukacija vyksta puikiai, mat kaimeliuose tikrai pigiai gali nusipirkti žalumynų, pomidorų, ir riešutų. Mes iš paskos vietiniams paprastai prižiūrim savo racioną. Marazmo tikimės neįsigyti.

Jau Zambijoje mes pajutome tą nenumaldomą norą eiti. Atsikeliam iš ryto ir einam. Pravažiuoja viena kita mašina, o mes einam. Keliam ranką aukštyn, mašina sustoja, pameta kilometrą kitą, o tada vėl tolyn neratuoti batuoti pereiname ne vieną kaimelį, sustojam poilsiui prie pomidorų pardavėjo, nusiperkam centus kaštuojančią spurgą, ir kiūtinam tolyn. Skaisčiai žalios kalvos ir banguojančios smilgos, raudona žemė ir ramybė, ryto vėsa kelia nat kojų, ir atrodo galėtum eiti ir eiti į kitą pasaulio kraštą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>