Iš Puerto Obaldijos į Kapurganą, nediduką uostą jau Kolumbijos teritorijoje, atkakome gana anksti. Bet nepakankamai, kad spėtumėme į mums jau bene ketvirtąją motorinę valtį šioje Kolumbijos kelionės raizgalynėje. Paskutinė mums valtis turės nukelti į Turbo, iš kur galų gale nutiesti keliai žemyn kontinentu.

Kėlimasis jūra į Kolumbijos miestą Turbo. | A boat to Columbia, Turbo.

Pati Kapurgana – tai pravažiuojančiųjų spąstai. Tą pačią dieną atvykus čia, į Turbo jau nebeišvyksi, mat motorinė vienintelė valtis (visiškas teritorijos monopolis) keliasi anksti ryte. Tad nori nenori keliautojams reiks ieškoti prieglobsčio. Kainos nėra jau tokios kosminės, tai žmonės ir nesibaido. Kai kurie neplanuotai ir ilgiau pasilieka. Juk čia, gal ir neideali, bet idilė. Kai pasieniečiui išsiplepame, kad ketiname statyti palapinę paplūdymyje, jis panūsta bauginti, kad policija tikrai to neleis daryti.

Vis tiek būtumėme tai darę, jei ne hondūrietis, radęs pigią vietą (už lovą – 3$, už hamaką 2$), ir mums ją parodė. Mums jau reikėjo po kelionės jūra įdruskintus kūnus nuplauti ir net sukietėjusius nuo druskos aprėdus išvelėti gėlame vandenyje. Vaizdas neprastas – siūbuoji hamake, o tave užliūliuoja Karibų jūros bangos. Arba jų šėlsmas ilgai dar neleidžia užmigti.

Kiekvieno keliaujančiojo istorija savita. Vienas štai valties bendrakeleivis meksikietis keliauja į Rio de Žaneirą ieškoti laimės gaminant maistą ir mokytis kapueiros, argintinietė jau ne vieną mėnesį pati sau viena keliauja iš Meksikos namo, o štai hondūrietis turi nei menką, nei per didelę svajonę. Jis svajoja įkurti filosofijos mokyklą Hondūre, tad (per pažįstamus žinoma) dabar jis važiuoja į Venesuelą susitikti su pačiu prezidento Hugo Chaveso broliu, kad aptartų šiuos subtilius reikalus. ‘Mes kalbame apie didelius pinigus’ jis gudriai mirkteli. Mokykla būtų įkurta ne tik Hondūre, bet ir pačioje Venesueloje, tad ir prezidento brolis turėtų būti projektu sugundytas. ‘O jei ne – viską mesiu, ir važiuoju į Braziliją numirti’ atsidūstas Herclogas. Arba kitais žodžiais, pradėti kažką naujo ir visai kitokio. ‘Toks jau aš žmogus’, jis samprotauja, ‘arba viskas, arba nieko. Negaliu pradėti nuo mažų dalykų, man reikia visko.’ Na ką gi, linkime jam sėkmės, o patys savo istoriją tęsiame tolyn.

Hostelyje už du dolerius. | In a Hostel for two dollars.

Ryte jau mindžiukuoja nemažas būrys žmonių, kurie turės sutilpti į tą vieną valtį. Mums, laimei, paskutinė. Netikėtai sužinome, kad už bagažo viršsvorį teks susimokėti. ‘Koks didžiausias galimas svoris?’ nerimastingai teiraujamės. ’10 kilogramų’ net švilptelime. Skaudžiai čia mums, nes net be vandens mūsų kuprinės sveria ne mažiau 23-25kg. O gandai, kiek už papildomus kilogramus reikės mokėti, tarp keleivių sklando įvairūs. Mes Ryanairo griežtos politikos išmuštrinti, pradedame greitą daiktų inventorizaciją ir pertvarkymą. Skardinės eina į kišenes, ir greitai atrodom kaip princesės pūstom sukniom, ir nors siaubingai karšta, aunamės savo kelioninius batus, ir visos kitos sunkios smulkmės eina tiesiai į rankinį bagažą, kurio sveriantysis, laimei, nepastebi. Galiausiai grubiais svarstyklininko paskaičiavimais, sudėjimais ir nuolaidomis, mums visa tai atsieina apie 8$. Neprastai, nes visi kiti su daug mažesniu bagažu mokėjo bent po kelis dolerius.

Siaubo rajonai

Kolumbija jau pusšimtį metų gurguliuojanti savo nesutvarkomu katilu: narko verslo karteliai, kairieji FARC sukilėliai (revoliucinės karinės Kolumbijos pajėgos), tarsi atstovaujantys vargingąją Kolumbiją, juos medžiojančios dešiniosios sukarintos grupuotės UAC (jungtinės Kolumbijos savigynos pajėgos), dažnai netgi pačių narko lordų finasiškai remiamos. Šios grupės turi tiek narkotikų pervežimo, tiek terorizmo aktų šleifą. Tad galime suprasti, kad žmonių reakcijos Kosta Rikoje ir Panamoje sužinojus, kad keliaujame TEN, buvo apgailestaujančios, gilaus atodūsio kupinos, ir galiausiai palinkinčios ypatingos sėkmės. Nieko nuostabaus – dar prieš 10, na 15 metų, pasak vietinių, čia žmonės ir į gatves vengdavo eiti. Tad gal ir po šiai dienai nerimo atšvaitai vis dar veiduose. ‘Kaip taip įvyko, kad situacija pradėjo gerėti?’ Klausiam. Liaupsės tenka prezidentui Álvaro Uribe, tarnavusiam valstybei 2002-2010 metais, su JAV pagalba kovojusiam prieš narkotikų verslą.

Dulkėti dulkėti keliai. | Dusty dusty roads.

Tranzuoti sekėsi sunkiai, ir ne dėl to, kad žmonės nesuprastų šio koncepto. ‘Kola’ – raktinis žodis, ir visi puikiai supranta kas tai yra. Tarp kitko, šis žodis padės visiems tranzuojietiems čia ar Venesueloje. Sunkvežimio vairuotojas kaip įkirptas kartojo, kad keliaujam vienu pavojingiausių kelių. Jei atvirai – kokos keliu. Į kairę ir dešinę haziendos (dideli 10 000 akrų ūkiai) iš pirmo žvilgsnio kone rojaus užkampiai. Žolę rupšnoja karvutės šalia kūdros – idiliškas kaimo vaizdelis, visai galimas kur nors ir Lietuvoje. ‘Tačiau teeen’ mosteli ranka vairuotojas, ‘kalnuose auga koka’. Jos apdirbtas derlius keliauja Karibų jūra vandeninėmis priemonėmis į šiaurę – alternatyva keliaujantiems kvaišalams žeme ar oru. Pasieks jie JAV, iki šiol vis dar didžiausių kokaino vartotojo titulą turinčią. ‘O susišaudymai šiame regione, oooo!!! Kitą kartą kai atvažiuosi, ir manęs jau nebebus. Brolį jau nušovė. Praeitą savaitę žmogų – va tame upelyje, kur pravažiavom – nuo tilto numetė perrėžtais viduriais. O jei ką įskundi policijai, gyvas neliksi. Ir policija nesikiša. Jei jūsų šalyje kas penkis žmones sušaudytų, kaip čia kad. Aišku, šalis visa sužinotų. O čia… ‘ nusivylusiai mostelėjo vairuotojas. ‘Va čia jus ir paleisiu, nes man reikia sukti. Tik iš šito miestelio vietoj jūsų keliaučiau greitai lauk. Ir žiūrėkit, ar niekas jūsų nefotografuoja. Į jus žiūrėdami ar telefonu nešneka. O štai šitas namas – anksčiau baltasis gyveno. Kur jis dingo, niekas nežino. Sėkmės jums’.

Plytų sunkvežimyje kratantis dulkėtais keliais. | In the back of a brick truck.

Sėkmės. Karolis viršuje su daiktais ant krovinio ramus, o man visa tą tiradą išklausius pagaugais kūnas nuėjęs. Kuprines ant pečių ir žingsniuojam. Taip gali ir nejuokais paranojiškas pasidaryti. Sustojam nusipirkti bandelių, apsidairom, ar niekas nespokso. Aišku, kad spokso! Taigi ar dažnai čia keliautoją tokį vat grybaujantį pamatyti – staigmena didelė. Svarbiausia gyventojų smalsumo nesupainioti su rezgamomis pinklėmis, ir tada šaltakraujiškai keliauti tolyn. Tačiau bandelių sukirsti ant kelio nesustojame, paknopstom sukemšame eidami. Sustoja motorinis miniatiūrinis taksi. Vietos – vos dviejų žmonių užpakaliams suremti, o kur jau mūsų grandiozinis neelegantiškas bagažas. Bet žmogaus akys draugiškos, ir atrodo, kad linkęs palaukt, kol keturi asmenys – mes du ir dvi kuprinės – išsiteksim. Išleisdamas, jis mums mirkteli. Čia jau saugu.
Tikriausiai taip visoje Kolumbijoje ir laviruosim tarp klausimų: ar čia tikrai taip nesaugu, ar žmonės tiesiog įsibauginę.

Nakvynės: pragaras ir rojus

Kitur pamatę kampą laisvą, statydavome palapinę ir tiek. Ryte vis tiek anksti prabundam, ir į kelią. Bet čia visur tos haziendos, ūkiai. Aptverta. Gal lipti reiktų, juk tik nakčiai, niekas nematys. Bet o jei kas ateis naktį savo ūkio apžiūrėti. Nežinia, ką darytų nutvėrę. Jau einant keliu norisi kartais mažesniam už pelę būti, o pele apsigyventi kažkieno dirvonuose… Sutemo, ir jau reikia gultis. Pašiūrė. Lyg kažkas čia bananus pardavinėjo, primėtyta žievių. Gal čia irgi priklauso haziendai. Nebėra jėgų, statomės palapinę. Juolab, kad keletą kartų jau klausėm vieno kito namo, ar leistų mums palapinę nakčiai pasisitatyti. Suglumę, purto galvas. Hmm, pirma šalis šitaip…

Kolumbijos maistas kiek priminė lietuvišką, mėsos, sriubos… | Food in Columbia remainded us of Lithuanian cuisine a bit.

Naktis – pragaras. Kažko susuko vidurius. Karšta. Devintas prakaitas seniai jau ant kilimėlio, o vandens dešimtam nelabai ir liko. O dar į tualetą spaudžia – teks paskutinius lašus atiduot. Oras seniai visas palapinėje iškvėpuotas – likusios tik baugios liekanos. Į palapinę neprašytas lenda tų perkaitusių švinktelėjusių bananų žievių kvapas. Akys stačios, nosis užsiraičius, užmigt neis. Išlendu lauk. Mėnulis, gal truputį vėsiau. Bluosto tąnakt sudėti nepavyks.

Ryte perkarusiomis akimis, suriestu skrandžiu. Iš kur ne kur išlenda ūkio – pasirodo prie kelio dvokianti pašiūrė priklauso jam – savininkas. Iš pradžių perbėga mintimis kaip skaitliukais visi vakar dienos brukti perspėjimai, gąsdinimai. Nejuokais mintyse už tą žmogų matai jau išsitraukiant kokį kalašnikovą ir trinktelint įsibrovėliams. Tokiam mintis nupurto. Jis nusišypso matydamas mūsų vyniojamą palapinę. ‘Nieko tokio, kad čia buvot. Čia mano ūkis. Ten bananai, čia kokosai. Kur keliaujat?’. Keliuku atrieda nepraustomis burnomis už sprindį vos didesni vaikai. Ir dar tas pats raudonais marškiniais draugas, o gal darbininkas, mus matęs ir matys šeimininkui apie įsibrovėlius pasakęs. ‘Gal galiu jums kuo padėti? – gal vandens. Apie jį jau nuo vakar vakaro abiems mintis sukosi. ‘Pas mane vanduo geras’ atneša mums mūsų pūslę. Išeinam. Pažintis, kaip ir dešimtys kitų. O vis tiek, kažkur giliai kažkius niekingus įtarimus rezgi, ar tikrai jis ‘gerietis’.

Naujas rekordas! 7 val. laukimo.. nieks nestojo.. o taip baisiai karšta.. | New record! 7h of waiting.. in a boiling sun :/

Kitos dienos legalios vietos nakvynei paieškos pasibaigia kiek paprasčiau. Meksikoje ar Gvatemaloje ne kartą statydavomės prie degalinių, ir darbuotojai būdavo paslaugūs it būtų kokio prašmatnaus viešbučio darbuotojai. Monterijoje priėję ir paklausę lygiai tokį pat klausimą, išgirstam ‘o laužą neketinate kūrenti?’. Prie degalinės? Tokia mintis nebuvo šovus. Bet matyt neįtikinamai nuskambėjom, todėl darbuotojai parodė šalia gyvenamųjų namų laukus, ir per jį tiesiamą kelią. Mums tiktų. Bet sargams ne. Jie siunčia mus į kažkokius užkampius. Nieko tokio, ateinam į tą jų nurodytą parkelį. Šabakštynai, o dalgio tai nėra. Pasistatom prie pat elektra apmūturiuotos tvoros kažkokio turčiaus namo. Tą naktį kaskart verčiantis ant šono, šunys skalydavo it patrakę. Geriau vartytis mažiau ir kvėpuoti taupiau.

Papūga! | Parrot!

Kolumbijoje pasiekiame savo laukimo rekordą. Kodėl laukėme šešias valandas Australijoje, nekyla klausimas. Ten mašina per valandą viena kita prašniodavo, manydama, kad esame kengūros. O čia srautas padorus. Pradedam sukti galvą, kaip čia paįmantrinus tą mūsų tranzą. Keičiam stovėjimo vietą bent kelis kartus. Nieko. Veidai marmuriniai. Ant pakelėje rastos lentos užrašom vieną iš galimų miestelių – gal kas atpažins ir bent taip susigundys sustoti. Išgauname vieną kitą šypseną. Galiausiai po septynių valandų mums sustoja automobilis atvėręs mums duris keturioms gero poilsio dienoms.

Chuako yra ūkininkas. Kiek turi ūkių ūkelių finkų finkelių mes taip ir nebesuskaičiavome. Nors apsistojome ir vienoje jo prašmatnioje finkoje, o vėliau ir namelyje prie jūros, labiausiai dabar prisimename pirmutinį pokalbį iš ryto. Ne turtai mus sužavėjo, o jo romus būdas ir filosofinis požiūris į gyvenimą. Dar šeimininkui saldžiai miegant, mes susėdę šnekėjomės apie turtus ir laimę. Spalvotos prijaukintos, tačiau laisvos pilietės papūgos vaikščiojo palei vištų gardą nė nesidrovėdamos, kad šios gali pavydėti geros spalvų gamos ir stiprių sparnų. Kas svarbiausia gyvenime? Šlovė? Turtai? Kodėl mūsų tai netraukia… Ar mes teturėdami tas kuprines ir keliaudami metus su esminiais dalykais, galime būti ne mažiau laimingi nei ūkininkas, turintis tris šimtus karvių.

Chuako

Chuako atsikėlė, ir begurkšnojant ryto kavą, išsišnekėjome. Nors prieš akis naujausias plokščiaekranis, stalas sunkaus tvirto mdžio, ir viskas aplink dvelkia kokybe, o ir neprasta kaina, staiga jis atsineša šūsnelį knygų, ir prabyla mus nustebindamas. ‘Mėgstu skaityti knygas’ pasakojo jis. Kai buvau devyniolikos, tėtis man užrašė geriausių knygų sąrašą’. Į rankas jis paėmė viršutinę knygą. Šopenhaueris. ‘Šopenhaueris man patinka labiausiai. Jis pasakoja, kaip gyventi. Ir tai tinka šiai dienai neprasčiau nei anomis’. Volteras, Nyčė, Jytso poezija. Laiko patikrinta klasika. ‘Aš ir savo dukrą skatinu skaityti gerą klasiką. Jei nori perskaityti kokią tai kitą knygą, tai tik po to, kai perskaito rimtos literatūros. Bendraamžius seniai aplenkus.
‘Tačiau jei neturėtumėte turtų? Tų 300 karvių? Ar vis dar būtumėte laimingas? provokuojame. ‘Mano gyvenime svarbiausia yra šeima ir knygos. Jei tik tai turėčiau, vis tiek jausčiausi labai laimingas’. Taip nenumanydamas jis atsakė į mūsų rytinius paleibaseininius klausimus apie turtą ir laimę.

Nors Chuako pažinome vos kelios dienos, jis mumis rūpinosi it senais gerai draugais. Maudėmės šiltoje Karibų jūroje, lankėmės pas seserį, ilsėjomės, žaidėme su šunimis. Net iš atminties išblėso tos pragariškai karštos naktys. Mėgaujamės tomis rojaus akimirkomis. Prie jų neprisirišime, kaip ir prie nieko šioje kelionėje. Viskas laikina, nors prisiminimai bet kokio sunkio ar lengvio džiugina.

Senieji miestai

Kartagena | Cartagena

Tačiau ateina metas vėl kilti į Kelią. Dar juk ketiname užsukti į pusę tūkstantmečio skaičiuojančią, visų taip šlovinamą Kartageną, anot kai kurių keliautojų bene gražiausią miestą Pietų Amerikoje. Nei vienas koučserferis neatsakė – o taip gali atsitikti su populiariomis vietomis – mes vis tiek surezgame planą. Miegosime šalia miesto, ryte į miestą, o vėliau statysimės palapinę ir vėl už miesto. Vietos gal ir ne rinktinės – prie statybų aikštelės ar tilto – tačiau jos pakankamos ramiam miegui.

Apie Kartageną. Gal tai ir nebuvo tobulas europinis miestas, tačiau senamiesčio užkampiai priminė prancūziško ar estiško senamiesčio užkaborius. Daug patyręs šis miestas – laužytas, degintas, perduotas, atimtas. Kadaise buvęs ne tik aukso ar sidabro, bet ir oficialus vergų uostas (tik Verakrūzas Meksikoje ir Kartagena buvo oficialieji uostai vergų prekybai).

Prie Kartagenos didžsiosios sienos. | Walking by the Cartagena's famous defence walls.

Savo sraigiškomis kuprinėmis mes kepurnėjome karštais miesto sienos akmenimis, kol nusėdome pavėsyje and sienų kuorų žvilgsniais į Karibų jūros tolius.

Po to jau ir mūsų kelionė į Santą Martą neužtruko. Galiausiai įsigudrinam tranzuoti ir užsispyrėlėje Kolumbijoje. Mums tiesiog reikia kokio miestelio pavadinimo, užrašyto ant standaus popieriaus, ir mes jau pakerim kokį vairuotoją. ‘O aš kaip tik čia važiuoju’ kaip vaikas džiaugiasi vienas vairuotojas, atpažinęs savo miestelį.

Santa Marta atrodo senesnė ir už pačią Kartageną. Tačiau be balto cukraus bažnyčios, daugiau nieko ypatingo neatrandam. Na gal tai, kad pats miestelis yra Siera Nevados parke, garsiam savo aukščiais šalia jūros esančiais kalnais. Daugelis traukia į Tayrona parką, kad pasigrožėtų kalnais prie jūros.

Santa Martoje netikėtai apsistojame pas Paskalį, mūsų paslaugaus vairuotojo Marselio, kaimyną. Paskalis. Aklas stiprios dvasios žmogus. Ir nuo čia turėtų prasidėti atskiras straipsnis apie jo sugebėjimą gyventi tamsoje. Nors regą prarado dar būdamas devyniolikos, tačiau per savo gyvenimą padarė tiek, kiek ir tūlas erelio regėjimo savininkas neįstengtų. Psichologijios profesorius, dirbęs JAV apsaugos aparate misijoms į Sibirą, dar vadovavo visam psichinės sveikatos departamentui. Slidinėja, čiuožia vandens slidėmis, ir apskritai savo kūną jaučia puikiai. Ko tai net gėda pasidaro dėl vakardienos zirzimo, kad karšta, o gal nuvargom. O jis neužilgo kraustysis su žmona Margarita ir dukra į Argentiną skaityti paskaitų universitete.

Šiuo metu visur vyksta karnavalai, tad visos siuvėjos ir parduotuvėlės pluša. | At this moment there are carnavals everywhere, so everyone is busy making the costumes and other atributes.

Mums ir vėl metas į kelią. Laukia Venesuela, ir jau vietiniai spėjo nugąsdinti, kad toje šalyje dabar kur kas baisiau nei Kolumbijoje. ‘Štai kad ir vėl europiečiai ten buvo pagrobti praeitą savaitę’… Prasideda… O jau manėm, kad ištrūkstam iš to nuolatinio gąsdinimo: ‘atsargiai, čia labai nesaugu’. Gali jaustis drąsiai, bet taip nuolat bauginamas, nejuokais gali užsiauginti nerimą didesnį už dramblį. O gal gerai? Gal kaip tik dėl to pasisaugojimo – jei įmanoma mūsų keliavimo būdą priskirti bent prie minimalaus saugumo – mes vis dar keliaujame tolyn.

Kolumbijos etapas įveiktas. Tai, kad mums ar kitiems keliautojams pasisekė prakeliauti saugiai, dar nereiškia, kad reikia visiškai atsikvėpti. Keliauti autostopu Kolumbijoje įmanoma, tačiau kaip ir Meksikoje – žiupsnis išminties padės.