Kuro fontanai, duobėti keliai ir antikvariniai automobiliai

Hugo Čavesas – buvusi tėvynės širdis. | Hugo Chavez – the heart of the country.

Sustoja senovinis (tikriausiai 40 metų senumo automobilį jau galima taip vadinti) amerikietiškas fordas – laivas. Neloptytas, kaip ir šimtai šalia pravažiuojančių. Regis kažkas čia suvežė antikvarinius automobilius iš užkonservuotų JAV šiukšlynų, ir paleido juos riedėti gūbriuotomis duobėtomis gatvėmis. Tačiau viskas ne taip. Visi kaip susitarę pasakoja – šie automobiliai dar nuo gerųjų bonanza laikų, kai Venesuela klestėjo, kai tie, kurie dirbo turėjo pinigų, nepaisant korupcijos mąstų. Dabar labai blogai. Korupcija tokia pat, gal net ir didesnė, tačiau visi gyvena prastai, o bolivaras (Venesuelos pinigas) bevertis. Taigi ir tarška dulkėtais keliais tokie automobiliai – vaiduokliai. Kai kurie padažytais kraštais, tačiau kai kurie atrodo taip, kad dalys nukris nuo bet kurio įkričio į vieną tų kelio duobių. Vėliau jau matysime nemažai naujų, tačiau pasak vietinių, labai brangių automobilių. Bet kol kas, kol technikai vis dar priima taisyti senąsias (o kai kurie tą daro labai nenoriai), senieji it sušaudyti rūdžių suėsti skardos lapai perveža žmones ir prekes. Ar dar ką nors turi atlikti automobilis?

Pritrūkus benzino, teko jo medžioti iš motociklininkų. | When we ran out of the gas it was necessary to buy it form the motorcyclists around.

Mūsų vairuotojas lengvai sutinka paimti į savo senolį. Ir šįkart neprašys, kaip kartais pazyzia kur nors Uzbekistane, sumokėti už benziną. Čia visi sutartinai linksi – benzinas dykai dovanojamas. Na gal simboliškai tereikia susimokėti. Skaičiuojama čia ne litrais, ne galonais kaip kitose šalyse, o bakais. Taigi už maždaug 80 litrų baką sumokėsi 8 bolivarus. Jei skaičiuotum oficialiais doleriais – būtų 2$, o realiai – už pusę dolerio. Taigi maždaug už litą. Algebros klaidų nėra – tiek beznino už vieną litą. Tad bet kas, kas turi nors kiek važiuojančią priemonę, gali leisti sau važinėtis.

Galite tik įsivaizduoti, kokia pagunda kyla pasidalinti tokiu veltui atiduodamu kuru su kaimynais. Panašiai, kaip Kaliningradas su pasienio lietuviais. Ne už dyką, žinoma. Kolumbijos pakelės nusėtos buteliais, įvairios talpos indais žymiai pigesnio už vietinį beznino. Ir vietiniam, ir besidalijančiam gerai. Bet ne valstybei. Bet kad valstybės tarpusavyje nesutaria, ir oficialiai prekėmis nesimaino. Gyvuoja ‘iš po stalo’ laikai.

Sakysit, tai negi valstybė nieko nesiima ir nedaro. Kad sumažintų kontrabandos mąstus, ji imasi priemonių. Patikros punktų čia kaip grybų po šilto gero lietaus. Per keliasdešimt kilometrų apie dvejos dešimtys. Mes savo pasų į kišenę net nebededam, vis tiek dar tikrins kokį dvidešimt kartų (situacija nepagražinta). Visi – armija, policija – įdėmiai apžiūri keliaujančiųjų bagažus, tačiau benzino mąstai nemažėja. Matyt pats policijos-armijos rėtis gerokai apiplyšęs ir nebeatskiria grūdų nuo pelų, kad net sunvežimiai benzovežiai prasprūsta nepastebėti. Žinia, ne už dyką. Tad abiem pusėms gerai – ir policininkai turtėja, ir verslaujančiam gerai. Na, o kol valstybė turi benzino daugiau nei geriamo vandens, gal taip švaistytis ir gali.

Benzinas čia beprotiškai pigus. Už tuos 58 litrus jis sumokės maždaug keturiasdešimt lietuviškų centų. | The gas is increadibly cheap here, even cheaper than in Turkmenistan. for those 58l of gas he will pay just half a dollar.

Tačiau ji griebias kito būdo. Štai šalia Kolumbijos esančiose degalinėse tik to rajono gyventojai. Jų mašinos pažymėtos tam tikrais įtaisais – ‘čipais’ – leidžiančiais prispilti tik 80litrų per dieną. Jei nesi iš to rajono, benzino negausi.
Tokios sistemos spąstuose atsidūrė ir mūsų vairuotojas. Šiaip baigęs universitetą, darbą įstaigoje išmainė į vairuotojo automobilį, mat taip jis gali sparčiau užsidirbti. Taigi tas jo automobilis sustoja ir nė iš vietos. Baigėsi benzinas. ‘Juk atrodo tiek degalinių pravažiavom, galėjo pasiskaičiuoti’, tyliai sau nustembam. Kaip tik tada jis ir pasiguodžia dėl čipų sistemos. Iš ten jis negaus nė litro. Tenka medžioti kokį motociklininką, kad šis gelbėtų situaciją, ir aišku neliktų be skatiko. Taip ir elgetaujame po litrą kitą, kol galų gale pasiekiame Marakaibą.

Bet jeigu daliji savo tėvynainiams kurą pigiau už druską, tai ar nebūtų geriau paskaičiuoti išteklius taip, kad ir kelių taisymui užtektų. Nes kai kurie jų – apverktini, kiti važiuojami, bet duobėti, skurdžiai lopyti. Tą pačią problemą turėjo ir naftos gigantas Turkmenistanas, saviškį irgi už centus dalydamas. Kur tokia šalių logika, mums sunku suprasti. Ne tik mums, spjaudosi ir vietiniai, nesvarbu senus ar naujus automobilius per duobes jodydami, ir aišku sveikatos daugiau jiems nepalikdami.

Saugumo labirintai

Policijos ir armijos gausu – kas keliasdešimt kilometrų, o ties Kolumbijos siena ir tankiau. | On a two hundred kilometer road from the boarder there are round twenty police posts stoping cars and looking for illigal stuff.

Policijos ir armijos postai mus lydės per visą Venesuelą. Manėme, kad Kolumbija bus kiek nesaugi, nes žmonės apie tai nuolat kalbėjo. Tačiau mes iš karto buvom perspėti, kad Venesueloj dabar tik dar baisiau. Pagrobimų skaičius milžiniškas. Grobia visus: diplomatus, turtingesnius piliečius, turistus. Mes į vietinius nepanašūs, tad grėsmė nemenka. Vienas vairuotojas, pažvelgęs į pravažiuojamus kalnus, kuriuos mes ką tik pagyrėme dėl jų grožio, it paprastą istoriją porina. Jis buvo tris dienas laikomas įkaitu tuose įstabiuose kalnuose. Kankino, reikalavo iš artimųjų pinigų. O štai jo draugą ir visai nužudė, nes šis laiku pinigų nesumokėjo.

Ne vienas vairuotojas skundėsi, kad dabar dirbti niekas nenori, o tokių robinų hudų, tarsi mažinančių nelygybę, bet iš tikrųjų nenorinčių dirbti, o lengvai pelnyti pinigų, pilni kampai. Net yra tokia profesija – derybinkas su pagrobėjais. ‘Ačiū Hugo Čavesui už tai’ veik pro sukąstus dantis kalba vairuotojas. Jis portugalas, ilgus metus jau čia gyvenantis ir turintis verslą. ‘Aš juk netinginiauju, dirbu, kaip ir visi’ guodėsi jis.

Kai kurios mašinos atrodo subyrės vien nuo prisilietimo. Kuras pigus, todėl net ir neturtingesni gali važinėtis. | Some cars look like going to break at any moment, but as the gas is cheap even the poor can have a drive.

Tik vienas vairuotojas iš visų mus vežusių jautė simpatiją Čavesui. Mat anot jo dabartinis, jau visai pasiligojęs prezidentas, rūpinasi vargšais – mostelėjęs į vieną didžiausių vargingųjų rajonų Karakase – Petare. Ant kalnų namai įsikūrę praktiškai vienas ant kito – tokio spalvoto tankumyno dar nematėm. Egzotika akiai, bet labai jau nepatogu gyventi. Antra vertus, jie turi namus. Kaip tik šiems gyventojams prezidentas ir įkūrė metro.

Duoda ne tik vargšams, nors gal labiau simboliškai. Kai kuriem duoda daugiau. Ištikimiesiems namus pastato. Jei su niekuo nekalbėtum, važinėtum su viešuoju transportu, matytum visus tuos propagandinius plakatus ir grafiti, galvotum, kad čia ideali šalis. Prezidentas apkabinęs senolę, tada su vaikais, tada su darbininkais. Šalis turtinga, pažanga didžiulė. Žodžiu, tikras socializmas. Ir tikrai yra žmonių, kasdien vilkinčių raudonais marškinėliais ir kepuraitėmis su lozungu apie tėvynę ir meilę. O visi kiti vairuotojai šnirpštė, raukėsi, vartė akis ir kitaip reiškė atvirą antipatiją, keikė kelius, šaipėsi iš dovanojamo benzino, bet prastos kelių kokybės ir brangaus gyvenimo.

Tranzuojant. | While hitchhiking.

Kaip minėjome, visi keliai nustatyti policijos ar armijos postais. Jie tikrina atstiktines mašinas, ar neveža jie narkotikų ar kontrabandos. Kai vienoje tokių stotelių jie parodė mums, kad išneštumėme savo kuprines patikrai, mes klusniai taip ir elgiamės. Staiga jie apsigalvoja ir mus paleidžia. Vairuotojas aiškina: ‘kadangi jūs nesispyriojote, policininkas matė, kad nieko iš jūsų nepeš. Jei kiti ką nors būtų vežę nelegaliai, tuoj būtų inkštę, ir žinoma susimokėję’. Žodžiu, korupcija keliuose, kaip kad anksčiau Lietuvoje, egzistuoja pilnu tempu.

O kad tai tikrai yra, įsitikinome iš arti. Vienas mūsų vairuotojas, kuris mus vėliau atveš prie Brazilijos sienos, jau kelintą kartą vežasi bakus benzino – ruošiasi jį parduoti brazilams. Kareiviams jį sustabdžius, jis iškart jiems paduoda keletą telefono kortelių (šiuom kartui). ‘Taip mane lengviau praleidžia’ jis nusišypso. Palikęs mus savo rančitoj (mažam ūkelyje), jis pažadėjo pavežėti kitą dieną apie 400km, tad taip mes nutarėme jo palaukti. O tuo tarpu jis važiavo bent šešis kartus, kol pripildė visus įmanomus bakus. ‘Jūs tik paskaičiuokit, kiek galėsiu uždirbti iš brazilų’ vairuotojas buvo atviras. Vėliau pravažiuojant armijos ar policijos postus, drebėti nereikėjo. Atvirkščiai, visi tik šypsojosi, mojavo, it būtų patys geriausi draugai. Tokia yra šių dienų venesueliečių realybė. Jei mokėsi susitarti su valdžia ir apeiti neapeinamus kampus, gyvensi. Šlovingasis socializmas.

Dolerio spąstai

Saldi kukurūzų duona su sūriu.. mmm sotu.. | Sweet corn bread with melted chease.. mm so fulfiling.

Venesueloje pirmąją dieną mus ištiko šokas. Kai patikrinome internete, kiek oficialiai kainuoja doleris bolivarais (laimei, oficiliai niekada nesikeitėme) – plaukai šiaušėsi. Nes paskaičiavus kainas tokiu santykiu būtų maždaug tokios: duona – 5$, pienas 10$, traškučiai 20$. Apie mūsų 5 dolerių biudžetą dienai reiktų tik pasvajoti. Tomis minutėmis mes net galvojome, kad tikriausiai venesueliečiai šaipytųsi iš norvegų, kaip pas skandinavus pigu. Tačiau joks turistas taip nesikeičia, nes valstybė kontroliuodama santykio kursą, taip padarė, kad valstybėje beveik neliko dolerių, o juodoje rinkoje už dolerį vietoj 4, gauni 18 bolivarų. Tad jau realiais paskaičiavimais, kainos nebėra tokios baisios. Drąsiai tada ir pietaujame pakelės valgyklose, ir vaisių perkame užtektinai.

Venesuela stebino savo ekonomine išmintimi. O juk tai be galo turtinga ištekliais valstybė, turinti naftos, aukso, aliuminio. O žmonės gyvena vargingai. Kontrastų šalis – ne mūsų, o vieno iš vairuotojų žodžiai.

Kelionė šalimi

Petare – neturtingųjų rajonas Karakase. | Petare – the poor people area in Caracas.

Marakaibo tiltas atrodė bene ilgiausias kada nors pravažiuotas. Kiek bevažiuotum, kitas krantas vos matyti. O mums iššokus palei Marakaibo ežerą, tuoj pat už tilto, paprašėme vienos moterytės, ar galėtumėme pasistatyti palapinę tiesiai jos kieme, prie pat ežero. Išvarginti karščio, o labiausiai didmiesčio triukšmo, mes susėdę žvelgėme į dabar jau tyliai judantį ilgą šviesų karavaną, ir džiaugėmės turintys tokią netikėtai jaukią vietą.

Jau kitą dieną tranzuoti iš pradžių buvo viena kančia. Be galo tvanku – tai pati tvankiausia Venesuelos dalis, šešėlis jau sumažėjęs iki neegzistuojančio, o pravažiuojančiųjų veidai marmuriniai. Gal karnavalinė šeimyninė nuotaika, persiritusi nuo Kolumbijos iki Brazilijos, trukdė žmonėms priimti į savo ekipažą. Nors vienas žmogus, vėliau sustojęs teigė, kad šiaip jau venesueliečiai nepratę padėti vieni kitiems. Tąkart prieštarauti negalėjome, nes tranzas Pietų Amerikoje kol kas atrodo vienas didelis iššūkis. Sustoja, mūsų manymu, ne bet kas, o tik patys geriausi. Mes nuolat laukiame ‘savo žmogaus’. Tokie ir sustodavo – tik geriausi ir įdomiausi.

Mus priėmusi venesueliečių šeima nepaliovė stebėtis mūsų kelione, kuri mums – tai jau gyvenimas. | One nice family accepted us for a nights stay.

Ties Karakasu stovėjome, anot žmonių, vienoje nesaugiausių vietų. Policija išplėstomis akimis aiškinto ‘juk čia Karakasas’. Sako, čia kas savaitę po šimtą žmonių nužudo. Bet mums juk jį reikėjo kažkaip prakeliauti. Ir dėka gerų žmonių, mes jį palikome neužsukę ir be nuotykių. Bet tada kai stovėjome, ir laukėme savo žmogaus, ir atrodė, kad niekas niekada taip jau ir nebesustos, netikėtai sustoja vienas jaunas žmogus. Nors pats negalėjo pavežėti, nes net ne ton pusėn važiavo, jis mums įdavė maišelį vaisių. O kitas venesuelietis Karlosas su giminaičius tąkart ne tik pavežė iki saugesnės vietos, bet vėliau sugrįžę dar mus namo nakčiai pasikvietė. Ir tai vyko kaip tik tada, kai jau ketinom Venesuelą į nedraugiškiausių dvejetuką įtraukti (pirmojoje deja laikosi Laosas).

Taip, kai kurios šalys tiesiog pulsuoja natūraliu draugiškumu. Taip kaip jautėmės Azijoje, Aliaskoje, Kanadoje ar Centrinėj Amerikoj, būtent šioje Pietų Amerikos dalyje nė per nago juodymą nepanašu. Tačiau kiekvienoje šalyje yra nuostabių žmonių, todėl tik tereikia truputį ilgiau jų palaukti. Už kantrybę esam apdovanojami beveik kasdien.

Gėjaus išpažintys

Kartais dušas būna – pratrūkęs vamzdis. | Sometimes the shower is a leaky water pipe.

Edgaras iš pradžių skeptiškai žiūrintis į mūsų tranzo idėją – mat jis galvojo mes kažkiek mokėsime už kelionę, vėliau taip atsivėrė lieti savo širdies žaizdas, kas net pamiršęs, jog prieš tai prašė pinigų, pats sustojo pakelėje pavaišinti duona su cukrumi – vietinis gardumynas. Tokia jau tranzo duona – iš pradžių ant kelio turėtume stovėti taip, kad per kelias sekundes galėtumėme įtikinti vairuotoją, kad šis pakeistų savo nuomonę, ir užuot važiavęs vienumoje ar su šeima laisvai išsidėstę, užsimanytų sustoti, galbūt pasispausti, pertvarkyti bagažinę. Sustojus, per kelias sekundes mes patys turime įsitikinti kad mūsų vairuotojas saugus, o šis – kad mes ne kokie nors padaužos. Kartais tik įsėdus ir papasakojus savo kelionės istoriją, jų širdys suminkštėja, ir staiga jie prapliumpa klausimais, arba patys sumano išlieti savo dūšią.

Štai taip atsitiko su Edgaru. Jis iš pradžių nepatikliai į mus žiūrėjęs, kelionės pabaigoje atrodė, kad tapome jam kone geriausiais draugais, liejęs apie savo nerimą ir svajones. Jis gėjus, o pasak jo, Venesueloje, tai visiškai nepriimtina. Jis jau dvylika metų turi draugą, bet pastarasis turi šeimą. Mat taip patogu nuslėpti savo kitoniškumą. Jo draugas mat ne toks atviras, nes jo šeima jo nepriima tokio, koks jis yra. Edgarui, anot jo, pasisekė, nes jo šeima jį priima. Tokių melaginingų šeimų, pasakoja susijaudinęs, yra labai daug, ‘aš pats bent aštuonis tokius draugus turiu. Gyvena su žmonomis, tačiau ‘vaikšto į kairę ir dešinę’, gyvena biseksualų gyvenimą. Juk pas jus Europoje visai kitaip…’ jo balse skambėjo pavydo gaidelė.

Kontrabandiniais automobiliais iki Brazilijos

Chuanas, dėvintis beisbolo kepurę ir sportinius drabužius, tačiau patikimų akių žmogus, iš pradžių ketino mus paimti tik keletą kilometrų. Vėliau prisipažino, kad pats ryt važiuoja iki sienos, tad ir mus savo bagažinėn priims. O į savo sodybą nuvežęs, kol tvarkė minėtuosius kuro reikalus, mus paliko ilsėtis ir stebėti vietinių gyvenimo.

Apsistojame pas Chuaną, kol jis suveš benziną į vieną vietą misijai į Braziliją. | We have stayed at Chuan, who was taking the cheap Venezuela's gas to sell it later to the black Brazilia's market.

Jo ūkį prižiūri pagyvenusi moteris su suaugusiu sūnumi. Sūnus iš pradžių iš kailio nėrėsi, kad galėtų mus kuo nors nustebinti, nors mes mielai būtumėme tik tysoję hamake ir džiaugęsi tyla. Matyt jam nejauku buvo matyti mus nuobodžiaujančius, o mums mūsų kalba besidžiaugiančius ramybe. Ispanų kalbą suprasti kaime labai sudėtinga, tad klausymasis – tai dvigubas darbas.

Bet Lizmartas vis atbėga pačiauškėti. Galiausiai sudomina. ‘Čia aplink aukso kasyklos, bet į jas dirbti aš nenoriu. Ten dengue uodai puola, o be to ten vieni kitus šaudo negeri žmonės. Bet aukso čia aplink labai daug. Tuoj parodysiu akmenėlį’. Ir jis pradėjo ieškoti, kur jis buvo pasidėjęs. Po spinta, gal ant jos. Galų gale rado. Ant delno guli akmenukas su aukso dulkėmis, smiltimis, visas blizga. Ne grynuolis, bet įspūdingas. ‘Einam parodysiu daugiau akmenų’ tempia jis mus. Kiti akmenys – jau lauke – nebe tokie įspūdingi, tačiau gelsvi. Ir anot jo, spalvą įgavę būtent dėl aukso.

Aukso beieškant. | While looking for gold.

O aukso šiame rajone išties daug. Eldorado miestas (aukso miestas, o veikiau miestelis) taip netoli nuo čia. Nors mums jo priemiesčius pravažiavus, skardiniai namai nepriminė aukso pilių. O akmenėlio istorija, užuot dabar vaikščiojus su mumis mūsų varganose kuprinėse, būtų kitokia. Jis būtų malamas, plaunamas, kol aukso dulkės galiausiai keliautų į vieną vietą – tą tikrąjį mums žinomą auksa. Žvelgiam ant delno esantį akmenėlį. Kiek žmonių žuvo dėl aukso karštinės Aliaskoje ar čia Venesueloje. Žmonių pinigų alkis nepasotinamas.

Tąkart tuos keturis šimtus kilometrų važiavome jau tamsoje, suknvežimiuko priekaboje. Išsitraukiame kilimėlius, šiltą miegmaišį, ir gulėdami žvelgiame į žvaigždes. Jauku, vėjas nebeužpučia, ir dar kartą primename sau, kokie esame laimingi. Kol kietai užmiegame. Staiga – mes jau Santa Elenoje, šalia sienos. Išgėrę rytinės kavos su Chuanu atsisveikiname. Nes mūsų laukia kelionė tolyn, į nežinomą Braziliją.

Pakeliui į Braziliją

Ūkį prižiūrėjusi moteriškė svetingai mus priėmė. | The lady that was looking after the farm took us welcoming.

Venesuela – pulsuojantys turtai, nesuvaldomi negrabios Hugo Čaveso rankos. Jo brolis, prezidentui negaluojant, tikriausiai ir toliau bandys kurti nevykusį liūdną socializmą, ir tik jo patikėtiniai maudysis turtuose, o visi kiti skurs arba versis kaip tik išmanys. Ar tik neprimena mūsų šalį valgiusio komunizmo. Kai kur vis dar tai egzistuoja. Jau dabar bolivaras bevertis, o žmones su nostalgija prisimena aštuoniadešimtuosius – bonanzos – laikus.

O mes paliekame Venesuelą. Tas nuolatinis žmonių perspėjimas, kad visur nesaugu, ir patiems regis įrašė tai į smegenis. Atrodo, kad ir mes rinkdavomės vietas miegoti dažniausiai prie policijos postų. Nesiskundžiame, ten visada yra vandens, tualetai. Tranzuoti čia irgi saugiausia – ten ir patys vietiniai tranzuoja. Tikriausiai gyvenome iliuzijoje, o gal tikrovėje, kaip ir vietiniai, kad saugiausiai tik prie armijos. Karakase spauda ir policija šaukia, kad iš tiesų blogai, vairuotojų patirtys irgi liudijo nesmagius laikus. Tačiau taip ir liekam nežinodami, kokia situacija iš tikrųjų.

Tad priartėję prie Brazilijos sienos atsikvepiame. Laukia didžiulis nežinomas kraštas, su daugybe klaustukų. Nauja kalba, milžiniška šalis, ir klausimas, kur trauksime tolyn.

Daiktų tarnystė

Mūsų daiktai perkopus metus pradeda negailestingai plyšti, lūžti, tad progai radus, mes juos tvarkome. | The stuff we are carrying starts to show their wear more and more these days, so it is necessary to repair everything.

Artėjant kelionės metų sukaktuvėms it patrakę pradėjo byrėti, lūžti, plyšti daiktai. Atrodo, kad tarnavę per šaltį ir karštį, jie staiga pasakė: ‘viskas, daugiau nebegaliu’. Palapinės kuoliukai lūžinėjo dar plaukiant Misisipe draskantis audroms. Dėkui amerikiečiui draugui Kytui, mums kuoliukus sulitavus. Kitas draugas vokietis Andrėjas atidavė savo palapinės kuoliukus, tad galiausiai mes turime ir atsarginių.

Vieno kuprinė lopoma, raišiojama jau prieš metus (matyt Lower Alpine skirta ne trankyti, mėtyti, traukti, bet tvarkingai eiti į snieguotus kalnus), kito pradėjo lūžti atramos strypas. Venesuelos – Brazilijos pasienyje statybininkai nemokamai uždėjo plokštelę, turėsiančią sutvirtinti lūžusį daiktą, bet kad šis jau lūžta ir kitose vietose. O stuburui tai jau nekas, iškart pajunta svorio neteisingą pasiskirstymą.

Plyšta ir kelnės, nors abejoms – komplimentai, atlaikę tiek įtampos: zulinimą, sūrų vandenį, nuolatinį brūžinimą, akrobantinius šuolius. Tačiau metams sukakus ir šios sako, mums gana. Lopom, siuvam, tvarkom.
Vieno kilimėlis – jau trečiasis. Kito – užsispyrusiai kentė įvairius paviršius, nors jau irgi turėjo skylučių. Tačiau dabar viršutinis sluoksnis atsiskiria nuo apatinio, tad tuoj jis atrodys kaip didelis išsipūtęs oranžinis bananas. Jau neskaičiuojam kitų įplyšimų, dužimų. Visa laimė, kad su savimi turime gerų klijų ir lipnios juostos, adatą ir gerų siūlų, virvės ir peiliuką. Tokie mūsų kasdienybės užkulisiai.