Indonesia

Sumatra – Lithuanian anthem during English lessons and a slow motion drive through the palm tree plantations.

Keltas Malaizija-Indonezija kainavo $60. | The Malaysia-Indonesia ferry costed around $60.

Malaysian city skyscrapers and serious busy-ness-like faces seemed to bring us back into a civilized world. So getting back into the streets of Indonesia felt like being back to street jungle and nature chaos. Here we commenced our new tempo life. A super slow drive through Indonesian islands of Sumatra, Java and Bali did not happen because of the unsuccessful hitching. Oppositely, this is one of our favorites ones to get a lift. It’s the approach the locals share. There is no need to hurry up. We are lured into this climate and slightly becoming slow motioners too.

‘Stay with my brother’ one old guy cought as soon as we were ready with our visas. Soon we and our non-miniature backpacks boarded a tatty trailer, attached to a lean moped, seeing every pothole as a potential risk to drop down.

Pirmoji diena Indonezijoje - pirmoji kelionės pamoka vaikams. Buvome pakviesti į vieną mažytę mokyklą papasakoti vaikams apie savo nuotykius šioje kelionėje. | The first day in Indonesia - the first lesson for kids. We were invited to a small local school to talk a bit about our journey and its adventures.

After a humble greeting exchange we got to learn soon that our schedule for the afternoon is tight. Instantly we found ourselves in front of kids and later teenagers to give English lessons. ‘Can you sing your national anthem?’ kids didn’t accept the apology of ‘ehm i have a rusty voice’. Got to stand up and sing it. Then they did their turn. Loudly and proudly they felt so patriotic about Indonesia. ‘How people cannot know the lyrics of their anthem’ 10 year old girl was serious about the case.

Later the older ones introduced a fact or two about their culture, about their charming and optimistic national character. Got to admit, when the truck getting over massive potholes was swaying like a ship in a storm, we observed a calm and humourous driver’s manner. One can only imagine a colourful range of curse anyone would use to complain about the quality of the roads. But not them…

Night near the church

Mokytoja vedė ritmingus ir visus vaikus įtraukiančius šokius. | The teacher was showing the moves and singing songs with the kids.

Hitching or ‘numpang’ in Indonesia is an easy job. You don’t need to walk hours out of the town, but raise a thumb, and mostly truck drivers stop and bring you along. So knowing that, as soon as we saw a place to pich a tent, we surprised our driver to stop immediately. There was a catholic church, so the fenced area looked a very good and holy spot to overnight here. Locals later invited us to their homes, but sometimes it’s easier to have your own space. Surely we didn’t refuse a dinner and a glas of home beer of a very bizzare taste. The nearby shop owner told of frequent christian church terrorist attacks, so no wonder why at first they looked at us suspiciously.

At night three kids were present to help us along with pitching the tents. The great small inventors soon brought a rock to stick our tent pegs into a hard surface. The crystal clear roof should resist any tropical rain that approaches now every so often. More often.

Vaikai bažnyčioje su kuriais Karolis žaidė futbolą tą rytą. | Kids in the church that Karolis was playing football with

In the morning the neighbours served us with hot chocolate and buns brought straight to the tent. In a moment or two, there was a full yard of kids coming to a service, so playing a football with them gave us and them giggles and a bit of fun. Then surely they wanted us to tell them a little bit about ourselves and oh dear sing in front of the army adventurous-hungry faces. Luckily, kids camp experience solved the situation.

You cannot hurry through Sumatra. And so you don’t need it too. The drivers are so relaxed and often take their rest sipping ‘copi susu’ – milky tasty ground coffee, so you do not have any choice. You just swing along cracking banana or some vegetable crisps. So when we finally got stuck for a day in the palm tree plantation, not too far from the factory producing palm oil, we calmly had englishless bodylanguaged jokes with a bunch of same fate drivers.

Besikeliant tarp Sumatros ir Java salų prie kranto vandenyje sukiojosi vaikų būrelis, laukiantis kol pro kelto langus kas išmes jiems pinigų. | While on the ferry from Sumatra to Java islands there were few kinds in the water waiting for people to drop money.

Our driver doesn’t get calm till he brings us home, and no one minds the renovation process taking place. His wife fries us a mountain of fish, the neighbours gather around to curiously observe us and get a picture or two so the next morning they can show their classmates some strangers.

The ferry from Sumatra to Java is cheap, and so we skipping the hitching part (which later on we realise it is still possible in a hopping island process). The water is bright green or blue – it is hard to tell as it changes within minutes meeting a different angle of the sun. So we got used to a relaxed rythm of Sumatra life. We have heard Java, especially its western part is tightly populated, so perhaps we need to switch another kind of button.

Java island: the tatty trains, boiling Bromo and Prambanan temple

Mus priėmęs mielas žmogus. | One of unexpected helpful hosts.

As soon as we cross the water, the new life begins. We escape the chaos into the internet cafe to plan the next our bit. Very soon we get to know a local guy Roshman, who instantly invites us to his home. He does it as he openly admits not because of us (well surely not, he only knows us for couple minutes), but to honour God’s gift. And that is us. Guests. His mom, all humble and pleasant prepares us a cuppa.
Roshman gives a brief account of why and how he has got faith in God. He could not do it, if Islam was not logical he admits. I can see the logic in Mohammed’s teachings. If the science eventually proves something, it’s all been adviced or found before in islamic teachings.

Trains

One day the driver brought us to the railway station, and we got curious whether hitching the cargo trains is still the case in Indonesia. It used to be that some seats existed for the most poor ones, and hitchhikers could use if they were quick enough. Unfortunately this is not the case anymore, and so we just had some paid (seriously cheap) train experience instead.

Kelis kartus važiavome traukiniu. Kiek liūdna ir chaotiška patirtis. Daug triukšmo, šiukšlių, valkataujančių žmonių ir prekeivių. | Fre times we tried an indonesian train. It's a bit sad and chaotic experience. A lot of noise, rubbish, beggars and vendors.

When we boarded the dark slightly terrifying train, the floor was covered with a thick layer of the mushy fruits, bottles, and scraps. The seats are all facing each other, so you cannot avoid a communal ride feeling. As soon as the train begins to move, the life commences. The vendors circumnavigate the train offering all sorts of goodies starting with sweet food, stickers, shoes and clothing, finishing with the opportunity to fill your lighter. The second wave is the beggars, which some of them seem to be genuinely disabled, but some younger ones use it as a way to earn their living. Then a non stop string of musicians offering a kitch to rock music. The noise gets to an impossible extent. The train stops. The noise disappears. It starts moving, and the small child goes swiping the floor waiting people to pay for his job. This practice is certainly intercontinental as you may find it in Moscow, La Paz or Nairobi. This is always a test to your consciousness, or… logic. You may feel well giving some pennies to a poor little child, but it may have a disastrous consequence. The kids don’t usually work for themselves, they are a part of a streetbeggars mafia net. The more we travel the more we understand that wealthy tourists wanting to calm their consciousness and give a tenner to a beggar in fact does no good. Maybe for another day.

Yogyakarta

Šventykla už- kurią sumokėjome po $12!! Vietiniams per pus pigiau.. :/ | Temple for which we had to pay $12!! Its half the price for locals.. :/

You can immediately get the feel of cultural and educational centre of Java, and possibly Indonesia too. The students sitting till the night playing music and chatting. Two of the most valuable and famous sightseening places. The range of universities and musuems, all is there for your interest.

We choose Prambanan to feed the cultural hunger. It’s expensive. We close our eyes, calculate our budget and decide to enter it. This temple is one of those artchitectural wonders. The only thing is you have to put up with tourits. Throughout our journey we turning into some sort of savages trying to allienate ourselves from organised people who follow umbrella and turn their heads and ears upon the command. We sense the masks and a cheat from the locals trying to present their cultural values. This artificial approach may be of some value for some, but it only creates a distance in our world.

Bromo vulcano

Svečiuose pas mūsų draugą, kolekcionierių ir šiaip labai išmintingą draugą. | Visiting our intelligent friend's house.

Just before deciding which crater we are going to attack, we unexpectedly hitched a local person Adhi, who was just going to give a lecture to a local group how to make their community work better. He soon invited us to his home, which turned out to be nearly a museum instead. The items around his dining hall looked like they stepped down from some colonial times (which in fact they were). Cameras, sewing machine, calculator, shaddow puppets, cooking utensils. Even our bed was like from a retro movie. Coconut juice in the morning, and his advice to go to Bromo. He is an outdoor instructor during the weekend, so he know what he is talking about.

The trip through the western part of Java is one breakless town. The noise, the kind but overwhelming attention and the lack of sleep tire us out, and we look forward to get to the nature. The eastern part of Java slows down the rythm. We get to the town up near Bromo, but have no intention of joining the crowd to visit this nature wonder. We reach the desert looking plain with a few ereceted vulcanos, and go against the torrent to pitch the tent somewhere closer to it. The silence falls, and the noise still ringing in our ears soon fades away.

Žygiuojant pro dulkėmis nusėtą dykumą. | While hiking on the dusty desert.

In the morning we wake up later than planned but right before the sunrise. We are far way from the roaring crowd trying to wake up sun with their maddenning screams. We have our own top of the canyon, a Cinematic Orchestra tune and surely the impressive paysage in front and behind us. The top of our liberation feeling is a wild dance when the sun is up. We are so happy finding our corner.

So climbing up the crater was one of those unusual hikes too. Our own path, our own hardships, and our own corner of the crater. We get up high, and our jaws drop down. This living mountain spitting white clouds and boiling sulphur feels like a living animal. You don’t want to mess with it.

Ant Bromo vulkano krašto, žvelgiant į burbuliuojantį pragarą. | On the edge of the Bromo vulcano looking down the boiling hell.

We walk along the sharp edge. The wind blows tiny particles which we cannot call sand. It all feels a bit magical. And to extend that off the beaten track experience we walk down through some river washout beds. Some of them high and steep to a level we need to use the ropes. In that manner we use it for the first time, and truth to say it was a spine chilling experience, with the hardest bit of it – to ‘let go’.
A chill out evening to calm down adrenaline, and we move on towards Bali. In fact, to hitch a vehicle from the very touristy place appears to be possible too. Just we were prepared to sit on the sides next to the motorbikes. All the way down the turns left and right.

Bali – hindu statues in the jungles and beaches

Our patient drivers held us in the cabin till the ferry. And so we got into it for free. So after all, the island hopping for free is possible too. You only need to stay with the drivers, and then no one is going to check the tickets.

Prie vandenyno. | Near the ocean.

The atmosphere changes immediately upon the arrival to Bali. The few statues of hindu deities increase into vast amounts hidden and openly displayed in small towns, jungles or near the beaches. No wonder why our faces are glued to the window.

As we wanted to spend some time near the ocean too, our drivers were not surprised why we wanted an immediate stop when we saw a beautiful place. We thought it was an accidental place to see a bit of ocean water. We got surprised to see a quite neglected but nevertheless beautiful temple straight on the beach. We very soon dive into the high waves, and wash down all the heat.

Going to Denpasar with a small truck we are enjoying the fresh views of jungles and the beauty. Our trip is nearing to an end. Despite the chaos and fatigue, this journey through Indonesia was one big adventure.

On the way to Austalia

Skrydis į Pertą. Australija. $100. | Flight to Perth. Australia. $100.

To the airport – bear in mind it was the only possibility to get to the new continent – we arrived surely too early. Like savage kids we feel a bit strange to the tourists marching around. We need our corner. So we rush out to the beach which is not too close, but close enough to be able to spend an afternoon there instead of catching breath in airport. The sunset, departing and landing airplanes, ships on the waves. It’s a good place to say goodbye to one stage of our trip.

Practical advices

Sleep
We can only share our humble experience bearing in mind we don’t use hostels. It’s a country around or exactly on the equator so you can only imagine how hot it can get at times. Frequently was not possible to sleep inside the tent, if you wanted to breath. Locals would warn you of the snakes too, even though these animals are pretty fearful creatures. But still we found that the best experience is to find a shed which always is lifted a bit on poles. If you go with drivers, they will use those sheds too. So you are sorted. Otherwise we also used the places like sheds which in the daytime been used for selling fruits. We always used the mosquito net outdoors to prevent annoying and malaria bearing mosquitos. Indonesians by the way are very hospitalble people, so very likely you will be invited home too. And you will be thanked for that as well.

Hitch-hiking
It’s a pleasure to hitchhike here. Some drivers will even know some English, but otherwise they all mimic as they are actors. Using the full potential of body language. Most probably the truck drivers will take you on, but then you are sorted for days and you don’t need to worry about getting stuck in that unbroken chain of towns i.e. Java island. But if you don’t use the highway you will go slow. We mean it. The roads are awful, the drivers will use frequent opportunities to have a ‘copi susu’ (coffee with milk). The patience will be rewared with breakfasts, dinners and lunches, and they won’t let you pay for any of it.

Food
To eat in Indonesia is a full pleasure. The islands are surrounded by waters, so the fish meals are fresh, cheap and delicious. The cheapest meal we got were 2 portions of fish, veggies and rice for 1.5 dollar. Kopi susu (fresh grounded coffee with milk wont cost you more than 50cents, often much cheaper. Fruits are exotic, so you eat it while you can.

Higiene
This is one of the countries where the sweat freely flows down. So the higiene question is certainly very important. Fortunately being a Muslim country, they observe their cleanliness thoroughly. Hence the showers – or buckets, basins of water with plastic cups are everywhere and everyone is taking ‘a shower’ as soon as they can. Some options are romantic – tin walls and palm tree above your head.
We drink only bottled water, and so we brush the teeth with one as well. So far had no health problems.

Viza
Traveling from Malaysia by ferry bear in mind if you don’t have a visa and want to make one on arrival you should go to Dumai port. Visa is 25$. Sometimes they ask for the departure tickets in order to make visa, but they did not ask us to do it.

Some phrases for travelers:

Hello – helo
Bye – dada
Thanks – trimakasi
Delicious – ena
Eat – makan
Shower – mandi
Sleep – tedur
Water – ayr
Hot – panas
Hitchhiking – numpang (if you say this magical word, it all becomes clear as Indonesians know pretty well the concept of hitching).
How many kilometres – brapa kilo
How much does it cost – brapa baer

1 – shatoo
2 – dua
3 – tiga
4 – ampat
5 – lima
6 – anam
7 – toodjoo
8 – dilapan
9 – sembilan
10- sepooloo

Day – ari
Month – būlan
Year – taham

Indonezija: Lietuvos himnas per anglų kalbos pamokas, veikiantys ugnikalniai ir šventyklos pajūriuose ar džiunglėse.

Sumatra – Lietuvos himnas per anglų kalbos pamokas ir lėtas lingavimas per nesibaigiančias palmių plantacijas

Keltas Malaizija-Indonezija kainavo $60. | The Malaysia-Indonesia ferry costed around $60.

Kuala Lampūro (Malaizijos sostinė) daugiaaukščių šventovės labirintai mus buvo sugrąžinę į civilizacijos pinkles. Tik pakliuvus į Indonezijos gatves, mes regis nusiritom kokiu pusšimčiu metų į praeitį. O gal tiesiog nusileidom ekonominiais laiptais žemyn. Bet žmonių šviečiantys veidai smarkiai pranoko didmiesčio susirūpinusias susiraukusias kaktas. Čia vėl prasidėjo visiškai kitoks gyvenimas. Mūsų kelionė nusitęsia per tris – Sumatros, Javos ir Balio - salas ir užtrunka lygiai trejas savaites. Nors tylos ir triukšmo santykis smarkiai pakrypo pastarojo lėkštutės link, atviras ir nuoširdus žmonių bendravimas, ypatingai skanus ir pigus maistas, lengvas tranzavimas mūsų kelionės patirtį nuskaidrino ir gerokai praturtino.

Sumatros sala

Anglų kalbos pamokos vietos jaunimui

Pirmoji diena Indonezijoje - pirmoji kelionės pamoka vaikams. Buvome pakviesti į vieną mažytę mokyklą papasakoti vaikams apie savo nuotykius šioje kelionėje. | The first day in Indonesia - the first lesson for kids. We were invited to a small local school to talk a bit about our journey and its adventures.

‘Apsinakvokite pas mano brolį’ įkalbinėjo vienas žmogelis uoste. Susižvalgę iškart supratom. Jame nematome jokios klastos, tad apsigyventi bent dienai pas vietinius indoneziečius būtų įdomi pažintis. Pasieniečiams peržiūrėjus mūsų mantą, o ypač susidomėjusiems mūsų vaistinėlėmis, mes kūlversčiais nusekėme mūsų vedlį. Šis įspraudė mus į klibančią priekabėlę, pritaisytą prie mopedo, ir turėjusią atlaikyti mus ir mūsų kuprines. Riedėjom lėtai, ir kiekvienas posūkis ar duobė atrodė pražudys mūsų transporto priemonę. Visi gatvėse smalsiai spoksojo į mūsų kiek komišką išsprogusį ekipažą.

Žemo ūgio tvirto sudėjimo brolis tuoj pat mus nuvedė į paprastutį kambarį. Regis čia veltui laiko neleisim, mat pasirodo šis yra anglų kalbos mokytojas. Tad mūsų dienotvarkė iki pat vakaro tapo aiški. Pamokos paaugliams, jaunučiams, na ir vyresniesiems vakare, susirenkantiems po dienos darbų.

Vaikai – judrūs ir smalsūs. Jie tuojau kaip vienas pradėjo pyškinti išmoktą prisistatymo formulę. ‘Labas, mano vardas (greitakalbe išsakyti raidžių rinkiniai pasimetė atminties kertėse). Bet gali mane vadinti tuo ir tuo. Man tiek metų. Mano gyvenimo tikslas yra toks’.

Evelina ir jos stichija - vaikai. | Evelina and her natural place among the kids

Tada pasipylė iš anksto apgalvotų klausimų lavina, o atsakymus aliai kiekvienas stropriai užsirašydavo savo sąsiuviniuose. Vienas netikėčiausių mus suglumino. ‘Koks jūsų šalies himnas? Galite jį pagiedoti?’. Kiek nedrąsiai prieš visą klasę užtraukus tautišką giesmę, vaikai karpė ausimis, o po to it susitarę laukė, kol išversim bent esmines mintis. ‘O jūs gal galite pagiedoti Indonezijos himną?’. Antrą kartą prašyti nebereikėjo. Skardžiais balsais kai kurie net užsimerkė traukė savąją giesmę, su pasididžiavimu, tvirtai. ‘Niekaip nesuprantu, kaip kai kurie užsieniečiai negali atmintinai pagiedoti savo himno. Kada jūs giedate jį? Mes giedame kiekvieną pirmadienį’ stebino dešimties metų mergaitė.

Jaunučiai tuoj pat suskato žaisti pasiūlytus žaidimus, tad ilgai netrukus tai popietei tapome geriausiais draugais. Su vyresnėliais diskutavome apie jų gyvenimo svajones. Jos visos skaniai kvepėjo ambicijomis, ir norėjosi tikėti, kad jų mokslų planų niekas nesutrikdys. Jie mielai pasakojo apie savo šalį ir kultūrą. ‘Indoneziečiai labai linksmi žmonės’ tvirtino jie. Nesvarbu, jei neturi pakankamai pinigų. Nesėkmės valandą jie vis tiek juoksis. Jaunuoliai buvo teisūs. Nuo Sumatros iki Balio žmonės nuolat plačiai šypsojosi ar juokėsi. Ne kartą naktimis vairavęs ir labai pavargęs vairuotojas, įvairavęs į gilią duobę, žvilgčiojo į mus ir mes drauge kikenom. Sunkvežimis it laivas audrose siūbavo, gąsdinandamas, kad vieną gražią valandą jis nuvirs neišlaikęs tokios kančios. Mūsiškiai jau seniai būtų prakeikę valdžią, kelininkus, Dievą ar velnią, o šie tik linksmai skėsteldavo rankomis, ir toliau kantriai šypsodamiesi važiuodavo.

Nakvynė prie katalikų bažnyčios

Mokytoja vedė ritmingus ir visus vaikus įtraukiančius šokius. | The teacher was showing the moves and singing songs with the kids.

Laukti geradariško transporto tikrai neprailgo. Vairuotojai stojo neprabėgus nei penkiolikai minučių. Arti saulės laidos ketinom lipti vienoje iš saugesnių vietų, kol netikėtai pamatėme bažnytėlę. Susimirksėjom ‘stojam čia’ žvilgsniu, ir vairuotojui kiek nustebus, ką mes čia taip netikėtai sumąstėm, jau traukėm ten. Kunigas ten negyveno, bet vietinė šeima mielai sutiko mus priimti. Tiesa, mes vis tik apsisprendėm laikiną būstą pasistatyti ant šventoriaus, nors gretimos parduotuvėlės savininkas įkalbinėjo nakvoti dukros kambaryje. Jie iškart pasiūlė pavaišinti naminiu alumi, o vėliau kukliais pietumis. Gėrimas tiesa priminė keisto skonio birzgalą. Kokių tik keistų skonių pasaulyje yra. Tėvas, parduotuvėlės šeimininkas, kiek įgirtęs nuo savo naminio gėrimo, postringavo apie tai, kad ne kartą krikščioniškose bažnyčiose teroristai iš vakaro sudėdavo sporgmenis, o ryte atėję maldininkai sudalyvaudavo paskutinėse savo pamaldose. Nenuostabu, kodėl iš pradžių jis taip skersai į mus žiūrėjo. Juk šįkart ne jie mus pakvietė, o mes ‘įsiprašėme’.

Vaikai bažnyčioje su kuriais Karolis žaidė futbolą tą rytą. | Kids in the church that Karolis was playing football with

Vaikų bent trejetas smalsiai stebėjo, kaip mes vakare statome palapines. Jų žingeidumą patenkinome įteikdami kuoliukus, o šie tiesa padarė neblogą darbą. Atsinešę akmenų, jie uoliai pakaldami įsmeigė juos į neklusnią žemę, ir gerai įtempti namų stogai buvo pasirengę bet kokioms veik kasnakt aplankančioms audroms.

Iš ryto kaimynė atnešė tiesiai į palapinę karšto šokolado ir bandelių. Po truputį rinkosi vietinės bendruomenės vaikai į pamaldas. Jų smalsios akys stebėjo kiekvieną mūsų žingsnį. Netrukus jų laukimą paįvairinom visuose kontinentuose populiaria pramoga – futbolo kamuolys jau riedėjo tarp mažučių pėdų. Daug juoko ir pritariami tėvų žvilgsniai.
Papusryčiavus nutarėm aplankyti mažųjų užsiėmimą. Dvi choro mokytojos pakaitomis net suprakaitavusios plačiais mostais dirigavo vaikų chorui, o šie visa gerkle traukė giesmes, vis rankomis iliuostruodami žodžius. ‘O dabar padainuokit jūs’ po mūsų trumpos įžangos įkalbinėjo vaikai ir mokytojos. Patirtis stovyklose nepavedė, ir vaikų akys žvilgėjo besiklausant užjūrinės giesmės.

Ilga kelionė per Sumatrą

Sunkvežimių vairuotojai prie užkandinės, daugiausiai vežantys palmių aliejui skirtas medžiagas. | Truck drivers mostly transporting stuff for the palm oil.

Skubėti Indonezijoje negali. O ir nereikia. Gali linguoti drauge su vairuotojais, triaukšdamas bananų ar kokios daržovės traškučius. Klausytis pliaupiančio lietaus gurkšnojant saldžią kvapnią indonezietišką kavą su pienu, kol vairuotojai linksmai pliauškia tarpusavyje. Ir net tada, kai užstrigom vienoj palmių plantacijoje, kol mūsų vairuotojas turėjo laukti, kada jam pakraus sunkvežimį palmių aliejumi, mes nė kiek nepergyvenom. Pasidavę to visiško atsipalaidavimo atmosferai, tiesiog judėjom tos akmirkos tempu, nė kiek neskubindami nuo tavęs nelabai ir priklausančių įvykių.

Mūsų vairuotojas nenustygsta tol, kol neparveža mus į savo namus nė kiek nesibodėdamas beremontuojamo būsto. Jo pati tuoj prikepa kalną žuvies, ir nulat ragina mus valgyti. Ir kai sutinkam pasilikti pas juos naktelę, ši dėkoja už šią garbę. Be abejo, kaimynystėje gyvenantys susirenka mūsų apžiūrėti, su mumis nusifotografuoti ar pažaisti futbolo.

Keltas iš Sumatros į Javą pigutėlis, tekainuojantis tris litus, tad mes šįkart einam tiesiai į laivą, nelaukdami sunkvežimio vairuotojų pagalbos. Vanduo ryškiai žalias, o gal mėlynas – sunku pasakyti, kai saulės spinduliai vis žaidžia su bangomis ir šešėliais. Regis jau įpratom prie atsipalaidavusio Sumatros ritmo. Girdėjom, kad javos sala tankiai apgyvendinta. Reikia ruoštis kitokiai patirčiai.

Javos sala: skurdūs didmiesčių traukiniai, verdantis Bromo ugnikalnis ir induistų šventyklos kuorai

Besikeliant tarp Sumatros ir Java salų prie kranto vandenyje sukiojosi vaikų būrelis, laukiantis kol pro kelto langus kas išmes jiems pinigų. | While on the ferry from Sumatra to Java islands there were few kinds in the water waiting for people to drop money.

Tik persikėlus iš Sumatros į Javą keltu, atsiveria naujas salos gyvenimas. Pauosčio gyvenimas vakare verda visai kaip ir vidurdienį, tad mes iš triukšmo pabėgam į internetinę kavinę. Ten netikėtai įsišnekam su vienu jaunuoliu, ir šis iš meilės Alachui ir pareigos svečiui, mus pakviečia namolio. Jo mama rankomis skėsčioja dėl kuklių ir netvarkytų namų, o mums ją nuraminus, su plačia šypsena atneša saldžios pieniškos kavos, o ryte pagamina sotų pusrytį. Su Rohman išsišnekame apie islamą, vertybes, jo šeimą, džiaugsmus ir vargelius. Įdomu, kad tikėjimui iš tiesų ateiti į jo gyvenimą, jam reikėjo tai suvokti logiškai. Jo religijai pagrįstai atsakius į svarbiausius klausimus, jis pradeda tikėti visa širdimi.

Traukiniai

Vieną dieną rūpestingo vairuotojo atvežti į didmiesčio geležinkelio stotį, nutarėme pasmalsauti, ar kažkada keliautojų patirtas, tačiau dabar deja nebeveikiantis malonumas ar kančia vis dar įmanomas, Anksčiau buvo galima nykščio draugams keliauti prekiniu traukiniu, turinčių keletą nemokamų vietų vargingiausiems gyventojams. Visas stotis apėję supratom, ši idėja – jau atgyvena. Tačiau sumąstėm – mat čia traukiniai pigūs – tiesiog vieną jų išbandyti. Ilgam nuotoliui bilietų negavome, bet teko pavažiuoti keletu trumpesnio atstumo traukinių.

Kelis kartus važiavome traukiniu. Kiek liūdna ir chaotiška patirtis. Daug triukšmo, šiukšlių, valkataujančių žmonių ir prekeivių. | Fre times we tried an indonesian train. It's a bit sad and chaotic experience. A lot of noise, rubbish, beggars and vendors.

Įlipus į tamsų vagoną, pasitiko grindys nuklotos džambo ar kitokių vaisių nuograužmis, lupenomis, nuospjaudomis, popieriais, ir buteliais. Atradom vietą atsisėsti – sėdynės nugaromis į langus, tad visų veidai nukreipti vienas į kitą, arba į tik traukiniui pajudėjus prasidedantį traukinio gyvenimą. Tuoj pat nuvilnija gausus prekeivių srautas, siūlančių bandeles, lpidukus, papildymus pasibaigusiems žiebtuvėliams, antnosius (kaip ir Kinijoje ne vieną nuo oro taršos ginasi chirurginiais išradimais), vėduokles, batus, drabužius, mandarinus ir šiaip visokius niekniekius. Žmonės negausiai, bet perka. Tada nuvilnija elgetaujančiųjų vorelė. Kai kurie jų iš tiesų – akli ar sužaloti, taip suneraminantys širdį ir sąžinę. prašliaužia ir keletas jaunesniųjų, gudriai išmokusių tam tikrų judesių. Vis tik pastebim, kad per petraukas šie šelmiškai juokauja su savo pintines pasipildančiais prekeiviais. Tada keliauja muzikantai – vieno, dviejų ar keturių asmenų grupės. Žodžiu, kartkartėmis triukšmas pakyla iki tokio mąsto, kad net ir ausis užsidengus sunkiai sustabdysi tą garsų krioklį.

Yogyakarta arba Čiokčė

Po vingių vingelių, lėtesnių ir greitesnių sunkvežimių, galiausiai vienos šeimos priegriebti atsiduriame Javos kultūros ir švietimo centre – ne sostinėje Džiakartoje, bet Javos centrinėje dalyje, vietinių meiliai vadinamoje Čiokčėje. Į netoliese esantį vieną turistiškesnių ugnikalnių nutariam nesikelti – paliksime šį malonumą rytinei žymiai rečiau apgyvendintai salos daliai. Bet viena gražiausių šventyklų mus sugundo. Reikia rinktis kurią ketiname aplankyti – įstabiąją budistų ar įstabiąją induistų. Mūsų praktiniai geografiniai paskaičiavimai nulemia judėjimą link Prambanan švenyklos. Brangi. Sukandam dantis, apskaičiuojam biudžetą. Pigiai Indonezijoje sukomės, tad leidžiame sau prabangą. O ši mus nustebina architektūros didybe ir įmantrybėmis.

Bromo ugnikalnis

Žygiuojant pro dulkėmis nusėtą dykumą. | While hiking on the dusty desert.

Kelionė per vakarinę Javos salos dalį – tai vienas nesibaigiantis miestas arba miestelių virtinė. Triukšmas, nepauliaujamas dėmesys ir miego stygius nukankino dūšias, ir mes jau su nekantrumu laukėme rytinės dalies. Ten numatę kelias dienas prie vis dar veikiančių vulkanų, tikėjomės atsipūsti.

Jau sutemo. Nieko nepadarysi, esame kirtę pusiaują, o čia dienos ir nakties ilgiai pavyzdingai sutampa. Nereikia galvoti, ar saulė kils anskčiau ar vėliau. Ji kaip laikrodis tiksliai ir gana greitai pakyla apie šešias, ir už dvylikos valandų tvarkingai nusileidžia. Tad šeštą valandą jau tamsu. Kadangi Indonezijoje gali tranzuoti vidury miesto ir net sutemus, tad toliau bandėm savo laimę. Netikėtai mums sustojo keli nepriekaištingai apsirengę vyrukai. Kadangi kaip įmanydami jie skubėjo vietinei bendruomenei skaityti paskaitą apie galimybes vystyti savo veiklą, vienas jų iškart pasiūlė pernakvoti savo namuose. Kol bendruomenės vyrai ir kelios moterys klausėsi valdininko išminties, mes miestelių dulkes plovėme duše, o tiksliau gausiai liejom iš baseinėlio semdami vandenį kaušeliais. Bendruomenės šiaip regis stiprios, siekiančios apie kelis šimtus. Kaip ir Kinija, Indonezija tai daugelio etninių grupių, kalbančių sava kalba, rinkinys. Mūsų šeimininkas ne vieną jų moka, dėl to jam darbuotis su vietiniais kur kas lengviau.

Svečiuose pas mūsų draugą, kolekcionierių ir šiaip labai išmintingą draugą. | Visiting our intelligent friend's house.

Adi namai – ištisas muziejus. Kambaryje galėjai atrasti įvairiausių senovinių rakandų: foto aparatai ar filmavimo kameros, akordeonas, grotuvai, buhalterio skaičiuoklė, turinti įmantrią skaičiavimo sistemą. Kol šeimininkas gamino arbatą, mes prikandę lūpas žvalgėmės po visus kampus, komodas, spinteles ir lentynas. Jis ketina šias vertybes įkurdinti savos gamybos muziejuje. Tad ir svečių lova galima tik numanyti kokia – senovinė, užimanti veik visą kambarį, su baldakimu. Seniai bemiegojom taip kietai ir gerai. Jokio triukšmo, akmenų, smalsių akių, neprašytų gyvūnų. Ryte jo pati jau paruošus sotų pusrytį ir pienišką kavą, o šeimininkas savo peiliu nukirtęs porą kokoso riešutų iš savo kiemo. Jam nuvežus mus gerą atstumą iki vietos, patogesnės tranzuoti, atsisveikiname it seni draugai. Ak, netikėtos tos draugystės.

Mūsų laukia jo rekomenduotas Bromo ugnikalnis. Nekantriai nusigaunam iki jo prieigų. Žinoma, tai turistinis miestelis, tad jau reikia ieškoti, kaip atrasim čia savą kampą. Ir vis tik mūsų kiek pašepusios kuprinės, o gal ir atviros akys, patraukia vietinius pakeliauti arba tiesiog vietinius besidarbuojančius indoneziečius. Saldžiai pavaišinti mes išskubame – dar iki saulės laidos reikia atrasti būstui vietą.

Bromo ugnikalnis išliko mūsų atmintyje kaip vienas įspūdingiausių mūsų matytų gamtos kūrinių. | Bromo vulcano is one of the most incredible nature pearls.

Jau temo. Tad išvysta lyguma, primenanti dykumą, su jame išaugusiais keliais vulkanais priminė veikiau jau Marso kanjonus. Keletą kartų giliai atsidusę – nei vienas dar nebuvom matęs kažko panašaus – patraukėm į ten, iš kur visi jau grįžinėjo. Regis ryte dar neprašvitus čia bus tikras žmonių antplūdis – visi trauks saulėtekio žiūrėt ant vulkano. Mums reiks atrasti savo kampą.

Per kanjonus šiūrinant jau visiškai sutemo, ir nutarėm pasistatyti palapines tiesiog viename iš jų. Tyla. Ausyse iš pradžių spengė praeitų savaičių triukšmo atgarsiai, o jiems nurimus, nutilo ir mūsų mintys. Viskas kažkur nuplaukė kanjonų išgraužomis, ir mes galų gale atsigulėm sulig ką tik atkeliavusia tamsa. Pastebime, kad atokiuose gamtos užkaboriuose labiausiai ir išeina išsimiegoti. Dangaus gylis, kiek pustomos vulkaninės dulkės, paslaptingi žemės raižiniai ir karpiniai piešė įdomų paveikslą.

Ryte pakirdom saulei dar nepatekėjus. Kilti aukštyn su turistų upėmis nepavyko, bet tai buvo vienas geriausių pramiegojimų. Palikė palapinę rytiniam snauduliui, mes užkopėm į vieną didesnių kopų, ir stebėjom saulę tyliai klausantis Cinematic Orchestra. Kažkur tolumoj už nugarų palikdami triukšmaujančius smalsuolius. O saulei tekant linksmesnei melodijai užgrojus, mes pasileidom šokti. Regis siela galėjo stačiai ištrūkti iš to išsilaisvinimo džiaugsmo. Saulės spinduliai po truputį dažė vulkano keteras ir kanjonų kraštus, o mes tryškom ramybe ir tyru džiaugsmu.

Ant Bromo vulkano krašto, žvelgiant į burbuliuojantį pragarą. | On the edge of the Bromo vulcano looking down the boiling hell.

Į vulkaną lipti neketinom išgrįstu taku. Taip jau mums gaunas. Vis norim žengti žingsnį į šoną, kad galėtumėme atrasti tylą ir netrukdomi aikčioti gamtos stebuklais. Tad ir šį kartą alsuodami kopiame biriu smėliu (tiesa smėliu šią įkyriai smulkias dulkes nepavadinsi). Kojos slysta, bet noras pažiūrėti, kas viršuje slypi, stumia mus aukštyn. Mūsų smakrai nutįso, lūpos atvipo. Prieš mus atsivėrė vulkano viduriai. Jo kraštai buvo tamsūs, statūs ir groblėti, o bedugnėje virė siera, vis išleisdama baltus garus, kylančius dabesėliais. Prisėdom. Šio tuščiavidurio kalno dugno gyvybė nejuokais iššaukia ne tik pasigėrėjimą gražiu vaizdu. Jauti, kad esi šalia gyvo organizmo, galinčio bet kada (o pratrykšta jie net ir pastaraisiais metais) išsiveržti. O kojai slystelėjus, nugarmėtum stačiai į pragarą.

Pasivaikščioję ketera toliau ėjom nuotykių ieškoti link kito ugnikalnio. Į pastarąjį nebelipom, nes užteko ir šiaip nuotykių. Mūsų pasivaikčšiojimas upių ar lavos išgraužomis vis sudėtingėjo, ir galų gale priėjom tokias vietas, kur atgal užlipti jau bus nemenkas iššūkis, o leistis žemyn mums prisireiks papildomų priemonių. Čia jau ne be pirmą kartą mums pasitarnauja virvės. Gudriai sumazgę jas aplink savęs, vienas kitam padedame nusileisti, ir nuleisti mūsų nelengvus (bent 10 kg dėl papildomo vandens) pasunkėjusius nešulius. Gal tik antrą kartą (po Kirgizijos kalnų) mūsų širdys plaka kiek tankiau. Sunkiausiai pasitikėti virve, savimi ir bendrakeleiviu, ir tiesiog pasileisti žemyn. Rankos sugriebia iš šaknų besiverčiančias medžio nuolaužas. Visiškai pasikabini ant virvės, ir jau tada saugiai leidies žemyn. Svarbu tik kaktą saugot nuo aštrių uolų kampų. Įveikta. Jautiesi pakylėtas įveikęs tai. Juk mes ne alpinistai, ir mums ši patirtis ir savamoksliški išradimai, kaip leistis – nauja patirtis.

Ramiai įsikuriame upės išgraužoje. Pasikuriam laužiuką. O nuo lietaus purslų pasislepia po išsikišusiomis uolomis. Ramybė. Rusenanti ugnis. Saldžiai užmiegame.

Balis – hindu šventyklos pajūriuose ir džiunglėse.

Prie vandenyno. | Near the ocean.

Javos saloje sustoję sunkvežimio vairuotojai savo kabinoje mus laikė iki pat kelto. Taigi į keltą pakliuvome nemokamai. Tad galime patikinti, kad net ir tarp salų tranzuoti tikrai įmanoma, tereikia pasilikti su vairuotojais.

Įvažiavus į salą, jau nuo pat pradžios atmosfera pasikeičia. Iš pradžių vos keletas indiškų dievybių statulų giliau į salą važiuojant, stipriai pagausėja. Kiekvienas mažutis miestelis – ištisas puošnios induistiškos architektūros lobynas. Tad mūsų veidai nuostabos prilipę prie lango iki pat išlipimo ir nepasikeitė.

Tokios šventyklos visur. | Such temples are literally everywhere.

Norėjome kažkiek laiko praleisti prie vandenyno. Ir kai akys pasiekė gražius krantus, vairuotojai iškart suprato ir sustojo. Nuskubėjom keliuku prie vandens. Manydami, kad esame visiškai atsitiktinoje vietoje, nustembam. Prie vandenyno tarp palmių atsiveria šventykla. Kiek apleista, bet žavi indiškais motyvais bei geltonais skėčiais nuo saulės. Neužilgo pasineriam į aukštas atgavinančias bangas.

Dideliam mūsų džiaugsmui nuo pajūrio mus paima sunkvežimiukas, tad įsikuriam su savo manta tiesiog po atviru dangumi ir galime toliau žavėtis palmėmis nusagstytais krantais, džiunglėse įsispraudusiomis šventyklomis, nepaliaujamomis žmonių šypsenomis. Jaučiam, kelionė Indonezijos salomis artėja į pabaigą, ir nors esame kiek pavargę nuo chaoso, apima liūdesys.

Pakeliui į Australiją

Skrydis į Pertą. Australija. $100. | Flight to Perth. Australia. $100.

Į Denpasaro uostą atvykom kur kas anksčiau nei vertėtų. Skrydis lėktuvais tai ne autostopas, kai vieną mašiną pražiopsojus, jų bent šimtas rikiuojasi iš paskos. Jaudulys. Seniai buvom tarp civilizaciją pabrėžiančių žmonių. Tad apsižvalgius, čia nepasiliekam. Trauksim prie vandenyno. Čia stebėsim saulėlydį, ant bangų besisūpuojančius spalvotus laivus, pakylančius ir nusileidžiančius laivus. Tai nebloga proga atsisveikinti su dar vienu etapu.

Praktiniai patarimai

Naktis po tinklu nuo uodų. Sunkus miegas, nes medinis gultas kuriuo naudojomės buvo labai arti pagrindinio kleio. | A night under the mosquito net. A hard night sleep since the wooden shelter we used was very close to the main street.

Miegas
Neišrankiems keliautojams, ketinantiems apsistoti ne viešbučiuose, galime pasidalinti kuklia savo patirtimi. Indonezija yra ties pusiauju, todėl galima tik įsivaizduoti, kokiais karščiais šios salos gali nugąsdinti. Miegoti palapinėje kartais veik neįmanoma, nes drėgnas karštas oras trukdo dorai kvėpuoti. Be to, miegant gamtoje reikia būti atidiems. Vietiniai gyventojai ne kartą perspės, kad aplink šliaužėja gyvatės. Nors per daug baugintis nereik – gyvatės šiaip jau yra baimingi šliužai. Tačiau vis tik geriausiai nakvoti kokiose nors medinėse pašiūrėse, pakeltose ant polių. Indonezija viena iš šalių, kuriose patartina saugotis maliarija galinčių užkrėsti uodų, todėl yra pravartu turėti tinklą, kurį lengvai pritvirtinus tokiose vietose nebūsite persekiojami įkyrių vabzdžių.
Indoneziečiai labai svetingi žmonės, todėl įmanomas dalykas, kad būsite pakviesti į namus. Tai jiems – didelė garbė, o už tokią patirtį jie net ir padėkos.

Autostopas
Tranzuoti Indonezijoje yra vienas malonumas. Ne vienas vairuotojas moka bent kelis žodžius anglų kalbos. Dauguma jų naudoja labai daug kūno kalbos, todėl labai greitai gali neblogai susikalbėti. Daugiausiai stoja tolimųjų nuotolių vairuotojas, kurie gali nuvežti reikiamus šimtus kilometrų nesijaudinant, kad teks įstrigti nesibaigiančių miestelių virtinėje, kaip pavyzdžiui Javos sala. Tačiau reikia turėti mintyje, kad skubiai salų nepraskrosi. Keliaujant ne greitkeliais, keliai gali būti tiesiog siaubingi. Pakelėse matai ne vieną nuvirtusį sunkvežimį, nepajėgusių išlaviruoti gilių duobių. Vairuotojai yra labai atsipalaidavę, dažnai stoja pailsėti ir išgerti kavos. Kantrybės ištekliams papildyti jie būtinai vaišins kava, o dažnai ir pusryčiais, pietumis ar vakariene, ir nė už ką nesutiks, kad susimokėtumėte. Ne vienas pasiūlys pernakvoti jų šeimoje.

Paplūdimys. Paskutiniai pietūs iš maisto likučių Indonezijoje. Mat keliaujant į Australiją tenka visą maistą išmesti. | Beach. Our last dinner from the food we had left in Indonesia. Before going to Australia we need to get rid of all the food as they will not allow us in.

Maistas
Valgyti Indonezijoje – antras malonumas. Salos apsuptos vandenų, tad žuvies patiekalai švieži, pigūs ir labai skanūs. Pigiausiai kada nors valgytas patiekalas mieste – 2 porcijos, abi drauge tekainavusios apie 5 litus. Dažnai viena porcija kainuos iki pusantro dolerio. Būsite gavęs gerą porciją ryžių, žuvies ir žaliųjų daržvovių, o kartais ir kiaušinienės. Karštų gėrimų mėgėjams patiks puodelis pupelių kavos, pagal pageidavimą su kondencuotu pienu (‘kopi susu’). Kai kur netgi galima paskanauti arbatos su ‘gogel mogel’ (plaktas kiaušinio trynys su cukrumi). Vaisiai – daugiausiai mūsų akiai egzotiniai. Štai kad ir gėlių skonio džambu – rožiniai ir gaivūs.

Higiena
Indonezija vienas iš tų kraštų, kuriame prakaitas liejasi be sustojimo, vos vos šiam varginančiam procesui sulėtėjus vakare. Tad higienos klausimas kiek neramino. Tačiau pastebėjome, kad indoneziečiai nepaisant drėgnų karščių ir dulkių, yra vieni švariausių kada nors matytų. Matyt islamo įtaka. Visur – nesvarbu kokioje lūšnoje būsi beatsidūręs, jie įsirengia taip vadinamus vietinius dušus. Vandens čia netrūksta, tad jie jo ir netaupo. Visuose tualetuose įrengti mažesni ar didesni baseinėliai. Šalia padėta piltuvė, kaušelis ar kibirėlis, kai kada su skylėtu dugnu. Taip sukuriama dušo atmaina. Mūsų dušų patirties įvairovė nejuokais prasiplečia. Romantiškiausias variantas – skardomis aptverta vieta. Virš tavęs – palmės, paukščiai, saulė besiskverbianti pro plačius lapus. O tu lieji vandenį ant savęs ir galvoji, kiek nedaug tereikia žmogui tapti švariam. Kiti variantai gali būti kuklesni – plytelėmis grįstos vietos arba tamsios drėgnos šviesos neįleidžiančios kabinos. Švaros rezultatas vienodas, tad nesibodėdamas šiuo malonumu mėgaujiesi bent tris keturis kartus per dieną.
Vandenį buteliais tik perkame. Dantis plauname tik pirktiniu vandeniu. Kol kas sveikatos problemų neturime.

Viza
Keliaujant iš Malaizijos sostinės Kuala Lampūro keltu, reikia atkreipti dėmesį, į kurį uostą šis plaukiąs. Jei dar neturite pasidarę vizos Indonezijos ambasadoje, ją labai lengvai galima gauti tiesiog iškart atplaukus Dumai uoste. Viza vienam mėnesiui tekainuoja 25 dolerius. Kartais gali prireikti bilieto iš Indonezijos, tačiau mums įrodyti nieko nereikėjo.

Posakiai
Keletas posakių ten keliausiantiems:

Labas – helo
Iki – dada
Ačiū – trimakasi
skanu – ena
valgyti – makan
dušas – mandi
miegoti – tydur
vanduo – ayr
karšta – panas
tranzas – numpang (šį žodį pasakius, viskas pasidaro aišku. Indoniečiai puikiai supranta tranzavimo konceptą).
kiek kilometrų – brapa kilo
kiek kainuoja – brapa baer

1 – šatū
2 – dua
3 – tiga
4 – ampat
5 – lima
6 – anam
7 – tudžiū
8 – dilapan
9 – sembilan
10- sepūlu

diena – ari
mėnuo – būlan
metai – taham