Sumatra – Lietuvos himnas per anglų kalbos pamokas ir lėtas lingavimas per nesibaigiančias palmių plantacijas

Keltas Malaizija-Indonezija kainavo $60. | The Malaysia-Indonesia ferry costed around $60.

Kuala Lampūro (Malaizijos sostinė) daugiaaukščių šventovės labirintai mus buvo sugrąžinę į civilizacijos pinkles. Tik pakliuvus į Indonezijos gatves, mes regis nusiritom kokiu pusšimčiu metų į praeitį. O gal tiesiog nusileidom ekonominiais laiptais žemyn. Bet žmonių šviečiantys veidai smarkiai pranoko didmiesčio susirūpinusias susiraukusias kaktas. Čia vėl prasidėjo visiškai kitoks gyvenimas. Mūsų kelionė nusitęsia per tris – Sumatros, Javos ir Balio - salas ir užtrunka lygiai trejas savaites. Nors tylos ir triukšmo santykis smarkiai pakrypo pastarojo lėkštutės link, atviras ir nuoširdus žmonių bendravimas, ypatingai skanus ir pigus maistas, lengvas tranzavimas mūsų kelionės patirtį nuskaidrino ir gerokai praturtino.

Sumatros sala

Anglų kalbos pamokos vietos jaunimui

Pirmoji diena Indonezijoje – pirmoji kelionės pamoka vaikams. Buvome pakviesti į vieną mažytę mokyklą papasakoti vaikams apie savo nuotykius šioje kelionėje. | The first day in Indonesia – the first lesson for kids. We were invited to a small local school to talk a bit about our journey and its adventures.

‘Apsinakvokite pas mano brolį’ įkalbinėjo vienas žmogelis uoste. Susižvalgę iškart supratom. Jame nematome jokios klastos, tad apsigyventi bent dienai pas vietinius indoneziečius būtų įdomi pažintis. Pasieniečiams peržiūrėjus mūsų mantą, o ypač susidomėjusiems mūsų vaistinėlėmis, mes kūlversčiais nusekėme mūsų vedlį. Šis įspraudė mus į klibančią priekabėlę, pritaisytą prie mopedo, ir turėjusią atlaikyti mus ir mūsų kuprines. Riedėjom lėtai, ir kiekvienas posūkis ar duobė atrodė pražudys mūsų transporto priemonę. Visi gatvėse smalsiai spoksojo į mūsų kiek komišką išsprogusį ekipažą.

Žemo ūgio tvirto sudėjimo brolis tuoj pat mus nuvedė į paprastutį kambarį. Regis čia veltui laiko neleisim, mat pasirodo šis yra anglų kalbos mokytojas. Tad mūsų dienotvarkė iki pat vakaro tapo aiški. Pamokos paaugliams, jaunučiams, na ir vyresniesiems vakare, susirenkantiems po dienos darbų.

Vaikai – judrūs ir smalsūs. Jie tuojau kaip vienas pradėjo pyškinti išmoktą prisistatymo formulę. ‘Labas, mano vardas (greitakalbe išsakyti raidžių rinkiniai pasimetė atminties kertėse). Bet gali mane vadinti tuo ir tuo. Man tiek metų. Mano gyvenimo tikslas yra toks’.

Evelina ir jos stichija – vaikai. | Evelina and her natural place among the kids

Tada pasipylė iš anksto apgalvotų klausimų lavina, o atsakymus aliai kiekvienas stropriai užsirašydavo savo sąsiuviniuose. Vienas netikėčiausių mus suglumino. ‘Koks jūsų šalies himnas? Galite jį pagiedoti?’. Kiek nedrąsiai prieš visą klasę užtraukus tautišką giesmę, vaikai karpė ausimis, o po to it susitarę laukė, kol išversim bent esmines mintis. ‘O jūs gal galite pagiedoti Indonezijos himną?’. Antrą kartą prašyti nebereikėjo. Skardžiais balsais kai kurie net užsimerkė traukė savąją giesmę, su pasididžiavimu, tvirtai. ‘Niekaip nesuprantu, kaip kai kurie užsieniečiai negali atmintinai pagiedoti savo himno. Kada jūs giedate jį? Mes giedame kiekvieną pirmadienį’ stebino dešimties metų mergaitė.

Jaunučiai tuoj pat suskato žaisti pasiūlytus žaidimus, tad ilgai netrukus tai popietei tapome geriausiais draugais. Su vyresnėliais diskutavome apie jų gyvenimo svajones. Jos visos skaniai kvepėjo ambicijomis, ir norėjosi tikėti, kad jų mokslų planų niekas nesutrikdys. Jie mielai pasakojo apie savo šalį ir kultūrą. ‘Indoneziečiai labai linksmi žmonės’ tvirtino jie. Nesvarbu, jei neturi pakankamai pinigų. Nesėkmės valandą jie vis tiek juoksis. Jaunuoliai buvo teisūs. Nuo Sumatros iki Balio žmonės nuolat plačiai šypsojosi ar juokėsi. Ne kartą naktimis vairavęs ir labai pavargęs vairuotojas, įvairavęs į gilią duobę, žvilgčiojo į mus ir mes drauge kikenom. Sunkvežimis it laivas audrose siūbavo, gąsdinandamas, kad vieną gražią valandą jis nuvirs neišlaikęs tokios kančios. Mūsiškiai jau seniai būtų prakeikę valdžią, kelininkus, Dievą ar velnią, o šie tik linksmai skėsteldavo rankomis, ir toliau kantriai šypsodamiesi važiuodavo.

Nakvynė prie katalikų bažnyčios

Mokytoja vedė ritmingus ir visus vaikus įtraukiančius šokius. | The teacher was showing the moves and singing songs with the kids.

Laukti geradariško transporto tikrai neprailgo. Vairuotojai stojo neprabėgus nei penkiolikai minučių. Arti saulės laidos ketinom lipti vienoje iš saugesnių vietų, kol netikėtai pamatėme bažnytėlę. Susimirksėjom ‘stojam čia’ žvilgsniu, ir vairuotojui kiek nustebus, ką mes čia taip netikėtai sumąstėm, jau traukėm ten. Kunigas ten negyveno, bet vietinė šeima mielai sutiko mus priimti. Tiesa, mes vis tik apsisprendėm laikiną būstą pasistatyti ant šventoriaus, nors gretimos parduotuvėlės savininkas įkalbinėjo nakvoti dukros kambaryje. Jie iškart pasiūlė pavaišinti naminiu alumi, o vėliau kukliais pietumis. Gėrimas tiesa priminė keisto skonio birzgalą. Kokių tik keistų skonių pasaulyje yra. Tėvas, parduotuvėlės šeimininkas, kiek įgirtęs nuo savo naminio gėrimo, postringavo apie tai, kad ne kartą krikščioniškose bažnyčiose teroristai iš vakaro sudėdavo sporgmenis, o ryte atėję maldininkai sudalyvaudavo paskutinėse savo pamaldose. Nenuostabu, kodėl iš pradžių jis taip skersai į mus žiūrėjo. Juk šįkart ne jie mus pakvietė, o mes ‘įsiprašėme’.

Vaikai bažnyčioje su kuriais Karolis žaidė futbolą tą rytą. | Kids in the church that Karolis was playing football with

Vaikų bent trejetas smalsiai stebėjo, kaip mes vakare statome palapines. Jų žingeidumą patenkinome įteikdami kuoliukus, o šie tiesa padarė neblogą darbą. Atsinešę akmenų, jie uoliai pakaldami įsmeigė juos į neklusnią žemę, ir gerai įtempti namų stogai buvo pasirengę bet kokioms veik kasnakt aplankančioms audroms.

Iš ryto kaimynė atnešė tiesiai į palapinę karšto šokolado ir bandelių. Po truputį rinkosi vietinės bendruomenės vaikai į pamaldas. Jų smalsios akys stebėjo kiekvieną mūsų žingsnį. Netrukus jų laukimą paįvairinom visuose kontinentuose populiaria pramoga – futbolo kamuolys jau riedėjo tarp mažučių pėdų. Daug juoko ir pritariami tėvų žvilgsniai.
Papusryčiavus nutarėm aplankyti mažųjų užsiėmimą. Dvi choro mokytojos pakaitomis net suprakaitavusios plačiais mostais dirigavo vaikų chorui, o šie visa gerkle traukė giesmes, vis rankomis iliuostruodami žodžius. ‘O dabar padainuokit jūs’ po mūsų trumpos įžangos įkalbinėjo vaikai ir mokytojos. Patirtis stovyklose nepavedė, ir vaikų akys žvilgėjo besiklausant užjūrinės giesmės.

Ilga kelionė per Sumatrą

Sunkvežimių vairuotojai prie užkandinės, daugiausiai vežantys palmių aliejui skirtas medžiagas. | Truck drivers mostly transporting stuff for the palm oil.

Skubėti Indonezijoje negali. O ir nereikia. Gali linguoti drauge su vairuotojais, triaukšdamas bananų ar kokios daržovės traškučius. Klausytis pliaupiančio lietaus gurkšnojant saldžią kvapnią indonezietišką kavą su pienu, kol vairuotojai linksmai pliauškia tarpusavyje. Ir net tada, kai užstrigom vienoj palmių plantacijoje, kol mūsų vairuotojas turėjo laukti, kada jam pakraus sunkvežimį palmių aliejumi, mes nė kiek nepergyvenom. Pasidavę to visiško atsipalaidavimo atmosferai, tiesiog judėjom tos akmirkos tempu, nė kiek neskubindami nuo tavęs nelabai ir priklausančių įvykių.

Mūsų vairuotojas nenustygsta tol, kol neparveža mus į savo namus nė kiek nesibodėdamas beremontuojamo būsto. Jo pati tuoj prikepa kalną žuvies, ir nulat ragina mus valgyti. Ir kai sutinkam pasilikti pas juos naktelę, ši dėkoja už šią garbę. Be abejo, kaimynystėje gyvenantys susirenka mūsų apžiūrėti, su mumis nusifotografuoti ar pažaisti futbolo.

Keltas iš Sumatros į Javą pigutėlis, tekainuojantis tris litus, tad mes šįkart einam tiesiai į laivą, nelaukdami sunkvežimio vairuotojų pagalbos. Vanduo ryškiai žalias, o gal mėlynas – sunku pasakyti, kai saulės spinduliai vis žaidžia su bangomis ir šešėliais. Regis jau įpratom prie atsipalaidavusio Sumatros ritmo. Girdėjom, kad javos sala tankiai apgyvendinta. Reikia ruoštis kitokiai patirčiai.

Javos sala: skurdūs didmiesčių traukiniai, verdantis Bromo ugnikalnis ir induistų šventyklos kuorai

Besikeliant tarp Sumatros ir Java salų prie kranto vandenyje sukiojosi vaikų būrelis, laukiantis kol pro kelto langus kas išmes jiems pinigų. | While on the ferry from Sumatra to Java islands there were few kinds in the water waiting for people to drop money.

Tik persikėlus iš Sumatros į Javą keltu, atsiveria naujas salos gyvenimas. Pauosčio gyvenimas vakare verda visai kaip ir vidurdienį, tad mes iš triukšmo pabėgam į internetinę kavinę. Ten netikėtai įsišnekam su vienu jaunuoliu, ir šis iš meilės Alachui ir pareigos svečiui, mus pakviečia namolio. Jo mama rankomis skėsčioja dėl kuklių ir netvarkytų namų, o mums ją nuraminus, su plačia šypsena atneša saldžios pieniškos kavos, o ryte pagamina sotų pusrytį. Su Rohman išsišnekame apie islamą, vertybes, jo šeimą, džiaugsmus ir vargelius. Įdomu, kad tikėjimui iš tiesų ateiti į jo gyvenimą, jam reikėjo tai suvokti logiškai. Jo religijai pagrįstai atsakius į svarbiausius klausimus, jis pradeda tikėti visa širdimi.

Traukiniai

Vieną dieną rūpestingo vairuotojo atvežti į didmiesčio geležinkelio stotį, nutarėme pasmalsauti, ar kažkada keliautojų patirtas, tačiau dabar deja nebeveikiantis malonumas ar kančia vis dar įmanomas, Anksčiau buvo galima nykščio draugams keliauti prekiniu traukiniu, turinčių keletą nemokamų vietų vargingiausiems gyventojams. Visas stotis apėję supratom, ši idėja – jau atgyvena. Tačiau sumąstėm – mat čia traukiniai pigūs – tiesiog vieną jų išbandyti. Ilgam nuotoliui bilietų negavome, bet teko pavažiuoti keletu trumpesnio atstumo traukinių.

Kelis kartus važiavome traukiniu. Kiek liūdna ir chaotiška patirtis. Daug triukšmo, šiukšlių, valkataujančių žmonių ir prekeivių. | Fre times we tried an indonesian train. It's a bit sad and chaotic experience. A lot of noise, rubbish, beggars and vendors.

Įlipus į tamsų vagoną, pasitiko grindys nuklotos džambo ar kitokių vaisių nuograužmis, lupenomis, nuospjaudomis, popieriais, ir buteliais. Atradom vietą atsisėsti – sėdynės nugaromis į langus, tad visų veidai nukreipti vienas į kitą, arba į tik traukiniui pajudėjus prasidedantį traukinio gyvenimą. Tuoj pat nuvilnija gausus prekeivių srautas, siūlančių bandeles, lpidukus, papildymus pasibaigusiems žiebtuvėliams, antnosius (kaip ir Kinijoje ne vieną nuo oro taršos ginasi chirurginiais išradimais), vėduokles, batus, drabužius, mandarinus ir šiaip visokius niekniekius. Žmonės negausiai, bet perka. Tada nuvilnija elgetaujančiųjų vorelė. Kai kurie jų iš tiesų – akli ar sužaloti, taip suneraminantys širdį ir sąžinę. prašliaužia ir keletas jaunesniųjų, gudriai išmokusių tam tikrų judesių. Vis tik pastebim, kad per petraukas šie šelmiškai juokauja su savo pintines pasipildančiais prekeiviais. Tada keliauja muzikantai – vieno, dviejų ar keturių asmenų grupės. Žodžiu, kartkartėmis triukšmas pakyla iki tokio mąsto, kad net ir ausis užsidengus sunkiai sustabdysi tą garsų krioklį.

Yogyakarta arba Čiokčė

Po vingių vingelių, lėtesnių ir greitesnių sunkvežimių, galiausiai vienos šeimos priegriebti atsiduriame Javos kultūros ir švietimo centre – ne sostinėje Džiakartoje, bet Javos centrinėje dalyje, vietinių meiliai vadinamoje Čiokčėje. Į netoliese esantį vieną turistiškesnių ugnikalnių nutariam nesikelti – paliksime šį malonumą rytinei žymiai rečiau apgyvendintai salos daliai. Bet viena gražiausių šventyklų mus sugundo. Reikia rinktis kurią ketiname aplankyti – įstabiąją budistų ar įstabiąją induistų. Mūsų praktiniai geografiniai paskaičiavimai nulemia judėjimą link Prambanan švenyklos. Brangi. Sukandam dantis, apskaičiuojam biudžetą. Pigiai Indonezijoje sukomės, tad leidžiame sau prabangą. O ši mus nustebina architektūros didybe ir įmantrybėmis.

Bromo ugnikalnis

Žygiuojant pro dulkėmis nusėtą dykumą. | While hiking on the dusty desert.

Kelionė per vakarinę Javos salos dalį – tai vienas nesibaigiantis miestas arba miestelių virtinė. Triukšmas, nepauliaujamas dėmesys ir miego stygius nukankino dūšias, ir mes jau su nekantrumu laukėme rytinės dalies. Ten numatę kelias dienas prie vis dar veikiančių vulkanų, tikėjomės atsipūsti.

Jau sutemo. Nieko nepadarysi, esame kirtę pusiaują, o čia dienos ir nakties ilgiai pavyzdingai sutampa. Nereikia galvoti, ar saulė kils anskčiau ar vėliau. Ji kaip laikrodis tiksliai ir gana greitai pakyla apie šešias, ir už dvylikos valandų tvarkingai nusileidžia. Tad šeštą valandą jau tamsu. Kadangi Indonezijoje gali tranzuoti vidury miesto ir net sutemus, tad toliau bandėm savo laimę. Netikėtai mums sustojo keli nepriekaištingai apsirengę vyrukai. Kadangi kaip įmanydami jie skubėjo vietinei bendruomenei skaityti paskaitą apie galimybes vystyti savo veiklą, vienas jų iškart pasiūlė pernakvoti savo namuose. Kol bendruomenės vyrai ir kelios moterys klausėsi valdininko išminties, mes miestelių dulkes plovėme duše, o tiksliau gausiai liejom iš baseinėlio semdami vandenį kaušeliais. Bendruomenės šiaip regis stiprios, siekiančios apie kelis šimtus. Kaip ir Kinija, Indonezija tai daugelio etninių grupių, kalbančių sava kalba, rinkinys. Mūsų šeimininkas ne vieną jų moka, dėl to jam darbuotis su vietiniais kur kas lengviau.

Svečiuose pas mūsų draugą, kolekcionierių ir šiaip labai išmintingą draugą. | Visiting our intelligent friend's house.

Adi namai – ištisas muziejus. Kambaryje galėjai atrasti įvairiausių senovinių rakandų: foto aparatai ar filmavimo kameros, akordeonas, grotuvai, buhalterio skaičiuoklė, turinti įmantrią skaičiavimo sistemą. Kol šeimininkas gamino arbatą, mes prikandę lūpas žvalgėmės po visus kampus, komodas, spinteles ir lentynas. Jis ketina šias vertybes įkurdinti savos gamybos muziejuje. Tad ir svečių lova galima tik numanyti kokia – senovinė, užimanti veik visą kambarį, su baldakimu. Seniai bemiegojom taip kietai ir gerai. Jokio triukšmo, akmenų, smalsių akių, neprašytų gyvūnų. Ryte jo pati jau paruošus sotų pusrytį ir pienišką kavą, o šeimininkas savo peiliu nukirtęs porą kokoso riešutų iš savo kiemo. Jam nuvežus mus gerą atstumą iki vietos, patogesnės tranzuoti, atsisveikiname it seni draugai. Ak, netikėtos tos draugystės.

Mūsų laukia jo rekomenduotas Bromo ugnikalnis. Nekantriai nusigaunam iki jo prieigų. Žinoma, tai turistinis miestelis, tad jau reikia ieškoti, kaip atrasim čia savą kampą. Ir vis tik mūsų kiek pašepusios kuprinės, o gal ir atviros akys, patraukia vietinius pakeliauti arba tiesiog vietinius besidarbuojančius indoneziečius. Saldžiai pavaišinti mes išskubame – dar iki saulės laidos reikia atrasti būstui vietą.

Bromo ugnikalnis išliko mūsų atmintyje kaip vienas įspūdingiausių mūsų matytų gamtos kūrinių. | Bromo vulcano is one of the most incredible nature pearls.

Jau temo. Tad išvysta lyguma, primenanti dykumą, su jame išaugusiais keliais vulkanais priminė veikiau jau Marso kanjonus. Keletą kartų giliai atsidusę – nei vienas dar nebuvom matęs kažko panašaus – patraukėm į ten, iš kur visi jau grįžinėjo. Regis ryte dar neprašvitus čia bus tikras žmonių antplūdis – visi trauks saulėtekio žiūrėt ant vulkano. Mums reiks atrasti savo kampą.

Per kanjonus šiūrinant jau visiškai sutemo, ir nutarėm pasistatyti palapines tiesiog viename iš jų. Tyla. Ausyse iš pradžių spengė praeitų savaičių triukšmo atgarsiai, o jiems nurimus, nutilo ir mūsų mintys. Viskas kažkur nuplaukė kanjonų išgraužomis, ir mes galų gale atsigulėm sulig ką tik atkeliavusia tamsa. Pastebime, kad atokiuose gamtos užkaboriuose labiausiai ir išeina išsimiegoti. Dangaus gylis, kiek pustomos vulkaninės dulkės, paslaptingi žemės raižiniai ir karpiniai piešė įdomų paveikslą.

Ryte pakirdom saulei dar nepatekėjus. Kilti aukštyn su turistų upėmis nepavyko, bet tai buvo vienas geriausių pramiegojimų. Palikė palapinę rytiniam snauduliui, mes užkopėm į vieną didesnių kopų, ir stebėjom saulę tyliai klausantis Cinematic Orchestra. Kažkur tolumoj už nugarų palikdami triukšmaujančius smalsuolius. O saulei tekant linksmesnei melodijai užgrojus, mes pasileidom šokti. Regis siela galėjo stačiai ištrūkti iš to išsilaisvinimo džiaugsmo. Saulės spinduliai po truputį dažė vulkano keteras ir kanjonų kraštus, o mes tryškom ramybe ir tyru džiaugsmu.

Ant Bromo vulkano krašto, žvelgiant į burbuliuojantį pragarą. | On the edge of the Bromo vulcano looking down the boiling hell.

Į vulkaną lipti neketinom išgrįstu taku. Taip jau mums gaunas. Vis norim žengti žingsnį į šoną, kad galėtumėme atrasti tylą ir netrukdomi aikčioti gamtos stebuklais. Tad ir šį kartą alsuodami kopiame biriu smėliu (tiesa smėliu šią įkyriai smulkias dulkes nepavadinsi). Kojos slysta, bet noras pažiūrėti, kas viršuje slypi, stumia mus aukštyn. Mūsų smakrai nutįso, lūpos atvipo. Prieš mus atsivėrė vulkano viduriai. Jo kraštai buvo tamsūs, statūs ir groblėti, o bedugnėje virė siera, vis išleisdama baltus garus, kylančius dabesėliais. Prisėdom. Šio tuščiavidurio kalno dugno gyvybė nejuokais iššaukia ne tik pasigėrėjimą gražiu vaizdu. Jauti, kad esi šalia gyvo organizmo, galinčio bet kada (o pratrykšta jie net ir pastaraisiais metais) išsiveržti. O kojai slystelėjus, nugarmėtum stačiai į pragarą.

Pasivaikščioję ketera toliau ėjom nuotykių ieškoti link kito ugnikalnio. Į pastarąjį nebelipom, nes užteko ir šiaip nuotykių. Mūsų pasivaikčšiojimas upių ar lavos išgraužomis vis sudėtingėjo, ir galų gale priėjom tokias vietas, kur atgal užlipti jau bus nemenkas iššūkis, o leistis žemyn mums prisireiks papildomų priemonių. Čia jau ne be pirmą kartą mums pasitarnauja virvės. Gudriai sumazgę jas aplink savęs, vienas kitam padedame nusileisti, ir nuleisti mūsų nelengvus (bent 10 kg dėl papildomo vandens) pasunkėjusius nešulius. Gal tik antrą kartą (po Kirgizijos kalnų) mūsų širdys plaka kiek tankiau. Sunkiausiai pasitikėti virve, savimi ir bendrakeleiviu, ir tiesiog pasileisti žemyn. Rankos sugriebia iš šaknų besiverčiančias medžio nuolaužas. Visiškai pasikabini ant virvės, ir jau tada saugiai leidies žemyn. Svarbu tik kaktą saugot nuo aštrių uolų kampų. Įveikta. Jautiesi pakylėtas įveikęs tai. Juk mes ne alpinistai, ir mums ši patirtis ir savamoksliški išradimai, kaip leistis – nauja patirtis.

Ramiai įsikuriame upės išgraužoje. Pasikuriam laužiuką. O nuo lietaus purslų pasislepia po išsikišusiomis uolomis. Ramybė. Rusenanti ugnis. Saldžiai užmiegame.

Balis – hindu šventyklos pajūriuose ir džiunglėse.

Prie vandenyno. | Near the ocean.

Javos saloje sustoję sunkvežimio vairuotojai savo kabinoje mus laikė iki pat kelto. Taigi į keltą pakliuvome nemokamai. Tad galime patikinti, kad net ir tarp salų tranzuoti tikrai įmanoma, tereikia pasilikti su vairuotojais.

Įvažiavus į salą, jau nuo pat pradžios atmosfera pasikeičia. Iš pradžių vos keletas indiškų dievybių statulų giliau į salą važiuojant, stipriai pagausėja. Kiekvienas mažutis miestelis – ištisas puošnios induistiškos architektūros lobynas. Tad mūsų veidai nuostabos prilipę prie lango iki pat išlipimo ir nepasikeitė.

Tokios šventyklos visur. | Such temples are literally everywhere.

Norėjome kažkiek laiko praleisti prie vandenyno. Ir kai akys pasiekė gražius krantus, vairuotojai iškart suprato ir sustojo. Nuskubėjom keliuku prie vandens. Manydami, kad esame visiškai atsitiktinoje vietoje, nustembam. Prie vandenyno tarp palmių atsiveria šventykla. Kiek apleista, bet žavi indiškais motyvais bei geltonais skėčiais nuo saulės. Neužilgo pasineriam į aukštas atgavinančias bangas.

Dideliam mūsų džiaugsmui nuo pajūrio mus paima sunkvežimiukas, tad įsikuriam su savo manta tiesiog po atviru dangumi ir galime toliau žavėtis palmėmis nusagstytais krantais, džiunglėse įsispraudusiomis šventyklomis, nepaliaujamomis žmonių šypsenomis. Jaučiam, kelionė Indonezijos salomis artėja į pabaigą, ir nors esame kiek pavargę nuo chaoso, apima liūdesys.

Pakeliui į Australiją

Skrydis į Pertą. Australija. $100. | Flight to Perth. Australia. $100.

Į Denpasaro uostą atvykom kur kas anksčiau nei vertėtų. Skrydis lėktuvais tai ne autostopas, kai vieną mašiną pražiopsojus, jų bent šimtas rikiuojasi iš paskos. Jaudulys. Seniai buvom tarp civilizaciją pabrėžiančių žmonių. Tad apsižvalgius, čia nepasiliekam. Trauksim prie vandenyno. Čia stebėsim saulėlydį, ant bangų besisūpuojančius spalvotus laivus, pakylančius ir nusileidžiančius laivus. Tai nebloga proga atsisveikinti su dar vienu etapu.

Praktiniai patarimai

Naktis po tinklu nuo uodų. Sunkus miegas, nes medinis gultas kuriuo naudojomės buvo labai arti pagrindinio kleio. | A night under the mosquito net. A hard night sleep since the wooden shelter we used was very close to the main street.

Miegas
Neišrankiems keliautojams, ketinantiems apsistoti ne viešbučiuose, galime pasidalinti kuklia savo patirtimi. Indonezija yra ties pusiauju, todėl galima tik įsivaizduoti, kokiais karščiais šios salos gali nugąsdinti. Miegoti palapinėje kartais veik neįmanoma, nes drėgnas karštas oras trukdo dorai kvėpuoti. Be to, miegant gamtoje reikia būti atidiems. Vietiniai gyventojai ne kartą perspės, kad aplink šliaužėja gyvatės. Nors per daug baugintis nereik – gyvatės šiaip jau yra baimingi šliužai. Tačiau vis tik geriausiai nakvoti kokiose nors medinėse pašiūrėse, pakeltose ant polių. Indonezija viena iš šalių, kuriose patartina saugotis maliarija galinčių užkrėsti uodų, todėl yra pravartu turėti tinklą, kurį lengvai pritvirtinus tokiose vietose nebūsite persekiojami įkyrių vabzdžių.
Indoneziečiai labai svetingi žmonės, todėl įmanomas dalykas, kad būsite pakviesti į namus. Tai jiems – didelė garbė, o už tokią patirtį jie net ir padėkos.

Autostopas
Tranzuoti Indonezijoje yra vienas malonumas. Ne vienas vairuotojas moka bent kelis žodžius anglų kalbos. Dauguma jų naudoja labai daug kūno kalbos, todėl labai greitai gali neblogai susikalbėti. Daugiausiai stoja tolimųjų nuotolių vairuotojas, kurie gali nuvežti reikiamus šimtus kilometrų nesijaudinant, kad teks įstrigti nesibaigiančių miestelių virtinėje, kaip pavyzdžiui Javos sala. Tačiau reikia turėti mintyje, kad skubiai salų nepraskrosi. Keliaujant ne greitkeliais, keliai gali būti tiesiog siaubingi. Pakelėse matai ne vieną nuvirtusį sunkvežimį, nepajėgusių išlaviruoti gilių duobių. Vairuotojai yra labai atsipalaidavę, dažnai stoja pailsėti ir išgerti kavos. Kantrybės ištekliams papildyti jie būtinai vaišins kava, o dažnai ir pusryčiais, pietumis ar vakariene, ir nė už ką nesutiks, kad susimokėtumėte. Ne vienas pasiūlys pernakvoti jų šeimoje.

Paplūdimys. Paskutiniai pietūs iš maisto likučių Indonezijoje. Mat keliaujant į Australiją tenka visą maistą išmesti. | Beach. Our last dinner from the food we had left in Indonesia. Before going to Australia we need to get rid of all the food as they will not allow us in.

Maistas
Valgyti Indonezijoje – antras malonumas. Salos apsuptos vandenų, tad žuvies patiekalai švieži, pigūs ir labai skanūs. Pigiausiai kada nors valgytas patiekalas mieste – 2 porcijos, abi drauge tekainavusios apie 5 litus. Dažnai viena porcija kainuos iki pusantro dolerio. Būsite gavęs gerą porciją ryžių, žuvies ir žaliųjų daržvovių, o kartais ir kiaušinienės. Karštų gėrimų mėgėjams patiks puodelis pupelių kavos, pagal pageidavimą su kondencuotu pienu (‘kopi susu’). Kai kur netgi galima paskanauti arbatos su ‘gogel mogel’ (plaktas kiaušinio trynys su cukrumi). Vaisiai – daugiausiai mūsų akiai egzotiniai. Štai kad ir gėlių skonio džambu – rožiniai ir gaivūs.

Higiena
Indonezija vienas iš tų kraštų, kuriame prakaitas liejasi be sustojimo, vos vos šiam varginančiam procesui sulėtėjus vakare. Tad higienos klausimas kiek neramino. Tačiau pastebėjome, kad indoneziečiai nepaisant drėgnų karščių ir dulkių, yra vieni švariausių kada nors matytų. Matyt islamo įtaka. Visur – nesvarbu kokioje lūšnoje būsi beatsidūręs, jie įsirengia taip vadinamus vietinius dušus. Vandens čia netrūksta, tad jie jo ir netaupo. Visuose tualetuose įrengti mažesni ar didesni baseinėliai. Šalia padėta piltuvė, kaušelis ar kibirėlis, kai kada su skylėtu dugnu. Taip sukuriama dušo atmaina. Mūsų dušų patirties įvairovė nejuokais prasiplečia. Romantiškiausias variantas – skardomis aptverta vieta. Virš tavęs – palmės, paukščiai, saulė besiskverbianti pro plačius lapus. O tu lieji vandenį ant savęs ir galvoji, kiek nedaug tereikia žmogui tapti švariam. Kiti variantai gali būti kuklesni – plytelėmis grįstos vietos arba tamsios drėgnos šviesos neįleidžiančios kabinos. Švaros rezultatas vienodas, tad nesibodėdamas šiuo malonumu mėgaujiesi bent tris keturis kartus per dieną.
Vandenį buteliais tik perkame. Dantis plauname tik pirktiniu vandeniu. Kol kas sveikatos problemų neturime.

Viza
Keliaujant iš Malaizijos sostinės Kuala Lampūro keltu, reikia atkreipti dėmesį, į kurį uostą šis plaukiąs. Jei dar neturite pasidarę vizos Indonezijos ambasadoje, ją labai lengvai galima gauti tiesiog iškart atplaukus Dumai uoste. Viza vienam mėnesiui tekainuoja 25 dolerius. Kartais gali prireikti bilieto iš Indonezijos, tačiau mums įrodyti nieko nereikėjo.

Posakiai
Keletas posakių ten keliausiantiems:

Labas – helo
Iki – dada
Ačiū – trimakasi
skanu – ena
valgyti – makan
dušas – mandi
miegoti – tydur
vanduo – ayr
karšta – panas
tranzas – numpang (šį žodį pasakius, viskas pasidaro aišku. Indoniečiai puikiai supranta tranzavimo konceptą).
kiek kilometrų – brapa kilo
kiek kainuoja – brapa baer

1 – šatū
2 – dua
3 – tiga
4 – ampat
5 – lima
6 – anam
7 – tudžiū
8 – dilapan
9 – sembilan
10- sepūlu

diena – ari
mėnuo – būlan
metai – taham