Turtingos šalys kol kas ne mūsų nosiai, tad nuodugnesį buvusios Britų kolonijos tyrinėjimą paliekame pinigingesniems laikams. Patys šią šalį stačiai persiridename. Tiesa, patekti į ją – vienas malonumas. Nereikia jokių vizų, jokių papildomų vargų. Tad iš Tailando mes labai greitai atsiduriame kitoje sienos pusėje. Vėl įžengiame į musulmonišką kraštą.

Geltonas arbūzas. | Yellow watermellon.

Pasieniai dažnai būna nejaukiausios vietos tranzuoti. Žmonės dažnai žiūri į keliautoją kiek įtariai, o gal ir patys dar bando persiorientuoti naujoje šalyje. Tad praleidžiame čia net kelias valandėles, kol galiausiai mums sustoja tailandietiškas ekipažas. Mums jau įprastas dosnumas ir atmosfera. Pavažiavę apie šimtą kilometrų, mes vėl kulniuojame greitkeliu. Netikėtai mums net nekėlus rankos, sustoja juodas autobusiukas. Jame – du puikiai angliškai kalbantys malaiziečiai. Pasirodo jie traukia į sostinę. Puiku. Nemenkas kąsnis bus įveiktas veik vienu ypu.

Tranzuoti ne tik patogu ir greita – nors sako, kad Malaizijoje tai daryti nelengva. Jei vairuotojas moka kalbėti angliškai, visada gausi įdomų įvadą į šalį. Tad ir šįkart vos kelias valandas praleidę automobilyje ar sustojus gurkšnojant malaizietišką kavą su pau (baltutė bandelė su kokoso įdaru) susidarėm pradinį vaizdą apie šalį.

Proton – viena iš kelių mašinas gaminančių kompanijų. | Proton – one of the few car makers here.

Malaizija – vienas Azijos gigantų, į kurį žvalgosi netgi arabų šalys. Ši šalis net 20 metų turėjo labai sumanų premjerą Mahathirą Mohamadą, sugebėjusį užauginti ekonomiką. Nafta ir palmių aliejaus gamyba esminiai šalies resursai. Ji – ir trijų modelių automobilių gamintoja. Gatvėse gausu protonų, Perodua ar Naza automobilių, o užsienitiškų mašinų retai. Jų savininkai – tik tie, kurie gali už prestižą sumokėti 300% antkainį. Degalai tekainuoja pusę dolerio. Tad ne nuostabu, kad šeimos turi ne po vieną mašiną. Mūsų vėliau atrastas naujasis draugas Anvaras juokiasi: ‘mano tėtis turi automobilį. Mama turi. Brolis turi. Ir man reikia’.

Vairuotojai vis dar krykštaudami, kokia gera idėja buvo mus pamatyti einančius greitkeliu ir mums sustoti, pasakoja toliau. Malaizija – konstitucinė monarchija, tačiau sultonas čia renkamas penkiems metams iš 9 sultonatų valdovų. Pastarasis Abdul Halim Mu’adzam Shahišlaukė ir savo antrosios kadencijos – po 45 metų ir tapo vienu seniausių monarchų Malaizijos istorijoje.

Kvala Lampūras

Poros valandų ėjimas pro Kuala Lumpūro rajonus centro link. Net ir painiausiuose kampeliuose turėjome savo švyturius – centro dangoraižius. | A few hour walk through Kuala Lumpur suburbs towards the centre. Even in the trickiest corners we had our guides – city center skyscrapers.

Mūsų naujieji draugai tegalėjo atvežti į sostinės pakraštį. Jau buvo sutemę. Mes nespėję išsikeisti pinigų. ‘Manęs turtingu šie pinigai turtingu nepadarys’ vienas jų ištaria ir mes jau su traukinio bilietais rankose.
Galiausiai patenkame į pagrindinę traukinių stotį. Žmonės čia skuba į darbus. Visi pasklidę kas sau. Gal tik kelios musulmonės apsigobusios skarelėmis, klega būreliu ties ant stalų sumestais drabužiais. KFC ir McDonnalde apkūnieji kerta mėsainius. ‘Žmonės dažnai tokie vienodi’ šmėsteli mintis ne pirmą kartą. Jau iš traukinių stoties praeivių galėjai daugiau mažiau nuspėti Malaizijos gyventojų sudėtį. Daugiausiai malajų musulmonų, tačiau nemažai indų ar kiniečių. Musulmonai pirkliai atnešė islamą į šį regis taip toli nuo islamo pasaulio nutolusią šalį.

Stoties šurmulys turi baigtis – mums reikia pakliūti pas savo šeimininką Anvarą (suradome jį per www.couchsurfing.com). Po ilgų klajonių metro, mes galiausiai laukiame jo prie indų restoranėlio. Laikas neprailgsta – mes vis stebime žiurkių puotą virtuviniuose užkulisiuose ir visišką katino apatiją medžioklei. Jis verčiau įsistebeilijęs hipnotizavo ketvertą linksmų vyriokų, kurie it netyčia numesdavo kasnelį kitą gyvūnėliui.

Langas pro mūsų buto langą. | The view from our flat's window.

Sulaukėme. Mes neužilgo atsiduriame prie Anvaro kiemo vartelių. Šį gyvenamųjų namų kompleksą saugo apsauginiai. Mes drauge su klegančiais vaikais įžengiame į kiemą. ‘Ooo’ it susitarę nutęsiame. Kiemo viduryje telkšo įstabaus mėlio baseinas, apsodintas palmėmis. Netolies keletas staliukų ir parduotuvytė šiai kiemo bendruomenei. ‘Ir jūs galėsite čia nusimaudyti’ sako mūsų draugas. Ir jau kitą vakarą mes iš tiesų teliūškuojame čia tol, kol pamėlynuoja lūpos.

Pro jo buto langą tolumoje įsižiebia daug žiburių. Patys didžiausi – Petronas dvyniai bokštai. Ryt eisim jų lankyti.

Pasivaikščiojimas po sostinę

Team LT.

Pastebim, kad net ir ten, kur civilizacija lyg ir nebeleistų mums ‘nueit į šoną’, kažkaip vis tiek mes sugebam ‘nugrybauti’. Jei matom dvynius bokštus, reiškia iki jų galime ir nueiti (ir kam buvo sukurtas viešasis transportas). Nueiti tenka su kliūtimis. Rajonai su klaidžiais keliukais. Netikėtai užklystam į kiniečių turgų. Pažįstami žibintai ir šventyklėlės, jau kažkada užuosti smilkalų kvapai. Net kuklios jų šypsenos pažįstamos. Nusiperkam geltono arbūzo ir sušlamščiam jį šalia kinietiško kvartalo.

Bokštai, vis pasislepiantys ir pasirodantys, galiausiai priartėja. Tenka pripažinti, jų dydis įspūdingas. Juolab, kad nieko aukštesnio ir nebuvom regėję. Stovi užvertęs galvą taip, kad sunku seiles nuryti. Fotoaparatas sunkiai apžioja dvynių siluetą.

Radome internetą viename iš mūsų matytų prabangiausių prekybos centrų. | Found some free wifi at one of the poshiest shopping centers we have ever seen.

Užeiname į greta esantį, niekuo nuo vakarietiško neišsiskiriantį, prekybos centrą. Gal įžeisiu tą prašmatnių parduotuvių bulvarą taip pavadinus. Mes savo kelioniniais sandalais ir dideliais plastmasiniais buteliais vandens tikrai netikom prie gana dažnai praplaukiančių grakščių vakariečių ir vietinių. Diskutuojam apie tikrumą ir kokybę, turtą ir skurdą.

Vakare Anvaras primygtinai nori mums parodyti naktinius bokštus. Šįkart jo automobiliu lengvai atsiduriame prie ištuštėjusių, bet savaip žavių pastatų.

Pakeliui į Indoneziją

Traukiniai čia tikrai pigūs, tad įsėdam į vieną nuvežantį mus tiesiai uostan. Matom, tranzuoti nepavyks. Sunkvežimių nė su žibintu nerasi. O mums pasirodo reikia labai konkretaus uosto (Dumai), kad galėtumėm ten tiesiai šviesiai vizą
pasigaminti.
Keltas tik ryt. Mes jau beveik įsitaisėm laukiamajame kambaryje, pro langą stebėdami keltų ir laivų žiburius. Mūsų idilė pasibaigia – pastatas bus rakinamas, tad mes su keliais vietiniais einam laukan. ‘O gal čia galim?’ mediniai suoleliai prie uosto pastato būtų idealu nakčiai. Vietiniams pasakę ne, jie mus priglaudžia. Ant suolelių miegoti galime, tik iš teritorijos išeiti naktį nebegalime.

Ryte per lagaminų ir nešulių jūrą su visais vietiniais draugiškai kulniuojame į mažutį keltą. Keturios valandos kelio tarp pusiasalio ir Sumatros salos.