Egiptas – po revoliucijos, testosterono antplūdžiai, ir Raudonosios jūros trauka

Sunku keliauti į šalį, kurioje jau esi buvęs, ir numanai, kas ten laukia. Kai kažkada prie Egipto piramidžių ar Liuksoro šventyklų it pamišę blaškėsi beduinai ir pinigų ištroškę savigarbą pametę policininkai, o skarų pardavėjai įkalbinėjo mautis kelnes (juk skarai matuotis reikia nusiimti kelnes, ar ne?), tada apsilanko tas jausmas, kad nieko gero nelauk. O jei prieš tai ką tik atkeliavai iš šalies, kurioje žmonės tau primena angelus, tai prognozė visai liūdna, nes kontrastas gali būti nepakeliamas. Juolab, kad tai paskutinė mūsų afrikinė šalis šioje kelionėje, todėl taip norisi ją užbaigti gaiviais prisiminimais. Bet šioje kelionėje jau įvyko Kinijos ir Laoso reabilitacija (vaistas – kuo toliau nuo turistinių vietų), tikėtina, kad ir čia laukia kas nors (ne)paprasto. Galų gale, žmonės mumyse jau nebemato tūlo turisto – nei apranga, nei mūsų kuprinės nebeišduotų mūsų esant baltuoju auksu. Ar pavyks šioje odisėjoje įžvelgti teigiamąją Egipto pusę, o ne nuolat vyti lauk kaulyjančius ir vyriškų hormonų pertekliaus kamuojamus taksistus ir pirklius, pasklaidykite vienus paskutiniųjų mūsų kelioninių užrašų.

Keltas Sudanas – Egiptas

Egipte. | In Egypt.

Apie kelto formalumus jau kalbėjome praeitame straipsnyje. Tačiau vis tik didžiąją laiko dalį mes plaukėme jau Egipto pusėje (Sudanui tepriklauso vos mažas išplatėjusio Nilo kamputis). Čia Nilas – tai ne oazė, ne žali vešlūs pakraščiai, kurie prasideda tik už Asvano. Visur – plyti dykuma, tad ir kaimelius vargiai užmatysi. Nilo vandenys švaresni nei Misisipės ir tamsesni nei Amazonės, todėl šioje trijulėje ilgiausia Afrikos upė galėtų didžiuotis solidžiu grožiu. Laivas – tai gargaliuojantis sudaniečių ir egiptiečių puodas, kuriame kaip keli pipirai plaukioja ir keli baltieji, dažniausiai keliaujantys per Afriką nuo vieno jos krašto iki kito. Keliauja automobiliais, mopedais, dviračiais. Rytinė Afrika tikrai svetinga, ir ketinantiems keliauti ta dalimi, reiktų nesibaiminant keliauti pirmyn.

Tik saulei nusileidus, laivas virsta viena didele mečete. Vyrai klaupias, deda kaktas ant denio (kurios nuo dažno kietų paviršių lietimo egiptiečių kaktose palieka nuolatinę mėlynę), visi sutartinai atsisukę rytų kryptimi. Vienas vadovaujančiųjų garsiai meldžiasi per kartkartėmis cypiantį mikrofoną. Moterys glaudžiasi kiek atsainiai, ir savo ritualus atlieka niekam nematant. Jų viešai, skirtingai nei vyrų suklumpančių prie parduotuvių aikštėse ar skerstgatviose, besimeldžiančių niekur neišvysi.

Dykumos ilgais keliais! | In the desert!

Jau visai sutemo. Įsižiebė žvaigždės giliame danguje, į jas taip smagu žiūrėti nesvarbu dykumoje guli ar ant gargaliuojančio, motoro gausmo sklidino, denio. Sklinda žinia, kad matysime Abu Simbel šventyklą. Iš tiesų, netrukus išvystame keturių didelių faraonų prie šventyklos sėdinčias figūras, kurių viena nudaužta galva. Vaizdas daug įspūdingesnis nei tada, kai teko pabuvoti greta jų. Gal dėl to, kad į šį įstabų reginį dabar tenka pasižiūrėti tik iš tolo, vos keliom akimirkom, kol iš lėto praplaukia laivas. O gal dėl to, kad tamsi naktis, o raudona šviesos skraistė apglėbusi išsitiesusias figūras, teikia paslapties.

Kitą dieną – mes Egipte. Iš laivo lipti nė nesinori. Gal nepadeda ir tai, kad pareigūnai iš pradžių ko tai neketina grąžinti mums pasų. Stovime mes drauge su tais, kurie laukia automobiliams pildyti dokumentus. O mes matyt sudėtingi kaip tų baltųjų transporto priemonės, kad reikia gerai išnagrinėti, kas čia su kuo valgoma. Bet keliaujant paprastai kartais jautiesi kaip spragtukas, gebantis sutriaukšti ir kiečiausią riešutą. Todėl tikimės pramušti sukietėjusį turistinį kevalą.

Tostesterono antplūdžiai

Gal kiti tai pavadintų tiesiog perlenktos lazdos turistų priėmimu, tačiau toks kibus dėmesys tikrai erzina tūlą pilietį. Sako, turistų antplūdis po revoliucijos nuslūgo bent 90%, visi iš baimės aplenkia šią šalį, todėl kiekvienas keliautojas šiai turizmu alsavusiai šaliai dabar yra aukso vertės. Vis tik, keliaujant kuo toliau nuo Asvano, išvaikius kibius kaip varnalėšos taksistus ‘nereikia taksi, kodėl nereikia. sakiau nereikia, einam į taksi, taigi sakiau, kad ne. kodėl ne’, apima keistos mintys. Egipto didžiąją karalystę ir jos faraonus primenančios piramidės ir šventyklos yra taip toli atitrūkusios nuo musulmoniškos vietinių kultūros. Savotiška tapatumo krizė. Lyg ir reikia pardavinėti tai, kas taip masina iš viso pasaulio anksčiau plūdusius turistus, tačiau tai nėra tai, kuo jie patys gali didžiuotis. Kas gi ten statė tas piramides? Pagonys? Stabmeldžiai? Kur kas mielesni jų akiai yra ant sienų arabiškais arkliais piešti musulmonų kariai.

Kalijanas | Waterpipe.

Egipte reikia laikinai keisti asmenybę. Moteriškajai komandos daliai gali būti per sunku nuo užplūdusio dėmesio. Kalbam ne apie komplimentus, tačiau apie siektiną fizinį kontaktą. Vyrai bando paimti už rankos, paliesti, ir daug jų pietinėje dalyje kaip susitarę prašys pabučiuoti. Todėl reikia keisti elgesio strategiją – nesijuokti, nežiūrėti į akis, geriausiai išvis nekalbėti. Karolio varginantį dialogą su vienu testosterono vergų (vienu iš mus vežusių vairuotojų) galima perpasakoti taip:
Testosterono Vergas: O gal aš galiu ją pabučiuoti?
Karolis: Ne, griežtai ne.
T.V. Bet kodėl ne?
K. Mes susituokę (juk reikia kažkaip suktis iš situacijos), todėl ne.
T.V. Tik vieną. Taigi ne čia (rodo į savo organą), tik pabučiuoti.
K. Sakiau, kad ne.
Kai jau buvom besirengią išlipti, šis atlyžo, atsiprašė, pradėjo dalintis nuotrupomis apie šeimą, rodo savo vaiko nuotrauką mobiliajame. Tačiau tamsiems debesims užspaudus jo smegenis, panašus pokalbis pasikartojo dar tris keturis kartus. Galima suprasti, kodėl išlipom nepasilikę geriausiais draugais.
Iš kur toks optimizmas ir atkaklumas, galima sau manyti. Ar tik nebus čia ugnies pakūrusios ir pačios baltosios. Jei vyresnėliai europiečiai skrenda romantikos ieškoti į pietryčių Aziją, tai moteriškosios pusės vienatvės sklaidyti skrenda į Egiptą. Vyriškieji prostitutai – ne retas reiškinys. Prieš kelis metus Egipte teko susitikti vieną jaunuolį, netgi šantažuojamą vienos turtingos nelaimingos moteriškaitės. Skųstis policijai negaliu, sako jis. Turistas – čia dievas. Na, jei moterys čia turi tokią reputaciją, ar bereikia klausti, kad vyrai čia tikisi iš visų baltos odos turėtojų tokio paties elgesio. Jų moterys dažnai prisidengusios ne tik plaukus, bet ir visą veidą, palikusios tik siauras akių iškirptes. Kitas vištos-kiaušinio klausimas, ar seksualiniai draudimai ir moterų ‘nelytiškumas’ spiria vyrus ieškoti nuotykių, ar moterys taip įnirtingai slepiasi nuo dėmesio ir organo nevaldančių vyrų. Viena aišku, kad keliautojoms moterims reikia čia pasisaugoti, ir susilaikyti nuo bet kokio familiaraus elgesio. Žinoma, jei norite išvengti nesusipratimų, bet gal jau reiktų jų ir nebedidinti, nes užtenka privirtos košės.

Kalnai – supiltos pilys

Nors Nilo žaliuojantys pakraščiai kaip diena ir naktis skiriasi nuo Sudano karštos dykumos, ir atrodo galų gale mes vėl galime pradėti gyventi, užuot nejudriai egzistavę, tačiau čia ilgai neužsilaikom. Pirmai progai pasitaikę, sprunkam Raudonosios jūros ir dykumų link. Gal ten atrasime ramybę?

Kalnai. | Mountains.

Netikėtai aplenkti keli miesteliai – ir mes atsiduriame dykumoje be vandens ar maisto atsargų. Dykumoje vėl sugrįžta alinantis karštis. Nebėra net kubilų ar molinių puodų, iš kurių galėtume pasisemti vandens. Ir staiga mes atrandame draugiškąją (ir vėl matyt dykuma veikia) gyventojų pusę. Net keli vairuotojai mus užpila vandeniu ir sultimis, o vienas – kai mes stovėjome sankryžoje vidury niekur tikrąja to žodžio prasme, sustoja ir kamuojasi nežinodamas, kaip čia dar galėtų mums padėti. Jau tiek pridovanojo, ir vandens, ir užkandžių, net pinigų įbruko, o vis dar svarsto. Jo ir mūsų laimei, sustoja mašina, ir mes pajudadame iš to taško. Mūsų gelbėtojui ramiau, nors mes galėjom tą naktį ir dykumoje praleisti.

Riedam mes dykumos keliais, Raudonosios jūros link. O kalnai čia – be menkiausio medelio ar žolyno. Lyg būtų kas ėmęs saujomis šlapią smėlį ir bėręs jį nuostabaus grožio pilis, o po to užmigdęs jas amžiais. Mūsų geraširdžio tylaus vairuotojo liūliuojanti muzika – vinguriuojantis arabiškas balsas be jokio instrumento – mus visiškai nugramzdino į dykumą. Tiesiog tarpome garse ir vaizde.

Raudonosios jūros apsėdimas ir laukiškumas

Raudonoji jūra. | Red sea.

Raudonoji jūra, kaip žinia, patraukia ne tik mus, bet ir nemenką dalį Rusijos, Lenkijos, Lietuvos ir kitų turistų, kurie gausiai keliauja į rožinių putėsių pilaites ar monumentinius zefyrinius viešbučius. Ne veltui, Hurgados ir beveik visos Raudonosios jūros pakrantės dažnas vyrijos atstovas mokės net ir labai gerai susišnekėti rusiškai. Juk jeigu savo parduotuvės nepavadinsi ‘Mašos supermarketas’ arba Sašos kirpykla, prarasi turtingąją dalį. Todėl važiuojant pro miestelius, labiau jausies esantis Rusijoje nei Egipte. Jei nepabėgsi į visai vietinius rajonus, tada kavinukėse atrasi lenkišką meniu. Nuėjome apžiūrėti ir pakrantės Hurgadoje, kartais visai smalsu, kokiais vaizdais gyvena tūkstančius klojantys turistai. Nuvylė, o gal pagailo ir pačių tiesa vos saujos raudonai išskrudusių poilsiautojų. Tokių laukinės Raudonios jūros vaizdų norėjosi jiems padovanoti, ir net paporinti, kad gal geriau važiuoti į artimiausią ežeriuką Lietuvoje ar Lenkijoje, nei mokėti aukso kainą už urbanizuotą ir turistui parengtą paplūdymio imitaciją. Bet skoniai juk skiriasi, ir visi yra teisūs. Paliekame juos skrudintis, o patys traukiame ten, kur anei vieno žmogaus pajūryje, nes toli gražu ne visa pakrantė dar nustatyta pilimis ar kompleksais, dar tikrai galima rasti vietos tik žmogaus mintims, nuogiems kalnams, ir žaliam Raudonosios jūros vandeniui.

Port Saidas – užkvipo Europa

Žmonių gerumas riedant į šiaurę augo kaip ant mielių, ir naktį praleidę prie Sueco kanalo, mes galiausiai pasiekiame patį mums šiauriausią Afrikos tašką. Lyg tyčia užkvipo Europa – namų architektūra jau primena kitas Viduržemio jūros šalis Italiją ar Ispaniją, klimatas po nesvietiškų karščių mus tuoj visai išlepins gaivia šiluma.

Karolis.

Port Saidas, kaip ir Kairas, Aleksandrija, ar kiti šiauriniai didieji miestai , sako, ypač patyrė Egipto revoliuciją. O apie ją žmonės atsiliepia įvairiai. Vienas vairuotojas, kurio sūnus vedęs lenkaitę, puikiai angliškai plepėjęs, guodėsi, kad po revoliucijos viskas tik blogiau. Kad Kairas – nebesaugus miestas, ir kad policija ten nebeveikia. Kitas vairuotojas stebėjos, kad mes – ne kaip dauguma kitų europiečių – nepabūgom revoliucijos padarinių ir jau išdrįsom atkeliauti į Egiptą. Aišku, turistų tikrai ne marios. Port Saido gatvelės jaukios, ir nors tai galėtų būti dar vienas lankomiausių Egipto miestų, kavinėlės nusėstos vietinių vyrų.

Maistas

Felafeliai. | Felafel.

Egipte visiškai išlempame. Nuo Etiopijos laikų valgymas tapo šventinis skanus ritualas, o Egiptas mums tai tik karūnuoja. Visur kur gali atrasti vietinių sumuštinių su falafeliais, daržovėmis, keptu baklažanu. Atsisėdam lyg ritualui, ir pavalgę dar ilgai kalbam, kad patyrėme šventę skonio receptoriams. Nenuostabu, kodėl lenkaitės uošvis, į Lenkiją nukankantis kas metus ir praleidžiantis ten bent mėnesį, giriantis vietinių žmonių gerumą, maisto besibodintis. Su žmona važiuoju, tai ji pagamina.

Kelios dienos svetingame, švelnių spalvų ir viliojančio skonio, Port Saide belaukiant laivo į Turkiją neprailgsta. Tiesa, visi egiptiečiai stebėjosi, kad plauksime į Turkiją. Taigi ten revoliucija, jie gąsdina. Na gal ne tokia, kaip buvo pas mus, bet revoliucija. Nieko, kaip nors. Afrikos etapas užbaigtas, ir Viduržemio jūra keliaujame į Turkiją. Regis jau apsukome ratą aplink pasaulį. Telieka europinis etapas, bet argi Europa mums ne namai?

Malaizija – su sandalais šalia blizgių aukščiausių pasaulyje bokštų dvynių

Turtingos šalys kol kas ne mūsų nosiai, tad nuodugnesį buvusios Britų kolonijos tyrinėjimą paliekame pinigingesniems laikams. Patys šią šalį stačiai persiridename. Tiesa, patekti į ją – vienas malonumas. Nereikia jokių vizų, jokių papildomų vargų. Tad iš Tailando mes labai greitai atsiduriame kitoje sienos pusėje. Vėl įžengiame į musulmonišką kraštą.

Geltonas arbūzas. | Yellow watermellon.

Pasieniai dažnai būna nejaukiausios vietos tranzuoti. Žmonės dažnai žiūri į keliautoją kiek įtariai, o gal ir patys dar bando persiorientuoti naujoje šalyje. Tad praleidžiame čia net kelias valandėles, kol galiausiai mums sustoja tailandietiškas ekipažas. Mums jau įprastas dosnumas ir atmosfera. Pavažiavę apie šimtą kilometrų, mes vėl kulniuojame greitkeliu. Netikėtai mums net nekėlus rankos, sustoja juodas autobusiukas. Jame – du puikiai angliškai kalbantys malaiziečiai. Pasirodo jie traukia į sostinę. Puiku. Nemenkas kąsnis bus įveiktas veik vienu ypu.

Tranzuoti ne tik patogu ir greita – nors sako, kad Malaizijoje tai daryti nelengva. Jei vairuotojas moka kalbėti angliškai, visada gausi įdomų įvadą į šalį. Tad ir šįkart vos kelias valandas praleidę automobilyje ar sustojus gurkšnojant malaizietišką kavą su pau (baltutė bandelė su kokoso įdaru) susidarėm pradinį vaizdą apie šalį.

Proton - viena iš kelių mašinas gaminančių kompanijų. | Proton - one of the few car makers here.

Malaizija – vienas Azijos gigantų, į kurį žvalgosi netgi arabų šalys. Ši šalis net 20 metų turėjo labai sumanų premjerą Mahathirą Mohamadą, sugebėjusį užauginti ekonomiką. Nafta ir palmių aliejaus gamyba esminiai šalies resursai. Ji – ir trijų modelių automobilių gamintoja. Gatvėse gausu protonų, Perodua ar Naza automobilių, o užsienitiškų mašinų retai. Jų savininkai – tik tie, kurie gali už prestižą sumokėti 300% antkainį. Degalai tekainuoja pusę dolerio. Tad ne nuostabu, kad šeimos turi ne po vieną mašiną. Mūsų vėliau atrastas naujasis draugas Anvaras juokiasi: ‘mano tėtis turi automobilį. Mama turi. Brolis turi. Ir man reikia’.

Vairuotojai vis dar krykštaudami, kokia gera idėja buvo mus pamatyti einančius greitkeliu ir mums sustoti, pasakoja toliau. Malaizija – konstitucinė monarchija, tačiau sultonas čia renkamas penkiems metams iš 9 sultonatų valdovų. Pastarasis Abdul Halim Mu’adzam Shahišlaukė ir savo antrosios kadencijos – po 45 metų ir tapo vienu seniausių monarchų Malaizijos istorijoje.

Kvala Lampūras

Poros valandų ėjimas pro Kuala Lumpūro rajonus centro link. Net ir painiausiuose kampeliuose turėjome savo švyturius - centro dangoraižius. | A few hour walk through Kuala Lumpur suburbs towards the centre. Even in the trickiest corners we had our guides - city center skyscrapers.

Mūsų naujieji draugai tegalėjo atvežti į sostinės pakraštį. Jau buvo sutemę. Mes nespėję išsikeisti pinigų. ‘Manęs turtingu šie pinigai turtingu nepadarys’ vienas jų ištaria ir mes jau su traukinio bilietais rankose.
Galiausiai patenkame į pagrindinę traukinių stotį. Žmonės čia skuba į darbus. Visi pasklidę kas sau. Gal tik kelios musulmonės apsigobusios skarelėmis, klega būreliu ties ant stalų sumestais drabužiais. KFC ir McDonnalde apkūnieji kerta mėsainius. ‘Žmonės dažnai tokie vienodi’ šmėsteli mintis ne pirmą kartą. Jau iš traukinių stoties praeivių galėjai daugiau mažiau nuspėti Malaizijos gyventojų sudėtį. Daugiausiai malajų musulmonų, tačiau nemažai indų ar kiniečių. Musulmonai pirkliai atnešė islamą į šį regis taip toli nuo islamo pasaulio nutolusią šalį.

Stoties šurmulys turi baigtis – mums reikia pakliūti pas savo šeimininką Anvarą (suradome jį per www.couchsurfing.com). Po ilgų klajonių metro, mes galiausiai laukiame jo prie indų restoranėlio. Laikas neprailgsta – mes vis stebime žiurkių puotą virtuviniuose užkulisiuose ir visišką katino apatiją medžioklei. Jis verčiau įsistebeilijęs hipnotizavo ketvertą linksmų vyriokų, kurie it netyčia numesdavo kasnelį kitą gyvūnėliui.

Langas pro mūsų buto langą. | The view from our flat's window.

Sulaukėme. Mes neužilgo atsiduriame prie Anvaro kiemo vartelių. Šį gyvenamųjų namų kompleksą saugo apsauginiai. Mes drauge su klegančiais vaikais įžengiame į kiemą. ‘Ooo’ it susitarę nutęsiame. Kiemo viduryje telkšo įstabaus mėlio baseinas, apsodintas palmėmis. Netolies keletas staliukų ir parduotuvytė šiai kiemo bendruomenei. ‘Ir jūs galėsite čia nusimaudyti’ sako mūsų draugas. Ir jau kitą vakarą mes iš tiesų teliūškuojame čia tol, kol pamėlynuoja lūpos.

Pro jo buto langą tolumoje įsižiebia daug žiburių. Patys didžiausi – Petronas dvyniai bokštai. Ryt eisim jų lankyti.

Pasivaikščiojimas po sostinę

Team LT.

Pastebim, kad net ir ten, kur civilizacija lyg ir nebeleistų mums ‘nueit į šoną’, kažkaip vis tiek mes sugebam ‘nugrybauti’. Jei matom dvynius bokštus, reiškia iki jų galime ir nueiti (ir kam buvo sukurtas viešasis transportas). Nueiti tenka su kliūtimis. Rajonai su klaidžiais keliukais. Netikėtai užklystam į kiniečių turgų. Pažįstami žibintai ir šventyklėlės, jau kažkada užuosti smilkalų kvapai. Net kuklios jų šypsenos pažįstamos. Nusiperkam geltono arbūzo ir sušlamščiam jį šalia kinietiško kvartalo.

Bokštai, vis pasislepiantys ir pasirodantys, galiausiai priartėja. Tenka pripažinti, jų dydis įspūdingas. Juolab, kad nieko aukštesnio ir nebuvom regėję. Stovi užvertęs galvą taip, kad sunku seiles nuryti. Fotoaparatas sunkiai apžioja dvynių siluetą.

Radome internetą viename iš mūsų matytų prabangiausių prekybos centrų. | Found some free wifi at one of the poshiest shopping centers we have ever seen.

Užeiname į greta esantį, niekuo nuo vakarietiško neišsiskiriantį, prekybos centrą. Gal įžeisiu tą prašmatnių parduotuvių bulvarą taip pavadinus. Mes savo kelioniniais sandalais ir dideliais plastmasiniais buteliais vandens tikrai netikom prie gana dažnai praplaukiančių grakščių vakariečių ir vietinių. Diskutuojam apie tikrumą ir kokybę, turtą ir skurdą.

Vakare Anvaras primygtinai nori mums parodyti naktinius bokštus. Šįkart jo automobiliu lengvai atsiduriame prie ištuštėjusių, bet savaip žavių pastatų.

Pakeliui į Indoneziją

Traukiniai čia tikrai pigūs, tad įsėdam į vieną nuvežantį mus tiesiai uostan. Matom, tranzuoti nepavyks. Sunkvežimių nė su žibintu nerasi. O mums pasirodo reikia labai konkretaus uosto (Dumai), kad galėtumėm ten tiesiai šviesiai vizą
pasigaminti.
Keltas tik ryt. Mes jau beveik įsitaisėm laukiamajame kambaryje, pro langą stebėdami keltų ir laivų žiburius. Mūsų idilė pasibaigia – pastatas bus rakinamas, tad mes su keliais vietiniais einam laukan. ‘O gal čia galim?’ mediniai suoleliai prie uosto pastato būtų idealu nakčiai. Vietiniams pasakę ne, jie mus priglaudžia. Ant suolelių miegoti galime, tik iš teritorijos išeiti naktį nebegalime.

Ryte per lagaminų ir nešulių jūrą su visais vietiniais draugiškai kulniuojame į mažutį keltą. Keturios valandos kelio tarp pusiasalio ir Sumatros salos.