‘Tai kur pirmiausiai trauksit?’ nekantrauja draugai ir pažįstami. ‘Turkija’ sumurkiu, tarsi Europos kelio gabalo žemėlapyje nė nebūtų. Matyt dėl to paklausti, kokiu keliu mes trauksim Lenkijos link, nejaukiam suglumom. Vilniečio draugo Justo dėka mes išropojom iš Vilniaus teisinga linkme, ir galiausiai pradedam savo odisėją.

Kelionės pradžia. Vilnius | The very first moments of our journey. Vilnius.

‘Graži ta mūsų Lietuva’ mintyse paglosčiau savam kraštui galvą, kai ties Trakais žiburiai atsispindėjo ežere. ‘Galėčiau taip tranzuot gerą pusdienį’ stipriau apgaubiu karšta puodelį sušalusiomis rankomis po nakvynės prie Navos ežero. Šaltuką nusipurtę ir dulkes palikę lediniame vandenyje, mes siurbčiodami karštą šaltalankių arbatą laukėm tolesnių savo nuotykių.

Nuo Marijampolės prasideda mūsų ypatingos draugystės su ‘furistais’. Linksmų akių baltarusis kukliai dalinasi Karakumų dykumos nuotykiais – jo maršrutai regis driekias ne tik iki Lenkijos. Šeima kur išsibarsčius, ir paklaustas, kaip patinka jo darbas, jis atsidūsta. ‘Juk nieko daugiau neišmanau’. Tačiau jo gerumas švietė skaisčiau nei besileidžianti saulė. Iš pradžių ketinęs mus pametėti tik iki Lietuvos-Lenkijos sienos, jis pasispaudė ir savo kelią pailgino iki Augustow. Jei nebūtų reikėję sukti Varšuvos link, jis ir toliau būtų džiuginęs savo nuoširdžia draugija.

Trakai

Ilgai netrukus mums sustojo vėliau nė žodžio neprabilęs lenkas. Greitai sumetėm jam savo kuprines ant bagažinėje vargusių kiaušinių. Ties Bialystoku mums sustojo jaunuolis savo mažute mašina, kuria matėsi jis labai didžiuojasi. ‘Turit žemėlapį?’ iš gėdos nebeturėjom kur dėti akių – iki šiol vieninteliai mūsų žemėlapiai buvo furisto nuosavybė. Kaip įmanydamas jis skambinėjo savo draugui, kad galėtų mums padėti, teiravosi, kur veža šešioliktas – o jo matyt šalia net ir nėra – kelias, juk mes supainiojom tuo nelemtus skaičius. Kita vertus, suvokėm, kad jei mes sugebėjom savo metų namus sutalpinti jo dėžutėje ant ratų, sugebėsim juos pakrauti bet kur.

Lenko fūristo vaišinta kava. | Polish truck driver's coffee.

Nuo Bialystoko mus paėmė lenkas džentelmenas savo elektronika valdoma mašina. ‘Kad ją kur tą elektroniką’ pyktelėjo niekaip nesusišnekėdamas su nepaklusnia bagažine. Ši užsispyrus būtybė atsidarė tik tada, kada jai norėjos – vidury kelio.
‘Nebijokit kapinių’ padrąsino mus paleisdamas šalia jų Bielsky. Netoliese stūksojo matyt neseniai suręsta šiuolaikiška bažnyčia. Jos tolimame šešėlyje ir prisiglaudėm. Vakariniai varpai mums sugaudė lopšinę, o ryte kuklesnė muzika prikėlė pusryčiams.

O toliau viskas klostės kaip iš pypkės, kuriai nespėjus surūkt mes regis atsidūrėm prie Slovakijos sienos kalvų. Vienas smagus – kaip pasirodė vėliau – ne-furistas smagiu tėvišku rūpesčiu apdalino mus šokoladiniais skanėstais, ir įbruko mums penkiadešimt zlotų vakarienei. ‘Čia du studentai keliauja aplink pasaulį, gal galit paimt?’ per raciją susisiekė su kitu kolega, o gal prašalaičiu vairuotoju. Žiū, mes jau kitoje furoje rangomės. Dar kiek, ir mes jau pašto mašinoje tarp kelių įspraudę iki šiol laisvai snūduriavusias kuprines.

Čia tiktų trumpas pasvarstymas – kodėl žmonės, net ir rizikuodami, daro gera kitam. Baltarusis vairuotojas linksmai komanduodavo Karoliui ristis ant gultų vos tik tolumoje sušmėžuodavo policijos šešėlis. Lenkas tėvukas apsuko keletą gerų varstų, kad aplenktų tykančius nusidėjėlių uniformuotojų. Linksma regis buvo ir jiems, ir mums. Gal tas nuotykio prieskonis? ‘Kodėl lietuviai taip nemėgsta lenkų?’ skaudžiai atsiduso mūsų pamėgtasis. ‘Hmm, mums lenkai padarė kuo šilčiausią įspūdį’ bandau suktis iš nemalonaus pokalbio. Šitiek stengtis dėl kažkokių keliautojų lietuvių? Man jau knietėjo atsiprašyti viešai ar slaptai, kad kada nors ką nors leptelėjau nesmagaus.

Liublinas pasirodė turįs mielą senamiestį ir nemielą nuobodų išėjimą iš miesto. Pasistiprinę karštu šokoladu viejoje jaukių kavinaičių ir virtualiai pasidalinę karštaisiais įspūdžiais, mes vėl išejom į kelią. Belaukiant pakeleivingųjų abu perlyti valgėm rupią duoną ir mus varstė arba glostė pravažiuojančiųjų gailesčio kupini žvilgsniai. Vienas gailistingesniųjų mus ne tik pametėjo patogesnį nuotolį, bet ir racija susisiekė su kitais vairuotojais įsiūlydamas vieniems jų mūsų ekipą. ‘Paimk skėtį’ motiniškai pradėjo įkalbinėti, o man mandagiai atsisakius jis skubiai įspraudė dovanų maišelį su… raktų pakabukais… Regis žmonės netveria, kaip nori dovanoti bet ką, kas papuola po ranka.

Padangos keitimas Bulgarijoje. | Changing the tire in Bulgaria.

Nakvojom jau Slovakijai alsuojant į nugarą. O ryte sutranzuoto tėvuko furoje supamės jau antra diena. Saulėje ir rūke skendinčios Slovakijos kalvos ir ežerai, Trijų Karalių švęsti puošniais drabužiais gausiai susirinkę slovakai. ‘Magyor’ gudriai nusišypsojo vairuotojas, paskelbęs, kad mes jau Vengrijoje, ir mes netrukus gardžiavomės jo paruošta kava ir mūsų šokolado ir riešutų likučiais. Regis po truputį pajuntame furisto gyvenimo skonį – smalsiai stebiu, kaip jis kuria it iš pasakos trauktą arbatinuką, kaip pritaiso anteną vakariniams filmams.

Rumunijos šalikelės kiek baugina, o ypač ketvirtą nakties kažkieno šauksmai reguliuojantys lyg traktorių lyg ką. Skubiai sulankstę jau trečią naktį mums šilumą teikusią palapinę, išlaukėm užsimiegojusio vairuotojo, ir dėkingais veidais toliau linguojam serpantinais Rumunijos pietuosna. Snieguoti kalnai tankiai nusagstyti apšarmojusiomis eglėmis, seni miesteliai pribarstyti namelių ryškiomis spalvomis, čigonės margais apdadrais, ir daug palaidų šunų.

Rumunijoje pasitukusi mus žiema. | Winter in Romania.

Greitojo pašto vairuotojas rumunas leido mums išvengti Bucharešto labirintų, o atsipūtęs turkas pravežė mus iki Bulgarijos pasienio miestelio. Nemaniau, kad kalbos nemokant galima padiskutuoti net ir apie politiką. ‘American terrorists, Sadam is good’ Surentę savo palapinę ant sniego, klausom lojančių šunų bei išsikvepiančių sunkvežimių. Iki Turkijos liko ne tiek jau daug… Pabaigėm savo maisto atsargas, ir jei ryt nerasim pinigų keityklos, aš jau laužysiu savo užsispyrimą nevalgyt mėsos, nes jos kvapas iš Karolio kuprinės veda mano skrandį iš proto.

…

‘Gal sulėtinkit tempą’ atsidūsta močiutė. Iš tiesų, Europą prašuoliavom it gerai įgnybtos gazelės. Matyt kaltas šaltukas, o gal ‘na juk čia galėsim dar sugįžt’ mintis ar pasipainiojus sėkmė, ir po šešeto naktų palapinėje mes jau susirangėm ant šilto kilimo pas lietuvaitę Kristiną Kešane, Turkijoje. Apie ne-europinę dalį kitame epizode, o šįvakar po naminio pyrago ir kibiro žalios arbatos su lietuvišku medumi dar keletas pamąstymų apie ką tik prakeliautą etapą. Tik dabar žvelgdami į virtualų (nes popierinio taip ir neįsigijome) žemėlapį suvokiam, kad jau ant ratų jau praleidom kone trejetą tūkstantėlių kilometrų.

Pasirodo, kad su rusų kalba dar galėjom puikiai prasisukti iki pat Turkijos. Jei kas būtų paklausęs, kokiu rusų-lenkų-bulgarų kalbų šiupiniu mes rezgėm mašininius pašnekesius, tikriausiai būtų prapliupęs juokais. Buvom ištroškę gero žvilgsnio ir šmaikštaus žodžio, todėl rinkom pabirus vairuotojų gyvenimo trupinius ir jų dosnius patarimus. Su furistais mes drauge nugyvenom jų gyvenimo etapą, gal kiek praskaidrinom, anot jų, gūdoką kasdienybę. Su vienais dalinomės lašiniais, šokoladu ar sausainiais, su kitais – vos išlementais sakiniais ar juoko akimirkomis.

Jau greitai it kareivis mokėsiu statyti palapinę. Karolis tai daro tiksliai ir preciziškai, ir dziaugiasi kiekviena išlyginta kamufliažinio stogo raukšle. Aš vis dar didžiuojuos užmegzdama taisyklingai primityvų mazgą ir urzgiu, jei nesuspėju sudėlioti pabirų daiktų savam sraigės kiautui. Kas vakarą pagiriamąjį žodį sušnabždam savo miegmaišiams, kurie, nors šaltukas žnybią nosį ir pirštų galus, šildo mūsų sapnų karaliaus lankyt besirengiančius kūnus.

Straipsnio rašymas palapinėje. | Writing articles in the tent.

Keisti tie sutvėrimai – žmonės, kai pagalvoji. Vieni jų niekaip nesupranta, kodėl kitiesiems širdį glosto tokie malonumai kaip gerai sušalti tykant mašinų, kad po to kaip katinas markstytumeis krosnelei įšildžius kabinos orą, kodėl valgant rupią duoną užsigeriant šaltu vandeniu, besikankinantieji taip godžiai geria šiltą viralą, kodėl kojas geliant ryto žvarbai taip gera justi kilimo minkštus kutus. Ir tik kai kurie supras tikrą vyriško džiaugsmo antplūdį pakeitus sunkvežimio sprogusią padangą. ‘Mozhete pamoch?’ (gal galit padėt (ru.)?) susinervinęs bulgaras movėsi senas pirštines rengdamasis keisti ką tik išsitaršiusį dar senesnio volkwageno ratą. Karoliui antrąkart sakyti nereikėjo, jis su malonumu tepėsi rankas ir šiaip nepriekaištingos švaros kelnes. Visas patenkintas prausė purvo dėmes grubiam sniege. Tokie tie keisti keliautojo malonumai…

Artėjant naujajam azijiniam etapui, aš užčiuopiu kaži kur gilumoje bilduką Nerimą, bet tučtuojau jam liepiu eit gultis. Nes ši dalis, nors žadanti įtemptas akis, paaštrėjusią uoslę, nuolatinės parengties padėtį, regis gali įkrėsti ne vieną gerą nuotykį ar patyrimą, atskleisti kokią gamtos paslaptį, įspėti apie žmonių nenuspėjamumą.

Belaukiantiems vegetariškos vs. mesėdiškos kovos atomazgos, skubu nudžiuginti arba nuliūdinti. Skrandžiui sugrojus skausmingą džiazą, mano rankos nevalingai paėmė Karolio pasiūlytą griežinėlį kumpio. Ir ne vieną. Viena kita riekė baltos bulgariškos duonos, ir jau pati prašiau greit ištirpstančių burnoje lietuviškų lašinių. Namiškiams virtualiai pranešus tokias naujienas apėmė ovacijos it būt laimėtas milijonas. Ak, tie mūsų brangūs tėvynainiai…