Keltas Egiptas – Turkija

‘Ar gali patikėti, mes jau visai šalia Europos. Kvepia namais’ giliai atsidūstam. Nes jau galim atsidusti pilnais plaučiais, mat oras čia kur kas švelnesnis nei dykumoje. Egiptą spėjam prakeliauti vietiniams guodžiantis, kad nebegeri dalykai dedasi po revoliucijos. Daug kas čia neriman it į kamuolį įsisukę, mat kas čia bus toliau. Pavojaus kvapas vos užuodžiamas, Port Saido gatvėse virė nesaldus beturistis gyvenimas. Žvelgiant kaip rutuliojasi šio krašto įvykiai šiandien, matyt laiku mūsų kelionė sukosi pabaigon.

Pirmasis pasiilgtos Turkijos vaizdas iš mūsų sugędusio kelto. | The first view of the Turkish land.

‘Dar kelios dienos’, vis žada mums kelto kompanija. Skųstis kvaila, kai kurie sunkvežimių vairuotojai čia jau lūkuriuoja mėnesį. Neramumai Sirijoje nutraukė buvus įprastą karavaną iš Turkijos į Egiptą. Tad ir mes, nori to ar nenori, drauge su šimtais sunkvežimių vairuotojų ir keliais keliautojais skrosim Viduržemio jūros bangas didžiuliu keltu užuot puškavę žeme.

Pirštai lengvai tipena stalu. Gurkšnojame nebe pirmą puodelį saldžios turkiškos arbatos prie stalo penkiese minioje Sirijos atostogautojų (o mes manėme, kad jie pabėgėliai) ir furistų (turkų sunkvežimių vairuotojų). Jau nostalgiškai verkšlename apie besibaigiančias keliones. Ričardas per pusmetį apsuko savo visureigiu aplink Afriką – iš Maroko vakarine Afrika nukeliavo į pietus, ir rytine užlipo iki pat Egipto. Brito sąskaitoje ne viena kelionė. Visai paprastai jis užsimena apie dukart (štai jums šių dienų tikrieji magelanai) jachta apiplauktą pasaulį. Dukart. Vienąkart jam taip gaunas. Nuplaukęs kiek (iki vieno žemyno), dar paplaukė, o po to dar kiek. Skamba, lyg tereiktų nusigauti iki Babtų. O kartą apiplaukia žemės rutulį ties Antarktida. Gal ir trumpesnis atstumas, bet tikrai ne šilta kelionė. Gal dėl audrų ir sunkumų, mums paklausus apie ilgesį jūrai, jis tik nusipurto. Dar kartą jis tikrai neplauktų.

Graikijoje kviečių laukuos mes jau užuodėme Lietuvą. | In Greek wheat fields we felt like being back in Lithuania.

Liza ir Oliveris – apvažiavę Australiją, persikėlė į Afriką ir nuo Keiptauno visureigiu atkeliavo iki Egipto. Net Matas Šalčius savo knygoje rašo kaip tuomet susitiko romų šeimą, vežimu iš Keiptauno iki Egipto atkeliavusius. Tad tokios grandiozinės kelionės, kažkada gal ir stebinusios pasaulį, dabar tampa kone įprastu maršrutu. Ričardas namo grįžta po ilgos kelionės nebe pirmą kartą, tačiau likusiai ketveriukei yra apie ką paplepėti. O kaip gi bus grįžus namo? Kaip pavyks adaptuotis civilizacijoje? Ar kas besupras? Juk net kelionės metu atrodo ne visi galėjo suprasti, ir kokio velnio trankomės po svietą. Vieniems atrodo keliaujame per lėtai, kitiems per greitai. ‘Juk tai mūsų kelionė’, piktinasi Liza, ne kartą atlaikius kažikurio (gal pavyduliaujančių) nepatenkinto draugo kritikos srautą. O ar supras mus, it iš kito pasaulio piliečius, dar ilgai negalėsiančius, o ir nenorėsiančius įsipiešti į civilizuotą ‘normalų’ kelią. ‘Visą laiką keliauti irgi nenorėčiau’, sako Liza, ‘mat kelionėje gautas žmonių gerumas turi būti atiduotas savo bendruomenėje’. Tenka sutikti, nes mes irgi jau pakaustyti žmonių gerumu, regis bręstam namuose grąžinti pasauliui skolą.

Ričardas kaip vėjas grįš Britanijon namo, tad rangomės pas jį į automobilį, ir per kelias dienas pasiekiame Europą. Turkijoje dar kelionės pradžioje buvome praleidę nemenką laiko dalį, tad dabar ketinome sutaupyti laiko ir užtat patyrinėti Balkanus. Bet Turkijoje mes galų gale oficialiai apsukam ratą aplink pasaulį. Tąkart toje vietoje mes palapinėje dantis kalenom prie minus aštuoniolikos, šiandien automobilis visu ypu įjungęs šalto oro kedenimą.

Graikija – liūdni civilizacijos pionieriai

Pliaupia lietus. Paskutinis Turkijos miestelis. Graužiam duoną su jogurtu prie uždarytos parduotuvėlės. Senoliai turkai mums puola atnešti kėdutes, juk nevalia, kad svečias ant žemės sėdėtų. Graudu. Ar Europoje besurasime tas geras akis?

Pasienio pareigūnai kaip patrakę tikrina kažkieno kietą automobilį iki panagių. Lenda po langais, išardo sėdynes. Ir mes jiems ant sprando kaip šuniui penkta koja. ‘O jūs kur?’ ‘Į Europą’. ‘Ką dirbat?’ ‘Dabar nieko nedirbam. Grįžtam iš kelionės namo. Kelionės aplink pasaulį’. Pareigūnas gardžiai nusižvengia, it išgirdęs visai linksmą rytinį anekdotą, nes matyt jam tai atrodė tiek pat tikėtina, kiek kažkas girtųsi vakariniu skrydžiu į mėnulį. Nužvelgę mus keliskart nuo galvos iki kojų, jis mirkteli ‘eikit’. Kągi, senutė Europa namo mus įsileido be nurengimo.

Pakelėj siūbuoja kviečių varpos. Gandras mus jau nuskraidina į gimtinę. Sustojam šalikelėj ir matyt kažkur gilumoj jau niūniuojam Smilgevičiūtės ir brolių pagoniškas godas. Vis tik, tai iliuzija. Šalti balti namai, rūgščios žmonių išraiškos mena graikišką krizę. O mums liūdna. Liūdesys taip giliai įsišaknija, kad regis tuoj apsiašarosim su prunkščiančiu lietumi. Kaip tyčia, mums dar sustojęs sunkvežimio vairuotojas turkas, kelionei draugėje baigiantis, savo sunkvežimį parkuoja nevisai leistinoj vietoj, kad tik mums patogiau būtų, lekia į bagažinuką ištraukti kelis pomidorus ir duonos, ir tėviškai iš dūšios apkabina. O mes einam keliu pasisriūbaudami ‘na kodėl žmonės yra tokie geri?’

Pasivaikščiojimas kalnuose. | A walk in the hills.

Vos prieš kelias akimirkas pasaulis virė, teliūškavo sunkiai nupasakojamu turkišku šurmuliu, o čia vienintelė likusi emocija – tai varganas graikiškasis ego ‘juk jūs europiečiai vargšeliai esat mums dar skolingi už civilizaciją’. Kaip susitarę vairuotojai bamba ant mafijozų albanų, prastos kultūros bulgarų, amžinų priešų turkų, jų regiono vardą nudžiovusių ir skambiai apsišaukusių makedonų. Kultūros kartelę pasiektų nebent vokiečiai ar švedai, mat čia graikai nutiesia savo giminiškus ryšius, ir gal dėl to dažnas moka ne anglų, o vokiečių ar net švedų kalbas. Juk jų tėvai ten darbavosi, ir ne vienas jų net ir mokyklas lankė svečiuose kraštuose.

Vis tik keliautojai ar autostopininkai neretai baidosi Graikijos, mat šis civilizacijos lopšys, puošnus savo paplūdimiais, turistų nutūptomis salomis nosimi piešia debesis, ir jiems paprastas mirtingasis neįdomus. Trumpai drūtai, po Turkijos ar Albanijos dažną gali apimti liūdesys dėl šiųjų šaltumo ar arogancijos. Bet net ir šalčiausiuose kraštuose yra vilties sutikti kultūros autsaiderius, maištautojus, nesuprastuosius, pasielgsiančius priešingai normaliajai liaudžiai. Tad netrukus Apostolus jau plaka mums šaltąją neskafė, atsitiktinai gimusią
Graikijoje, ir pasakoja savo šeimos dramą, liūdną jojo dabartį, praeities klaidas, ir kitų, o labiausiai paties nesugebėjimą sau atleisti, rodo savo laukus, meilingai žvelgia į kraunančius vaisių pomidorus. Jam tai vienintelė paguoda. Na gal dar kuklus šunytis, teikiantis draugiją po ką tik nusliūkinusios mamos mirties. Paliekam Apostolą, išspaudusį ne vieną ašarą. Užsibūtum čia ir daugiau, ragaujant medaus ir sūrio pusryčiais, besiklausant jo skausmo bylų, bet Kelias šaukia.

Nors sutiktieji graikai burnoja ant savo pačių kaimynų už nenutylančias paskalas ir jų šaltą charakterį prie šilto egėjiško vandens, tačiau dar vienas graikas – kitaip Teo – kviečia namolio. Netrukus mes jau ilsimės jo sodo namelyje, atsisukusiame į snaudžiančias kalvas, paslėpusias graikų ortodoksų bažnyčią ir kapinaites, kuriose tąvakar Teo kuria smilkalą. Degam ir mes smulkutes žvakeles ant ištaigaus jo tėčio kapo-pilaitės. Lyginant su kartkartėmis čia išsibarsčiusiais vos įmatomais turkų paminklėliais, graikų kapinės, ar iš jų kalbos verčiant mieganti vieta – tai karališka palyda anapilin. Vakarienei – tradiciškos graikiškos salotos, patvinusios alyvuogių aliejumi. Neveltui moterytės čia tiek pastačius, tiek paritus, o vyrukai didžiuliais autoritetais, abejotinai menančiais krizę.

Albanijos vasara. | Summer in Albania.

Lietūs nukeliavę į vidurio europą, jau išvargintą baisulinių potvynių, palieka mus ramybėje ir nuotaikos pradeda taisytis. Laikas tolyn Balkanais.

Albanija – nemafijoziškas draugiškumas

‘Uuuu, atsargiai Albanijoje. Jie bus malonūs jums į akis, tačiau apsisuksit, ir bes peilį į nugarą’ perspėja graikas. Sykiais reikia nekreipti dėmesį į baimingus žmonių atodūsius, ir atsiduoti asmeninei patirčiai. Albanija kažkada buvo labiau žinomas kaip uždaras sovietų saugomas, tačiau buvęs labai nustekentas kraštas. Albanijos pietūs išsyk stebina dangų raižančiais kalnais, o miesteliokai – spalvingais nameliais ar šviežiai perdažytais daugiaukščiais. Atrodo, kad kažkas čia smaginosi nuspalvindamas miesto nuotaikas. Negali nesišypsoti ar bent jau mažų mažiausiai būti surūgęs tarp ryškiai geltonų, oranžinių ar skaisčiai žalių namų. Ir žmonės kaip tyčia paslaugūs ir vaišingi, tad ką gi tie graikai čia tauškė. Gal mafija ir siaučia, tačiau negali gi taip viso krašto imti ir nurašyti.

Juodkalnija – rusų nugulėti paplūdimiai

Rusų prikimšti paplūdimiai. | Russian tourists occupying the beaches.

Maža idiliška šalis. Siaurutis ruožas tarp kalnų ir jūros, praktiškai rojus išsiilgusiems romantikos. O kad manytum tik tu taip. Taip mano daug, nesibaidančių eksjugoslavijos istorijos verpetų. Vasara įsibėgėjus, tad ir paplūdimiai nusėsti daugiausiai rusiškai čiauškančių piliečių, kurių standartinis užsiėmimas nepaisant profesijos, kūno gabaritų ar amžiaus, yra gausiai apsiskrudinti, kad, matyt, kolegos iš nuostabos grįžus į darbą aikčiotų, ir kurgi čia taip įdegta, bene pačioj Juodkalnijoj pabuvota. Rasti savo kampą čia nelengva, geriau jau šiaušti į alyvuogių giraites, kur toliau į kalvas, nuo kurių atsiveria – tenka pripažinti – apdainavimo verti vaizdai.

Bosnija ir Hercegovina – paini istorija nenuvarginto grožio šalyje

Kol ėdrusis turizmas visiškai nenugludino iki koktaus saldumo šio krašto, pats metas ir mums čia pakeliauti. Jei nebūt kai kur vis dar likusios kulkų išgraužos gyvenamuosuose namuose, manytum, kad kraštas atsigauna kur kas sparčiau nei sakykim liūdni kaimyninės Kroatijos namai vaiduokliai, nors šioji jau (tąkart) pusantros kojos Europos Sąjungoje. Sako, kad pabėgėliai uoliai dirbantys svečiose šalyse atkuria savo namus, vėl spalvingai pūpsančius ir matyt kur kas prašmatniau pasidabinusius nei praeityje.

Jugoslavijos karo palikimas - kulkų suvarpyti namai. | Leftovers from Yugoslavian war - bullet holes in the walls.

Po Afrikos miestų chaosų kvaitulio, jau norėjosi kavos puodelio kokiam senamiesčio skersgatvy. Senovinis Trebinje, alsuojantis ramia vasara, smagiai knibždantis miestelėnais ir miesto svečiais, vaistažolių balzamas mūsų dykumoje padžiūvusiai dūšiai. Jaukios kavinutės fone groja turkiško atspalvio balkanų melodijos. Siurbčiojam kavą, kol apie mūsų nudrengtus batus raivosi katinai. Nors paskutinis kelionės pirštas per Europą brėžia vos kelias savaites belikusio laiko, vargiai beįstengiam suvokti, kokią monstrišką liniją palikom už savęs. Tik pakeliui kieno nors namuose pasipainiojantys pasaulio žemėlapiai nevalingai įtraukdavo į savo regis tokią paprastą spalvotą, nė kiek nepavojingą pasaulio kilimo tekstūrą. Tik viskas visai ne taip. Viskas daug sudėtingiau. Ir jei ne mus lydėjęs kalnų miškų faunas, angelo žvilgsnis ar likimo deivė, mūsų kelionė būtų galėjusi nutrūkti taip, kad nė didžiausi užsispyrimo pirštai nebūtų sumezgę gijų. O mes jau Europoje, jau be penkių minučių namuose. Išvargę ir kiek palysę, vis dar siurbiam paskutines kelionės akimirkas.

‘O, jūs iš Lietuvos, vairuotojas trykšta it būtų laimėjęs kelis dolerius loterijoje. Kaip tik prieš metus čia tranzavo estų pora, ir aš jiems sustojau’ aiškinasi mūsų nustebusiems veidams linksmo veido vyriškis. ‘Ir nuvežiau juos į čia greta esantį vienuolyną apžiūrėti. Ir jus ten nuvešiu’ pavežėjęs vos kelis kilometrus, jis įsuko į seną Tvrdošo vienuolyną. Atrodo tiek kelyje jau prikalbėta apie (ne)tikėjimą, religijos posūkius, atradimus ir klystkelius, tačiau kai kurie pašnekovai verti iš naujo atverti dvasios šachtas, ir jose gerai paknibinėti neatrastus aukso ar anglių lobius. Širdyje vis dar fizikas, dabar ortodoksų šventovės senyvo amžiaus savanoris, pasakojęs apie vienuolyno griūtis ir prisikėlimus, nukrypsta į pašnekesius apie mokslo ir tikėjimo draugystę, tik vėliau susizgribęs, kad paprastai sau to neleidžiąs su prašalaičiais. Gausiai apipiešti skliautai nė iš tolo neprimena griuvėsių istorijos, o mes gūrinam ne tik po ikonų alėjas, bet ir po dvasingumo paieškos užkaborius. Šiais keliais vaikščiojo tiek amžių galvoti žmonės, o vieno atsakymo neprieis iki dienų pabaigos.

Serbas su sūnumi sustojo jau saulei visai laidos. Kai kurie mūsų kelionėje nesuprato, kokio galo mes keliaujame tolyn. Kiti pakeliui švelnaus pavydo virpinami sakė, kad įgyvendiname jųjų svajonę. Mūsų vairuotojas jau seniai godžiai paslapčia seka vienos serbės kelionę dviračiu aplink pasaulį, stebėdamasis ir žavėdamasis, kaip žmonės pamynę komforto išmislus, leidžiasi į visišką nežinią. Jei ne vaikas, namas, automobilis, darbas ir tt. pats leistųsi čia ir dabar, neatsigręždamas atgalios. Netrukus jis ir pamažu įninka dalintis, kaip karo metu jis miegodavo palapinėje kažkur pavojų apsuptyje ir koks yra jausmas, kai šaudai į priešą. Visa laimė, kad iš arti nereikėjo šauti, nes matyt nebūtų atlaikęs baimės pritvinkusių akių, ir būtų paslydęs gindamas kažką, gal tėvynę. Politinė situacija buvusiose Jugoslavijos šalyse mažų mažiausiai komplikuota, nors juodžiausi debesys praeityje. Deja, Bosnijos dabarties miglos dar neįdienojusios. Bosniai (etninio pagrindo neturintys musulmonai), ortodoksai serbai ir katalikai kroatai dar ir dabar politiškai nesugyvena. Praeities sūrymas dar vis aitrina žaizdas, nors kasdienybėje žmogus žmogui nebe vilkas.

Slovėnija – tarp Balkanų ir Vakarų

Pasivaikščiojimas Alpėse. | A walk in the Alps.

Regis, į kelionės pabaigą jėgos seko it žinodamos, kad netoliese, už tų kelių tūkstančių kilometrų laukia namai ir seniai nematyti veidai. Bet Slovėnijoje, išvydus švarias kalvas ir Alpių kalnų prieigas, iš kažkur ėmės dar jėgų. Išmaudyti lietuje jaukiose Ljubljanos gatvėse ir išgertuose kavos puodeliuose, mes gūžinam į tas alpines kalvas, kur saulė glostė idiliškas pievas, mūsų akims drūtas nutukusias karves (juk vos prieš mėnesį gatvėmis etiopiečiai ginė karves – kaulų vyniotinius) žvangančiais skambalais, dūzgiančias bites. Sako, pavasaris čia atėjo vėlai ir mes galų gale džiaugiamės šiluma, tinkančia mūsų išvargusiems kūnams. Gaivi vėsa ir alpių oras pripildė mūsų plaučius iki pat paskutinės pūslelės, galva svaigo nuo tyro oro. Ir net kai tekini bėgom per lietų nuo kalnų namo, kai šlapi ir skaudančiomis kojomis įsigrūdom į mažutėlaitę ką tik sutranzuotų slovėnų mašinytę, mes džiūgavom. Tokie nuotykiai galgi jau bus paskutinieji mūsų besibaigiančios kelionės sąskaitoje. Mėgavomės pilnomis širdimis ir galvomis.
Slovėnija – tai pusiausvyra tarp šaltų tvarkingų vakarų ir betvarkės šiltos dūšios Balkanų. Jei ir ne čia pasibeldusi krizė, daug kam ši šalis būtų artima sielai gyventi.

Lenkija – pagiriamieji žodžiai kaimynams

Suvalkai ir tolumoje mėlynuojanti Lietuva iš oro. Suwalki and Lithuania in the far distance from the sky.

Pro Austriją, Slovakiją ir Čekiją galiausiai mūsų kelias bauginamai ir džiuginamai artėja į pabaigą. Lenkijoje žmonės šypsodavosi, mojuodavo, stodavo greitai, paveždavo daugiau nei reikėjo, apnakvindino. Ar begalėtumėme skųstis dėl tokių paslaugių kaimynų? Še tau, nesutarimai tarp lietuvių ir lenkų, o mums ši tauta kelionės pradžioje ar pabaigoje buvo įkvėpėjai, skatintojai, džiūgaujantys mūsų sėkme. Galiausiai iš kišenės išsitraukėme visą pasaulį apkeliautus tuos 40 zlotų, kuriuos mums įdavė vienas sunkvežimio vairuotojas dar kelionės pradžioje. Jo pageidavimą nusipirkti sau maisto įgyvendinome, na gal kiek vėlokai, bet užtai šlamštėm su pasimėgavimu. Ir cepelinus mes ragavome ne Lietuvoje pirmiausiai, o būtent Lenkijoje. Paskutinė smagi pora ne tik mus Suvalkuose pavaišina cepelinais (Varšuvoje sako jie nemadingi, bet čia gali rasti ne vieną vietelę). Pavelas yra pilotas, tad netrukus – o galima juk tokį nuotykį patirti ne tik Aliaskoj, bet ir čia kaimynuose – mes jau sklandom ore. Spėjam ne tik pamatyti Lietuvą iš oro, bet ir prispaustais skruostais prie stiklų, o gal stuburo (ką jau besuprasi, kai vienintelė mintis tėra išgyventi), žodžiu po tokių akrobatinių triukų gera liesti tvirtą žemę. Širdis jau spurda. Iki Lietuvos vos septyneri kilometrai, bet juos mes pasiliksime rytui.

Lietuva – namai namučiai

Miško globojama Evelina. | Evelina in the forest.

Paskutinius kilometrus einame ryte, suplukę vasariško karščio maudomi. Tyrinėjame, koks gi tas jausmas grįžtant po pusantrų metų bastymosi apie pasaulį. Matyt kelionė per Europą, nuolatinis žvalgymasis, ar užmatysime lietuviškus numerius, lietuviško sūrio krimtimas kažkur Slovakijos laukuose, gandrų ir rugių medžioklė išvėdino susikaupusį jaudulį grįžtant namo. Ir kai galiausiai pasiekėme Lietuvos respublikos ženklą, ir nuvargusiais veidais, bet nuoširdžiomis šypsenomis apkabinom stulpelius ir suėmėme trispalvės kampus, buvo gera. Ramu. Tos ramybės kaip vandens troškom dykumoje ar džiunglėse. Regis dabar galėjom nebijodami skorpionų ar gyvačių, hienų ar meškų kristi į žolę, negalvoti apie krokodilus ar bularzijos bakterijas ir krykštauti vandenyje, ir savų piktadarių regis nė taip nebesibaiminom kaip kur Venesuelos galimų pagrobėjų. Viskas atrodė sava, pažįstama, vasaros saulės spalvinama. Kad tik Lietuvos žmonės nebūtų pikti, kad tik nereiktų nusivilti savu kraštu, kai svetimi vis tik buvo dosnūs. Ir kai pirmasis mums sustojo ne lietuviškas, o lenkiškas sunkvežimis, nuoširdžiai besistebintis mūsų pasauliniu nuotykiu, ir kai pirmoji sustabdyta moteriškė paprašė pinigų, jau regis buvom ant nusivylimo slenksčio. Užkandus lietuviškos duonos ir silkės, išgėrus giros ir einant geltonai žydinčiais rapsų laukais, mums galiausiai sustoja ir lietuvis, nuoširdžiai besidalinęs savo gyvenimo istorijomis, šmaikštaudamas mus pavežėjo iki Dusios ežero. Nesinorėjo dar lėkti į sostinę ir paskubomis pabaigti kelionės. Jei jau plaukėm Misisipe ar Amazone, landžiojom atogrąžų miškais ar kūprinėjom dykumomis, ar negalėtumėm padovanoti tos pagarbos ir savam kraštui. Skaidrus ežero vanduo, ramybė, mes it miškiniai ir laumės virdami sriubą ar taškydamiesi po nendres, lingavom ramybe ir laužo liepsnomis. Viskas baigta, mes namuose… Ašaros matyt išlijo drauge su ištryškusiu vasaros lietumi, širdis bangavo drauge su beatsiritančios audros raibuliais, ir debesis it užuolaidas praskleidę užuodėm seniai atrastą tiesą. Namai visur mums namai. Tik čia Lietuvoje, jie labiau pažįstami, apčiuopiami, suprantami iki nago juodymo ar akies baltymo. Gal ta ramybė ir buvo iliuzija, tačiau joje mes maudėmės.

Namie, su draugais ir šeima. Ačiū visiems, kad atėjote | At home with family and friends. Thank you all for coming

Grįžom į Lietuvą liepos šeštąją. Dar pernai su Australijos lietuviais drauge giedojom himną, o štai dabar sostinėje šeimos ir draugų, ir mus kelionėje palaikusių žmonių apkabinimai privedė mus iki pat ašarų. Klestelėjom ant žolės, kad galėtumėme šviežiai paporinti kelias istorijas nuo kelio. Ir viskas. Viskas. Mūsų nuotykis aplink pasaulį baigtas. Nesibaigiantys klausimai ‘o kas toliau’ dar nerūpi.