Malaizija – su sandalais šalia blizgių aukščiausių pasaulyje bokštų dvynių

birželio 30, 2012 • LT • pagal
0 Komentarų

Turtingos šalys kol kas ne mūsų nosiai, tad nuodugnesį buvusios Britų kolonijos tyrinėjimą paliekame pinigingesniems laikams. Patys šią šalį stačiai persiridename. Tiesa, patekti į ją – vienas malonumas. Nereikia jokių vizų, jokių papildomų vargų. Tad iš Tailando mes labai greitai atsiduriame kitoje sienos pusėje. Vėl įžengiame į musulmonišką kraštą.

Geltonas arbūzas. | Yellow watermellon.

Pasieniai dažnai būna nejaukiausios vietos tranzuoti. Žmonės dažnai žiūri į keliautoją kiek įtariai, o gal ir patys dar bando persiorientuoti naujoje šalyje. Tad praleidžiame čia net kelias valandėles, kol galiausiai mums sustoja tailandietiškas ekipažas. Mums jau įprastas dosnumas ir atmosfera. Pavažiavę apie šimtą kilometrų, mes vėl kulniuojame greitkeliu. Netikėtai mums net nekėlus rankos, sustoja juodas autobusiukas. Jame – du puikiai angliškai kalbantys malaiziečiai. Pasirodo jie traukia į sostinę. Puiku. Nemenkas kąsnis bus įveiktas veik vienu ypu.

Tranzuoti ne tik patogu ir greita – nors sako, kad Malaizijoje tai daryti nelengva. Jei vairuotojas moka kalbėti angliškai, visada gausi įdomų įvadą į šalį. Tad ir šįkart vos kelias valandas praleidę automobilyje ar sustojus gurkšnojant malaizietišką kavą su pau (baltutė bandelė su kokoso įdaru) susidarėm pradinį vaizdą apie šalį.

Proton - viena iš kelių mašinas gaminančių kompanijų. | Proton - one of the few car makers here.

Malaizija – vienas Azijos gigantų, į kurį žvalgosi netgi arabų šalys. Ši šalis net 20 metų turėjo labai sumanų premjerą Mahathirą Mohamadą, sugebėjusį užauginti ekonomiką. Nafta ir palmių aliejaus gamyba esminiai šalies resursai. Ji – ir trijų modelių automobilių gamintoja. Gatvėse gausu protonų, Perodua ar Naza automobilių, o užsienitiškų mašinų retai. Jų savininkai – tik tie, kurie gali už prestižą sumokėti 300% antkainį. Degalai tekainuoja pusę dolerio. Tad ne nuostabu, kad šeimos turi ne po vieną mašiną. Mūsų vėliau atrastas naujasis draugas Anvaras juokiasi: ‘mano tėtis turi automobilį. Mama turi. Brolis turi. Ir man reikia’.

Vairuotojai vis dar krykštaudami, kokia gera idėja buvo mus pamatyti einančius greitkeliu ir mums sustoti, pasakoja toliau. Malaizija – konstitucinė monarchija, tačiau sultonas čia renkamas penkiems metams iš 9 sultonatų valdovų. Pastarasis Abdul Halim Mu’adzam Shahišlaukė ir savo antrosios kadencijos – po 45 metų ir tapo vienu seniausių monarchų Malaizijos istorijoje.

Kvala Lampūras

Poros valandų ėjimas pro Kuala Lumpūro rajonus centro link. Net ir painiausiuose kampeliuose turėjome savo švyturius - centro dangoraižius. | A few hour walk through Kuala Lumpur suburbs towards the centre. Even in the trickiest corners we had our guides - city center skyscrapers.

Mūsų naujieji draugai tegalėjo atvežti į sostinės pakraštį. Jau buvo sutemę. Mes nespėję išsikeisti pinigų. ‘Manęs turtingu šie pinigai turtingu nepadarys’ vienas jų ištaria ir mes jau su traukinio bilietais rankose.
Galiausiai patenkame į pagrindinę traukinių stotį. Žmonės čia skuba į darbus. Visi pasklidę kas sau. Gal tik kelios musulmonės apsigobusios skarelėmis, klega būreliu ties ant stalų sumestais drabužiais. KFC ir McDonnalde apkūnieji kerta mėsainius. ‘Žmonės dažnai tokie vienodi’ šmėsteli mintis ne pirmą kartą. Jau iš traukinių stoties praeivių galėjai daugiau mažiau nuspėti Malaizijos gyventojų sudėtį. Daugiausiai malajų musulmonų, tačiau nemažai indų ar kiniečių. Musulmonai pirkliai atnešė islamą į šį regis taip toli nuo islamo pasaulio nutolusią šalį.

Stoties šurmulys turi baigtis – mums reikia pakliūti pas savo šeimininką Anvarą (suradome jį per www.couchsurfing.com). Po ilgų klajonių metro, mes galiausiai laukiame jo prie indų restoranėlio. Laikas neprailgsta – mes vis stebime žiurkių puotą virtuviniuose užkulisiuose ir visišką katino apatiją medžioklei. Jis verčiau įsistebeilijęs hipnotizavo ketvertą linksmų vyriokų, kurie it netyčia numesdavo kasnelį kitą gyvūnėliui.

Langas pro mūsų buto langą. | The view from our flat's window.

Sulaukėme. Mes neužilgo atsiduriame prie Anvaro kiemo vartelių. Šį gyvenamųjų namų kompleksą saugo apsauginiai. Mes drauge su klegančiais vaikais įžengiame į kiemą. ‘Ooo’ it susitarę nutęsiame. Kiemo viduryje telkšo įstabaus mėlio baseinas, apsodintas palmėmis. Netolies keletas staliukų ir parduotuvytė šiai kiemo bendruomenei. ‘Ir jūs galėsite čia nusimaudyti’ sako mūsų draugas. Ir jau kitą vakarą mes iš tiesų teliūškuojame čia tol, kol pamėlynuoja lūpos.

Pro jo buto langą tolumoje įsižiebia daug žiburių. Patys didžiausi – Petronas dvyniai bokštai. Ryt eisim jų lankyti.

Pasivaikščiojimas po sostinę

Team LT.

Pastebim, kad net ir ten, kur civilizacija lyg ir nebeleistų mums ‘nueit į šoną’, kažkaip vis tiek mes sugebam ‘nugrybauti’. Jei matom dvynius bokštus, reiškia iki jų galime ir nueiti (ir kam buvo sukurtas viešasis transportas). Nueiti tenka su kliūtimis. Rajonai su klaidžiais keliukais. Netikėtai užklystam į kiniečių turgų. Pažįstami žibintai ir šventyklėlės, jau kažkada užuosti smilkalų kvapai. Net kuklios jų šypsenos pažįstamos. Nusiperkam geltono arbūzo ir sušlamščiam jį šalia kinietiško kvartalo.

Bokštai, vis pasislepiantys ir pasirodantys, galiausiai priartėja. Tenka pripažinti, jų dydis įspūdingas. Juolab, kad nieko aukštesnio ir nebuvom regėję. Stovi užvertęs galvą taip, kad sunku seiles nuryti. Fotoaparatas sunkiai apžioja dvynių siluetą.

Radome internetą viename iš mūsų matytų prabangiausių prekybos centrų. | Found some free wifi at one of the poshiest shopping centers we have ever seen.

Užeiname į greta esantį, niekuo nuo vakarietiško neišsiskiriantį, prekybos centrą. Gal įžeisiu tą prašmatnių parduotuvių bulvarą taip pavadinus. Mes savo kelioniniais sandalais ir dideliais plastmasiniais buteliais vandens tikrai netikom prie gana dažnai praplaukiančių grakščių vakariečių ir vietinių. Diskutuojam apie tikrumą ir kokybę, turtą ir skurdą.

Vakare Anvaras primygtinai nori mums parodyti naktinius bokštus. Šįkart jo automobiliu lengvai atsiduriame prie ištuštėjusių, bet savaip žavių pastatų.

Pakeliui į Indoneziją

Traukiniai čia tikrai pigūs, tad įsėdam į vieną nuvežantį mus tiesiai uostan. Matom, tranzuoti nepavyks. Sunkvežimių nė su žibintu nerasi. O mums pasirodo reikia labai konkretaus uosto (Dumai), kad galėtumėm ten tiesiai šviesiai vizą
pasigaminti.
Keltas tik ryt. Mes jau beveik įsitaisėm laukiamajame kambaryje, pro langą stebėdami keltų ir laivų žiburius. Mūsų idilė pasibaigia – pastatas bus rakinamas, tad mes su keliais vietiniais einam laukan. ‘O gal čia galim?’ mediniai suoleliai prie uosto pastato būtų idealu nakčiai. Vietiniams pasakę ne, jie mus priglaudžia. Ant suolelių miegoti galime, tik iš teritorijos išeiti naktį nebegalime.

Ryte per lagaminų ir nešulių jūrą su visais vietiniais draugiškai kulniuojame į mažutį keltą. Keturios valandos kelio tarp pusiasalio ir Sumatros salos.

Neturistinis Tailandas

birželio 12, 2012 • LT • pagal
1 Komentaras

Tailandas kitaip

Tailandą ketinome perpuškuoti greitai, mat turistinės vietos mums ne prie širdies. ‘Kai pasensim, sugrįšim atsikvėpti’ pasamprotavome. Kažkur slapta manėm vietiniai gyventojai šviesiaodžius laikys vaikštančiais pinigų maišais. Vis tik nuo pat Tailando šiaurės iki pat pietinės dalies žmonių nuoširdumas ir besąlyginis gerumas mus stebino. Tranzuoti buvo vienas malonumas. It vėl būtumėm atsidūrę Turkijoje, kur sugalvojus bet kokį tašką, atsidursi ten greičiau nei viešasis transportas.

‘Vaikščiojimas ant ašmenų’ Laoso – Tailando siena

Kirtus Laoso-Tailando siena. | Night after crossing Lao-Thai boarder.

Pasiskaitinėję internete, kad lietuviams jau irgi galima pasidaryti ‘on arrival visa’, gaišti laiko ambasadoje nė neketinome. Niekieno žemėje pervažiavę Draugystės tiltą iš Laoso į Tailando pusę, mes drąsiai įžengiam į ofisą ir išdrožiam, kad norim pasidaryti tokią ir tokią vizą. ‘Gerai’, sako pasienietis. ‘Duokite pasus ir atgalinius bilietus.’ Nustėrom. Tokių bilietų neturim, mat ketinam mašina važiuoti į Malaiziją (aiškinti apie tranzavimo ypatumus nematėm reikalo)’. ‘Nėra bilietų – nėra vizos’ pirmasis pasinietis nepanoro toliau aiškintis atvejo detalių. Mintyse perbėgom galimą scenarijų – ‘skausmingai grįžti atgal į Laoso sostinę – papildomos dienos, papildomos išlaidos.

Prie pokalbio prisijungia kiek nuolankesnis pasienietis. ‘Taisyklės’ parodo raudonai apvestą atšviestą lapą. Jie ilgai krenščia, mindžiukuoja, varto savo popierius. Mes irgi krenkščiam, mindžiukuojam, svarstom, kas gi čia bus toliau. Temsta, o mes vis dar niekieno žemėje. Atgalios nesinori. ‘O gal kokią tranzitinę vizą galima būtų pasidaryti?’ deramės. ‘O jūs Tailande kiek laiko ketinate būti?’. ‘Jei reikia, mes galim ir per tris dienas susisukti’- su prašviesėjusiomis akimis atsakom. Netaręs daugiau nė žodžio jis surenka mūsų pasus, nuotraukėles ir akimirksniu įninka į rankdarbius: viza ‘on arrival’ (o ne kokia nors tranzitinė, jei ji išvis egzistuoja) buvo pagaminta per kelias akimirkas. Sulaikę kvapą laukėm iki paskutinio štampo – nesinorėjo tikėti, kad viskas taip netikėtai pasisuko mūsų naudai – juk jokių pasiūlų pakišų nesiūlėm.

Karolis

‘1000 batų (Tailando pinigai)’ jis įvardino oficialų mokestį. ‘Žinom. O gal doleriais galima mokėti?’ bandom laimę. Šiaip jau visose ambasadose sukdavomės su doleriais. Pasienietis atsiduso nužvelgdamas tokius it nuo dangaus nuraškytus. ‘Ne. Tik vietiniais pinigais’. Taigi tenka bėgti ir derėtis su vietiniais vairuotojais, kad šie iškeistų tuos nelemtus pinigus, mat visa kita jau uždaryta.
Išėję giliai atsikvėpėm. Tikrai nemanėm, kad dar tą patį vakarą pavyks pereit sieną. Galėjo viskas pasisukt kitaip. Nežinom, ar tiesiog esam laimės vaikiai, ar iš tiesų tokių išimčių per dieną jie turi ir daugiau.

Naktis praėjo skaudžiai. Mat įsikūrėm ne tik šalia vietinių namų, bet ir pelkynų, tad nieko nuostabaus, kad uodų medžioklė palapinėje vyko ilgai ir nuobodžiai. Regis užteko poros kartų įlįsti ir išlįsti, ir niekadėjai jau susispietę būriais taip ir laukė šviežienos.

Atsistojus ant kelio už penkių minučių mums sustojo jaunas vyrukas, nusitempęs pavalgyti pusryčių į vieną iš pakelės kavinių. | The fist lift we got in some 5 minutes. A joung guy stopped for us and later took to one of the street restaurants for breakfast.

Iš ryto atsistojom ant kelio ir pradėjom mankštinti savo kairiąją ranką. Tailande prasideda važiavimo kairiają puse era. Užtrukom vos kelias akimirkas ir jau mes sėdim su vienu kukliu, bet mielu žmogumi jo mašinoje ir 600 kilomerų kaip mat bus įveikta dar tą pačią dieną. Laose tai mums užtruko geras penkias dienas. Dar keletas mašinų padės aplenkti Bankoką. Šįkart jis tikrai ne mūsų planuose.

Nakvynė budistų šventykloje

Šventykla, šalia kurios mes miegojome. | The temple where we slept.

Dangus be laiko sutemo, ir net keliuose jo kraštuose blaškėsi žaibai. Pradėjo kapsėti dideliais lašais. Mes šalia kaimelio, o jame – budistų šventykla. Kaip tik tądien tailandietis pasiteiravo, ar niekada nebuvom apsistoję šventykloj. ‘Nemokama nakvynė ir maistas’ mirktelėjo. Viliojo ne tik tai, bet ir nauja patirtis ir noras ‘iš vidaus’ pamatyti jų gyvenimą.

Tad ilgai nesvarstę jau žingsniuojam puošnių stogų link. Temo greitai ir negailestingai. Kiemas buvo tuščias, nė vieno vienuolio. Netrukus keli jų išlindo, ir pirmas jų klausimas ‘norite miegoti?’ it tai būtų savaime suprantamas dalykas. Kukliai linktelėjome galvas. Tuoj mums parodoma salė, kurioje sutilptų geras pusšimtis laisvai sugulusių keliautojų. Paprasti pinti kilimėliai. Vienuolis atnešė didžiulį skėtį, kad eidami į tualetą nesušlaptume.

Mus priėmęs ir vaišinęs budistų vienuolis. | Our Buddhist friend.

O mes prisėdome ant slenksčio ir tiesiog mėgavomės dar šiluma dvelkiančiu kiemu, lietaus skalaujamais šventyklos stogais, kartais nuo karto prašlamančiais vienuoliais oranžiniais drabužiais ir trumpai kirptomis galvomis. Vienas jų atėjo su mumis pabendrauti. Apsikeitėm trupiniais informacijos, o paskui tyliai drauge žiūrėjom į lietaus lašus ir visą padangę nušviečiančius žaibus.

Ryte pažadino vienuolių giesmė. Pažiūrėjom į laikrodį. Gerokai prieš keturias. Vos neužmyniau katinukui uodegos. Jis šiąnakt susirangęs miegojo ant mano patiesaliuko. Karolio pusėje buvo įsitaisęs šunytis.
Pro stiklines plačias duris išlindau ant laiptų pasiklausyti jų monotoniškos, bet užliūliuojančios ir nejuokais į tranzą varančios giesmės. Jai pasibaigus, vienuoliai vis dar susikaupę, lingavo savo kiemo link. Neužilgo pasigirdo čiūžt čiūžt šluotos garsas. Laikas keltis.

‘Dušas’ paprastas. Mažutis baseinėlis, iš kurio semiamasi piltuvėliu šalto vandens ir pilamasi. Krūptelėjau. Iš skylės išlindo didžiulė varlė. Rudos plytelių spalvos padarėlis ilgai laukė mano tolesnių veiksmų. Jau seniai nebeklykauju. Ir tarakonai, varlės, vorai ar kiti mažesni gyvūnėliai manęs nebegąsdina. Vis dar krūpčioju išvydus gyvatę. Nemanau, kad ‘išsigydysiu’ šį instinktą.

Jau ketinom traukti laukan, bet vienuoliai mus pasikvietė į vidų. Mūsų draugas sėdėjo prie altorėlio ir vartė knygą. Apvalusis vienuolis tuoj atsinešė foto aparatą ir susodino mus bendrai nuotraukai. Žinoma, tuoj pasiūlė kavos. Vos už kelių akimirkų prasidėjo tikras vyksmas. Vyresnysis vienuolis drauge su pagalbininku į kambarį vertė didžiulius kubilus priaukotų gėrybių. Kruopščiai suvynioti maišeliai ryžių ir padažų, kalnai vaisių ir saldumynų, buteliai limonado ir vandens. Vienuoliai suskato rūšiuoti gėrybes, o mes smalsiai stebėjom procesą. Kiek toliau prie altoriaus rikiavosi didžiuliai blizgiu permatomu popieriumi pagražinti paketai. Juose snaudė negendantys maisto produktai – arbatos ar kavos pakeliai, ilgai besilaikantys saldumynai. Ne kartą matėm po du pražygiuojančius jaunus vienuolius su pintinėlėmis, į kurias gyventojai dėdavo maisto. O dabar matėm vidinę virtuvę.

Tuoj vienuoliai suskato padalinti maisto ir mums. Užvalgėm stiprius ryžių, keptų kiaušinių ir padažų pusryčius, o į kelionę dar mums pridėjo vaisių ir gėrimų. ‘Neprastai tie vienuoliai gyvena’ galvojam pažvelgę į rubuiliuką vienuolį, apsistačiusį lėkštėmis gėrybių. Ir iš kur pas mane tas budisto, valgančio per dieną induką ryžių, vaizdinys?

Nuošalaus paplūdimio beieškant

Vis naują atspalvį įgyjanti jūra. | Ever color changing sea.

Kai kurie garsesni Tailando paplūdimiai sezono metu kiaurai perpildomi žmonėmis. Tikriausiai ten gražu. Vis tik pakrantė nutiesta gultais ir nusėta savo kūnais besipuikuojančių šokoladinių pajūrio gerbėjų mus tikrai nežavėjo. Tad tikėjomės atrasti kokią nuošalesnę vietelę. Geriausiai žinoma klausti vietinių. Mums gerokai pavažiavus į Tailando pietus, vietiniai patikino – Fumrios (Phumria) paplūdimys nebloga vieta. Išties, tai buvo ideali vietelė poilsiui nuo mus lydėjusios žmonių gausos. Kol keletas vairuotojų (patys ten neketino važiuoti – ach, tas jų gerumas) mus nuvežė regis į už palmių pasislėpusią vietelę. Tailando įlanka, saulei keliaujant padange vis įgaunanti vis kitonišką mėlį. Už nugaros – grakščiosios kokosinės palmės. Karolis tuoj nuėjo parinkti vieną kitą vaisių-riešutą. Peiliu nulaupius kietą jų kevalą, mes galiausiai gėrėm tikrų tikriausią kokosų pieną, o vėliau krimtom baltą riebų sluoksnį, kurio skonis dažniausiai pažįstamas iš ‘Bounty’ šokoladukų.

Mūsų trijų žvaigždučių hotelis visu grožiu. | Our three star hotel in full view.

Nuo beprotiško karščio mus gelbėjo netikėtai atrasta apleista pašiūrė, kurią tuoj mes kiek aptvarkę pavertėm savo namais. Jūra buvo sekli, bet šilta. Pasivaikščioti pakrante įmanoma tik vakarop apie 5 valandą. Tada vėsiai sau galima pasirinkti tobulo grožio kriauklių, paganyti akis į ramų vandenį. Temstant suaktyvėja ir krabai. Jie it pamišę ridenasi smėliu, kad surastų sau skylę, į kurią galėtų sulįsti. Kai kurie jų per dideli mažutėms skylutėms, tad vikriai pradeda kapsytis į gylį, juokingai judindami savo kojytes. Pakrante kai kur buvo nusėta medūzomis. Jos veikiau panešėjo į drebučių turtą, pamirštą ant saulės. Patižusios jau nebeturėjo to permatomo ir kiek gąsdinančio žavesio, kai plazda vandenyje.

Iš paplautų ir gerai išdžiūvusių malkų vakare įkūrėme laužą ir išsikepėme žuvį, pirktą iš vietinių žvejų. Tik druskos tereikėjo atrakinti skonio karalystei. Rusenantis laužas, vynas, žuvis, juodas vanduo, žvaigždės, ir kažkur toly besiblaškantys žaibai, prie kurių jau įpratome.

Link Malaizijos

Čia gaminamas maistas be galo pigus, tad mes taip puikiai pataupydavome laiką. Užkanidėje. | Here food is very cheap, so we saved some time buying it in street restaurants.

Į Tailandą dar norėsis sugrįžti. Žmonės čia nors prie žaizdos dėk. Sunkvežimių vairuotojai it išmanydami stengias panaudoti tuos kelis angliškus žodžius, kad galėtų paklausti ar papasakoti šį bei tą. Nesvarbu, ar turtingesni, ar kukliau gyvenantys stodavo it patrakę, tad važiuoti buvo vienas malonumas. Po visų arbatinių šalių nejuokais pasiilgau kavos su pienu. Šis poreikis su kaupu buvo perpildytas.

Iki pat Malaizijos sienos mus pavežė buvęs teisininkas, o dabar vandentvarkos direktorius. Veždamas jis vis dar klausė anglų kalbos pamokėlių kompaktinio disko, kartais panaudodamas ką tik išmoktą klausimą. Pavaišinęs kava savo ofise, jis dar leido pasidžiaugti paskutinėmis tailandiečių vaišingumo minutėmis.

Praktiniai Tailando patarimai

Miegas ir higiena

Paprastiems keliautojams iš tiesų galime rekomenduoti vienuolynus. Pasistatyti palapinę galima paprašyti net ir vidury kur miesto, kokiame nors kieme. Vietiniai ne tik leis, bet dar sukurs laužiuką ir pasiūlys apsisprausti. Paplūdimiuose miegoti idealiausia, bet kaip ir visur šiuose kraštuose mes vežėmės tinklą nuo uodų. Jį jau labai gerai panaudojome Kinijoje, Laose ar Tailande pašiūrėse ar pavėsinėse. Ant polių iškeltos pavėsinės – saugios, malonaus tvirto pagrindo. Be to, šios šalys apskritai saugios – nereikia jaudintis, kad kas nors užpuls. Nors tiesą sakant, panašiai galėtumėme pasakyti apie daugumą Azijos šalių. Praustis atrasti kur kas lengviau nei tarkim Laose, pvz. degalinėse ar pas gyventojus kiemuose. Ir jie tikrai nepaprašys susimokėti.

Maistas
Šįkart vietiniu maistu mes per daug nesigardžiavom. Vienas kitas dubenėlis aštrios makaronų sriubos. Žuvis. Pakelėse galima nusipirkti vaisių. Čia galiauiai išvydom ir Tesco brolį – Tesco Lotus, pritaikytą labiau azijiečių poreikiams.

Tranzas
100% saugus, greitas. Žmonės stojo netikėčiausiose ir nepatogiausiose vietose. ‘Čia posūkis, gal reik paėjėt tolyn’ vos spėjom pasitarti, o besisukdami mostelėjom ranką. Mašina išnirus iš posūkio per keletą sekundžių sustojo ir pavežėjo mus iš regis visų užmiršto kampelio. Kai kurie sustodavo patys ir paklausdavo, ar nereikia pagalbos.

Previous Posts