Apsukus ratą aplink pasaulį – atgal į senutę Europą

Keltas Egiptas – Turkija

‘Ar gali patikėti, mes jau visai šalia Europos. Kvepia namais’ giliai atsidūstam. Nes jau galim atsidusti pilnais plaučiais, mat oras čia kur kas švelnesnis nei dykumoje. Egiptą spėjam prakeliauti vietiniams guodžiantis, kad nebegeri dalykai dedasi po revoliucijos. Daug kas čia neriman it į kamuolį įsisukę, mat kas čia bus toliau. Pavojaus kvapas vos užuodžiamas, Port Saido gatvėse virė nesaldus beturistis gyvenimas. Žvelgiant kaip rutuliojasi šio krašto įvykiai šiandien, matyt laiku mūsų kelionė sukosi pabaigon.

Pirmasis pasiilgtos Turkijos vaizdas iš mūsų sugędusio kelto. | The first view of the Turkish land.

‘Dar kelios dienos’, vis žada mums kelto kompanija. Skųstis kvaila, kai kurie sunkvežimių vairuotojai čia jau lūkuriuoja mėnesį. Neramumai Sirijoje nutraukė buvus įprastą karavaną iš Turkijos į Egiptą. Tad ir mes, nori to ar nenori, drauge su šimtais sunkvežimių vairuotojų ir keliais keliautojais skrosim Viduržemio jūros bangas didžiuliu keltu užuot puškavę žeme.

Pirštai lengvai tipena stalu. Gurkšnojame nebe pirmą puodelį saldžios turkiškos arbatos prie stalo penkiese minioje Sirijos atostogautojų (o mes manėme, kad jie pabėgėliai) ir furistų (turkų sunkvežimių vairuotojų). Jau nostalgiškai verkšlename apie besibaigiančias keliones. Ričardas per pusmetį apsuko savo visureigiu aplink Afriką – iš Maroko vakarine Afrika nukeliavo į pietus, ir rytine užlipo iki pat Egipto. Brito sąskaitoje ne viena kelionė. Visai paprastai jis užsimena apie dukart (štai jums šių dienų tikrieji magelanai) jachta apiplauktą pasaulį. Dukart. Vienąkart jam taip gaunas. Nuplaukęs kiek (iki vieno žemyno), dar paplaukė, o po to dar kiek. Skamba, lyg tereiktų nusigauti iki Babtų. O kartą apiplaukia žemės rutulį ties Antarktida. Gal ir trumpesnis atstumas, bet tikrai ne šilta kelionė. Gal dėl audrų ir sunkumų, mums paklausus apie ilgesį jūrai, jis tik nusipurto. Dar kartą jis tikrai neplauktų.

Graikijoje kviečių laukuos mes jau užuodėme Lietuvą. | In Greek wheat fields we felt like being back in Lithuania.

Liza ir Oliveris – apvažiavę Australiją, persikėlė į Afriką ir nuo Keiptauno visureigiu atkeliavo iki Egipto. Net Matas Šalčius savo knygoje rašo kaip tuomet susitiko romų šeimą, vežimu iš Keiptauno iki Egipto atkeliavusius. Tad tokios grandiozinės kelionės, kažkada gal ir stebinusios pasaulį, dabar tampa kone įprastu maršrutu. Ričardas namo grįžta po ilgos kelionės nebe pirmą kartą, tačiau likusiai ketveriukei yra apie ką paplepėti. O kaip gi bus grįžus namo? Kaip pavyks adaptuotis civilizacijoje? Ar kas besupras? Juk net kelionės metu atrodo ne visi galėjo suprasti, ir kokio velnio trankomės po svietą. Vieniems atrodo keliaujame per lėtai, kitiems per greitai. ‘Juk tai mūsų kelionė’, piktinasi Liza, ne kartą atlaikius kažikurio (gal pavyduliaujančių) nepatenkinto draugo kritikos srautą. O ar supras mus, it iš kito pasaulio piliečius, dar ilgai negalėsiančius, o ir nenorėsiančius įsipiešti į civilizuotą ‘normalų’ kelią. ‘Visą laiką keliauti irgi nenorėčiau’, sako Liza, ‘mat kelionėje gautas žmonių gerumas turi būti atiduotas savo bendruomenėje’. Tenka sutikti, nes mes irgi jau pakaustyti žmonių gerumu, regis bręstam namuose grąžinti pasauliui skolą.

Ričardas kaip vėjas grįš Britanijon namo, tad rangomės pas jį į automobilį, ir per kelias dienas pasiekiame Europą. Turkijoje dar kelionės pradžioje buvome praleidę nemenką laiko dalį, tad dabar ketinome sutaupyti laiko ir užtat patyrinėti Balkanus. Bet Turkijoje mes galų gale oficialiai apsukam ratą aplink pasaulį. Tąkart toje vietoje mes palapinėje dantis kalenom prie minus aštuoniolikos, šiandien automobilis visu ypu įjungęs šalto oro kedenimą.

Graikija – liūdni civilizacijos pionieriai

Karolis

Pliaupia lietus. Paskutinis Turkijos miestelis. Graužiam duoną su jogurtu prie uždarytos parduotuvėlės. Senoliai turkai mums puola atnešti kėdutes, juk nevalia, kad svečias ant žemės sėdėtų. Graudu. Ar Europoje besurasime tas geras akis?

Pasienio pareigūnai kaip patrakę tikrina kažkieno kietą automobilį iki panagių. Lenda po langais, išardo sėdynes. Ir mes jiems ant sprando kaip šuniui penkta koja. ‘O jūs kur?’ ‘Į Europą’. ‘Ką dirbat?’ ‘Dabar nieko nedirbam. Grįžtam iš kelionės namo. Kelionės aplink pasaulį’. Pareigūnas gardžiai nusižvengia, it išgirdęs visai linksmą rytinį anekdotą, nes matyt jam tai atrodė tiek pat tikėtina, kiek kažkas girtųsi vakariniu skrydžiu į mėnulį. Nužvelgę mus keliskart nuo galvos iki kojų, jis mirkteli ‘eikit’. Kągi, senutė Europa namo mus įsileido be nurengimo.

Pakelėj siūbuoja kviečių varpos. Gandras mus jau nuskraidina į gimtinę. Sustojam šalikelėj ir matyt kažkur gilumoj jau niūniuojam Smilgevičiūtės ir brolių pagoniškas godas. Vis tik, tai iliuzija. Šalti balti namai, rūgščios žmonių išraiškos mena graikišką krizę. O mums liūdna. Liūdesys taip giliai įsišaknija, kad regis tuoj apsiašarosim su prunkščiančiu lietumi. Kaip tyčia, mums dar sustojęs sunkvežimio vairuotojas turkas, kelionei draugėje baigiantis, savo sunkvežimį parkuoja nevisai leistinoj vietoj, kad tik mums patogiau būtų, lekia į bagažinuką ištraukti kelis pomidorus ir duonos, ir tėviškai iš dūšios apkabina. O mes einam keliu pasisriūbaudami ‘na kodėl žmonės yra tokie geri?’

Pasivaikščiojimas kalnuose. | A walk in the hills.

Vos prieš kelias akimirkas pasaulis virė, teliūškavo sunkiai nupasakojamu turkišku šurmuliu, o čia vienintelė likusi emocija – tai varganas graikiškasis ego ‘juk jūs europiečiai vargšeliai esat mums dar skolingi už civilizaciją’. Kaip susitarę vairuotojai bamba ant mafijozų albanų, prastos kultūros bulgarų, amžinų priešų turkų, jų regiono vardą nudžiovusių ir skambiai apsišaukusių makedonų. Kultūros kartelę pasiektų nebent vokiečiai ar švedai, mat čia graikai nutiesia savo giminiškus ryšius, ir gal dėl to dažnas moka ne anglų, o vokiečių ar net švedų kalbas. Juk jų tėvai ten darbavosi, ir ne vienas jų net ir mokyklas lankė svečiuose kraštuose.

Vis tik keliautojai ar autostopininkai neretai baidosi Graikijos, mat šis civilizacijos lopšys, puošnus savo paplūdimiais, turistų nutūptomis salomis nosimi piešia debesis, ir jiems paprastas mirtingasis neįdomus. Trumpai drūtai, po Turkijos ar Albanijos dažną gali apimti liūdesys dėl šiųjų šaltumo ar arogancijos. Bet net ir šalčiausiuose kraštuose yra vilties sutikti kultūros autsaiderius, maištautojus, nesuprastuosius, pasielgsiančius priešingai normaliajai liaudžiai. Tad netrukus Apostolus jau plaka mums šaltąją neskafė, atsitiktinai gimusią
Graikijoje, ir pasakoja savo šeimos dramą, liūdną jojo dabartį, praeities klaidas, ir kitų, o labiausiai paties nesugebėjimą sau atleisti, rodo savo laukus, meilingai žvelgia į kraunančius vaisių pomidorus. Jam tai vienintelė paguoda. Na gal dar kuklus šunytis, teikiantis draugiją po ką tik nusliūkinusios mamos mirties. Paliekam Apostolą, išspaudusį ne vieną ašarą. Užsibūtum čia ir daugiau, ragaujant medaus ir sūrio pusryčiais, besiklausant jo skausmo bylų, bet Kelias šaukia.

Nors sutiktieji graikai burnoja ant savo pačių kaimynų už nenutylančias paskalas ir jų šaltą charakterį prie šilto egėjiško vandens, tačiau dar vienas graikas – kitaip Teo – kviečia namolio. Netrukus mes jau ilsimės jo sodo namelyje, atsisukusiame į snaudžiančias kalvas, paslėpusias graikų ortodoksų bažnyčią ir kapinaites, kuriose tąvakar Teo kuria smilkalą. Degam ir mes smulkutes žvakeles ant ištaigaus jo tėčio kapo-pilaitės. Lyginant su kartkartėmis čia išsibarsčiusiais vos įmatomais turkų paminklėliais, graikų kapinės, ar iš jų kalbos verčiant mieganti vieta – tai karališka palyda anapilin. Vakarienei – tradiciškos graikiškos salotos, patvinusios alyvuogių aliejumi. Neveltui moterytės čia tiek pastačius, tiek paritus, o vyrukai didžiuliais autoritetais, abejotinai menančiais krizę.

Albanijos vasara. | Summer in Albania.

Lietūs nukeliavę į vidurio europą, jau išvargintą baisulinių potvynių, palieka mus ramybėje ir nuotaikos pradeda taisytis. Laikas tolyn Balkanais.

Albanija – nemafijoziškas draugiškumas

‘Uuuu, atsargiai Albanijoje. Jie bus malonūs jums į akis, tačiau apsisuksit, ir bes peilį į nugarą’ perspėja graikas. Sykiais reikia nekreipti dėmesį į baimingus žmonių atodūsius, ir atsiduoti asmeninei patirčiai. Albanija kažkada buvo labiau žinomas kaip uždaras sovietų saugomas, tačiau buvęs labai nustekentas kraštas. Albanijos pietūs išsyk stebina dangų raižančiais kalnais, o miesteliokai – spalvingais nameliais ar šviežiai perdažytais daugiaukščiais. Atrodo, kad kažkas čia smaginosi nuspalvindamas miesto nuotaikas. Negali nesišypsoti ar bent jau mažų mažiausiai būti surūgęs tarp ryškiai geltonų, oranžinių ar skaisčiai žalių namų. Ir žmonės kaip tyčia paslaugūs ir vaišingi, tad ką gi tie graikai čia tauškė. Gal mafija ir siaučia, tačiau negali gi taip viso krašto imti ir nurašyti.

Juodkalnija – rusų nugulėti paplūdimiai

Rusų prikimšti paplūdimiai. | Russian tourists occupying the beaches.

Maža idiliška šalis. Siaurutis ruožas tarp kalnų ir jūros, praktiškai rojus išsiilgusiems romantikos. O kad manytum tik tu taip. Taip mano daug, nesibaidančių eksjugoslavijos istorijos verpetų. Vasara įsibėgėjus, tad ir paplūdimiai nusėsti daugiausiai rusiškai čiauškančių piliečių, kurių standartinis užsiėmimas nepaisant profesijos, kūno gabaritų ar amžiaus, yra gausiai apsiskrudinti, kad, matyt, kolegos iš nuostabos grįžus į darbą aikčiotų, ir kurgi čia taip įdegta, bene pačioj Juodkalnijoj pabuvota. Rasti savo kampą čia nelengva, geriau jau šiaušti į alyvuogių giraites, kur toliau į kalvas, nuo kurių atsiveria – tenka pripažinti – apdainavimo verti vaizdai.

Bosnija ir Hercegovina – paini istorija nenuvarginto grožio šalyje

Kol ėdrusis turizmas visiškai nenugludino iki koktaus saldumo šio krašto, pats metas ir mums čia pakeliauti. Jei nebūt kai kur vis dar likusios kulkų išgraužos gyvenamuosuose namuose, manytum, kad kraštas atsigauna kur kas sparčiau nei sakykim liūdni kaimyninės Kroatijos namai vaiduokliai, nors šioji jau (tąkart) pusantros kojos Europos Sąjungoje. Sako, kad pabėgėliai uoliai dirbantys svečiose šalyse atkuria savo namus, vėl spalvingai pūpsančius ir matyt kur kas prašmatniau pasidabinusius nei praeityje.

Jugoslavijos karo palikimas - kulkų suvarpyti namai. | Leftovers from Yugoslavian war - bullet holes in the walls.

Po Afrikos miestų chaosų kvaitulio, jau norėjosi kavos puodelio kokiam senamiesčio skersgatvy. Senovinis Trebinje, alsuojantis ramia vasara, smagiai knibždantis miestelėnais ir miesto svečiais, vaistažolių balzamas mūsų dykumoje padžiūvusiai dūšiai. Jaukios kavinutės fone groja turkiško atspalvio balkanų melodijos. Siurbčiojam kavą, kol apie mūsų nudrengtus batus raivosi katinai. Nors paskutinis kelionės pirštas per Europą brėžia vos kelias savaites belikusio laiko, vargiai beįstengiam suvokti, kokią monstrišką liniją palikom už savęs. Tik pakeliui kieno nors namuose pasipainiojantys pasaulio žemėlapiai nevalingai įtraukdavo į savo regis tokią paprastą spalvotą, nė kiek nepavojingą pasaulio kilimo tekstūrą. Tik viskas visai ne taip. Viskas daug sudėtingiau. Ir jei ne mus lydėjęs kalnų miškų faunas, angelo žvilgsnis ar likimo deivė, mūsų kelionė būtų galėjusi nutrūkti taip, kad nė didžiausi užsispyrimo pirštai nebūtų sumezgę gijų. O mes jau Europoje, jau be penkių minučių namuose. Išvargę ir kiek palysę, vis dar siurbiam paskutines kelionės akimirkas.

‘O, jūs iš Lietuvos, vairuotojas trykšta it būtų laimėjęs kelis dolerius loterijoje. Kaip tik prieš metus čia tranzavo estų pora, ir aš jiems sustojau’ aiškinasi mūsų nustebusiems veidams linksmo veido vyriškis. ‘Ir nuvežiau juos į čia greta esantį vienuolyną apžiūrėti. Ir jus ten nuvešiu’ pavežėjęs vos kelis kilometrus, jis įsuko į seną Tvrdošo vienuolyną. Atrodo tiek kelyje jau prikalbėta apie (ne)tikėjimą, religijos posūkius, atradimus ir klystkelius, tačiau kai kurie pašnekovai verti iš naujo atverti dvasios šachtas, ir jose gerai paknibinėti neatrastus aukso ar anglių lobius. Širdyje vis dar fizikas, dabar ortodoksų šventovės senyvo amžiaus savanoris, pasakojęs apie vienuolyno griūtis ir prisikėlimus, nukrypsta į pašnekesius apie mokslo ir tikėjimo draugystę, tik vėliau susizgribęs, kad paprastai sau to neleidžiąs su prašalaičiais. Gausiai apipiešti skliautai nė iš tolo neprimena griuvėsių istorijos, o mes gūrinam ne tik po ikonų alėjas, bet ir po dvasingumo paieškos užkaborius. Šiais keliais vaikščiojo tiek amžių galvoti žmonės, o vieno atsakymo neprieis iki dienų pabaigos.

Serbas su sūnumi sustojo jau saulei visai laidos. Kai kurie mūsų kelionėje nesuprato, kokio galo mes keliaujame tolyn. Kiti pakeliui švelnaus pavydo virpinami sakė, kad įgyvendiname jųjų svajonę. Mūsų vairuotojas jau seniai godžiai paslapčia seka vienos serbės kelionę dviračiu aplink pasaulį, stebėdamasis ir žavėdamasis, kaip žmonės pamynę komforto išmislus, leidžiasi į visišką nežinią. Jei ne vaikas, namas, automobilis, darbas ir tt. pats leistųsi čia ir dabar, neatsigręždamas atgalios. Netrukus jis ir pamažu įninka dalintis, kaip karo metu jis miegodavo palapinėje kažkur pavojų apsuptyje ir koks yra jausmas, kai šaudai į priešą. Visa laimė, kad iš arti nereikėjo šauti, nes matyt nebūtų atlaikęs baimės pritvinkusių akių, ir būtų paslydęs gindamas kažką, gal tėvynę. Politinė situacija buvusiose Jugoslavijos šalyse mažų mažiausiai komplikuota, nors juodžiausi debesys praeityje. Deja, Bosnijos dabarties miglos dar neįdienojusios. Bosniai (etninio pagrindo neturintys musulmonai), ortodoksai serbai ir katalikai kroatai dar ir dabar politiškai nesugyvena. Praeities sūrymas dar vis aitrina žaizdas, nors kasdienybėje žmogus žmogui nebe vilkas.

Slovėnija – tarp Balkanų ir Vakarų

Pasivaikščiojimas Alpėse. | A walk in the Alps.

Regis, į kelionės pabaigą jėgos seko it žinodamos, kad netoliese, už tų kelių tūkstančių kilometrų laukia namai ir seniai nematyti veidai. Bet Slovėnijoje, išvydus švarias kalvas ir Alpių kalnų prieigas, iš kažkur ėmės dar jėgų. Išmaudyti lietuje jaukiose Ljubljanos gatvėse ir išgertuose kavos puodeliuose, mes gūžinam į tas alpines kalvas, kur saulė glostė idiliškas pievas, mūsų akims drūtas nutukusias karves (juk vos prieš mėnesį gatvėmis etiopiečiai ginė karves – kaulų vyniotinius) žvangančiais skambalais, dūzgiančias bites. Sako, pavasaris čia atėjo vėlai ir mes galų gale džiaugiamės šiluma, tinkančia mūsų išvargusiems kūnams. Gaivi vėsa ir alpių oras pripildė mūsų plaučius iki pat paskutinės pūslelės, galva svaigo nuo tyro oro. Ir net kai tekini bėgom per lietų nuo kalnų namo, kai šlapi ir skaudančiomis kojomis įsigrūdom į mažutėlaitę ką tik sutranzuotų slovėnų mašinytę, mes džiūgavom. Tokie nuotykiai galgi jau bus paskutinieji mūsų besibaigiančios kelionės sąskaitoje. Mėgavomės pilnomis širdimis ir galvomis.
Slovėnija – tai pusiausvyra tarp šaltų tvarkingų vakarų ir betvarkės šiltos dūšios Balkanų. Jei ir ne čia pasibeldusi krizė, daug kam ši šalis būtų artima sielai gyventi.

Lenkija – pagiriamieji žodžiai kaimynams

Suvalkai ir tolumoje mėlynuojanti Lietuva iš oro. Suwalki and Lithuania in the far distance from the sky.

Pro Austriją, Slovakiją ir Čekiją galiausiai mūsų kelias bauginamai ir džiuginamai artėja į pabaigą. Lenkijoje žmonės šypsodavosi, mojuodavo, stodavo greitai, paveždavo daugiau nei reikėjo, apnakvindino. Ar begalėtumėme skųstis dėl tokių paslaugių kaimynų? Še tau, nesutarimai tarp lietuvių ir lenkų, o mums ši tauta kelionės pradžioje ar pabaigoje buvo įkvėpėjai, skatintojai, džiūgaujantys mūsų sėkme. Galiausiai iš kišenės išsitraukėme visą pasaulį apkeliautus tuos 40 zlotų, kuriuos mums įdavė vienas sunkvežimio vairuotojas dar kelionės pradžioje. Jo pageidavimą nusipirkti sau maisto įgyvendinome, na gal kiek vėlokai, bet užtai šlamštėm su pasimėgavimu. Ir cepelinus mes ragavome ne Lietuvoje pirmiausiai, o būtent Lenkijoje. Paskutinė smagi pora ne tik mus Suvalkuose pavaišina cepelinais (Varšuvoje sako jie nemadingi, bet čia gali rasti ne vieną vietelę). Pavelas yra pilotas, tad netrukus – o galima juk tokį nuotykį patirti ne tik Aliaskoj, bet ir čia kaimynuose – mes jau sklandom ore. Spėjam ne tik pamatyti Lietuvą iš oro, bet ir prispaustais skruostais prie stiklų, o gal stuburo (ką jau besuprasi, kai vienintelė mintis tėra išgyventi), žodžiu po tokių akrobatinių triukų gera liesti tvirtą žemę. Širdis jau spurda. Iki Lietuvos vos septyneri kilometrai, bet juos mes pasiliksime rytui.

Lietuva – namai namučiai

Miško globojama Evelina. | Evelina in the forest.

Paskutinius kilometrus einame ryte, suplukę vasariško karščio maudomi. Tyrinėjame, koks gi tas jausmas grįžtant po pusantrų metų bastymosi apie pasaulį. Matyt kelionė per Europą, nuolatinis žvalgymasis, ar užmatysime lietuviškus numerius, lietuviško sūrio krimtimas kažkur Slovakijos laukuose, gandrų ir rugių medžioklė išvėdino susikaupusį jaudulį grįžtant namo. Ir kai galiausiai pasiekėme Lietuvos respublikos ženklą, ir nuvargusiais veidais, bet nuoširdžiomis šypsenomis apkabinom stulpelius ir suėmėme trispalvės kampus, buvo gera. Ramu. Tos ramybės kaip vandens troškom dykumoje ar džiunglėse. Regis dabar galėjom nebijodami skorpionų ar gyvačių, hienų ar meškų kristi į žolę, negalvoti apie krokodilus ar bularzijos bakterijas ir krykštauti vandenyje, ir savų piktadarių regis nė taip nebesibaiminom kaip kur Venesuelos galimų pagrobėjų. Viskas atrodė sava, pažįstama, vasaros saulės spalvinama. Kad tik Lietuvos žmonės nebūtų pikti, kad tik nereiktų nusivilti savu kraštu, kai svetimi vis tik buvo dosnūs. Ir kai pirmasis mums sustojo ne lietuviškas, o lenkiškas sunkvežimis, nuoširdžiai besistebintis mūsų pasauliniu nuotykiu, ir kai pirmoji sustabdyta moteriškė paprašė pinigų, jau regis buvom ant nusivylimo slenksčio. Užkandus lietuviškos duonos ir silkės, išgėrus giros ir einant geltonai žydinčiais rapsų laukais, mums galiausiai sustoja ir lietuvis, nuoširdžiai besidalinęs savo gyvenimo istorijomis, šmaikštaudamas mus pavežėjo iki Dusios ežero. Nesinorėjo dar lėkti į sostinę ir paskubomis pabaigti kelionės. Jei jau plaukėm Misisipe ar Amazone, landžiojom atogrąžų miškais ar kūprinėjom dykumomis, ar negalėtumėm padovanoti tos pagarbos ir savam kraštui. Skaidrus ežero vanduo, ramybė, mes it miškiniai ir laumės virdami sriubą ar taškydamiesi po nendres, lingavom ramybe ir laužo liepsnomis. Viskas baigta, mes namuose… Ašaros matyt išlijo drauge su ištryškusiu vasaros lietumi, širdis bangavo drauge su beatsiritančios audros raibuliais, ir debesis it užuolaidas praskleidę užuodėm seniai atrastą tiesą. Namai visur mums namai. Tik čia Lietuvoje, jie labiau pažįstami, apčiuopiami, suprantami iki nago juodymo ar akies baltymo. Gal ta ramybė ir buvo iliuzija, tačiau joje mes maudėmės.

Namie, su draugais ir šeima. Ačiū visiems, kad atėjote | At home with family and friends. Thank you all for coming

Grįžom į Lietuvą liepos šeštąją. Dar pernai su Australijos lietuviais drauge giedojom himną, o štai dabar sostinėje šeimos ir draugų, ir mus kelionėje palaikusių žmonių apkabinimai privedė mus iki pat ašarų. Klestelėjom ant žolės, kad galėtumėme šviežiai paporinti kelias istorijas nuo kelio. Ir viskas. Viskas. Mūsų nuotykis aplink pasaulį baigtas. Nesibaigiantys klausimai ‘o kas toliau’ dar nerūpi.

Egiptas – po revoliucijos, testosterono antplūdžiai, ir Raudonosios jūros trauka

Sunku keliauti į šalį, kurioje jau esi buvęs, ir numanai, kas ten laukia. Kai kažkada prie Egipto piramidžių ar Liuksoro šventyklų it pamišę blaškėsi beduinai ir pinigų ištroškę savigarbą pametę policininkai, o skarų pardavėjai įkalbinėjo mautis kelnes (juk skarai matuotis reikia nusiimti kelnes, ar ne?), tada apsilanko tas jausmas, kad nieko gero nelauk. O jei prieš tai ką tik atkeliavai iš šalies, kurioje žmonės tau primena angelus, tai prognozė visai liūdna, nes kontrastas gali būti nepakeliamas. Juolab, kad tai paskutinė mūsų afrikinė šalis šioje kelionėje, todėl taip norisi ją užbaigti gaiviais prisiminimais. Bet šioje kelionėje jau įvyko Kinijos ir Laoso reabilitacija (vaistas – kuo toliau nuo turistinių vietų), tikėtina, kad ir čia laukia kas nors (ne)paprasto. Galų gale, žmonės mumyse jau nebemato tūlo turisto – nei apranga, nei mūsų kuprinės nebeišduotų mūsų esant baltuoju auksu. Ar pavyks šioje odisėjoje įžvelgti teigiamąją Egipto pusę, o ne nuolat vyti lauk kaulyjančius ir vyriškų hormonų pertekliaus kamuojamus taksistus ir pirklius, pasklaidykite vienus paskutiniųjų mūsų kelioninių užrašų.

Keltas Sudanas – Egiptas

Egipte. | In Egypt.

Apie kelto formalumus jau kalbėjome praeitame straipsnyje. Tačiau vis tik didžiąją laiko dalį mes plaukėme jau Egipto pusėje (Sudanui tepriklauso vos mažas išplatėjusio Nilo kamputis). Čia Nilas – tai ne oazė, ne žali vešlūs pakraščiai, kurie prasideda tik už Asvano. Visur – plyti dykuma, tad ir kaimelius vargiai užmatysi. Nilo vandenys švaresni nei Misisipės ir tamsesni nei Amazonės, todėl šioje trijulėje ilgiausia Afrikos upė galėtų didžiuotis solidžiu grožiu. Laivas – tai gargaliuojantis sudaniečių ir egiptiečių puodas, kuriame kaip keli pipirai plaukioja ir keli baltieji, dažniausiai keliaujantys per Afriką nuo vieno jos krašto iki kito. Keliauja automobiliais, mopedais, dviračiais. Rytinė Afrika tikrai svetinga, ir ketinantiems keliauti ta dalimi, reiktų nesibaiminant keliauti pirmyn.

Tik saulei nusileidus, laivas virsta viena didele mečete. Vyrai klaupias, deda kaktas ant denio (kurios nuo dažno kietų paviršių lietimo egiptiečių kaktose palieka nuolatinę mėlynę), visi sutartinai atsisukę rytų kryptimi. Vienas vadovaujančiųjų garsiai meldžiasi per kartkartėmis cypiantį mikrofoną. Moterys glaudžiasi kiek atsainiai, ir savo ritualus atlieka niekam nematant. Jų viešai, skirtingai nei vyrų suklumpančių prie parduotuvių aikštėse ar skerstgatviose, besimeldžiančių niekur neišvysi.

Dykumos ilgais keliais! | In the desert!

Jau visai sutemo. Įsižiebė žvaigždės giliame danguje, į jas taip smagu žiūrėti nesvarbu dykumoje guli ar ant gargaliuojančio, motoro gausmo sklidino, denio. Sklinda žinia, kad matysime Abu Simbel šventyklą. Iš tiesų, netrukus išvystame keturių didelių faraonų prie šventyklos sėdinčias figūras, kurių viena nudaužta galva. Vaizdas daug įspūdingesnis nei tada, kai teko pabuvoti greta jų. Gal dėl to, kad į šį įstabų reginį dabar tenka pasižiūrėti tik iš tolo, vos keliom akimirkom, kol iš lėto praplaukia laivas. O gal dėl to, kad tamsi naktis, o raudona šviesos skraistė apglėbusi išsitiesusias figūras, teikia paslapties.

Kitą dieną – mes Egipte. Iš laivo lipti nė nesinori. Gal nepadeda ir tai, kad pareigūnai iš pradžių ko tai neketina grąžinti mums pasų. Stovime mes drauge su tais, kurie laukia automobiliams pildyti dokumentus. O mes matyt sudėtingi kaip tų baltųjų transporto priemonės, kad reikia gerai išnagrinėti, kas čia su kuo valgoma. Bet keliaujant paprastai kartais jautiesi kaip spragtukas, gebantis sutriaukšti ir kiečiausią riešutą. Todėl tikimės pramušti sukietėjusį turistinį kevalą.

Tostesterono antplūdžiai

Gal kiti tai pavadintų tiesiog perlenktos lazdos turistų priėmimu, tačiau toks kibus dėmesys tikrai erzina tūlą pilietį. Sako, turistų antplūdis po revoliucijos nuslūgo bent 90%, visi iš baimės aplenkia šią šalį, todėl kiekvienas keliautojas šiai turizmu alsavusiai šaliai dabar yra aukso vertės. Vis tik, keliaujant kuo toliau nuo Asvano, išvaikius kibius kaip varnalėšos taksistus ‘nereikia taksi, kodėl nereikia. sakiau nereikia, einam į taksi, taigi sakiau, kad ne. kodėl ne’, apima keistos mintys. Egipto didžiąją karalystę ir jos faraonus primenančios piramidės ir šventyklos yra taip toli atitrūkusios nuo musulmoniškos vietinių kultūros. Savotiška tapatumo krizė. Lyg ir reikia pardavinėti tai, kas taip masina iš viso pasaulio anksčiau plūdusius turistus, tačiau tai nėra tai, kuo jie patys gali didžiuotis. Kas gi ten statė tas piramides? Pagonys? Stabmeldžiai? Kur kas mielesni jų akiai yra ant sienų arabiškais arkliais piešti musulmonų kariai.

Kalijanas | Waterpipe.

Egipte reikia laikinai keisti asmenybę. Moteriškajai komandos daliai gali būti per sunku nuo užplūdusio dėmesio. Kalbam ne apie komplimentus, tačiau apie siektiną fizinį kontaktą. Vyrai bando paimti už rankos, paliesti, ir daug jų pietinėje dalyje kaip susitarę prašys pabučiuoti. Todėl reikia keisti elgesio strategiją – nesijuokti, nežiūrėti į akis, geriausiai išvis nekalbėti. Karolio varginantį dialogą su vienu testosterono vergų (vienu iš mus vežusių vairuotojų) galima perpasakoti taip:
Testosterono Vergas: O gal aš galiu ją pabučiuoti?
Karolis: Ne, griežtai ne.
T.V. Bet kodėl ne?
K. Mes susituokę (juk reikia kažkaip suktis iš situacijos), todėl ne.
T.V. Tik vieną. Taigi ne čia (rodo į savo organą), tik pabučiuoti.
K. Sakiau, kad ne.
Kai jau buvom besirengią išlipti, šis atlyžo, atsiprašė, pradėjo dalintis nuotrupomis apie šeimą, rodo savo vaiko nuotrauką mobiliajame. Tačiau tamsiems debesims užspaudus jo smegenis, panašus pokalbis pasikartojo dar tris keturis kartus. Galima suprasti, kodėl išlipom nepasilikę geriausiais draugais.
Iš kur toks optimizmas ir atkaklumas, galima sau manyti. Ar tik nebus čia ugnies pakūrusios ir pačios baltosios. Jei vyresnėliai europiečiai skrenda romantikos ieškoti į pietryčių Aziją, tai moteriškosios pusės vienatvės sklaidyti skrenda į Egiptą. Vyriškieji prostitutai – ne retas reiškinys. Prieš kelis metus Egipte teko susitikti vieną jaunuolį, netgi šantažuojamą vienos turtingos nelaimingos moteriškaitės. Skųstis policijai negaliu, sako jis. Turistas – čia dievas. Na, jei moterys čia turi tokią reputaciją, ar bereikia klausti, kad vyrai čia tikisi iš visų baltos odos turėtojų tokio paties elgesio. Jų moterys dažnai prisidengusios ne tik plaukus, bet ir visą veidą, palikusios tik siauras akių iškirptes. Kitas vištos-kiaušinio klausimas, ar seksualiniai draudimai ir moterų ‘nelytiškumas’ spiria vyrus ieškoti nuotykių, ar moterys taip įnirtingai slepiasi nuo dėmesio ir organo nevaldančių vyrų. Viena aišku, kad keliautojoms moterims reikia čia pasisaugoti, ir susilaikyti nuo bet kokio familiaraus elgesio. Žinoma, jei norite išvengti nesusipratimų, bet gal jau reiktų jų ir nebedidinti, nes užtenka privirtos košės.

Kalnai – supiltos pilys

Nors Nilo žaliuojantys pakraščiai kaip diena ir naktis skiriasi nuo Sudano karštos dykumos, ir atrodo galų gale mes vėl galime pradėti gyventi, užuot nejudriai egzistavę, tačiau čia ilgai neužsilaikom. Pirmai progai pasitaikę, sprunkam Raudonosios jūros ir dykumų link. Gal ten atrasime ramybę?

Kalnai. | Mountains.

Netikėtai aplenkti keli miesteliai – ir mes atsiduriame dykumoje be vandens ar maisto atsargų. Dykumoje vėl sugrįžta alinantis karštis. Nebėra net kubilų ar molinių puodų, iš kurių galėtume pasisemti vandens. Ir staiga mes atrandame draugiškąją (ir vėl matyt dykuma veikia) gyventojų pusę. Net keli vairuotojai mus užpila vandeniu ir sultimis, o vienas – kai mes stovėjome sankryžoje vidury niekur tikrąja to žodžio prasme, sustoja ir kamuojasi nežinodamas, kaip čia dar galėtų mums padėti. Jau tiek pridovanojo, ir vandens, ir užkandžių, net pinigų įbruko, o vis dar svarsto. Jo ir mūsų laimei, sustoja mašina, ir mes pajudadame iš to taško. Mūsų gelbėtojui ramiau, nors mes galėjom tą naktį ir dykumoje praleisti.

Riedam mes dykumos keliais, Raudonosios jūros link. O kalnai čia – be menkiausio medelio ar žolyno. Lyg būtų kas ėmęs saujomis šlapią smėlį ir bėręs jį nuostabaus grožio pilis, o po to užmigdęs jas amžiais. Mūsų geraširdžio tylaus vairuotojo liūliuojanti muzika – vinguriuojantis arabiškas balsas be jokio instrumento – mus visiškai nugramzdino į dykumą. Tiesiog tarpome garse ir vaizde.

Raudonosios jūros apsėdimas ir laukiškumas

Raudonoji jūra. | Red sea.

Raudonoji jūra, kaip žinia, patraukia ne tik mus, bet ir nemenką dalį Rusijos, Lenkijos, Lietuvos ir kitų turistų, kurie gausiai keliauja į rožinių putėsių pilaites ar monumentinius zefyrinius viešbučius. Ne veltui, Hurgados ir beveik visos Raudonosios jūros pakrantės dažnas vyrijos atstovas mokės net ir labai gerai susišnekėti rusiškai. Juk jeigu savo parduotuvės nepavadinsi ‘Mašos supermarketas’ arba Sašos kirpykla, prarasi turtingąją dalį. Todėl važiuojant pro miestelius, labiau jausies esantis Rusijoje nei Egipte. Jei nepabėgsi į visai vietinius rajonus, tada kavinukėse atrasi lenkišką meniu. Nuėjome apžiūrėti ir pakrantės Hurgadoje, kartais visai smalsu, kokiais vaizdais gyvena tūkstančius klojantys turistai. Nuvylė, o gal pagailo ir pačių tiesa vos saujos raudonai išskrudusių poilsiautojų. Tokių laukinės Raudonios jūros vaizdų norėjosi jiems padovanoti, ir net paporinti, kad gal geriau važiuoti į artimiausią ežeriuką Lietuvoje ar Lenkijoje, nei mokėti aukso kainą už urbanizuotą ir turistui parengtą paplūdymio imitaciją. Bet skoniai juk skiriasi, ir visi yra teisūs. Paliekame juos skrudintis, o patys traukiame ten, kur anei vieno žmogaus pajūryje, nes toli gražu ne visa pakrantė dar nustatyta pilimis ar kompleksais, dar tikrai galima rasti vietos tik žmogaus mintims, nuogiems kalnams, ir žaliam Raudonosios jūros vandeniui.

Port Saidas – užkvipo Europa

Žmonių gerumas riedant į šiaurę augo kaip ant mielių, ir naktį praleidę prie Sueco kanalo, mes galiausiai pasiekiame patį mums šiauriausią Afrikos tašką. Lyg tyčia užkvipo Europa – namų architektūra jau primena kitas Viduržemio jūros šalis Italiją ar Ispaniją, klimatas po nesvietiškų karščių mus tuoj visai išlepins gaivia šiluma.

Karolis.

Port Saidas, kaip ir Kairas, Aleksandrija, ar kiti šiauriniai didieji miestai , sako, ypač patyrė Egipto revoliuciją. O apie ją žmonės atsiliepia įvairiai. Vienas vairuotojas, kurio sūnus vedęs lenkaitę, puikiai angliškai plepėjęs, guodėsi, kad po revoliucijos viskas tik blogiau. Kad Kairas – nebesaugus miestas, ir kad policija ten nebeveikia. Kitas vairuotojas stebėjos, kad mes – ne kaip dauguma kitų europiečių – nepabūgom revoliucijos padarinių ir jau išdrįsom atkeliauti į Egiptą. Aišku, turistų tikrai ne marios. Port Saido gatvelės jaukios, ir nors tai galėtų būti dar vienas lankomiausių Egipto miestų, kavinėlės nusėstos vietinių vyrų.

Maistas

Felafeliai. | Felafel.

Egipte visiškai išlempame. Nuo Etiopijos laikų valgymas tapo šventinis skanus ritualas, o Egiptas mums tai tik karūnuoja. Visur kur gali atrasti vietinių sumuštinių su falafeliais, daržovėmis, keptu baklažanu. Atsisėdam lyg ritualui, ir pavalgę dar ilgai kalbam, kad patyrėme šventę skonio receptoriams. Nenuostabu, kodėl lenkaitės uošvis, į Lenkiją nukankantis kas metus ir praleidžiantis ten bent mėnesį, giriantis vietinių žmonių gerumą, maisto besibodintis. Su žmona važiuoju, tai ji pagamina.

Kelios dienos svetingame, švelnių spalvų ir viliojančio skonio, Port Saide belaukiant laivo į Turkiją neprailgsta. Tiesa, visi egiptiečiai stebėjosi, kad plauksime į Turkiją. Taigi ten revoliucija, jie gąsdina. Na gal ne tokia, kaip buvo pas mus, bet revoliucija. Nieko, kaip nors. Afrikos etapas užbaigtas, ir Viduržemio jūra keliaujame į Turkiją. Regis jau apsukome ratą aplink pasaulį. Telieka europinis etapas, bet argi Europa mums ne namai?

Sudanas – karštas dykumos vėjas, žmonės-angelai baltomis marškomis ir naktis prie piramidžių

Sudanieciu seimoje. | Staying with Sudanese family.

Kelio danga tokia karšta, kad atrodo ištirps jau visai besibaigią kuprinių dugnai, jie prilips prie įkaitusių akmenų ir nebeatplėšim jų. Ant tokių karščiu garuojančių geriau nė nesisėsti, nes suprasi, ką reiškia skrusti kiaušiniui ant keptuvės. Kai plaukėme kanoja Misisipe ir nenaudėlis vėjas kaip patrakęs pūtė mums į nosį, o mes vargais negalais bandėme nusiirti dar bent vieną kilometrą, tada sau sakėme ‘kentėk, tokio vėjo tik norėsis kūprinant dykuma’. Štai čia to vėjo taip reikėtų. Bet dykumos vėjas – tai ne vėsi gaiva, kurios sulaukęs gali net maloniai pašiurpti. Dykumos vėjas – tai plaukų džiovintuvas, pridėtas prie pat veido, ir niekas nė neketina jo patraukti. Nusisukti irgi neišeis, nes jis pasiekia visus kūnakampius.
Vidudienis. Mes iš pradžių genami įpročio pradedame eiti. Galiausiai prie sienos nelabai ir pastovėsi, vis tiek reik eiti į priekį. Idėja naivi naivi, nes jau po pusvalandžio pėdinimo nieko nelieka, tik ieškoti beveik neegzistuojančio pavėsio, ir sėstis šalia atrodo tuoj užsnūsiančio kelio. Laimei, neužilgo sustoja sunkvežimis, ir rangomės ant jo viršaus. Dykuma plati gili su atsitiktinėmis oazėmis, kuriose gyvuliai slepiasi šešėlyje, o kupranugariai pildo savo ilgalaikius bakus. Tik nemanykit, kad lekiant dykuma ant viršaus vėsiau ir prabangiau nei kabinoje. Džiovintuvas-vėjas jau maksimalaus režimo, kaip reikia sustiprėjęs, saulė skverbiasi į nors kiek neapdengtas vietas ir gerokai pačirškina jas, o drabužius įkaitina tiek, kad prie jų liestis nebesinori. Neveltui sudaniečiai vyrai vilki (na gal sostinėje ne visi sutartinai) baltas marškas, o ant galvos dėvi baltutes kepuraites. Jie ir mums rodo ‘draugužiai, vilkitės ką nors šviesiau’. Mes sakom ‘jei mes vilktumėmės baltas jų marškas, tai tuoj panešėtume į grindų skudurus’. Bet gyvenantiems dykumoje tai berods vienintelė išeitis.

Tipinis miestelio vaizdas. | Typical Sudanese town view.

Greit išmokstame vietinių meno – kaip išgyventi kuo toliau į šiaurę tuo labiau karštėjantį klimatą. Kai saulė kepina, jie užsnūsta ant pintų lovų pašiūrėse, ir net jei stulpas yra vienintelis pavėsis, jie lįs ten, net jei reiks būti mažesniems už pelę. Vidudienis – metas snausti, žaisti kortomis, išgerti kavos su prieskoniais (skirtumas nuo etiopietiškosios), parūkyti šišos, bet tikrai nesidarbuoti. Per karščius ir vairuotojams ne kas, kelio danga tiek įkaista, kad net ir naujas padangas gali pakąsti. Įrodymai mėtosi pakelėse – įplyšusios padangos, jų tūkstančiais. Kaip ir gyvulių, kuriuos nukovė nelygioje kovoje automobiliai. Bet gyvulių nei įplyšusių padangų, anei šiukšlių čia niekas nesurinkinėja. Gyvuliai ilgainiu sudūla, jau dabar gali matyti, kuris senokai galą gavo, o kuris dar visai šviežias. Padangos irgi kaip paminklai, tik jie žinoma ten puoš dykumą amžiams, kaip ir ant krūmų prilipę plastikiniai maišeliai. Ruanda, norėdama apsaugoti savo šalį nuo tokių šiukšlynų, atrodo net nebeleidžia į šalį įvažiuoti su plastikiniais maišeliais, gautum popierinius. Ir čia taip galėtų būti, nes gaila, bet ilgainiui dykumos pakraščiai netoliese apgyvendintų teritorijų atrodys skurdžiai varganai.

Kur čia galima rasti turgų – užeikit pas mus užkąsti

Vairuotojas paleido smėlio pustomoje degalinėje. Reiktų užkąsti. Jau saulė tuoj leisis, o pusryčiauta tik ryte. Kur čia galima būtų nusipirkti maisto? Regis, mūsų įprotis turėti kokių nors maisto atsargų išgaravo kartu su paskutiniais lašais. Degalinės darbuotojas vargsta, bando atrakinti užsispyrusias duris. Aišku, čia mes nieko nepešime. Eisime į miestelį, kurio preigose ir atsidūrėme. Porai vietinių parodę, kad ieškome ko užkąsti, rodo turgaus pusėn. Sako nearti, saulė jau tikrai labai žemai, jėgų atsargos išlaižytos, bet juk turime eiti.

Vaikai prie Vandens talpyklu. | Kids standing by the water tanks.

Senolis ant vežimaičio stabdo savo asiliuką, ir klausia, ko mes ieškome. Į turgų eisime, rodom išmokę žodį ‘suk’. Senolis ragina ką tik pro vartus išėjusį šeimininką nešti mums vandens. Mes jį išgeriame vienu mauku, nes tas niekadėjas karštis išsunkė iš mūsų visus skysčius, palikęs tik kraują. Kai jau padėkoję shukran judėsim to turgaus ieškoti, mūsų jie nebepaleidžia. Parsivedę į apvalią iš molio drebtą jų trobą, belangę ir vienadurę, bet labai tvarkingą, sodina ant vienos iš penkių palei kraštą sustatytų lovų, ir jau neša duonos ir bent keturių rūšių pagardų, kuriuos mes sukertam taip, kad net ausys lapsi. Tuoj susirenka nemažas būrys vaikų ir suaugusiųjų, kurių giminystės ir kaimynystės ryšius sunku beatskirti. Šie susėda ir smalsiai stebi keistus užklydėlius. Mus atvedęs senolis prieš gerdamas vandenį, staigiai išspjauna pirmą gurkšnį (vietos paprotys), ir atsigėręs, plaunasi kojas ir rankas, mat saulė nusileido ir laikas melstis. O laimingi šeimininkai stebi mus kaip mažamečius vaikus, kurie jau patys sugeba valgyti ir taip teikia džiaugsmo. Mes per pusę kąsnio dar vis bandom pasakoti, kurgi ta Lietuva, ir kokiais keliais mes čia atkeliavome. Karolis eilinį sykį piešia europinį žemėlapį, kad galėtų durti į tą mažą lopinėlį neištariamu vardu ir sauja žmonių. Mes smalsiai dairomės, kaip jie tokioje iš lauko atrodo nedidutėje trobelytėje sutelpa. Švariai išluotame kieme apvalių trobesių sutūpę ir daugiau. Kaip ir mongolų jurtoje, lovos čia išdestytos pakraščiuose, todėl viduryje namo – daug erdvės. Palei kraštą telpa net komoda su indų rinkiniais ir kitais mažmožiais. Grindinys – tai birūs akmenėliai. Langų čia nėra, tik vienerios durys įleidžiančios vėją, bent šiek tiek atvėsinantį įkaitusias sienas. Sienos atrodo net vakare spinduliuoja karštį, todėl neretai patys žmonės miega išsinešę lovas į lauką.

Dykumoje. | In the desert.

Mūsų jau nakčiai niekas neketina paleisti, jie tuoj pastato lovas lauke prie atskirų pašiūrių, ir rodo rinkitės – name ar lauke. Lietaus tikrai nebus, todėl žinoma norime miegoti tik lauke. Juk stebėti dykumos miestelio dangų, užmigti su žvaigždėmis, nubusti kai visai šalia senolis garsiai pradeda giedoti maldas, o dar už valandėlės kitos ir kaimelio mulos užtraukia ryto maldą, o ryte jau matai, kaip po truputį šviesėja dangus, kaip pradeda vienas kitas paukštytis caksėti, negali nesijusti tos didybės maža dalimi.

Tik sugulus ant malonaus kietumo kuklių lovų, iš visatos ateinantys sapnai nusileido ant mūsų akių. Šeimininkai vis tik buvo žadėję karšto saldaus pieno, tai žiū abu drauge atkulniuoja, ir mes pusiau miegodami išgeriame pieno su sausainiais, ir vėl saldžiai pasineriame sapnuose. Teisingai keliautojai sako, geri tie sudaniečiai. ‘Viena kiniečių pora neturėdami nė pinigo perkeliavo Sudaną’ porina sutiktas keliautojas. Tikime, nes ir mums patiems netikėtai pasibaigė vietiniai pinigai, o kur čia keisies vidury dykumos. Bet taip ir neprisireikė iki pat Wadi Halfos, paskutiniojo mūsų sustojimo prieš išplaukiant į Egiptą, mat žmonės ne tik lengvai paveždavo, bet vaišindavo kaip savaime suprantamas dalykas. Mums sugrįžo prisiminimai iš Irano, kitų Azijos šalių. Pagalba ir pagarba keliautojui, kaip ir vienas kitam, čia labai didelė. Sudane pavyzdžiui, iš troškulio nenumirsi. Juk visur pristatyta molinių indų, laikančių vėsų vandenį. Tad kiekvienas ištroškęs gali semtis metaliniu puoduku ir gerti iki soties. Toks vanduo ir mus gelbėjo ne kartą, ypač tada, kai nebeturėjom likusių vietinių pinigų. Dykumoje gyvenantys žmonės, greičiausiai kaip ir speiguose, priklauso nuo vienas kito, todėl turi rūpintis vienas kitu. Tai ne tik paprastas gerumas, tai tiesiog būtinybė išlikimui. Ir kodėl spauda pamiršta paminėti tokius bene pačius svarbiausius faktus.

Miegas prie Meroe piramidžių

Piramides. | The pyramids.

‘Jau čia piramidės, piramidės’ kaip vaikai nenustygom, tolumoje pamatę kyšančias, kiek apgriuvusias, bet labai paslaptingai atrodanančias Meroe piramides, ir iš sunkvežimio stačiai išsiritom. Saulė arti laidos, ir šiąnakt mes naktį praleisime čia, šalia faraonų kapų. Kai visi it patrakę puola lankyti Egipto Gizos piramidžių, Sudane jų dešimtimis, gal tik labiau laiko nudūlėtų ir ne tokių milžinių. Išvyniojame kilimėlius, ir gulamės tiesiog po atviru dangumi. Skorpionai ir gyvatės tikėkimės saugos, o ne trukdys mūsų brangų miegą. Mėnulis be penkių minučių pilnatis, vis labiau apšviečiantis užsnūdusias piramides. Ilgainiui įsiviešpatauja tyla. Naktį nebe kančia, o net smagu prabusti, pasitikrinti, kad vis dar miegi prie tų pačių piramidžių, kad mėnulis jau nukeliavęs gerą gabalą kelio, ir gali vėl nerti į miegus.
Piramidės, gal kad išsidėstymas įmantrus, o gal kad saulė rytinė švelniai jas apšviečia, palieka daug didesnį įspūdį nei kažkada lankyta didžiosios Gizos piramidės. Tyla ir nei vieno žmogaus, ir vieta atrodo tiesiog padovanota mums. Vėjas gainioja smėlio dulkes. Atsisėdam. Būnam.

Dykuma turi magiškos paslapties. Joje gali atsiverti didžiausios vidinės žaizdos, į paviršių it gyvatės išlįsti juodžiausi jausmai, tačiau atrodo pakliuvę ant karšto smėlio, jie supleška palikdami tik vėjo greit išbarstytas atplaišas. Tada įsivyrauja tyla, niekis, ramybė. Ne veltui atsiskyrėliai eidavo į dykumą, o ir dabar nemažai sielai nerimaujant traukia čia ieškoti savęs ar Dievo.

Vadi Halfa (Wadi Halfa) – vyrų miestas

Grazus ir silti Sudano zmones. | Beautiful and kind Sudanese people are.

Miestukas glūdi prie smarkiai išsiplėtusio Nilo. Kai Egipte Asvane pastatė užtvanką, Nilas labai išsiplėtė, ir senosios Vadi Halfos nebeliko. Teko visas čia stūksojusias piramides siųsti į sostinę, ir laikyti jas Nacionaliniame muziejuje. Nors raižiniai ir spalvos vis dar ne ką mažiau atsilieka nuo pačiame Egipte esančių statitinių, tačiau žinoma, nebeliko tos paslapties, kuri apimtų matant šventyklas toje vietoje, kur jos ir buvo statytos.

Dabar Vadi Halfa – tai tik miestelis, į kurį suguža žmonės išplaukiant kassavaitiniam laivui į Egiptą, nes jei ne oru, tai kitu būdu paprastas mirtingasis nepateks. Kaimūkšlis dykumos viduryje. Ir tai tikrai jaučiasi. Dieną saulė užkepina iki 45-47 laipsnių (ir čia tik pavasaris, vasaros metu dar karščiau), todėl nenuostabu, kad miestelis dienos metu apmiršta. Tikrai nieko nesinori ar neįmanoma daryti. Tiesiog guli nė raumenio nekrutindamas, kad nenugarintum nė papildomo lašo. Tiesą sakant, dabar visas asmenines savo gyvenimo temparatūras ir lyginsim su Sudano, o ypač Vadi Halfos. ‘Eik tu, taigi čia tik 35, nėra čia taip karšta’. Jei išversim šitas, ištversim ir likusias kelionėje. Kol Sudane saulė nepasislėpė, tol ir bus karšta. Na gal truputį atvės apie pusę septynių vakaro, o dar nespės įkaitinti smėlio apie aštuonias ryto. Bet po to, tai jau visą dienelę ritinėsis ant smėlio griebdama viską, kas nuo jos nepasislėpęs.

Nilas | Nile river

Laivas tik antradienį, o mes čia atkankam penktadienį, tad turėsim laiko tiesiog pabūti šitame vyrų mieste. Toks įspūdis. Nesvarbu dieną čia ar vakare, tačiau visos motery atrodo yra dingę. Dažnai galėdavom suskaičiuoti iki dešimties pamatytų per dieną. O vyrų rateliai čia plepa, rūko šišą, geria sultis (šalyse, kur alkoholis uždraustas tiesiog veši sulčių spaudimo verslas, tuo mes labai džiaugiamės), gurkšnoja kavą ar arbatą. Vakarais, kai gyvenimas atsigauna, ir visi išlindę iš pavėsių, galų gale gali džiaugtis malonia šiluma. Rytais geriam apelsinų ir mango sultis, o kas vakarą traukiam pas jau pažįstamu tapusį Ahmedą gerti saldžios pieniškos arbatos ir valgyti ką tik iškeptų spurgyčių. Jis vis mums vieną kitą papildomą įmeta. Atrodo, šis miesčiukas tik ir turėtų plėšti iš turistų paskutinį kailį, juk galų gale čia jie iš to ir gyvena. Bet matyt, laimei, jie neužsikrėtę nepagydoma pinigų karštlige, todėl į viską dar žiūri žmogiškai, draugiškai. Čia jie nemokamai pavežės, pareigūnai pakvies valgyti prie vieno katiliuko, o hostelyje už kelis litus, šeimininkai pakvies valgyti ant savo kilimo.

Karolis. Evelina

Mūsų šeimininkai – kaip du animacinio filmo personažai. Vyresnis, dėdė, tylus, į akis nė nežiūrintis, nuolat burbantis ‘good good good’, tačiau geraširdis, atsiras visada ten, kur reikia. Gal net pernelyg netikėtai. Kai pirmą vakarą mes sugulėme viduje (to daugiau nebedarėme, nes dangus čia geriausias stogas), šis įkiūtino į vidų nešinas plastikiniu buteliuku. Iš miego prikeltas Karolis pašoka, o šeimininkas jau pila į stikliuką ugninio vandens. Karolis žiūri nepatikliai – čia griežtai musulmoniškas kraštas, todėl alkoholis tabu. Bet lygiai taip pat, kaip kažkada Irane šeimininkas ištraukė gertuvę, čia irgi žmonės turi savo šaltinių, kur gauti uždraustojo vaisiaus. ‘Ne pinklės?’, dar spėjo Karolis tamsoje pagalvoti, bet kai ir pats šeimininkas išmaukė kaušelį, Karolis irgi prisijungia tirpdydamas ledus – taip užsimezga nebyli draugystė. ‘Čia ne Kartumas, čia šalia Egipto, todėl galima’ šeimininkas ramina.

Paskutinės akmirkos Sudane. Ir nors Sudane tik dykuma, kartais paįvairuojanti, tačiau nesididžiuojanti kalnų keteromis ar dar kitais įstabiais gamtos paminklais, be piramidžių daugiau nelabai ko ir pamatysite. Tačiau tai ne svarbiausia. Visi prakeliavę Sudaną tiesiog plyšte plyšauja, kokie geri čia žmonės. Žmonės-angelai baltomis marškomis, o moterys – įsisupusios į spalvingas skaras. Jei norite patirti, ką reiškia tikras, neišprievartautas gerumas, neapsimestinis ir neperkantis turistų dėmesio, tai Sudanas – tas rojus žemėje. Jūs jausite savu visur, net bendraudamas su pareigūnais. Visi bus malonūs. Jei klausite, kaip nukakti į vieną ar kitą vietą, visas būrys žmonių nuoširdžiai bandys išsiaiškinti ir jums parodyti. Tikėkimės turistai nesugadins šios šalies, iškentusios ilgą civilinį karą, išsidalinusios į dvi šalis, ir dar dabar neišsprendusios problemų vakaruose (Darfure). Gyventojai daug nesibėdavoja, tačiau pasako, kad Sudanas – nors žmonės ir draugiški, tačiau bėdų sukamas kraštas. Nuoširdžiai tikimės, kad jiems pavyks išspręsti tai, ką dažniausiai priverda ne paprasti kaimo žmonės, tačiau ambicingi valdininkai.

Praktiniai patarimai

Viza ir popieriai

Jei neketinate po Sudaną keliauti mėnesiais, geriausia gauti tranzitinę vizą kelioms savaitėms. Per 24 valandas padarė Sudano ambasadoje Etiopijos sostinėje Adis Abeboje. Ji brangi, kainuoja 100$, tačiau amerikiečiams ji brangesnė bent dvigubai. Tačiau jai įsigyti, prieš tai reikia pasidaryti Egipto vizą (30$) , kurią per kelias dienas galima gauti Egipto ambasadoje Adis Abeboje. Taigi per mažiau nei savaitę galėjome gauti abi vizas. Jei norėtumėte ilgesnės vizos, tektų laukti kelias savaites, o gal net ir mėnesį, be to, garantijos nėra, kad gausite.

Saulei leidziantis laive. | In the ferry.

Sudane labai daug popierizmo, ir tai galima jausti nuo pat įžengimo pro sieną. Reikia aplankyti bent tris vietas (pareigūnai parodys), kur užregistruoja ar tikrina daiktus. Be to, Sudane būtina registracija, kuri kainuos apie 35$, ir ją galima padaryti Kartume (sostinėje) arba tiesiog ant sienos. Pinigų pas pavienius turistus medžiojančius keitėjus nesikeiskite, už sienos yra keitykla, keičianti daug geresniu santykiu. Keitėjai žinoma jus gąsdins, kad jums reiks pinigų registracijai, bet jūs tą puikiai galite padaryti toje keitykloje.

Paprastai Sudane reikia turėti ir leidimą keliauti ir fotografuoti. Jį nemokamai galima įsigyti sostinėje Turizmo ir gamtos ministerijoje (The ministry of Tourism and Wildlife), bet anksčiau buvusi miesto centre, ji iš ten išsikraustė, tad mes toliau nebeieškojome, ir rizikavome keliauti be jo. Paprašė tik kartą, bet kai mes neturėjom, tai tik užsirašė mūsų duomenis, ir nieko nesakė. Fotografuojant reikia būti atsargiems. Ypač tiltus, pastatus, ar neturtinguosius. Mes sostinėje apskritai vengėme fotografuoti, išsitraukėme tik Nacionaliniame muziejuje.

Piramidės
Piramidėms reikia įsigyti bilietą, kainuojantį 50 sudanietiškų svarų (apie 9$), tačiau mes nusiderėjome iki 70 už abu žmones. Mes jas apžiūrėjome ryte, kai saulė dar nekaršta, ir gražiai apšviečia piramidžių priekį.

Laivas Sudanas – Egiptas

Forumuose rašoma, kad laivas plaukia trečiadieniais. Laikas matyt pakeistas, mat mes plaukėme antradienį. Įsigyti bilietus reiktų bent dieną prieš išvykimą. Antros klasės bilietai kainuoja 212 sudanietiškų £, arba apie 35$. Plaukia 17 valandų.
Už bilietų kasos, kitame pastate reikia susitvarkyti likusius popierius – sumokėti po 21S£ už šalies palikimą (3,5$), ir to popieriaus prireiks einant į laivą. Taip pat užregistruoti išvykimą ir dar gauti vieną popierių (pareigūnai paaiškins). Uostas yra apie 4 kilometrus už miestelio. Atvykus reikia priduoti tą čekį už sumokėtus pinigus, tada gauni kortelę su numeriu, kurios prisireiks gaunant išvykimo štampą. Tada reikia dar užsiregistruoti ir priduoti bilietą, ir gausite Egipto atvykimo kortelę, kurios reiks laive. Nors skamba painiai, tačiau pareigūnai paaiškins. Numerius sako žinoma tik arabiškai, tačiau geri žmonės irgi padės suprasti savo eiliškumą. Jūsų pasus laive paims ir atiduos tik kitą dieną. Nenusigąskite, jei iš karto negrąžins, o eis patikrinti į ofisą. Egiptiečių pareigūnai keistoki, nesuprasi, kodėl prieš atlikdami darbus jie dar palaukia, parūko, tempia laiką, lyg bandydami kantrybę. Jei viskas tvarkoje, viza yra, nieko nepergyvenkite. Tai tik jų darbo stilius.

Miegas hotelyje. | Our room in hotel.

Patekimas į laivą – vienas didelis chaosas, dėl to, kad beprotiškai daug mantos žmones vežasi, ir kaip kiekvienoje minioje žmonės tampa irzlūs, besistumdantys. Laivas nedidelis, o keleivių apie 600, todėl reikia rasti savo vietą miegui. Galima sėdėti viduje, bet tokiu atveju neišsimiegosite, o tik sėdėsite minioje. Mes miegojome ant denio. Laivo priešakyje yra uždara erdvė, kurią dažniausiai okupuoja baltieji. Tai atskiria nuo paprastų mirtingųjų, tačiau čia gali būti, kad paprašys papildomai susimokėti. Be to, ta vieta nėra ideali, nes kaip baltieji pasakojo, vėjas pučia visa naktį, ir tampa labai vėsu. Mes ėjom ant denio su visais, ir radom puikią vietą palei kraštą – ir vaizdas puikus, ir vėjas ne taip pučia. Plaukti karšta, todėl reiks pasigaminti kokį pavėsį iš skaros ar maišo. Vakare nepražiopsokite Abu Simbel (Egiptas)šventyklų. Jos apšviestos, ir plaukiant atrodo labai paslaptingai.

Next Posts