‘Kuuur?’ -nustebusi mina ir nutįsusi gaida. ‘Tai nuo kur pradėsite?’- atvipęs žandikaulis ir smalsios akys. Mintys kiek susivėlusios, nes per pastarasias dienas kelio dalis tenka perstumdyti lyg dėlionę, kur dar iki galo negalim atrasti atitinkančių kraštų. Juk kaip du centai yra paprasta nubrėžti liniją per standaus popieriaus žemėlapį, be pastangų perkopiant kalnus, kelių sprindžių jūrą perplaukiant kone krauliu, o sienas pereiti lyg jos neegzistuotų.

‘Dėkui, kad nepatingėjot’ mintyse nusilenkiu įvairaus plauko keliautojams, pasidalinusiems apie nuotykius pasieniuose, ambasadose ir konsulatuose. Savo svajonių giją reiks raizgyt ne tik vengiant pavojų ar siekiant žemiško grožio, bet ir nuolankiai paklūstant aplinkybėms tokioms kaip galimybei (arba ne) gauti vizas, arba kiek laiko užtrunka šis magiškas procesas.

Net nemąstydami mintyse perskrodėme Europą. Turkijoj suplanuota viena kita viza (pvz. Irano), tada savaitėle broliškoje Gruzijoje, gal dar seseriškoje Armėnijoje. Visa laimė, kad maniškis pasas kvepia it šviežia duona, o senasis su Izraelio viza jau prisiminimų dėžutėj. Apie Iraną man būtų tekę tik pasvajoti.  Po Irano mums atsiveria painus labirintas.

Tad Iranas, Pakistanas, Indija, Kinija – galėtų būti pirmasis mūsų kąsnis.  Pasklaidžius keliautojų užrašus Pakistanas, nors ir labai vilioja, bet kiek erzina, nes regis vizos medžiojimas –  skausmingas procesas.

Tada gal Šilko kelias? Iranas, Turkmėnisktanas, Uzbekistanas, Kazachstanas, Kinija? Tektų atsisakyti Indijos. Kita vertus, iš draugų patarimų ir logiškos geografinės plotmės norėtųsi ten sugrįžti vėliau ir patyrinėti tą šalį nuodugniau.  O mano brangiai tetai Eglei papasakojus apie Turkmėnijos Mėnulio kalnus, širdis apsalo. Kiek vangiai keliautojai pasakoja apie vizas tuose kraštuose – arba jas gauti labai paprasta, arba pernelyg sudėtinga.

Netikėtai Europos atkarpą aplenkti suviliojo ta žemėlapio dalis, dėl kurios kartkartėmis mes drįstame kiek nosį savo kuklią riesti – ‘kai Lietuva nutįsus iki Juodosios jūros buvo’.   Vos įsižiebus tokiai galimybei, abu lengvai pasiduotumėm Ukrainos vieškeliams. Vis tik kaip gi kirsti sieną, jei nebūdami Kaukazo gyventojais (nors ne vienoj anketoj teko padėti varnelę ties ‘Kaukazo baltoji)’, mes pereiti iš Abchazijos ar net Rusijos į Gruziją ar Azerbaidžaną negalim. O gal tada Ukraina, Rusija ir Kazachstanas? Prašokant nemenką Šilko kelio dalį?

Kinija vienaip ar kitaip nebus praleista. Vizą gal iš saugumo ir praktiškumo paskatų norisi darytis Lietuvoje. Spraga čia tik tokia, kad darantis ją dabar (pagaminama ji per savaitė), reiks į Kiniją pribūt per tris mėnesius. Tai riboja, bet matyt tokia turėtų būti pasirinkimo kaina.

O tada nežinomybė, arba laisvė. Svajotinas kelias – Malaizija, Indonezija, Australija. Tada Amerikos ir Afrika. Į tą regis tolimą etapą dar labai nesigilinam, nes yra laiko, o labiau norisi susikaupti pradiniams žingsniams.

Jei kas jūsų žinote sienų kirtimo subtilybes, esate girdėję apie vizų medžiojimo ypatumus, mielai pasidalinkite patirtimi. Dėkui.