Adzerbaidžanas: pajodžargiškos šalies varžybos ir vaišingumo protrūkiai

Adzerbaidžano vaišingumas

Išlaidoms Adzerbaidžane suskaičiuoti mums tereikėjo vos kelių akimirkų. Išgirdę gandus, kad maistas ten daug brangesnis nei Gruzijoj, mes užsipirkom atsargų bent kelioms dienoms, o jos taip ir liko snausti kuprinių dugnuose. Visą savaitę dosniai maitino visi, kas tik atklysdavo mūsų kelyje arba kieno gyvenimo kely atsirasdavome mes. Mūsų gyslomis teka arbata jau nuo Turkijos laikų, o štai šitoj šaly mes savo skrandžiuose prikaupėm maistingo kraičio dar kelioms savaitėm. Baiminamės išlepti, nes ir kitose šalyse norėsis, kad dažnas mus kviestų už savo vakariene nukrauto stalo ar apdalintų skanėstais. ‘Geriausi kada nors valgyti šašlykai’ murkia Karolis, kramtydamas minkštą ir sultingą mėsą. ‘Šašlyk mašlyk’ patenkinti juokias ir netikėtai susitranzuoti policininkai, kurie iš valstybinio atlyginimo gyventi nė neketina. Jų dažniausiai iš Vokietijos varomos mašinos gerokai papildo asmeninį biudžetą. ‘Turiu 5 namus. Ir išlaidoms man prireikia bent 3 tūkstančių eurų, kaip aš galėčiau išgyventi iš tų 300$’, vėliau atsidusęs, kad turtai laimės jam neatnešė.

Šašlykai - skaniausi čia. | The best meat we have ever tried.

Palapinė irgi aptingo jau seniai bestatyta. Nesvarbu ryte ar vakare, riedant mašina ar stovint šalikelėj, atsiranda vis žmonių, kuriems pakviesti keliautojus yra garbė, o svečias – palaiminimas namams. Vis tik visi pakvietimai buvo spalvingi, kartais su komišku ir labai dažnai keistu prieskoniu, tarsi vaikščiotum kokiam skandinaviškam kine.

Azerbaidžano sprintas turto taku

‘Turtinga šalis Adzerbaidžanas’ numykdavo ne vienas Gruzijoj, kai išsitardavom, kad traukiam į jų kaimynę. ‘Jie turi naftos’ jautėm nepikto pavydo gaidelę. Ir nuo pat sienos visi žadėjo neprastą reginį pasiekus sostinę. Atrodo, ši šalis nejuokais užsiėmusi varžybomis su Jungtiniais Arabų Emiratais. ‘Tuoj čia iškils dangoraižis didesnis nei Dubajuje’ išdidžiai pamoja ranka Falsanas į kol kas tuštoką vietą greta Kaspijos jūros. Regis ta pakrantė greit pavirs turtingųjų vilų alėja. Vieni galvas aukštai iškėlę giria tokį Azerbaidžano atsigavimą. Šis mat kiek nuramdęs vis dar teberusenančias politines žiežirbas dėl Kalnų Karabacho su Armėnija, pradėjo kilti it velykinio pyrago tešla. To, be abejo, nepastebėsi tolyn nuo Baku snaudžiančiuose miesteliuose ir kaimuose. Net vienas seniausių miestų Gandža, pavadintas su Šekspyru lyginamo poeto Nizami Gandžavi vardu, negauna to taip reikiamo dėmesio. Bet argi tai ne daugelio šalių su mažomis išmintingomis išimtimis klaida.

Naktinis Baku mus pasitiko erdviomis gatvėmis. ‘Čia apšviestos netgi menkiausios detalės’ Karolis garsiai ištarė mano mintį. Senamiestis negalėjo paslėpti už jo ištįsusių trijų stiklo liepsnų, taip ir pavadintu Baku Liepsnų projektu. Atrodo, miestas nė nebežino ką daryti – iš pagrindų rekonstruoti senamiestį, gal net pakertant jį iš pašaknų, ar išsižiojus auginti mielinius pastatus, šalies galios įrodymus. ‘Pas jus Europoje žmonės perka mažas ekonomiškas mašinas. Čia iš paskutiniųjų, kartais įlįsdami į beprotiškas skolas, perka įmantrias, kaip ir Gruzijoj daugiausiai 4×4 monstriškas mašinas, kad įrodytų vyriškumą’ pasakoja Baku gyventojas Niko, lyg juokdamasis iš tėvynainių, pats vairuodamas nemažą Hyundai. Jis pasišovė mus vežtelti šen bei ten, nors regis mes puikiai būtumėm nupėdinę nuo vietos prie vietos.

Baku senamiestis, o už jo Liepsnų bokštai. | Baku old town, and behind you can see the Flame towers.

Ruzigaras, kuklus adzerbaidžanietis, kurio mažučiame būste mes apsistojome, kas rytą ir vakarą, o matyt ir dažniau tiesdavo kilimėlį maldai. Kalbantis įspūdingai taisyklinga anglų kalba, jis dirba anglų kalbos mokytoju net keliose vietose. Sekmadienio popietę drauge su savo draugu Elšaru iškart panūdo aprodyti ypatingą stebuklingąjį Baku. ‘Ten vyks Eurovizija pavasarį’ atgalia ranka pamojo stiklinio pastato, augančio tarsi iš jūros link. Be abejo, ne vienas čia skuba priminti apie metų įvykį. ‘Žinot, kas mane labiausiai erzina? Ogi vakariečiai, kurie bando įrodyti, kad taip, kaip gyvena jie yra teisingiausias būdas. Mes turim savo kultūrą. Na tai kas, kad mes nenaudojam tualetinio popieriaus ir mūsų pasimatymai nesibaigia lovoje’ rūstinosi jaunas specialistas.

Naujasis Eurovizijos pastatas. | The new Eurovision building.

Dar tą patį sekmadienį mes apsilankėm pas jo ‘boso’ amerikiečio šeimą, nustebinusią gyvenimo vingiais. Styvo ir Keiti šeima gausi, jų net septynios atžalos likusios valstijose, o jie patys kas kažkeli metai keliauja iš šalies į šalį. Gana, Rusija, dabar Adzerbaidžanas, ir jų tolimesni keliai nežinomi. Apie tokius įkvepiančius žmones ir norisi bent užsiminti. Kol Styvas skambinėjo pažįstamiems dėl Kirgiztano ir Uzbekistano vizų, Keiti dalijosi jų gyvenimiško pyrago trupiniais. Pasiklausius jos, mūsų kelionė atrodo tik popierinė valtelė greta daug mėtyto ir vėtyto žvejybinio laivo. ‘Sunkiausia buvo, kai gyvenome rytinėje Afrikoje, o duonai pinigų nebeužtekdavo. O greta dar vykstantys šaudymai’ šiurpas perbėgo nugara. Jų tikėjimas ir užsispyrimas grūdino, o dabar dar mus pačius kvietė aršesniems patyrimams. ‘Tai jūs turėtumėt parašyti knygą’ raginom Keiti, o ši jaukiai nusišypsojo. ‘Bandau, tik jau taip lėtai gaunas’.

Baku pakrantė. | Baku's seashore.

Pridavę pasus Kirgiztano vizai, mes patraukėm Šekio link. Kelios valandos lietingo kelio nuo Baku, ir du solidūs pagyvenę vyrai mus išleidžia kažkiame apokaliptiniame lauke. Lietus ir rūkas dengia dykumą primenančią laukymę, su vieninteliu užeiga tarp retai išsimėčiusių aplūžusių medžių. Paklausus vieno vyro, kur yra tualetas, netikėtai jų susirenka solidus būrys. Susidaro įspūdis, kad vyrų Azerbaidžane gausiau nei moterų. Aikštėse, autobusuose, šalikelėse. Net namuose jų apsėda pilnas stalas, kai tuo metu kelios moterys sukasi vis pilstydamos arbatą.

Visa šeima susirinko aplankyti Dievo dovanos - svečių. | The entire family gathered to see the gift from God - guests.

Sustoja ‘žiguliukas’, iš bagažinės kyšo medis, viduje išsikerojęs visas sodas. Kaip ne kaip įspraudžiam savo mantą tarp gėlių, patys kažkaip įsiraitom. Vairuotojas Zachyras gero veido, lyg ką tik būtų nužengęs iš senovinės komedijos. Šneka jis tik azeri kalba kur ne kur įterpdamas ‘asiol, kaziol’, visa kita burdurburdur, rankomis mostaguoja plačiai. Žiguliukas kriokia, springsta. Uždusus sulekia tamsoj giminai jo taisyt, nes matyt prasta ‘saliarka’ žvakes ‘užnešė’. Mašina vėl užkriokia ir mes riedam tolyn. Sninga tiesiai į priekinį vargiai benuvalomą stiklą, todėl jis šviesas išjungia visiškai. Taip atkarpomis mes važiuojam visiškoj tamsoj. Komiška, nors ir kiek nesaugu – europietiškais paskaičiavimais.
Skambina broliui į Kazachstaną ir tiesia telefoną mums, kad su juo rusiškai žodžiu kitu persimestumėm. Žinoma, užkviečiami į svečius kažkur į gilumą kaimo – negi atsisakysi tokio nuotykio. Pasitinka gausybė ant laiptų išsirikiavusių vaikų, tuoj pat dengiamas stalas, namuose svečiai – vadinasi didelė šventė. Vakarienei – gaidžio šiupinys.
Tada kaimynų ir giminiečių lankymas. Į ta patį žiguliuką įsispraudžiam 11 žmonių, 2 ant vairuotojo sėdynės. Susišnekėti galim tik iš tarnybos trumpam grįžusiu ir gana gerai rusiškai kalbančiu giminaičiu. ‘Kapitonas’ išdidiai prisistatė jis, mums kartas nuo karto iš azeri į rusų versdamas jo arimųjų klausimus bei susižavėjimo šūksnius. Žvelgdami į greta besiglaustančius vaikus ir plačiai besišypsančius, aukso pilna burna suaugusius, atrodo, kad juos pažįstam visą amžinybę.

Pusryčiai. Karštas pienas su 4 šaukšteliais cukraus. Po to seka arbata. Zachyras mums beria dar bent po tris šaukštelius. Atrodo cukrumi mes tuoj tuoj persisotinsim. Jo jie vartoja gausiai. Sakytumėm, kiek per gausiai. Geria arbatą mažomis stiklinėmis (bardakais), ir tuoj pat žiū vėl pripildo iš naujo. Į kiekvieną jų įsimeta bent po du gabalėlius, kartais dedas į burną ir skysčiu jį užsigeria. Kai kuriose vietovėse, pavyzdžiui Šekyje, cukrus net įvairių spalvų – juodos, ryškiai žalios ar geltonos. Didi cukraus kultūra atsispindi tiek vaikų, tiek suaugusiųjų kiek pajuodusiuose ir sugedusiuose dantyse ir dažnai diagnozuotame cukriniame diabete.

Ant stalo cukraus keletas rūšių. | Quite a few different types of sugar on the table.

Reikia kilt mums į kelią, šeimininkai sunkiai išleidžia, vis gundydami vakare kepsiamu šašlyku. Jei nebūtumėme pažadėję Šekyje aplankyti Tarlano, naujo mūsų draugo, pakvietusio nakvynei šitame senoviniame mieste, mes greičiausiai dar būtumėme susigundę pasilikti.

Iki Šekio pakeleivingos mašinos stojo noriai net ir atrodo visų užmirštuose keliuose. ‘Mano svajonė aplankyti Kamčiatką. Jei turėčiau pinigų, pasaulį apkeliaučiau du kartus’ svarsto veterinaras Jašaras. „Vieną kartą, kad susidaryčiau bendrą įspūdį, antrą, kad galėčiau pažinti nuodugniai’ aiškina jis gera rusų kalba. Ir pakartoja jau ne kartą Azerbaidžane girdėtą ir čia itin populiarų posakį: ‘jei skaitai – nežinai nieko. Jei keliauji – žinai labai daug’. Dėl to ne vienas atsidūsta išgirdęs apie mūsų pradėtą odisėją. Ne tik patys žavisi, bet dar skambina artimiesiems, pasidalinti kokie keliautojai yra jų namuose ar mašinose.

Evelina

Šekis – senovinis miestas, pasitinka visas puriam sniege. Nors visur ledas, sniegas ir varvekliai, Tarlano namų kieme vis dar šykščiai čiurlena fontanas. Jo vanduo – išgelbėjimas užšalus visiems kitiems vamzdžiams. Netrukus po arbatos ceremonijos, prasideda uogienių ragavimo metas. Tarlano mamos gaminti šilkmedžio ar sedulos uogų džemai, ir greit jau mūs širdis visai apsals.
Ką tik Baku viešbučio vadybininko darbą gavęs ir paskutines dienas Šekyje gyvenantis Tarlanas labai rūpestingas. Vietinės kultūros gyvoji galerija tęsėsi jo sesers odontologės namuose. Mes gerai įsiplepom su jos uošviu, savo amato besiilginčiu metalo raižinių meistru, kurio talentas regis posovietinei Adzerbaidžano kultūrai nebereikalingas. Jis ilgesingai išvyniojo savo įrankius, ištraukė kiek apglamžytus juodraščius ir meiliai į juos žiūrėdamas pasakojo, kaip dar norėtų šį tą nukalti, kad galėtų vaikams ir anūkams pagelbėti. ‘Pas jus Lietuvoje privatūs namai yra skirtingi. Jūs visada buvote maištautojai. Štai aš statydamas namą turėjau tokius pat brėžinius, kaip ir visi kiti’ su pavydo gaidele pasakojo menininkas.

Šeimos galva. | The head of the family.

Šekis, kažkada galėjęs didžiuotis kaip vienas stipriausių tarp Kaukazo chanatų, buvo stipriai nuniokotas upės Kiš išdaigų bei 19a. pradžios įsilaužėlių iš Rusijos imperijos. Iš to meto 40 puošnių pastatų, telikęs vien tik Šekio Khano Pilis. Akys raibo nuo gausių stiklo mozaikų, pagamintų be vinies ar klijų. It hrestomatinė bibliotekininkė atrodanti muziejininkė storo stiklo akiniais ir pakeltu kuodu, pasakojo apie khanatų ir imperijų vingius. Įdomu dar ir tai, kad Adzerbaidžano didžioji dalis, po Irano ir Rusijos imperijos dalybų, su bent 40 milijonų gyventojų ir žinoma atitinkama teritorija, taip ir liko Irane.

Halal

Savaitės pabaigoje netikėtai atsiduriam adzerbaidžanietiškose vestuvėse. Vienas esminių joms pasirengimo darbų – kaimo vyrai sumezga jautukui kojas, ir paskerdžia jį halal būdu. Halal panašiai kaip ir žydiškas košerinis skerdimas turi savą techniką – vienas žinovų staigiai perrėžia aštriu peiliu gyvuliui kaklą taip, kad kraujas nustotų tekėti į smegenis. Gyvulys kurį laiką dar spardosi, kiek leidžia surištos kojos. Šiaip jau kai kurios šalys siekia uždrausti tokį nehumanišką būdą, tačiau tiek musulmonai, tiek žydai laikosi tvirtai – taip geriau, juk smegenų kraujoplūdis gyvūnui neskausmingas. Taigi su pasididžiavimu bent trijų kartų atstovai uždeda kojas ant ką tik besiraičiusio gyvulio. Jau kitą dieną gana paprastai paruošta mėsa gausiai nešama išalkusiems svečiams.

Pažymėta krauju nuotaka | The blood-marked bride

Vestuvių dieną ceremonijos pradžioj prie visos svitos pjaunama avis – auka jaunajai. Tuoj pat jauniesiems krauju paišoma kakta. Jaunajai tai linkėjimas karšto būdo, kad greit galėtų prisitaikyti prie gyvenimo pas uošvius. Tada jaunoji garsiai ir vikriai tarkšteli žengdama per lėkštes. Netikėtai pasipila ryžiai ir monetos, kad tas gyvenimas būtų kuo turtingesnis. Uošvienė paglosto jaunajai galvą, taip sušvelnindama neramią marčios dalią. Jei lietuviškose vestuvėse nuotaka šypsosi nuo ausies iki ausies iki tol, kol nuovargis suparalyžuoja jai veidą, tai adzerbaidžanietė jaunoji visą šventę sėdi nudūrusi akis. Jos solidi išraiška ir liūdnas žvilgsnis ypač išryškėja prieš kamerą. Juk reikia apliūdėti paliekamus tėvų namus.

Vyrai vestuvėse sėdi prie vieno stalo, o moterys prie kito. | While men at the weddings sit at one table women have their sparate one.

Vestuvės ‘nedidelės’ – tik 300 žmonių. Moterys sėdi vienoje pusėje. Ramios tylios. Negeria. Vyrų kone dvigubai. Jie linksmi, mat geria. Vieni į kitų pusę nevaikšto, retai dairosi. Vis tik svečio teisėmis sėdžiu su vyrais. Jaučiuosi kiek nejaukiai, bet ant kaktos užsirašius nematomą ‘mano kultūroje taip galima’, tuoj įninku kalbėtis su aplinkiniais.

Vestuvių pribūvėja. | Women working hard for the weddings.

Gyva folklorinė muzika tuoj pat suburia tiek vyrus, tiek moteris. Publikai gerai įsišėlus, netikėtai kyla – pasirodo gana tradicinės – muštynės. Juk vestuvėje daug ir devinto vandens nuo kisieliaus ano kaimo atvykėlių. Pamaitinti ir pagirdyti svetimieji išvaikomi, veselė linksmai sau tęsiasi…..

Po savaitės vaišių, svečiavimųsi jaučiamės vietinės kultūros paragavę deramai. Bekas atveža mus iki policijos posto, kuriame nežinia kodėl mes pakviečiami ‘paplepėti’. Rusiškai čia žino daugelis, todėl regis atsikalbėjom į valias. Vėl kimbam į pasitaikiusią furą, ir linguojam per Gruziją Turkijon gauti savo Irano vizas.

Azerbaijan: the highest level of hospitality

We took the rumours seriously – Azerbaijan is an expensive country. Hence we stacked our backpacks with sprats and pasta, which eventually had to snooze down at the bottom. Azerbaijanese hospitality came to a level that we hardly – apart from some nuts or sweets – had to buy our own food. It doesn’t matter you are going by the car or standing at the sidewalk ten p.m. you would be invited and hosted with love and care. ‘A guest is a blessing’ we frequently hear, and truth to say, we have been trying to enjoy it fully. So our tent got some rest and maybe even got lazy as we used it only once at the Caspian sea. Even then we have been invited to stay at someone’s house. At times we felt like in some sort of surreal Scandinavian film, where peculiarity mixed with friendliness can bring you well beyond your own experience zone. All is 100% natural though, no ‘touristy’ ingredients included.

Šašlykai - skaniausi čia. | The best meat we have ever tried.

The meat meals seem to be rated at the top of Karolis country food list. ‘Shashlyk mashlyk’ just hitched policemen invited us for perhaps the best meal whatsoever. The tea flows down our veins since Turkey times, but now we have stacked quite a bit around our bellies to keep us going for another month or so.

Azerbaijan’s dashing up

Baku pakrantė. | Baku's seashore.

‘It’s a rich country Azerbaijan’ sighs an odd georgian with a teeny tiny white envy in his voice. ‘Oh you will arrive to Baku, you will see what a georgious city it is’ the curiosity grew gradually what views would be offered. Maybe after few ‘aaws’ we had to conclude that the azerbaijanese culture is a mixture of swashed Turkish and certainly some sovietic ingredients. Suburbs are still cageboxed, whereas the old town oddly sits with contrasting new rising buildings around. Walking along the old streets you no way can avoid the popped out Flame tower architectural project. ‘We are a rich country. We have got oil’ seems like a mantra they murmur. For us it felt like some odd competition with United Arab Emirates: ‘soon we will have a building higher than the one in Dubai’ proudly claims Falsan, one of the drivers policemen. He surely knows things about money – ‘I cannot afford being just a policeman. My monthly expenditure exceeds 3000 Euros’ bragged the owner of 5 houses. ‘You need to have a business. Like I bring new German cars to Azerbaijan’. Cars are similar monsters like in Georgia. One of our couchsurfers Niko explains the logic of this gigantic vehicles purchase fashion: ‘In Europe people buy economic small cars. Here men want to prove their bravado and machismo. Often they cannot even afford it, so they take credit and get into huge debts. But then they are proud of themselves’ concluded he. He invited us for a nice cuppa or should I say for azerbaijanese cay (with lemon), but surely we been fed with an excellent meal too.

Naujasis Eurovizijos pastatas. | The new Eurovision building.

So it seems calmed but not settled conflict with Armenia regarding Nagorno-Karabach territory helped Azerbaijan to move on and do some brushing up their halls. One way or another, a vital event of Eurovision is coming, a perfect occasion to show off the super modern Boulevard so contrasting with hopefully recontructed Maiden tower and surrounding old town streets. Their dream to build up so called White City might end up in vain. ‘Where on earth we would get a million of those who could afford such an expensive area’ few people are sarcastic about it. Previous president Heydar Alyev statement „The Black City throughout centuries will turn White, clean, there will be grown flowers, and it will come to be a beautiful sight of Azerbaijan…“. Trying to surf around the project website you would be surprised and well shocked about the ambitious plans. But here they go, they’ve got oil. Will be enough rich people to populate it? And surely they do they same old mistake neglecting smaller towns and cities. Like one of the oldest city Ganja named after notorious and often compared with Shakespear but much earlier poet Nizami Ganjavi, the author of famous Layla and Majnun (Layla and Madman) poem about the tragic love. This city, where the famous poet lived all his life, having an ancient history and a potential lots to offer, apparently snoozing not surely when or if to be waken up.

Baku senamiestis, o už jo Liepsnų bokštai. | Baku old town, and behind you can see the Flame towers.

Ruzigar, another guide and coachsurfer together with his friend gave us a chilled out Sunday afternoon tour where we laughed and shared our understandings of cultures. ‘Sometimes I don’t understand, why Westerners try to pretend and know better what other cultures might need. Why cannot they simply accept. And what is wrong if we do not use toilet paper?’ a young English teacher in his well spoken English explained his point. We could nothing else but agree.

Whilst waiting for our Kirghistan visa to be made in Kazachstan consulate (cheap and quick, excellent service we’d say), we set off up North to visit Sheki. We had a slightly comical but very cultured detour at first.

Local life

Visa šeima susirinko aplankyti Dievo dovanos - svečių. | The entire family gathered to see the gift from God - guests.

Just picture that. An old Ziguliai (old Russian car) stops for us, there is a tree in a boot and a full garden inside. We place our things somewhere among the flowers, and ourselves somewhere in between everything. The driver is like some old russian comedy character, talks azeri mixing in some ‘kazyol, asyol’ (goat, dunkey) russian words. The old car is growling, and when it dies the full crowd of relatives runs towards to fix it. It must be the bad quality fuel’s fault. They invite us to their home – we cannot resist that adventure. A million of kids welcome us, the food (a rooster) is ready to be served. The dinner is over, the new round of relatives. The same old car with 11 passengers in. Breakfast: milk with 4 sugars, tea with 3. Sugar overdose. The unexpected adventure is over.

Ant stalo cukraus keletas rūšių. | Quite a few different types of sugar on the table.

The hospitality full-on tours just carried on when we got to Sheki. Tarlan, a young hotel manager, a very hospitable man, after a tea and home made jam ceremony invited us to visit his relatives. His sister is a young dentist, growing a young nearly genious girl being two already knowing how to count in Azeri, German and Russian. Her father in law caught our attention. Our Russian was certainly a key to open up the chest of personal history of artistry. He is or truth to say was a steel engravist, a master and a big talent. After collapse of Soviet Union seemed that sort of arts went out of fashion and left him jobless and letting his talent to rot. He proudly showed us his works though we heard a deep sad note by not being able to continue his work.

Sheki was all in snow and ice which surely gave us lots of space and attention by locals. Tarlan brought us to Sheki Khans Palace, where we had our ‘jaw-drop’ moment seeing all that glass masterwork where not a single nail or drop of glue been used. There has been around 40 slightly smaller palaces, but all apart this one got destroyed by Russian Empire soldiers in early 19century.

After having received our Kirghistan visas in Baku and about to make our way back to Azerbaijan – Georgia border, we were trapped in a new adventure – the wedding in Azerbaijan. Bek, our guide and the one who invited us for this experience, wanted us to take part in key parts of celebration. So the first big step to prepare for a ceremony – the village male brigade knots the legs of the ox and butcher it – the festive meat. The wedding ceremony commences with the mutton slaughter, a sacrifice to a bride. The foreheads of the bride and groom painted with blood. Treading down sharply through the plates, a bit of confetti – flower petals and rice for the abundant future, and the fiesta is about to commence. Local boys bring trays layered with fresh simply cooked meat, then the fresh shashlyk made out of just sacrificed mutton.

Pažymėta krauju nuotaka | The blood-marked bride


The wedding is little – around 300 guests only. The male and female sit at different tables. They don’t walk to each other side. Neither they stare at each other. I dare to mess up the rules and sit with the men. Female tables are calm. Women don’t drink. Men are cheerful. They do drink. Alot!

Vyrai vestuvėse sėdi prie vieno stalo, o moterys prie kito. | While men at the weddings sit at one table women have their sparate one.

Once the live folk music band is on, the dancing commences – everyone mingles up. Eventually it leads into traditional – as Bek’s aunty explains us – fights. The guests from another village are sent away, the feast must go on.

Vestuvių pribūvėja. | Women working hard for the weddings.

The week of unexpected tours and feasts – we feel like we well got to taste Azerbaijanese culture. Time to crawl to one of the trucks, and rumble back to Turkey to pick up Iranian visas.

Dictophone #3 – Azerbaijan

Next Posts