Zambia – milky beer, witches and marasmus

Having received Zambian visa ironically easily, after all back-and-forth flights over Atlantic, we finally made it to Africa. We have been waiting for it so desperately, and now crawling into the waiting area of Lusaka airport, we dropped our backpacks and ourselves onto the benches. So what is next. Have to put ourselves together and finally go out there where we wanted to be. We just couldn’t imagine getting ourselves into the capital chaos anymore, so directed exactly opposite way. Out to villages and lonely roads. Hitch hiking here is not a big deal, we are soon crammed with locals on the back on the truck, all under the wood and among sacks of maize and loaves of bread. Soon we learn here about the farmer’s countless family, local life, ups and downs.

Gražūs ir linksmi pasirodė pirmieji Afrikiečiai. Mus pavėžinusi moteris. | Pretty and happy Zambians from the first minutes. The lady that gave us a lift.

The roads cars and police people

A young lady of businesswoman posture quickly waves to get in. After having reached ten kilometre distance, the police stops us. It seems this profession could be described similarly in many countries using the same tricks and needs, let it be Russia, Columbia or the village of Africa. Fines do not exist here, only bribes depending how sinful you were at the moment of the act. Debora cannot find her driving license in her wallet, and that could get her into big financial trouble. ‘I terribly don’t want to pay them’ she sounds desperate, so the entire car team is in search of the document. It was found soon under the seat, which causes a deep relief sigh.
But many policemen on our way will be creative in being suspicious even in the fact, that ‘how on earth is possible, that the black gives a lift to a white person’. But so far we are not a trouble for ourselves neither to a driver. So far.

Visi labai smalsūs ir norintys pašnekėti. | Everyone very curious and wanting to chat.

After such a rusty beginning Deborah is happy to chat about the poor rights of Zambian women, who are not able to own the land, and the rest of the issues. She works with American organisation, so for this moment the issues will be looked after. The Zambian women will be neglected as soon as the funding will run out.

This is going to be the first night on African soil. Every time after getting to a new continent or even a country, new questions arise, how we are going to find the calm place to rest. Locals warn immediately – there are lots of national parks, which means there are hyenas, lions and elephants which can cause problems. We guess the gas against the bear would not be enough against the lion. So we decide to stay closer to villages. And after first successful night staying close to the park officers homes, we get into routine of staying close to the schools, churches, and local home gardens. It gives us a bit of an insight how local live and have a chat with them.

Witchcraft

Į kadrą įsėlinęs driežiukas. | Lizard crossing the street.

After hearing our unpractical offer to get the truck cabin for free, the drivers just looked us giving us an impression of ‘what on earth you think you are talking about’. But after a moment they stopped again, and a hand waved to us, meaning get in.’When I looked through the mirror at Karolis surprised face, I thought why not to help you. Money comes money goes.’ So we continue our couple hundreds journey with those drivers transporting white beer to the villages.

‘There is a joke’ Wezzy tells, ‘that if your friend is sick, you go to the witch, she gives something to drink or so, and then your friend is healthy again. You might think, that this is a joke, but in reality people still heavily rely on witchcraft despite the fact that education and church have a certain part in their lives. ‘Look at those trees, they are called mooleza, the leaves of those trees are used for every sort of treatment. They even heal STDs and AIDS. People don’t use condoms here, they are afraid of cancer that condoms may give. AIDS after all is a curse, so you better go to the witch to be treated. What is the advice she might give? Maybe go and sleep with a virgin eight year old girl. And if the husband dies, certainly his brother will take his place, to take away the curse. It doesn’t matter that the husband might have died from AIDS.

Žmonės maistą šildosi anglimis, kurias patys pasidaro iš vietos krūmų. Kodel ne pačius krūmus degina taip ir nesupratom. | People make their food by burning coal that they made from the surrounding bushes.

And if in the city you don’t know the local witch, you only need to look into the newspaper ads page:

Dr. Rashid from Malawi is in Zambia to solve all your problems 100% natural, you can choose the partner of your choice the same day result. Pay after success. Call 0972…

Dr. Chinyama 45 years experience will bring back lost lovers within hours, enlargment of man organ, financial. call….

Have you tried every where for help and failed: The solution is mama Faith, a woman with experience of 25 years in herbs that can solve and women problem with same day results pay after success mama Faith.

Ads from Post newspaper March 14, 2013

Even if Wezzy and Chuck are a bit silent at first, later you can hardly stop their chatter. The road is even as a table – the gift from China. The valleys and mountains are all snoozing in the heat, and the the breeze gets briefly through the window.

Milky beer

‘You probably will tell everyone and write that the truck drivers here drink strong alcohol with coca cola while they drive’, laughed they after opening yet another cocktail bottle under-covered as a simple coke bottle. Even the most complicated turns don’t seem to bother them. In fact, the alcoholics are on every corner here, called chackolua. They normally drink white beer, which looks rather like milk than the beer. The first time we saw guys with cartons in their hands, thought they drank milk, its just that it have a strange effect on them, they can hardly form a sentence. Its chibuku, according to the others, a horrible taste beer made from maze, yeast and sorghum.

Naktis mokyklos bibliotekoje. Pietų ir Centrinėje Amerikoje miegodavom šalia degalinių, o čia mokyklos kiekviename kaimelyje, tad visada esame maloniai priimami. | Night in a school's library. In Central and South Americas we slept close to gas or police stations, but here schools are at every bigger village, so we are welcomed everytime for a stay.

The truck slows down, until it stops completely. The driver preys on the police. If they are there, two of us will need to get out. If there are more than two people in the cabin, it means the driver gets extra cash. And that has to be divided between him and the official. As we don’t give any money to the driver – ant that would be unheard to the official – we need to reduce the number of the passengers. So one of us and the driver help walk through the little town.

Walking through the village you can observe the fans of the white beer society and loud woman selling fish and other things in the kiosks. Some compassion wave follows us. Nianja language is still like a bubbling pot for us, so the drivers helper explains the content of the sorry sorry sorry and of what follows. They inquire whether the mosquitoes were after me. Huh, how to explain that might be them or bugs in Brasil caught up and made those nicely lined awful bubbles on the hands and legs. To explain the trip becomes harder and harder, so we only tell we are on the way home to Europe by land.

Marasmus

Bibliotekoje: Marasmus - kūno išsekimas dėl maisto trūkumo. Simptomai: Visada alkanas, plonos išvaizdos, nervingo žvilgsnio, didelis pilvas ir seno žmogaus veidas.

Wuzzy and Chuck go very slowly as they stop now in every village to supply it with the desired chubuku. So after finally seeing a school in the distance, we decide to get out. The sun was setting and we needed to pitch the tent before the dark comes. The random guy comes to us and promises to lead us till the school, and so rightly does it. The school teachers listen attentively what on earth we are doing in this gods forgotten village, and instead of allowing to pitch the tent in the garden, they offer us a heart of the knowledge – the library. The school teachers houses are as good cement quality like school which you can distinguish from the mortal ones. To a job teachers go like to a special event, all dressed up in silk attire. We guess, despite not the big salary, they are the wise people of the village and the only ones to bridge the locals to the outside world.

Oras vėsus, o mašinų nėra per daugiausia, tai kam gi sėdėti. Pirmasis kontinentas, kuriame daugiausia tranzuojame eidami, o ne stovėdami. | Cool weather and a few cars, so why to sit waiting. It's the fist continent that we are walking while hitch-hiking.

In the library we quickly settle cozily on the carpet, and look through the books and pictures on the wall. There is one that attracts our attention. The drawn boy in the picture is with a big belly and old man face. Marasmus – its a physical exhaustion, or malnutrition in this case, might be quite a common thing. The porridge of maize, called nshima, might be a fulfilling the hungry stomachs but not nutritious at all. So locals are taught that nuts, dark greens and vegetables with oil needed to be wholesome. It seems the education works well, as the greens and tomatoes can be easily and cheaply bought everywhere. We follow their advice carefully.

In Zambia we got the feeling of a necessity to walk. We wake up in the morning, the sun shines over the fresh green hills and bright red soil, and we just walk and walk. We sit down to have a rest in the shadow near the tomato seller shed, we buy a home cooked donut and we proceed further.

Zambija – pieniškas alus, raganos ir marazmas

Su Zambijos viza pasuose kone įšliaužiame į oro uosto laukiamąjį, ir krestelime ant suolų. Kas dabar? Mes taip laukėme Afrikos žemės, o dabar jau tvirtai stovėdami ant jos, nebežinojome, kur toliau. Susikaupiame. Ne, į sostinę tikrai netrauksim, nes didmiesčių klegesys ir šaltumas jau gerokai įkyrėjęs, tad sukame į kitą pusę, tolyn nuo Lusakos. Regis nuo pat oro uosto vartų, autostopas kone maloniausia dalis – įkalbinėti vairuotojų daug nereikia, tad jau greitai barškam kokio sunkvežimėlio gale drauge su dar 7 pakeleiviais, apkrauti lentomis ir įsigrūdę tarp duonos kepalų ir kukurūzų miltų maišų. Čia prasideda pirmosios pamokos apie Zambijos žmonių gyvenimą, gausią šeimos sudėtį, jų sunkumus ir pasididžiavimus.

Gražūs ir linksmi pasirodė pirmieji Afrikiečiai. Mus pavėžinusi moteris. | Pretty and happy Zambians from the first minutes. The lady that gave us a lift.

Keliai mašinos policininkai

Debora, jauna dalykiška moteris, energingai mums rodo rangytis į automobilį. Nepavažiavus nė dešimties kilometrų, stabdo policija. Apie ją, kaip ir tikriausiai kituose kraštuose – tebūnie Kolumbija, Kirgiztanas, Rusija ar atokus Afrikos kaimelis – galima valandų valandas pasakoti vaizdžiai. Šįkart Deborai gali būti riesta nejuokais, nes ji šniukštinėdama savo papūstoje piniginėje, niekaip negali rasti savo teisių. ‘Ak, kaip nenoriu jiems mokėti pinigų’. Baudos čia neegzistuoja. Egzistuoja pakišos, priklausančios nuo tavo nusidėjimo lygio. Nerasti teisių, tai jau rimtas nemalonumas, tad policininkų keliais tūkstančiais kvačų nepapirksi. Laimei, įnikus jau visam ekipažui ieškoti prapuolėlių, radus jas po sėdynėmis, įtampa atslūgsta. Greičiausiai prie nieko daugiau prisikabinti nebus. Nors kūrybiškumas ar įkyrumas – kaip pavadinsi, taip nepagadinsi – čia kaip ir visame pasaulyje standartinis. Kai kada krovinys įtartinas, kai kada azungu (baltasis zambijoje ir malavyje) nežinia kaip gali būti vežamas juodojo. ‘Niekaip nesuprantu, kaip jus gali paimti juodasis, ir dar už dyką’. Kol kas policijai pernelyg neužkliūnam, o ir vairuotojas dar nenukenčia nuo tokių pakeleivių. Tik kol kas.

Visi labai smalsūs ir norintys pašnekėti. | Everyone very curious and wanting to chat.

Po tokios nejaukios įžangos, moteris džiugiai pasakoja apie savo darbą nevyriausybinėje organizacijoje, kurioje ji kovoja už moterų teises Zambijoje. Žemės moteriškosios atstovės negali turėti ar įsigyti (juk paveldi tik sūnūs), tad šioje srityje darbo daug, o darbininkų maža. Organizacija – kaip ir beveik visos organizacijos, kol kas deja išsilaikančios tik gerųjų vakarų dėka – amerikietiška, tad už moteris kovojama tikriausiai bus tol, kol bus vakarietiškų pinigų.

Tą vakarą pirmoji nakvynė Afrikoje. Kaskart papuolus į naują kontinentą ar šalį, iškyla klausimas, ant kokio akmens dėsime galvas. Vietiniai iškart perspėja – čia daug nacionalinių parkų, saugokitės liūtų, hienų ar dramblių. Iškyla naujas baimių aspektas greta meškų, gyvačių ar piktų žmonių. Su liūtais dar nebuvome susidūrę, ir greičiausiai lokiams skirto dujo balionėlio gali nepakakti. Anot vietinių patarimų, kol kas glausimės kaimeliuose. Tad pirmoji sėkminga naktis prie pareigūnų namų, prižiūrinčius parkus, mus paskatina ir toliau sėkmingai ieškoti nakvynės prie mokyklų, bažnyčių, ar vietinių žmonių kiemuose. Zambijoje žmonės nuovokūs, paslaugūs, ir gerbiantys asmeninę erdvę. Esame giliai nustebinti ir sužavėti.

Raganos

Į kadrą įsėlinęs driežiukas. | Lizard crossing the street.

Išgirdus pasiūlymą mus įsimesti į savo sukvežimio kabiną nemokamai, vairuotojai gūžteli pečiais, maždaug, kas čia per naujiena. Tačiau vos pajudėjus kelis metrus, sustoja. Ranka moja, suprask, pareikit, priimsim. ‘Pamačiau Karolio veidą per veidrodį ir jo skėstelėtas rankas ir pagalvojau, kad kodėl nepadėjus. Pinigai ateina ir išeina‘. Gerų žmonių derėjimo metas prasideda.

Iš pradžių pasikeitę keliomis kur kaip kada frazėmis, nebyliai laukiam pokalbio gilesnio tęsinio. O jam kaip iš gausybės rago atsivėrus, vos tą ragą galim benulaikyt.

‘Yra toks juokas‘, Vezis kikena, ‘kad jei tavo draugas serga, tu nubėk pas burtininką, išgerk žolelių arbatos už jį, ir tavo draugas pasveiks’. Jums gal atrodys ir naivu, tačiau žmonės čia pasitiki burtininkais labiau nei gydytojais. ‘Štai šitų medžių, vadinasi muleza‘ – mosteli ranka į pravažiuojamus medžius, Vezis – ‘lapai yra vaistas nuo visų ligų. Padarys užpilo ir gydys nuo AIDS‘. Sargių žmonės bijo, mat jie gi sukelia vėžį. Ir apskritai AIDS tai yra kažkieno užkeikimas, tad reikia nueiti pas burtininką, o šis jau padės. Ką gali patarti burtininkas? Nusiųs permiegoti su aštuonmete. Jei jau vyras mirė, tai brolis tikrai permiegos su brolio žmona, juk reikia užkeikimo atsikratyti. O jei kartais žmonės miestuose negali lengvai rasti tokių kiekviename kaime gyvenančių burtininkų, tereikia pasiskaityti laikraštį, kuriame platus pasirinkimas gelbėtojų, ir visos jūsų bėdos tą pačią dieną išsisklaidys kaip rūkas.

Žmonės maistą šildosi anglimis, kurias patys pasidaro iš vietos krūmų. Kodel ne pačius krūmus degina taip ir nesupratom. | People make their food by burning coal that they made from the surrounding bushes.

Daktaras Rašidas iš Malavio atvyko į Zambiją išspręsti visų jūsų problemų 100% natūraliai, galėsite pasirinkti kokį norite partnerį tą pačią dieną. Užmokestis po rezultato. Skambint 0972….
Dr. Chinamaya padidins jūsų organą ir finansus, ir sugrąžins mylimuosius per kelias valandas.
Gal bandėte kreiptis visur ir niekur nepasisekė? Mama Faith yra jūsų atsakymas ir išspręs visas jūsų problemas tą pačią dieną.
(Iš Post laikraščio skelbimų)

Nors iš pradžių Vezis ir Čakas gal kiek nekalbūs, tačiau ilgainiui jie kad įniko aiškinti ir kitus kasdienybės vingius, kad sunkiai jau buvo besustabdomi. Kelias it stalas – Kinijos dovana, kloniai ir kalnai ramiai sugulę atokaitoje, o per langą mums vis įpučia gaivaus oro. Ko daugiau norėti.

Pieniškas alus

‘Jūs tikriausiai visiems pasakosit ir rašysit, kad mes važiuodami gurkšnojame stiprų alkoholį skiestą kokakola‘. Mūsų nuostabai net ir vingiuoti kalnų keliai jiems atrodė veikiau kaip žaidimas. Girtuoklių, o kitaip čakolua, galima pamatyti kiekviename skersgatvyje. Žmonės čia dažniausiai geria baltą alų čibuku, pagamintą iš kukurūzų ir sorgo, ir anot vieno sutiktojo baltojo, klaikaus skonio. Iš pradžių mums atrodė, kad vyrai čia įsikibę į kartonines dėžutes pieno, tik ko tai jie kalba nerišliai ir akys sunkiai randa mūsų veidus. Ne pienas čia, ir ne kefyras, o alus, skaninantis nebeskanią žmogaus kasdienybę.

Sunkvežimis sulėteja, kol visiškai išjungus variklį, pradeda riedėti, o vairuotojas akylai stebi, kas bus už kampo. Policijos yra, tad vienam mūsų ir jo pagalbinkui tenka ridentis iš mašinos ir eiti per kaimelį pėsčiomis. Jei kabinoje bus užklupta daugiau nei du asmenys, bus vairuotojui riesta, mat greičiausiai taip jis prisideda vieną kitą kvačą (zambijos pinigą) prie savo atlyginimo. O kaip gi taip nepasidalinti su pareigūnu? Nevalia, dalintis reikia. O kadangi mes važiuojame veltui, ir vairuotojas neturės kuo dalintis, einam pėsčiomis. Visa laimė, nes kaimyninis sunkvežimis buvo nubaustas už tokį nedraugiškumą.

Naktis mokyklos bibliotekoje. Pietų ir Centrinėje Amerikoje miegodavom šalia degalinių, o čia mokyklos kiekviename kaimelyje, tad visada esame maloniai priimami. | Night in a school's library. In Central and South Americas we slept close to gas or police stations, but here schools are at every bigger village, so we are welcomed everytime for a stay.

Einant per kaimelį, jau gali matyti baltojo alaus draugijos mylėtojus bei balsiai tarškančias moteriškes, kioskeliuose pardavinėjančias žuvį ir kitas smulkmenas. Einant vilnija užuojautos banga. Niandžia kalba mums kaip burbuliujantis fontanas, tačiau mūsų kabinos kolega mielai verčia užuojautos turinį. Nuo Brazilijos laikų, kur sukando nežinia kas – uodai ar kažkokie vabalai – kojos ir rankos buvo nusėtos tvarkingomis eilėmis raudonų paburkusių burbulų. ‚Ojei, čia uodai taip?‘ Galvas linguoja, sudejuoja tiek vyrai tiek moterys, o keliems išsprūsta pyškinamas´sori sori sori‘ (atsiprašau). Ak, kad jie tik žinotų, kad ne Afrika šįkart atsakinga už užpuolusius niežulius. Bet visiems pasakoti mūsų painią kelionės istoriją darosi sunkiau. Todėl apsiribojame tik ateities vizijomis. Keliaujame žeme namo į Europą. Oho! Jiems kelias iki sienos atrodo ilgas ir nepakeliamas, kur jau ten tolyn. Bet burbulai padeda kad ir akimirkai, pasibendrauti su vietiniais.

Marazmas

Bibliotekoje: Marasmus - kūno išsekimas dėl maisto trūkumo. Simptomai: Visada alkanas, plonos išvaizdos, nervingo žvilgsnio, didelis pilvas ir seno žmogaus veidas.

Vuzis ir Čakas rieda labai lėtai, mat kieviename kaimelyje sustoja pristatyti taip trokštamo ir troškulio malšinančio pieniško alaus, tad mes užmatę, kad netoliese yra mokykla, paliekam vairuotojus toliau kaimams džiaugsmo dalinti. ‘Nuvesiu jus prie mokyklos’, pažada ir pažadą išpildo pilnai visai atsitiktinis žmogus. Nulydi mus prie mokytojų namų, kurie visada gražesni, didesni, cementiniai, o ne kaip paprastų mirtingųjų moliniai. Šiaip mokytojai pamokoms rengiasi kaip į šventę, dažniausiai šilkiniais įvairiaspalviais marškiniais, ir visada atrodo labai pasitempę. Mokytojai – matyt kaip ir derėtų būti – gal ir ne turčiai, bet pagarbos sulaukiantys išminčiai ir žinių skrynios. Kol Afrikos kaimuose internetas – kaip tolimas sapnas – mokytojai yra vieninteliai tarpininkai su anuo – neafrikiniu – pasauliu. Atidžiai išklausinėjami, kas esame ir su kuo valgomi, mes įleidžiami į pačią mokslo šerdį – biblioteką. Klausėm tik apie kelis metrus žemės palapinei, o jie nakčiai mus paliko prabangiai įsitaisiusius ant kilimo tarp knygų ir paveikslėlių. ‘O kaip – jums dušo nereikia?’ klausia mokytoja nužvelgdama mus dulkėtus. Jei yra šulinys, ryt semism vandens ir nusiprausime’ nenorėdami papildomo rūpesčio sukelti aiškiname. ‘Oj, mes tai užmigti negalėtume, jei nenusimaudytume kas vakarą’ akimirksniu pasijutome it didžiausios rašalo dėmės. Še tau Afrika, še tau vandens stoka. Žmonių drabužiai šviesūs ir skaistūs, namai tvarkingi, išpuoselėti.

Bibliotekoje akį patraukė paveiksliukas ant sienos su vaiku dideliu pilvu ir užrašu marazmas. Marazmu sergantys anksčiau atrodė kai kurie politikai ar biurokratai, o čia štai patarimai, ką daryti, kad fiziškai neišsektų, o kitaip neįgautų to marazmo, vaikai. Vietiniai čia dažnausiai valgo košę, ir jiems atrodo, kad jos turi pakakti, juk užkemša tuščią gurgiantį pilvą. Tokie marazmo kankinami vaikai yra per mažo svorio, senolio veido bruožų ir didelio pilvo. Anot paveiksliuko, ir regis jie labai vaizdžiai ir paprastai moko vietinius žmones prižiūrėti savo maistą: dar reikia tamsių žalumynų, riešutų, aliejaus ir valgis jau pilnavertis. Ironiška, bet tokios mokomosios priemonės turėtų kabėti ir kai kurių anglų namuose, vaikus maitinančius keptomis bulvytėmis.

Oras vėsus, o mašinų nėra per daugiausia, tai kam gi sėdėti. Pirmasis kontinentas, kuriame daugiausia tranzuojame eidami, o ne stovėdami. | Cool weather and a few cars, so why to sit waiting. It's the fist continent that we are walking while hitch-hiking.

Matyt edukacija vyksta puikiai, mat kaimeliuose tikrai pigiai gali nusipirkti žalumynų, pomidorų, ir riešutų. Mes iš paskos vietiniams paprastai prižiūrim savo racioną. Marazmo tikimės neįsigyti.

Jau Zambijoje mes pajutome tą nenumaldomą norą eiti. Atsikeliam iš ryto ir einam. Pravažiuoja viena kita mašina, o mes einam. Keliam ranką aukštyn, mašina sustoja, pameta kilometrą kitą, o tada vėl tolyn neratuoti batuoti pereiname ne vieną kaimelį, sustojam poilsiui prie pomidorų pardavėjo, nusiperkam centus kaštuojančią spurgą, ir kiūtinam tolyn. Skaisčiai žalios kalvos ir banguojančios smilgos, raudona žemė ir ramybė, ryto vėsa kelia nat kojų, ir atrodo galėtum eiti ir eiti į kitą pasaulio kraštą.

Video #24 – South America

Next Posts