Kirgizstanas: žieminiai gamtos pokštai ir trys savaitės Tianšanio kalnų šaly

Tamsiai rudi plotai žemėlapyje reiškė, kad keliaujame kalnų kraštan, kur perėjos net ir pavasarį gali būti sunkiai sniegu dengtos, tad per sieną žengėm bent savaitei likus iki Kinijos vizos galiojimo pabaigos. Oras pataisė mūsų planus, ir nors ketinome čia pabūti septynerias dienas, mes šalyje užsibuvome kone mėnesį.

Kelias Oš-SaryTaš veda pro Tian Šanio kalnus siekiančius 7500m.| The fantastic Osh-SaryTash road goes through Tian Shan mountains that reach 7500m.

Karo nukankintas Ošas

Vos perėjus bene vieną svetingesnių ir ‘bepopierinių’ sienų – Kirgiztanas turistams bei keliautojams atvira šalis. Suspėjom suploti mūsų tradicinę sėkmės gestų kombinaciją, ir mums sustojo mašina tamsintais langais. Akimirka pasvarstyti, ar galime pasitikėti už vairo sėdinčiuoju, ir mes – tikriausiai daugelis būtų pasielgęs kitaip – sėdėjome toje mašinoje. Aldynbekas (regis daugumos kirgizų vardai baigiasi ‘bekais’) kalbėjo lėtai, tačiau turėjo aštrų jumoro jausmą ir paslaugią sielą. Sužinojęs, kad ketiname traukti Sary tašo ir Kinijos link, jie negalėjo leisti mums neaplankyti Ošo, vieno iš seniausių miestų. Savo mašina jis apsuko keletą ratų, vis mosteldamas ranka į namus-nuodėgulius. ‘Atsimenate 2010 metų vasaros karą? Tai čia jo likučiai’. „O pats ar dalyvavote kare?’ drįsom teirautis. ‘O kaip gi kitaip. Juk už tėvynę kovojom. Va čia buvo uzbekų namai. Ten irgi. O ten parduotuvė’ vis rodė kiaurais apjuodusiais langais vaiduokliškas sienas. ‘Jie mat norėjo autonomijos. Ir patys konfliktą įžiebė vieną naktį. O mes tik parodėm atsaką. Buvo baisu. Bet mes esam demokratiški, ir demonstruojam, jei kas mums nepatinka’ gyrėsi jau kelintą prezidentą nušalinusių tautiečių atstovas. Mums teliko tikėti pirmųjų lūpų atseikėta informacija. Vėliau naujieji bičiuliai prancūzai, dirbantys tarptautinės organizacijos Acted vardu Kirgiztane, kiek pakoregavo mūsų įgytas žinias. Vienas jų uždavinių – padėti atstatyti nugriautus ir sudegintus uzbekų namus ir parduotuves. Anot jų, kirgizai pastaruoju metu tapo nacionalistais, ir jau nebegali girtis, kad taikiai sugyvena su dar gerokai virš pusšimčiu kitų tautų. Jiems nebepatiko nuo senų senovės pasienio mieste gyvenantys uzbekai, jų klestintis verslas, tad sumąstė nubausti sėkminguosius ir perimti verslą patys. Žinoma, narkotikų verslą irgi. Tad Oše galima pastebėti nemažai mašinų-monstrų, o savininkų pajamos atplaukusios nešvariausiais kanalais.

Vaišinęs ir viešbutį mums nupirkęs begalinio dosnumo policininkas Aldynbekas Ošo mieste | Very hospitable policeman Aldynbek in the city of Osh

Aldynbeko karšti patriotiniai jausmai sunkiai siejosi su romiu jo būdu, o dar labiau su jo profesija ir šeimyniniu gyvenimu. Nors apsirengęs treninginiais drabužiais, Aldynbekas – policininkas, ir jo šeima tuoj susilauks pirmagimio. Jo paslaugumas tą ir kitądien gausiai liejosi per kraštus. Nors visą miestą dengė storo rūko apklotas, jis energingai mus pasivadino ant centre pūpsinčio Suleimano kalno, pagarsėjusiu ne tik vietinio jaunimo pasimatymais, bet ir musulmonų piligrimiškais žygiais ir maldomis už vaisingumą. Po valandos kitos mes jau užtempėm savo kuprines aukštai į paprastą viešbutuką, kurį jis mums tiesiog užsakė it savo seniems geriems draugams. Negalėjom atsisakyti ir azijietiškos virtuvės patiekalų, nukrautų restoranėlyje, kuriame uždaruose kambarėliuose jaukiai pasisėdėjo šeimos ar draugų rateliai.
Kitą rytą jis punktualiai jau buvo prie musų durų, kad galėtų pavežėti mus už miesto. Pakeliui užsukęs nupirkti vietinio greitmaisčio – samsų, jis mus pavežėjo gerokai už miesto – į pačius kalnus, kol gailiai sudejavo, kad baiginėjasi benzinas. Mums jo gerumo jau ir taip buvo gausiai gausu, tad išsiskyrėm it seni geri draugai, mes patraukėm tolyn į kalnų perėją, o jis atgal pas šeimą.

Iškyla Tianšanio kalnuose

Į Erkečtamą – miestelį Kinijos pasienyje – nusprendėm traukti tik kitą dieną, todėl tąnakt norėjom likti kažkur slėnyje. Kol dairėmės, kas dar galėtų mus pavežėti, kirgiziškom kepurėm apsimaukšlinę betriukšmaujantys vyrai ir moterys pradėjo mus vadintis į autobusiuką – jie mus pavežės iki vieno miestelio.

Jie mat važiuoja ten sudalyvauti jų pažįstamos mirusiosios metinėse. Pasirodo, kad kirgizų laidotuvės suteikia šeimai papildomų nervų ir piniginių sąnaudų. Kadangi tai proga susirinkti giminaičiams iš įvairių užmirštų kampelių, o kai kuriems – pavyzdžiui pavydesniems kaimynams – tiesiog pasmalsauti ir sukurti vieną kitą paskalą – šeima turi pjauti aviną ir arklį. Vėliau kiekvieną ketvirtadienį visą mėnesį jie pjauna dar po gyvulį. Galiausiai yra vieno mėnesio, kelių musulmoniškų (tarp jų ir Ramadano) ir metinių proga. Kiekvienąkart sugužėjus naujiems sveteliams, tenka dengti stalus ir gausiai pamaitinti išalkusiuosius, kad šie jaustų, jog mirusysys galėjo sau leisti numirti deramai. Pašnekovai tvirtino, kad kai kurie pradeda kaupti lėšas mirties puotai gerokai iš anksto, kad giminaičiams būtų kuo mažiau papildomo streso. Islamiškajam braižui tokios tradicijos svetimos. Nuosaikieji musulmonai pasirodo pradėjo drausti tokias sekinančias kultūrines apraiškas. Šalia Ošo esantis veik musulmoniškas kaimelis teleidžia tokiai progai paskersti aviną vienąkart.

Vestuvės sakoma turi kur kas mažiau vargo. Susituokiama ir švenčiama vienąkart. Tačiau kirgizai turi vis dar gajų kitą paprotį – nuotakos vagimą, atliekama daugiausiai iš praktinių paskatų. Mat tokiu atveju vyro giminei mokėti duoklės nereikia. Kartais mergina iš anksto žino, kad ją ‘vogs’, ir jos mylimasis išvengia papildomų, gal ir neišgalimų, išlaidų. Tačiau kartais gali nutikti ir kitaip. Bėda ta, kad jei mergina su vyru pasilieka name po tamsos, vėliau ištekėti jai nebelieka galimybių. Nuotaikos išvogimo atveju tėvai nori nenori turi susitaikyti su tokiu įvykiu, antraip ištiktų visiško dukros nenutekinimo dalia.

Mus metines gerbti riedančių ir degtine vaišinusių kirgistančių draugija | Th Kyrgyz people went further to celebrate the annual commemoration of their friend's death

Mus metines gerbti riedančių ir degtine vaišinusių kirgistančių draugija | Th Kyrgyz people went further to celebrate the annual commemoration of their friend's death

Paliekant vietinių pasakojimus apie kirgizų papročius kitam kavos puodeliui, mes su linksmaisiais – keista, kad jie važiavo į mirties minėjimo metines – kirgizais atvažiavom iki mums į akį kritusio slėnio.

Jų klykiantis ir jau iš anksto alkoholiu atsiduodantis autobusiukas nulingavo tolyn, o mes prisėdę ant medinio suolo-stalo, gurkšnojome arbatą svarstydami, ką geriau nuveikus. Kol arbata garavo, mes ‘medžiojome’ mažučio šeimininkės sūnaus portretą – jis murzina burna, bet smalsiomis akimis vis lįsdavo lauk, kad galėtų stebėti keistos išvaizdos padarus.

Šeimininkė kukliai prisiartinusi atskleidė savo verslo idėją, kuriai tereikia vieno – investicijų.

Smalsūs vietiniai vaikai | Curious local kids

Smalsūs vietiniai vaikai | Curious local kids

Mat visai netolies teka kalciu praturtintas šaltinis, kurio supylimo į butelius gamyklėlei ne tiek daug ir reiktų. ‘Ar žinote, kodėl korėjiečiai tokie mažiukai? Nes jiems trūksta kalcio’. Mūsų keliautojiškas biudžetas ir pažįstamų verslininkų stoka buvo beviltiški jos verslo pradžiai. Vis tik vėliau prisipylėm sklidinas pūsles to ypatingojo vandens.

Iš to gausybės rago įstabių vietų nakvynei turėjome galų gale išsirinkti bent vieną. Dieną naktį ošė upės srovė, iš abiejų kraštų mus supo aukštos kalnų keteros, o kažkur tolumoje stovėjo vienišas namelis. Iš jo tikriausiai ir bus tas senolis ilga žila barzda, su kuriuo mes draugiškai susimojavom. Surentę nakčiai namus, palikom palapinėms prižiūrėti kuprines, o patys išsirengėm aukštyn į kalnus.

Lipom stropiai, o mūsų taikinys – smailiadantės uolos užsispyrusiai neartėjo. Ilgainiui kai iš palapinių teliko maži tamsiai žali lopinėliai, mes pradėjom į akmenis kibti ne tik kojomis, bet ir nagais ragais.

Tianšanio vaizdai | Tian Shan views

Tianšanio vaizdai | Tian Shan views


Seniai jau buvom išbandę save tokiam slidžiam iššūkiui, nebent dar Škotijoje, kai repeškojomoės Skai salos kalnais. Vakaro laužas, žvaigždėtas dangus ir skalsi košė mums buvo atlygis už iki tamsos įvykdytą užduotį.

Penkios dienos pūgos žarstomam Sary Taše

Jau kitą dieną mes pakilia nuotaika išsiruošėm į Erkečtamą, nė nenutuokdami, kad iki jo taip niekada ir nenukaksime. Snieguotais serpentinais kildami vos kvėpuojančiu sunkvežimiu ir pusnyse stringant pirmojoje perėjoje, darėsi kiek neramu, kiek laiko užtruks kita – regis daug sudėtingesnė – kelionės dalis. Sunkioji mašina įveikusi pirmąją dalį ties Sary Tašu pasuko Tadžikistano link. O mes visai nubalusiame, dviejų gatvių miestelyje iškart buvo pakalbinti vietinių. ‘Kelias uždarytas jau tris dienas’ perspėjo jie. ‘Kada planuojama jį nuvalyti?’. Kuklios degalinės vadybininkas, parduotuvėlės savininkė ir kiti praeviai tik kraipė galvas.

Likus 80km iki Kinijos sienos kalnų kelias buvo užsnigtas ir savaitę uždarytas. Štai jo pabaiga. | 80km to China's boarder the mountain road was closed due to the blizzard. Here is its end.

Skirtumas tarp dangaus ir žemės mažėjo, ir mes miestelio gale pamatėm, kad keliu vargiai ir patys bepraeitumėm. ‘Tik negalvokit leistis pėsčiomis’ įspėjo vietinis išminčius. ‘Prieš kelis mėnesius du užsieniečiai vaikinukai pasiryžo tokiam iššūkiui, ir vienas iš jų pakeliui sušalo negyvai’ pagąsdino mus. Pasidairę gal kur statytis palapinę, vis tik nutarėm pasidairyti žinių miestelyje. Beinant keliu nakvynės pakvietė vietiniai vyrai. Bet kol jų laukėm grįžtant iš užeigos, mus į savo namą užkvietė gudri kaip lapė vietinė anglų mokytoja. Bėda ta, kad mes laiku nesusivokėm, kad šis kaimelis palankus turistų dolerio medžioklei, ir tikėtis tokio nuoširdaus svetingumo kaip Irane, Turkijoj, ar Azerbaidžane neturėjom teisės. Sumokėję išryt išzyzusiai mūsų galvas šeimininkei už guolį ir vakarienę, ryte jau patys ieškojom kitos pigios pašiūrės. Pūga nė neketino rimti, tad suradę kitus namus, mes nosį lauk kišdavom tik tualeto reikalų prispirti. Kaskart sugrįždami pasižiūrėdavom į vienas kitą, ir mūsų susirūpinę veidai tik varė vienas kitą nežinion.

Nors kitą dieną saulė pradėjo tirpdyti į ją atsisukusius stogų kraštus ir mūsų nuotaikos ir viltys užkilo su po kalnų viršūnes besiridinėjančia saule, vis tik kelio valymo darbai vilkosi lėtai. ‘Net kai kelią nuvalys, teks sulaukt iš kitos pusės sunkvežimių ir mašinų, kurie ten strigę jau kelias dienas’. Gelbėjimo tarnybos išalkusiems dalino duonos, o mes svarstėm kaip baigiantis degalams jie pajėgs šildyti automobilius. Mes šiuosyk sėkmės vaikai – užstrigę tik šildomuose vietinių namuose, kur kas kelios valandos šeimininkė iš naujo verda arbatą, iš spintelės išima namines uogienes ir pačių keptą duoną.

Vietiniu namuose | Inside the locals home

Norėdami būti arčiau veiksmo, iš tolimiausio kaimelio krašto mes ir vėl persikraustėme į kitus namus, šįkart ‘nemokamai’ užkviesti vieno vietinio gyventojo. Vis tik viešnagės pabaigoje mes suvokėm, kad ir čia teks sukrapštyt savo centus, ir apdalint jais turistų kraujo ištroškusius. Na ką gi, Kirgiztane patyrėm dvejopą svetingumą. Buvom pamatinti ar priglausti it pagarbūs svečiai, o turistiniame miestelyje galėjom patirti, kaip europiečiai bet kokiose aplinkybėse vietinių požiūriu nešiojasi užantyje aukso luitus.

Vis tik kraštovaizdis čia buvo išties kvapą gniaužiantis, kuriuo galėjom medituoti tas kelias laukimo dienas.

Pamyro kalnai | The mountains of Pamyr

Tolumoje link tadžikistano Pamyro kalnai bolavo ir kvėpavo didybe, o galbūt sunkiau alsavome mes patys aukštikalnėse pasikeitus slėgiui. Sniego laukai glūdėjo niekieno nepaliesti, tik kur ne kur matėsi kaži kokio žvėrelio, nutipenusio į tolius, pėdsakai. Saulėlydis nekankino akių savo skaistumu, o paskutiniai spinduliai paslaptingai prasiskverbdavo pro kapinių paminklus. Tyla įsivyraudavo vos sulaikius kvėpavimą, ir mes ilgai dar ganėm savo akis numelsvusiose ir nurausvusiose viršūnėse.

Netikėti kelionės horizontai

Sudužus mūsų paskutinei vilčiai patekti į Kiniją iki kovo 23 dienos, mums teko kurpti naują planą: ruoštis į Biškeką naujoms Kazachstano ir Kinijos vizoms gaminti. Tik sugrįžus į Ošą mus pasitinka ‘džiugi naujiena’ – kelias iš čia į Biškeką uždarytas, ir į sostinę pakliūti galima tik nepigiu oro transportu. Ginklavomės kantrybe, o tuo tarpu koučserferio Prado namuose vakarienę valgėm su Acted ir Usaid organizacijose besidarbuojančiais prancūzais ir amerikiečiais, Kirgiztane dirbančiais vietinių gerovei.

Issyk Kul


Kalnų kelias nuo sniego lavinų galų gale buvo išvalytas, ir mes sunkvežimiu it vijurku jau skrodėm perėjas, kai kur turėdami išlaukti naujų kiek mažesnių griūčių valymo darbų pabaigos.

Biškeke iš pradžių manėm praspruksim į Kazachstaną su Kirgiztano viza, daryta Kazachstano konsulate Baku. Būtumėm ir išsisukę, jei viza būtų dvikartinė. Teko grįžti į sostinės kiek nutolusį Kazachstano konsulatą ir laukti vizos su visais žemiškaisiais. Belaukdami nudardėjom vieno gražiausių matytų ežerų Isyk Kulio link, įtūpusio tarp sniegakepurių kalnų. ‘Čia kažkada prie ruso į šią teritoriją įleisdavo tik su leidimais. Mat čia buvo randama uranijaus’ mostelėjo į vieną šlaitą vienas vairuotojų.

Igoris

Igoris po 'naktinio vakarojimo' paliko savo akinius. | Igor left his glasses after the 'party' we had.

Ketinom pasiilsėti prie vietinių pasididžiavomo – Isyk Kulio ežero bent kelias dienas. Vieną vakarą išlipę ‘vidury niekur’, mes besigrožėdami žvaigždėtu dangumi rentėme palapines ir ieškojome malkų laužui. Netikėtai pakrante sujuodavo besiartinantis šešėlis. ‘Nu da, ja dumal ja odin zdes ramantik, o vot kazhetsia i net’ (‘Na taip, aš maniau esu vienas čia romantikas, o pasirodo, kad ne’ (ru.) it iš kokio rusų filmo nukritęs Igoris – kiek komiškas personažas, garsiai kalbėjo atkepurnėdamas drėgnu ir mėnulio šaldomu krantu. Jis kaip mat išsitraukė naminio obuolinio vyno, stiklines, ir įpylė mums uošvienės pagaminto gėrimo. Vynas išties buvo skanus. O Igoris jau sunkokai rinkdamas žodžius, pasakojo savo istoriją. Tik nepagalvokite, kad Igoris – tai koks prašalaitis alkoholikas. Jo tvarkingi drabužiai, akinukai, inteligentiška ir išmintinga kalba išdavė jį esant tik momentinės nuotaikos pagautam. Jo žmona mat išvijo iš namų. Vėliau savo žmoną jis minėjo pačiu gražiausiu žodžiu, o į šį rojaus kampelį – manydamas kad čia nieko nebus – atėjo savo minčių paganyti. ‘Numirti norėčiau čia’. Neužilgo mes Igorį jau vertėm į vieną mūsų palapinių, ir klojom striukėmis, kad per naktį nenušaltų. Ryte matyt iš gėdos neturėjęs kur dėti akių, save vadinantis kompozitoriumi, vyras buvo matyt iškepurnėjęs pas savo ne už mylių gyvenančią tetą. Akinius paliko ant akmens. Jie ir likę tušti obuolinio vyno buteliai paliudijo, kad vakar nakties apie gyvenimo filosofiją vykę pokalbiai – nėra susapnuoti.

Kazachstano link

Kur Žiema vasaroja. | Where Winter sleeps.

Biškeke sužinojom, kad Kazachstane Kinijos vizą pasidaryti beveik neįmanoma. Lieka Biškekas. Liusi, puikiai rusiškai kalbanti kinietė, pažadėjo mums iškvietimą, tačiau su konsulu mums teks kalbėtis patiems ir aiškinti, kodėl mums vizos reikia greitai, antraip turėsim bėdų su persisvečiavimu Kirgiztane. Įdomiausia, kad Liusi – tai ta pati kinietė, kurios paslaugas jau anksčiau mums siūlė vienas mus pavežusių vairuotojų. Tada nesuspėję sugriebti jos telefono numerio, mes vėl netikėtai su ja susidūrėme vėliau. Dar pusę savaitės, ir turėsim išlauktąją rankose.

Tik atgavus pasus, mes išsyk nudūmėm Kazachstano link. Daug vilčių nebedėjome. Turguje supirkome paskutinius pigesnius [nei Kazachstane] pirknius, ir jau turėjom riedėti maršrutka iki tranzavimo trasos. Bepirkdami susizgribom, kad smulkiųjų nebeužtenka. Dairėmės į gatvę, gal kur mėtysis mums taip reikiamas dešimties somų geležinukas. Netikėtai pakelta ranka, ir , ir iš miesto mus paėmė miela šeima. Jauna moteris, su kūdikiu ant rankų niekaip nenustojo gėrėtis tokiais mūsų atliekamais žygdarbiais, vaišino ką tik nuo akmens dar šiltute duona, ir išsidavė juos esant krikščionims. ‘Nelengva dalia čia tarp musulmonų, kai net tėvai tam priekaištauja’ guodėsi abu, o vyriškis tuo tarp mus pavežė iki pat sienos. Tokio netikėtai lengvo nukakimo prie sienos vis dar nesitikėjom.

Trys su puse savaitės Kirgiztane – ir mes jau jautėmės it namie. Kalnai žavūs, žmonės mieli, bet jau rūpėjo tolimesnis Šilko kelias.

Diktofonas #8 – Kirgizstanas

Video #6 – Kirgizstanas (II)

Next Posts