Salvadoras – idiliškos spalvotos gatvelės, ugnikalniai ir priemiesčiuose siautėjančios gaujos

Į Salvadorą pakliūti taip pat lengva, kaip ir į Gvatemalą. Tiesa, čia net ir štampo negavom (dabar jau legaliai), mat Gvatemala, Hondūras ir Salvadoras priklauso vienai grupei, kur gali be vizos praleisti 90 dienų.
Iš pradžių svarstėm, ar verta važiuoti pro šią šalį. Matyt kažkada trukusio civilinio karo atgarsiai atbaido ne vieną keliautoją. Žinoma, kriminalinių nusikaltimų skaičius irgi nepatrauklus faktorius. Vis tik vos kelių keliautojų patarimai mus paskatina jį kirsti, ir tai vienas geriausių sprendimų.

Pigios užkandinės, išsišiepę besišnekučiuojantys žmonės, lakstantys vaikai, policininkai su automatais - vaizdas išėjus į gatvę. | Cheep food restaurants, smiling chatting people, running kids, police with rifles - the view you get on the street.

Prie sienos gana greitai susitranzuojame salvadorietį, mus netikėtai atvežusių iki Santa Anos, nors mieste apsistoti mes nė neketinom. Norėjom važiuoti prie vandenyno. Tačiau vos tik pravažiavome senamiesčiu, susigundėme čia pasilikti. Spalvotos švarios gatvelės, kolonijinės bažnyčios. Katedra tuoj tuoj bus perdažyta baltai kaip baltu glajumi užteptas tortas. Gyva atmosfera aikštėse. Čia ir apsistosime kelioms dienoms, nors dar nežinome, kur miegosime. Čia ne pajūris ar koks kaimeliokas, kur rasti prieglobstį jau bepigu.

Viešbučių baidomės, toks jau tas mūsų keliavimo būdas. Sėdėdami McDonaldo atitikmenyje Pollo Campero, kur maistas bene trigubai brangesnis nei gatvėse (pigaus maisto restoranas ?), bet visada galima gauti kavos už dolerį ir nemokamo interneto. Užgulame internetinį puslapį (www.couchsurfing.org) ieškodami vietos pas vietinius žmones. Ne sostinė ir šiaip nenumindytas turistų miestas, todėl šeimininkai turėtų pasitaikyti nuoširdūs ir neįpratę prie tunto žmonių, nuolat besirikiuojančių prie jų namų slenksčio. Buvome teisūs. Ernesto – mūsų būsimas šeimininkas – bene tapo vienu nuoširdžiausių sutiktų žmonių, nors trumpas susitikimų laikas retai mus duoda tokią galimybę.

ražu kaip iš pačio ryto vietiniai sulekia pasportuoti ir pabendrauti į visiems atvirą stadijoną. | It is beautiful when locals get to do some sports and have a chat with friends in the stadium from the very morning.

Bet tą naktį jis mums dar nespėja atrašyti. Mes be vietos miesto centre. Jei būtumėme kaimelyje, pasiprašytume pas kokią močiutėlę. Bet čia senamiestis, kur parduotuvės tamsai nusileidus užsidaro, bažnyčios po dideliais užraktais, o namai aukštomis tvoromis, į kurias neprisibelsi. Naivu kur nors rasti saugesnę vietelę. Nepadeda nė atsitiktinis kaži ką vapantis, aiškiai kokio kvaišalo padauginęs praeivis, bandęs kaži ką iškaulyti, o iš sustojusios mašinos išlipę keistai į mus žiūrintys du jaunuoliai nepridėjo mums drąsos.

Skersgatvyje stovi keletas automatais nukabintų policininkų. Neimam jau seniai domėn fakto, kad Centrinėje Amerikoje policininkai gali būti korumpuoti. Kol kas turėjome tik teigiamos patirties. ‘Gal žinote, kur galime rasti saugią vietą pasistatyti palapinei?’ priėję kalbiname. Mintyse nusipiešėme galimus atsakymus gimtojoje Europoje. ‘Jums viešbučio?’. ‘Ne ne, mes turime savo palapinę, nenorime mokėti pinigų’. Šis faktas, kad ‘gringai’ (baltieji) nenori mokėti pinigų’ jiems nepasirodė keistas. ‘Aaa, nenorite mokėti’ ir jie nuoširdžiai pradėjo tartis tarpusavyje, kur čia saugiau mums būtų ištiesti kojas.

Pasiūlytoje savivaldybėje sargas turėjo pirmiausiai atsiklausti policijos, tad ir vėl mes kiūtinam į nuovadą. Policininkas kaži ką šnekasi su ‘šefu’, ir galiausiai nuosprendis: rakinamas miesto stadionas mus priims. O kadangi automobilio mes neturime, šie nuveš mus savo pikapu. Smalsus, bet neįkyrus sargas, net nori parodyti stadioną naktį, domisi, kas per šalis ta Lietuva, gyventojų skaičiumi mažesnė net už Salvadorą. Išmiegame ramiai ir saugiai.

Ernestas, mūsų naujasis šeimininkas, pakraupo sužinojęs, kad mes nakvojome stadione, bet džiaugėsi patvirtindamas, kad žmonės Salvadore geri. Kartais atrodo užtenka praeiti pro aikštę, važiuoti autobusu, pavalgyti gatvės užeigėlėje, ir jauti, kokia yra atmosfera. Kai kada žmonės eina surūgę, nelaimingi. Kai kada jie įtarūs ir vos išspaudžia šypsnį. Kai kada įkyrūs. Salvadore nei vienas, nei kitas. Jie tiesiog ramūs, švelniai nusišypsantys, meiliai tarpusavyje bendrauja, o su mumis maloniai pasisveikina ‘buenas’ ir padovanoja šypseną.

Papusas! Vietinis maistas - blyneliai su skirtingu įdaru (priminė žėmaičių blynus tik be bulvių ir mėsos ;D). Pigu, labai skanu ir ant kiekvieno kampo. | Papusas! Local food - pancakes with different filling. Cheap, very tastful and on every corner.

Gal jų visai šviežia ir skaudi patirtis išmokė žmones būti švelniais ir vienas kitą priimti. Tačiau Salvodoras – tai ne tik ką tik mūsų nupasakota idilė. Joje yra palikimo iš praeities.
Vienas iš jų – grupuotės. 9 dešimtmetyje Los Andželese kilusios Latino grupuotės tuometinio JAV prezidento Bilo Klintono įsaku buvo deportuotos į Centrinę Ameriką. Tad ‘gangsteriai’ persikėlė į Salvadoro (ir kažkiek į kitas CA šalis) priemiesčius. Daug grupuočių narių – tai neturintys tėvų jaunuoliai, kurie šeimą atranda grupėje. Čia jie vieni kitiems lojalūs. Jei jau įstojai į Mara 18 ar Mara Salvatrucha (bene didžiausių gaujų pavadinimai), tai išeisi nebent karstu pro duris. Koks tokių grupuočių tikslas? Pasižiūrėjus Kristijano Povedos (Christian Poveda) dokumentinį filmą ‘La Vida Loca‘ (‘Išprotėjęs gyvenimas’ isp.), susidaro įspūdis, kad tikslo jie neturi jokio. Esmė – priklausyti grupei, svaigintis. Greičiausiai būsi nušautas ar turėsi pats kažką nušauti. Nušautas buvo ir režisierius kaip manoma pačios gaujos Maros 18, kurios gyvenimą jis filmavo iš arti, vos po to, kai piratinės filmo versijos pasiekė vietinę auditoriją.

Dauguma narių – nesvarbu vyras esi, ar moteris išsitatuiruoja savo kūną, net ir veidą. Taigi nejučia pradedame žvalgytis, ar turi praeiviai tatuiruotes. ‘Čia ne kaip Amerikoje’ pasakoja Ernestas, ‘kur gali pasidaryti tatuiruotę, ir niekas į tave nekreips dėmesio’. Čia jeigu išsitatuiravai, praktiškai, išsižadi darbo, būsi kibinamas policijos, ir visai įmanoma, kad ir būsi nušautas priešinės gaujos . Nes tatuiruotė aiškiai žymi tavo priklausomybę kuriai nors iš didžiųjų gaujų. ‘Nors dabar’ svarsto jis ‘net ir tie, kurie priklauso šioms grupėms vengia tatuiruočių, kad nebūtų nuolat policijos kamantinėjami. O savo narių turi visur: tarp policijos, advokatų, gydytojų. Nors dokumentiniame filme parodyti tik neišsiauklėję nepraustaburniai, tačiau reali problema yra daug subtilesnė.

Santa Ana gotikinėje bažnyčioje. | In Santa Ana gothic church.

Tačiau tai viena iš JAV ‘dovanų’, aiškiai ir pačios valstybės problemų. Nors dabar atrodo, kad gyvenimas čia teka ramiai, kaip ir Gvatemaloje. Žmonės gyvena sau kasdienybę: linguoja autobusais, valgo tortas (didžiulius sumuštinius), pardavinėja kokosus, dirba savivaldybėje ar parduotuvėlėje. Atrodo, it niekas niekada nėra patyręs jokios skriaudos. Tačiau istorija byloja kitką. Kai pasižiūrėjome tikrais atvejais pagrįstą rež. Luiso Mandokio filmą ‘Nekalti balsai‘ (‘Voces inocentes’ isp.), Ernesto akyse ištryško ašara, mat tuo metu jo tėtis tuo metu priklausė armijai. Pradedame suprasti, kad istorija gal jau nebegyvena gatvėse, bet tikrai dar labai gyva žmonių atmintyje. Nes dabartinio keturiasdešimtmečio, gyvenusio kaimeliuose, likimas tada kabojo ant plauko. Tuo metu kovėsi armijos, remiamos JAV ginklais ir apmokymais, bei kairiųjų sukilėlių, gretos. Tada net dvylikamečiai ar net dešimtmečiai, visai kaip Afrikoje, buvome imami kautis. Vaikai kovojo tiek vienoje, tiek kitoje pusėje. Žvėrėjo visi, daug aukų, skausmo. Kai matai tokias skaudžias akimirkas, svarstai, ko gi tos didžiosios valstybės kišasi, drasko mažesniųjų gyvenimus.

Jei ramesne gaida tęsime įspūdžius iš Salvadoro, tai gyvenimas švariose, spalvotose gatvelėse, saugomose policininkų, atrodo ramus. Žmonės vieni kitiems malonūs. Vakarais saugioje naminėje aplinkoje atsidaro ‘pupuserijos’, į kurias susirenka vietiniai pavakarieniauti. Už tris pupusas – į žemaitišką blyną panašų kepinį, su skirtingais įdarais tesumoki dolerį. Ir turi būti labai jau alkanas, jei įstengtum sukirsti daugiau nei tris. Įdarai įvairuoja, nors dažniausiai jiems pasiūlys pupelių ir sūrio trintą įdarą, tačiau tokiose vietinių gatvelėse gali rasti ajotės ar maros (žalumynų), vištienos ar sūrio skanumynų. Visi keliautojų forumuose šaukte šaukia paragauti to vietiniams taip įprasto maisto.

Ernesto - studentas, programuotojas, labai mielas žmogutis. | Ernesto - student, programmer, very nice person.

Atsisveikiname su Ernestu it seni geri draugai. Keliaujant ir pabūnant su žmonėmis vos akimirkas, kartais sunku sukurti gilesnį ryšį. Tačiau kartais yra išimčių, ir tikimės, kad šįkart atvėrė naujai draugystei.

Salvadoras – labai maža šalis. Nors gyventojų čia bene dvigubai daugiau nei Lietuvoje, plotas kur kas mažesnis. Žmonės gausiai susispietę miestuose ir miesteliuose, vis tik vietos užtenka ir tyrams palikti. Pakeliui nuo pat Salvadoro – Gvatemalos iki Hondūro mus lydėjo vulkanai, kalnai, džiunglės. Sėdi pikape ir tiesiog leidi žvilgsniui slysta ugnikalniu, už kurio raudonuoja besileidžianti saulė. Paliekame Salvadorą,. Turime pripažinti, nerimo jame keliaujant šiek tiek buvo. Juk galų gale tai šalis, smarkiai lenkianti kriminaliniu lygiu kitąsias. Tačiau mes to nepajutome. Mus supo geri žmonės, tranzavimas buvo kone pats lengviausias. Be to, kaip Ernestas sakė, net ir tie tatuiruotieji, gali būti malonūs užsieniečiui, mat svečias čia mėgstamas.

Jei keliausite čia, tikriausiai vis dar nebūsite dažnas turistas (o čia tiek dar nenuvaikščiotų vulkanų ir neapdainuotos gamtos). Aišku, saugokitės, bet panikuoti neverta. ‘Bai bai’ šypsosi mums senolė, išlipdama iš linguojančio miesto autobuso. Ir visas autobusas šypsosi drauge su mumis.

Gvatemala – šventyklos džiunglėse, miegas policijos nuovadoj ir hipiškas susitikimas atogrąžų miškuose

Tikalis – majų šventykla džiunglėse

Iki Tikalio kone rūkte atrūkom – ispano ir meksikietės pora mus paėmė nuo Palenkės iki pat Tikalio, nors ten nebeplanavom užsukti. Laimingi, kad esame visiškai legalūs, jau tą naktį nakvojome prie Peten – Itza ežero Gvatemaloje. Vakare saulei leidžiantis, plepėjome su vokiečiais bohemiškais menininkais, gyvenančiais čia ilgą laiką, pasakojančiais apie savo sėkmes ir nesėkmes Gvatemaloj. ‘Į kalėjimą daugiau nė už ką nenoriu. Tų trijų mėnesių užteko pakankamai’. Sėdę už komplikuotą nuosavybės pirkimo situaciją, jie dalijosi savo patirtimi. Kalėjimai čia perpildyti, dėl miego vietos reikia nuolat kovoti. Ir žinoma, susimokėti vienkartinį 200 $ mokestį ‘už saugumą’. Su savo partnere jie šnekėdavo per tvorą naudodami veidrodėlį. Tokiomis paguodos istorijomis pabaigtas vakaras.

Šeima sekmadienio rytą skalbia Peten - Itza ežere. | The family is doing its laundry in Peten - Itza lake.

Palapinę pasistatome prie pat ežero. Jonvabalių žaismas prieš užmiegant, kiaulės apsilankymas vidurnaktį, ir rūkas saulei kylant. Maudomės skaidriame vandenyje, aiškiai matydami dugną ir net akmenų kampučius, o vanduo švelnus glosto odą. Keista, nors El Remate ir turistinis miestelis, daugiau tokių rytinių besimaudančiųjų nėra. Tėra tik vietiniai, velėjantys savo skalbinius.

Piramidžių viršūnės, matomos nuo aukštai iškilusios šventyklos | The peaks of the pyramids, that can be seen from one of the temples.

Dieną skiriame Tikalio piramidėms, brangiam malonumui. Už bilietą – 21 $. Tikalis – arba garsų vieta – bene gražiausias ir didžiausias majų šventyklų kompleksas džiunglėse. Prieš gerą tūkstanmetį tai buvo majų kultūros centras, galiausiai apaugęs medžiais ir samanomis, ir tik vėliau atrastas ir atkasinėtas. Jau gerokai išvažinėjant iš miestelio, vienas sutranzuotas biologas ir gidas, mums parodo kalvą, niekuo neišsiskiriančią iš kitų. Pasirodo, tai irgi šventykla. Tokių piramidžių – dar neatrastų ir neatkastų daug, nemažai jų jau pasirengusių pasirodyti savo gražumu atkakliam lankytojui. ‘O kodėl išnyko majų kultūra, taip dar ir neaišku’ pasakoja biologas-gidas. ‘Ne konkistadorų darbas?’ teiraujamės. ‘Kai jie čia pasirodė, majų buvo vos belikę viena kita grupė. Gal kokia paslaptinga liga, apie kurią mes nežinome’.

Stačios piramidės išties įspūdingos, o užlipus į vieną aukščiau iškilusių piramidžių atsiveria džiunglės su kyšančiomis piramidžių viršūnėmis. Kažkada Tikalis buvo kultūros centras, tad ir svarbi vieta artėjančiai majų kalendoriaus ciklo pabaigai. Renginių, besirengiančių ciklo pradžiai, pasipils kaip iš gausybės rago. Mes laiku nešame kudašių, bėgdami nuo atgarmėsiančios masės sutikti pasaulio pabaigos ar norinčių išsigelbėti nuo masinių katastrofų. Patys traukiame į pietus.

Smagiausias pasivažinėjimas - ant pikapo, bene populiariausios transporto priemones. | The coolest way of traveling is on the pickup, it seems the most popular vehicles over here.

Akimirkos iš Gvatemalos pakelių

Kokie akivaizdūs globalizacijos ženklai? Mobilusis telefonas masai genties vyro audinyje, kokakolos buteliukas ar skrudinta vištos šlaunelė, graužiami gvatemaliečio vaiko džiunglėse, ir bažnyčios, kurių gausa neįtikėtina nuo pat JAV iki šių kraštų. Jei anksčiau Centrinėje Amerikoje vyravo katalikų tikyba, anot vietinių, jų teliko ne tiek ir daug. Čia kuriasi naujos protestantiškos grupės, misijos, bažnyčios, asamblėjos. Kaimeliuose jau nėra vien tik kolonijinės bažnytėlės, bet jas keičia net pašiūrės ar belangiai pastatai, kuriuose skardžiai giedama ir gausiai meldžiamasi. JAV tai nuopelnas, ar Europos paveldas, sunku pasakyti.

Žolės pjovimas mašete. | Grass mowing by a machete.

Gvatemaloje tranzuoti paprasta. Dažnai įšoki į pikapą, ir trauki smagiai sau kalnais, per džiungles, kaisti karštoje saulėje ar šiurpsti vėsiuose debesyse. Tik vakare tranzuoti nebeapsimoka. Kai vakarop strigome viename kaimelyje, šalia policijos stoties (mat betranzuojant ir policijos automobilį, jie pasiūlė suveikti autobusą. Tam reikalui nepavykus, toliau tranzavome automobilius šalia jų būstinės). Jau temo, ir ketinome paprašyti vietos šalia nuovados pasistatyti palapinei. Šie iš pradžių pasiūlė apleistą treilerį, o greitai ir savo name kambarį su lovomis ir dušu. Paslaugūs tie pareigūnai.

Rainbow (vaivorykštės angl.) susitikimas

Galiausiai kitą dieną pasiekiame retam gvatemaliečiui žinomą Sančiča upelį. Čia atkeliaujame pakviesti daug mačiusio ir patyrusio keliautojo Justo Ketleriaus. Jau mėnuo, kaip čia vyksta Rainbow (Vaivorykštės angl.) susitikimas.

Einant tarp atogrąžų miškais nusagstytų kalnų palei smaragdinę upę, buvo kiek smalsu ir kiek neramu. Iš nuolatinės vietinių apsupties tarsi grįžtame į vakariečių pasaulį. Tik ar galima čia susirinkusius vadinti vakariečiais, taip aktyviai tolstančiais nuo visko, kas brangu dažnam amerikiečiui ar europiečiui: pirkti, vartoti, skubėti, bėgti nuo savęs ir kitų. Ši bendruomenė, jų pačių dar vadinama šeima, skelbia taiką, meilę, harmoniją, bendruomenę.

Atogrąžų miškai. | Rainforest.

Globos ženklai pasitinka nuo pat pradžių. Mums visai nepažįstami žmonės apkabina, kviečia prieiti, labinasi. Su savimi nieko neturime valgyti. ‘Bus du maisto ratai per dieną’ pažada mums. Maistą gamina patys dalyviai. Ant informacinės lentelės aiškiai išdėstyti trys ne: ne alkoholiui, narkotikams ir mėsai. Pastarasis įvykdytas be priekaištų. Alkoholio irgi nesimatė. Bet štai, kas laikytina narkotikais šioje bendruomenėje, klausimas diskutuotinas ir daugiaprasmis. Dažnai dėl to šie kasmetiniai susitikimai gauna žiniasklaidos pylos ar kritikos.

Iš pradžių gal kiek stebino nevaržomas kai kurių žmonių nuogumas, tačiau pripratus, tai nei stebino, nei kliuvo bendraujant. Tiesa, mes vieninteliai turėję čia laikrodį. Kiti laiko neskaičiuojame, jame tiesiog gyvena. Mūsų keliautojiškas aprėdas irgi skiriasi nuo dreduotų galvų ir žemės spalvos laisvų drabužių. Čia visi atrodo labai atsipalaidavę, tiesiog gyvenantys čia ir dabar. Čia daug laisvės, spontaniškos kūrybos, iš pačių dalyvių parsineštos patirties, kaip pvz. jogos, muzikos terapijos ar masažo užsiėmimai.

Rainbow susitikimo kai kurių dalyvių autobusiukas. Iš piešinių matosi, kad šie žmonės už taiką ir meilę. | Some people reached Rainbow gathering by such a truck. You can recognize from the pictures, that these people promote peace and love.

Taigi, maisto ratų čia dveji. Pusryčių ratas jau drąsiai gali būti vadinamas pietumis, o nakčiai artėjant, ir pietus. Virtuvėje prisideda visi, kurie jaučiasi norį ir galį. Virtuvėje smagu: taip gali susipažinti su žmonėmis ar paragauti kokio ką tik pagaminto karšto tąsaus šokolado, skirto tik virtuvės pagalbininkams. Mums neturėjusiems papildomo maisto, išlaukti buvo sunkoka. Juolab, kad pirmasis šūksnis ‘valgyti’ visai nereiškia, kad jau valgyti, o trečiasis ‘valgyti dabar’ tik reiškia, kad gausi valgyti už kokios valandėlės. Prieš maistą visi ratu sustoję gausiai dainuoja angliškas ir ispaniškas dainas, vėliau dar ilgai niūniuojamas. Jos labai primina gilią pagonybę, meilę gamtai, ugniai.

Dažniausiai susitikimai vyksta kasmet visą mėnesį, jo viduryje švenčiant pilnaties naktį su didžiuliu laužu, dainomis, šokiais ir ugnimis. Akimirkos atmosferą galbūt bent paviršutiniškai galima nusakyti keliais vaizdais – japonė žindo vaiką, aplink puodus sukasi tarpkultūrinis būrys, kažkas gamina kavą su kardamonu, kažkas trina avokadą guakamolei, ant lauželio pupsi puodas sriubos. Kažkas daro masažą, kažkas groja smuiku ar didžiridu.

Lijo keturias dienas. Kažkaip bandėm saugotis nuo visiško perlijimo. | It was raining lots four days. We tried not to get totally soaken.

Palapinė mūsų prisiglaudusi tarp jukų netoli upės atogrąžų miškuose, kurių šlapias klimatas tiesiog plaute plovė takus, virtusius į purvo vonias. Vieta prie krioklio nepasiekiama dažnam mirtingajam. Iki jo dar galiukas kelio, bet jei įveiki pažliugusią tešlą ir skaudžias šaknis ar vulkaninės kilmės akmenis, esi apdovanotas šniokščiančiu kriokliu ir smaragdiniam vandenyje nardai gal net ir vienumoje. Upelis teka palei stovyklavietes, tad ryte nubėgi į gausiai paukščiais čiauškančias džiungles, porą kartų pasistiebi, nusirengi nuogai ir niekieno netrukdomas, o stebimas tik saulės pro plačius lapus, šoki į skaidrų vandenį.

Turistams neprienamas krioklys. Tąkart maudėmės tik mes. Rainbow susitikimas. | No tourists come to this waterfall. At that time only us had a swim here. Rainbow gathering.

Prieš pat išvažinėjant, nusprendžiame išbandyti muzikos terapijos užsiėmimą. Kilimėliais ištiestas indėniškas vigvamas, viduryje sukrauta instrumentų įvairovė. Sugulus ratu, užlieja garsų jūra. Muzikantai vaikšto aplink, ir leidžia vienam ar kitam instrumentui visiškai apgaubti veidą ir kūną. Kažkas aliejais kvepiančiomis rankomis padaro galvos masažą. Po tokio dvejų valandų užsiėmimo, kainuosiančio baisingus pinigus vakaruose, atsikeli lengvas kaip pūkas.

Justas Ketlerius, gerai žinomas Lietuvoje keliautojas, jau aktyvus Rainbow susitikimų dalyvis, pasakoja mums apie savo nuotykius. Daug lietuvių keliauja pasaulyje, ir visų jų istorijos įspūdingos. Štai jis pats kažkada tranzavo Afganistane iki lietuvių karinės bazės, pertranzavo Afriką, ilgą laiką blaškėsi po Aziją ir Australiją. Jo istorijų aruodai nesibiagiantys. ‘Kodėl nerašai, Justai. Skaityčiau kiekvieną istoriją’. ‘Man labiau patinka pasakoti gyvai’. Džiaugiamės, kad turėjome tokią galimybę.

Nuo rūko ir debesų sudrėko mūsų palapinė. Tą naktį mes miegame šalia labai kuklios degalinės. | From the fog and clouds our tent got wet. One night we also repeated the same pattern - sleeping next to 'gasolinera' gas station.

Pakeliui į El Salvadorą

Nuo Sančičos iki El Salvadoro sienos ilgai netrunkame. Viena naktis prie kuklios degalinės. Nuo šaltuko padebesiuose iki karščio apačioje. Chutiapoje prisėdame vienoje pakelėje prie miškelio, jau ketinome statyti palapinę ten, bet vietiniai praeiviai perspėja ‘čia daug vaikšto vartojančių narkotikus, jie norės atims jūsų daiktus’. Nešdinamės lauk ieškoti saugesnės vieots. Sunkvežimių aikštelė. Paprašysime ten. Moteriškė leidžia ne tik prie lūšnelės statyti palapinę, bet netgi pasiūlo statyti nebaigtą namą, kuris mums – tiesiog pilis. Ištiesiame tinklą nuo uodų, išdžiaustome nuo atogrąžų liūčių sudrėkusius ir sunkiai džiūvusius daiktus. Vakare moteriškė pavaišina arbata-sriuba ‘inkarparina’, o ryte – kava. Prieš išvykstant, ji nuoširdžiai už mus pasimeldžia ir padovanoja Bibliją ispaniškai. Dabar jau turime jų kelias – vieną kaubojišką, dovanotą kanadiečių šeimos, o štai kitą – ispanišką.

Iki sienos mus paveža Demetrijus, prieš tai pavaišinęs kiaušinienės-pupelių-sūrio-paplotėlių pusryčiais. Kaip ir visi gvatemaliečiai, jis šiltas, linksmas, besišypsantis, paslaugus. Toks gvatemaliečių paveikslas mums ir išliks. Patiko mums ši šalis – žmonės, gamta. Ugnikalniai, kalnai, džiunglės, upės ir ežerai. Jau dabar ji traukia atgal. Bet mes keliaujame tolyn Centrinės Amerikos šalimis. Esame prie El Salvadoro sienos.

Aliaska – susitikimas su grizlių šeima, nemokamas skrydis virš taigos ir septynių dienų gyvenimas be civilizacijos

Dažnas mūsų klausia, kokios šalys mums labiausiai patiko iki šiol. Kaip mat išskiemenuodavome ‘Iranas, Kinija…’ Po Aliaskos tenka perstumdyti labiausiai patikusių kraštų sąrašiuką. Aliaska – laukinis kraštas. Mylių mylias gali važiuoti miškais ir kloniais, o namų kaip nėra taip nėra. Į šią vietą jau norisi sugrįžti dar jos nepalikus. Užsimerkus iškyla spalvoti Daltono kelio kloniai ir kalvos, laukiniai žvėrys, taiga matyta iš viršaus, o burnoje – raudonosios laišišos skonis.

Ankoražas – pirmosios pamokos apie laukinę gamtą ir pipirinis balionėlis prieš lokius už 50$

Ko gero pats lengviausias oreantavimąsis mieste. A.. B.. C gatvė.. D.. | I guess the easiest city navigation ever. A.. B.. C street.. D..

Į vieną gausiausių miestų Aliaskoje – jei galima apskritai kalbėti apie žmonių gausą šiuose kraštuose – atskridome iš Havajų. Oro uoste už stiklo mus iškart pasitinka grizlio, vilko ir bebro albinoso iškamšos. Kol jos žiūri į tave per atstumą, ramu. Jau pradeda kutenti padus ar kažkur paširdžiuos, nes teks išeiti į laukinę gamtą, ir visai įmanoma, kad kelią gali pastoti vienas iš šių gražaus kailio ir visai malonaus snukio, bet nenuspėjamo charakterio savininkų. Ankoraže iškart nukulniuojame į informacijos centrą. Mus domina viskas – nuo gražiausių vietų iki saugumo klausimų.
‘Oo, Aliaskoje jei išklysi iš kelio ir pasitempsi koją, gali taip ir galą gauti’ gąsdina mus apsauginis, išklausęs mūsų trumpą istorijos ataskaitą. ‘Žmonių aplink nėra, mobilaus ryšio irgi žinoma nėra’. Centre smulkiai išklausinėjame apie meškas, vilkus, briedžius, ir uogas. Taigi keletas patarimų tiems, kurie ketina keliauti į tokius laukinius kraštus.

Meškos

Nusileidus Aliaskoje oro uoste mus pasitiko grizlis. Draugiškas. | After landing in Alaska airport a grizzly met us. Friendly one.

Aliaskoje gali susitikti su trijų spalvų lokiais, ir pagal ją gali nuspręsti, kaip elgtis. Tačiau viena yra aišku, nuo jų bėgti negali, ir neapsimoka. Jos gali greit perplaukti upes, lipti medžiais ir pasiekti bent 50km per valandą. Rudosios meškos su kuprele, arba grizliai, nemedžioja žmonių. Jei negąsdintum juodųjų meškų, jos šiaip irgi prie tavęs nekibtų. Baltieji lokiai, kad ir kaip jie pūkuotai ir švelniai atrodytų, žmogui yra pavojingiausi, ir be ginklo jų teritorijoje geriau nė nevaikščioti, nes žmones jie medžiotų.
Vaikščiojant atvirose vietose, palei upes, greičiausiai pamatyti galimą grizlį, o miškingose teritorijose – juodąją mešką. Bet kokiu atveju, einant viena ar kita teritorija geriausiai šūkalioti, garsiai kalbėti ar dainuoti. Šiaip meškos yra bailios, ir jei iš anksto įspėtos, maus į krūmus. Jei jas nustebinsi, jos ginsis. Ir štai tada jau reikia žiūrėti, ką darai. Matant grizlius jau iš tolo reikia ‘apsimesti dideliais’ – lėtai trauktis atgal mojuojant iškeltas rankas ir garsiai rėkti. Jei einate grupe, pavojaus tikimybė smarkiai sumažėja. Greičiausiai meška patrauks savu keliu. Jei vis tik ji puls, reikia gultis ant žemės ir susiriesti į kamuolį, apsaugoti pažeidžiamiausias vietas ir stengtis nejudėti. Kuprinę geriausiai palikti ant nugaros, nes taip ją apsaugosite.
Jei puola juodoji meška, teks gintis ir kautis iki galo, ir jokiu būdu nereikia apsimesti negyvu. Į Aliaskos laukymes žmonės pasiima ‘bear spray’ – tai dujų balionėlis, kuriuo galima apsiginti nuo meškų. Jis pakankamai stiprios konsistencijos, nes paprastas dujų balionėlis nesuveiktų.
Naktį meškos gali ateiti pašniukštinėti jūsų maisto. Dėl to geriausiai jį laikyti atskirai nuo palapinės. Denalio nacionaliniame parke jums duos stipraus plastiko konteinerius, į kuriuos galėsite įsidėti ne tik maistą, bet ir higienos priemones, mat visa, kas kvepia, masina šiuos gyvūnus. Prisiklausėme net tokių istorijų, kaip kad užkabinus aukštai ant medžio kuprinę su maistu, grizlė ateidavo nusikabinti jos, ir tiek jau savo nuosavybės šeimininkas tepamatė.

Kiti gyvūnai

Ir kalnų ožys netoli. Deja, niekur gyvo jo taip ir nepamatėme per ko ne tris savaites Aliaskoje. | And the mountain goat was near. Though, we didn't see one over the next three days.

Šiaip vilkų visi pataria nebijoti, nes šiuos gyvūnus pamatyti yra privilegija. Kita vertus, jei kartais jie pultų, tektų gintis lazdomis.
Anot žinovų, briedžių reikia privengti, mat šie didžiuliai gyvūnai gali ant tavęs užlipti ir sutrypti. Ypač jei jo ausys nusisukusios į galą, reiškia jis pyksta. Tad geriausiai nuo jo bėgti. Kadangi briedžiai ne plėšrūnai, jie neturi instinkto vytis.

Kad galėtumėme labiau pažinti Aliaskos uogas, kurių rugpjūčio mėnesį yra labai daug, nusipirkome mažą knygutę. Šiaurės Amerikoje, o ypač Aliaskoje, uogų gausu, ir gaila, jei neparagautumėme sultingųjų arbūzo uogų ar gausiai visur augančių juodujų uogų. Mėlynes atpažįstame puikiai, tačiau jos tikrai ne vienintelės šiuose kraštuose.

Lėktuvėliu virš Aliaskos

Karolis, Josh, Evelina.

Išvažiavus iš Ankoražo, mums sustoja kuklus amerikietis Džošas. Kaip ir daugelis vietinių istorijų prasideda ‘atvažiavau aplankyti draugo, įsimylėjau Aliaską, ir pasilikau gyvneti’. Džošas – pilotas, tad visai netikėtai neužilgo jis kukliai pasiūlo ‘jei turite laiko, galiu jus paskraidinti’. Atvipo lūpos. Atrodo, kad kas nors perskaitė slaptą svajonę ir tiesiog šiuo vienu sakiniu išgrojo.
Mėlynas lėktuviukas ant pievos jau laukė savo šeimininko. Pritūpęs prie miško, jis atrodė vos vos sutalpins pilotą ir jo svečią. Skrisime pasikeisdami. Netrukus abu virš nerealios gamtos paskraidinami bent po pusantros valandos. Kur kas daugiau, Džošas buvo toks malonus, kad net gi leido mums patiems paragauti piloto duonos. Valdyti tokį lėktuvėlį regis ne taip jau sunku, tačiau reikia vis tiek žinoti daug detalių, stebėti prietaisus, vėją. Ir stebėtis gamta.

Ore. | In the air.

Antra mūsų kelionės diena, o mes jau be žado stebim taigos miškus, seklias ar sraunias upes, skraidančius erelius ar besiganančius gyvūnus, ir į aukštį besistiebiančius kalnus. Besileidžianti saulė atsispindi ežeruose, o mes nardome visai prie pat vandens ar net po tiltu, visai šalia kalnų keterų ar sukame ratus aplink krioklį. Širdis kiek dreba iš susijaudinimo, nesvarbu mindant pedalus ar judinant vairą, o kartais tiesiog bandant užfiksuoti tą sunkiai aprašomą gamtą. Iš susijaudinimo telieka tik šūkčioti.

Baierso ežeras: dainos meškoms ir pusryčiai su mėlynėmis

Džošas mus papildomai paveža bent 50 mylių, ir mes nakvosime pirmąją naktį gamtoje. ‘Ryt iš ryto galėsite išbandyti taką, o nuo viršūnės jums atsivers ypatingi vaizdai’. Paragina – ‘dar imkit orkų’ į marinuotus agurkus panašių daržovių, Skanu.

Iki stovyklavietės reikia nueiti bent kelias mylias, o jau visai tamsu. Miškas. Ežeras šalia. O galvoje – ‘meškos’. Reikia kalbėti, patartina garsiai. Kaip tyčia, nei viena tema neateina į galvą, nors paprastai galim filosofuoti 24 valandas nesustodami. Dainos žodžiai nuskambėjus pirmai eilutei kažkodėl pasimeta tamsoje. Balsas kiek pavargsta, tačiau sustoti neišeina.

Prie Bayers ežero. | Camping at Bayers lake.

Galiausiai nusimetame kuprines nemokamame kempinge. Gerai, kiek toliau nuo stovyklavietės yra didžiulis ‘meškų’ konteineris, į kurį sudedame savo daiktus, taigi smalsūs gyvūnai neturėtų trikdyti šiąnakt mūsų miego.
Ryte vos pramerktom akim nuėjus prie ežero, peizažas vertas mažų mažiausiai išsižiojimo. Vandens veidrodis nepriekaištingai atspindi gilios žalios spalvos juostą ir debesėliais apsikaišiusius kalnus. O! Pašoka žuvis, veidrodis suraibuliuoja. Nurimsta. Tyla.

Palikę savo nugarinius namučius konteineryje išsiruošiame į pažadėto grožio kalnus. Vakar praidainuotas balsas, šiandien tenka tik pakaitomis šūkalioti. Takas veda aukštyn, peizažas platėja. Ilgainiui medžių mažėja, kol telieka tik plikos uolos. Pagaunam save nuklystant į Škotijos kalnus. Lyg kas būtų juos išdidinęs, paįvairinęs, atbogino juos čia, į Aliaską. Kelias aukštyn užtrunka bent kelias valandas. Užlendam už uolos, kad šelmis vėjas neprapūstų, o patys sukertam šokoladukus ir sumuštinukus su sūriu, užsikerdami karštu vandeniu. Jau nuo kelionių po Britanijos kalvas suvokiam, kaip tokie paprasti dalykai gali būti beprotiškai skanūs.
Pradeda lyti, ir mes turim leistis žemyn. Pakeliui iesiog ant kelio veržte veržiasi mėlynės ir arbūzinės uogos. Įkrentam į mėlynyną, ir nepasijudinam, kol nepripildom pilvų ir termosiukų. Pusryčiams turėsim avižinės košės su medumi ir mėlynėmis. Apie pusryčius pradedame svajoti jau dabar.

Jau traukiant link kelio pradeda pilti taip, kad jau jaučiam savo deja į peršlampamas pavirtusiomis striukėmis ir gerokai įmirkusiais batais. Ant kelio nė gyvos dvasios. Kelios mašinos pravažiuoja nė nepastebėdamos peršlapusių pakeleivių. Po geros valandos sustoja aliaskietis. Karolis eina į pikapo bagažinę, o į kompaniją jam ateina šeiminko šuo. Kitas šunelis šildo mane vėsioje kabinoje. Vaizdai gražūs, tik tas nelemtas drebulys. Sustojame degalinėje, ir čia mūsų vairuotojo stotelė. Mes it pamišę įbėgam į šiltą patalpą ir išgeriam po du karšto šokolado puodukus. Maloni šiluma perbėga kūnu. Dar kiek pastoviniavę, einam lauk skubiai statytis palapinės, rengtis sausais drabužiais ir gultis į šiltutėlius miegmaišius.

Denalio nacionalinis parkas – susitikimas su meškomis

Evelina

Denaliu, anot vietinių atapaskų ‘Didžiuoju’, pavadinta aukščiausio Šiaurės Amerikos viršūnė. Vėliau ji buvo pervadinta senatoriaus (dar vėliau prezidento) Mckinlio vardu. Tai 6 milijonų akrų plotas, padalintas į 87 vienetus. Parkas išlikęs toks pats, kaip ir prieš 80 metų, mat žmonės gerbdami laukinę gamtą, išsaugojo, tad mes galim matyti ją tokią, kokią matė šios žemės protėviai. Šiuose kraštuose gyvena ir vietiniai atabaskai, kurie nors ir žvejoja ar medžioja, uogauja ar renka augalus, labai prižiūri gamtą. Čia nėra takų, tad keliausite tikrai laukiniais kraštais. Čia galima pamatyti grizlių, karibu, Dol avių, vilkų, briedžių ar arktinių voveraičių. Gamta daugiausiai tundra ir taiga: nykštukiniai krūmai, mėlynės, samanos ir kerpės, maumedžiai, gluosniai ir alksniai.

Norint keliauti laukine Denalio gamta, reikia gauti ‘backcountry’ leidimus. Jie nemokami, tereikia reindžeriams nurodyti, į kokias teritorijos dalis ketini keliauti ir jose stovklauti. Bilieto septynioms dienoms kaina – 10 dolerių. Atėję pas reindžerius drąsiai išrėžiame ‘eisime į parką septynioms dienoms’. Kiek nustebę reindžeriai paklausia, kur norėtumėme keliauti. Mat visa teritorija padalinta į bent aštuoniasdešimt vienetų, ir kai kuriose gali būti neribotai stovyklautojų, o kai kur leidžiama vos vienas kitas. Kai atkeliauji patirti laukinės gamtos, mažiausiai nori sutikti žmones. Juk nuo to čia ir bėgi.

Antroji žygio diena. | Second day of walking.

Išsirenkame tris vienetus, gauname didžiulius konteinrius, skirtus 7-10 dienų išvykoms. Suslegiame visus daiktus, ir pametėti žalių (nemokamų) autobusų iki mūsų kelionės pradžios, pradedame savo septynių dienų laukinį gyvenimą.
Išspjautiems iš saugaus autobuso į laukymę, nors ir ypatingo grožio, kiek neramu. Tuoj pat pradedame savo grandininį šūkaliojimą. Spalvos žada netolimą rudenį. Tolstame nuo kelio, pradinis jaudulys po trupinį garuoja, ir jau tuoj tuoj pradėsim jausti stiprėjantį ryšį su gamta.

Keliaujant net ne takais per tokius laukinius kraštus geriau jau pažinti žemėlapį. Jis mums pasufleruoja, kur reiks brist per pelkynus, kuri kalnų perėja mūsų jėgoms. Apibendrinant visą mūsų kelionę per laukymę reiškė skausmingą brovimąsi pro krūmus, minkštą, bet varginantį klibinkščiavimą per samanas ir kerpes, šlampančius batus brendant per pelkes, kopimą į kalnus ir leidimąsi į slėnius, bridimą per upes, o galiausiai einant tvirtu akmenėtu pavasariais patvinstančiu upės dugnu. Iš ryto tolumoje matome briedį, ir tikimės, kad jo einant mūsų numatytu keliu nesusitiksime. Kitą rytą pro mūsų laikinus namus praeina karibu šeima, iš po kojų spėja pabėgi arktinė voveraitė. Vis tik mūsų laukinio gyvenimo kulminacija buvo susitikimas su grizlių šeima. Šis epizodas galbūt vertas keleto sakinių.

Kulniuojame mes slėniu, šūkčiojame savo ‘o o!’ ar ‘hello!’. Ir staiga matau mešką su dviem meškiukais žiūrint tiesiai į mus. Meškučiai smalsiai apžiūrinėja ateinančiuosius, nieko nesibaido, aukščiau kelia galvą, uosto orą. Mama žiūri kiek aršiai, pasiruošus ginti mažylius, jei tik kas bandys juos nuskriausti. Karolis kaip niekur nieko traukia tolyn, mat jis nusileidęs į daubą, nė nemato, kad grėsmingai artinasi prie grizlių šeimynos. ‘Karolis, lokiai!’ Karolis bando traukti nepaklusniai it tyčia užstrigusį dujų balionėlį ir lėtai traukiasi atgal, mat 20 metrų atstumas yra kur kas per mažas nei turėtumėme laikytis. Kai jis atsitraukia, mes drauge iškėlę lazdas, jas mosuodami rėkiam kiek įstengdami, ir po truputį traukiamės atgal. Grizlė iš pradžių dar ketina eiti mūsų link, juolab kad vienas mažylių dar labai smalsiai ketino artintis prie tų nepažįstamųjų, bet paskui apsisuka ir vis trys nukiūtina į kitą pusę. Visa laimė, kad ne į tą, kurią mums reikėjo toliau traukti link kelio, mat tokiu atveju reiktų keisti maršrutą.

Milžiniškos mėlynės mus lydėjo kiekvieną dieną. | Massive blueberries were everywhere we walked.

Kojos vis dar drebėjo. Karolis spėjo nufotografuoti betolstančius žvėris. Galų gale atgavom kvapą. Lyg ir juokas atsirado. Lyg ir apsikeitėm pora sakinių. Bet į mus spoksantys grizliai dar visą dieną sėdėjo mūsų galvose.
Kurį laiką sėdėjo galvoje ir kitas faktas. Kaip tik tą dieną (sužinojom tik sugrįžę) pirmąjį kartą parke grizlis sudraskė žmogų. Iš velioni fotografijų galima numanyti, kad šis užuot traukęsis atgal nuo ramiai uogaujančio žvėries, bandė jo naktrybę fotoaparatu. Grizlis pasitaikė negailestingas amerikiečiui, ir šis tapo mirtina auka. Dar kelias dienas sutikti vairuotojai kalbėjo apie šį nutikimą parke.

Žaibiškai ateinantis ir išeinantis ruduo Denalyje, kaip ir visoje Aliaskoje yra stebinančiai žavus. Taiga iškaišyta nykštukiniais beržais ir melsvosiomis eglėmis, mėlynių krūmais ir kiti bent kokius lapelius turintys augalai staiga persidažo ryškiomis gelsvomis rausvomis spalvomis. Einam atvira laukyme, ir akys raibsta. Kai kur atrandame briedžio ar elnio ragus, ar net lokio kaukolę. O kad meškos jau čia keliauta, gali atspėti iš fekalijų, prisotintų uogomis. Kaip ir mes, meškos mėgsta mėlynes ar juodąsias uogas.

Sraunios upės blizga saulėje, bet geriau jau per jas bristi atsargiai. Mums tenka tik keletas negilių brastų. Ne kartą srovė įmurkdė keliautojus savo vendenyse, o sunkus bagažas gali būti ir mirties priežastis.

Tos septynios dienos buvo ypatinga patirtis. Žodžiu ypatinga sumažinom visą tą laukiniškumą, nepakartojamą grožį, baimes, sunkumus. Apie tai kalbėti nereikia. ‘Tai’ reikia patirti.

Ferbanksas – pakeliui į šiaurę

Mus pavežęs ir netikėtai į namus pasivadinęs Fairbanks miestelio gyventojas. | One Fairbanks town resident offered us a place to sleep at his house.

Sumąstėm keliauti į šiaurę, tad po laukinio gyvenimo nutarėm apsistoti kelias dienas Ferbankse. Mums sustoja Artas, amerikietis, kaip ir daugelis kitų susigundęs žmonių nepertekliumi ir ypatinga gamta. Pats nemažai keliavęs, smalsiai klausėsi mūsų istorijos. Išsiskyrėm kažkaip greitai, ir net nespėjom įteikti savo blogo adreso. Jau kitą rytą, gauname žinutę per koučserfingo puslapį (www.couchsurfing.com), kad jis kviečia savo pagautos lašišos pietų. Tą popietę ne tik kertam raudonąją lašišą (apie jokias spalvas anksčiau nė nenumanėm), bet ir kalbamės su vietiniais apie medžioles, gyvūnus ir tai, kuo gyvena vietiniai aliaskiečiai. Po to apsinakvojam pas koučserferę Breną ir Deivydą, šlamščiam jų bičių medų, kol jie numarina biteles žiemai (jos aliaskiniam šalty neišgyventų).
Po savaitės, pakeliui iš poliarinio rato, apsistojam vėl pas Artą, vėl gardžiuojamės jo sugauta lašiša ir namine duona, o ryte švarūs keliaujame tolyn. Bet prieš tai, nuokrypis į poliarinį ratą.

Koldfutas – už poliarinio rato

Šūnys rogėms. | Sled dogs.

Į Prudou bėjų, patį šiauriausią įmanomą tašką keliauti atsisakome – tam, kad pamatytum Arkties vandenyną, tektų sumokėti turui 50 $. Tad mes nutranzuojame tik iki Koldfuto, bet aiškiai kertam poliarinį ratą. Už Koldfuto žmonės tegyvena retai. Apskritai, šiuo keliu daugiausiai kursuoja dideli sunkvežimiai, mat šiaurėje – tik naftos įmonės. Ir dar smalsūs keliautojai. Išlaukę keturias valandas sangkryžoje, kurioje tik miškai ir miškai, galiausiai sulaukiame ‘savo vairuotojo’ kaip kartais vadiname. Kori su savo drauge dirba virėju Koldfute, ten, kur žiemą telieka vos 10 žmonių. Jau kai pasiekiame mūsų šiauriausią tašką, lietus pliaupia negailestingai, tad Kori pasiūlo negyvenamą vagonėlį, sakydamas ‘ak, jums ten tikriausiai nepatiks, mat daug dulkių’. Atveriame duris, o ten net balta paklodė ant lovos. Tikri namai namučiai. Mes tuoj įsikuriame bent kelioms naktims.
Vakare einame susitikti su Heidi Shoppenhurst, vietinie reindžere, gimusia, augusia, o dabar ir su vaikais gyvenančia ten, kur saulė kelias žiemos naktis net nepakyla, o vasarą nenusileidžia. Ji pasakoja apie ilgais žiemos mėnesiais pasivaikščiojimus šaltyje ir tyloje, o vasarą skubiai verdamas uogienes, medžioklę ir statomus namus – tiek daug reikia atlikt per tokią trumpą vasarą.

77. Kelyje atgal į pietus link Fairbanks. | On the way back to the south to Fairbanks.

Iš Koldfuto per Ferbanksą galiausiai keliaujame Kanados link. Išmintingasis juodaodis smalsiai klausinėja apie Lietuvą, ir atvirai dalinasi savo gyvenimo istorija. Jis – nevedęs, bet draugavo su eskime jau kuris laikas, ir turėjo kelis vaikus. Santykiai nesusiklostė, tačiau jis pergyvena dėl eskimų kaimelyje nieko veikt neturinčių savo vaikų, mat ten ‘nieko iš jų nebus’. Jau ne vieno klausinėjom, kaip gi gyvena čionykščiai eskimai ar atapaskai, ar kitų vietinių genčių žmonės. Skausmingai. Vyriausybė duodama jiems maisto ir drabužį, o dar ir vieną kitą pinigą, neskatina jų dirbti. O be darbo žmogus ieško kokių nors iš kelio vedančių užsiėmimų, kaip alkoholis ar narkotikai. Tad nieko nuostabaus, kad kaimeliuose daug smurto ir nuskaltimų.

‘Mačiau tranzuotojus stovinčius net po kelias dienas’ prigąsdino mus pietumis pavaišinęs vairuotojas. O mes vos už 15 minučių sustabdome amerikietį, keliaujantį iš Aliaskos į žemesniąsias valstijas (‘lower 48′ kaip jie vadina likusias Valstijas). Jau tąnakt kertame Kanados sieną, bet apie nuotykius vėliau.

Praktiniai patarimai

Vizos
Jau praeitame straipsnyje apie Havajus rašėme apie vizas į JAV.
Į JAV keliaujant vizos nebereikia, tik reikia užpildyti ir gausi waiver leidimą. Kartais patvirtinimas ateina iškart, o kartais reikia palaukti kelių dienų, tačiau atsakymo elektroniniu paštu niekas neatsiunčia, tad reikia pačiam stebėti, ar teigiamas atsakymas jau atėjęs. Taip pat reikia turėti omenyje, kad iškeliavimas iš JAV į Kanadą, Karibus ar Meksiką, neatnaujina Waiver vizos, tad jūsų kelionė Šiaurės Amerikoje neturėtų užsitęsti daugiau nei tris mėnesius.

Anchorage

Transportas
Tranzuoti Aliaskoje labai paprasta. Stoja ne tik patys keliavę žmonės, bet net ir kokia vyresnė moteriškė baltutėliu automobiliu. Jei ketinate tranzuoti iki Prudou bėjaus (šiaurinio taško), tranzuotojai pataria nusigauti iki Hilltop kavinės, mat ten daugiausiai stoja sunkvežimių vairuotojai. Nepriklausomi (nuo kompanijų) vairuotojai gali jus paimti iki šiaurės, bet turėkite omenyje, kad pamatyti arties vandenyno nepavyks. Galima aplankyti tik Deadhorse arba Prudoe miesteliu. Jei negaila 50$, yra turų, su kuriais galėsite vandenį net ir paliesti. Anot vietinių.

Rengiamės žygiui nepaliestoje gamtoje. Maistas 9 dienoms. Kuprinės svėrė virš 40kg. | Preparing for wildernes. Food for 9 days. Backpacks weighted over 40kg.

Maistas
Jei pavyktų kur paragauti raudonosios lašišos, greičiausiai visa likusi žuvis atrodys prėska. Supermarketuose skardinėmis galima nusipirkti tik rausvosios (pink salmon), bet anot žinovų, ši pati prasčiausia lašišos rūšis. Aliaska – kiek pigesnė nei Havajai šalis, tačiau ir čia gali reikti pasispausti norint pigiai apsipirkti. Tačiau apsukriesiems visada pasiseks. ‘Wallmart’ prekybos centras gal ir nėra pats teisingiausias savo darbuotojams (tiems, kurie už teisingą prekybą siūlome Fred Meyers tinlą), tačiau ten galima atrasti įperkamų skardinių, makaronų, lešių, vaisių, medaus.

Higiena

Aliaskos upės šaltos, kad net dantis užgelia, bet jose nusimaudyti – tikras iššūkis,

Next Posts