Alaska – encounter with a grizzly family, a free flight above taiga and seven days in the wilderness

We are often asked, what countries we like best in our Journey of Life. We seem to pronounce Iran or China quite often. But after Alaska we have to move around our list, as it gets deep down in our brains and veins. It’s wild up there, and for hours and hours you can drive through forests and valleys, and you see no sign of the houses. Before we have left it, we already longed to come back. No wonder why some people come here to visit, but stay for ever. If to close our eyes, we still can picture the bright colours of Dalton road, wild animals, tundra and taiga from above, and we can still taste the red salmon.

Anchorage – a pepper spray against the bears for 50 dollars

Ko gero pats lengviausias oreantavimąsis mieste. A.. B.. C gatvė.. D.. | I guess the easiest city navigation ever. A.. B.. C street.. D..

To one of the biggest cities in Alaska – if in fact you can talk about big cities at all – we flew from Hawaii. In the airport some stuffed grizzly or albino beaver stand like some beauty and warning – you are entering a wild state. We are soon to enter that wilderness.
As very un-knowledgable people, we come to the visitor centre in Anchorage. Firstly, to get to know more about good places to go and what to do in case we meet some wild animals. We also buy a small book about wild berries, it’s a high time for us to try out a variety of them too. For those who are planning to visit Alaska or north west of Canada, few tips about wild animals.
Secodnly, we desperately need a beer spray. After a long hunt through some shops (‘sorry, we just ran out of it’), we finally get one for 50$. Expensive, but you rather have it…

Animals

Nusileidus Aliaskoje oro uoste mus pasitiko grizlis. Draugiškas. | After landing in Alaska airport a grizzly met us. Friendly one.

In Alaska you most frequently see two sorts of bears distinguished by colours (rarely the white polar bear which inhabits the northern part). Grizzly, or brown bear has a little hump on the back, he is normally bigger than a black bear. The latter one often lives in the forestry area (hence Canada is widely inhabited by them too). Grizzly chooses more open areas, like tundra or near the rivers.

It’s strictly advisable not to run from either of them, as they are predators who will run after they prey. It’s also that you won’t be able to run away from an animal running 50km per hour, who can climb the trees or swim the rivers. Normally if you walk and make lots of noise (talk, laugh, sing), they should run away. If grizzly approaches you, pretend to be big, put your hands up in the air, wave (otherwise you are an elk or so) and shout. They should go away. Otherwise, in case they charge you, you should pretend to be dead. Lay down on the ground, protect the vulnerable areas, leave the backpack on the back. They should see no harm in you and leave.
If the black bear charges you, you will need to fight. Till someone is the winner. Don’t pretend to be dead. It doesn’t work with black ones.
You are highly recommended to have a bear spray with you – it costs 50$, but its a good way to have it ‘just in case’. Usual pepper spray is not strong enough.

In the visitor centre we also bought a book about wild berries for 10$. Brilliant, as we were able to distinguish poisonous from edible ones, and if you in Alaska in August, it would be such a down moment missing out on the berry diversity.

Alaska from above

Beveik kaip Lietuvoje. | Almost like in Lithuania.

After having left Anchorage, pretty soon we hitch a humble yet very interesting person. Josh came to live to Alaska, and you might often hear a story something like that ‘I came to visit a friend and stayed here for ever’. He has a log cabin in the wilderness and is a pilot. Very soon he offers us a flight above taiga, mountains. Not only that, we are able to try out some piloting ourselves. This speechless experience is one of our favorite ones. We see the wild rivers from very close, and cross under bridge, go around and over the mountains, around the waterfall, over the forests and little lakes in the sunset.

Karolis, Josh, Evelina.

At the end of our awe experience, Josh takes us to Buyers lake to camp. Even though we come here after the sun is set, he knows that we will be amazed in the morning with a view. And if we dare to try the steep trail to the mountains, we might see even greater views.

We start to walk along the lake. It’s dark. And we are in some sort of the wilderness. The only thought in the head ‘bears’. It would be good to talk aloud, but we run out of topics, even if it was never an issue before. Loud singing is an option, but somewhat the lyrics tend to fade away. The fear taking over. We find a camping place, and there is a container to place all our food. Good, no bears for tonight then.

In the morning we hit the trail. It’s truly spectacular. Up above, when the forests fade and only rocks the place seems like a massive version of Scotland. Only wilder.

On the way down the rain commences, but we still stop for some berries. Blue berries are massive and sweet, and we finally try something new – watermelon berries. We fill our thermos mugs, so we will have oatmeal with berries and honey in the morning.

Denali National Park and Preserve – an encounter with a bear

Milžiniškos mėlynės mus lydėjo kiekvieną dieną. | Massive blueberries were everywhere we walked.

Denali in local Athabascan language means the High one. They called it the highest peak, which is later been named Mt Mckinley after former senator and later president. It’s huge at 6 million acres, the park is larger than the state of Massachusets. Some local Athabascan groups still live there gathering berries, fishing and hunting, and preserving nature. In fact Denali is preserved so well as it has been hundred years ago. You can encounter caribous, grizzly bears, Doll sheep, wolves and moose, and arctic ground squirrels.

Evelina

If you want to hike in Denali and camp there, you need to get a backountry permit to do so. It’s free, you only need to tell rangers in which units you are going to camp. The park has around 87 of them, and we chose only 3 of them. The entry fee for the park is 10$ (for 7 days) and the map for some units is 8$. You also receive a plastic container (for free, but you have to return at the end of the hike) to place all your food and cosmetics in there). The green service buses will drop you at your hike starting point, and off you go.

Finally in the wilderness. We soon start our ‘hello!’ and ‘woohoo!’ to scare off the possible animals. Going in the wilderness without tracks means you will need to figure out from the map how to go, where to cross among the mountains or through the rivers. It means you will walk on the soft tundra surface and get tired, or get soaken wet walking through the swamps, or fighting through the bushes. You will find a bear skull or moose antlers. And if you in August you will find tons of blueberries or blackberries, which obviously liked by the bears. That you might guess from the faeces that you will encounter all the way. You know the bear been there.

In the morning we see a moose from afar or a family of caribous. But one encounter struck us completely. The encounter of a grizzly family.

Konteineriai maistui. | Food cans against bears.

I walk whilst still shouting ‘hey hello’, when all of a sudden see a grizzly sour with two cubs. The little ones look very curious, trying to climb on the mom to see who are those strangers. To see a grizzly is scary enough. To see it from 20 meters is terrifying. To see it with kids – you feel paralyzed, as you know you might be in a big danger. So I see them, and then I see that Karolis doesn’t see them as he has reached the bottom of the tiny valley, and he is going up. ‘Karoli, bears!’. Karolis finds himself a short 20 meter distance from them. They are terribly close. He can hardly take a bear spray from his backpack belt, starts to withdraw slowly, and finally when we both closer to each we start to pretend we are huge. We lift our sticks high above, we wave, we shout. The bear still tries to approach us, then it turns away and walks the other way. Cubs are still trying to look at us curiously. Woof. They are gone. The fear somewhat paralyzes now. They are still ‘sitting in our heads’ for the rest of the day.

Well, only after we got back we got to know, that exactly the same day, one guy first time in Denali been killed by grizzly. It seems he took his chances – he tried to photograph it from far too close and for far too long. The bear took the dead man’s body for cache to keep for food. Grizzly had to be shot down as once he tasted human blood, he would go for more. The first such accident in Denali National Park.

The autumn comes and goes in Alaska as a thunder. Taiga’s leafy plants and trees get the yellowish reddish colours. It’s been a splendid seven day hike.

Fairbanks – one the way to North

Mus pavežęs ir netikėtai į namus pasivadinęs Fairbanks miestelio gyventojas. | One Fairbanks town resident offered us a place to sleep at his house.

We thought to get a bit more to North, hence Fairbanks could be a good stop for us. Art stops to give us a lift. Soon we realize he is a fair traveller himself, and we have lots to share about. We say bye at the end without exchanging our details. The very next morning, Art finds us on couchsurfing site (as we have talked about it extensively) and invites for a salmon (their family caught the fish by themselves) bbq and dinner and hang out with some locals. We get to know the differences about red and pink salmon, talk about hunting and fishing.

We have some couchsurfing experience in Alaska too. Brenna and David live in a cabin together with 4 dogs and one cat. We eat pancakes with their own produced honey (whilst they put the bees to an eternal sleep later on, as bees cannot survive the winter cold here).

A week later we stay in Art and Anne’s place before will about to go down to Canada. We all refreshed, recharged and ‘salmoned’ (what a taste). But before that we did a northern to detour above the Arctic Circle.

Coldfoot – beyond the Arctic Circle

Šūnys rogėms. | Sled dogs.

If you are an independent traveler seeking out to see the Arctic Ocean (reached by the road), you will need to pay 50$ for the tour. Otherwise you might see only Deadhorse or Prudoe Bay towns. So we decided Coldfood was north enough as the weather was a bit dreadfull too.

So we have been given a lift to the crossing where on every site there is forest. Not a living creature out there. No idea, if anyone would pick us up. Corrie and his girlfriend stop for us. He is a cook in Coldfoot, where no one lives, but only a restaurant for the by passers and season visitor centre out there. And only 10 people in the cold winter.

So we visit the Yukon river with a cuppa on the banks of it, and then we reach the Arctic Circle. And when we reach Coldfoot, it’s pouring down. ‘There is a cabin, that no one lives. It’s a bit dusty, but it might be ok for you’. Ok? It was wonderful. We didnt have to get wet down in the tent, it even had a white sheet on the bed (!). So when everyone pays 200$ per night for the stay in the motel-like-cabin, we stay for nought.

Kelyje atgal į pietus link Fairbanks. | On the way back to the south to Fairbanks.


And Corrie invites us to hang out with the staff in the evening.
In the evening we also go to listen to the local Heidi Shoppenhurst as she has lots to tell living in the wilderness all year round. Silence and cold in the winter, when the sun doesn’t rise above the horizon for some days, and the rushy times in the summer time, as everyone tries to build the house, to make the jams, to sort everything for the winter. But it’s wild and beautiful out there.

So from Coldfoot through Fairbanks we finally on the way to Canada. ‘You might not be able to hitch for couple days in Tuk one drivers warns us after he invites for a filling lunch. But in no time we hitch Keith, who travels from Alaska down to ‘lower 48′ through Canada. But the canadian adventures soon to come.

Practical tips

Visa

Visa
The same as for Hawaii or any ‘lower 48′. No more than 3 months in Northern America.

4,5 val laukimo | 4.5h of waiting

Transport

To hitch in Alaska is fairly easy, people are kind. If you intend to hitch up to Prudoe Bay, make sure not to do so in wintertime. People say it’s easier to reach Hilltop cafe – a stop for drivers before a long drive. Only independent truck drivers would take you in, as companies don’t allow passengers on due to insurance etc .

Rengiamės žygiui nepaliestoje gamtoje. Maistas 9 dienoms. Kuprinės svėrė virš 40kg. | Preparing for wildernes. Food for 9 days. Backpacks weighted over 40kg.

Food

If kind locals will host you with red salmon, this is a real meal. It’s absolutely not the same as the pink salmon in cans. Alaska is slightly cheaper than Hawaii, but you need to look what you are buying too. Wallmart is a place to shop if you are a budget traveler, and for those who support a fair business Fred Mayers might be an option.

Hygiene

Alaskan rivers are cold, but to swim in it is a challenge and a reward. Don’t play in it for too long (not that you will be able to) as hypothermia is a very real thing in Alaska. Do not wear cotton or jeans in general, as this will increase the chances of hypothermia as your organism need to waste lots of energy to dry that hard to get dry material.
The water in wild Alaska may look clear, but Giardia and Cryptosporidium, carried by beavers, might present a real health problem, so better drink water treated.

Sleep

Camping is fairly common, but be aware of the wildness. Don’t keep food in your tent, leave it up in the trees or in the containers which bears would not be able to open up.

Aliaska – susitikimas su grizlių šeima, nemokamas skrydis virš taigos ir septynių dienų gyvenimas be civilizacijos

Dažnas mūsų klausia, kokios šalys mums labiausiai patiko iki šiol. Kaip mat išskiemenuodavome ‘Iranas, Kinija…’ Po Aliaskos tenka perstumdyti labiausiai patikusių kraštų sąrašiuką. Aliaska – laukinis kraštas. Mylių mylias gali važiuoti miškais ir kloniais, o namų kaip nėra taip nėra. Į šią vietą jau norisi sugrįžti dar jos nepalikus. Užsimerkus iškyla spalvoti Daltono kelio kloniai ir kalvos, laukiniai žvėrys, taiga matyta iš viršaus, o burnoje – raudonosios laišišos skonis.

Ankoražas – pirmosios pamokos apie laukinę gamtą ir pipirinis balionėlis prieš lokius už 50$

Ko gero pats lengviausias oreantavimąsis mieste. A.. B.. C gatvė.. D.. | I guess the easiest city navigation ever. A.. B.. C street.. D..

Į vieną gausiausių miestų Aliaskoje – jei galima apskritai kalbėti apie žmonių gausą šiuose kraštuose – atskridome iš Havajų. Oro uoste už stiklo mus iškart pasitinka grizlio, vilko ir bebro albinoso iškamšos. Kol jos žiūri į tave per atstumą, ramu. Jau pradeda kutenti padus ar kažkur paširdžiuos, nes teks išeiti į laukinę gamtą, ir visai įmanoma, kad kelią gali pastoti vienas iš šių gražaus kailio ir visai malonaus snukio, bet nenuspėjamo charakterio savininkų. Ankoraže iškart nukulniuojame į informacijos centrą. Mus domina viskas – nuo gražiausių vietų iki saugumo klausimų.
‘Oo, Aliaskoje jei išklysi iš kelio ir pasitempsi koją, gali taip ir galą gauti’ gąsdina mus apsauginis, išklausęs mūsų trumpą istorijos ataskaitą. ‘Žmonių aplink nėra, mobilaus ryšio irgi žinoma nėra’. Centre smulkiai išklausinėjame apie meškas, vilkus, briedžius, ir uogas. Taigi keletas patarimų tiems, kurie ketina keliauti į tokius laukinius kraštus.

Meškos

Nusileidus Aliaskoje oro uoste mus pasitiko grizlis. Draugiškas. | After landing in Alaska airport a grizzly met us. Friendly one.

Aliaskoje gali susitikti su trijų spalvų lokiais, ir pagal ją gali nuspręsti, kaip elgtis. Tačiau viena yra aišku, nuo jų bėgti negali, ir neapsimoka. Jos gali greit perplaukti upes, lipti medžiais ir pasiekti bent 50km per valandą. Rudosios meškos su kuprele, arba grizliai, nemedžioja žmonių. Jei negąsdintum juodųjų meškų, jos šiaip irgi prie tavęs nekibtų. Baltieji lokiai, kad ir kaip jie pūkuotai ir švelniai atrodytų, žmogui yra pavojingiausi, ir be ginklo jų teritorijoje geriau nė nevaikščioti, nes žmones jie medžiotų.
Vaikščiojant atvirose vietose, palei upes, greičiausiai pamatyti galimą grizlį, o miškingose teritorijose – juodąją mešką. Bet kokiu atveju, einant viena ar kita teritorija geriausiai šūkalioti, garsiai kalbėti ar dainuoti. Šiaip meškos yra bailios, ir jei iš anksto įspėtos, maus į krūmus. Jei jas nustebinsi, jos ginsis. Ir štai tada jau reikia žiūrėti, ką darai. Matant grizlius jau iš tolo reikia ‘apsimesti dideliais’ – lėtai trauktis atgal mojuojant iškeltas rankas ir garsiai rėkti. Jei einate grupe, pavojaus tikimybė smarkiai sumažėja. Greičiausiai meška patrauks savu keliu. Jei vis tik ji puls, reikia gultis ant žemės ir susiriesti į kamuolį, apsaugoti pažeidžiamiausias vietas ir stengtis nejudėti. Kuprinę geriausiai palikti ant nugaros, nes taip ją apsaugosite.
Jei puola juodoji meška, teks gintis ir kautis iki galo, ir jokiu būdu nereikia apsimesti negyvu. Į Aliaskos laukymes žmonės pasiima ‘bear spray’ – tai dujų balionėlis, kuriuo galima apsiginti nuo meškų. Jis pakankamai stiprios konsistencijos, nes paprastas dujų balionėlis nesuveiktų.
Naktį meškos gali ateiti pašniukštinėti jūsų maisto. Dėl to geriausiai jį laikyti atskirai nuo palapinės. Denalio nacionaliniame parke jums duos stipraus plastiko konteinerius, į kuriuos galėsite įsidėti ne tik maistą, bet ir higienos priemones, mat visa, kas kvepia, masina šiuos gyvūnus. Prisiklausėme net tokių istorijų, kaip kad užkabinus aukštai ant medžio kuprinę su maistu, grizlė ateidavo nusikabinti jos, ir tiek jau savo nuosavybės šeimininkas tepamatė.

Kiti gyvūnai

Ir kalnų ožys netoli. Deja, niekur gyvo jo taip ir nepamatėme per ko ne tris savaites Aliaskoje. | And the mountain goat was near. Though, we didn't see one over the next three days.

Šiaip vilkų visi pataria nebijoti, nes šiuos gyvūnus pamatyti yra privilegija. Kita vertus, jei kartais jie pultų, tektų gintis lazdomis.
Anot žinovų, briedžių reikia privengti, mat šie didžiuliai gyvūnai gali ant tavęs užlipti ir sutrypti. Ypač jei jo ausys nusisukusios į galą, reiškia jis pyksta. Tad geriausiai nuo jo bėgti. Kadangi briedžiai ne plėšrūnai, jie neturi instinkto vytis.

Kad galėtumėme labiau pažinti Aliaskos uogas, kurių rugpjūčio mėnesį yra labai daug, nusipirkome mažą knygutę. Šiaurės Amerikoje, o ypač Aliaskoje, uogų gausu, ir gaila, jei neparagautumėme sultingųjų arbūzo uogų ar gausiai visur augančių juodujų uogų. Mėlynes atpažįstame puikiai, tačiau jos tikrai ne vienintelės šiuose kraštuose.

Lėktuvėliu virš Aliaskos

Karolis, Josh, Evelina.

Išvažiavus iš Ankoražo, mums sustoja kuklus amerikietis Džošas. Kaip ir daugelis vietinių istorijų prasideda ‘atvažiavau aplankyti draugo, įsimylėjau Aliaską, ir pasilikau gyvneti’. Džošas – pilotas, tad visai netikėtai neužilgo jis kukliai pasiūlo ‘jei turite laiko, galiu jus paskraidinti’. Atvipo lūpos. Atrodo, kad kas nors perskaitė slaptą svajonę ir tiesiog šiuo vienu sakiniu išgrojo.
Mėlynas lėktuviukas ant pievos jau laukė savo šeimininko. Pritūpęs prie miško, jis atrodė vos vos sutalpins pilotą ir jo svečią. Skrisime pasikeisdami. Netrukus abu virš nerealios gamtos paskraidinami bent po pusantros valandos. Kur kas daugiau, Džošas buvo toks malonus, kad net gi leido mums patiems paragauti piloto duonos. Valdyti tokį lėktuvėlį regis ne taip jau sunku, tačiau reikia vis tiek žinoti daug detalių, stebėti prietaisus, vėją. Ir stebėtis gamta.

Ore. | In the air.

Antra mūsų kelionės diena, o mes jau be žado stebim taigos miškus, seklias ar sraunias upes, skraidančius erelius ar besiganančius gyvūnus, ir į aukštį besistiebiančius kalnus. Besileidžianti saulė atsispindi ežeruose, o mes nardome visai prie pat vandens ar net po tiltu, visai šalia kalnų keterų ar sukame ratus aplink krioklį. Širdis kiek dreba iš susijaudinimo, nesvarbu mindant pedalus ar judinant vairą, o kartais tiesiog bandant užfiksuoti tą sunkiai aprašomą gamtą. Iš susijaudinimo telieka tik šūkčioti.

Baierso ežeras: dainos meškoms ir pusryčiai su mėlynėmis

Džošas mus papildomai paveža bent 50 mylių, ir mes nakvosime pirmąją naktį gamtoje. ‘Ryt iš ryto galėsite išbandyti taką, o nuo viršūnės jums atsivers ypatingi vaizdai’. Paragina – ‘dar imkit orkų’ į marinuotus agurkus panašių daržovių, Skanu.

Iki stovyklavietės reikia nueiti bent kelias mylias, o jau visai tamsu. Miškas. Ežeras šalia. O galvoje – ‘meškos’. Reikia kalbėti, patartina garsiai. Kaip tyčia, nei viena tema neateina į galvą, nors paprastai galim filosofuoti 24 valandas nesustodami. Dainos žodžiai nuskambėjus pirmai eilutei kažkodėl pasimeta tamsoje. Balsas kiek pavargsta, tačiau sustoti neišeina.

Prie Bayers ežero. | Camping at Bayers lake.

Galiausiai nusimetame kuprines nemokamame kempinge. Gerai, kiek toliau nuo stovyklavietės yra didžiulis ‘meškų’ konteineris, į kurį sudedame savo daiktus, taigi smalsūs gyvūnai neturėtų trikdyti šiąnakt mūsų miego.
Ryte vos pramerktom akim nuėjus prie ežero, peizažas vertas mažų mažiausiai išsižiojimo. Vandens veidrodis nepriekaištingai atspindi gilios žalios spalvos juostą ir debesėliais apsikaišiusius kalnus. O! Pašoka žuvis, veidrodis suraibuliuoja. Nurimsta. Tyla.

Palikę savo nugarinius namučius konteineryje išsiruošiame į pažadėto grožio kalnus. Vakar praidainuotas balsas, šiandien tenka tik pakaitomis šūkalioti. Takas veda aukštyn, peizažas platėja. Ilgainiui medžių mažėja, kol telieka tik plikos uolos. Pagaunam save nuklystant į Škotijos kalnus. Lyg kas būtų juos išdidinęs, paįvairinęs, atbogino juos čia, į Aliaską. Kelias aukštyn užtrunka bent kelias valandas. Užlendam už uolos, kad šelmis vėjas neprapūstų, o patys sukertam šokoladukus ir sumuštinukus su sūriu, užsikerdami karštu vandeniu. Jau nuo kelionių po Britanijos kalvas suvokiam, kaip tokie paprasti dalykai gali būti beprotiškai skanūs.
Pradeda lyti, ir mes turim leistis žemyn. Pakeliui iesiog ant kelio veržte veržiasi mėlynės ir arbūzinės uogos. Įkrentam į mėlynyną, ir nepasijudinam, kol nepripildom pilvų ir termosiukų. Pusryčiams turėsim avižinės košės su medumi ir mėlynėmis. Apie pusryčius pradedame svajoti jau dabar.

Jau traukiant link kelio pradeda pilti taip, kad jau jaučiam savo deja į peršlampamas pavirtusiomis striukėmis ir gerokai įmirkusiais batais. Ant kelio nė gyvos dvasios. Kelios mašinos pravažiuoja nė nepastebėdamos peršlapusių pakeleivių. Po geros valandos sustoja aliaskietis. Karolis eina į pikapo bagažinę, o į kompaniją jam ateina šeiminko šuo. Kitas šunelis šildo mane vėsioje kabinoje. Vaizdai gražūs, tik tas nelemtas drebulys. Sustojame degalinėje, ir čia mūsų vairuotojo stotelė. Mes it pamišę įbėgam į šiltą patalpą ir išgeriam po du karšto šokolado puodukus. Maloni šiluma perbėga kūnu. Dar kiek pastoviniavę, einam lauk skubiai statytis palapinės, rengtis sausais drabužiais ir gultis į šiltutėlius miegmaišius.

Denalio nacionalinis parkas – susitikimas su meškomis

Evelina

Denaliu, anot vietinių atapaskų ‘Didžiuoju’, pavadinta aukščiausio Šiaurės Amerikos viršūnė. Vėliau ji buvo pervadinta senatoriaus (dar vėliau prezidento) Mckinlio vardu. Tai 6 milijonų akrų plotas, padalintas į 87 vienetus. Parkas išlikęs toks pats, kaip ir prieš 80 metų, mat žmonės gerbdami laukinę gamtą, išsaugojo, tad mes galim matyti ją tokią, kokią matė šios žemės protėviai. Šiuose kraštuose gyvena ir vietiniai atabaskai, kurie nors ir žvejoja ar medžioja, uogauja ar renka augalus, labai prižiūri gamtą. Čia nėra takų, tad keliausite tikrai laukiniais kraštais. Čia galima pamatyti grizlių, karibu, Dol avių, vilkų, briedžių ar arktinių voveraičių. Gamta daugiausiai tundra ir taiga: nykštukiniai krūmai, mėlynės, samanos ir kerpės, maumedžiai, gluosniai ir alksniai.

Norint keliauti laukine Denalio gamta, reikia gauti ‘backcountry’ leidimus. Jie nemokami, tereikia reindžeriams nurodyti, į kokias teritorijos dalis ketini keliauti ir jose stovklauti. Bilieto septynioms dienoms kaina – 10 dolerių. Atėję pas reindžerius drąsiai išrėžiame ‘eisime į parką septynioms dienoms’. Kiek nustebę reindžeriai paklausia, kur norėtumėme keliauti. Mat visa teritorija padalinta į bent aštuoniasdešimt vienetų, ir kai kuriose gali būti neribotai stovyklautojų, o kai kur leidžiama vos vienas kitas. Kai atkeliauji patirti laukinės gamtos, mažiausiai nori sutikti žmones. Juk nuo to čia ir bėgi.

Antroji žygio diena. | Second day of walking.

Išsirenkame tris vienetus, gauname didžiulius konteinrius, skirtus 7-10 dienų išvykoms. Suslegiame visus daiktus, ir pametėti žalių (nemokamų) autobusų iki mūsų kelionės pradžios, pradedame savo septynių dienų laukinį gyvenimą.
Išspjautiems iš saugaus autobuso į laukymę, nors ir ypatingo grožio, kiek neramu. Tuoj pat pradedame savo grandininį šūkaliojimą. Spalvos žada netolimą rudenį. Tolstame nuo kelio, pradinis jaudulys po trupinį garuoja, ir jau tuoj tuoj pradėsim jausti stiprėjantį ryšį su gamta.

Keliaujant net ne takais per tokius laukinius kraštus geriau jau pažinti žemėlapį. Jis mums pasufleruoja, kur reiks brist per pelkynus, kuri kalnų perėja mūsų jėgoms. Apibendrinant visą mūsų kelionę per laukymę reiškė skausmingą brovimąsi pro krūmus, minkštą, bet varginantį klibinkščiavimą per samanas ir kerpes, šlampančius batus brendant per pelkes, kopimą į kalnus ir leidimąsi į slėnius, bridimą per upes, o galiausiai einant tvirtu akmenėtu pavasariais patvinstančiu upės dugnu. Iš ryto tolumoje matome briedį, ir tikimės, kad jo einant mūsų numatytu keliu nesusitiksime. Kitą rytą pro mūsų laikinus namus praeina karibu šeima, iš po kojų spėja pabėgi arktinė voveraitė. Vis tik mūsų laukinio gyvenimo kulminacija buvo susitikimas su grizlių šeima. Šis epizodas galbūt vertas keleto sakinių.

Kulniuojame mes slėniu, šūkčiojame savo ‘o o!’ ar ‘hello!’. Ir staiga matau mešką su dviem meškiukais žiūrint tiesiai į mus. Meškučiai smalsiai apžiūrinėja ateinančiuosius, nieko nesibaido, aukščiau kelia galvą, uosto orą. Mama žiūri kiek aršiai, pasiruošus ginti mažylius, jei tik kas bandys juos nuskriausti. Karolis kaip niekur nieko traukia tolyn, mat jis nusileidęs į daubą, nė nemato, kad grėsmingai artinasi prie grizlių šeimynos. ‘Karolis, lokiai!’ Karolis bando traukti nepaklusniai it tyčia užstrigusį dujų balionėlį ir lėtai traukiasi atgal, mat 20 metrų atstumas yra kur kas per mažas nei turėtumėme laikytis. Kai jis atsitraukia, mes drauge iškėlę lazdas, jas mosuodami rėkiam kiek įstengdami, ir po truputį traukiamės atgal. Grizlė iš pradžių dar ketina eiti mūsų link, juolab kad vienas mažylių dar labai smalsiai ketino artintis prie tų nepažįstamųjų, bet paskui apsisuka ir vis trys nukiūtina į kitą pusę. Visa laimė, kad ne į tą, kurią mums reikėjo toliau traukti link kelio, mat tokiu atveju reiktų keisti maršrutą.

Milžiniškos mėlynės mus lydėjo kiekvieną dieną. | Massive blueberries were everywhere we walked.

Kojos vis dar drebėjo. Karolis spėjo nufotografuoti betolstančius žvėris. Galų gale atgavom kvapą. Lyg ir juokas atsirado. Lyg ir apsikeitėm pora sakinių. Bet į mus spoksantys grizliai dar visą dieną sėdėjo mūsų galvose.
Kurį laiką sėdėjo galvoje ir kitas faktas. Kaip tik tą dieną (sužinojom tik sugrįžę) pirmąjį kartą parke grizlis sudraskė žmogų. Iš velioni fotografijų galima numanyti, kad šis užuot traukęsis atgal nuo ramiai uogaujančio žvėries, bandė jo naktrybę fotoaparatu. Grizlis pasitaikė negailestingas amerikiečiui, ir šis tapo mirtina auka. Dar kelias dienas sutikti vairuotojai kalbėjo apie šį nutikimą parke.

Žaibiškai ateinantis ir išeinantis ruduo Denalyje, kaip ir visoje Aliaskoje yra stebinančiai žavus. Taiga iškaišyta nykštukiniais beržais ir melsvosiomis eglėmis, mėlynių krūmais ir kiti bent kokius lapelius turintys augalai staiga persidažo ryškiomis gelsvomis rausvomis spalvomis. Einam atvira laukyme, ir akys raibsta. Kai kur atrandame briedžio ar elnio ragus, ar net lokio kaukolę. O kad meškos jau čia keliauta, gali atspėti iš fekalijų, prisotintų uogomis. Kaip ir mes, meškos mėgsta mėlynes ar juodąsias uogas.

Sraunios upės blizga saulėje, bet geriau jau per jas bristi atsargiai. Mums tenka tik keletas negilių brastų. Ne kartą srovė įmurkdė keliautojus savo vendenyse, o sunkus bagažas gali būti ir mirties priežastis.

Tos septynios dienos buvo ypatinga patirtis. Žodžiu ypatinga sumažinom visą tą laukiniškumą, nepakartojamą grožį, baimes, sunkumus. Apie tai kalbėti nereikia. ‘Tai’ reikia patirti.

Ferbanksas – pakeliui į šiaurę

Mus pavežęs ir netikėtai į namus pasivadinęs Fairbanks miestelio gyventojas. | One Fairbanks town resident offered us a place to sleep at his house.

Sumąstėm keliauti į šiaurę, tad po laukinio gyvenimo nutarėm apsistoti kelias dienas Ferbankse. Mums sustoja Artas, amerikietis, kaip ir daugelis kitų susigundęs žmonių nepertekliumi ir ypatinga gamta. Pats nemažai keliavęs, smalsiai klausėsi mūsų istorijos. Išsiskyrėm kažkaip greitai, ir net nespėjom įteikti savo blogo adreso. Jau kitą rytą, gauname žinutę per koučserfingo puslapį (www.couchsurfing.com), kad jis kviečia savo pagautos lašišos pietų. Tą popietę ne tik kertam raudonąją lašišą (apie jokias spalvas anksčiau nė nenumanėm), bet ir kalbamės su vietiniais apie medžioles, gyvūnus ir tai, kuo gyvena vietiniai aliaskiečiai. Po to apsinakvojam pas koučserferę Breną ir Deivydą, šlamščiam jų bičių medų, kol jie numarina biteles žiemai (jos aliaskiniam šalty neišgyventų).
Po savaitės, pakeliui iš poliarinio rato, apsistojam vėl pas Artą, vėl gardžiuojamės jo sugauta lašiša ir namine duona, o ryte švarūs keliaujame tolyn. Bet prieš tai, nuokrypis į poliarinį ratą.

Koldfutas – už poliarinio rato

Šūnys rogėms. | Sled dogs.

Į Prudou bėjų, patį šiauriausią įmanomą tašką keliauti atsisakome – tam, kad pamatytum Arkties vandenyną, tektų sumokėti turui 50 $. Tad mes nutranzuojame tik iki Koldfuto, bet aiškiai kertam poliarinį ratą. Už Koldfuto žmonės tegyvena retai. Apskritai, šiuo keliu daugiausiai kursuoja dideli sunkvežimiai, mat šiaurėje – tik naftos įmonės. Ir dar smalsūs keliautojai. Išlaukę keturias valandas sangkryžoje, kurioje tik miškai ir miškai, galiausiai sulaukiame ‘savo vairuotojo’ kaip kartais vadiname. Kori su savo drauge dirba virėju Koldfute, ten, kur žiemą telieka vos 10 žmonių. Jau kai pasiekiame mūsų šiauriausią tašką, lietus pliaupia negailestingai, tad Kori pasiūlo negyvenamą vagonėlį, sakydamas ‘ak, jums ten tikriausiai nepatiks, mat daug dulkių’. Atveriame duris, o ten net balta paklodė ant lovos. Tikri namai namučiai. Mes tuoj įsikuriame bent kelioms naktims.
Vakare einame susitikti su Heidi Shoppenhurst, vietinie reindžere, gimusia, augusia, o dabar ir su vaikais gyvenančia ten, kur saulė kelias žiemos naktis net nepakyla, o vasarą nenusileidžia. Ji pasakoja apie ilgais žiemos mėnesiais pasivaikščiojimus šaltyje ir tyloje, o vasarą skubiai verdamas uogienes, medžioklę ir statomus namus – tiek daug reikia atlikt per tokią trumpą vasarą.

77. Kelyje atgal į pietus link Fairbanks. | On the way back to the south to Fairbanks.

Iš Koldfuto per Ferbanksą galiausiai keliaujame Kanados link. Išmintingasis juodaodis smalsiai klausinėja apie Lietuvą, ir atvirai dalinasi savo gyvenimo istorija. Jis – nevedęs, bet draugavo su eskime jau kuris laikas, ir turėjo kelis vaikus. Santykiai nesusiklostė, tačiau jis pergyvena dėl eskimų kaimelyje nieko veikt neturinčių savo vaikų, mat ten ‘nieko iš jų nebus’. Jau ne vieno klausinėjom, kaip gi gyvena čionykščiai eskimai ar atapaskai, ar kitų vietinių genčių žmonės. Skausmingai. Vyriausybė duodama jiems maisto ir drabužį, o dar ir vieną kitą pinigą, neskatina jų dirbti. O be darbo žmogus ieško kokių nors iš kelio vedančių užsiėmimų, kaip alkoholis ar narkotikai. Tad nieko nuostabaus, kad kaimeliuose daug smurto ir nuskaltimų.

‘Mačiau tranzuotojus stovinčius net po kelias dienas’ prigąsdino mus pietumis pavaišinęs vairuotojas. O mes vos už 15 minučių sustabdome amerikietį, keliaujantį iš Aliaskos į žemesniąsias valstijas (‘lower 48′ kaip jie vadina likusias Valstijas). Jau tąnakt kertame Kanados sieną, bet apie nuotykius vėliau.

Praktiniai patarimai

Vizos
Jau praeitame straipsnyje apie Havajus rašėme apie vizas į JAV.
Į JAV keliaujant vizos nebereikia, tik reikia užpildyti ir gausi waiver leidimą. Kartais patvirtinimas ateina iškart, o kartais reikia palaukti kelių dienų, tačiau atsakymo elektroniniu paštu niekas neatsiunčia, tad reikia pačiam stebėti, ar teigiamas atsakymas jau atėjęs. Taip pat reikia turėti omenyje, kad iškeliavimas iš JAV į Kanadą, Karibus ar Meksiką, neatnaujina Waiver vizos, tad jūsų kelionė Šiaurės Amerikoje neturėtų užsitęsti daugiau nei tris mėnesius.

Anchorage

Transportas
Tranzuoti Aliaskoje labai paprasta. Stoja ne tik patys keliavę žmonės, bet net ir kokia vyresnė moteriškė baltutėliu automobiliu. Jei ketinate tranzuoti iki Prudou bėjaus (šiaurinio taško), tranzuotojai pataria nusigauti iki Hilltop kavinės, mat ten daugiausiai stoja sunkvežimių vairuotojai. Nepriklausomi (nuo kompanijų) vairuotojai gali jus paimti iki šiaurės, bet turėkite omenyje, kad pamatyti arties vandenyno nepavyks. Galima aplankyti tik Deadhorse arba Prudoe miesteliu. Jei negaila 50$, yra turų, su kuriais galėsite vandenį net ir paliesti. Anot vietinių.

Rengiamės žygiui nepaliestoje gamtoje. Maistas 9 dienoms. Kuprinės svėrė virš 40kg. | Preparing for wildernes. Food for 9 days. Backpacks weighted over 40kg.

Maistas
Jei pavyktų kur paragauti raudonosios lašišos, greičiausiai visa likusi žuvis atrodys prėska. Supermarketuose skardinėmis galima nusipirkti tik rausvosios (pink salmon), bet anot žinovų, ši pati prasčiausia lašišos rūšis. Aliaska – kiek pigesnė nei Havajai šalis, tačiau ir čia gali reikti pasispausti norint pigiai apsipirkti. Tačiau apsukriesiems visada pasiseks. ‘Wallmart’ prekybos centras gal ir nėra pats teisingiausias savo darbuotojams (tiems, kurie už teisingą prekybą siūlome Fred Meyers tinlą), tačiau ten galima atrasti įperkamų skardinių, makaronų, lešių, vaisių, medaus.

Higiena

Aliaskos upės šaltos, kad net dantis užgelia, bet jose nusimaudyti – tikras iššūkis,

Dictophone #14 – Hawaii

Previous Posts Next Posts