Vizos ypatumai

Turkmėnistano vizą gauti – laimės reikalas. Turistinės mes net ir neketinom medžioti, o tranzintinę sako gauti lengviau. Penkios dienos perkirsti šalį galų gale neatrodė labai mažai.
Prie Turkmėnistano konsulato mes atlėkėm išsižioję, ką tik gavę šviežiai keptą Uzbekistano vizą, be kurios turkmėniškosios mums nė neuostyt. Langelis jau buvo uždarytas, bet vietinis iranietis, gerai žinantis rusų kalbą, mums mirktelėjo – pasilikit, ‘jis dar sugrįš’. ‘Jis’ sugrįžo. Langelis atsidarė, staiga visa ertmė buvo užimta vairuotojų veidais, o mes kukliai slėpėmės už visų nugarų. Mūsų naujasis draugas staiga praskleidė kelią, mes greitai atidavėm savo pasų ir Uzbekistano vizų kopijas, jis kažką užsirašė, dar burbtelėjo, kokios – ‘greitos’ ar ‘paprastos’ – vizos mes norim, ir langelis, nepaisydamas vis dar šurmuliuojančių vairuotojų užsidarė taip pat netikėtai, kaip ir atsidaręs. Na, tenka tikėtis, kad Teherane atidavę dokumentus, mes vizas sėkmingai atsiimsim Mašchade. Jas sėkmingai ir atsiėmėm. Tik ne penkioms dienoms, o trims. Mūsų nepasitenkinimas išblėso, kai sužinojom, kad dviratininkai olandai turės lygiai tą patį laiką perskrosti šią šalį kaip ir mes, bet – dviračiais. Niurzgėt jau nebebuvo ko.

Kertam Irano – Turkmėnistano sieną

Turkmėnistano pasieniečiai su pavardėmis bent iš keturiolikos raidžių smalsiai vartė mūsų pasus. Jaunesnieji skatino vyresnįjį klausti mūsų ko nors angliškai. Šis nerangiai kartojo paprastučius klausimus, o mes kantriai laukėm, kada baigsis ši anglų kalbos pamoka. Dar svarstėm, kada reiktų nusiimti skarą ir sijoną, mat po Irano griežtos tvarkos nebežinojom, kaip toliau žmonės rengiasi vis dar musulmoniškuose kraštuose.

Pirmosios autostopo minutės tikrai nieko gero nežadėjo. Nuviję pirmuosius taksistus mes kuprines pastatėme ‘saugiame’ lauke. Į priešingą pusę krovininės mašinos judėjo sunkiai. Girdėjom gandus, kad į patį Turkmėnistaną įleidžiamos tik 20 mašinų, pakrautų kuru, ir 20 šiaip vežančių kitus produktus. Negalėtumėme tvirtinti ar tai tiesa, tačiau sunkvežimiai iš tiesų judėjo nenoriai. Kitų mašinų apskritai nesimatė. Vienas gudresniųjų taksistų nutarė mus paprotinti. ‘Tranzuoti čia negalėsite. Furos jūsų neims. Visai neseniai įvyko keletas nusikaltimų kelyje, iš vairuotojų atimti dokumentai, tad policija nutarė neleisti didelėms mašinoms imti pakeleivių’. Skambėjo it geras jaukas susigundyti taksi. Mes purtėm galvas ir užsispyrusiai toliau bandėm sustabdyti keletą šiaip jau mūsų gelbėtojų. Šie kryžiuodavo rankas, matyt, taksi vairuotojas buvo teisus. Na ką gi, nukratėm dulkes nuo kuprinių, ir pasirengėm tą dešimtį kilometrų nusigauti pėsčiomis.

Vairuotojas buvo ne ką mažiau užsispyręs nei mes, ir lėtai riedėjo šalia mūsų. ‘Kaip jūs taip – be pinigų’ ‘O ką?’ – aiškinom – ‘taip mes nuo pat Lietuvos iki Irano atkeliavom. Visur pasitaikė labai gerų žmonių, negi čia nepasitaikys’ mes nė kiek negražinom situacijos. ‘Yra ir čia gerų’ bambėjo taksi vairuotojas. ‘Tai gal pavežėsit iki pagrindinio kelio?’ nusišypsojom. ‘Sėskit, pavešiu’ regis jo kantrybė baigės greičiau nei mūsiškė. ‘Bet toliau jūs tikrai nesusitranzuosit’ perspėjo geradaris, su kuriuo spėjom persimesti vienu kitu šeimos ar šalies padėties faktu. Vėl galima bendrauti rusiškai, tad reikia naudotis proga.

Vis tik antroji mašina mums sustojo labai greitai, kaip ir visos kitos. Kiek pavažiavus, vidur dykumos susotojus mašinytė buvo apspista daugybės it iš gamyklos paleistų uniformuotų darbininkų. Šie kažko nekantriai laukė. Iš bagažinės vairuotojas suskato dalinti kaži kokius vokelius, kuriuose pasirodo buvo užmokestis.

Turkmėniški namai

Kita mūsų mašina – gana prabangus džipas. Šiaip esam neišrankūs, bet Turkmėnistano keliai savo prasta kokybe lenkia net Afrikos, todėl tai jau buvo sėkmingas ėjimas. Regis pagrindinis kelias, o mes įsitvėrę stipriai laikėmės rankenų it važiuotumėm prasčiausiu kaimo keliuku. Eigoje bandėm atrasti, kaip sumažinti atsimušimo nuo sėdynių spindulį, o vairuotojas sklandė tarp duobėse susidariusių duobių.

Šalia vairuotojo sėdėjo romus verslininkas, puikiai kalbantis rusų kalba, mat pasirodo mokėsi Baltarusijoje. Jis paskambino savo žmonai, ir netrukus pakvietė mus pasisvečiuoti.

Jo pati atrodė kaip ką tik iš patrankos pašautas kamuolys. Ji šokinėjo iš vieno kampo į kitą bandydama aprodyti savo namą, priestatą, kuriame ji įsirengusi siuvyklėlę. Vėliau ji nepaliovė straksėti rodydama antikvarinius pirkinius, kuriems atsispirti ji negalinti. Namas buvo erdvus, tačiau vidus priminė iranietišką kuklumą. Spintų, stalų ar krėslų nėra, vien tik kilimai ir pagalvės. Šeimininkė tuoj tiesia staltiesę – ar greičiau – kilimatiesę, ir ant jo neša savo vekuotus agurkus, virtas uogienes, medų ir sriubą. Tuoj susirenka ir daugiau šeimos subėgę iš kaimynystės – seserys, jų vaikai. Visiems įdomu, kas mes tokie, ir su kuo valgomi. Visos moterys apsirengusios tradiciniais vietos drabužiais. Jie įvairiaspalviai, o kraštai siuvinėti rankų darbo raštais, kuriais jos itin didžiavosi. Vis tempė į savo miegamojo spintą rodyti daugiau apdarų su tokiais meno dirbiniais.

Šeimininkė netrukus truputėlį praskleidė turkmėniškosios moters gyvenimo ypatumus. ‘Mes seserys kitokios. Mūsų tėvas mus auklėjo kitaip, mes visos turėjom įgyti profesiją – tapome mokytojomis. Vienintelis sūnus iš devynių vaikų dirba gydytoju. Dažniausiai vietos moterys augina vaikus. Teka jos ne iš meilės, bet – kaip senais laikais – iš sandorio ar šiaip piršlybų per pažįstamus. Hassanas ir jo pati vienas kito iki vedybų nepažinojo. ‘Ar sugeba vienas kitą pamilti?’ domimės. Kai kurie. Bet skyrybos čia – svetimas dalykas. Net jei vyras narkomanas ar muša žmoną, skirtis nevalia. Moterys šiaip jau turinčios paklusti vyrui. Valgo tai, kas lieka nuo vyro. ‘Ar nesunku taip paklusti?’ teiraujamės. ‘Jei moteris pamilsta vyrą, atlikti viską, ką jis liepia – malonumas’ sako ji. ‘O jūs?’ klausiam. ‘Na, jei sugebėjau jam pagimdyti tris vaikus, matyt pamilau’.

Valgome vakarienę prie žvakės šviesos, ir tikrai ne iš romantiškų paskatų. Turkmėnistane netikėtai gali atjungti elektrą, ir žmonės nežino kada tai įvyks. Sėdėjome be šviesos gal pusvalandį, o tada ji netikėtai atsirado. Už dešimties minučių vėl dingo. Na, bet už komunalines jiems mokėti nereikia.

Karakumų dykuma

Kitą dieną – ją vienintelę pilną ir teturėjom – patraukėm į Karakumų dykumą. Pasipildėm vandens iš mus vežusio iraniečio furisto (jis turkmėnų policininkų nepabijojo ir mus paėmė nepaisant draudimų). Susitikrinę koordinates pagal kompasą – kur kelias, kur trauksim, ir kaip reiks grįžti – patraukėm į dykynę. Tokiose vietose reikia būti itin atsargiems. Iš pradžių atrodo, kad viskas aišku: juk eini tiesiai. Grįžt į vieną pusę ar apsisuki, ir jei nebesimato aiškių nuorodų – stulpų ar kelio – galva apsisuka netikėtai. Tad ėjom tiksliai ten, kur rodė kompasas.

Vilkdami savo trisdešimties kilogramų kuprines – bent po penketą kilogramų mes prisipirkom maisto atsargų dar Irane – mes tegirdėjom savo pėdas, šiurinančias smėlį ar apdžiūvysius krūmokšnius. Sustojus akimirksniu įsivyraudavo tyla, kokią dar gali atrasti nebent kalno viršūnėj aprimus vėjams.

Saulė po truputį pradėjo leistis. Pasteliniai smėlių atspalviai nušvelnėjo. Mes vis dar spėliojom, kieno pėdsakai pasirodo tai vienoje, tai kitoje vietoje. Pamažu pradėjom dairytis vietos būstui ręsti. Jaukių vietų stovyklavietei čia gausu, tik dairykis aplink.

Kilo didelis apvalus geltonas mėnulis, apšviesdamas dykumą it dieną. Spragsėjo laužas, užkaitinęs mums vandens arbatai ir sriubai. Tenka šią dieną ir naktį įskaityti į vieną įspūdingesnių patirčių.

Uzbekistano sienos link

Tranzuoti kelyje per dykumą, yra minusų ir privalumų. Valandos bėgyje mašinas gali suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, bet greičiausiai viena iš tų suskaičiuotų sustos bent jau iš gailesčio. Po geros valandos (tąkart viršijom visus kelionės laukimo rekordus) mašinikė net atbula atriedėjo paiimti vienišų keleivių. Veidai pasirodė draugiški, bet girtoki. Greitai paaiškėja, kad įgėrę ne tik keleiviai, bet taurelę kitą išlenkęs ir vairuotojas. Sustabdo policija. Vairuotojas nueina pasiaiškinti, parodo kažikokį dokumentą, tuo tarpu vienas keleivių gudriai mirkteli – ‘suprask, policija čia nieko nedarys’. Iš tiesų, jie draugiškai paspaudžia vienas kitam ranką, ir vairuotojas it niekur nieko toliau veža mūsų įsiaudrinusį ekipažą. Pasirodo, jie pasieniečiai, važiuojantys į darbą – prie Turkmėnistano-Afganistano sienos. Pakeleiviai ir toliau įkyriai mums siūlo neseniai pašautos ir šviežiai pakeptos elnienos, ir įkalbinėja užsigerti degtine. Paleidžia mus prie Turkmenabato, likus vos keliom valandom iki sienos užsidarymo ir mūsų vizų galiojimo pabaigai. Pavėluosi išsisnešdint – paklosi tūkstanties dolerių sumelę.

Pradėjus eiti nežinomo miesto pagrindine gatve, prie mūsų sustoja jaunas vyrukas nebloga mašina ir pasisiūlo pavežėti. Įsišnekam. Paaiškėja, kad jis studijavo Škotijoje, ir kažkada jam atvykus į naują šalį ir nežinojus kalbos, vienas škotas iš oro uosto priėmė jį į savo namus, ir vėliau nupirko bilietą į Aberdyną. Tokio gerumo jis nepamiršo, ir mes buvom puiki proga pratęsti gerumo grandinę. Pervažiavęs klaidų miestą, jis įsodino mus į taksi, ir po gero pusvalandžio mes tvarkingai kirtom Turkmėnistano – Uzbekistano sieną.