Adzerbaidžano vaišingumas

Išlaidoms Adzerbaidžane suskaičiuoti mums tereikėjo vos kelių akimirkų. Išgirdę gandus, kad maistas ten daug brangesnis nei Gruzijoj, mes užsipirkom atsargų bent kelioms dienoms, o jos taip ir liko snausti kuprinių dugnuose. Visą savaitę dosniai maitino visi, kas tik atklysdavo mūsų kelyje arba kieno gyvenimo kely atsirasdavome mes. Mūsų gyslomis teka arbata jau nuo Turkijos laikų, o štai šitoj šaly mes savo skrandžiuose prikaupėm maistingo kraičio dar kelioms savaitėm. Baiminamės išlepti, nes ir kitose šalyse norėsis, kad dažnas mus kviestų už savo vakariene nukrauto stalo ar apdalintų skanėstais. ‘Geriausi kada nors valgyti šašlykai’ murkia Karolis, kramtydamas minkštą ir sultingą mėsą. ‘Šašlyk mašlyk’ patenkinti juokias ir netikėtai susitranzuoti policininkai, kurie iš valstybinio atlyginimo gyventi nė neketina. Jų dažniausiai iš Vokietijos varomos mašinos gerokai papildo asmeninį biudžetą. ‘Turiu 5 namus. Ir išlaidoms man prireikia bent 3 tūkstančių eurų, kaip aš galėčiau išgyventi iš tų 300$’, vėliau atsidusęs, kad turtai laimės jam neatnešė.

Šašlykai – skaniausi čia. | The best meat we have ever tried.

Palapinė irgi aptingo jau seniai bestatyta. Nesvarbu ryte ar vakare, riedant mašina ar stovint šalikelėj, atsiranda vis žmonių, kuriems pakviesti keliautojus yra garbė, o svečias – palaiminimas namams. Vis tik visi pakvietimai buvo spalvingi, kartais su komišku ir labai dažnai keistu prieskoniu, tarsi vaikščiotum kokiam skandinaviškam kine.

Azerbaidžano sprintas turto taku

‘Turtinga šalis Adzerbaidžanas’ numykdavo ne vienas Gruzijoj, kai išsitardavom, kad traukiam į jų kaimynę. ‘Jie turi naftos’ jautėm nepikto pavydo gaidelę. Ir nuo pat sienos visi žadėjo neprastą reginį pasiekus sostinę. Atrodo, ši šalis nejuokais užsiėmusi varžybomis su Jungtiniais Arabų Emiratais. ‘Tuoj čia iškils dangoraižis didesnis nei Dubajuje’ išdidžiai pamoja ranka Falsanas į kol kas tuštoką vietą greta Kaspijos jūros. Regis ta pakrantė greit pavirs turtingųjų vilų alėja. Vieni galvas aukštai iškėlę giria tokį Azerbaidžano atsigavimą. Šis mat kiek nuramdęs vis dar teberusenančias politines žiežirbas dėl Kalnų Karabacho su Armėnija, pradėjo kilti it velykinio pyrago tešla. To, be abejo, nepastebėsi tolyn nuo Baku snaudžiančiuose miesteliuose ir kaimuose. Net vienas seniausių miestų Gandža, pavadintas su Šekspyru lyginamo poeto Nizami Gandžavi vardu, negauna to taip reikiamo dėmesio. Bet argi tai ne daugelio šalių su mažomis išmintingomis išimtimis klaida.

Naktinis Baku mus pasitiko erdviomis gatvėmis. ‘Čia apšviestos netgi menkiausios detalės’ Karolis garsiai ištarė mano mintį. Senamiestis negalėjo paslėpti už jo ištįsusių trijų stiklo liepsnų, taip ir pavadintu Baku Liepsnų projektu. Atrodo, miestas nė nebežino ką daryti – iš pagrindų rekonstruoti senamiestį, gal net pakertant jį iš pašaknų, ar išsižiojus auginti mielinius pastatus, šalies galios įrodymus. ‘Pas jus Europoje žmonės perka mažas ekonomiškas mašinas. Čia iš paskutiniųjų, kartais įlįsdami į beprotiškas skolas, perka įmantrias, kaip ir Gruzijoj daugiausiai 4×4 monstriškas mašinas, kad įrodytų vyriškumą’ pasakoja Baku gyventojas Niko, lyg juokdamasis iš tėvynainių, pats vairuodamas nemažą Hyundai. Jis pasišovė mus vežtelti šen bei ten, nors regis mes puikiai būtumėm nupėdinę nuo vietos prie vietos.

Baku senamiestis, o už jo Liepsnų bokštai. | Baku old town, and behind you can see the Flame towers.

Ruzigaras, kuklus adzerbaidžanietis, kurio mažučiame būste mes apsistojome, kas rytą ir vakarą, o matyt ir dažniau tiesdavo kilimėlį maldai. Kalbantis įspūdingai taisyklinga anglų kalba, jis dirba anglų kalbos mokytoju net keliose vietose. Sekmadienio popietę drauge su savo draugu Elšaru iškart panūdo aprodyti ypatingą stebuklingąjį Baku. ‘Ten vyks Eurovizija pavasarį’ atgalia ranka pamojo stiklinio pastato, augančio tarsi iš jūros link. Be abejo, ne vienas čia skuba priminti apie metų įvykį. ‘Žinot, kas mane labiausiai erzina? Ogi vakariečiai, kurie bando įrodyti, kad taip, kaip gyvena jie yra teisingiausias būdas. Mes turim savo kultūrą. Na tai kas, kad mes nenaudojam tualetinio popieriaus ir mūsų pasimatymai nesibaigia lovoje’ rūstinosi jaunas specialistas.

Naujasis Eurovizijos pastatas. | The new Eurovision building.

Dar tą patį sekmadienį mes apsilankėm pas jo ‘boso’ amerikiečio šeimą, nustebinusią gyvenimo vingiais. Styvo ir Keiti šeima gausi, jų net septynios atžalos likusios valstijose, o jie patys kas kažkeli metai keliauja iš šalies į šalį. Gana, Rusija, dabar Adzerbaidžanas, ir jų tolimesni keliai nežinomi. Apie tokius įkvepiančius žmones ir norisi bent užsiminti. Kol Styvas skambinėjo pažįstamiems dėl Kirgiztano ir Uzbekistano vizų, Keiti dalijosi jų gyvenimiško pyrago trupiniais. Pasiklausius jos, mūsų kelionė atrodo tik popierinė valtelė greta daug mėtyto ir vėtyto žvejybinio laivo. ‘Sunkiausia buvo, kai gyvenome rytinėje Afrikoje, o duonai pinigų nebeužtekdavo. O greta dar vykstantys šaudymai’ šiurpas perbėgo nugara. Jų tikėjimas ir užsispyrimas grūdino, o dabar dar mus pačius kvietė aršesniems patyrimams. ‘Tai jūs turėtumėt parašyti knygą’ raginom Keiti, o ši jaukiai nusišypsojo. ‘Bandau, tik jau taip lėtai gaunas’.

Baku pakrantė. | Baku's seashore.

Pridavę pasus Kirgiztano vizai, mes patraukėm Šekio link. Kelios valandos lietingo kelio nuo Baku, ir du solidūs pagyvenę vyrai mus išleidžia kažkiame apokaliptiniame lauke. Lietus ir rūkas dengia dykumą primenančią laukymę, su vieninteliu užeiga tarp retai išsimėčiusių aplūžusių medžių. Paklausus vieno vyro, kur yra tualetas, netikėtai jų susirenka solidus būrys. Susidaro įspūdis, kad vyrų Azerbaidžane gausiau nei moterų. Aikštėse, autobusuose, šalikelėse. Net namuose jų apsėda pilnas stalas, kai tuo metu kelios moterys sukasi vis pilstydamos arbatą.

Visa šeima susirinko aplankyti Dievo dovanos – svečių. | The entire family gathered to see the gift from God – guests.

Sustoja ‘žiguliukas’, iš bagažinės kyšo medis, viduje išsikerojęs visas sodas. Kaip ne kaip įspraudžiam savo mantą tarp gėlių, patys kažkaip įsiraitom. Vairuotojas Zachyras gero veido, lyg ką tik būtų nužengęs iš senovinės komedijos. Šneka jis tik azeri kalba kur ne kur įterpdamas ‘asiol, kaziol’, visa kita burdurburdur, rankomis mostaguoja plačiai. Žiguliukas kriokia, springsta. Uždusus sulekia tamsoj giminai jo taisyt, nes matyt prasta ‘saliarka’ žvakes ‘užnešė’. Mašina vėl užkriokia ir mes riedam tolyn. Sninga tiesiai į priekinį vargiai benuvalomą stiklą, todėl jis šviesas išjungia visiškai. Taip atkarpomis mes važiuojam visiškoj tamsoj. Komiška, nors ir kiek nesaugu – europietiškais paskaičiavimais.
Skambina broliui į Kazachstaną ir tiesia telefoną mums, kad su juo rusiškai žodžiu kitu persimestumėm. Žinoma, užkviečiami į svečius kažkur į gilumą kaimo – negi atsisakysi tokio nuotykio. Pasitinka gausybė ant laiptų išsirikiavusių vaikų, tuoj pat dengiamas stalas, namuose svečiai – vadinasi didelė šventė. Vakarienei – gaidžio šiupinys.
Tada kaimynų ir giminiečių lankymas. Į ta patį žiguliuką įsispraudžiam 11 žmonių, 2 ant vairuotojo sėdynės. Susišnekėti galim tik iš tarnybos trumpam grįžusiu ir gana gerai rusiškai kalbančiu giminaičiu. ‘Kapitonas’ išdidiai prisistatė jis, mums kartas nuo karto iš azeri į rusų versdamas jo arimųjų klausimus bei susižavėjimo šūksnius. Žvelgdami į greta besiglaustančius vaikus ir plačiai besišypsančius, aukso pilna burna suaugusius, atrodo, kad juos pažįstam visą amžinybę.

Pusryčiai. Karštas pienas su 4 šaukšteliais cukraus. Po to seka arbata. Zachyras mums beria dar bent po tris šaukštelius. Atrodo cukrumi mes tuoj tuoj persisotinsim. Jo jie vartoja gausiai. Sakytumėm, kiek per gausiai. Geria arbatą mažomis stiklinėmis (bardakais), ir tuoj pat žiū vėl pripildo iš naujo. Į kiekvieną jų įsimeta bent po du gabalėlius, kartais dedas į burną ir skysčiu jį užsigeria. Kai kuriose vietovėse, pavyzdžiui Šekyje, cukrus net įvairių spalvų – juodos, ryškiai žalios ar geltonos. Didi cukraus kultūra atsispindi tiek vaikų, tiek suaugusiųjų kiek pajuodusiuose ir sugedusiuose dantyse ir dažnai diagnozuotame cukriniame diabete.

Ant stalo cukraus keletas rūšių. | Quite a few different types of sugar on the table.

Reikia kilt mums į kelią, šeimininkai sunkiai išleidžia, vis gundydami vakare kepsiamu šašlyku. Jei nebūtumėme pažadėję Šekyje aplankyti Tarlano, naujo mūsų draugo, pakvietusio nakvynei šitame senoviniame mieste, mes greičiausiai dar būtumėme susigundę pasilikti.

Iki Šekio pakeleivingos mašinos stojo noriai net ir atrodo visų užmirštuose keliuose. ‘Mano svajonė aplankyti Kamčiatką. Jei turėčiau pinigų, pasaulį apkeliaučiau du kartus’ svarsto veterinaras Jašaras. „Vieną kartą, kad susidaryčiau bendrą įspūdį, antrą, kad galėčiau pažinti nuodugniai’ aiškina jis gera rusų kalba. Ir pakartoja jau ne kartą Azerbaidžane girdėtą ir čia itin populiarų posakį: ‘jei skaitai – nežinai nieko. Jei keliauji – žinai labai daug’. Dėl to ne vienas atsidūsta išgirdęs apie mūsų pradėtą odisėją. Ne tik patys žavisi, bet dar skambina artimiesiems, pasidalinti kokie keliautojai yra jų namuose ar mašinose.

Evelina

Šekis – senovinis miestas, pasitinka visas puriam sniege. Nors visur ledas, sniegas ir varvekliai, Tarlano namų kieme vis dar šykščiai čiurlena fontanas. Jo vanduo – išgelbėjimas užšalus visiems kitiems vamzdžiams. Netrukus po arbatos ceremonijos, prasideda uogienių ragavimo metas. Tarlano mamos gaminti šilkmedžio ar sedulos uogų džemai, ir greit jau mūs širdis visai apsals.
Ką tik Baku viešbučio vadybininko darbą gavęs ir paskutines dienas Šekyje gyvenantis Tarlanas labai rūpestingas. Vietinės kultūros gyvoji galerija tęsėsi jo sesers odontologės namuose. Mes gerai įsiplepom su jos uošviu, savo amato besiilginčiu metalo raižinių meistru, kurio talentas regis posovietinei Adzerbaidžano kultūrai nebereikalingas. Jis ilgesingai išvyniojo savo įrankius, ištraukė kiek apglamžytus juodraščius ir meiliai į juos žiūrėdamas pasakojo, kaip dar norėtų šį tą nukalti, kad galėtų vaikams ir anūkams pagelbėti. ‘Pas jus Lietuvoje privatūs namai yra skirtingi. Jūs visada buvote maištautojai. Štai aš statydamas namą turėjau tokius pat brėžinius, kaip ir visi kiti’ su pavydo gaidele pasakojo menininkas.

Šeimos galva. | The head of the family.

Šekis, kažkada galėjęs didžiuotis kaip vienas stipriausių tarp Kaukazo chanatų, buvo stipriai nuniokotas upės Kiš išdaigų bei 19a. pradžios įsilaužėlių iš Rusijos imperijos. Iš to meto 40 puošnių pastatų, telikęs vien tik Šekio Khano Pilis. Akys raibo nuo gausių stiklo mozaikų, pagamintų be vinies ar klijų. It hrestomatinė bibliotekininkė atrodanti muziejininkė storo stiklo akiniais ir pakeltu kuodu, pasakojo apie khanatų ir imperijų vingius. Įdomu dar ir tai, kad Adzerbaidžano didžioji dalis, po Irano ir Rusijos imperijos dalybų, su bent 40 milijonų gyventojų ir žinoma atitinkama teritorija, taip ir liko Irane.

Halal

Savaitės pabaigoje netikėtai atsiduriam adzerbaidžanietiškose vestuvėse. Vienas esminių joms pasirengimo darbų – kaimo vyrai sumezga jautukui kojas, ir paskerdžia jį halal būdu. Halal panašiai kaip ir žydiškas košerinis skerdimas turi savą techniką – vienas žinovų staigiai perrėžia aštriu peiliu gyvuliui kaklą taip, kad kraujas nustotų tekėti į smegenis. Gyvulys kurį laiką dar spardosi, kiek leidžia surištos kojos. Šiaip jau kai kurios šalys siekia uždrausti tokį nehumanišką būdą, tačiau tiek musulmonai, tiek žydai laikosi tvirtai – taip geriau, juk smegenų kraujoplūdis gyvūnui neskausmingas. Taigi su pasididžiavimu bent trijų kartų atstovai uždeda kojas ant ką tik besiraičiusio gyvulio. Jau kitą dieną gana paprastai paruošta mėsa gausiai nešama išalkusiems svečiams.

Pažymėta krauju nuotaka | The blood-marked bride

Vestuvių dieną ceremonijos pradžioj prie visos svitos pjaunama avis – auka jaunajai. Tuoj pat jauniesiems krauju paišoma kakta. Jaunajai tai linkėjimas karšto būdo, kad greit galėtų prisitaikyti prie gyvenimo pas uošvius. Tada jaunoji garsiai ir vikriai tarkšteli žengdama per lėkštes. Netikėtai pasipila ryžiai ir monetos, kad tas gyvenimas būtų kuo turtingesnis. Uošvienė paglosto jaunajai galvą, taip sušvelnindama neramią marčios dalią. Jei lietuviškose vestuvėse nuotaka šypsosi nuo ausies iki ausies iki tol, kol nuovargis suparalyžuoja jai veidą, tai adzerbaidžanietė jaunoji visą šventę sėdi nudūrusi akis. Jos solidi išraiška ir liūdnas žvilgsnis ypač išryškėja prieš kamerą. Juk reikia apliūdėti paliekamus tėvų namus.

Vyrai vestuvėse sėdi prie vieno stalo, o moterys prie kito. | While men at the weddings sit at one table women have their sparate one.

Vestuvės ‘nedidelės’ – tik 300 žmonių. Moterys sėdi vienoje pusėje. Ramios tylios. Negeria. Vyrų kone dvigubai. Jie linksmi, mat geria. Vieni į kitų pusę nevaikšto, retai dairosi. Vis tik svečio teisėmis sėdžiu su vyrais. Jaučiuosi kiek nejaukiai, bet ant kaktos užsirašius nematomą ‘mano kultūroje taip galima’, tuoj įninku kalbėtis su aplinkiniais.

Vestuvių pribūvėja. | Women working hard for the weddings.

Gyva folklorinė muzika tuoj pat suburia tiek vyrus, tiek moteris. Publikai gerai įsišėlus, netikėtai kyla – pasirodo gana tradicinės – muštynės. Juk vestuvėje daug ir devinto vandens nuo kisieliaus ano kaimo atvykėlių. Pamaitinti ir pagirdyti svetimieji išvaikomi, veselė linksmai sau tęsiasi…..

Po savaitės vaišių, svečiavimųsi jaučiamės vietinės kultūros paragavę deramai. Bekas atveža mus iki policijos posto, kuriame nežinia kodėl mes pakviečiami ‘paplepėti’. Rusiškai čia žino daugelis, todėl regis atsikalbėjom į valias. Vėl kimbam į pasitaikiusią furą, ir linguojam per Gruziją Turkijon gauti savo Irano vizas.