‘Kartą aš prisistačiau ‘aš vyras Kristina’ vietoj ‘mano vardas ..’ leipom juokais, kai Kristina, Tolgos sužadėtinė ir netikėtai tapusi mūsų brangia bičiule, pasakojo turkų kalbos mokymosi ypatumus. Jų jaukiuose namuose Kešane mūsų kuklus garderobas buvo greit išplautas, mes pasotinti ir laimingi ant minkšto kilimo sugulę sprendėm Irano vizos rebusus. Jauki vakarienė vietoj duonos kriaukšlio ir šalto vandens, šiltas paklotas vietoj įdrėkusios ar įšalusios žemės, karštas dušas vietoj sulaupytos kriauklės. Ir taip reikalinga pagalba vizų klausimais, kur ‘savas’ – turkiškas pokalbis telefonu mums atsakė keletą klausimų, dėl kurių kai kurie keliautojai padaro smulkių, bet varginančių klaidų. Mes užsakę Irano vizas internetu, sumokėję mokestį banke, dabar kantriai laukiam atsakymo.
Saldus moteriškas balsas garsiai gatvėse pranešantis apie kažkieno mirtį, rytinė turkiška kava Tolgos šeimos juvelyrinėje parduotuvėje, ir mes riedame į bent šešiskart gausesnį už Lietuvą Stambulą.
‘Kaip pirmokas eilėraštį deklamuotų’ nusijuokė Karolis, kai metrobuso prieigos spūstyje prekeivis greitakalbe greičiausiai siūlė tos dienos karščiausias naujienas. ‘Barabarabara’ garsų jūroje skiemenų gausa aidėjo it koks vaikiškas užkeikimas. Atvykus iš šilto Kešano prieglobsčio, daugiaaukščių miškai kiek atvėsino mažo mietelio jaukų jausmą. Didmiestis yra pati niūriausia vieta autostopui. Jei būsim paleisti miesto prieigose, o ne šerdyje, teks nemažai pakentėti, kol pasieksim nakvynės vietą.
Prieštvvaninis mano telefonas su lietuviška kortele Turkijoj pasirodė nė skatiko vertas, todėl it Šerloko Holmso mokiniai mes šniukšinėjom kur kokioj pakampėj galėtų slėptis internetas. Sėkmė tykojo vienoje kompiuterinių žaidimų kavinėje, kur Karolis visa nuginkluojančia šypsena išprašė slaptažodžio, o darbuotojai žvilgčiodami į mūsų kuprines iš to smalsumo ir turkiško vaišingumo pasiūlė ir karšto šokolado.
Kartais gali pasirodyti, kad ‘couchsurfingo’ (internetinis portalas, kuriame žmonės siūlo savo namus nakvynei) pažintys – tai šakėm ant vandens rašyti pažadai. Juolab, kad kai kurie stambuliečių pasiūlymai greitai atkrito sužinojus, kad atkeliauja du lietuviai, o ne lietuvė/s. Nors Emros profilio nuotrauka atrodė kiek dviprasmiška, keliautojų atsiliepimų šiluma mus ten patraukė. Dar tą patį vakarą drauge su juo ir jo kambarioku Uzgur juokėmės klausydami nuotaikingų ilgos jų draugystės istorijų. ‘Skraidyti lėktuvais aš bijau. Neskrendu.’ Paklauskit Uzgur kodėl’ pamatęs mūsų nustebusius veidus tęsė Emra. Vis tik dar nespėjus draugui grįžti su buteliais turkiško Efes alaus, kuriuo vaišino ir mus, pats pirmas pradėjo pasakoti kiek piktoką anekdotą primenančią istoriją. ‘Vieną rytą man jau besirengiant skristi į kurortinį Turkijos miestą, Urgur paskambina ir sako ‘neskrisk niekur, šiąnakt sapnavau, kad lėktuvas, kuriuo skridai, sudužo’. ‘Negaliu neskristi, ten laukia mano draugas, kaip aš jam paaiškinsiu, kodėl neskridau’. ‘Maldauju, neskrisk’ susirūpinęs Uzgur balsas nejuokais nugąsdino Emrą. ‘Juk tavo skrydžio numeris toks ir toks’ – dabar išgąstis ir nuostaba perkreipė Emros veidą. Tokio tikslumo iš draugo jis tikrai nesitikėjo. Vis tik į oro uostą jis susiruošė. Jau įlipus į lėktuvą Uzgur vėl skambina ‘dar prisiminiau, ką sqpne regėjau. Tavo sėdynės numeris keturioliktas, ar ne?. O šalia tavęs iš abiejų pusių sėdi vyrai su auskarais ausyse.’ Emrai trūko nervai, ir jis kaip įkirptas pasileido pilotų ir stiuardų link. Deja durys jau buvo sandariai uždarytos, ir teko likti lėktuve it mirties narve. ‘Tai buvo pati ilgiausia ir sunkiausia gyvenimo valanda’ nusiskundė Emra. ‘Niekas nesuprato, kodėl prieš pat skrydį paskubomis skambinau artimiausiems žmonėms ir nepaisant didžiulės nuostabos alsavusios iš skambinamųjų pusės,sakiau jiems, kad myliu.’
Ką tik sugrįžęs Uzgur išgrdęs istorijos pabaigą linksmai nusijuokė. ‘Iš kur man žinot, kad įvyks tiek daug sutapimų’ Viskas prasidėjo kaip pokštas. Išgalvotas sapnas iš pradžių regis nelabai suveikė, todėl pabėrus atsitiktinių skaičių kombinaciją, draugo balsas persimainė. Ir sėdynės skaičius, ir šalia sėdinčių keleivių skiriamieji ženklai – tik atsitiktinumai, kurie deja Emrai reiškė pražūties ženklus, o vėliau ir išsivysčiusią skrydžio baimę.
Šmaikštūs ir kiek nutrūktgalviški draugai labiau atsivėrė tik kitą vakarą, nors jau iš pat pradžių nustebau, kad susipažindami jie paklausė, ne koks hobis ar mėgstama muzika, bet kokio filosofo idėjoms labiausiai pritariam. Kitą vakarą abu dalinosi, kuo tiki ir kuo ne, kokiomis nuostatomis patys gyvena. ‘Dažnai turkai yra žodžio musulmonai – jie skaito maldas arabiškai ir net nesupranta, ką jie reiškia’. Lyg senuosius krikščionybės laikus nupasakojo jaunas turkas, kai maldos buvo skaitomos lotynų kalba. ‘Mano tikėjimo atmainoje viskas turkų kalba, žmonės supranta, ką ir kodėl meldžiasi’. Uzgur dalijosi naujo turkų tikėjimo pradininko idėjomis. ‘Turėk nedaug, tik vienus marškinius. Gražius, gerus, gal net pačius geriausius marškinius, bet vienus. Tiek tau užtenka. Valgyk nedaug, bet patį geriausią maistą. Tebūnie tai kąsnis, bet pats skaniausias kąsnis’ it iš rašto laužyta anglų kalba dėstė šiaip jau kompiuteristas.
‘Ką man čia jums įdėjus?’ svarstė Emra prieš mums išvykstant. ‘Nieko, Emra, juk jau davei mums natūralaus medaus’ net širdis apsalo laižant korį. ‘Gal kortelę?’ – pastaroji pasirodė beesanti užblokuota. ‘Gal pinigų?- juk jūs įgyvendinate ir mano svajonę’, geraširdiškai dėstė turkas.
‘Tai kokį tau įspūdį paliko Stambulas?’ po mūsų dienos miestietiškų pasibraidžiojimų užklausė Karolis. ‘Dvilypį’ nė nesusimąsčius apibendrinau. Vieno Stambulo kranto kalva buvo nusagstyta paslaptingomis mečetėmis, kurių kuorus ir kupolus iš pradžių apglėbdavo saulės spinduliai, o vakare nusispalvindavo melsvomis ar žalsvomis žibintų šviesomis, o saulei nusileidus imamo malda viename minarete it aidas atkartodavo bent penkių kitų mečečių melodingą virkavimą primenančius garsus. Prieš gerą pusvalandį mes patys dar viduj atvipusiais smakrais stebėjomės regis neįmantriu, bet švelniai grakščiu skliautų dekoru. Kažkur pro arkinį langą skverbėsi saulė, ir keli musulmonai priklaupę į rytus meldėsi – jau ir nebežinia kaip – arabiškai ar turkiškai. Ir nors tarsi pamesto brangakmenio ieškojom Mėlynosios mečetės, pati pirmoji mūsų aplankyta tik perėjus tiltą buvo kiek jaukesnė ir niekaip nepaleidžianti mūsų eiti iš jos lauk. Tik genami laiko it kokio nuolatinio gyvulių varovo mes susirinkome savo batus ir išsliūkinom skerstgatviais aukštyn.
Kitas Stambulo fasadas – šiuolaikiškas, lyg skubantis, lyg atsipūtęs. ‘Susitinkam Taksim’ it mantrą kartojo ne vienas tarsi čia būtų susirinkę visi pasauliniai džiaugsmai. Tuštybės mugė labiausiai atsiskleidė vienoje iš požėminių perėjų. Net sustojom, kai netikėtai užmatėm mini beprotnamį su nesiliaujančia garsų kakofonija. Ant vieno iš prekystalių tuo pat metu šaudė pats žaislinis automatas, sukosi greitoji ir žiobčiojo didžiulis žuviukas Nemo, it pamišusios ant sūpynių lingavo lėlės, o žemesnėje lentynoje it garde blaškėsi šokuojantys katinai ar šunys, kurių žalio fosforo akys nejuokais stingdė. Dar visą šitą chaosą užliek pigaus turkiško popso kibiru, atmiešk gausybės praeivių ‘barabara’ greitakalbe, ir išprotėjimo antras lygis po dienos garantuotas.
Išvažiavimas iš Stambulo kaip iš bet kokio didmiesčio varginantis ir painus. Vis tik kažkokiu mistiniu būdu pakankamai greitai mes iš jo išsikapanojom. ‘Barabarabara’ – rėkia mums diedukai už tvoros kažką rankomis mosikuodami. ‘Ačiū ačiū’ dėkinga, tačiau nieko nesupratusio žmogaus šypsena mosikuoja Karolis. Bendravimas su turkais mums it žaidimas – žinau tik kelis žodžius, kuriais žonngliruoti tikrai nepakanka net menkiausiam pokalbiui. ‘Merhaba’ būtinai pasisveikinu įlipus į mašiną, o ne vienam vairuotojui sustojusiam mus vaišinti arbata sumurkiu ‘tašekulir’ (ačiū) ir tikiu, kad bent taip galiu pamaloninti mūsų geradarius. ‘Čok geze'(labai gražu) šyosaus rodydama į snieguotomis viršūnėmis kalnus ar kiek saulėtam rūke skendinčias salas Marmuro ar Egėjo jūrose. ‘Baradaradaraburdur’ visi lyg susitarę beria it žirnius į sienas turkiškus žodžius, kurie nė į nieką nepanašūs. Rusų kalba čia išsisukau tik kelis kartus, kai mus tranzuojančius paėmė Rusijosj gimęs turkas ar pokalbį rusiškai pradėjęs Bulgarijoj gimęs, bet dėl tuometinio priespaudos meto subulgarėti verstas ir į Turkiją pabėgęs dailininkas. Su visais kitais mes bendraujame formule: ‘jūs mums kažką protingo aiškinat, o mes tik tegalim kvailai šypsotis’. Dėl žemėlapio bėdų jau nebeturime, todėl drąsiai išsyvyniojame savo jau gerokai paplyšusį gelbėtoją, ir duriam kur mums reikia važiuoti.
Į Bursą atkeliavome sunkiai. Ir jei ne mūsų kelionių blogą pasirengęs skaityti solidus verslininkutis, mes dar ilgam būtumėm strigę Stambulo išeigos labirintuose. Viename iš miestelių savo jėgas atgavome dažę minkštutės šviežios bulkos laužtus gabalus į saulėje atsispindintį medų, gėrėme dar Erikos įdėtų žolelių arbatą ir atrodė, ko daugiau tereikia iki pilnos laimės. Vis tik į Bursą atriedėjom po saulės laidos, todėl teko grūstis ir iki centro atidardėti viešuoju transportu. Prie tiriamųjų žvilgsnių jau pripratom – vasariniai turistai jiems pažįstami, kur kas didesnę nuostabą kelia mūsų masyvios kuprinės su prikabintomis palapinėmis žiemos vidury. ‘Kur jūsų viešbutis?’ ir staiga jų veidai persimaino it ką tik išvydus vaiduoklį – ‘nakvosit lauke?’. ‘Juk šiandien -15, vešiuos jus su savimi’, neatlyžo vienas gerietis furistas po to mus net vaišinęs vienoje iš furistų valgyklėlių. Pirštus laižėm, kokia buvo skani žuvis tąvakar. O kartą net armijos automobilis susotjo pasižiūrėt, kas ten kuičiasi ant sniego netoli kelio. ‘Mes čia miegosim’ tvirtai pareiškėm. Jauni kareiviai ilgai žvingavo, skėsčiojo rankomis ir gūžčiojo pečiais, kol vienas kolega per telefoną išvertė jū rūpestį ‘šiąnakt bus labai šalta, armijos vyrukai jus nuveš iki kokio viešbučio’. Ilgai stebeiliję mūsų pasus, galų gale paleido. Jų nuostabą galima suprasti.
‘Kaip susisiekti su Ahmetu?’ galvą sukau. Pokalbio skaipu (kaip gerai, kad ten įsimečiau vieną kitą eurą) jis negirdėjo, todėl susižvejojus internetą viename iš prekybos centrų, mes kantriai laukėm savo galimo šeimininko. Gal jums reikia mano telefono?’ pasiūlė vienas kavinės lankytojas. O kaip dėkingai aš tada kone norėjau jį apkabinti. Ahmetas mūsų atėjo pasitikti, dar dešimt minučių ir mes jau sėdėjom ant it baltu kailiu aptiestų sofų. Neužilgo ant stalo garavo dviejų aukštų arbatinis – viršutinis mažas su stipriu arbatos užpilu, apatinis su karštu vandeniu. Ahmetas, jo sesuo ir mama tuoj atnešė balto riebaus skanutėlio sūrio, jogurto, kiek daržovių ir tai mudviem tapo tikra puota. Klausimai tąvakar nesiliovė. Ir nors angliškai mokėjo tik Ahmetas, kuris sunkiai, bet džiaugsmingai vertėjavo tarp mūsų visų, pokalbiai netilo veik iki vidurnakčio. Susimirkčiojom su jų mama – taip tegalėjom palaikyt tiesioginį pokalbį- o žiū ji jau ir neša megztą kepuraitę ir šaliką. ‘Dovanų. Pati mezgiau’ – Ahmetas su pasididžiavimu verčia mamos žodžius.
Visa jų šeima – menininkai. Abu brolis ir sesuo dirba nedidelėje, bet labai jaukioje dailės studijoje, kur kitą rytą mus ir nusivedė. Vaikai ten besimokantys piešti apžiūrinėjo mus smalsiomis, bet draugiškomis akimis. ‘Mums patinka Karolis’ kikeno mergaitės, aš pasitenkinau vieno iš vaikinukų klausimų antplūdžiu. Jiems meno terapija pasirodė labai įdomi profesija, todėl klausimai netilo nė praeitą vakarą, nė šią popietę.
Apžiūrėję turkiškas senovines vestuvines sukneles, kiek aptriušusius rakandus, jų didvyrių kapavietes, mes vėl susikrovėm kuprines ir jau po saulės laidos šlapiai drimbant sunkiam sniegui, mes judėjom iš Bursos. Kelias atrodė nesibaigiantis, ir it mintis nugirdęs mums sustojo vienas jaunas vairuotojas. Matyt atrodėm tikri bėdžiai tokiu oru neleidžiantys sau viešojo transporto, kad šis mums net dešimtį lirų įbruko. Čanjakalės tąvakar mes nepasiekėm. ‘Valgyt?’ spėjau iš gesto, kurį parodė – iš mašinos galėjai suprast pasiturinčio – vairuotojo sūnaus. Kukliai nudūrę akis, iš bagažinės jis staigiai ištraukė po dvi bandeles, ir dar nupirko sulčių ir vandens. Mums tąvakar išalkusiems tai buvo išganymas. Išlipant jie ir visas likusias bandeles sukrovė mums. ‘Dar karštos arbatos’ tykiai panorėjau, ir žiū vienas seniokas greta kelio vargstančioje pašiūrėje mums priruošė arbatos. Vienas kitas rūpestingesnis jau stoja ir atneša padėkliuką su kaip tik rankai patogiai apglėbti stiklinėmis šilto viralo.
Vis tik didžiausia dalis širdies palikta Kapadokijoj. ‘Kodėl čia atvažiavot žiemą, kai taip šalta?’ teiravosi vienas prekeivis. Gal dėl to, kad galėtumėm vienatvėje apžiūrėti sniegu apdrėbtas nepaprasto grožio dar prieš 60 milijonų metų suformuotas uolas su gausybę urvų juose. Tą naktį mes miegojome viename jų. Karolis – kaip jis tai idealiai moka- skrupulingai įkūrė laužą, kuris ruseno dar ilgą laiką. Tai pati reikalingiausia ugnis mano gyvenime’ svarsčiau džiaudama savo sušlapusias kojines ir prištines. Maniškės gerosios kojinės išdžiūvo iki maksimumo, tai yra, visa pėda gražiai nuvalgyta ugnies. Alkana kaip šuo surijau košę ir paspringdama gėriau karštą žolelių arbatą. Urvo sienose ugnis žaidė su šešėliais, o tolumoj virš dar ‘mėnulio paviršiaus’vadinamų uolų giliame tamsiame danguje spragsėjo žvaigždės. Suvalgėm baltos mūsų duonos kasdienės su medumi tiesiai iš korio, ir akys pradėjo markstytis. Matyt šiltas išdžiūvęs miegmaišis, kitaip nei praeitos nakties šalnos, leido nusnūsti vieną kitą valandėlę. Ryte pakirdom kaip visada anksti, ir dar saulės nepabučiuotos kur nekur nubalę uolos kaustė dėmesį. Kažkur tolumoj buvo pakibę tingūs oro balionai. Tyla, mūsų -girgžd girgžd girgždantys sniege batai ir nei vieno žmogaus. Gerai, kad esame čia ne vasarą…
‘Kad jį kur’ išsiverčius sau tą piktą grubų furisto mostą, kai kelio vagos gerokai pašokdina sunkvežimį. ‘Na šis kelias kur kas geresnis, tyliai atsidūstu, čia man nereikia gaudyti skraidančio nuo kelio duobių nešiojamo kompiuterio, kuriame slepiasi mūsų mintys bei užfiksuoti vaizdai. Linguojam – šįkart greičiau nei kaip kada pasitaiko sunkvežimių, judančių kažkur tarp dviračio ir arklių tempiamo vežimo greičio – Sivas link. Ten paskutinė mus pakvietusio coachsurfingo draugo vieta, ir jau trauksime į Gruziją.
***
Tik dar kartą galiu atsidusti – na iš kur tiek svetingumo pas turkus. Stovim mes prie savivaldybės ir laukiam savo naujųjų šeimininkų, rankos šąla, o man mintis kaip jau nebe pirmą kartą ‘kad taip karštos arbatos…’. Iš savivaldybės išpėdina vienas darbuotojų su puodeliais karšto gėrimo, iš savo telefono paskambina mūsų šeimininkui, ir drauge su ten esančia policija priglaudžia mus, kol sulauksim, kad mus pasiimtų. ‘Ar kas tau išneštų arbatos Šilalės savivaldybėj?’ kandžiai šypteliu, nė neįsivaizdavus tokios situacijos Kaune, nors Sivas bent dukart didesnis už mano gimtą miestą. Sužinoję mūsų blaškymąsi nuo Lietuvos iki Turkijos ir aplink, policija ir darbuotojai mus pasiimti atėjusiam Sametui prigrasina, kad nusipirktumėm dujų balionėlį. Žmonės geri ir vaišingi, bet…dėl viso pikto.
Karolis ką tik pagamino taip trokštą dujinuką, taigi nuo šiol gaminsimės karštos arbatos bet kur. Sametas ir draugai net iššižioję stebėjo, kas čia dėsis, kol Karolis kruopčiai kirpo ir lankstė skardą. Galiausiai išbandėm išradimą vonioje, kad kartais acetonas netikėtai nepaglemžtų kokių daiktų ar plaukų. Veikia tvarkingai.
‘Kokie trys svarbiausi dalykai iškyla pasakius ‘turkiška kultūra’ – paklausiau. ‘Vaišingumas, pagarba’ vardino šeimininkai. ‘Folkloras, maistas, futbolas’. Su vienu jų susidūrėm akis į akį – žmonės čia tokie vaišingi, kad aš jau pristingu laiko gūžčioti pečiais. ‘Pažįstami tik pora valandų, o jau jaučiamės kaip namie – po bendro valgio kartu, smagiai dalinamės apie savo gyvenimus.
Jau nebeužilgo į Gruziją, tik tranzuosim palei Juodąją jūrą, nes regis kitas rajonas nesaugus. ‘Teroristai’ trumpai drūtai apibendrino padėtį tame rajone Sametas.
Renata sausio 20, 2012
tai kad jau pradeta knyga apie gyvenimo kelione-tikrai idomu skaityti ir laukiu nesulaukiu tesinio!
bet va kiek nedaug zmogui reikia- kuprinej ant peciu telpa viskas ko reikia metams, o jei uztenka metams, tai uztektu ir ilgiau:)
ir kaip skanu viskas kai supranti ka reiskia gerai isalkti…
ir kokie mieli ir geri sutikti zmones, kurie pasiulo arbata…ko bereikia iki pilnos laimes..:)
smagumelis su visokiais isbandymais ir patyrimais.
Jus salia kai vis parasote ir informuojate, ir mes kartu galime keliauti, pazinti, stebetis, dziaugtis:)
Gabija sausio 20, 2012
yohoo:) gyvenimas verda:))
Ruta sausio 20, 2012
Nerealu! Skaitau ir vaizduotė gamina ne tik vaizdus, bet ir skonius, garsus, kvapus… sėkmės sėkmės sėkmės ir dar milijoną kartų to norisi linkėti!
Kaip gera keliauti kartu
Paulius sausio 22, 2012
„Žmonės geri ir vaišingi, bet…dėl viso pikto. „, šitos vietos nelabai supratau, ar jie vaišingi ne savo noru hmm kaip čia yra.
karolis balandžio 3, 2012
Na dauguma žmonių tiesiog nuostabūs, bet atsarga gėdos nedaro ir vis gi geriau būti viskam pasiruošus