Turkijos siena – Teheranas

Ararato kalnas mus lydėjo kiek tik jo paties ar mūsų akys užmatė. Prie Irano sienos jis tarsi naujai atsisėdo šeimyninei fotografijai su gretimai stūksinčiu kuklesniu kalnu. Mes jau žinome taisykles – atvažiavę sunkvežimiu iki sienos, kraustomės lauk iš patogių kabinų, ir einam per sienas pėsčiomis savarankiškai.

Ironiška: tarp Turkijos ir Irano sienų niekieno žemėje vėjas blaškė išplėštus žurnalų puslapius su pornografinėmis nuotraukomis. Jos šiukštu toje šalyje nepageidaujamos. Užsimaukšlinu kapišoną ant plaukų, ir per sieną einam pavyzdingai. Apie šalį žinom daugiausiai iš žiniasklaidos, ir turim keletą liudijimų iš keliautojų kuprinių. Geriau nerizikuoti, ir pirmuosius žingsnius žengti kaip įmanoma darant mažiau klaidų.

Nuostabiai kontrasinga Irano dykuma. | Such a wonderful and contrasting Iran's desert.

Pasieniai – puiki vieta visokio plauko perėjūnams, norintiems įsiūlyti patikliems turistams vietinių pinigų. Jie puse burnos murmėdami prisėlina ir tarsi suokalbininkai mirkteli akimis: geras sandėris garantuotas. Po jų iš karto seka lavina taksistų, kuriems etiketę pradėjom rinkti tik Irane, mat anksčiau tokio ‘draugiškumo’ mes nepatyrėm. Juos atbaidę aiškia kaina ‘pinigų nėra’, einam toliau. Nežinoma žemė. Daug kas perspėjo, kad Irane važiuoti autostopu nepavyks, mat čia nieko žmonės apie tai nenutuokia. Tikriausiai po pirmųjų patirčių ir mes būtumėm papildę taip sakančiųjų gretas. Užsispyrę bandom laimę.

Jei kai kuriose kitose šalyse įsėdus į automobilį nereikia tris kartus pakartoti, kad už tokį važiavimo būdą mokėti neketiname, nes ‘tokios žaidimo taisyklės’, tai Irane viskas keičiasi iš esmės. Karolis greitai pramoko ‘pul nederam’ – ‘pinigų nėra’ (persų kalba), o aš į akis geriau nelendu. Vyrai Irane su [ne savo] moterimis veik nesišneka, tuo labiau neduoda rankos. Toks musulmoniškas paprotys. Taigi autostopas Irane tampa išimtinai vyriškas verslas. Derėtis gal ir reiktų, bet mes iš anksto perspėjam, kad vairuotojas iš mūsų nieko nepeš.

Vienas toks pagyvenęs vyras iš pradžių aiškiai sutikęs pavežėti keliasdešimt kilometrų, pakeliui išsiduoda – ‘na, kaip gi be pinigų. 15 dolerių taigi turėsite?’. Paprašome mašiną sustabdyti, o jis frankenšteiniškai juokdamasis veža mus toliau. Teko griežtai perspėti, kad pinigų nebus, o ir jam pačiam geriau, jei paleis mus tiesiog čia ir dabar. Sunkvežimiai iš Turkijos į Teheraną rieda gausiai. Todėl po tos pradžiai nesmagokos patirties stengiamės stabdyti tik juos.

Netrukom sustabdyti vieną. Minkštai sukritę į jau pažįstamas sėdynes, riedam tol, kol mus sustabdo policija. Kaži ko užkliūna mano raudona kuprinė. Karolio – paslėpta giliau po vairuotojo lagaminu, todėl jis sėkmingai išsisuko iš nemalonios procedūros. Tiesa, kaip ‘vyras’ – jis nuneša policininkams nešulį, kurį jie nesidrovėdami pradeda kraustyti. Atidarę krepšelį su mano asmeninės higienos reikmenimis, supranta, kad tai – nevyriška kuprinė. Reikia kviest savininkę. Karolis grįžta į kabiną prižiūrėti savo mantos, o aš einu stebėti niūriai kraustomų per vargą sudėliotų daiktų. Man atėjus policininkas vengia į mane žiūrėti, ir kviečia ‘savo draugą’ – Karolį. Suprask, su moterimi jam šnekėtis nevalia. Na ką gi, tenka prižiūrėti procesą ‘šeimyniškai’. Jau pradedu suvokti, kad mano vaidmuo šioje šalyje gali būti kiek skurdokas.

Riedam toliau. Po vienos kitos dešimties kilometrų į kelią įšoka žmogus mojuodamas rankomis. Vairuotojas supranta ženklą ir nusuka į šoną, o mes stebim, kas čia vyksta. Vyrukai traukia iš bagažinės plastikinius konteinerius dyzelino. Juos supylus sunkvežimis kiek pamaitintas, bet dar alkanas kaip šuo. Neužilgo vairuotojas jau nervinasi – rodyklė skaudžiai artėja prie nulio, o pravažiuojamos kolonėlės negali pasiūlyti sunkvežiams reikalingo kuro. ‘Iranas – naftos šalis’ piktai subamba. O sunkvežimiai iš tiesų rikiuojasi ilgomis eilėmis. ‘Jei gausim kuro, būsim Teherane antrą nakties. Jei ne – nežinau’ – nejuokauja jis. Jo džiugesys aptikus vieną viltį žadančią kolonėlę užkrečia ir mus. Mes tuo tarpu mokomės persiškus skaičius – ant pravažiuojamų kelio ženklų miestai ir kilometrai užrašyti tiek persiškai, tiek angliškai, todėl pamažu išniukštinėjam juos visus.

Chaddar (palapinė iran.) - pagrindinis Irano moters rūbas. | Chaddar (tent - Iran) - dress codes in Iran.

Teherano prieigas mes vis tik pasiekėm ne šiuo sunkvežimiu, mat jam nuleido padangą. Susitranzavom gana lengvai kitą – šįkart turką, ir atrodo net širdis palengvėjo. Kažkiek pažįstama kalba, daugiau galinčių padėti žongliruoti frazių. Apsinakvojam laukuose, o rytą anksti pakirdom naujam iššūkiui – sostinės džiunglėms.
Žmonės traukė į darbus, todėl greitkeliu mašinų riedėjo daugiau nei jų reikėtų. Karoliui nuolat tenka atbaidyt visus norinčius pavežėti, mat jie paslaugūs, bet žinoma – ne dykai. Vienas toks nusišypso ‘nėra pinigų – nėr problemų’. Deja paaiškėja, už visą vargą mus pavežus iki vietos (visa laimė, jis dorai nemoka angliško teksto skaityti, tik persišką) jis nori atlygio. Nepešęs iš mūsų, jis ketina pinigų – toks pasirodo ir buvo jo planas – prašyti jų iš mūsų naujųjų (kaučserfingo) draugų. Pasirodo, jis neoficialus teksi. Prabilus apie policiją, šis su mumis nebesidera, neša kudašių lauk.

Taigi pati autostopo Irane pradžia kiek miglota. Sustojęs iranietis sunkvežimio vairuotojas irgi pasirodė lapinas – išsikeista valiuta kažkur miestely laabai prastoku kursu. Spėliojam, ar išvis pavyks mus tranzuoti lendant giliau į Iraną.

Teheranas

Nubaidę ‘taksistą’, mes susikaupėm naujai didmiesčio (tikrąja to žodžio prasme – 15 milijonų žmonių) patirčiai. Internetinėje kavinėje iškart susidūrėm su paslaugiais žmonėmis – vienas studentas užrašė telefono numerį ‘jei kas’ atvejui ir paaiškino kaip nukakti į reikiamą vietą. Kita moteris pasiūlė pinigų, išgirdus tą nelemtą atvejį su mūsų vežėju. Keliaujam pas Šarūzą, mūsų globėją Teherane.

Jau autobuso stotelėse mes turėjom išsiskirti į vyrų ir moterų laukimo zonas. Atvažiavus autobusui viskas tapo aišku: vyrai eina į galą, o moterys į priekį. Tokia tvarka. Kad jos negriautų nepaklusnieji, autobusas per vidurį atskirtas durelėmis arba tiesiog metaliniu vamzdžiu, reiškiančiu ‘vieniems pas kitus nevaikščioti’.

Įlipus į moteriškąją skiltį, staiga mane apliejo gausus švelnių balsų šlamesys, kartais panešėjantis į paukščių čiulbėjimo ir sparnų šlamėjimo melodiją. Stovėjau visa galva už jas aukštesnė, ir vilkėdama savo keliavimo drabužius nebuvau tikra, ar tikau tai moteriškai kompanijai. Atrodė, kad staiga būčiau praradus savo švelniąją tapatybę: gramėzdiški batai, kelioninės kelnės. Užuot mano galvą gaubęs švelnaus tamsaus šilko šalis, nepaklusnius plaukus slėpė pūkuotas kapišonas, ir Teherane aš vis dar neturėjau mano kelnių viršutinę dalį slepiančio sijono. Tiek vyresnių, tiek jaunesnių smalsūs žvilgsniai varstė mane it ylos, it nebylūs sažinės priekaištai. Kaip aš drįstanti tokia pusnuogė pasirodyti gatvėje. Praėjus pirmapradei panikai, autobuse grojanti rami muzika nuramino mano paranoją, ir greitai pastebėjau jaunesniųjų iraniečių šypsenas. Keletas drąsesnių kalbino mane anglų kalba, klausdamos ką manau apie Iraną, ir kodėl mes čia keliaujam. Jų nuostaba suprantama. Šiuo metu turistų mes čia nepastebėjom, nes įvairios spaudos priemonės visose pasaulio šalyse tiesiog klykte klykauja apie sankcijas, prezidentą, branduolinio ginklo gamybą ir galimą karą tarp Irano ir Izraelio. Vienas galimas globėjas ‘koučsurferis’ (besiūlantieji būstą keliautojams) netgi perspėjo, kad iš savo virtualaus profilio išbraukčiau sakinį, jog gyvenau Izraelyje.
Pagalvojau, kad jei dabar kas nors nuplėštų visas skaras ir juodus it mirties šešėliai apsiaustus, jos nelabai skirtųsi nuo vakariečių moterų. Kai kurių blakstienos velka storą tušo sluoksnį, o skruostai skaisčiai įraudoninti. Vienų apranga kuklesnė, antrųjų dažnai elegantiškai atskleidžia moteriškumą. Kai kurios merginos ir moterys savo veidus paslėpusios po dažniausiai taip vadinomomis čadromis – juodomis visą kūną dengiančiomis skraistėmis. Dažnai vyresniųjų lūpos kiek perkreiptos nuo nuolatinio čadros nešiojimo vienu lūpų kraštu.

Visuose žmonių telkiniuose, kuriuose taisyklės uždedamos it aštrūs narvo dantys, visada atsiras drąsesniųjų, drįstančių išlaužti kokį virbą ir įkvėpti vaiskesnio oro. Netrukom pastebim vieną kitą rankomis susikabinusią porelę, nepabūgstančią taip vadinamos ‘relginės policijos’ grobuoniškų žvilgsnių. Kartą autobuse negalėjau nuleisti akių, kaip vienas vyras švelniai lietė savo išrinktosios pirštus, besiilsinčius ant autobusą perskiriančių durelių. Merginos veido aš nemačiau, tačiau vyrukas švytėjo, ir atrodė, kad piktoji islamiška ranka nebeišdrįs uždaryti jo į celę ir kamantinėti įsimylėjusiųjų ryšio, o jiems neteks meluoti, kad jie – brolis ir sesuo.

Teherane mus pasitikęs Šarūzas buvo labai paslaugus. Netrukus pagamino pavargusiems keliautojams ryžių ir žuvies, o vėliau kantriai kelias valandas grūdosi metro ir autobusuose norėdamas parodyti, kaip nukakti iki Uzbekistano ir Turkmėnistano konsulatų. Tiesa sakant sostinė be įdomių ir smalsių žmonių nepasirodė ypatinga ar graži. Daug eismo ir užterštumo (regis, kai kada jie net paskelbia pavojingą sveikatai užterštumo lygį, tada mokiniai, vyresnieji ir silpnos sveikatos nekiša nosies lauk), ilgos valandos nusigauti nuo vieno miesto krašto iki kito, netgi jei stumdaisi (tikrąją to žodžio prasme) metro. Tiesa, metro pirmieji vagonai skirti tik moterims, o štai kiti jau mišrūs.
Tautų parke apsukom keletą šlapių ratų, bet (atmintinai jau-kaip ir daugely vietų) žinome, kad vasarą čia viskas atrodytų gražiau. Nustebino ne vienas pamatytas asmuo su užklijuota nosimi. Pasirodo nosies pertvaros ar šiaip nosies dailinimo operacijos – ypatingai populiarios sostinėje.

Golestano pilis – vietinių nuosprendžiu – aplankymo verta vieta. Tai – kompleksas pastatų ir muziejų, išdėliotų parke. Kadangi į kiekvieną jų mokėti reikia atskirai, negodžiai pasirinkom Žaliąją pilį, ir tiesą sakant, likom maloniai nustebinti įmantriu veidrodžių dekoru viduje ir švelnia žalia elegancija rymančia ant kalvos.

Uzbekistano ir Turkmenistano vizos

Dykumų keliai. | Desert roads.

Vizų medžioklė baigėsi greitai ir neskausmingai – Uzbekistano vizą mes gavome per… 15 minučių (tiesą, lietuviams vis dar reikia pakvietimo laiško), o Turkmenistano vizai dokumentus tik pridavėm, ir buvom patikinti, kad atsiimti ją galime Mašhade – jau pakeliui į Turkmenistaną. Taigi Teherane kaip ir nebeliko ką veikt, tad patraukėm į taip rekomenduotą piečiau nusidriekusią dalį.

Mūsų tranzavimo tradicija trumpam tapo sumaištimi, kai mus vietiniai įsodindavo į autobusus ir paleisdavo nuo vieno miesto iki kito. Pirmoji patirtis prie Teherano. Ženklų čia mažoka, todėl sunkiai atradę – neteisingą – kelią, mus vienas įsodinęs į mašiną nuvežė iki stoties. Nuo kelio nurinkti mes staiga atsiduriam VIP autobuse – sėdim kaip žvėriūkščiai, kikendami žaidžiam su patogių sėdynių atlošais nugarom ir kojom. Vienoje iš stotelių Karolį – ‘kaip šeimos galvą’ – pasikviečia vairuotojas ir draugiškai išsako keletą taisyklių, kurioms mes nusižengėm. Galva. Mano skara keletą kartų nuslinko, o taip nedera. Sijonas. Neužilgo autobusas stos vakarienei, o aš – be sijono. Nevalia. Juokas. Geriau nesijuokti. Visa tai jam gali atnešti tam tikrų problemų. Vėl grįžus į kelią, jis bevairuodamas suspaudo anglišką žinutę ant savo mobilaus telefono – pakviečia vakarienės, it jausdamasis kaltas dėl ankstesnio mūsų sudrausminimo. Vis tik velkuosi jo juodą paltą, kad nepiktinčiau vietinių.

Esfahanas

Ibrahimas ir Sarit

Taksistų potvynis išlipus iš VIP autobuso buvo žaibiškai numaldytas stebuklingų žodžių -‘pinigų nėra’. Jų kaimenė nieko nepešusi tuoj pat išsiskirstė į savo geltonąsias mašinas, o mes ramiai susirinkę savo mantą patraukėm tolyn ieškoti padoraus parko pastatyti būstą. Buvo jau po vidurnakčio. Akį patraukė miesto žemėlapis su pora gražų vaizdą žadančių nuotraukų. ‘Gal taksi?’ gana kukliai paklausė vienas taksistas. Mes jau pastatę savo ragus ir nagus norėjom vyt šalin galimą grobuonį, tačiau kažkas sulaikė. ‘Ne, neturim pinigų’ mandagiai atsakėm. ‘Bet gal galėtumėm parodyti, kur esam’. Jis perbrėžęs žemėlapį nuo šiaurės iki pietų mums aiškino kelią gana taisyklinga anglų kalba. ‘Galiu jus nuvežti kur jums reikia. Be pinigų’. Susižvalgę, ar galim pasitikėti ką tik sutiktu žmogumi, kurio profesija dažnai nekelia didžiulio pasitikėjimo svečiuose kraštuose. Na, prarasti nelabai ką turime. Keliaujam. ‘Kur miegosite?’ paklausė jis geraširdiškai. Išgirdęs, kad ketinam apsistoti palapinėje, jis galantiškai pasiūlė nakvoti jo namuose su jo šeima. Mums truko lygiai tris sekundes apsispręst. Dar kelios akimirkos ir mes jau tįsiam savo išvargusias kuprines aukštyn, o mus pasitinka jo žmona. ‘Saliam, saliam’ pasisveikinam. Ir mūsų ketinimas eiti pėsčiomis gatvėmis bent dar penkis kilometrus baigėsi patogiam guoly praėjus gal penkiolikai minučių. Peržvelgę naujos savaitės pradžią, negalėjom atsistebėti: žmonės apdalinę mus trim šimtais tūkstančių realų (apie penkiolika dolerių), arba kitaip mes išvertėm procesą: ‘surinko mus nuo kelio ir įsodino į VIP autobusą’.

Ryte Sarit, toks mūsų geradūšio Ibrahimo žmonos vardas, pataisė pusryčius – sūrio, šilto pieno, kurį netrukus mes užsaldinom, nano (iranietiškos duonos), kiaušinių. Kol mes valgėme ji prisėdo ant žemės kiek atokiau ir pasiėmus pašnibždomis iš dešinės į kairę skaitė žurnalą. Jos rusvai žalsvos ryškios akys, ir elegantiška skaitymo poza tiesiog šaukte šaukės fotoaparato. Jos akys. Išminties ir ramybės pilnos akys šypsojosi labiau nei kukliai sudėtos lūpos.

Aplankęs brolį ligoninėje, Ibrahimas atskubėjo mūsų pamesti iki miesto. ‘Iš kur tas gerumas’ mes vėl svarstėm… Dienos eigoje atrodo viskas išaiškėjo. Kai mes Esfahane (apie miestą truputį vėliau) praleidom lengvabūdiškai nuostabią dieną, ir kai sutemus mes svarstėm, ar dar galim daugiau ką patirti, atrodo viskas tik prasidėjo. Mažiausiai tikėjomės tokio atlapaširdiškumo. ‘Šįryt motina persikraustė į Esfahaną, ir mes jau buvom aplankyti brolio ligoninėj. Dar vakar vakare aš jį radau vos alsuojantį namuose. Narkotikai. Kai jis buvo Graikijoj, pakliuvo į kalėjimą, o ten ir prasidėjo. Po to sustoti jis jau nebegalėjo’. Jo rūpestingumą galėjom išskaityti iš gerų akių.

Mus priglaudusi šaima ir jos taip seniai lauktas pasivaikšiojimas parke (daug dirbantys žmonės). | Our super wonderful hosts and their long waited walk in the park (hard working people).

Grįžę vėl lotoso poza surietėm kojas prie ant žemės paklotos gėlėtos ceratos, kur Saret jau klojo lėkštes, daržoves ir žalumynus, o netrukus lėkštes ryžių ir mėsos ant iešmo, kurią čia jie vadina kebabu. Netrukus pasirodė ir devynmetis sūnus iš pradžių tik akies kraštu stebėdamas mus iš tolo. ‘Mes su Sarit esame susituokę tik trylika mėnesių. Mahometas Rėza – jos sūnus iš pirmosios santuokos’. Nedrįsom gilintis į jų šeimos istoriją, tačiau Ibrahimas greta stiklinių vandens jau klojo ir jų istorijos detales. Sarit kilusi iš vakarinės Irano dalies, netoli Irako sienos. Ten aš atvažiavau naftos gręžinių projektams’ pasakojo tik atostogų metu (kurios jam trunka aštuonis mėnesius) taksistu dirbantis, o šiaip jau inžinierius naftos kompanijoje. Sarit šeimos nariai – tėtis, brolis ir jos tuometinis vyras buvo pasamdyti dirbti mūsų kompanijos gręžiniams. Praėjus kiek laiko, jos vyrą teko atleisti dėl tingumo ir pastovaus vėlavimo į darbą. Tik vėliau sužinojau, kad jie turi sudėtingų problemų. Sarit namuose vyko nuolatiniai barniai ir muštynės, mat vyras, vartojęs narkotikus ir turintis gilių psichologinių problemų, nuolat engdavo žmoną, o vaikas tapo įgąsdintas tiek, kad ir dabar dar vienas niekur negali būti. Tame kaime nebuvo regėta, kad moteris per teismus reikalautų skyrybų. Ji buvo drąsi ir nepabūgo kovos. Pagal islamą po skyrybų vaikas turėjo atitekti vyrui. Jei vyras negali to padaryti, tada perimtų senelis. Tiek Sarit buvęs sutuoktinis, tiek vaiko senelis turi problemų su narkotikais, todėl vaikas atiteko mamai. Tačiau ir dabar jos buvęs vyras nuolat grasina mane nužudysiąs. ‘Jis vis dar nori atsiimti Muhametą’ dėstė su pastebimai graudžia nata Ibrahimas. Dabar galų gale supratom, kodėl ta išmintis išplaukė iš akių, o gerumu jie mus apklojo, atvirumu pamaitino, ir sustiprinti, o dar ir sugraudinti suklusę klausėmės jų istorijos. ‘Pastaruoju metu daug dirbu, ir Sarit norėtų kur nors pasivaikščioti. Važiuojam į kalnus!’. Ir netrukus mes jau lenktyniaujam su Mahometu Reza aukštyn taku, o Ibrahimas ir Sarit švelniai stebi mus pavymui. ‘Negi reikia iškentėti savo gyvenime, kad galėtum būti toks geras, kaip jie’ svarstėm mes stebėdami apšviestą it iš šlapio smėlio drėbtą kalną.
‘Kas nori ledų’ draugiškai šūktelėjo Ibrahimas, ir mašinoj kilo malonus šurmulys. Sušlamštę ledus su šviežiai spaustomis apelsinų sultimis, mes atsiduriam prie Kadžu tilto. kurio dieną mes nespėjom pamatyti. Ir gerai. Jo arkos apšviestos jaukia geltona šviesa atrodė paslaptingos, didingos. Virš jo kybojo delčios pjautuvas, švelniai ošė tilto kojas glostantis upės vanduo. Vienoje arkų balsą vinguriavo vyriokas, o kitoje kaljaną rūkė du studenčiokai.

Ibrahimas spėja visur. Ir dirbti taksistu ‘laisvu laiku’, mat reikia išmokėti paskolą, intensyviai mokytis anglų kalbos, pabūti su žmona, ir žaisti su it savo sūnumi Mahometu, rūpintis broliu, ir būti geradariu prašalaičiams kaip mes. Rytą atvežęs mus į kelią, kuriame ketinome tranzuoti toliau į pietus, jis dar spėjo parašyti raštelį ‘Tai mano draugo telefonas Šuše. Jis jus priims nakvynei’. Kiek dar gerumo galima pridėti į mūsų kuprines? Jis netelpa į tą morkų marmeladą, įdėtą, kad mes pasimaitintumėm kelyje.

Esfahano dvasia

Pats Esfahanas – vienas jaukiausių aplankytų miestų. Tiltai – tebūnie dieną ar naktį – savo arkose susodina įsimylėjėlius, kaljaną pučiančius draugus, padainuoti susirangiusius jaunuolius, nesmarkiai besikumščiuojančius muštukus, pasivaikščioti išsiruošusias šeimas.

Vakarais įsijungiantys fontanai. | Fountains are turned on at evenings.

Imamo aikštė – dydžiu rungtyniaujanti tik su Tiananmenio aikšte Pekine – saugiai aptverta iš visų pusių arkine siena, o iš po jos stiebiasi trumpi drūti skliautai. Ant pievos sugulusios studentės, nepabūgusios ištepti savo čadrų. Aplink zujantys gidai, kurių vienas mums prisistatė kaip Ali Shariati – visą miestą kiauriai žinantis vyriokas (mob. +9131036243). Kitą akimirką išsitraukęs vieną iš žimiųjų LonelyPlanet knygų apie Iraną ir pirštu parodęs savo straipsnį, o prieš dienos šviesai pradėjus gesti ir nemokamai aprodęs kai kurius miesto užkampius.
Pavakare įjungtų fontanų pursluose atsispindi besileidžianti saulė ir žaidžiantys vaikai. Aplink zuja turgus, kuriame anot vieno prekeivio, sunkiai gausi gerą sandorį. Kilimai čia visada kainuos bent dvigubai daugiau. Vis tik įdomu nosį įkišti į ąsočių ir arbatinių dirbtuvę, kur senolis tikslus it laikrodžio dūžiai kala vienam iš indų dugną. Užbėgam į vieną iš parduotuvėlių. Jame įvairaus dydžio ir plauko kilimai. Prekeivis panoręs įsiūlyti vieną kitą patiesalą suskato mums nešti šilko, kupranugario ar avies vilnos dirbinius. Kaip mat į akį krito šilko gaminiai. Juos perbraukus ranka, šiurpuliai nubėgo nugara. Švelnus paviršius glostė visus įmanomus lietimo pojūčius, ir ilgai nesinorėjo sustoti. Avies vilnos rankų darbo kilimas atrodė tvirtas ir patikimas, gal ne toks elegantiškas raštais kaip šilkinis. Kupranugarinis, kad ir kaip egzotiškai skambėtų, buvo šiurkštokas. Prekeivis iš to paslaugumo pripuolė prie staklių parodyti, kaip moterys audžia persišką pasididžiavimą ištisus metus, o kartais ir pusantrų. Kilimų kaina žinoma atitinka kokybę – patį elegantiškiausią šilko gali nusipirkti už penkis tūkstančius eurų, o kiti ženkliai mažiau.

Team LT.

Sheikh Lotf Allah ir Shah mečetės žavėjo savo erdvėmis, saulės peršviečiamos arkomis, aidu parkeliaujančiu nuo skliautų. Plytelėse išrašinėtos Korano mintys – kaligrafijos menas.

Mus lydėjęs vienas greit draugu pasivadinęs prekeivis, turguje turintis bent pusę savo giminės, pasiūlo įsmukti į vienoje gatvelėje esančius arbatos namus. Iš pradžių jaukiai įsirangom ant kilimų, o kai viena vandens pypkė atsilaisvina – kviečia ir mus, o tiksliau tik Karolį. Mat merginoms eiti prie rūkančiųjų stalo nevalia. Apsidairiau – moterų čia nėra, nors sako arbatos čia gali susirinkti visa šeima. Aš vis tik nueinu prie rūkančiųjų stalo, ir už nugaros jau nekantraudamas pradeda inkšti vadybininkas. Mat kažkur sėdi valdininkas, ir pamatęs tokį draudžiamą vaizdelį, jis suorganzuos baudelę visam arbatnamiui. Taigi vyriokai sutraukę dar po vieną kitą dūmą kelias eit lauk – tokia yra kaina, kai mergina šalia.

Šuštaras

Į šį mums Ibrahimo rekomenduotą miestelį ketinom riedėti per kalnus. Jau mums pažįstama melodija – ‘ten nenuvažiuosit, kalnų perėja uždaryta dėl sniego’. Iš pradžių pasišovę pamesti ‘kur nors’ taksistas ir jo draugas, vėliau pasirodė esantis teisės dėstytojas, sužinoję, kur ketinam traukti nė neketino toliau bylinėtis. Jie vėl surinko mus nuo kelio – mat ten kur planuojam, kelias uždarytas, tada nusivežė arbatos į vieno draugo namus, ir nupirkę mums bilietus, įsodino į tąnakt ilgai dardėjusį autobusą.
Belaukiant transporto, išvydom intensyvų vaizdelį. Gatvėmis riedėjo mašinos, autobusiukai, bėgo [žinoma tik] vyrai apsikabinėję plakatais, kuriuose su pasitikėjimu žvelgė vienas kandidatuojančių į parlamentą. Gydytojas, atrodė pasitempęs. Niekada nebūčiau pagalvojus, kad agituoti galima stipriau ir garsiau nei ką tik būtų laimėjus favoritė krepšinio ar futbolo komanda. Porą kartų krūptelėjom – kažkas šaudė į orą. Regis gatvėje dėjosi netikėtas paradas.

Šuš miestas ir jo senieji vandens šliuzai. | Shoosh town and its old water regulating system.

Į Šuštarą atvykom ketvirtą iš ryto. Išlipom užmiegotomis akimis, nubaidėm visas ‘hienas’ – pasipelnyti norinčius taksistus ar viešbučio klientų medžiotojus. Pamatęs vairuotojas, kad mes trauksim statyti kažikur palapinės, pasiūlė kambarėlį stotyje – ten sukrenta nuvargę autobuso vairuotojai. To mums ir tereikėjo.

Šuštaras atrodė tarsi pakeltas iš visur jį supančio smėlio. Jo plaučius gaivino mąsli upė. Aplankę vienos pirmųjų pasaulyje hidraulinės sistemos – šliuzų, patraukėm į Salaselo pilį, kuri deja buvo tik telikę aptakių formų griuvėsiai. Ir ne jie mus sužavėjo, bet ta panorama nuo kalno ir į visas puses sklindanti muzika, ateinanti per plokščius namų stogus, per sugriuvusį tiltą, pakylanti iki mūsų ir pro mūsų pavargusius nukarusių nuo kalno kojų pirštus ateinanti iki ausų.

Iš Šuštaro užsispyrusiai ketinom tranzuoti. Prisėdom sukirsti ką tik nusipirkto mandarinų maišo, kai prie mūsų prisiartino (tai ne be naujiena – žmonės nuolat ateina sveikintis, linkėti sėkmės, klausti iš kur mes esam) verslininkas. Mes ant pievutės išsidrėbę ramiai sau aiškinom – važiuosim pakeleivingomis mašinomis, nes mūsų biudžetas skirtas tik maistui ir vizoms. Jis sėdėjo šalia ir suko galvą, kaip mums padėti. Staiga jam kilo idėja – jis mus pasikvietė į savo automobilį, nuvežė į stotį nupirkti bilieto, kad galėtumėme ramiai nukakti iki Širazo. Jis tai padarė taip užtikrintai. Prieš tai papasakojęs, kad vienas iš jo mylimiausių imamų skatina rūpintis kaimynu ir užsieniečiu, tad mes nelabai drįsom ir ginčytis. Taigi iki Širazo mes vėl puškavom autobusu. Tiesa pasakius, po tokio intenstyvaus tos savaitės autobusinimosi, mums jau norėjos grįžti į normalų autostopo kelią. Pasiilgom paprasto bendravimo ir nuotykių, kurių tranzuojant pasitaiko kur kas dažniau nei keliaujant viešuoju transportu. Bet esame dėkingi vietiniams už tokį jų rūpestį.

Į Širazą atvykom apie penktą. Miestas dar miegojo, o mes nuvargusiom akim ir dar dorai neišsilanksčiusiom kojom ieškojom vietos palapinei. Tiltas. ‘Einam miegot po tiltu? Aš dar niekada nemiegojau taip’ geresnių idėjų neturėjom nei vienas. Tas kelias valandas iki saulė jau pakilo aukštokai, o šalia mūsų pradėjo vaikščioti vietiniai patilčių gyventojai, mes smagiai miegojom.

Širazas ir Persepolis

Jau buvom įsimylėję Esfahaną, todėl Širazui reikėjo nemažai pasistengt, kad galėtų mums įtikti. Korano vartai saulei leidžiantis padarė įspūdį – anksčiau tai buvo šiaurinis įvažiavimas į miestą. Iš kalno besitaškantis krioklys, o priešais fontanai su gausiai pristatytais laipteliais, ant kurių vietiniai sėdi vasaromis iki paryčių. Sako, čia gražūs parkai – teisingai. Vakarinis garsaus persų poeto Hafez kapo parkas tikrai pritraukia nemažai vietinių žmonių, besivaikščiojančių ratais. Grojo lengva muzika, o švelniai apšviestose arkose sėdėjo po porą ar grupelę. Kaip tik čia mus nakvynei prikalbino Nahid, nes ‘ką gi mes mąstome apie palapines, juk lauke taip šalta’. Nors buvo smarkiai pliusinė temperatūra, mes daug nesiginčijom, ir netrukus jos namuose valgėm mamos pagamintą žuvį ir samosas.

Persepolis

Jau kitą dieną Į Persepolį atvežė vienas geradarių, ir mes pavakarop, kai saulė nebesikandžioja, vaikščiojom po Aleksandro Makedoniečio niekšiškai suniokotus rūmus, statytus imperatorių Darijaus ir Kserkso. Vaizduotėje pristatydami dar vieną kitą trūkstamą koloną, oriai lipom laipteliais. Jie sukonstruoti taip, kad svečiai nešdami karaliui dovanas dar galėtų pasikalbėti. Nors regis iš kitados didingo miesto liko tik griaučiai, kažkokia paslaptis, vienas kitas puošnus elementas, tolumoje netikėtų formų kalnai, mums paliko ypatingą įspūdį.

Nakvynė dykumos kaimelyje

Saulei einan poilsio, mes ryžių laukais traukėm į kelią, įspraustą tarp kalnų. Jau gerokai autostopu pasistūmus į priekį, netikėtai šalia mūsų sustojo mašinytė. Iš jos iššoko vyriokas, o prie atidaryto lango kaži ką plyšavo jo žmona. Mes sakom ‘važiuojam į Jazdą’. Jis rodo mums, kad jau sutemę. Mes sutinkam, ir klausiam ar jis pavežėtų bent kiek kilometrų. Jis pasiburnojęs – lyg linksmai, lyg griežtai – su žmona, rodo mums, kad sėstumėm į mašiną. Jam bevažiuojant mes pakartojam, kur traukiam, ir kad tai darysim šiandien, o nakvynei turim palapinę. Tas tik nusijuokia, ir žiū jau traukia kažkokiu nuošaliu keliu. ‘Mums į Jazdą’, o jis kikena. ‘Jazd. Jazd. Farda jazd’ – suprask, Jazdas bus rytoj. Šiandien be kalbų jie vežasi mus pas save namolio. Dar kiek pasispardę, mes jau šilom prie krosnelės jų kambaryje. Jis buvo erdvus, kampe stovėjo televizorius, daugiau jokių baldų. Ant sienos kabojo visų pamėgto imamo atvaizdas. Jį pasididžiuodamas rodė mūsų šeimininkas.

Evelina pagaliau gavo parūkyt! | Evelina got the water pipe at last!

Dar kiek, ir jau nešama arbata. Tuoj prisistato kelis angliškus žodžius mokantis kaimynas, nes jų sūnui, vis vartančiam savo anglų kalbos namų darbus pritrūksta laiko, o gal apsukrumo, atrasti tas reikiamas frazes susikalbėt su netikėtais svečiais. Netrukus mums dar sriūbčiojant arbatą, šeimos galva pasitiesia kilimėlį, pasideda du akmenukus, ir padėjęs ant jų kaktą pradeda melstis. Iraniečiai – šiitai. Jie turi dvylika imamų, pasekusių pranašo Mahometo pėdomis. Ir dar jie melsdamiesi dažnai pasideda akmenukus – daugiausiai dėl higienos sumetimų, o kartais ir dėl ypatingų galių ar ko. Taigi, mes toliau šnekamės, o Ali meldžias. Vidury maldos jis persimeta keliais žodžiais, prisimena ką tik iškrėstą juokelį, o tada toliau tęsia savo maldas. Šiitai, skirtingai nuo sunitų, meldžias tik tris, o ne penkis kartus per dieną. Dažniausiai jie skatinami melstis iškart tada, kai išgrista iš minaretų ataidinčių melodingų kvietimų. Maldos laiką skelbia ir televizija. Kūno kalba Ali mums rodo, kaip jiems svarbu Alachas, o kartą jis pabučiuoja mėgstamo imamo atvaizdą.

Grįžta namo antrasis sūnus – trečiasis dirba Teherane. Tuoj šis – vidurinėlis – neša vidun vandens pypkę ir ją kuria. Nerūko tik motina, o visi kita plėšia kaip turi būti. Įtraukiu pora dūmų ir aš. Dar kiek mūsų kuklių, bet linksmų pokalbių su persų-anglų žodynu – mes kaimelyje dykumoje, apie kokius internetus ir pasvajoti – susiruošiam miegoti. Jie iškart ruošia savo kambarį. Svečiai – geriausioj vietoj. Tokia jau ta tvarka. Taigi gerai pamaitinti, apskalbti, mes einam miegoti.

Ryte jis nuvežė mus iki vietos, įdavė pinigų maistui, sustabdė sunkvežimį – jis pats pasirodo tolimų reisų vairuotojas – ir paleido mus tėviškai paspaudęs ranką. Jau riedam Mašchado link. Ten mums reikia atsiimti Turkmenistano vizą ir traukti šiaurėn.

Kelias dykuma nuo Persepolio iki Jazdo, ir nuo Jazdo iki Mašchado, kerėjo ir viliojo kalnų spalvomis, kurios veikiau atrodė kaip sluoksnuoti prieskoniai. Visas turgus, o gal net ir miestelis dvelkia tuo.

Mašchadas

Mašchade mes atsiduriam tik dėl to, kad jis pakeliui į Turkmenistaną ir kad ten galima atsiimti vizą. Netrukus ją ir gauname, deja tik trims dienoms. ‘Mažoka’ liūdna pasidaro. Netrukus sužinom, kad du olandų dviratininkai gavo lygiai tiek pat dienų, tik jie atstumą įveikti turi dviračiais. Pagarba.

Miesto saulėlydis. | City sunset.

Daug šviežių sulčių, riešutų ir šokolado parduotuvėlių. Ir mes pasineriam į Rojų. Vakarop einam aplanktyi Mahometo Rėzos garsiosiojo mečečių komplekso. Čia daug kas sukeliauja islamiškajai piligrimystei.
Atskiras įėjimas moterims ir vyrams. Jau žengiau link apsauginių moteriškių, kai šios mane sustabdė. ‘Musulmonė?’ ‘Ne’ nė neketinau meluoti. ‘Turist’ eilinė frazė. Jos žiūri į mane, ir rodo, kad to sijono ant kelnių ir tokios skaros nepakanka. Reikia čadros. Netrukus vienas darbuotojas nulekia ir nuperka man naujutėlaitę. Mano ‘nuogumas’ turi būti pridengtas šventovėje. Dar niekad taip nesijaučiau.

Netikėtai mums pristato gidą, kuris šykščiai papasakoja apie mečetes, bet užtat pakviečia į šeimą nakvynės. Dar valandėlė, ir mes jau pas jį gausioje šeimoje švenčiam vienos iš dukterėčių gimtadienį.

Iš Mašchado iki Turkmėnijos sienos – keletą šimtų kilometrų. Vakare išsinešdinę iš didmiesčio, aiškiai prie sienos užsidarančios penktą valandą dienos pabaigai.

Atsisveikinimas su Iranu – dykumoje netoli nuo Turkmėnistano sienos. Mėnulis apšvietė ją kaip dieną, kur toli toli matėsi krūmokšniai ir žolės kilimai. Ryte saulė atitirpino kiek pašalusios palapinės stogą, o aš it kumeliukas užsimaniau palaigyti po dykumą. O po to tiesiog sėdėti tyloje… Kokia įstabi tyla dykumoje…

Dykumų keliai. | Desert roads.

Perėjimas siena nebūtų buvęs skausmingas, jei ne vienas ‘draugauti’ užsimanęs pasienietis. Iš pradžių jis laikė mūsų pasus tol, kol jau seniai regis viskas buvo patikrinta. Tada jis užsimanė patikrinti mūsų kamerą. Filmuota medžiaga neatrodė kažkuo ypatinga – daugiausiai maistas ir mūsų nuotykiais mus priėmusiose šeimose. Bet net ir tai pasieniečiui pasirodė įtartina. Jie klausė jų vardų ir pavardžių, elektroninių paštų. Išsisukę nuo tokių atsakymų (‘adresai likę internete’) jis toliau ‘smaginosi’ – o gal mes galim parašyti savo elektroninį paštą, o gal savo Facebook’o vardą. Niurzgėjau, ir neturėjau nė menkiausio noro ‘draugauti’ su įkyruoliu, tuo tarpu Karolis paklusniai parašė savąjį – kartais gal išties geriau paklusti, nei turėti nemalonumų. Šitaip ‘minkydami laiką’- mat eigoje prisijungė dar vienas – jie galiausiai mus paleido. Nukratėm tokias bendravimo dulkes, ir pasilikom tik pačius gražiausius prisiminimus.

Iranui – ramybės ir iki. Mums tai viena įstabiausių ir vaišingiausių šalių. O mes tolyn traukiam Šilko keliu.