Sunku keliauti į šalį, kurioje jau esi buvęs, ir numanai, kas ten laukia. Kai kažkada prie Egipto piramidžių ar Liuksoro šventyklų it pamišę blaškėsi beduinai ir pinigų ištroškę savigarbą pametę policininkai, o skarų pardavėjai įkalbinėjo mautis kelnes (juk skarai matuotis reikia nusiimti kelnes, ar ne?), tada apsilanko tas jausmas, kad nieko gero nelauk. O jei prieš tai ką tik atkeliavai iš šalies, kurioje žmonės tau primena angelus, tai prognozė visai liūdna, nes kontrastas gali būti nepakeliamas. Juolab, kad tai paskutinė mūsų afrikinė šalis šioje kelionėje, todėl taip norisi ją užbaigti gaiviais prisiminimais. Bet šioje kelionėje jau įvyko Kinijos ir Laoso reabilitacija (vaistas – kuo toliau nuo turistinių vietų), tikėtina, kad ir čia laukia kas nors (ne)paprasto. Galų gale, žmonės mumyse jau nebemato tūlo turisto – nei apranga, nei mūsų kuprinės nebeišduotų mūsų esant baltuoju auksu. Ar pavyks šioje odisėjoje įžvelgti teigiamąją Egipto pusę, o ne nuolat vyti lauk kaulyjančius ir vyriškų hormonų pertekliaus kamuojamus taksistus ir pirklius, pasklaidykite vienus paskutiniųjų mūsų kelioninių užrašų.

Keltas Sudanas – Egiptas

Egipte. | In Egypt.

Apie kelto formalumus jau kalbėjome praeitame straipsnyje. Tačiau vis tik didžiąją laiko dalį mes plaukėme jau Egipto pusėje (Sudanui tepriklauso vos mažas išplatėjusio Nilo kamputis). Čia Nilas – tai ne oazė, ne žali vešlūs pakraščiai, kurie prasideda tik už Asvano. Visur – plyti dykuma, tad ir kaimelius vargiai užmatysi. Nilo vandenys švaresni nei Misisipės ir tamsesni nei Amazonės, todėl šioje trijulėje ilgiausia Afrikos upė galėtų didžiuotis solidžiu grožiu. Laivas – tai gargaliuojantis sudaniečių ir egiptiečių puodas, kuriame kaip keli pipirai plaukioja ir keli baltieji, dažniausiai keliaujantys per Afriką nuo vieno jos krašto iki kito. Keliauja automobiliais, mopedais, dviračiais. Rytinė Afrika tikrai svetinga, ir ketinantiems keliauti ta dalimi, reiktų nesibaiminant keliauti pirmyn.

Tik saulei nusileidus, laivas virsta viena didele mečete. Vyrai klaupias, deda kaktas ant denio (kurios nuo dažno kietų paviršių lietimo egiptiečių kaktose palieka nuolatinę mėlynę), visi sutartinai atsisukę rytų kryptimi. Vienas vadovaujančiųjų garsiai meldžiasi per kartkartėmis cypiantį mikrofoną. Moterys glaudžiasi kiek atsainiai, ir savo ritualus atlieka niekam nematant. Jų viešai, skirtingai nei vyrų suklumpančių prie parduotuvių aikštėse ar skerstgatviose, besimeldžiančių niekur neišvysi.

Dykumos ilgais keliais! | In the desert!

Jau visai sutemo. Įsižiebė žvaigždės giliame danguje, į jas taip smagu žiūrėti nesvarbu dykumoje guli ar ant gargaliuojančio, motoro gausmo sklidino, denio. Sklinda žinia, kad matysime Abu Simbel šventyklą. Iš tiesų, netrukus išvystame keturių didelių faraonų prie šventyklos sėdinčias figūras, kurių viena nudaužta galva. Vaizdas daug įspūdingesnis nei tada, kai teko pabuvoti greta jų. Gal dėl to, kad į šį įstabų reginį dabar tenka pasižiūrėti tik iš tolo, vos keliom akimirkom, kol iš lėto praplaukia laivas. O gal dėl to, kad tamsi naktis, o raudona šviesos skraistė apglėbusi išsitiesusias figūras, teikia paslapties.

Kitą dieną – mes Egipte. Iš laivo lipti nė nesinori. Gal nepadeda ir tai, kad pareigūnai iš pradžių ko tai neketina grąžinti mums pasų. Stovime mes drauge su tais, kurie laukia automobiliams pildyti dokumentus. O mes matyt sudėtingi kaip tų baltųjų transporto priemonės, kad reikia gerai išnagrinėti, kas čia su kuo valgoma. Bet keliaujant paprastai kartais jautiesi kaip spragtukas, gebantis sutriaukšti ir kiečiausią riešutą. Todėl tikimės pramušti sukietėjusį turistinį kevalą.

Tostesterono antplūdžiai

Gal kiti tai pavadintų tiesiog perlenktos lazdos turistų priėmimu, tačiau toks kibus dėmesys tikrai erzina tūlą pilietį. Sako, turistų antplūdis po revoliucijos nuslūgo bent 90%, visi iš baimės aplenkia šią šalį, todėl kiekvienas keliautojas šiai turizmu alsavusiai šaliai dabar yra aukso vertės. Vis tik, keliaujant kuo toliau nuo Asvano, išvaikius kibius kaip varnalėšos taksistus ‘nereikia taksi, kodėl nereikia. sakiau nereikia, einam į taksi, taigi sakiau, kad ne. kodėl ne’, apima keistos mintys. Egipto didžiąją karalystę ir jos faraonus primenančios piramidės ir šventyklos yra taip toli atitrūkusios nuo musulmoniškos vietinių kultūros. Savotiška tapatumo krizė. Lyg ir reikia pardavinėti tai, kas taip masina iš viso pasaulio anksčiau plūdusius turistus, tačiau tai nėra tai, kuo jie patys gali didžiuotis. Kas gi ten statė tas piramides? Pagonys? Stabmeldžiai? Kur kas mielesni jų akiai yra ant sienų arabiškais arkliais piešti musulmonų kariai.

Kalijanas | Waterpipe.

Egipte reikia laikinai keisti asmenybę. Moteriškajai komandos daliai gali būti per sunku nuo užplūdusio dėmesio. Kalbam ne apie komplimentus, tačiau apie siektiną fizinį kontaktą. Vyrai bando paimti už rankos, paliesti, ir daug jų pietinėje dalyje kaip susitarę prašys pabučiuoti. Todėl reikia keisti elgesio strategiją – nesijuokti, nežiūrėti į akis, geriausiai išvis nekalbėti. Karolio varginantį dialogą su vienu testosterono vergų (vienu iš mus vežusių vairuotojų) galima perpasakoti taip:
Testosterono Vergas: O gal aš galiu ją pabučiuoti?
Karolis: Ne, griežtai ne.
T.V. Bet kodėl ne?
K. Mes susituokę (juk reikia kažkaip suktis iš situacijos), todėl ne.
T.V. Tik vieną. Taigi ne čia (rodo į savo organą), tik pabučiuoti.
K. Sakiau, kad ne.
Kai jau buvom besirengią išlipti, šis atlyžo, atsiprašė, pradėjo dalintis nuotrupomis apie šeimą, rodo savo vaiko nuotrauką mobiliajame. Tačiau tamsiems debesims užspaudus jo smegenis, panašus pokalbis pasikartojo dar tris keturis kartus. Galima suprasti, kodėl išlipom nepasilikę geriausiais draugais.
Iš kur toks optimizmas ir atkaklumas, galima sau manyti. Ar tik nebus čia ugnies pakūrusios ir pačios baltosios. Jei vyresnėliai europiečiai skrenda romantikos ieškoti į pietryčių Aziją, tai moteriškosios pusės vienatvės sklaidyti skrenda į Egiptą. Vyriškieji prostitutai – ne retas reiškinys. Prieš kelis metus Egipte teko susitikti vieną jaunuolį, netgi šantažuojamą vienos turtingos nelaimingos moteriškaitės. Skųstis policijai negaliu, sako jis. Turistas – čia dievas. Na, jei moterys čia turi tokią reputaciją, ar bereikia klausti, kad vyrai čia tikisi iš visų baltos odos turėtojų tokio paties elgesio. Jų moterys dažnai prisidengusios ne tik plaukus, bet ir visą veidą, palikusios tik siauras akių iškirptes. Kitas vištos-kiaušinio klausimas, ar seksualiniai draudimai ir moterų ‘nelytiškumas’ spiria vyrus ieškoti nuotykių, ar moterys taip įnirtingai slepiasi nuo dėmesio ir organo nevaldančių vyrų. Viena aišku, kad keliautojoms moterims reikia čia pasisaugoti, ir susilaikyti nuo bet kokio familiaraus elgesio. Žinoma, jei norite išvengti nesusipratimų, bet gal jau reiktų jų ir nebedidinti, nes užtenka privirtos košės.

Kalnai – supiltos pilys

Nors Nilo žaliuojantys pakraščiai kaip diena ir naktis skiriasi nuo Sudano karštos dykumos, ir atrodo galų gale mes vėl galime pradėti gyventi, užuot nejudriai egzistavę, tačiau čia ilgai neužsilaikom. Pirmai progai pasitaikę, sprunkam Raudonosios jūros ir dykumų link. Gal ten atrasime ramybę?

Kalnai. | Mountains.

Netikėtai aplenkti keli miesteliai – ir mes atsiduriame dykumoje be vandens ar maisto atsargų. Dykumoje vėl sugrįžta alinantis karštis. Nebėra net kubilų ar molinių puodų, iš kurių galėtume pasisemti vandens. Ir staiga mes atrandame draugiškąją (ir vėl matyt dykuma veikia) gyventojų pusę. Net keli vairuotojai mus užpila vandeniu ir sultimis, o vienas – kai mes stovėjome sankryžoje vidury niekur tikrąja to žodžio prasme, sustoja ir kamuojasi nežinodamas, kaip čia dar galėtų mums padėti. Jau tiek pridovanojo, ir vandens, ir užkandžių, net pinigų įbruko, o vis dar svarsto. Jo ir mūsų laimei, sustoja mašina, ir mes pajudadame iš to taško. Mūsų gelbėtojui ramiau, nors mes galėjom tą naktį ir dykumoje praleisti.

Riedam mes dykumos keliais, Raudonosios jūros link. O kalnai čia – be menkiausio medelio ar žolyno. Lyg būtų kas ėmęs saujomis šlapią smėlį ir bėręs jį nuostabaus grožio pilis, o po to užmigdęs jas amžiais. Mūsų geraširdžio tylaus vairuotojo liūliuojanti muzika – vinguriuojantis arabiškas balsas be jokio instrumento – mus visiškai nugramzdino į dykumą. Tiesiog tarpome garse ir vaizde.

Raudonosios jūros apsėdimas ir laukiškumas

Raudonoji jūra. | Red sea.

Raudonoji jūra, kaip žinia, patraukia ne tik mus, bet ir nemenką dalį Rusijos, Lenkijos, Lietuvos ir kitų turistų, kurie gausiai keliauja į rožinių putėsių pilaites ar monumentinius zefyrinius viešbučius. Ne veltui, Hurgados ir beveik visos Raudonosios jūros pakrantės dažnas vyrijos atstovas mokės net ir labai gerai susišnekėti rusiškai. Juk jeigu savo parduotuvės nepavadinsi ‘Mašos supermarketas’ arba Sašos kirpykla, prarasi turtingąją dalį. Todėl važiuojant pro miestelius, labiau jausies esantis Rusijoje nei Egipte. Jei nepabėgsi į visai vietinius rajonus, tada kavinukėse atrasi lenkišką meniu. Nuėjome apžiūrėti ir pakrantės Hurgadoje, kartais visai smalsu, kokiais vaizdais gyvena tūkstančius klojantys turistai. Nuvylė, o gal pagailo ir pačių tiesa vos saujos raudonai išskrudusių poilsiautojų. Tokių laukinės Raudonios jūros vaizdų norėjosi jiems padovanoti, ir net paporinti, kad gal geriau važiuoti į artimiausią ežeriuką Lietuvoje ar Lenkijoje, nei mokėti aukso kainą už urbanizuotą ir turistui parengtą paplūdymio imitaciją. Bet skoniai juk skiriasi, ir visi yra teisūs. Paliekame juos skrudintis, o patys traukiame ten, kur anei vieno žmogaus pajūryje, nes toli gražu ne visa pakrantė dar nustatyta pilimis ar kompleksais, dar tikrai galima rasti vietos tik žmogaus mintims, nuogiems kalnams, ir žaliam Raudonosios jūros vandeniui.

Port Saidas – užkvipo Europa

Žmonių gerumas riedant į šiaurę augo kaip ant mielių, ir naktį praleidę prie Sueco kanalo, mes galiausiai pasiekiame patį mums šiauriausią Afrikos tašką. Lyg tyčia užkvipo Europa – namų architektūra jau primena kitas Viduržemio jūros šalis Italiją ar Ispaniją, klimatas po nesvietiškų karščių mus tuoj visai išlepins gaivia šiluma.

Karolis.

Port Saidas, kaip ir Kairas, Aleksandrija, ar kiti šiauriniai didieji miestai , sako, ypač patyrė Egipto revoliuciją. O apie ją žmonės atsiliepia įvairiai. Vienas vairuotojas, kurio sūnus vedęs lenkaitę, puikiai angliškai plepėjęs, guodėsi, kad po revoliucijos viskas tik blogiau. Kad Kairas – nebesaugus miestas, ir kad policija ten nebeveikia. Kitas vairuotojas stebėjos, kad mes – ne kaip dauguma kitų europiečių – nepabūgom revoliucijos padarinių ir jau išdrįsom atkeliauti į Egiptą. Aišku, turistų tikrai ne marios. Port Saido gatvelės jaukios, ir nors tai galėtų būti dar vienas lankomiausių Egipto miestų, kavinėlės nusėstos vietinių vyrų.

Maistas

Felafeliai. | Felafel.

Egipte visiškai išlempame. Nuo Etiopijos laikų valgymas tapo šventinis skanus ritualas, o Egiptas mums tai tik karūnuoja. Visur kur gali atrasti vietinių sumuštinių su falafeliais, daržovėmis, keptu baklažanu. Atsisėdam lyg ritualui, ir pavalgę dar ilgai kalbam, kad patyrėme šventę skonio receptoriams. Nenuostabu, kodėl lenkaitės uošvis, į Lenkiją nukankantis kas metus ir praleidžiantis ten bent mėnesį, giriantis vietinių žmonių gerumą, maisto besibodintis. Su žmona važiuoju, tai ji pagamina.

Kelios dienos svetingame, švelnių spalvų ir viliojančio skonio, Port Saide belaukiant laivo į Turkiją neprailgsta. Tiesa, visi egiptiečiai stebėjosi, kad plauksime į Turkiją. Taigi ten revoliucija, jie gąsdina. Na gal ne tokia, kaip buvo pas mus, bet revoliucija. Nieko, kaip nors. Afrikos etapas užbaigtas, ir Viduržemio jūra keliaujame į Turkiją. Regis jau apsukome ratą aplink pasaulį. Telieka europinis etapas, bet argi Europa mums ne namai?