Tailandas kitaip

Tailandą ketinome perpuškuoti greitai, mat turistinės vietos mums ne prie širdies. ‘Kai pasensim, sugrįšim atsikvėpti’ pasamprotavome. Kažkur slapta manėm vietiniai gyventojai šviesiaodžius laikys vaikštančiais pinigų maišais. Vis tik nuo pat Tailando šiaurės iki pat pietinės dalies žmonių nuoširdumas ir besąlyginis gerumas mus stebino. Tranzuoti buvo vienas malonumas. It vėl būtumėm atsidūrę Turkijoje, kur sugalvojus bet kokį tašką, atsidursi ten greičiau nei viešasis transportas.

‘Vaikščiojimas ant ašmenų’ Laoso – Tailando siena

Kirtus Laoso-Tailando siena. | Night after crossing Lao-Thai boarder.

Pasiskaitinėję internete, kad lietuviams jau irgi galima pasidaryti ‘on arrival visa’, gaišti laiko ambasadoje nė neketinome. Niekieno žemėje pervažiavę Draugystės tiltą iš Laoso į Tailando pusę, mes drąsiai įžengiam į ofisą ir išdrožiam, kad norim pasidaryti tokią ir tokią vizą. ‘Gerai’, sako pasienietis. ‘Duokite pasus ir atgalinius bilietus.’ Nustėrom. Tokių bilietų neturim, mat ketinam mašina važiuoti į Malaiziją (aiškinti apie tranzavimo ypatumus nematėm reikalo)’. ‘Nėra bilietų – nėra vizos’ pirmasis pasinietis nepanoro toliau aiškintis atvejo detalių. Mintyse perbėgom galimą scenarijų – ‘skausmingai grįžti atgal į Laoso sostinę – papildomos dienos, papildomos išlaidos.

Prie pokalbio prisijungia kiek nuolankesnis pasienietis. ‘Taisyklės’ parodo raudonai apvestą atšviestą lapą. Jie ilgai krenščia, mindžiukuoja, varto savo popierius. Mes irgi krenkščiam, mindžiukuojam, svarstom, kas gi čia bus toliau. Temsta, o mes vis dar niekieno žemėje. Atgalios nesinori. ‘O gal kokią tranzitinę vizą galima būtų pasidaryti?’ deramės. ‘O jūs Tailande kiek laiko ketinate būti?’. ‘Jei reikia, mes galim ir per tris dienas susisukti’- su prašviesėjusiomis akimis atsakom. Netaręs daugiau nė žodžio jis surenka mūsų pasus, nuotraukėles ir akimirksniu įninka į rankdarbius: viza ‘on arrival’ (o ne kokia nors tranzitinė, jei ji išvis egzistuoja) buvo pagaminta per kelias akimirkas. Sulaikę kvapą laukėm iki paskutinio štampo – nesinorėjo tikėti, kad viskas taip netikėtai pasisuko mūsų naudai – juk jokių pasiūlų pakišų nesiūlėm.

Karolis

‘1000 batų (Tailando pinigai)’ jis įvardino oficialų mokestį. ‘Žinom. O gal doleriais galima mokėti?’ bandom laimę. Šiaip jau visose ambasadose sukdavomės su doleriais. Pasienietis atsiduso nužvelgdamas tokius it nuo dangaus nuraškytus. ‘Ne. Tik vietiniais pinigais’. Taigi tenka bėgti ir derėtis su vietiniais vairuotojais, kad šie iškeistų tuos nelemtus pinigus, mat visa kita jau uždaryta.
Išėję giliai atsikvėpėm. Tikrai nemanėm, kad dar tą patį vakarą pavyks pereit sieną. Galėjo viskas pasisukt kitaip. Nežinom, ar tiesiog esam laimės vaikiai, ar iš tiesų tokių išimčių per dieną jie turi ir daugiau.

Naktis praėjo skaudžiai. Mat įsikūrėm ne tik šalia vietinių namų, bet ir pelkynų, tad nieko nuostabaus, kad uodų medžioklė palapinėje vyko ilgai ir nuobodžiai. Regis užteko poros kartų įlįsti ir išlįsti, ir niekadėjai jau susispietę būriais taip ir laukė šviežienos.

Atsistojus ant kelio už penkių minučių mums sustojo jaunas vyrukas, nusitempęs pavalgyti pusryčių į vieną iš pakelės kavinių. | The fist lift we got in some 5 minutes. A joung guy stopped for us and later took to one of the street restaurants for breakfast.

Iš ryto atsistojom ant kelio ir pradėjom mankštinti savo kairiąją ranką. Tailande prasideda važiavimo kairiają puse era. Užtrukom vos kelias akimirkas ir jau mes sėdim su vienu kukliu, bet mielu žmogumi jo mašinoje ir 600 kilomerų kaip mat bus įveikta dar tą pačią dieną. Laose tai mums užtruko geras penkias dienas. Dar keletas mašinų padės aplenkti Bankoką. Šįkart jis tikrai ne mūsų planuose.

Nakvynė budistų šventykloje

Šventykla, šalia kurios mes miegojome. | The temple where we slept.

Dangus be laiko sutemo, ir net keliuose jo kraštuose blaškėsi žaibai. Pradėjo kapsėti dideliais lašais. Mes šalia kaimelio, o jame – budistų šventykla. Kaip tik tądien tailandietis pasiteiravo, ar niekada nebuvom apsistoję šventykloj. ‘Nemokama nakvynė ir maistas’ mirktelėjo. Viliojo ne tik tai, bet ir nauja patirtis ir noras ‘iš vidaus’ pamatyti jų gyvenimą.

Tad ilgai nesvarstę jau žingsniuojam puošnių stogų link. Temo greitai ir negailestingai. Kiemas buvo tuščias, nė vieno vienuolio. Netrukus keli jų išlindo, ir pirmas jų klausimas ‘norite miegoti?’ it tai būtų savaime suprantamas dalykas. Kukliai linktelėjome galvas. Tuoj mums parodoma salė, kurioje sutilptų geras pusšimtis laisvai sugulusių keliautojų. Paprasti pinti kilimėliai. Vienuolis atnešė didžiulį skėtį, kad eidami į tualetą nesušlaptume.

Mus priėmęs ir vaišinęs budistų vienuolis. | Our Buddhist friend.

O mes prisėdome ant slenksčio ir tiesiog mėgavomės dar šiluma dvelkiančiu kiemu, lietaus skalaujamais šventyklos stogais, kartais nuo karto prašlamančiais vienuoliais oranžiniais drabužiais ir trumpai kirptomis galvomis. Vienas jų atėjo su mumis pabendrauti. Apsikeitėm trupiniais informacijos, o paskui tyliai drauge žiūrėjom į lietaus lašus ir visą padangę nušviečiančius žaibus.

Ryte pažadino vienuolių giesmė. Pažiūrėjom į laikrodį. Gerokai prieš keturias. Vos neužmyniau katinukui uodegos. Jis šiąnakt susirangęs miegojo ant mano patiesaliuko. Karolio pusėje buvo įsitaisęs šunytis.
Pro stiklines plačias duris išlindau ant laiptų pasiklausyti jų monotoniškos, bet užliūliuojančios ir nejuokais į tranzą varančios giesmės. Jai pasibaigus, vienuoliai vis dar susikaupę, lingavo savo kiemo link. Neužilgo pasigirdo čiūžt čiūžt šluotos garsas. Laikas keltis.

‘Dušas’ paprastas. Mažutis baseinėlis, iš kurio semiamasi piltuvėliu šalto vandens ir pilamasi. Krūptelėjau. Iš skylės išlindo didžiulė varlė. Rudos plytelių spalvos padarėlis ilgai laukė mano tolesnių veiksmų. Jau seniai nebeklykauju. Ir tarakonai, varlės, vorai ar kiti mažesni gyvūnėliai manęs nebegąsdina. Vis dar krūpčioju išvydus gyvatę. Nemanau, kad ‘išsigydysiu’ šį instinktą.

Jau ketinom traukti laukan, bet vienuoliai mus pasikvietė į vidų. Mūsų draugas sėdėjo prie altorėlio ir vartė knygą. Apvalusis vienuolis tuoj atsinešė foto aparatą ir susodino mus bendrai nuotraukai. Žinoma, tuoj pasiūlė kavos. Vos už kelių akimirkų prasidėjo tikras vyksmas. Vyresnysis vienuolis drauge su pagalbininku į kambarį vertė didžiulius kubilus priaukotų gėrybių. Kruopščiai suvynioti maišeliai ryžių ir padažų, kalnai vaisių ir saldumynų, buteliai limonado ir vandens. Vienuoliai suskato rūšiuoti gėrybes, o mes smalsiai stebėjom procesą. Kiek toliau prie altoriaus rikiavosi didžiuliai blizgiu permatomu popieriumi pagražinti paketai. Juose snaudė negendantys maisto produktai – arbatos ar kavos pakeliai, ilgai besilaikantys saldumynai. Ne kartą matėm po du pražygiuojančius jaunus vienuolius su pintinėlėmis, į kurias gyventojai dėdavo maisto. O dabar matėm vidinę virtuvę.

Tuoj vienuoliai suskato padalinti maisto ir mums. Užvalgėm stiprius ryžių, keptų kiaušinių ir padažų pusryčius, o į kelionę dar mums pridėjo vaisių ir gėrimų. ‘Neprastai tie vienuoliai gyvena’ galvojam pažvelgę į rubuiliuką vienuolį, apsistačiusį lėkštėmis gėrybių. Ir iš kur pas mane tas budisto, valgančio per dieną induką ryžių, vaizdinys?

Nuošalaus paplūdimio beieškant

Vis naują atspalvį įgyjanti jūra. | Ever color changing sea.

Kai kurie garsesni Tailando paplūdimiai sezono metu kiaurai perpildomi žmonėmis. Tikriausiai ten gražu. Vis tik pakrantė nutiesta gultais ir nusėta savo kūnais besipuikuojančių šokoladinių pajūrio gerbėjų mus tikrai nežavėjo. Tad tikėjomės atrasti kokią nuošalesnę vietelę. Geriausiai žinoma klausti vietinių. Mums gerokai pavažiavus į Tailando pietus, vietiniai patikino – Fumrios (Phumria) paplūdimys nebloga vieta. Išties, tai buvo ideali vietelė poilsiui nuo mus lydėjusios žmonių gausos. Kol keletas vairuotojų (patys ten neketino važiuoti – ach, tas jų gerumas) mus nuvežė regis į už palmių pasislėpusią vietelę. Tailando įlanka, saulei keliaujant padange vis įgaunanti vis kitonišką mėlį. Už nugaros – grakščiosios kokosinės palmės. Karolis tuoj nuėjo parinkti vieną kitą vaisių-riešutą. Peiliu nulaupius kietą jų kevalą, mes galiausiai gėrėm tikrų tikriausią kokosų pieną, o vėliau krimtom baltą riebų sluoksnį, kurio skonis dažniausiai pažįstamas iš ‘Bounty’ šokoladukų.

Mūsų trijų žvaigždučių hotelis visu grožiu. | Our three star hotel in full view.

Nuo beprotiško karščio mus gelbėjo netikėtai atrasta apleista pašiūrė, kurią tuoj mes kiek aptvarkę pavertėm savo namais. Jūra buvo sekli, bet šilta. Pasivaikščioti pakrante įmanoma tik vakarop apie 5 valandą. Tada vėsiai sau galima pasirinkti tobulo grožio kriauklių, paganyti akis į ramų vandenį. Temstant suaktyvėja ir krabai. Jie it pamišę ridenasi smėliu, kad surastų sau skylę, į kurią galėtų sulįsti. Kai kurie jų per dideli mažutėms skylutėms, tad vikriai pradeda kapsytis į gylį, juokingai judindami savo kojytes. Pakrante kai kur buvo nusėta medūzomis. Jos veikiau panešėjo į drebučių turtą, pamirštą ant saulės. Patižusios jau nebeturėjo to permatomo ir kiek gąsdinančio žavesio, kai plazda vandenyje.

Iš paplautų ir gerai išdžiūvusių malkų vakare įkūrėme laužą ir išsikepėme žuvį, pirktą iš vietinių žvejų. Tik druskos tereikėjo atrakinti skonio karalystei. Rusenantis laužas, vynas, žuvis, juodas vanduo, žvaigždės, ir kažkur toly besiblaškantys žaibai, prie kurių jau įpratome.

Link Malaizijos

Čia gaminamas maistas be galo pigus, tad mes taip puikiai pataupydavome laiką. Užkanidėje. | Here food is very cheap, so we saved some time buying it in street restaurants.

Į Tailandą dar norėsis sugrįžti. Žmonės čia nors prie žaizdos dėk. Sunkvežimių vairuotojai it išmanydami stengias panaudoti tuos kelis angliškus žodžius, kad galėtų paklausti ar papasakoti šį bei tą. Nesvarbu, ar turtingesni, ar kukliau gyvenantys stodavo it patrakę, tad važiuoti buvo vienas malonumas. Po visų arbatinių šalių nejuokais pasiilgau kavos su pienu. Šis poreikis su kaupu buvo perpildytas.

Iki pat Malaizijos sienos mus pavežė buvęs teisininkas, o dabar vandentvarkos direktorius. Veždamas jis vis dar klausė anglų kalbos pamokėlių kompaktinio disko, kartais panaudodamas ką tik išmoktą klausimą. Pavaišinęs kava savo ofise, jis dar leido pasidžiaugti paskutinėmis tailandiečių vaišingumo minutėmis.

Praktiniai Tailando patarimai

Miegas ir higiena

Paprastiems keliautojams iš tiesų galime rekomenduoti vienuolynus. Pasistatyti palapinę galima paprašyti net ir vidury kur miesto, kokiame nors kieme. Vietiniai ne tik leis, bet dar sukurs laužiuką ir pasiūlys apsisprausti. Paplūdimiuose miegoti idealiausia, bet kaip ir visur šiuose kraštuose mes vežėmės tinklą nuo uodų. Jį jau labai gerai panaudojome Kinijoje, Laose ar Tailande pašiūrėse ar pavėsinėse. Ant polių iškeltos pavėsinės – saugios, malonaus tvirto pagrindo. Be to, šios šalys apskritai saugios – nereikia jaudintis, kad kas nors užpuls. Nors tiesą sakant, panašiai galėtumėme pasakyti apie daugumą Azijos šalių. Praustis atrasti kur kas lengviau nei tarkim Laose, pvz. degalinėse ar pas gyventojus kiemuose. Ir jie tikrai nepaprašys susimokėti.

Maistas
Šįkart vietiniu maistu mes per daug nesigardžiavom. Vienas kitas dubenėlis aštrios makaronų sriubos. Žuvis. Pakelėse galima nusipirkti vaisių. Čia galiauiai išvydom ir Tesco brolį – Tesco Lotus, pritaikytą labiau azijiečių poreikiams.

Tranzas
100% saugus, greitas. Žmonės stojo netikėčiausiose ir nepatogiausiose vietose. ‘Čia posūkis, gal reik paėjėt tolyn’ vos spėjom pasitarti, o besisukdami mostelėjom ranką. Mašina išnirus iš posūkio per keletą sekundžių sustojo ir pavežėjo mus iš regis visų užmiršto kampelio. Kai kurie sustodavo patys ir paklausdavo, ar nereikia pagalbos.