Nelegalai Meksikoje – policininkų suorganizuotas autobusas, blusos ir piramidės

gruodžio 14, 2012 • LT • pagal
4 Komentarai

Kuo greičiau per Pasienio Pragarą

Meksikos-Jav siena itin pavojinga, nes čia nereti gaujų susišaudymai, pagrobimai, didelis narkotikų gabenimas, o ir patys policininkai ne angelai. Kirtome sieną ir negavome štampų pasuose, tad keliaujam toliau - kaip nelegalai. | Mexico-USA boarder is very dangerous as here are common gang fights, kidnappings, big drug traffic, while the police is not without a spot. We have crossed the boarder, but without getting an entry stamp on the passports so going now as illigals.

Jei skaitėte mūsų praeitus JAV nuotykius, tikriausiai iš straipsnio pajutote mūsų susirūpinimą ir nerimą, kaip čia greičiau ir saugiau kirsti tą nelemtą JAV – Meksikos sieną. Mūsų vaizduotėje ir žmonių pasakojimuose ‘TEN’ skambėjo kaip koks pragaras, į kurį tikrai nesinori patekti. Atrodė, kad ten narkotikų prekybos gangsteriai ir korumpuoti policininkai kaip krokodilai laukia savo masalo. ‘Galbūt didžiųjų bosų jūs ir nedominate’ pasakoja vairuotojai dar JAV pusėje, bet atsiranda tokių pyplių, kurie turi ‘kietų giminių’, tad jie ir ginklais ‘pažaidžia’. O be to, sako, pagrobimai irgi tikėtini. Žodžiu, neišgirdę nė vieno gero žodžio apie dalį ‘už sienos’, vis tik ryžtamės ją kirsti. Keliautojų patarimu, autobusu važiuosim iš pasienio bent 50 kilometrų, kad išvažiuotumėme iš pragarinės dalies. Būtų buvę idealiausia susitranzuoti sunkvežimį. Bet jie taip pat dėl draudimo į kabiną neima, o be to, pro ‘komercinę sieną’ praeiti nepavyksta.

Iš pat ankstaus ryto Į Laredą (JAV pusėje) mus atvežusi meksikietė, palinkėjo rūpintis savimi. Tarsi mums nerimo neužtektų. Ką gi, eisime į Meksikos pusę. Tiltas per upę, per kurią sakoma daug meksikiečių bando patekti ir dėl to vadinami šlapianugariais (‘wetbacks’). Taigi vienoje tilto pusėje ‘pragaras’, kitoje ‘svajonių šalis’. Vienas kitas drožia į Meksikos pusę, ir ilgos nusidriekusios eilės į aukso šalį – JAV. Iš JAV į Meksiką – jokių pasų patikrų, jokių štampų. Kaip tik ši nekalta dalis vėliau mums tampa galvos skausmu. Tik policininkai tikrina mūsų kuprines, netenka kantrybės grūsti prasprogusius daiktus, atsisveikina.

Žodžiu, tokie nelegalai ne savo noru mes patenkame į šalį. Prie sienos vienas darbuotojas dar pasako ‘oho, nesu matęs, kad kas nors dar pro čia taip keliautų’. Pirmieji žingsniai į visų taip nupieštą pragarą.

Maži gyventojų namai | Little houses people have

Miestelis kaip miestelis. Žmonės šnekučiuojasi, važinėja mašinomis, parduoda maistą. Taip, jau meksikietiška dvasia, tiesa jau užkrėtusi ir JAV pasienio miestelius. Tačiau čia jau Meksika. Jau seniai žmonės taip į mus bežiūrėjo – nieko nuostabaus, paskutinis metas, kai buvom smarkiai kitokie buvo bent prieš pusmetį Indonezijoje. Australijoje, Kanadoje ir JAV mes buvom niekuo nesiskiriantys, nebent mūsų kuprinės buvo kam įdomios. O čia ir vėl žvilgsniai. Ypač, jei neįprasta čia ‘gringo’ (baltiesiems) vaikščioti, mat šie dažniausiai važiuoja saugiu autobusu iš JAV. ‘Saugiu’ tai reliatyvi sąvoka. Vėliau sutiktas vokietis papasakojo asmeninę istoriją, kaip šis keliavo būtent per Nuevo Laredą autobusu, kurį sustabdė policininkai, įrėmė ginklus į kaklą ir liepė atiduoti pinigus. Pinigų neteko ir kiti keleiviai.

Vienas diedukas paaiškina mums, kaip miesto transportu nusigauti iki autobusų stoties. Įsėdam į klibinkščiuojantį autobusą, apkabinėtą religine atributika. Ir vėl, miestelis kaip miestelis. Tiesa, mes čia esam anksi ryte, sakoma, saugiausiu metu. Ką ir rekomenduotumėme keliautojams. Tiesa, jei mums nieko nenutiko, visai galimas daiktas, kad esame ne taisyklė, o išimtis – teigti ar neigti nedrįstume. Ne be priežasties JAV sunkvežimiai nebevažinėja Meksikos keliais – per daug grobimų ir mirčių.

Policininkai suorganizuoja nemokamus bilietus

Sėkmingai nusigauname į Monterėjų, miestą tarp kalnų. Pragaro diržas pravažiuotas, tačiau gyventojai ir toliau linksniuos tą pačią mintį – saugokitės, Meksikoje nesaugu.
Monterėjaus autobusų stotyje prieiname prie policininkų – jie tai jau tikrai paaiškins, kaip išsinešdinti iš miesto, kad galėtumėme pradėti tranzuoti. Šie linksmi, susižvalgo, ir išgirdę mūsų keliavimo istoriją, nusiveda prie vieno langelio. ‘Suorganizuosime jums nemokamą bilietą iki Tampiko’. Šito tai jau tikrai nesitikėjom. Dar įspūdingiau – jie atneša savo priešpiečius (mūsų pirmasis meksikietiškas maistas) ir sukertame juos, nes jau buvome gerokai praalkę. Vėliau sužinome, kad šie nemokami bilietai – tai organizacijos ‘Caritas’ nuopelnas. O dar labiau tų, kurie aukoja ‘Caritas’ organizacijai, o ši nuperka bilietus tiems, kurie neišgali. Teoriškai, mes galėjome iš Tampiko ir toliau susiorganizuoti autobusą, bet vis tik vėliau judame tik sutranzuotais automobiliais. Savas dalykas prie širdies, be to, jau norime susipažinti su vietiniais ir išbandyti savo kuklius ispanų kalbos įgūdžius. Atvažiavę į stotį gilią naktį, pakaitomis pramiegame ant suoliuko autobusų stotyje. Atpratom nuo tokio nekokybiško miego. Palapinėje – mes karaliai.

Tampiko – tekilos ir krokodilai miestelio ežere

Plazos - miesto aikštės kuriose verda miesto gyvenimas; čia vyksta koncertai, žmonės rytais mankštinasi, dieną kartu geria kavą, o vakarais susitinka porelės. | Plazas - little parks where the city is living to its full. Concerts, couple meetings, morning excersising and so much more life in these little places.

Reiktų šį nediduką miestelį pažinti geriau, tad ieškome koučserferių (www.couchsurfing.org žmonių, siūlančių nakvynę nemokamai). Broliai Ivanas ir Džerardas greit atrašo. Šiaip jau ‘mums reiktų nakvynės čia ir dabar’ labai jau rizikinga, paprastai, nors prieš dieną būtų gražu įspėti. Bet net ir tokie netikėti atvejai visai įmanomi. Taigi kelias dienas miegosime it karaliai ant lovų. O tą vakarą su jų tėčiu ir bendradarbiais bei futbolo žaidėjais, mes ragausime tekilas ir stebėsime šmaikščius jų santykius. Meksikiečių bendruomeniškumas yra tikrai stebėtinas. Jie daug juokauja, vienas iš kito neskausmingai pasišaipo, daug juokiasi ir atrodo, kad esti laimingiausi žmonės. Jų šeimos santykiai atrodo jaukūs.

Tampiko – miestelis nedidelis, ir tikrai nedaug kas čia atvažiuos apsilankyti, kai turi tiek didelių miestų kaip Meksiko, Uachaka, Patosis ar kiti miestai, galintys pasiūlyti daugiau aikščių, bažnyčių, piramidžių. Mums toks dydis – pats tas. Pagrindinėje aikštėje vaikai lesina ir net rankose laiko balandžius, senoliai su šypsena žvelgia į jaunimą, o jaunimas valgo ką tik gatvės prekeivių įsiūlytą skanėstą. Tokiose aikštėse tiesiog verda gyvenimas. Viduryje – kolonomis apstatyta scena, kurioje vakarais ar per šventes koncertuoja koks vietos kolektyvas.
Mieste – didžiulis ežeras, kuriame plaukioja krokodilai. Jis aptvertas, antraip šie gyvūnai sumanytų apžiūrėti gatves. Šalia ežero – rūmai, skirti šiuolaikinio ir klasikinio žanro renginiams. Mūsų šeimininkai nusiveda į actekų muziejų.

Actekų palikimas | Actec relics

Actekai – ‘žmogaus kūnas iš kukurūzo’

Actekai – tai tik viena iš daugelio civilizacijų ar kultūrų, gyvavusių Meksikoje. Ji apima maždaug 6 dabartinius regionus, ir nusidriekė nuo Meksikos įlankos iki pirmųjų Vakarų Siera Madrės kalnų. Jų religija pagrįsta vaisingumo kultu, ir trimis esminiais principais – gimimu, mirtimi ir atgimimu. Jų manymu, kosmosas sudarytas iš trijų horizontalių, kurios tarpusavyje susijusios penkiais medžiais, ir vienu medžiu viduryje. Apie tokį simbolinį medį ir vyksta sakraliniai šokiai. Apskritai, daug dirbinių yra religinio pobūdžio. Jie naudodavo daug makiažo ir dažydavosi plaukus. Tačiau tik kilmingieji turėdavo teisę tatuiruoti ar dažyti kūną, nusmailinti dantis ar spalvinti juos juodai.

Actekai neturėjo rašytinės kultūros (priešingai nei majai), tačiau ypač turtinga jų sakytinė istoriją, kuria ir perduodavo savo kultūrą ir tradiciją. Pavyzdžiui, Dhipaak, kukurūzų dievas, ypač populiarus daugelyje mitų ir pasakojimų, mat actekai tikėjo, kad žmogaus kūnas yra iš kukurūzų. Šitie yra įdomesnieji ir mažiau tradiciniai faktai. Mat dauguma dalykų – kaip agrikultūra, medžioklė, ar žvejyba juk būdingi ir kitoms kultūroms.

Persikėlimas per tiltą yra mokamas toliau esančioje būdelėje, bet kam mokėt, kada gali apvažiuoti? | You have to pay for the bridge crossing, but why paying when you can avoid it?

Galų gale tranzuojame

Meksikos nuotykiai tęsiasi. Ivanui išleidus prie Tampiko – Verakrūzo tilto, juo mes ir kepurnėjame į kitą pusę. Prakeliavus tokį didelį Meksikos kąsnį, mes dar netranzavome – mat policininkai suveikė mums bilietus nemažam atstumui. Net ir toliau, iki pat Verakrūzo būtumėme galėję keliauti autobusu, mat turėjome ‘kontaktą’, tačiau tranzavimas mums širdžiai artimesnis. Galų gale, tai viena iš svarbių galimybių susipažinti su žmonėmis ir judinti iš mirties slenksčio ispanų kalbos žinias.

Tiltas mokamas, todėl mašinų per jį keliauja nedaug. Tuoj matome ir ‘taupią sceną’ – per jau nulenktus tilto prieigos kraštus motociklu keliaujantys juos tiesiog permeta, perverčia, perstumia ar kaip kitaip perkrapšto savo transporto priemones, kad galėtų sutaupyti vieną kitą pesą. Tokių ekonominių išeičių ieško ne visi, tačiau juos patirsime ir toliau. Štai vienas mūsų vairuotojų išsuka iš kelio į tokią dykvietę (iš pradžių net pamanėme, kas čia dedas, ko mes į tuos laukus beldžiamės) ir keliauja apleistais duobėtais kaimo keliukais, kad sutaupytų šį tą. Mums aišku smagiau matyti kaimo gyvenimą iš arti.

Temsta. Lija kuo toliau, tuo smarkiau. Vienas vairuotojas baisiai nustemba, kad ketiname nakvoti tiesiog kažkur laukuose. Bet pravažiavus kažkokį apleistą pastatą, susizgrimba ir jis – ‘gal čia’? Mus išleidžia, o mes kabarojamės per tvorą – aiškiai privačią nuosavybę, kad prisiglaust nuo lietaus ir tamsos. Apleistas tvartas. Kai kur betoninės grindys ir stogas – ko gi daugiau ir reikia. Apžiūrim teritoriją. Skylėje bent penkios gyvačių išnaros. Išsitempiam tinklą nuo uodų. Jonvabaliai blykčioja kaip patrakę. Užmiegam, nė nesitikėdami, kad kelionės kontrastai jau kitą dieną mus nuves prie Meksikos įlankos krantų, kur klausysimės jūros ošimo.

Jūros gėrybių kokteiliai | Seafood cocktails

Kitas rytas nežada nieko sauso. Nesinori lįst iš po stogo, bet kiek gi svetimame tvarte smurgsosi. O jau ir karvės artinasi, gal link savo namų, gal šiaip. Reikia ropštis. Aplink apelsinų laukai. Matyt iš tų pačių vėliau vienas senolis mums padovanoja pilnas kišenes vaisių.

Pliaupia. Mūsų šlapių pagailėję sustoja du profesoriai genetikos srityje, siekiantys pagerinti kukurūzų kokybę. Šiaip jau į savo universiteto autobusiuką negalintys priimti, mat tokia draudimo politika. Iš tiesų, tai mums tampa nelabai svarbu su kuo keliauti: profesoriais, verslininkais, ūkininkais ar hipiais, o gal tiesiog gerais žmonėmis. Kiekvienas – tylesnis ar kalbesnis – tampa mums savaip svarbiu.

Su šiais dviem kiek apie šią Meksikos dalį papasakojusiais žmonėmis prasideda jūrų gėrybių vajus. Jie nusiveža į vietą, į kurią, anot jų, jie kaskart važiuodami į projektą būtinai sustoja pavalgyti. Krevečių, sraigių aštrokas kokteilis tikrai skanus, tad ir vėliau mes jų išbandome. Profesoriai liaupsina Čiakčialakų paplūdimį, tad mes rimtų planų neturėdami, jau klausydamiesi didelių bangų statomės palapinę, kitą dieną pliuškenamės smaragdo jūroje. Mūsų namus saugo laukinukai šunys, kurie, nors ir kokie mieli, mums palieka blusų. Dėl kurių mes supanikuojame. Nepadeda nė keliautojų forumai, kuriuose tik ir gąsdinama, kaip nelengva šių gyvūnų atsikratyti.

Blusos atgena į Verakrūzo miestą

Tad tenka keisti planus ir važiuoti į Verakrūzo didmiestį švarintis iš pagrindų.
Darome tai kaip standartinis keliautojas: viešbutis (tebūnie skurdus, bet vis tik lova ir net kavos iš ryto), pasivaikščiojimas po muziejų ar aikštę. Vakarienė. tačiau kaip turistai vis tik susipažįsta su vietiniais? O kur nuotykis? Mums tai jau tapo nebepažįstama patirtis, ir mes vėl ilgimės Kelio ir jame sutiktų žmonių.

Besiblaškydami po vaistines, niekaip nesugebame išaiškinti (net ir žinodami tikslų žodį ispaniškai), kad mes neturime utėlių, bet blusų. Nepatikliai kinkuodami galvas, neaišku, ką apie tokius ‘turistus’ ir begalvojo.

Prie kuklaus viešbutuko (šįkart nenorėjome brautis pas ką nors į svečius su tokiu palikimu) stoviniavo ne turistai, o mirksėdamos savo prailgintomis blakstienomis įvairių dydžių ir svorių, rikiavosi moterys, siūlančios savo paslaugas. Viešbutis už 5 dolerius greta – proga vyrams ‘pasibėgioti’. Tokių moteriškių vėliau matysime ir pakelėse. Mes stovim tranzuojam, jos stovi ir laukia savo išrinktųjų. Sunkvežimiai – šiaip mums niekada nestoję dėl draudimo ir visokių kitokių popierizmų, drąsiai stoja šiam neatidėliotinam reikalui sutvarkyti. Juk patogu – tai galima tiesiog atlikti po tiltu, sunkvežimių virtinėje, sustojusioje pailsėti, kur visi kolegos puikiai supranta vienas kitą. O mes, nykštį iškėlę, kiek trikdydavome juos, nes mūsų kuprinės juk ne makiažo prikrautos, ir už pavežimą galime atsilyginti tik savo rupios ispanų kalbos pokalbiais.

Miegas degalinėse

Turguje | In a bazaar

Meksikoje žmonės stipriai įbauginti. Daug užfiksuota dingusių žmonių, dar daugiau jų dingsta iš tiesų. Nors tranzuojame ne taip jau sunkiai, bet nerimas jaučiasi. Bandyti tranzuoti vakare – vos ne prarastas laikas. Tad geriau susirasti kokią saugesnę vietą miegoti. Jei ne viešbutyje, ir jei ne svečiuose ar koučserfingo (žmonių, siūlančių savo namus nemokamai nakvynei internete) tai kur. Baugu ir dėl gyvačių (palei Meksikos įlankos pakrantę visi gąsdina ‘nauyaca’ – agresyvi ir pavojinga gyvate), ir dėl kai kurių žmonių grupių. Netikėtai paklausę, ar galime pasistatyti palapinę šalia degalinės, mat ieškom saugios vietos (abi pusės puikiai supranta reikalo esmę), mes šį triuką išbandom ir su kitomis Pemex degalinėmis. Jos tvarkingos, erdvios, turi tualetus, o kartais ir dušą. Čia saugu, gal tik burzgiantys automobiliai pernakt gali kiek trikdyti, o gal koks netikėtas vakarėlis šalia degalinės šeštadienio naktį, bet vis tiek saugu. Tad ir keliaujant visų manymu (ir matyt, tikrai yra pagrindo tam nuogąstauti) nesaugiomis šalimis, galima rasti pagalbą ir supratimą. Be to, kadangi dažniausiai keliaujame turistų neišmindžiotais takais, sukeliame praeiviams nuostabą labiau nei spontanišką, o gal apgalvotą norą apvogti ar pakenkti ‘gringui’ (el gringo – šviesiaodis, labiausiai taikomas šiaurės amerikiečiui nusakyti. Kilęs nuo žodžio ‘green go’ – žalias, eik iš čia (angl.), mat Meksikos – JAV karo metu JAV kariai nešiojo žalią uniformą).
Tarp kitko, kai kurie nepažįstamieji, sužinoję iš kur mes esame, nustebino savo žiniomis. Vienas senolis, išgirdęs iš kur esame, pradeda vardinti Latviją, Estiją. Kiti du jaunuoliai iškart šneka apie ‘perestroiką’, Dar kiti vairuotojai ir vėl dalijasi savo istorinėmis žiniomis, ateinančiomis ne iš universiteto, o iš mokyklos laikų. Smagu, kad kitame kontinente esame žinomi dėl savo istorijos, tačiau truputį apmaudu, kad net savoje Europoje dažniai nežinomi arba garsūs dėl nemėgstamų priežasčių.

Palenkės piramidės ir pasaulio pabaiga

Palenkė | Palenque

Jauna šeima, veždama mus Palenkės link, rodo į kalnus ir sako: ‘štai tuose kalnuose rasti įrašai apie majų ciklo pabaigą. Tačiau daugelis tai supranta kaip pasaulio pabaigą, o ne naujos eros pradžią’. Iš tiesų, taip visi besibaiminantieji pasaulio pabaigos, geriau bent truputį pasidomėtų mokslininkų atradimais, kurie nei vienas teigia, tai tik data, kuri žymi tryliktojo baktuno pabaigą (b’a’ ktun), ir nieko nerašo apie ypatingus astronominius reiškinius, susidūrimus su kitomis planetomis, naujo dvasingumo proveržio ar dar kokius dangus ar pragarus. Taip, renginių žyminčių naujos eros pradžią tiek čia, tiek Gvatemaloje netrūks, tačiau ar verta nerimauti. Nors kalbų šiomis dienomis netrūksta net ir tarp mindžikuojančių berniokų prie Palenkės piramidžių.

Palenkės piramidės įspūdingesnės nei kažkada lankyta Čičen-Itca (Chichen-Itza) ar kitos piramidės, mat jos atsiveria džiunglėse tarp raudonmedžio ir kedro medžių. Džiunglėse išnirusi Užrašų šventykla, kurioje rastas ir vieno įtakingiausių valdovų Pakalio (Pacal) sarkofagas. Čia sienos ir sarkofagas išmargintas hieroglifais, gerai išaiškintas majų raštu, skirtas ne paprastiems mirtingiesiems, o turtingiems ir kilmingiems.
Apskritai, dėl džiunglėse pasislėpusių grupių, konkistadorai ne iškart dar galėjo juos nukariauti. Be to, dauguma majų jau buvo ir šiaip išnykę. Priežastys dar iki dabar nežinomos, galbūt dėl gausaus skaičiaus ir sumenkusios terpės, kurioje gyveno. Mat Palenkėje gyventojų skaičius siekė iki 8 tūkstančių gyventojų, ir matyt tai jau buvo gerokai per daug esančiai gamtai.

Apie maistą Meksikoje

Tamal - palmės lape įvyniota vištiena su kukurūzų koše. | Tamal - chicken with korns wrapped in a palm leaf.

Gaminti maistą ant krosnelės čia nebeapsimoka. Kurs kas smagiau ir ekonomiškiau jį pirkti tiesiog iš gatvės prekeivių, gaminančių jį prie tavo akių, susėsti su vietiniais ant plastmasinių raudonų ir baltų taburečių, šlamšti ‘takas’ – paplotėlius su mėsa ir daržovėmis. Kai kurios jos tokios aštrios, kad atima amą, ir ‘atjungia’ kuriam laikui, ir tiesiog laukte lauki, kol praeis tas skausmingas laikas. Kad ir kaip mazochistiškai tai skambėtų, tas skausmas eigoje darosi net gi malonus. Ne veltui sakoma, kad prie jo lengva priprasti. Mes patys jaučiame dar ir dabar, nes maistą gardiname Ivano (iš Tampiko) dovanotu chile habanera padažu (panašiu į Tabasko).

Tamaliai – kukuruzų ir vištienos greito maisto patiekalai, kurie bene pigiausi ir gerai užkišantys. O ką jau bekalbėti apie vaisių gausybę. Vienas vairuotojas matęs, kaip mes ryjam seiles žiūrėdami į gausybę ananasų pakelėse, pavaišina mus vaisiais ir jų sultimis. Šiurpuliai bėga nuo minkšto audinio ir sulčių, tiesiog tekančių per pirštus ir lūpas. Čia auga avokadai, apelsinai, persikai ir daug kitų girdėtų ir negirdėtų vaisių. Tiesiog rojus vienoj vietoj.

Migracijos tarnyba ir pakeliui į Gvatemalą

Lietuvos užsienio reikalų ministerija mums patarė: neturit štampo, eikit į artimiausią migracijos tarnybą ir ten greičiausiai jį gausite. Panašiai patarė ir daugybė keliautojų forumuose. Mes jau čia, prieš jauną darbuotoją. Išdėstom savo istoriją laužyta ispananų kalba, o šis nesulėtindamas tempo ir nesupaprastindamas žodyno, atšauna, kad esam nelegalai šalyje. Be abejo, dėl to čia ir esame. Ką galime dėl to daryti? Važiuoti į vėl atgal į JAV ir vėl iš naujo įvažiuoti. Ak, juk bus ta pati istorija. ‘Tada važiuokit į Gvatemalą, ji arčiau…’

Susitranzuojame mašiną tiesiai iš Palenkės į Tikalį (jau Gvatemaloje), į kurį neplanuotai ir užsuksime. Tačiau, kad ir koks būtų nuostabus kelias iki sienos, mums jis buvo kiek neramus. Kaip tyčia čia daug policininkų, tikrinančių pravažiuojančias mašinas. Kelis kartus ir mes sustabdomi, sulaikome kvapą. Mūsų pasai tušti, naujutėliai, ką tik šviežiai kepti iš Čikagos konsulato. Jokių štampų. Tad juk esame nelegalai. Mes tik norim tiesiai prie sienos, ir ten jau aiškintis reikalus.

Pasieniečiai visai maloniai mus pasitinka prie sienos. Išgirdęs problemą, viršiausias pareigūnas išsižioja. ‘Žinote, kad esate čia nelegalai?’ Girdėjome, dėl to ir buvome migracijos tarnyboje, o jie liepia važiuoti čia. Duodam pasus, kurie tušti švarūs. Iškart ištraukiam ir senuosius, antraip kaip galima patikėti fraze – mes keliaujame aplink pasaulį. Jis nusišypso. Teks sumokėti jums ‘a…’ pasienietis bando prisiminti anglišką žodį… ‘fine’ – užbaigiame (bauda angl.). ‘It’s not fine’ (ne taip jau gerai angl.) sužaidžia žodžiais pareigūnas. (Fine – bauda, ir fine – puiku). Baudelė atsieina po 25 dolerius, mes laimingi atsimojuojame ir išsinešdiname iš šalies. ‘Sveika gyva, Gvatemala. Tavyje mes legalūs.’

Aliaska – susitikimas su grizlių šeima, nemokamas skrydis virš taigos ir septynių dienų gyvenimas be civilizacijos

rugsėjo 10, 2012 • LT • pagal
2 Komentarai

Dažnas mūsų klausia, kokios šalys mums labiausiai patiko iki šiol. Kaip mat išskiemenuodavome ‘Iranas, Kinija…’ Po Aliaskos tenka perstumdyti labiausiai patikusių kraštų sąrašiuką. Aliaska – laukinis kraštas. Mylių mylias gali važiuoti miškais ir kloniais, o namų kaip nėra taip nėra. Į šią vietą jau norisi sugrįžti dar jos nepalikus. Užsimerkus iškyla spalvoti Daltono kelio kloniai ir kalvos, laukiniai žvėrys, taiga matyta iš viršaus, o burnoje – raudonosios laišišos skonis.

Ankoražas – pirmosios pamokos apie laukinę gamtą ir pipirinis balionėlis prieš lokius už 50$

Ko gero pats lengviausias oreantavimąsis mieste. A.. B.. C gatvė.. D.. | I guess the easiest city navigation ever. A.. B.. C street.. D..

Į vieną gausiausių miestų Aliaskoje – jei galima apskritai kalbėti apie žmonių gausą šiuose kraštuose – atskridome iš Havajų. Oro uoste už stiklo mus iškart pasitinka grizlio, vilko ir bebro albinoso iškamšos. Kol jos žiūri į tave per atstumą, ramu. Jau pradeda kutenti padus ar kažkur paširdžiuos, nes teks išeiti į laukinę gamtą, ir visai įmanoma, kad kelią gali pastoti vienas iš šių gražaus kailio ir visai malonaus snukio, bet nenuspėjamo charakterio savininkų. Ankoraže iškart nukulniuojame į informacijos centrą. Mus domina viskas – nuo gražiausių vietų iki saugumo klausimų.
‘Oo, Aliaskoje jei išklysi iš kelio ir pasitempsi koją, gali taip ir galą gauti’ gąsdina mus apsauginis, išklausęs mūsų trumpą istorijos ataskaitą. ‘Žmonių aplink nėra, mobilaus ryšio irgi žinoma nėra’. Centre smulkiai išklausinėjame apie meškas, vilkus, briedžius, ir uogas. Taigi keletas patarimų tiems, kurie ketina keliauti į tokius laukinius kraštus.

Meškos

Nusileidus Aliaskoje oro uoste mus pasitiko grizlis. Draugiškas. | After landing in Alaska airport a grizzly met us. Friendly one.

Aliaskoje gali susitikti su trijų spalvų lokiais, ir pagal ją gali nuspręsti, kaip elgtis. Tačiau viena yra aišku, nuo jų bėgti negali, ir neapsimoka. Jos gali greit perplaukti upes, lipti medžiais ir pasiekti bent 50km per valandą. Rudosios meškos su kuprele, arba grizliai, nemedžioja žmonių. Jei negąsdintum juodųjų meškų, jos šiaip irgi prie tavęs nekibtų. Baltieji lokiai, kad ir kaip jie pūkuotai ir švelniai atrodytų, žmogui yra pavojingiausi, ir be ginklo jų teritorijoje geriau nė nevaikščioti, nes žmones jie medžiotų.
Vaikščiojant atvirose vietose, palei upes, greičiausiai pamatyti galimą grizlį, o miškingose teritorijose – juodąją mešką. Bet kokiu atveju, einant viena ar kita teritorija geriausiai šūkalioti, garsiai kalbėti ar dainuoti. Šiaip meškos yra bailios, ir jei iš anksto įspėtos, maus į krūmus. Jei jas nustebinsi, jos ginsis. Ir štai tada jau reikia žiūrėti, ką darai. Matant grizlius jau iš tolo reikia ‘apsimesti dideliais’ – lėtai trauktis atgal mojuojant iškeltas rankas ir garsiai rėkti. Jei einate grupe, pavojaus tikimybė smarkiai sumažėja. Greičiausiai meška patrauks savu keliu. Jei vis tik ji puls, reikia gultis ant žemės ir susiriesti į kamuolį, apsaugoti pažeidžiamiausias vietas ir stengtis nejudėti. Kuprinę geriausiai palikti ant nugaros, nes taip ją apsaugosite.
Jei puola juodoji meška, teks gintis ir kautis iki galo, ir jokiu būdu nereikia apsimesti negyvu. Į Aliaskos laukymes žmonės pasiima ‘bear spray’ – tai dujų balionėlis, kuriuo galima apsiginti nuo meškų. Jis pakankamai stiprios konsistencijos, nes paprastas dujų balionėlis nesuveiktų.
Naktį meškos gali ateiti pašniukštinėti jūsų maisto. Dėl to geriausiai jį laikyti atskirai nuo palapinės. Denalio nacionaliniame parke jums duos stipraus plastiko konteinerius, į kuriuos galėsite įsidėti ne tik maistą, bet ir higienos priemones, mat visa, kas kvepia, masina šiuos gyvūnus. Prisiklausėme net tokių istorijų, kaip kad užkabinus aukštai ant medžio kuprinę su maistu, grizlė ateidavo nusikabinti jos, ir tiek jau savo nuosavybės šeimininkas tepamatė.

Kiti gyvūnai

Ir kalnų ožys netoli. Deja, niekur gyvo jo taip ir nepamatėme per ko ne tris savaites Aliaskoje. | And the mountain goat was near. Though, we didn't see one over the next three days.

Šiaip vilkų visi pataria nebijoti, nes šiuos gyvūnus pamatyti yra privilegija. Kita vertus, jei kartais jie pultų, tektų gintis lazdomis.
Anot žinovų, briedžių reikia privengti, mat šie didžiuliai gyvūnai gali ant tavęs užlipti ir sutrypti. Ypač jei jo ausys nusisukusios į galą, reiškia jis pyksta. Tad geriausiai nuo jo bėgti. Kadangi briedžiai ne plėšrūnai, jie neturi instinkto vytis.

Kad galėtumėme labiau pažinti Aliaskos uogas, kurių rugpjūčio mėnesį yra labai daug, nusipirkome mažą knygutę. Šiaurės Amerikoje, o ypač Aliaskoje, uogų gausu, ir gaila, jei neparagautumėme sultingųjų arbūzo uogų ar gausiai visur augančių juodujų uogų. Mėlynes atpažįstame puikiai, tačiau jos tikrai ne vienintelės šiuose kraštuose.

Lėktuvėliu virš Aliaskos

Karolis, Josh, Evelina.

Išvažiavus iš Ankoražo, mums sustoja kuklus amerikietis Džošas. Kaip ir daugelis vietinių istorijų prasideda ‘atvažiavau aplankyti draugo, įsimylėjau Aliaską, ir pasilikau gyvneti’. Džošas – pilotas, tad visai netikėtai neužilgo jis kukliai pasiūlo ‘jei turite laiko, galiu jus paskraidinti’. Atvipo lūpos. Atrodo, kad kas nors perskaitė slaptą svajonę ir tiesiog šiuo vienu sakiniu išgrojo.
Mėlynas lėktuviukas ant pievos jau laukė savo šeimininko. Pritūpęs prie miško, jis atrodė vos vos sutalpins pilotą ir jo svečią. Skrisime pasikeisdami. Netrukus abu virš nerealios gamtos paskraidinami bent po pusantros valandos. Kur kas daugiau, Džošas buvo toks malonus, kad net gi leido mums patiems paragauti piloto duonos. Valdyti tokį lėktuvėlį regis ne taip jau sunku, tačiau reikia vis tiek žinoti daug detalių, stebėti prietaisus, vėją. Ir stebėtis gamta.

Ore. | In the air.

Antra mūsų kelionės diena, o mes jau be žado stebim taigos miškus, seklias ar sraunias upes, skraidančius erelius ar besiganančius gyvūnus, ir į aukštį besistiebiančius kalnus. Besileidžianti saulė atsispindi ežeruose, o mes nardome visai prie pat vandens ar net po tiltu, visai šalia kalnų keterų ar sukame ratus aplink krioklį. Širdis kiek dreba iš susijaudinimo, nesvarbu mindant pedalus ar judinant vairą, o kartais tiesiog bandant užfiksuoti tą sunkiai aprašomą gamtą. Iš susijaudinimo telieka tik šūkčioti.

Baierso ežeras: dainos meškoms ir pusryčiai su mėlynėmis

Džošas mus papildomai paveža bent 50 mylių, ir mes nakvosime pirmąją naktį gamtoje. ‘Ryt iš ryto galėsite išbandyti taką, o nuo viršūnės jums atsivers ypatingi vaizdai’. Paragina – ‘dar imkit orkų’ į marinuotus agurkus panašių daržovių, Skanu.

Iki stovyklavietės reikia nueiti bent kelias mylias, o jau visai tamsu. Miškas. Ežeras šalia. O galvoje – ‘meškos’. Reikia kalbėti, patartina garsiai. Kaip tyčia, nei viena tema neateina į galvą, nors paprastai galim filosofuoti 24 valandas nesustodami. Dainos žodžiai nuskambėjus pirmai eilutei kažkodėl pasimeta tamsoje. Balsas kiek pavargsta, tačiau sustoti neišeina.

Prie Bayers ežero. | Camping at Bayers lake.

Galiausiai nusimetame kuprines nemokamame kempinge. Gerai, kiek toliau nuo stovyklavietės yra didžiulis ‘meškų’ konteineris, į kurį sudedame savo daiktus, taigi smalsūs gyvūnai neturėtų trikdyti šiąnakt mūsų miego.
Ryte vos pramerktom akim nuėjus prie ežero, peizažas vertas mažų mažiausiai išsižiojimo. Vandens veidrodis nepriekaištingai atspindi gilios žalios spalvos juostą ir debesėliais apsikaišiusius kalnus. O! Pašoka žuvis, veidrodis suraibuliuoja. Nurimsta. Tyla.

Palikę savo nugarinius namučius konteineryje išsiruošiame į pažadėto grožio kalnus. Vakar praidainuotas balsas, šiandien tenka tik pakaitomis šūkalioti. Takas veda aukštyn, peizažas platėja. Ilgainiui medžių mažėja, kol telieka tik plikos uolos. Pagaunam save nuklystant į Škotijos kalnus. Lyg kas būtų juos išdidinęs, paįvairinęs, atbogino juos čia, į Aliaską. Kelias aukštyn užtrunka bent kelias valandas. Užlendam už uolos, kad šelmis vėjas neprapūstų, o patys sukertam šokoladukus ir sumuštinukus su sūriu, užsikerdami karštu vandeniu. Jau nuo kelionių po Britanijos kalvas suvokiam, kaip tokie paprasti dalykai gali būti beprotiškai skanūs.
Pradeda lyti, ir mes turim leistis žemyn. Pakeliui iesiog ant kelio veržte veržiasi mėlynės ir arbūzinės uogos. Įkrentam į mėlynyną, ir nepasijudinam, kol nepripildom pilvų ir termosiukų. Pusryčiams turėsim avižinės košės su medumi ir mėlynėmis. Apie pusryčius pradedame svajoti jau dabar.

Jau traukiant link kelio pradeda pilti taip, kad jau jaučiam savo deja į peršlampamas pavirtusiomis striukėmis ir gerokai įmirkusiais batais. Ant kelio nė gyvos dvasios. Kelios mašinos pravažiuoja nė nepastebėdamos peršlapusių pakeleivių. Po geros valandos sustoja aliaskietis. Karolis eina į pikapo bagažinę, o į kompaniją jam ateina šeiminko šuo. Kitas šunelis šildo mane vėsioje kabinoje. Vaizdai gražūs, tik tas nelemtas drebulys. Sustojame degalinėje, ir čia mūsų vairuotojo stotelė. Mes it pamišę įbėgam į šiltą patalpą ir išgeriam po du karšto šokolado puodukus. Maloni šiluma perbėga kūnu. Dar kiek pastoviniavę, einam lauk skubiai statytis palapinės, rengtis sausais drabužiais ir gultis į šiltutėlius miegmaišius.

Denalio nacionalinis parkas – susitikimas su meškomis

Evelina

Denaliu, anot vietinių atapaskų ‘Didžiuoju’, pavadinta aukščiausio Šiaurės Amerikos viršūnė. Vėliau ji buvo pervadinta senatoriaus (dar vėliau prezidento) Mckinlio vardu. Tai 6 milijonų akrų plotas, padalintas į 87 vienetus. Parkas išlikęs toks pats, kaip ir prieš 80 metų, mat žmonės gerbdami laukinę gamtą, išsaugojo, tad mes galim matyti ją tokią, kokią matė šios žemės protėviai. Šiuose kraštuose gyvena ir vietiniai atabaskai, kurie nors ir žvejoja ar medžioja, uogauja ar renka augalus, labai prižiūri gamtą. Čia nėra takų, tad keliausite tikrai laukiniais kraštais. Čia galima pamatyti grizlių, karibu, Dol avių, vilkų, briedžių ar arktinių voveraičių. Gamta daugiausiai tundra ir taiga: nykštukiniai krūmai, mėlynės, samanos ir kerpės, maumedžiai, gluosniai ir alksniai.

Norint keliauti laukine Denalio gamta, reikia gauti ‘backcountry’ leidimus. Jie nemokami, tereikia reindžeriams nurodyti, į kokias teritorijos dalis ketini keliauti ir jose stovklauti. Bilieto septynioms dienoms kaina – 10 dolerių. Atėję pas reindžerius drąsiai išrėžiame ‘eisime į parką septynioms dienoms’. Kiek nustebę reindžeriai paklausia, kur norėtumėme keliauti. Mat visa teritorija padalinta į bent aštuoniasdešimt vienetų, ir kai kuriose gali būti neribotai stovyklautojų, o kai kur leidžiama vos vienas kitas. Kai atkeliauji patirti laukinės gamtos, mažiausiai nori sutikti žmones. Juk nuo to čia ir bėgi.

Antroji žygio diena. | Second day of walking.

Išsirenkame tris vienetus, gauname didžiulius konteinrius, skirtus 7-10 dienų išvykoms. Suslegiame visus daiktus, ir pametėti žalių (nemokamų) autobusų iki mūsų kelionės pradžios, pradedame savo septynių dienų laukinį gyvenimą.
Išspjautiems iš saugaus autobuso į laukymę, nors ir ypatingo grožio, kiek neramu. Tuoj pat pradedame savo grandininį šūkaliojimą. Spalvos žada netolimą rudenį. Tolstame nuo kelio, pradinis jaudulys po trupinį garuoja, ir jau tuoj tuoj pradėsim jausti stiprėjantį ryšį su gamta.

Keliaujant net ne takais per tokius laukinius kraštus geriau jau pažinti žemėlapį. Jis mums pasufleruoja, kur reiks brist per pelkynus, kuri kalnų perėja mūsų jėgoms. Apibendrinant visą mūsų kelionę per laukymę reiškė skausmingą brovimąsi pro krūmus, minkštą, bet varginantį klibinkščiavimą per samanas ir kerpes, šlampančius batus brendant per pelkes, kopimą į kalnus ir leidimąsi į slėnius, bridimą per upes, o galiausiai einant tvirtu akmenėtu pavasariais patvinstančiu upės dugnu. Iš ryto tolumoje matome briedį, ir tikimės, kad jo einant mūsų numatytu keliu nesusitiksime. Kitą rytą pro mūsų laikinus namus praeina karibu šeima, iš po kojų spėja pabėgi arktinė voveraitė. Vis tik mūsų laukinio gyvenimo kulminacija buvo susitikimas su grizlių šeima. Šis epizodas galbūt vertas keleto sakinių.

Kulniuojame mes slėniu, šūkčiojame savo ‘o o!’ ar ‘hello!’. Ir staiga matau mešką su dviem meškiukais žiūrint tiesiai į mus. Meškučiai smalsiai apžiūrinėja ateinančiuosius, nieko nesibaido, aukščiau kelia galvą, uosto orą. Mama žiūri kiek aršiai, pasiruošus ginti mažylius, jei tik kas bandys juos nuskriausti. Karolis kaip niekur nieko traukia tolyn, mat jis nusileidęs į daubą, nė nemato, kad grėsmingai artinasi prie grizlių šeimynos. ‘Karolis, lokiai!’ Karolis bando traukti nepaklusniai it tyčia užstrigusį dujų balionėlį ir lėtai traukiasi atgal, mat 20 metrų atstumas yra kur kas per mažas nei turėtumėme laikytis. Kai jis atsitraukia, mes drauge iškėlę lazdas, jas mosuodami rėkiam kiek įstengdami, ir po truputį traukiamės atgal. Grizlė iš pradžių dar ketina eiti mūsų link, juolab kad vienas mažylių dar labai smalsiai ketino artintis prie tų nepažįstamųjų, bet paskui apsisuka ir vis trys nukiūtina į kitą pusę. Visa laimė, kad ne į tą, kurią mums reikėjo toliau traukti link kelio, mat tokiu atveju reiktų keisti maršrutą.

Milžiniškos mėlynės mus lydėjo kiekvieną dieną. | Massive blueberries were everywhere we walked.

Kojos vis dar drebėjo. Karolis spėjo nufotografuoti betolstančius žvėris. Galų gale atgavom kvapą. Lyg ir juokas atsirado. Lyg ir apsikeitėm pora sakinių. Bet į mus spoksantys grizliai dar visą dieną sėdėjo mūsų galvose.
Kurį laiką sėdėjo galvoje ir kitas faktas. Kaip tik tą dieną (sužinojom tik sugrįžę) pirmąjį kartą parke grizlis sudraskė žmogų. Iš velioni fotografijų galima numanyti, kad šis užuot traukęsis atgal nuo ramiai uogaujančio žvėries, bandė jo naktrybę fotoaparatu. Grizlis pasitaikė negailestingas amerikiečiui, ir šis tapo mirtina auka. Dar kelias dienas sutikti vairuotojai kalbėjo apie šį nutikimą parke.

Žaibiškai ateinantis ir išeinantis ruduo Denalyje, kaip ir visoje Aliaskoje yra stebinančiai žavus. Taiga iškaišyta nykštukiniais beržais ir melsvosiomis eglėmis, mėlynių krūmais ir kiti bent kokius lapelius turintys augalai staiga persidažo ryškiomis gelsvomis rausvomis spalvomis. Einam atvira laukyme, ir akys raibsta. Kai kur atrandame briedžio ar elnio ragus, ar net lokio kaukolę. O kad meškos jau čia keliauta, gali atspėti iš fekalijų, prisotintų uogomis. Kaip ir mes, meškos mėgsta mėlynes ar juodąsias uogas.

Sraunios upės blizga saulėje, bet geriau jau per jas bristi atsargiai. Mums tenka tik keletas negilių brastų. Ne kartą srovė įmurkdė keliautojus savo vendenyse, o sunkus bagažas gali būti ir mirties priežastis.

Tos septynios dienos buvo ypatinga patirtis. Žodžiu ypatinga sumažinom visą tą laukiniškumą, nepakartojamą grožį, baimes, sunkumus. Apie tai kalbėti nereikia. ‘Tai’ reikia patirti.

Ferbanksas – pakeliui į šiaurę

Mus pavežęs ir netikėtai į namus pasivadinęs Fairbanks miestelio gyventojas. | One Fairbanks town resident offered us a place to sleep at his house.

Sumąstėm keliauti į šiaurę, tad po laukinio gyvenimo nutarėm apsistoti kelias dienas Ferbankse. Mums sustoja Artas, amerikietis, kaip ir daugelis kitų susigundęs žmonių nepertekliumi ir ypatinga gamta. Pats nemažai keliavęs, smalsiai klausėsi mūsų istorijos. Išsiskyrėm kažkaip greitai, ir net nespėjom įteikti savo blogo adreso. Jau kitą rytą, gauname žinutę per koučserfingo puslapį (www.couchsurfing.com), kad jis kviečia savo pagautos lašišos pietų. Tą popietę ne tik kertam raudonąją lašišą (apie jokias spalvas anksčiau nė nenumanėm), bet ir kalbamės su vietiniais apie medžioles, gyvūnus ir tai, kuo gyvena vietiniai aliaskiečiai. Po to apsinakvojam pas koučserferę Breną ir Deivydą, šlamščiam jų bičių medų, kol jie numarina biteles žiemai (jos aliaskiniam šalty neišgyventų).
Po savaitės, pakeliui iš poliarinio rato, apsistojam vėl pas Artą, vėl gardžiuojamės jo sugauta lašiša ir namine duona, o ryte švarūs keliaujame tolyn. Bet prieš tai, nuokrypis į poliarinį ratą.

Koldfutas – už poliarinio rato

Šūnys rogėms. | Sled dogs.

Į Prudou bėjų, patį šiauriausią įmanomą tašką keliauti atsisakome – tam, kad pamatytum Arkties vandenyną, tektų sumokėti turui 50 $. Tad mes nutranzuojame tik iki Koldfuto, bet aiškiai kertam poliarinį ratą. Už Koldfuto žmonės tegyvena retai. Apskritai, šiuo keliu daugiausiai kursuoja dideli sunkvežimiai, mat šiaurėje – tik naftos įmonės. Ir dar smalsūs keliautojai. Išlaukę keturias valandas sangkryžoje, kurioje tik miškai ir miškai, galiausiai sulaukiame ‘savo vairuotojo’ kaip kartais vadiname. Kori su savo drauge dirba virėju Koldfute, ten, kur žiemą telieka vos 10 žmonių. Jau kai pasiekiame mūsų šiauriausią tašką, lietus pliaupia negailestingai, tad Kori pasiūlo negyvenamą vagonėlį, sakydamas ‘ak, jums ten tikriausiai nepatiks, mat daug dulkių’. Atveriame duris, o ten net balta paklodė ant lovos. Tikri namai namučiai. Mes tuoj įsikuriame bent kelioms naktims.
Vakare einame susitikti su Heidi Shoppenhurst, vietinie reindžere, gimusia, augusia, o dabar ir su vaikais gyvenančia ten, kur saulė kelias žiemos naktis net nepakyla, o vasarą nenusileidžia. Ji pasakoja apie ilgais žiemos mėnesiais pasivaikščiojimus šaltyje ir tyloje, o vasarą skubiai verdamas uogienes, medžioklę ir statomus namus – tiek daug reikia atlikt per tokią trumpą vasarą.

77. Kelyje atgal į pietus link Fairbanks. | On the way back to the south to Fairbanks.

Iš Koldfuto per Ferbanksą galiausiai keliaujame Kanados link. Išmintingasis juodaodis smalsiai klausinėja apie Lietuvą, ir atvirai dalinasi savo gyvenimo istorija. Jis – nevedęs, bet draugavo su eskime jau kuris laikas, ir turėjo kelis vaikus. Santykiai nesusiklostė, tačiau jis pergyvena dėl eskimų kaimelyje nieko veikt neturinčių savo vaikų, mat ten ‘nieko iš jų nebus’. Jau ne vieno klausinėjom, kaip gi gyvena čionykščiai eskimai ar atapaskai, ar kitų vietinių genčių žmonės. Skausmingai. Vyriausybė duodama jiems maisto ir drabužį, o dar ir vieną kitą pinigą, neskatina jų dirbti. O be darbo žmogus ieško kokių nors iš kelio vedančių užsiėmimų, kaip alkoholis ar narkotikai. Tad nieko nuostabaus, kad kaimeliuose daug smurto ir nuskaltimų.

‘Mačiau tranzuotojus stovinčius net po kelias dienas’ prigąsdino mus pietumis pavaišinęs vairuotojas. O mes vos už 15 minučių sustabdome amerikietį, keliaujantį iš Aliaskos į žemesniąsias valstijas (‘lower 48′ kaip jie vadina likusias Valstijas). Jau tąnakt kertame Kanados sieną, bet apie nuotykius vėliau.

Praktiniai patarimai

Vizos
Jau praeitame straipsnyje apie Havajus rašėme apie vizas į JAV.
Į JAV keliaujant vizos nebereikia, tik reikia užpildyti ir gausi waiver leidimą. Kartais patvirtinimas ateina iškart, o kartais reikia palaukti kelių dienų, tačiau atsakymo elektroniniu paštu niekas neatsiunčia, tad reikia pačiam stebėti, ar teigiamas atsakymas jau atėjęs. Taip pat reikia turėti omenyje, kad iškeliavimas iš JAV į Kanadą, Karibus ar Meksiką, neatnaujina Waiver vizos, tad jūsų kelionė Šiaurės Amerikoje neturėtų užsitęsti daugiau nei tris mėnesius.

Anchorage

Transportas
Tranzuoti Aliaskoje labai paprasta. Stoja ne tik patys keliavę žmonės, bet net ir kokia vyresnė moteriškė baltutėliu automobiliu. Jei ketinate tranzuoti iki Prudou bėjaus (šiaurinio taško), tranzuotojai pataria nusigauti iki Hilltop kavinės, mat ten daugiausiai stoja sunkvežimių vairuotojai. Nepriklausomi (nuo kompanijų) vairuotojai gali jus paimti iki šiaurės, bet turėkite omenyje, kad pamatyti arties vandenyno nepavyks. Galima aplankyti tik Deadhorse arba Prudoe miesteliu. Jei negaila 50$, yra turų, su kuriais galėsite vandenį net ir paliesti. Anot vietinių.

Rengiamės žygiui nepaliestoje gamtoje. Maistas 9 dienoms. Kuprinės svėrė virš 40kg. | Preparing for wildernes. Food for 9 days. Backpacks weighted over 40kg.

Maistas
Jei pavyktų kur paragauti raudonosios lašišos, greičiausiai visa likusi žuvis atrodys prėska. Supermarketuose skardinėmis galima nusipirkti tik rausvosios (pink salmon), bet anot žinovų, ši pati prasčiausia lašišos rūšis. Aliaska – kiek pigesnė nei Havajai šalis, tačiau ir čia gali reikti pasispausti norint pigiai apsipirkti. Tačiau apsukriesiems visada pasiseks. ‘Wallmart’ prekybos centras gal ir nėra pats teisingiausias savo darbuotojams (tiems, kurie už teisingą prekybą siūlome Fred Meyers tinlą), tačiau ten galima atrasti įperkamų skardinių, makaronų, lešių, vaisių, medaus.

Higiena
Aliaskos upės šaltos, kad net dantis užgelia, bet jose nusimaudyti – tikras iššūkis,

Havajai – ramaus gamtos prieglobsčio paieškos vienoje turistiškiausių vietų

rugsėjo 3, 2012 • LT • pagal
0 Komentarų

Šiaurinė Oʻahu salos pakrantė mus labiausiai sužavėjo. | The nothern Oʻahu coast was the niciest.

Kuo turistiškesnė vieta pasitaiko mūsų Kelyje, mes jau žinome, teks daugiau pakloti pastangų atrasti savo nuošalią kertę. Matyt, jau esame nudėvėtuose batuose ar sandaluose, o gal jau ir ant kaktos išrašyta, bet mūsų sutikti ar sutranzuoti žmonės nuveda mažiau išmindžiotais takais.

Havajai – viena iš amerikietiškųjų valstijų, atskirta Ramiuoju vandenynu. Saloje bene didžiausia karinė bazė, ypatingai patogus strateginis taškas. Prie šios sandūros ypatumų vos vos prisilietėme susipažinę su žmonėmis. Saloje gyvena tamsesnio gymio žmonės, ir anot vieno vairuotojo, žmonės jaučia savo tapatumą, dažnai ir net stiprų norą būti nepriklausomiems.

Iš australiškos žiemos į havajietišką besezoniškumą

Nusileidžiame po dešimties valandų skrydžio į salą, bene toliausią tašką visame pasaulyje nuo kitų sausomos krantų. Pagrindinė sala nedidukė, ją galima apvažiuoti per kelias valandas, o perskroti netrunka nė valandos. Oro uoste nužingsniuojame tiesiai prie informacijos centro ir tiesiai šviesiai teiraujamės: kur Havajuose mažiausiai turistų. Darbuotojos akys negali nuslėpti nuostabos – matyt tai vienas rečiausiai užduodamų klausimų. ‘Šiaurinė pakrantė. Ten labai gražu’. Aišku, ten ir trauksime.

Nusileidus paklausėme kuris paplūdimys yra mažiausiai lankomas turistų. Ten ir patraukėme. | After landing in Honolulu we asked which coast is least visited by tourists. We went there straight away.

Apvažiuoti Havajų salą gali ir viešuoju transportu. 55-ojo maršruto autobusas už du su puse dolerio nuvežtų ir į šiaurinę dalį. ‘Teks savo bagažą ant kelių laikyt’ perspėja vienas žmogus, netikėtai pasisiūlęs pavežėti nuo gydytojo iki prekybos centro. Pakeliui pasidalina trumpute asmenine istorija. ‘Gyvenau daugelyje valstijų, bet atvažiavau gyventi į Havajus, nes mano odos spalva tamsi. Čia jaučiuosi savas’. Šis žmogus pasirodo – koučserferis – (siūlantis nakvynę keliautojams), o pastaruoju metu nemažai aprodantis mylimos salos.

Susigundome pasiūlymu, ir nuvažiavę atkarpą vienu autobusu, deja, į mums reikiamą nepakliūname. Griežtai galvą purtanti vairuotoja nė už ką nenori įleisti mūsų į autobusą, netgi jei savo sraigiškiems kiautams pirktume papildomą bilietą. Na ką gi, tenka tranzuoti. Ilgai netrukus, mums sustoja laivyne pilotu tarnaujantis leitenantas. Netrukus ir jis pasidalina savo istorija. ‘Į armiją tarnauti pasisiūlė iškart po rugsėjo vienuoliktosios išpuolių, bet po kelių metų jis baigs savo tarnybą, ir stos į mediciną. Nors pilotuoti mokėsi nepriekaištingai, mūsų nuostabai, tai nėra mėgstamas jo užsiėmimas. Mūsų smalsumas neteko visų ribų, tad greitai užsimanėme daugiau paklausinėti, ar jam sunku išbūti toli nuo šeimos. ‘Armijoje gali pasisekti, ir turėsi laikinąją šeimą – komandą, ir šiaip jautiesi armijos dalis. Bet kartais gali jaustis vienatvę. Psichologinė pagalba neteikiama. Matyt, kareiviams visas psichologines bėdas palikti vyresniems laikams, kai jau problemos bus gerokai įsisenėjusios ir vargiai išraklinėjamos. Mūsų pokalbį nutraukiame pasitaikius galimybei pasižiūrėti jūros vėžlių. O jie tiesiog ant kranto ramiai sau šildosi, ir nekreipia dėmesio į aplink juos susispietusius vaikus ar vaikiškai krykštaujančius suaugusius.
‘Parodysiu jums vietą, jei mėgstate pasivaikščioti kalnais. Tai armijos teritorija, bet daug kas ja vaikščioja. Pravažiuojame viena populeresnių vietų šiaurinėje pakrantėje – Vaimyja (Waimea) paplūdimį, ir dar kiek jis suka į kalną. ‘Tik žiūrėkit dabar pro langus’ vaizdas kylant į kalną atveria saulės nušviestą vandenyną ir vingiuotą kur ne kur palmėmis nusagstytą pakrantę.

Pasivaikščiojimas po džiungles. | A walk in a jungle.

Netrukus mes jau su kuprinėmis Landono paleisti einame mišku. Kelias tarpais nusėtas minkštais ilgais spygliais. Atrodo lyg kas būtų patiesęs kilimą. Pasivaikščiojam skardžiais, nes taip jau mums įprasta, ir pradedam ieškoti vietos nakvynei. Skardis, atveriantis džiunlges ir dalį jūros pasirodo ideali vieta. Mus saugos stiprus medis, kurio kamienas padengtas minkštu paviršiumi. Apsikabini tokį medį, ir apskritai nesinori paleisti. Visai tarp kitko, jei niekada nesate apkabinę medžio, pabandykite. Nepabėkite greitai. Regis greitai apima ramybė.

Lietus čia ateina ir išeina. Sumąstėme vietoj palapinės – juk taip šilta – susikonstruoti iš didelių oranžinių maišų (‘emergency bag’ juos kaip tik ir nešiojamės netikėtiems atvejams) stogą. Į kitą maišą sumetam kuprines. Įdomu išbandyti pasigaminti įvairas namų formas. Ilgio ir pločio vos vos užtenka, tačiau džiaugiamės išradimu.

Kartais nereikia niekur skubėti. Jei vieta patinka, jei jauti, kad norisi tiesiog savo žvilsnį ir mintis leisti pasiganyti toliuose, o pačiam išgyventi pilnai ‘čia ir dabar’ akimirką, joje verta ir pasilikti. Taigi laikinai turime namus ant skardžio su įspūdingu vaizdu. Vakare įsiropščiame į medį ir stebime dangų.

Vėžlys ir Evelina. | Turtle and Evelina.

Ar įmanoma vienoje populeresnių poilsinių vietų atrasti savo kampą paplūdimyje? Dažniausiai viskas įmanoma. Paplūdimys, kur daugiau žmonių skrudinasi ten toliau, o mes įsikuriame ant tų pačio minkštučio spyglių kilimo, tik jau kur vienas kitas žmogus teužeina. Vandens skaidrumas, o ypač gausi egzotiška jūrinė gyvūnija atsiveria užsidėjus pasiskolintus nardymo akinius. Jūrų vėžliai, spalvotos žuvys, plaukiojančios būriais, ar pavienės didelės grakščios žuvys damos praplaukiančios ne taip jau baukščiai. Visai suprantama, kodėl daugelis čia plūsta panardyti. Toks grožis įspūdingas.

Tačiau dar prieš Havajams tampant valstija, prieš keletą šimtų metų, žmonės gyveno čia savo gyvenimą. Turėjo savo šventyklas. Viena jų – Oahu saloje didžiausia šventykla Heiau Puu o Mahuka. – stūkso virš Vaimyja (Waimea) slėnio šiaurinėje pakrantėje. Kartais įdomu susimąstyti, kuo tikėjo žmonės saloje, nutolusioje nuo bet kurio kranto. Jų religinės tradicijos nelabai skiriasi nuo kitų natūrinių religijų. Aukojama keturiems dievams gyvuliai ar vaisiai, yra žyniai ar šventikai, ir vadai.

Pu’u o Mahuka Heiau

Skrydis į Aliaską neužilgo, tad pradedame tranzuoti atgalios į Honolulu. Linksma energija trykštanti Mimo skardžiai pasakoja apie savo šeimą, o mūsų istorija ji ilgai nepaliauja žavėtis. Neužilgo ji jau suka į šiaip jau mokamą kempingą. ‘Jie keliauja aplink pasaulį’ nenustysgta ji ir čiauška savo pusbrolio kempingo darbuotojui. Vieną naktį galite pasilikti’. Puiku. Įsikuriame prie vandenyno. Šiltas dušas. Taip reikiama elektra. Ir ošiantis vandenynas. Ir daug katinų.

Praktiniai patarimai

Vizos

Į JAV keliaujant vizos nebereikia, o sistema panaši kaip ir patenkant į Australiją. Tik užpildai ESTA Ir esi įleistas (arba ne) į šalį. Kartais patvirtinimas ateina iškart, o kartais reikia palaukti kelių dienų, tačiau atsakymo epaštu niekas neatsiunčia, tad reikia pačiam stebėti, ar teigiamas atsakymas jau atėjęs. Bėda atsiranda kita, kad lietuviams teoriškai žeme keliauti neįmanoma. Atvykus į Australijos oro uostą, mes staiga sužinome, kad tam, jog patektumėme į JAV mums reikia atgalinio oro bilieto ne į kaimyninę šalį. Mes panikoje, nes neiaišku, kaip išsisukti tokioje situacijoje. Suprantingas darbuotojas, priėjęs prie mūsų, pataria: nusipirkite atgalinį bilietą, o po to galėsite jį atšaukti. Taip žinoma, sutaupytume daugiau pinigų (tereiks mokėti tik administracinį mokestį), nei perkant bilietą į niekur.
Taip pat reikia turėti omenyje, kad iškeliavimas į Kanadą, Karibus ar Meksiką, neatnaujina Waiver vizos, tad jūsų kelionė šiaurės amerikoje neturėtų užsitęsti daugiau nei tris mėnesius.

Hipimobilis | Hippiemobil

Transportas
Kaip ir keliaujant iš Balio, Indonezijos į Australiją, taip ir iš Australijos į Honolulu naudojamės Jetstar paslaugomis. Jos, kaip ir europietiškosios Easyjet ir Ryanair, skirtose daugiausiai biudžetiniams keliautojams. Vandens pirkti nereiks, tačiau maisto geriau įsidėti, nes skrydis trunka devynias valandas. Be to, pirkti įmanoma tik naudojantis kreditine kortele, doleriai (nei australietiškieji, nei amerikietiškieji nepriimami. Vaisių ir daržovių įsivežti negalima, tad reiks obuolius suvalgyti (arba išmesti) prieš įžengiant į šalį.
Autostopas Havajuose patogus ir paprastas. Žmonės stoja noriai, ir kaip visada galima išgirsti įdomių istorijų. Jei naudositės viešuoju transportu, geriausiai klausti vairuotojų, kaip nukakti į vieną ar kitą salos galą. Sala labai nedidelė, todėl viešuoju transportu už du su puse dolerio gali nukakti į šiaurę ar rytus, ar vakarus. Tik galime perspėti, kad 55 autobuso vairtuojai neleidžia keliautojų su didelėmis kuprinėmis. Šis mat kursuoja aplink salą, ir yra gana populiarus. Taigi tenka laukti kito numerio autobuso, nudanginančio mus iki greitkelio, o iš ten jau susitranzuojame automobilį į šiaurę.

Maistas
Atkakus iš Australijos maistas Havajuose atrodo kiek pigiau. Nesam McDonaldo gerbėjai, tad greitas maistas mums nėra galimybė. Tai mums tik galimybė vienai pigiai kavai ar neribodam kiekiui kokakolos (kiek gi žmogus gali išgerti) tik tam, kad galėtumėme neribotai naudotis internetu,. Na, iki tol, kol išsikrauna kompiuteris, mat jau nuo Australijos laikų žinome, kad rozečių atrasti ten nelabai kur įmanoma.

Higiena
Havajuose, kaip ir Australijoje, paplūdimiuose tualetų netrūksta, tačiau jų nėra labai daug kitose viešose vietose. Šalia kai kurių prekybinių centriukų tualetai yra, tačiau jie gali būti su tam tikrais kodais, kuriuos kartais galima gauti iš žmonių. Populiarus tampa McDonaldo tualetas. Dušai daugiausiai paplūdimiuose.

TV serijalo 'Dingę' (kuris buvo filmuotas šitoje saloje) įkvėpti nusprendėme paimprovizuoti ir išbandyti save kitaip. Būstas dviem naktims. | Inspired by TV series 'LOST' (which was filmed in this island) we decided to improvise and challenge ourselves a bit differently. A two night house.

Miegas
Miegojome tik šiaurinėje dalyje, todėl negalėtumėme patvirtinti, kad visur yra gana paprasta netrukdomiems miegoti palapinėse. Miegojome net ir vietoje, kur šiaip jau yra ženklas, kad palapinių nestatyti. Niekas mūsų lauk nevarė, kita vertus, statome palapinę temstant, o iš ryto greitai nurenkame, ir niekas to nekliudo. Minėtame parke statyti galima kur nori, tik reikia labai nesiblaškyti po mišką, nes ten nemažai medžiotojų, kurie nenorėdami gali pridaryti bėdos.

Previous Posts