Ethiopia – roasting coffee, stones at our site and rock-cut temples
Etiopijos zmones. | Ethiopians.
So we are successfully in Ethiopia, after having made northern part of Kenya. If Zambia and Malawi, Kenya and Tanzania share some sort of borther-like features, Ethiopia stands out alone and say ‘folks, I’m seriously different’. The country lives according to the calendar of Julius, meaning seven years and three months behind. The sun rises at six, so that’s when the day commences, hence one o’clock when is our seven, but that’s actually in several more East African countries around Equator. However, their facial features are more Caucasian (narrow longer nose) and the skin colour slighly lighter too. They proudly say – Ethiopia is a homeland of Africa. And they might be right, the human journey might have just begun here and spreading across Yemen up north to Europe and the other wave to Asia tens of thousands years ago. Despite having 81 languages in their melting pot, the main one is Amharic, having artisticly looking script too. It sounds mild and soft with some tzak tzak along the lines. If the radio is on, nevermind you don’t understand a thing, but the melody lures you into song mood. Men use lots of body language, particularly eyes and forehead, and we didn’t notice how we ourselves began using it as well.
Ethiopia is the country in Africa which avoided any colonization apart from suffering a huge deal from Italians and having some sort of socialistic impact from USSR, so no wonder why Ladas are still there serving as taxis in Adis Ababa. Well, at least Italians repaying there forefathers mistakes and have built a good quality road in some parts and doing a dam too in the Nile part (that’s where in fact the Nile begins).
Ethiopian people, particularly women are beautiful and gracious, walking lean and dressed in their colourful scarfs. In the capital young ladies braid their hair in such fancy way so you think their going to the ball right from the early morning. Some women used to (like twenty years ago) tattoo their forehead with a cross and a chin with a some lines. The drivers told us it is not fashionable anymore, so they stopped doing it. You often see the the priests dressed in colourful bliss clothes and shiny umbrellas collecting the alms for their survival. Ethiopia is numerous, and there is a huge variety of people but the numbers are not scary. In fact, we felt pretty safe here.
Agression vs. friendliness
Evelina
The border. We are calm to have received visa in Nairobi, so very quickly we are stamped – done and dusted, and ready to pack up and go. The officer who served us all of sudden comes out and slaps the guy standing next to us for reasons we will never know. It was pretty shocking, and you might just start wondering whether it is a common practice elsewhere as well. So we start observing closer the people on the streets. In fact, we encountered several more occassions. The policeman in the streets whips few times harshly some naughty (perhaps) by-passers. Even among the women you can feel a bit of agresiveness, as we witnessed one slapping a man in public, and quite a few pushing each other. In fact on few occassions kids have been thrown the stones at too, but locals say it might be only a way to attract the attention. After having observed all that, you may draw a conclusion, that they are pretty agressive people.
Hands down though – after the rest of Africa we have just passed through, they have been so genuinely nice to us, that you may get confused between these two character features. You see often men are hugging, holding hands, smiling and laughing. Pretty happy people. Rafi, an Ethiopian who grew up in USA and now came back to live in Ethiopia recounts us. When he lived in USA and used to go to nightclubs, he constantly felt unsafe. He felt he will always will need to defend himself, and on several occasions even lost his friends to death. But here, he says, he has never felt any threat. On the contrary, people are very friendly. When he came back to Ethiopia for the first time and saw guys holding hands, he thought he entered the big gayfriendly street. Homosexuality is forbidden in Ethiopia, and holding hands is only the sign of attachment and friendship. We observer after all, that the majority of northern hemisphere suffers a great deal of coldness and emotional remotness.
Mus pasisveciuoti priemusi draugija. | The welcoming family.
The relationships between parents and kids are vital and certainly close here, as in all African countries. That is how all human needed to survive – to stay close and help each other. But being from cold baltics, we ask how they manage to keep it peaceful even living together. Aparently parents only tell what to do to their kids until they are out of university (or at similar age) but then they fully responsible for their lives. Advices may come from parents, but they would never expect their kids to behave the way they think its necessarily. Kids is not their property anymore, but some sort of partners. As Khalil Gibran once told, that kids are only arrows to be let into the world. But that does not mean, that if you take your own decisions, parents or sibling wouldn’t help anymore. That’s often an ambitious case in Europe – ‘you are under my roof so I command you’. Everyone feels they help each other if someone is in trouble. For instance, Ashenafi has completed his studies and became a vet. It’s not a rich profession, you get only 80$ per month. But it seems that living in the community has its beauty, everyone helps each other.
The food oasis
Ndzera. | Njera.
The food is glorious once again (feels like being back to Asia) as the meals in previous countries were blunt and only to provide some sort of nutritions. The Easter is coming, so on the roads everyone is offering eggs and roosters. The fasting time is about to end. They haven’t had meat or dairy for two months. But for us it was a good time as we are not meat fans at all. So the variety of vegetable or bean meal (sherou) with njera (local bread that looks like a massive sour pancake). But vegetarians aware, in many villages after the fasting is over, it is hard to find anything else but meat. After having three times one day (thanks to our hosts) we decided to pursue unmeaty options. We have also tried a sour milk with a smoky taste in the village – quite an interesting drink (as the drivers called – local icecream).
Roasting coffee and incense
To exchange money near the border it is a big hassle and a sure loss. So we go a bit further to change the money and in the random shop it changes at a nice rate and the ladies host us with our first Ethiopian coffee. But what a taste! Your brain will first get kicked and then slowly melt, and you will feel you don’t want that tiny cup to finish. Ethiopians are so proud their coffee to be ecological, and they smile humbly when you say it’s the best coffee ever. They know it. A shepherd some time ago found out the coffee effect by accident, when he saw his sheep getting really excited after have eaten the leaves from that magic bush. Now the ceremony takes place at least three times per day and it takes time to prepare a good coffee, and they can be very particular about it. Firstly they roast the beans. No one in Ethiopia would use already roasted ones, and definetely not the instant one. So the excitement starts with roasting it and seeing the colour change from green to dark brown. They can tell from the aroma if is ready yet. Then they ground it with a wooden utensils until familiar consistence. They boil the water and put the coffee in the clay coffee pot straight on the charcoal. The pot has to be in certain position to let the coffee settle down in a correct way. The coffee is poured to small cups which already loaded with sugar. No wonder, why many people here have diabetes – the drink is rather sweet. But certainly delicious, and we could not resist each time people invited for some coffee or we had it ourselves whenever it’s possible! We ate with local bread and… sweet popcorn too, apparently it is a common practice here.
Chat – a way to drug yourself up
Kava. | Coffee
In Kenya massive sacks of kat – drug plant – are quickly transported to the airport to get that as quickly as possible to Somali or some countries in Europe. In Ethiopia the same drug plant is widely used and is called chat. Everyone – particularly drivers and youth – like cows with their green full of plant mouths eating apparently energizing plant. Yet their eyes get somewhat unclear eventually. The world does not differ after all. Lithuanians run madly to get their beer before the ten o’clock in the evening strikes or secretely produce their vodka in the forest, some africans drink horrible white beer, europeans (and many others) smoke desperately, bolivians chew coca, arabs smoke shisha, and here everyone is crazy about chat. Even a goat sneaks in the tiny coffee shop and steals a branch of chat lying on the ground, and quickly happy gets out. Some do that because their life is too poor, and some because they lost in riches, and many try to escape their lifes, their upsetting never-to-satisfy realities. Later on we saw the people chewing some sort of little sticks – is that some sort of new drug too? No, apparently they brush their teeth like that – massagging their gums and cleaning out things with the sticks.
Rytas kavineje. | Morning in a Coffee shop.
Observed ethiopian life on the road
When you are traveling the southern part of Ethiopia, you cannot miss tall natural red towers. Some of them are as tall as trees or even houses. Apperently termite ants have created so many of those, but they never stay in those castles. You actually start wondering how genius and hardworking they are, knowing that this is not the only masterpiece in their lifes. The hills in the south grow huge in the north, and the beauty is truthfully splendid. Both – south and north. You can still feel the old fashion way of living – riding donkey carts, camels with hurdles and the cattle is not only in the countryside, but in the capital too! Sometimes they butcher the sheep straight where they are so you can still see the inside out on the sideway. Some people say hyenas like to come and take their part. People (even young women and kids) carry their big loads of wood or water. Even if tons of kids and grown-ups asked us for money (we call it instinct and not a need anymore), generally they looked pretty happy despite their unluxurious life.
Lalibela – rock-hewn temples and a naughty priest
Etiopijos bezdziones. | Ethiopian monkeys.
We came to Lalibela to see the fascinating rock-cut temples, a pride and beauty of Ethiopia. We don’t often go to touristy places, but thought this could be worth to pay a visit. Indeed, the work that has been put to make the rock look like a temple is extraordinary. And the mystery in getting inside those dark dimly lit buildings is overwhelming. The tourists were not abundant at all, so we always managed to find our space to sit silently in there somewhere in front of old icon-like paintings of saint George or Mother Mary with Jesus.
Lalibela
But one day before to visit the masterpieces I thought to spend sometime with myself, to pray and stay in silence. I got off the main road, and walked the path less travelled towards the mountain, where the massive panorama of mountains and busy village merge together. Finding a brisky shade, I finally sad down by myself hoping no one will come to disturb my so needed peace. I had to send off some of those who thought their presence will make my day brighter. Sometimes you have to be very direct. I put my headphones on to cut myself away from the living creatures. But no later than five minutes another one arrived waving to me as if I desperately lacking of a company. ‘I’m praying’ I said hoping he will respect my peace and move away. But he just stood nearby. Eventually he started to hum something, and I just made my headphones louder. ‘I only need five minutes’ he insisted. ‘Ok, five minutes only’ I lost the battle thinking that the conversation will be clear and cut. ‘I’m the deacon in one of these churches’. He showed one of the temples. ‘These are my clothes, and the prayer book. I just wanted to say that I’ve never met a person who came to pray in the mountains. White people only come to see the temples but they don’t care about God. ‘ He just got so excited and that grew like on the yeast, but I was still struggling not being able to trust him completely. I was rather short in answers, gave half a smile only. But why cannot I trust, I wondered. Whether it is because we had hundreds cases before and the conversations (apart of the ones when we hitchhiked the cars and couchsurfed in Adis) ended up in asking for something. He continued to enjoy this encounter, and eventually sang some ritual songs and showed the prayer place on the mountain. I blamed myself for being overly sceptical and continuously struglled between trying to listen to what he is saying and my own eternal fight. But so far so good. It’s time for me to go home, I said. ‘Can I ask you something’. That is exactly what I was afraid of. ‘Can I ask for love?’ What? You know, love. Love? Yes, love! You must be joking. We have just been talking about spiritual things, he was singing and so, and all of a sudden he just kicked the last drops of trust completely out of way. Later in conversations with Karolis, he suggested that this perhaps is a very natural thing for them. To ask for love as if to ask to drink tea with someone, and seeing no trouble in that. My trusting part has lost this time.
We are slowly heading towards Sudan. The drivers praise it, they say no one asks for money in Sudan, and they look after the guests very well. Despite the fact, it is going to be hot as hell, we have now great expectations about the country.
Etiopija – visuos namuos skrudinama kava, akmenys į mūsų vartus ir uolose išraižytos šventyklos
Etiopijos zmones. | Ethiopians.
Atkankame ir į Etiopiją. Jei tarp Zambijos ir Malavio, Kenijos ir Tanzanijos galėjai įžvelgti seseriškų bruožų, tai Etiopija išdidžiai atsitraukia į šalį ir sako ‘žinote, aš esu kitokia’. Gyvena ji Julijaus kalendoriumi, atsiliekančiu nuo mums įprastojo Grigališkojo septyniais metais trimis mėnesiais. Laiką jie skaičiuoja nuo saulės patekėjimo (šeštą valandą ryte), tad septynios jiems – yra pirma valanda (tiesa, tai ne išskirtinis jos bruožas, mat kelios kitos ekvatorinės šalys skaičiuoja taip pat). Jie net kitokio gymio nei kitos Afrikos šalys, nosys siauresnės, o oda šviesesnė. Žmonės išdidžiai sako – Etiopija yra Afrikos tėvynė. Ir galbūt jie yra teisūs, mat mokslininkai pritaria, kad būtent iš čia žmonijos karavanas per Jemeną pajudėjo keliomis kryptimis Europos ir Azijos link. Nors kalbų čia net 81, tačiau pagrindinė jų yra amhari. Šneka jie švelniai, su caktelėjimais, ir nors klausydamasis radijo negali suprasti nė žodžio, tačiau melodija maloniai užliūliuoja. Raštas yra visiškai savitas, dailus it meno kūrinys. Vyrai naudoja daug kūno kalbos, ypač akimis ir kakta, atrodo net ir tarpusavyje bendraudami patys periimame jų kaktos pakėlimą, antakių kraipymą ar vieną kitą caktelėjimą.
Etiopija – viena kelių Afrikos šalių, išvengusi bet kokios kolonizacijos, tačiau aišku patyrusi europinę skriaudą ir socialistinę įtaką (apie tai byloja Adis Abeboje riedantys mėlyni žiguliai, tarnaujantys kaip taksi). Skaudžiausias metas, kai juos be gailesčio naikino italai. ‘Štai nuo to šio skardžio italai stumdavo etiopiečius’ dalinasi vienas etiopietis mums stovint ant aukšto skardžio važiuojant į šiaurę. Nupurto šaltis. Ir kas drįstų sakyti, kad garbinga ir didinga yra Europos praeitis. Kad juos kur pekla tuos europiečius ar baltuosius, per amžius negali nesikišti į svetimųjų reikalus. Dabar italai jaučia kaltę, todėl tiesia etiopiečiams kelius ir net stato užtvanką. Etiopijos gamta skaudžiai iškirsta, bent 90% miškų, kuriuos po truputį jie bando dabar atsodinti. Žemė Etiopijoje labai akmenuota, o aria čia artojai tik jaučių jungais ir mediniais plūgais. Sunku įsivaizduoti, kaip tokioje akmenynėje ištvertų koks mechaninis prietaisas.
Etiopiečiai – žmonės tikrai gražūs. Aukštos liaunos moterys, savo ilgais spalvingais drabužiais ir elegantišku plaukimu drąsiai lenktų bet kurią princesę. O jaunos panelės savo kasytes susipina taip įmantriai, kad dažnai manai, jog jos vidury dienos išsirengė į kokią puotą. Anksčiau būdavo labai populiaru tatuiruoti kaktą kryžiais, o smakrą – šukas primenančiomis linijomis. Sako, dabar to jau nebedaro. Tiek vyrai, tiek moterys čia mėgsta įsisupti į baltas skaras. Spalvotais skėčiais, trapecijos formos tamsiomis kepurėmis ir baltais lengvais apsiaustais šventikai prašo išmaldos skerstgatviuose. Žmonių įvairovė gausi, tačiau nebaugi. Net ir vakarais nebaugu išeiti pasivaikščioti, nors po šeštos ir čia jau visur tamsu.
Agresija prieš draugiškumą
Evelina
Pasienis. Mes ramūs it belgai, nes vizą gavę dar Nairobyje, pareigūnams ištiesiame pasus, šmaukšt štampu taukšt pora klausimų, mes laisvi. Tik besidedant mums kuprines ant pečių, pareigūnas išėjęs kaip vožia vieną antausį šalia mūsų stovėjusiam jaunuoliui, ir kažką greitakalbe apiburnojęs, lyg niekur nieko nueina. Oho! Nieko sau, gera pradžia. Ar tik dėl to, kad tas epizodas įvyko vos per delno atstumą, kažkodėl pradėjome stebėti kitas tokias netikėtas agresijos apraiškas. Gatvėje policininkas gerokai tvoja botagu praeiviams – už ką, neaišku. Susikumščiavimai tarp vaikų, moterų ar net moterys gerokai viešai vyrui užploja – tik kasdienybės smulkmenos. Juk šiaurėje, kaip vienas vairuotojas sako, ten broliai konfliktus sprendžia ginklu. Pirmą vakarą pietuose į mus kažkas paleidžia akmenį, o vieną paskutinių naktų jau šiaurės vakaruose gerokai apmėto akmenimis palapinę. Bet anot kai kurių vietinių, čia tik tam, kad atkreiptų dėmesį. Manysit, kokie agresyvūs žmonės. Bet čia netikėtai atsiskleidžia kitų jų pusė – draugiški, paslaugūs, malonūs. Jie pakalbins, pakvies pavakarieniauti drauge ar net pakvies į namus pernakvoti. Niekaip netilpo galvoje šios labai skirtingos savybės.
Santykiai tarp vaikų ir tėvų, kaip ir kitose Afrikos šalyse ir anksčiau Europoje, bendruomeniški. Jie tarpusavyje glaudžiai susiję, dažnai gyvena kartu, jei ne viename name, tai bent jau netoliese. Vienas sutranzuotųjų Ashenafi tvirtina, kad iki tol, kol nebaigi universiteto ar mokyklos, tėvai iš tiesų nurodinėja, kaip ką daryti. Tačiau po to, jie tau duoda visišką laisvę. Galbūt patars, bet niekada nesitikės, kad jų patarimu seksi. Jie supranta, kad vaikų gyvenimai jiems nebepriklauso. Gal čia ir yra paslaptis, kodėl net ir gyvenant drauge, jie turi savo erdvę ir sugyvena gražiai. Kaip Kahlilis Džibranas kartą yra pasakės, kad vaikai yra kaip iš lanko paleistos strėlės, tėvams jau nebepriklauso.
Mus pasisveciuoti priemusi draugija. | The welcoming family.
Ashenafi šeima – labai didžiuojai galėję patys pabaigti ir vaikus išleisti mokslan. Su pasididžiavimu ant kampe esančių lentynėlių gražiai išrikiuota nuotraukos su universiteto pabaigos kepurėlėmis. Tik kad net ir pabaigus mokslus, ateitis vos vos prašviesėja. Ashenafi veterinaras, tačiau per mėnesį uždirba vos aštuoniadešimt dolerių, tad galą sudurti su galu nelengva. Pagalba vieni kitiems čia natūralus dalykas, todėl jei jo šešuras – verslininkas, uždirba ne tik savo artimiausiai šeimai, bet ir kitiems giminiečiam.
Pakalbėjus apie tuos agresyvumo antplūdžius manytum, kad Etiopija nesaugi šalis. Tiesa sakant, čia jautėmės taip saugiai, saugiau nei bet kurioje kitoje šalyje. Įdomiausia tai, kad daugelis artimųjų buvo sunerimę, kad mes ketiname tranzuoti per Afriką. Mums ir patiems buvo netikėta, kad čia jautėmės daug saugiau nei Pietų Amerikoje ar JAV. Apie saugumą pasakoja ir Rafis, etiopietis augęs JAV ir sugrįžęs gyventi į Etiopiją. Eidamas į JAV klubus linksmintis, jis visada jausdavosi nesaugiai. ‘Nuolat žinai’, sako, ‘kad teks susimušti, o kartais net ir netekti draugo’. Atvažiavęs į Etiopiją, atsivežė ir savo paranoją. Bet čia net ir klubuose – jau nekalbant apie gatves – jis niekada nesijautė taip saugiai ir gerai. ‘Apskritai’, sako jis, ‘žmonės čia labai draugiški. Visi pakalbins, pasilabins’. Apie kultūrų skirtumus jis juokauja. Jei Amerikoje kas nors pasakytų gražiai (vyras vyrui) apie išvaizdą, manytum, kad jis ne tos pakraipos. ‘O kai nuėjau į vieną Adis Abebos gatvių, ir nuolat mačiau rankomis, pirščiukais susiikabinusius vyrų, maniau, kad čia gėjų kvartalas. Vis tik homoseksuaulumas čia uždraustas, o laikymasis rankomis čia tik natūralus draugiškumo ir prieraišumo ženklas. Šiaurinėje hemisferoje žmonės tuoj visai pamirš, ką reiškia tiesiog nuoširdžiai apsikabinti, o čia tai jų psichologinio konforto ir sveikos psichikos garantas.
Maisto oazė
Ndzera. | Njera.
Maistas vėl maloniai dirgina skonio receptorius, nes iki tol afrikiniai patiekalai deja labai jau prėski. Artėja koptų velykos, todėl pakelėse gausiai pardavinėja kiaušinius ir gaidžius. Dviejų mėnesių pasninkas baigiasi, kai nebuvo valgoma ne tik mėsos, bet ir pieno ar kiaušinių. Mes greičiausiai atvykom dar geru laiku, nes patiekalai buvo įvairesni. O po Velykų prasidėjo mėsos periodas. Kur bebūsi – tips tips (mėsa). Įsigudrinom ir išmokom šerou pavadinimą (skanus pupelių patiekalas), juk negali avieną kirsti du tris kartus per dieną. Viename kaime vairuotojai sustoja pavaišinti rūkytu raugintu pienu. Kiek keistokas skonis, bet sako, čia tokie vietiniai ledai.
Smilkstanti kavos ceremonija
Keisti pinigus pas šalia sienos šmižinėjančių keitėjus gali būti tikras vargas ir solidus nuostolis. Todėl pinigų mainyti mes traukiam tolėliau, kur vienoje parduotuvėlėje mielai sutinka tai padaryti malonios moteriškės, ir tuoj pat pavaišina kava. Nugėrus vieną gurkšnį, staiga burną apima dar nepatirtas aromatas ir smegenis kutenantys pojūčiai. Kavos gėrimo ritualas čia ne atmestinė, o netgi labai stipri kasdieninė kultūros dalis. Visi išdidžiai priduria, kad jų kava ekologiška, ir pritariamai šypteli pagyrus kvapnų gėrimą. Kad ir kaip banaliai skambėtume, vis tik Etiopijos kava pati skaniausia. Ten, kur ji ir buvo atrasta. O sako aviganis Kaldi kažkada pamatė, kad jo avys labai jau energingos tapdavo užkramčiusios kavakrūmių lapų.
Kava. | Coffee
Ashenafi ir Damelash – mus pavežėję ir vaišinę etiopiečiai, pasakoja apie Etiopijos kultūrą su užsidegimu. Nieko nuostabaus, kad atsiduriame ir jų namuose Desėje, valgom ndžerą (vietinę duoną primenančią rūgštų blyną) su aviena, o vakare siurbčiojome stiprią aromatingą kavą.
Anot Ashenafi, kavos ceremonijai čia jie skiria nemenką savo dienos dalį. Šeimose bent tris kartus per dieną kuria anglis, skrudina kavos pupeles – vietiniai gyventojai niekada neperka jau skrudintų. Žalsvos pupelės besivartydamos plokščioje keptuvėje pradeda įgauti mums jau pažįstamą spalvą ir ima skleisti malonų aromatą, pagal kurį vietiniai gali atskirti, tinkama vartoti jau ar dar ne. Tokiu kvapu prisipildę sostinės laiptinės ar mažų miestelių gatvės. Paskrudintos kavos pupelės malamos tradiciškai – mediniame inde su beveik visą užpildančiu vėzdu trinama tol, kol įgauna mums jau pažįstamą smulkų pavidalą. Tada specialiame kavinukyje, vis dar kaitinamame ant anglių, kava užpilama karštu vandeniu, o kavinukas pakreipiamas taip, kad gėrimas nusistovėtų teisingai. Visa tai palydi atskirame indelyje gausiai smilkomi smilkalai, suteikiantys kavos ceremonijai jaukią kvapnią atmosferą. Tada kava pilama į puodelius, kuriuose jau gausiai priberta cukraus. Sako, žmonės čia dažnai serga diabetu, todėl kai kuriems jau tenka gerti kavą su druska arba visai be nieko. Nieko nuostabaus, jeigu kavą geria bent tris kartus per dieną po tris puodelius, kaskart dedant po du šaukštelius cukraus. Kavos ceremonijai žmonės skiria laiko, jie visi atrodo aprimsta, ir atsiduoda bendravimui. Kaip vakaruose trūksta to sustojimo ir tiesiog pasimėgavimo pokalbiu ar tyla gurkšnojant gerą aromatingą kavą.
Rytas kavineje. | Morning in a Coffee shop.
Čatas – tai dar vienas būdas svaigintis
Kenijoje maišai nupjauto kato – vietinės narkotizuojančios žolės – staigiai keliaudavo į oro uostą, o iš ten į Somalį ar kai kurias Europos šalis. Kuo šviežesnis, tuo savybės aštresnės. Vairuotojai šlamšdavo jį pilnomis pažaliavusiomis burnomis. Visa šita tradicija niekur nedingo ir Etiopijoje. Čia – čatas – vienas populiariausių tarp vairuotojų, jaunimo ir apskritai nesvarbu kokios profesijos žmonių. Nors žolės savybė – paaštrinti žmogaus pojūčius, vis tik visų kaip vieno akys pamažu drumzlėdavo. Ne vienas jų atkakliai tvirtina, kad ‘taip, prie jo priprasti tikrai galima’, ‘taip, jis tikrai nieko gero’, įlipus į mašiną įsimeta dar vieną žiupsnį sau burnon. Pasaulis tikrai ne taip jau skiriasi. Lietuviai it išprotėję lekia į Maksimą alkoholio, kur nors pamiškėj verda pilstuką, afrikietis geria baltą baisų alų kur užkampy, europiečiai drebančiom rankom kuria cigaretę, arabai rūko šišą, Bolivijoje kramto koką, o čia visi it pamišę dėl čato. Net ir ožka, įsliūkinus į vieną paprastų kavinukių, užgriebia čato šakelę ir žiaumodama patenkinta mauna lauk. Svaigintis, bėgti nuo realybės, tai ne vienos tautos bėda ar įprotis. Kai kurie tai daro ne iš gero gyvenimo, o kai kurie iš pernelyg gero susijaukia savame pasaulyje, tad bėga kažkur į užribius.
Vėliau pamačius etiopiečius kramtant kaži kokius pagaliukus, jau galvojome, kad tai naujas narkotinis užmojis. Pasirodo, šįkart ne. Šiuos pagaliukus bekramtydami jie taip valosi dantis. Ne vieną gatvėje pastebėsi dantenas maigantį – tai jų dantų šepetukas.
Etiopijos gyvenimas pakeliui
Kai riedi pietine Etiopijos dalimi, negali nepastebėti it kokių paminklų iškilusių termitų suręstų bokštų. Kai kurie jų aukšti sulig medžiu ar namu, liauni, kiti krestelėję. Bokštų taip gausu, ir pagalvojus apie statybų mąstus, ne ką mažiau stebina nei kokios Egipto piramidės. Sako, pabaigę savo statinį skruzdės nepasilieka ką tik pastatytuose rūmuose, bet traukia tolyn. O medžiai kaip skėčiai ryškiai raudonos žemės fone. Kalvos šiaurėje užauga į rimtus kalnus.
Etiopijos bezdziones. | Ethiopian monkeys.
Molinukai arba iš medžio apvalūs namai pietuose, šiaurėje kiek įmantresni – iš plonų medžių. Daug kas važinėja vežimais, o gyvulių kaimenės ganosi ne tik mažuose miesteliuose. Botago pliauškėjimą gali girdėti ir sostinėje. Pliaukšt, matyt jau pro šalį genama banda. Gyvulius skerdžia čia pat, tad nenustebsi pamatęs kokius avies vidurius gulinčius pakelėje. Sako į miesto pakraščius įsigudrinusios ir hienos atsliūkina savo dalies pasiimti.
Lalibela
Į Lalibelą – uolose išskabtuotas šventyklas – kelias tuščias, tad kulniuojame, kol kas sustos mus pavežėti. It kas dideliu peiliu būtų paraikęs kalnus, paskabtavęs jų keteras ir šonus. Eiti karšta ir trošku, tačiau gražu be galo. Vienas kitas sunkvežimis kiek pavežėja, o mes pėdiname tolyn. Susėdę mes dar ilgai žiūrime į tolius, ir nesinori niekur eiti, bet pranykti kalnuose, ištirpti įkaitusiose jų keterose. Tačiau kelias dar tolimas, o Lalibela laukia. Keliaujame tolyn. Įsitaisę labai jau turistiniame miestelyje (kaip netraukia tokios vietos, jų gyventojai tarsi prisitaiso storas ‘noriu įtikti’ kaukes ir bando ką nors iškaulyti, eisim apžiūrėti tų ypatingų statinių tik rytoj, o šiandien skirsiu laiko sau tiesiog pabūti.
Lalibela
Galų gale išsukau iš pagrindinio kelio, ir smukau smulkiu taku nuo visų žmonių, kad galėčiau pabūti su savimi, kalnais, leisti mintims ir maldoms pasivaikščioti įstabių kalnų keteromis. Lalibelos bažnyčių kompleksas rungtyniauja su Petra Jordanijoje (išskabtuotos uolose šventyklos) ar Jeruzale (mat čia norėta turėti šventą miestą atokiai nuo musulmonų ir kitų krikščionių). Tačiau gamtoje, supančioje šią vietą, sulaikai kvapą. Galų gale atitrūkau ir radusi kiaurą nuvargusio medžio pavėsį, giliai įkvėpiau ir panirau savyje ir supančiame grožyje. Kad niekas nedrumstų minčių – jau teko vieną įkyrių smalsuolių ginti lauk – įspraudžiau ausinuką į ausis ir panirau visame kame. O ne, ir vėl vienas lūkuriuoja čia pat. ‘Gal galiu pašnekėti su tavimi?’. Rrrr, nea, nenoriu!! Bet pataisau malonų veidą, ir kartoju ‘dabar aš meldžiuosi’. Jis atsistoja atokiau. ‘Na gerai, ir stovėk, o aš čia tarpsiu valandų valandas’ burbu sau. Jis kažką pradeda niūniuoti, kuo toliau tuo garsiau. Pasigarsinu ausinuką. Paprastai tokios istorijos veda į maždaug tokią pabaigą: ‘gal gali pinigų’, ‘gal reikia gido’, ‘gal maikutę’. Žodžiu vienaip ar kitaip paviršutiniški pokalbiai niekur neveda. Tad geriausiai jas nutraukti dar neįsilingavus žmonių norams kažko gauti, o tau susinervinti. Nuoširdžius pokalbius jau sugebam užuosti. Vidinis susierzinimas bamba, kodėl negali žmonės palikti ramybėje (žinau, žinau, čia tokia kultūra). ‘Gal galiu tik kelioms minutėms patrukdyti, o tada paliksiu melstis’. Na jei kelioms minutėms, o šventas naivume, tai kelioms. Sutinku. Žmogaus susižavėjimo pliūpsnis staiga kaip fontanas pradėjo lietis. ‘Niekada nemačiau, kad baltasis ateitų va taip ant kalno ir melstųsi. Aš esu tos bažnyčios (parodo vieną išskabtuojų oloje) diakonas. Ištraukia baltą maldos mantiją, maldynėlį. Malonu malonu, mano vidinis nenumaldomas priešinimasis dar neįveiktas, todėl šypsnys vos kelių milimetrų, o balso tonas neišreiškia to paties susižavėjimo. ‘Jie čia atvažiuoja tik dėl gražių vaizdų, bet tikėjimo nėra’ lyg nusiskundžia jis. Ir jis pradeda pasakoti apie religinius ritualus, giedoti, vėl žavėtis, koks aš šventas žmogus (sustabdyti ar prieštarauti – jėgų eikvojimas, tad ramiai stebėjau jo džiaugsmo vėtras). Aha. Ten ant kalno viršaus aš meldžiuos. Nori parodysiu? Mikliai įvertinu situaciją: sudėjimo mažesnio, todėl fiziškai neturėtų pulti, be to, kad jis diakonas neturėtų kilti abejonių. Tai vieša vieta, ir ten keletas žmonių jau yra. Po to susigėstu dėl tokių savo paranojiškų minčių, ir sakau, ‘gerai lipam’. Užbėgam į viršų, ir aš vos kvapą atgaudama po truputį mėgaujuosi kur kas gražesniais vaizdais nei mano prieš tai pasirinkta vieta. Susėdam pasišnekučiuoti. Apie turtus ir turčius, apie paprastumą ir laimę, apie koptų tikėjimą ir ritualus. Jis dar pavinguriuoja ritualines melodijas. Ypatingas metas sakytum. Ir tada – vis dar ginčydamasi su savimi – ar tik nebus čia koks kėslas (kaip kai kada skaudžios praeities istorijos giliai įsirėžia nepasitikėjimo raukšle), galų gale sakau sau: ‘gal nustosi, tiesiog mėgaukis kalnais, didybe, melodija ir situacija’. Regis saulė jau pasirengus vakaroti, lietus irgi nori rodyti savo šlapią pirštą, skrandis irgi šį tą burnoja, tad jau kaip ir metas namo. Karolis likęs miestelio prieigose, tad man dar teks truputį paėjėti.
– Tad gal jau ir leiskimės žemyn.
– O galiu paprašyti vieno dalyko? Na va, prasideda. Greičiausiai už savo giedojimą paprašys vienos kitos biros.
– O gal galėčiau paprašyti meilės (Can I ask for love).
– Ko tokio?
– Meilės.
– Ta prasme?
– Nežinai, ką reiškia meilė?
Na štai, dvasiškas tėvelis užsiprašė žemiškų malonumų. Pokalbis nukirstas ir baigtas, skubiai leidžiamės žemyn. Jis į bažnyčią melstis, aš – lauk. Skubiai dėdama koja už kojos, pykau ant savęs, kad pasitikėjau, ir jau viską tryniau iš atminties, visus šventus pokalbius, giesmes. Ir pasakodama Karoliui, užsiauginau savo pyktį ir nusivylimą sulig kalnu, na kaip jis drįso. Bet suprask, Karolis sako, čia jiems to paprašyti, kaip pakviesti arbatos. Juk nepyktum dėl arbatos, o čia normalu ir tai. Sunkus tas tarpkultūrinis bendravimas, kartais atrodo.
Viena is Lalibelos sventyklu. | One of the Lalibela's temples.
O kitą dieną einame nardyti iš uolų išskabtuotomis šventyklomis. Įsivaizduokite didelę uolą, ir ją (ne vieną, o net vienuolika jų) čia darbininkai skaptuodavo dienomis ir naktimis. Tiek išorėje, tiek viduje kiek gruboki, tačiau pakankamai dailūs kuorai, kolonos. Koplyčiose ir šventyklose gali aptiki ir nusitrynusių, ikonas primenančių paveikslų. Šventikai tykiai snūduriuoja, o gal meldžiasi, ir karštai vienoje kitoje šventykloje į maldas panirusios baltai apsigaubusios moteriškaitės. Lankytojų čia nedaug, todėl gali netrukdomas nardyti tuose tuneliuose, užkaboriuose, koplytėlėse ir kamuose gali rasti kampą ir nurimti labai senos krikščioniškos tradicijos namuose.
Pakeliui į Sudaną – tarp akmenų ir automatų
Lalibela – paskutinė mūsų ilgėlesnė stotelė. Jau judėsim Sudano link. Vizas gavome dar Adis Abeboje. Tiesa, šioje sostinėje geriausia daryti šių vizų kombinaciją. Pirmiausia – Egipto viza (apie 30$) trims savaitėms padaroma per tris dienas, o tada tranzitinė Sudano viza (100$) dviems savaitėms padaroma per 24val. Darytis turistinę Sudano vizą greičiausiai gali tie, kurie turi savaites laiko laukti. O mums ir Etiopijos vizos pabaiga, tad viskas susiklosto puikiai, ir mes pakeliui į sako labai svetingą, bet labai jau karštą šalį.
Skrudinama kava. | Frying the coffee beans.
Artėja naktis, o mus sunkvežimiukas paleido kažkokiam mažam kaimelyje, kuriame mes nepatraukti dėmesio negalime. Visi įdėmiai apžiūri prašalaičius, o vaikai aišku nepraleidžia progos pašūkauti ‘jujujuju’ paprašyti vienos kitos biros. Išėję už miestelio, radome jaukų upuką, kurio krantus saugojo uolos. Prirenkam šakų, ir virsim vakarienę. Pastatom palapinę, ir galima tik numanyti, kad smalsuolių, stebinčių mus iš tolo tikrai ne vienas. Ir iš kur jie čia taip greitai rados? Vienas kitas pokalbiukas, ir sukirtus košės likučius, nusikalę it vilkai, jau trauksim pogulio, juolab, kad jau ir sutemo. Trinkt. Kas čia dabar? Trinkt trinkt. Nenaudėliai žiopliukai sumanė mėtyti akmenis į mūsų jau gerokai padėvėtą palapinę, kuriai tokie smūgiai gali būti pražūtingi. Karolis eina aiškintis. Kol tamsoje priartėja prie akmenų laidytojų, išvysta ir kelis su automatais. Kiek nejauku, juolab, kad nežinai, kas čia su kuo ir prieš ką. Karolis rodo į akmenis – kame problemos. Žmonės su automatais vis tik atrodo draugiškai – rodo į vaikus ir gūžčioja pečiais, o paskui veja juos šalin. Maty jie bus mūsų šalininkai šią naktį. Toli nenueina, ir nežinia, kaip ilgai dar sėdi ten viršuje, kol mes slėnyje pamažu grimztm į sapnų karalystę. Neilgam, kol nepradeda savo lopšinių kažkur šalia beivalkiojanti hiena. Atmintyje patikini save, kad jau ne vienas nakvojo joms greta siautėjant, tad ir mums nėra ko bijoti, nors vietiniai baimingai mums aiškino, kad čia yra hienų, ir geriau statytis palapinę arčiau miestelio. Miestelyje šunys skalijo kone pusę nakties – matyt vaikė hienas. Ir kaip vietiniai sugeba iš išsimiegoti prie kasnakt vykstančių laukinių pokalbių. Ryte pasitaškymas upukyje nuplauna bet kokį užsilikusį nuovargį. Gal tik Karoliui nelabai pasiseka – jo nuogo besimaudančio jau susirenka pasižiūrėti bent dešimtas įvairaus amžiaus ir lyties kaimelio atstovų, visai nesidrovinčių nuogumo. Smalsumas juk nugali.
Paskutiniai kalnai, ir žinom, kad artėjam žemumų ir dykumos link. Paskutinis pasimėgavimas vėsiu oru.
