Kinija: dėl sveikatos pamišę žmones ir gamtos kontrastai

Dirbami kalnai - ryžių ir vaisių terasos. | Working feelds - rice and fruit terraces.

Pro Kinijos vartus žengėm su jauduliu. Ikitolinės tranzavimo, svečiavimosi ar kitos taisyklės gali ir nebegalioti. Kalbos temokam viso labo pasisveikinti ‘ni hau’, na dar padėkoti ‘še še’. Su tokiu kukliu bagažu žingsniuojam į naują didžiulę žemę. Kai kurie mus tikino dar Lietuvoj, kad Kinijoje nesugebėsime pajudėti transportu nemokant už jį pinigų. Tai žinoma veikiau nuskambėjo kaip iššūkis.

O keliavimas per šį kraštą mums tapo nesibaigianti meditacija skambant švelniai kiniškai muzikai per gamtos įvairovę ir miestų beprotybę. Nesvarbu, ar naujos statybos spindintys namai, ar kur medinukai ant polių, jų stogų krašteliai buvo elegantiškai užriesti. Miestai pasitikdavo vartais: kai kurie jų spalvingi, it iš senovės plaukę, o kai kurie modernaus dizaino su mokesčių už kelius surinkėjų būdelėmis.

Šiaurės vakaruose pravažiavę į Kirgiztaną panašų gabalą, gerokai kepėm Gobio dykumoj. Vidurio Kinijoj stebėjomės žmonių išradingumu išnaudojant nepatogias kalvų erdves, paverčiant jas derlingomis terasomis. Akį jos džiugino ryškiai geltona rapsų spalva ar pavasarine žaluma. Ir ko gero šis kraštas gražiausias žydint vyšnioms ir obelims. Pietrytinėje šalies stebėjomis gamtos išdaigomis – ‘karstiniais kalnais’. Ir kai regis manėm atsisveikinę su žmonių paslaugumu ir vaišingumu Centrinėje Azijoje, mus vėl nustebino dėmesio sau nereikalaujantis žmonių paslaugumas ir vaišingumas.

Per tris savaites įveikėm beveik 6 su puse tūkstančio kilometrų, tačiau kelionė šioje šalyje neprailgo. Dykumos viesulus ir smėlio audras keitė žali vešlūs kalnai ir paplaukę ryžių laukai. Kai tik regis baigi priprasti prie džiunglių beprotybės, jas maino raudonžemis kalnuose su išstypusiais medukais. Tik įvažiavę į Kiniją, pirmąją naktį mes miegojom prie užšalusio ežero su žieminėmis striukėmis, o jau pietryčiuose nuo drėgno karščio vandenį pliaupėme ąsočiais.

Šventyklėlės viduje. | Inside the little temple.

Kinija – viena pažangiausių šalių pasaulyje. Ji turi didžiausią armiją, antrą pagal dydį sparčiausią ekonomiką, yra didžiausia eksportuotoja, ir ne ką prastesnė importuotoja. Nuolat auganti infrastruktūra leidžia sunkvežimiams riedėti tiesiog nenutrūkstamomis grandinėmis. Ir jau nuo pat jos pradžios galėjai pagalvoti, kad Kinija – tai viena didelė statybų aikštelė. Vėjo malūnai, saulės baterijom kraunami žibintai, užtvankos. Tačiau didelis oro užterštumas gąsdina vietinius – dauguma jų vaikšto užsidengę burnas.

Kita vertus, pastebėjome plastmasinius greitai gendančius sunkvežimius, kurių vairuotojai spjaudėsi sunkiai permesdami bėgius. O jei manai, kad atėjai į firminę parduotuvę, dar visai nereiškia, kad gausi kokybiškų prekių. Kai kurios prekės tiesiog perkrikštijamos naujais vardais: ‘Crocs’ į ‘Croos’, ‘Rayban’ į ‘Raybau’, ‘Monblanc’ į ‘Montblonc’. Argi kam rūpi tokios nežymios klaidelės?

Žmonės

Kikenantys tarpusavyje, mandagūs bei besišypsantys, ir nuolat skubantys į pagalbą. Kažkada viešėdama Pekine buvau patyrus nemalonią ‘arbatos apgavystę’ (‘tea scam’), kurią neramiai kaip nereikalingą bagažą slapta įsivežiau į šią šalį. Ir visas tas kartėlis išsisklaidė bematant išvydus neturistinę, smalsią ir draugišką Kiniją.

Šventyklos prižiūrėtojas. | Temple guard.

Retas sutiktas kinas mokėjo nors porą posakių anglų kalba, bet dažnas turėjo draugų, kurių pagalbos griebdavosi kaip skęstantieji šiaudo. Jie tučtuojau suminkydavo savo išmaniuosius telefonus ir tiesdavo mums pašnekėti su jų gelbėtojais.

Smagios pažintys ir su policininkais. Dar pačioje mūsų kelionės pradžioje mus pavežė pora jaunuolių, o neužilgo juos sustabdę policininkai kažką regis kamantinėjo ir apie mus. Mes klapsim nesuprantančiomis akimis, jie kikena. Tada pradeda traukti iš kišenių savo telefonus ir rikiuotis nuotraukai greta mūsų. Šypsotis tokiose situacijose nebūdavo sunku, tad mes tik skubiai persistumdydavom naujam paveikslavimui. Neužilgo atriedėjo autobusas, ir policininkai pagarbiai rodo, kad mes liptumėm į jį. Vienas jų tiesiu stotu tįsė vieną mūsų kuprinių, reguliariai pažvelgdamas kolegų link, o bendradarbis kruopščiai filmavo kiekvieną mostą. Vairuotojas tik draugiškai linktelėjo, ir mes nemokėję ne juanio už autobusą įsėdom į patogias sėdynes. Tada policininkai it geriausi draugai mojavo mus laimingo kelio. Kitą kartą kelio draugai nurinkę mus nuo greitkelio, atvežė mus prie jų manymu saugesnio kelio ir įdavė vandens kelionei.

Žmonių vaišingumas mums pasirodė labai nuoširdus ir nereikalaujantis jokio emocinio atlygio. Jie tai darė tiesiog iš širdies. Įsėdę mašinon vieni vandens negers, būtinai nupirks dar ir šaltos arbatos, sausainių ar net pavaišins pietumis. Kai kurie įbrukdavo mums pinigų. Vienas kuklaus veido jaunas vadybininkas parsivežė namo pietų, o po to mostais aiškina – pasilikit dar nakčiai. ‘Ne, mes keliausim’ nemėgdami didmiesčių vengėm nakvynių juose. O mes netrukus atsiduriam patogiame viešubutyje prieš tai naktį praleidę apleistame name, nukarstytame voratinklių užuolaidomis.

Atvykus į Urumči miestą: Tai Či, rytines mankštos, šokiai ir dainos | After we came to Urumqi: Tai chi, dancing and singing.

Kadangi keliavom neišmintais takais, žmonės buvo smalsūs ir dažnai palydėdavo įdėmiais žvilgsniais. Ne kartą koks senolis drąsiai prisiartindavo ir iš labai arti stebėdavo, kaip mes lankstome palapines ar verdame vandenį rankų darbo viryklėle.

Iš pažiūros gal atrodo, kad kiniečiai romūs, klusnūs ir susitvardę. Tačiau dauguma mūsų sutiktųjų pasitaikė linksmi. Jų kūno kalba iš tiesų yra minimali, kas žinoma trukdė bežodei komunikacijai. O vis tik ir jie gali būti nostalgiški ar romantiški. Vienas sunkvežimio vairuotojas jau kokį ketvirtą kartą užleidžia vienos lyrinės dainos karaokė versiją ir plėšia iš paskos pilna burna. Tada suspaudo telefono mygtukus, ir atsiliepus greičiausiai jo žmonai, jis iš visos širdies uždainuoja dainą.

Kiniečių skrepliavimasis – visuotinis ir sunkiai išnaikinamas. Vyriausybė gėdijasi, tad jau galima nemažai pastebėti užrašėlių ‘nespjaudyti’, arba netolies mokyklos nupieštų pamokomųjų piešinių, gėdinančių suaugusius dėl šio bjauraus įpročio.

Paliekant vieną iš miestelių. | After leaving one of the cities.

Viešnagė Lanžu priemiesčiuose

‘Chuanchė’ išdidžiai atsisuko du jaunuoliai važiuojant per vieną ilgesnių pasaulių upių – Geltonąją upę, kurios pavadinimas dar ataidi iš vaikystės geografijos pamokų ar rokenrolo klasikos ‘Yellow river’. Išleidę mus už miesto vartų, jie pasuko namo, o mes dar tingiai svarstėm, ar betranzuoti tolyn, nes saulė jau žadėjo už kelių valandų trauktis iš akiračio. Aplink statokos ir kiek terasomis pakasinėtos kalvos, ant kurių tiesiog traukė ištempti palapinę. Kiek pasivaikščiojus, mes susivokėm, kad tos terasos su kauburiais – tai kapai. Ant viršūnėlių – akmenukais prispausti popieriaus lakšteliai su mintimis, šalia nudegusios žvakutės, smilkalų likučiai ir daugybė fejeverkų atplaišų. Jų aštrūs šūviai – nesvarbu koks paros metas – aidi nuo kalvų ar gatvėse pagerbiant savo protėvius. Smilkalų ir fejerverkų parduotuvėlės jaukiai nutūpusios dažname miestelio ar kaimelio kamputyje sugundė ir mus. Vos už kelis juanius nusipirkom pluoštą ir vis uždegam vakarais pajaukindami savo vakarus.

Bevaikštinėjant miestėlio gilumoje. | While walking tricky narrow streets.

‘Reikia pasižvalgyti dar aukščiau’ nutarėm. Viršūnė – tai tarsi naujas pasaulis, atsivėręs netikėtai. Sodai su žydinčiomis obelimis ir vyšniomis, kurių saldus pavasariškas aromatas iškart sugundė nakvoti čia. Dar tolumoje ant kalvų matėsi šventyklos. Kai nuvargę ir įkaitę mes numetėm nuo pečių kuprines, išvydom soduose bedirbančias moteris, kurių linksmi šūkčiojimai ir rankų mostai mums pasirodė draugiški. Jos prisiartino – viena vyresnė ir dvi jaunesnės – ir kažką čiauškėjo. Jaunesnioji bandė dar įterptivieną kitą anglišką žodį. ‘Gal turite vandens?’ pasiteiravom kukliai. Jaunesnioji atnešė mums obuolį. ‘Mes čia ketinam statyti palapinę’ iš rankų suformuojam stogelį, o po to dvi rankas suglaudžiam it eitumėm miego. Iš rankų mostų ir džiaugsmingų akių mes suprantam – čiauškutės kviečia mus namo. Už sodų – vartai. Stiprias medžio duris pravėrus, išvydom tarsi naują pasaulį. Lyg Narnijos pasakose įlindus į spintą, išlendi į kažką stebuklingo, mes čia netikėtai patenkam į siaurą gatvelę, kurioje išrikiuostos durys raudonavo pieštais drakonais ir daugiabriauniais žibintais. Mes smalsiai dairėmės, bet lygiai taip pat atidžiai, bet draugiškai mus stebėjo čia praeinančios moteriškės, it iš pasakos parduotuvėlės savininkas ir mergaitė, nešanti vaiką rankose.

Mus priglaudusi šeima | Our hosts.

Saulė jau nusileido, ir nusimetus savo kuprines jų kieme, šeimininkai staiga apgaubia rūpesčiu. Motina neša dubenį apsiprausti jau savaitę padoraus vandens nemačiusiu rankų. Kiek nustebęs, bet romus ir gerų akių tėvas atsisėda prie stalelio lauke. Šuniukas jau nebeloja, o kieme stovi senovinis dviratis su bagažine. Tuoj stalelis padengiamas obuoliais, aštrutėliais makaronais ir baltutėmis bandelėmis, kurias mes pavadiname ‘sungokais’. Dukra nuolat mūsų puodelius pildo žaliąja arbata. Tėvas užsirūkė cigaretę ir tuoj pat pasiūlo Karoliui.

Neužilgo į kiemą prigužėjo kaimynų, o netrukus tėvas atkimšo bent keturiolikos metų senumo vyno. Vyrai ratuku sutūpę rūkė jau kelintą cigaretę, ir smalsiai, bet labai draugiškai stebėjo svečius. Moterys kažką linksmai šnekėjo, ir vis ragino imti sausainių, obuolių, o mes jau gėrėm kokį penktą puodelį arbatos. Suskatom fotografuotis, o netrukus nupiešėm jiems visą savo kelionės maršrutą. Visi tik aikčiojo ir lingavo galvomis.

Šeima gyveno viename kambaryje. Šeimininkai tuoj pat užleidę savo guolį, patys suspietė į kitą lovą. Ryte pakirdom anksti, o septintą jau visi draugiškai šlamštėm makaronus jaukioje valgyklėlėje. Išlydėję šeimos galvą į darbą, mes patraukėm į dar vakar matytas šventyklas ant kalvų. Prie mūsų prisijungusi Wai Ya Ru angliškai kalbėjo gražiai, todėl netrukus galėjom daugiau sužinoti apie tai, ką pasakoja vietiniai, ir galiausiai padėkoti šeimininkams. Ji išraše hieroglifais Lietuvos vardą, tad vėliau keliaudami kai bandydavom pasakyti kinietiškai iš kur esam, o mūsų nelabai suprasdavo, mes traukdavom iš kišenės užrašų knygutę. ‘Aaa, li to van’ regis ištardavo taip pat kaip ir mes.

Skubiai tušinuku suraičiau savo knygutėje trijų skirtingų šventyklėlių, draugiškai sutūpusių ant to pačio kalno, pavadinimus [Wam mu tie, Kuon ji tie, Cu ši tie]. Jos viena nuo kitos skyrėsi. Vienoje romiai sėdėjo Konfucijaus statula, kitų sienos buvo primargintos kraupių vaizdų, žadančių tikrą pragarą už savo nuodėmes.

Atsisveikinant to mus priglaudusia šeimyna. | Saying goodbye to the family that took us for the night.

Vietiniai čia eina melstis dažniausiai per šventes. Motina prižiūrėtojui kyštelėjo pinigą, o šis atnešė smilkalų. Juos kikendami jaunesnieji aukojo ant altorėlio. Vėjas pakedendavo ant stogų kampučių prikabintus varpelius, ir jie pripildydavo šventyklos kiemą malonaus skambesio.
Antroje šventykloje prižiūrėtojai smalsiai teiravosi iš kur esam, ir netrukus nuo aukavietės nešė žmonių suaukotus apelsinus ir bananus.
Trečiosios šventyklos prižiūrėtojas atliko kuo džon – varpo ritualą. Visos merginos subėgo varpu, o pats senolis prižiūrėtojas iš pradžių lėtai vis greitindamas tempą atsivėdėjęs tvodavo į varinį kraštą. Neužilgo pasivadino vieną dukrą, kad nusakytų ateitį, mat ji laukė išrinktojo, o šis atnešė raštą, nusakantį padėtį.

Su šeima atsiveikinom it seni draugai, ir kalvomis leidomės žemyn. Vėl grįžę ant kelio, mes pamąstėm, kaip netikėtai viskas gavosi. Ar tada smalsumo vedini ir bekopdami kapinynais aukštyn, galėjom nuspėti, kad viršūnėje mūsų lauks tokie netikėtumai?

Spalvinga etninė grupė Kinijos pietryčiuose (Kaiyouan miestelis). | Colorful ethnical minority in one small city (Kaiyouan), south east of China.

Etninės grupės ir apranga

Kai sakom ‘kinietis’, tai dažniausiai omenyje turim Han etininės grupės palikuonį. Tačiau tada ignoruotumėme bent 55 likusias etnines grupes, išsibarsčiusias per visą Kiniją. Rytuose mes dar galėjom sutikti uigurų – turkų grupės atstovų. Linčioje, dar vadinamoje Kinijos Meka, matėm didžiulę grupę hui – kiniečių musulmonų. Įdomu buvo stebėti musulmoniškas mečetes, kurios savo užkeltų kampučių dizainu puikiai derėjo prie kinietiškos architektūros. Keliuose pietrytinės Kinijos kaimeliuose moterys sukėlusios savo ilgus juodus plaukus prisegdavo šukomis. Ir jau pačiuose pietuose, beveik prie Laoso, Kaiyungo mieste, moterys net ir karštyje mūvėjo ryškių spalvų kojines, o jų apdarai tiesiog mirgėte mirgėjo gatvėse ar turguje. Kita vertus, apranga jau stipriai skiriasi nuo mūsų pravažiuotų Azijos tautų. Vėl matom moterų mūvimus šortus ar itin aptemptas sukneles, o vyrai nesidrovėdami paraitoja savo marškinius, kad pravėdintų rasojančius pilvus.

Sveikata

Rytų medicina regis populiarėja ir Vakaruose kaip solidus alternatyvus gydymosi, o labiausiai profilaktikos būdas. Iš tiesų, žmonės čia dėl sveikatos priežiūros susirūpinę anksčiau nei jų jėgos pradeda apleisti. Urumči mieste ryto metą užėjome į Žmonių Parką. Kilo saulė, ir parke šurmuliavo įvairaus amžiaus žmonės. Kiekvienas atlikinėjo kokius nors rytietiško kirpimo pratimus. Vienas senolis lėtais kvėpuodamas kėlė rankas ar suko dubenį, kitas vyriokas praūžė pro mus pašokdamas ore ir atlikdamas keletą tik filmuose matytų kovos judesių, dar kuris nors ramstė medį ir matyt sėmėsi iš jo energijos, o moteriškė lėtai darė savo pratimėlių rinkinį. Kažkur tolumoje būrys merginų kariniais drabužiais garsiai skandavo, o po to dainavo tarybinio skambesio dainas. Šiaip jau kiekvienas sportavo sau, niekam niekas nekliudė, ir mes vieninteliai buvom viso šito reginio žiūrovai.

Begalo aštrūs pietūs, kuriais mus pavaišino. | VERY spicy dinner we had.

Praūžus pirmai rytinės mankštos-meditacijos bangai, prasideda šokių ir žaidimų maratonas. Regis daugeliui nei motais, kad turėtų būti pats darbymetis. Moterys įsisupusios į vėduokles lėtai mokėsi įmantrių judesių, kita grupė gretai sukos vakarų klasikinių šokių motyvais.

Visi be išimties geria žalią arbatą arba karštą vandenį, o kavos mums pasiūlė vienas žmogus tik kartą, vėliau susizgribęs, kad jos ir neturi. Kone kas šimtas metrų – natūralių produktų vaistinių ir netgi… ligoninių. Į vieną netikėtai pakliuvome ir mes. Nutarę maliarijos tablečių paieškoti pačioje Azijoje, mes tik Kinijoje rimtai susirūpinome, kad artėjame į tuos regionus. Kol galų gale išsiaiškinome, kaip kinietiškai yra ‘maliarija’ mes galų gale atsidūrėme ligoninėje (tik ten jas gamina ir parduoda), kuriuose kantriai išlaukėm ne paketelėio su tabletėmis, o kelis popierinius maišus, prigrūstus atidalintų porcijų smilkalų kvapo miltelių. ‘Na bent jau gal kepenų taip neės, kaip kiti chemikalai’ guodėmės. Tačiau šie įvairaus keisto skonio vaistai pridarė mums kitokių pokštų. Mums netikėtai labai dažnai pradėjo reikėti į tualetą. Iš pradžių manėm, kad pasigavom kokią bakteriją maiste. Tačiau galiausiai paaiškėja – mums vidurius stipriai ir visai netikėtai laisvina milteliai. Po atlikto reikalo jauties gerai, valgyti gali viską. Ir viduriuoji ne visada, tik kai suvalgai vienos rūšies preparatų. Sunkiausiai yra tada, kai esi sėkmingai susitranzavęs automobilį tolimai distancijai, o čia še tau, ir turi stotis ‘tikrai čia ir tikrai dabar’, ir skuosti į nesvarbu jau kokio peršviečiamumo krūmo. Šalutinis cheminių tablečių poveikis – dažniausiai aštrių spalvų košmarai sapnuose, o žolinių kinietiškų – realybėje.

Kibiras sriubos vos 4lt. | A bucket of soup only £1.

Parduotuvėse gali išvysti įvairių masažinių šlepečių, ar kitokių aparatų, kuriais galima spausti teisingus taškus idant būtum sveikas it ridikas. Kai viename mieste netikėtai susitranzavom baldų fabriko vadybininką, šis išdidžiai aprodė savo darbo šventovę ir paaiškino, kad jų baldai perkami ne tik Kinijoje, bet eksportuojami ir į Ameriką ar Europą, mat jie pagaminti iš kamfaro medžio. ‘Pauostykit’ davė mums lentelę. Medis iš tiesų maloniai kvepėjo. ‘Jis turi gydomųjų savybių’ patikino verslininkas. Kadangi verslo gyslomis mūsų kraujas dabar necirkuliuoja, vangiai teužsirašėm kontaktus, mat jie visai džiugiai norėtų paplatinti savo sveikuosius baldus ir mūsų mažylėje šalyje.

Maistas čia ir daugiausiai sveikuoliškas. Kinai valgo nepaprastai daug daržovių, todėl mūsų skrandžiai po Kirgiztano mėsos vergovės atsigavo. Net ir paprastoje valgyklėlėje daržovės bus paskanintos keptu imbieru. Čia išbandėm ir karčią (bet labai sveiką anot vietinių) balzaminę kriaušę ar mari vaisius. Ir vairuotojai čia kremta ne tik saulėgrąžas, bet ir betelio riešutą, kurio pavadinimas atplaukia iš pasakų. Jį suvalgius burna maloniai apšala ir apsalsta, o kažkur ryklėje dar ilgai laikosi kietokas susiformavęs gumulas, kuris savotiškai ir malonus.

Tranzavimas nelengvas - nuolat bekintanti kelių raizgalynė. | The hitchhiking was not easy - ever changing road jungles.

Tranzavimas

Stabdyti automobilius tikrai nebuvo sunku – jie stodavo dažnai. Gal tik tolimųjų nuotolių sunkvežimiai veikiau smalsiai apžiūrinėdavo, bet stodavo labai jau vangiai. Tačiau visas menas prasidėdavo tik vėliau, aiškinantis kur ir ko mes važiuojam. Jų kalbos mes mokėjom kelias skurdžias frazes, o kiniečių gestikuliacija neprilygsta turkiškajai ar iranietiškai, ji sunkiai iliustravo jų kaip į sieną beriamus žodžius. Matom – jie bando kitais žodžiais klausti ar aiškinti, bet mums nuo to tikrai ne lengviau. Iš to paslaugumo jie nuveža mus į autobusų stotis, ir niekaip negali suprasti kokio velnio mes ketinam išlipti ant kelio ir drožti tolyn ar laukti kito automobilio.

Kinija – 1.4 biliono gyventojų turinti šalis, o dykuma ar kalnai yra retai ar visai neapgyvendinami. Ir nors kraštas didžiulis, ‘miesteliai’ drąsiai skaičiumi konkuruotų su ne vienos šalies sostine. Miestų dydis vargina. Nes dažniausiai žinai, kad iš jų – jei neatsiras kokio netikėto gelbėtojo – teks eit ilgai ir nepaisant vyksmo – nuobodžiia.

Kinija viena greičiausiai besivystančių šalių. Tai liudija ir infrastruktūros augimas it ant mielių. Iš policininkų gautas 2008 metų kelių žemėlapis pasirodė beesantis atgyvena, o vienų merginų padovanotas 2010 storas žemėlapių tomas jau geriau – bet ne iki galo – atspindėjo tikrąją kelių sistemą. Nauji tebestatomi tiltai, tiesiami keliai rodo – ši šalis ne juokais iraisi į priekį. O kur jau gausybė ką tik iškeptų dangoraižių kiekviename ‘miestelyje’.

Tad tranzuojant Kinijoje nejuokais reikėjo išrasti strategiją. Greitkeliais vaikščioti negalima, bet mes vis tiek tam tikrose dalyse rizikavom – juk niekaip kitaip nebūtumėme įveikę tą regis niekada nesibaigiančią šalį. Kartais tekdavo pasakyti, kad mes ne tik tranzuojam, bet ir einam, todėl neketiname nei važiuoti traukiniu ar autobusu. Jie pašiurpdavo, bandydavo įtikinti, kad iki to miesto – šimtai kilometrų. Palingavę galvomis, mes patikindavome, kad sustos mašinos, kai tik mums pasidarys labai karšta.

Gamta

Kinija kontrastingiausia mūsų regėta šalis. | China - the most diverse country we have ever seen.

Perskrodėm Kiniją tik iš šiaurės vakarų į pietryčius, ir pačiuose pietuose įžengėm į Laosą. Vis tik riedėdami tais tūkstančiais kilometrų mes stebėjom besikeičiančią gamtą, ir atrodė, kad pakliūnam vis į skirtingą šalį. Tik išvažiavus iš Kirgiztano, regis gamta ne ką tepasikeitė, su mumis nenoriai atsisveikino Tian Šanis. Vėliau karštis ir saulės spinduliai dilgino odą Gobio dykumoje. Kai kur ji atrodė tokia plyna ir pati sau nuobodi. It iš niekur atsirasdavo kalnai sniegotomis viršūnėmis, tada pamažu jie vėl išblėsdavo. O dykuma vis dar plytėjo ten pat, tokia pat atšiauri ir nedraugiška. Vienur kitur dulkes į sūkurį susukdavo menki viesulai. Galiausiai privažiuojant vieną miestų mus pasitiko smėlio audra. Ji dengė mašinas storu savo apklotu, o pažvelgus į šalimais krimsono spalvos kalnus, nematomos jėgos svaidė smėlio gniūžtes vieną į kitą, ir atrodė, kad į visą šį kivirčą tuoj įsitrauks ir patys kalnai.

Liuijiaxia rezervuaras

Susitranzavę automobilį ant kelio, kuriame per dulkes vargiai kas matėsi, mes atsikvėpėm. Mašina atrodė ištaigi ir vėsi, tikras kontrastas duobėtam karščiu alsuojančiam keliui. Vairuotojas atrodė kiek įsitempęs, ir nervingai blaškėsi, bandydamas surasti reikiamą kelią. Galiausiai zigzagu pasileido keliuku, kylančiu staigiais kampais. Pavojus sklandė ore, ir netrukus ant vieno posūkio vos sugebėjau pastebėti praskrendantį motociklininką, atšokusį nuo mūsų mašinos. Vairuotojas buvo aiškiai kaltas: posūkyje lenkė kitą mašiną, tad prišpriešinėje juostoje ir nutrenkė vargšą. Šis mūsų nuostabai atsistojo, ir šeimininkas jau traukė juanius iš kišenės, kad galėtų sumokėti už skriaudą. Abi pusės nebuvo patenkintos: nukentėjusysis aiškiai įvertino žalą didesne suma nei vairuotojui atrodė. Galiausiai niurzgančios, bet sutarusios pusės išsiskyrė be didesnio triukšmo. Mes geriau įsikibom į sėdynes, nes vingiuotas kelias kalnais, o ypač mūsų vairuotojas, neatrodė labai saugus.

Mūsų išsiblaškėlis kaip žinia nuvažiavo ne tuo keliu, bet tąkart tokia klaida džiaugiausi. Kalnai prie ežero buvo tvarkingai buvo supjaustyti terasomis, ir plytėjo it ką tik iškepti tortai.
Netrukus atradęs pusiau tinkamą kelią,jis beprotiškai skubėdamas pasiekė Liuijiaxia ežerą – teks keltis keltu, iki kurio nusidriekė nemenka eilė skubančiųjų. Saulė apšvietė kalvas su šventyklomis abiejuose krantuose, ir mes palaimingai supomės ant vandens. Tokie netikėti ‘lankstai nuo kelio’ mums padovanojo nemažai akį džiuginusių vaizdų.

Team LT.

Greitkeliais baigėsi, todėl toliau šimtus kilometrų lingavome ar skridome keliukais daugiausiai pro kalnus ir slėnius. Apie 700 kilometrų – keletą dienų ir naktų mes gyvenome upių gyvenimą. Kėlėmės ir gulėmės su jomis, matėm užtvankas, kakavinio ar švaraus vandens tėkmę. Kai kur atsiverdavo kalnai, savo kaip du vandens lašai panašumu sugrąžinę mus į Škotiją. Tarp jų kaimeliuose darbininkai su kauptukais ir pintomis kuprinėmis ant pečių traukė namo. Vaikai per lietų pasikrykštaudami lėkė taškydami vandenį, o jų raudoni kaklaraiščiai plėvesavo vėjyje. Vienas vairuotojas, matęs mūsų žingeidžius žvilgsnius ne tik vaišino vietiniu gardėsiu, bet užvežė į vietinį senovinį muziejų, primenantį senovinę Kiniją. Jo kiek ‘perturistintose’ gatvelėse merginos persirenginėjo damomis, o vietinės moterys mikliai dėliojo mahjongą. Šventykla buvo pavyzgdingiau nuspalvinta nei mūsų anksčiau matytosios kalnuose, tačiau ne tokia tikra.
Džiugu, kad vairuotojai pasitaikė su geru muzikiniu skoniu, tad gamtos grožis dar buvo praskaidrintas švelniomis kinietiškomis melodijomis.

Ryžių laukuos. | Rice fields.

Atkeliavom ir į visų turistų numylėtą Guangxi regioną, Jangšuo miestelį su karstiniais kalnais ir džiunglėmis. Po truputį atprantam nuo žmonių gausos, ir labiausiai vertinam paprastą patirtį, todėl tik poilsiaujančiųjų minios mums tampa svetimos. Taigi kaip ‘ne savo vietoje’ jautėmės tarp gausos turistų. Kadangi Karolis tądien jautėsi prastai, pabandžiau atrasti savo vietą visoje šioje maišatyje. Tuk tukai šaukė pavymui, kad turėčiau ne pėdinti pėsčiomis, o važiuoti jų transportu, aš užsispyrusiai kulniavau norėdama atrasti savo tylų kampelį. Atrodė beprasmiška, nes žmonių minios nemažėjo, o aš net nežinojau, ar ką nors ir beatrasiu. Už gerų penkių kilometrų staiga užmačiau keliuką, ir žinoma iškart pasukau. Triukšmas jau ten sumažėjo, ir lengviau atsipūčiau. Dar kiek – ir apsiprausus upėje žliaugiantį prakaitą, išdrįsau eiti tolyn. Žmonių nebebuvo, tik takas į džiungliniais miškais apsiraizgiusius karstinius kalnus, kurie šiaip jau tikrai atima žadą. Tačiau čia aš turėjau visa tai tik sau. Buvau nustebus, nes prikimštomis gatvėmis nuolat siuvo tingūs turistai, o keliu, kuriuo pamatai visą nuostabų gamtos grožį nėjo niekas. Vėliau pravažiavo pora, vedina gidu. Tuo metu sau pagalvojau… Kartais, net ir nežinodama, ar atrasi kažką, vis tiek turi eiti… Eiti pirmyn, ypač jei jauti, kad eiti reikia. Kelio pabaigoje liks apdovanojimas.

Miegas

Koučserfingas (nemokama nakvynė, siūloma žmonių internetu) Kinijoje labai nepopuliari, tad mes per tris savo kelionės savaites dažniausiai miegojome gamtoje.

Mūsų nakvynė per audrą: tiltelis-šventyklėlė. | Our night shelter over the storm: temple-bridge.

Mūsų nakvynė per audrą: tiltelis-šventyklėlė. | Our night shelter over the storm: temple-bridge.

Kartais atrandame itin netikėtų vietų nakvynei. Kai stovėdami ant ką tik supilto greitkelio mes supratom, kad šiandienos atstumą mes jau įveikėme, pasidairėme kur galime tiesi palapinę. Žvilgtelėję netikėton pusėn, išvydom senovinį puošnoką tiltelį, kuris pasirodo buvo šventykla – tai išdavė religiniai paveikslai ir smilkalai. Gal būtumėm statę palapinę greta, tik po žoles šmėsčiojusi gyvatė tarsi įspėjo, kad geriau palypėti kiek aukščiau ir nedrumsti vietinės faunos ramybės.

Kitą kartą vaituotojai kiek sutriko, kai mes staiga paprašėme jų sustoti, mat išvydome kalnus ir šventyklas jose. Supratome, kad čia norime miegoti. Netrukus ir jie patys atsekė pažiūrėti, ką ten mes tokio išvydom, kad taip persigalvojom. Saulei leidžiantis šventyklos maldos vėliavėles plėvesavo snieguotų kalnų fone…

Kai kada stojam prie greitkelio, ir statom palapines tiesiog ten. Tačiau net ir tokiose vietose pasitaiko kadrų it iš filmo. Tvenkinukas, it išprotėjusios kurkia varlės, o iš šalia esančios gamyklėlės garsiai skamba kinietiškas radijas. Vienuoliktą nakties jis išjungiamas, bet šeštą atsibundam su pypsiukais, žadančiais naują komunistinę ‘šviesaus rytojaus’ dieną.

Miegojom visur – šalia daržų ar kukurūzų laukų, žybsinčių jonvbaliais; pakelėse, kvepiančiose čiobreliais, ar apleistuose namuose su nukarusiais voratinkliais; ramybės oazėje prie upės ar tiesiog statybų aikštelėse.

Beieškant dramblių. | While searching for elephants.

Pakeliui į Laosą

Manėm, kad tą rytą jau pasieksim Laosą. Kol valėm dantis aikštelėje šalia džiunglių, poilsio minutei užvažiavo keletas januolių. Išgirdę mūsų keliavimo istoriją, jie pasisiūlė pametėti mus pakeliui. Kadangi patys keliavo tuo Kinijos regionu, jie sumąstė užvažiuoti į netoliese esantį – gana įžymų – dramblių rezervatą. Taigi netikėtai mes patenkam į džiunglių vidų, šalia kurių praleidom naktį. Dramblių tądien nepamatėm, bet jausmas, kad jie buvo kažkur netoliese išties įdomus. Miegoti šalia faunos – žiurkių, gyvačių, ir didesnių ar mažesnių gyvūnėlių, tampa įpročiu, nors einant į krūmus vis dar krūpteliu sujudėjus žolei.
O šįkart gavom net civilizuotai pažvelgti į džiungles iš aukštai. Lyg vaikai krykštavom susėdę į vagonėlius, mes tarsi lėtai skridom ir žvalgėmės į vešlią lapiją, lijanas, nukarusias nuo medžių. Tie jauni žmonės padovanojo mums nuostabią dovaną, ir pagalvojom, kad jei būtumėm patys įstengę įpirkti bilietus, ar būtumėm taip džiaugęsi tomis akimirkomis.

Visi seno nerimo lašai išgaravo perkeliavus Kiniją, it įveikus vieną didžiulį kąsnį žemės. Prikaupę šiltų smalsių šypsenų ir gerų veidų prisiminimų, patraukėm Laoso link. Vizą galima pasidaryti tiesiog ant sienos, tad bent jau dėl to nesijaudinom.

Diktofonas #10 – Kinija

Video #9 – Kinija