Diktofonas #15 – Aliaska

Video #15 – Havajai-Aliaska

Aliaska – susitikimas su grizlių šeima, nemokamas skrydis virš taigos ir septynių dienų gyvenimas be civilizacijos

Dažnas mūsų klausia, kokios šalys mums labiausiai patiko iki šiol. Kaip mat išskiemenuodavome ‘Iranas, Kinija…’ Po Aliaskos tenka perstumdyti labiausiai patikusių kraštų sąrašiuką. Aliaska – laukinis kraštas. Mylių mylias gali važiuoti miškais ir kloniais, o namų kaip nėra taip nėra. Į šią vietą jau norisi sugrįžti dar jos nepalikus. Užsimerkus iškyla spalvoti Daltono kelio kloniai ir kalvos, laukiniai žvėrys, taiga matyta iš viršaus, o burnoje – raudonosios laišišos skonis.

Ankoražas – pirmosios pamokos apie laukinę gamtą ir pipirinis balionėlis prieš lokius už 50$

Ko gero pats lengviausias oreantavimąsis mieste. A.. B.. C gatvė.. D.. | I guess the easiest city navigation ever. A.. B.. C street.. D..

Į vieną gausiausių miestų Aliaskoje – jei galima apskritai kalbėti apie žmonių gausą šiuose kraštuose – atskridome iš Havajų. Oro uoste už stiklo mus iškart pasitinka grizlio, vilko ir bebro albinoso iškamšos. Kol jos žiūri į tave per atstumą, ramu. Jau pradeda kutenti padus ar kažkur paširdžiuos, nes teks išeiti į laukinę gamtą, ir visai įmanoma, kad kelią gali pastoti vienas iš šių gražaus kailio ir visai malonaus snukio, bet nenuspėjamo charakterio savininkų. Ankoraže iškart nukulniuojame į informacijos centrą. Mus domina viskas – nuo gražiausių vietų iki saugumo klausimų.
‘Oo, Aliaskoje jei išklysi iš kelio ir pasitempsi koją, gali taip ir galą gauti’ gąsdina mus apsauginis, išklausęs mūsų trumpą istorijos ataskaitą. ‘Žmonių aplink nėra, mobilaus ryšio irgi žinoma nėra’. Centre smulkiai išklausinėjame apie meškas, vilkus, briedžius, ir uogas. Taigi keletas patarimų tiems, kurie ketina keliauti į tokius laukinius kraštus.

Meškos

Nusileidus Aliaskoje oro uoste mus pasitiko grizlis. Draugiškas. | After landing in Alaska airport a grizzly met us. Friendly one.

Aliaskoje gali susitikti su trijų spalvų lokiais, ir pagal ją gali nuspręsti, kaip elgtis. Tačiau viena yra aišku, nuo jų bėgti negali, ir neapsimoka. Jos gali greit perplaukti upes, lipti medžiais ir pasiekti bent 50km per valandą. Rudosios meškos su kuprele, arba grizliai, nemedžioja žmonių. Jei negąsdintum juodųjų meškų, jos šiaip irgi prie tavęs nekibtų. Baltieji lokiai, kad ir kaip jie pūkuotai ir švelniai atrodytų, žmogui yra pavojingiausi, ir be ginklo jų teritorijoje geriau nė nevaikščioti, nes žmones jie medžiotų.
Vaikščiojant atvirose vietose, palei upes, greičiausiai pamatyti galimą grizlį, o miškingose teritorijose – juodąją mešką. Bet kokiu atveju, einant viena ar kita teritorija geriausiai šūkalioti, garsiai kalbėti ar dainuoti. Šiaip meškos yra bailios, ir jei iš anksto įspėtos, maus į krūmus. Jei jas nustebinsi, jos ginsis. Ir štai tada jau reikia žiūrėti, ką darai. Matant grizlius jau iš tolo reikia ‘apsimesti dideliais’ – lėtai trauktis atgal mojuojant iškeltas rankas ir garsiai rėkti. Jei einate grupe, pavojaus tikimybė smarkiai sumažėja. Greičiausiai meška patrauks savu keliu. Jei vis tik ji puls, reikia gultis ant žemės ir susiriesti į kamuolį, apsaugoti pažeidžiamiausias vietas ir stengtis nejudėti. Kuprinę geriausiai palikti ant nugaros, nes taip ją apsaugosite.
Jei puola juodoji meška, teks gintis ir kautis iki galo, ir jokiu būdu nereikia apsimesti negyvu. Į Aliaskos laukymes žmonės pasiima ‘bear spray’ – tai dujų balionėlis, kuriuo galima apsiginti nuo meškų. Jis pakankamai stiprios konsistencijos, nes paprastas dujų balionėlis nesuveiktų.
Naktį meškos gali ateiti pašniukštinėti jūsų maisto. Dėl to geriausiai jį laikyti atskirai nuo palapinės. Denalio nacionaliniame parke jums duos stipraus plastiko konteinerius, į kuriuos galėsite įsidėti ne tik maistą, bet ir higienos priemones, mat visa, kas kvepia, masina šiuos gyvūnus. Prisiklausėme net tokių istorijų, kaip kad užkabinus aukštai ant medžio kuprinę su maistu, grizlė ateidavo nusikabinti jos, ir tiek jau savo nuosavybės šeimininkas tepamatė.

Kiti gyvūnai

Ir kalnų ožys netoli. Deja, niekur gyvo jo taip ir nepamatėme per ko ne tris savaites Aliaskoje. | And the mountain goat was near. Though, we didn't see one over the next three days.

Šiaip vilkų visi pataria nebijoti, nes šiuos gyvūnus pamatyti yra privilegija. Kita vertus, jei kartais jie pultų, tektų gintis lazdomis.
Anot žinovų, briedžių reikia privengti, mat šie didžiuliai gyvūnai gali ant tavęs užlipti ir sutrypti. Ypač jei jo ausys nusisukusios į galą, reiškia jis pyksta. Tad geriausiai nuo jo bėgti. Kadangi briedžiai ne plėšrūnai, jie neturi instinkto vytis.

Kad galėtumėme labiau pažinti Aliaskos uogas, kurių rugpjūčio mėnesį yra labai daug, nusipirkome mažą knygutę. Šiaurės Amerikoje, o ypač Aliaskoje, uogų gausu, ir gaila, jei neparagautumėme sultingųjų arbūzo uogų ar gausiai visur augančių juodujų uogų. Mėlynes atpažįstame puikiai, tačiau jos tikrai ne vienintelės šiuose kraštuose.

Lėktuvėliu virš Aliaskos

Karolis, Josh, Evelina.

Išvažiavus iš Ankoražo, mums sustoja kuklus amerikietis Džošas. Kaip ir daugelis vietinių istorijų prasideda ‘atvažiavau aplankyti draugo, įsimylėjau Aliaską, ir pasilikau gyvneti’. Džošas – pilotas, tad visai netikėtai neužilgo jis kukliai pasiūlo ‘jei turite laiko, galiu jus paskraidinti’. Atvipo lūpos. Atrodo, kad kas nors perskaitė slaptą svajonę ir tiesiog šiuo vienu sakiniu išgrojo.
Mėlynas lėktuviukas ant pievos jau laukė savo šeimininko. Pritūpęs prie miško, jis atrodė vos vos sutalpins pilotą ir jo svečią. Skrisime pasikeisdami. Netrukus abu virš nerealios gamtos paskraidinami bent po pusantros valandos. Kur kas daugiau, Džošas buvo toks malonus, kad net gi leido mums patiems paragauti piloto duonos. Valdyti tokį lėktuvėlį regis ne taip jau sunku, tačiau reikia vis tiek žinoti daug detalių, stebėti prietaisus, vėją. Ir stebėtis gamta.

Ore. | In the air.

Antra mūsų kelionės diena, o mes jau be žado stebim taigos miškus, seklias ar sraunias upes, skraidančius erelius ar besiganančius gyvūnus, ir į aukštį besistiebiančius kalnus. Besileidžianti saulė atsispindi ežeruose, o mes nardome visai prie pat vandens ar net po tiltu, visai šalia kalnų keterų ar sukame ratus aplink krioklį. Širdis kiek dreba iš susijaudinimo, nesvarbu mindant pedalus ar judinant vairą, o kartais tiesiog bandant užfiksuoti tą sunkiai aprašomą gamtą. Iš susijaudinimo telieka tik šūkčioti.

Baierso ežeras: dainos meškoms ir pusryčiai su mėlynėmis

Džošas mus papildomai paveža bent 50 mylių, ir mes nakvosime pirmąją naktį gamtoje. ‘Ryt iš ryto galėsite išbandyti taką, o nuo viršūnės jums atsivers ypatingi vaizdai’. Paragina – ‘dar imkit orkų’ į marinuotus agurkus panašių daržovių, Skanu.

Iki stovyklavietės reikia nueiti bent kelias mylias, o jau visai tamsu. Miškas. Ežeras šalia. O galvoje – ‘meškos’. Reikia kalbėti, patartina garsiai. Kaip tyčia, nei viena tema neateina į galvą, nors paprastai galim filosofuoti 24 valandas nesustodami. Dainos žodžiai nuskambėjus pirmai eilutei kažkodėl pasimeta tamsoje. Balsas kiek pavargsta, tačiau sustoti neišeina.

Prie Bayers ežero. | Camping at Bayers lake.

Galiausiai nusimetame kuprines nemokamame kempinge. Gerai, kiek toliau nuo stovyklavietės yra didžiulis ‘meškų’ konteineris, į kurį sudedame savo daiktus, taigi smalsūs gyvūnai neturėtų trikdyti šiąnakt mūsų miego.
Ryte vos pramerktom akim nuėjus prie ežero, peizažas vertas mažų mažiausiai išsižiojimo. Vandens veidrodis nepriekaištingai atspindi gilios žalios spalvos juostą ir debesėliais apsikaišiusius kalnus. O! Pašoka žuvis, veidrodis suraibuliuoja. Nurimsta. Tyla.

Palikę savo nugarinius namučius konteineryje išsiruošiame į pažadėto grožio kalnus. Vakar praidainuotas balsas, šiandien tenka tik pakaitomis šūkalioti. Takas veda aukštyn, peizažas platėja. Ilgainiui medžių mažėja, kol telieka tik plikos uolos. Pagaunam save nuklystant į Škotijos kalnus. Lyg kas būtų juos išdidinęs, paįvairinęs, atbogino juos čia, į Aliaską. Kelias aukštyn užtrunka bent kelias valandas. Užlendam už uolos, kad šelmis vėjas neprapūstų, o patys sukertam šokoladukus ir sumuštinukus su sūriu, užsikerdami karštu vandeniu. Jau nuo kelionių po Britanijos kalvas suvokiam, kaip tokie paprasti dalykai gali būti beprotiškai skanūs.
Pradeda lyti, ir mes turim leistis žemyn. Pakeliui iesiog ant kelio veržte veržiasi mėlynės ir arbūzinės uogos. Įkrentam į mėlynyną, ir nepasijudinam, kol nepripildom pilvų ir termosiukų. Pusryčiams turėsim avižinės košės su medumi ir mėlynėmis. Apie pusryčius pradedame svajoti jau dabar.

Jau traukiant link kelio pradeda pilti taip, kad jau jaučiam savo deja į peršlampamas pavirtusiomis striukėmis ir gerokai įmirkusiais batais. Ant kelio nė gyvos dvasios. Kelios mašinos pravažiuoja nė nepastebėdamos peršlapusių pakeleivių. Po geros valandos sustoja aliaskietis. Karolis eina į pikapo bagažinę, o į kompaniją jam ateina šeiminko šuo. Kitas šunelis šildo mane vėsioje kabinoje. Vaizdai gražūs, tik tas nelemtas drebulys. Sustojame degalinėje, ir čia mūsų vairuotojo stotelė. Mes it pamišę įbėgam į šiltą patalpą ir išgeriam po du karšto šokolado puodukus. Maloni šiluma perbėga kūnu. Dar kiek pastoviniavę, einam lauk skubiai statytis palapinės, rengtis sausais drabužiais ir gultis į šiltutėlius miegmaišius.

Denalio nacionalinis parkas – susitikimas su meškomis

Evelina

Denaliu, anot vietinių atapaskų ‘Didžiuoju’, pavadinta aukščiausio Šiaurės Amerikos viršūnė. Vėliau ji buvo pervadinta senatoriaus (dar vėliau prezidento) Mckinlio vardu. Tai 6 milijonų akrų plotas, padalintas į 87 vienetus. Parkas išlikęs toks pats, kaip ir prieš 80 metų, mat žmonės gerbdami laukinę gamtą, išsaugojo, tad mes galim matyti ją tokią, kokią matė šios žemės protėviai. Šiuose kraštuose gyvena ir vietiniai atabaskai, kurie nors ir žvejoja ar medžioja, uogauja ar renka augalus, labai prižiūri gamtą. Čia nėra takų, tad keliausite tikrai laukiniais kraštais. Čia galima pamatyti grizlių, karibu, Dol avių, vilkų, briedžių ar arktinių voveraičių. Gamta daugiausiai tundra ir taiga: nykštukiniai krūmai, mėlynės, samanos ir kerpės, maumedžiai, gluosniai ir alksniai.

Norint keliauti laukine Denalio gamta, reikia gauti ‘backcountry’ leidimus. Jie nemokami, tereikia reindžeriams nurodyti, į kokias teritorijos dalis ketini keliauti ir jose stovklauti. Bilieto septynioms dienoms kaina – 10 dolerių. Atėję pas reindžerius drąsiai išrėžiame ‘eisime į parką septynioms dienoms’. Kiek nustebę reindžeriai paklausia, kur norėtumėme keliauti. Mat visa teritorija padalinta į bent aštuoniasdešimt vienetų, ir kai kuriose gali būti neribotai stovyklautojų, o kai kur leidžiama vos vienas kitas. Kai atkeliauji patirti laukinės gamtos, mažiausiai nori sutikti žmones. Juk nuo to čia ir bėgi.

Antroji žygio diena. | Second day of walking.

Išsirenkame tris vienetus, gauname didžiulius konteinrius, skirtus 7-10 dienų išvykoms. Suslegiame visus daiktus, ir pametėti žalių (nemokamų) autobusų iki mūsų kelionės pradžios, pradedame savo septynių dienų laukinį gyvenimą.
Išspjautiems iš saugaus autobuso į laukymę, nors ir ypatingo grožio, kiek neramu. Tuoj pat pradedame savo grandininį šūkaliojimą. Spalvos žada netolimą rudenį. Tolstame nuo kelio, pradinis jaudulys po trupinį garuoja, ir jau tuoj tuoj pradėsim jausti stiprėjantį ryšį su gamta.

Keliaujant net ne takais per tokius laukinius kraštus geriau jau pažinti žemėlapį. Jis mums pasufleruoja, kur reiks brist per pelkynus, kuri kalnų perėja mūsų jėgoms. Apibendrinant visą mūsų kelionę per laukymę reiškė skausmingą brovimąsi pro krūmus, minkštą, bet varginantį klibinkščiavimą per samanas ir kerpes, šlampančius batus brendant per pelkes, kopimą į kalnus ir leidimąsi į slėnius, bridimą per upes, o galiausiai einant tvirtu akmenėtu pavasariais patvinstančiu upės dugnu. Iš ryto tolumoje matome briedį, ir tikimės, kad jo einant mūsų numatytu keliu nesusitiksime. Kitą rytą pro mūsų laikinus namus praeina karibu šeima, iš po kojų spėja pabėgi arktinė voveraitė. Vis tik mūsų laukinio gyvenimo kulminacija buvo susitikimas su grizlių šeima. Šis epizodas galbūt vertas keleto sakinių.

Kulniuojame mes slėniu, šūkčiojame savo ‘o o!’ ar ‘hello!’. Ir staiga matau mešką su dviem meškiukais žiūrint tiesiai į mus. Meškučiai smalsiai apžiūrinėja ateinančiuosius, nieko nesibaido, aukščiau kelia galvą, uosto orą. Mama žiūri kiek aršiai, pasiruošus ginti mažylius, jei tik kas bandys juos nuskriausti. Karolis kaip niekur nieko traukia tolyn, mat jis nusileidęs į daubą, nė nemato, kad grėsmingai artinasi prie grizlių šeimynos. ‘Karolis, lokiai!’ Karolis bando traukti nepaklusniai it tyčia užstrigusį dujų balionėlį ir lėtai traukiasi atgal, mat 20 metrų atstumas yra kur kas per mažas nei turėtumėme laikytis. Kai jis atsitraukia, mes drauge iškėlę lazdas, jas mosuodami rėkiam kiek įstengdami, ir po truputį traukiamės atgal. Grizlė iš pradžių dar ketina eiti mūsų link, juolab kad vienas mažylių dar labai smalsiai ketino artintis prie tų nepažįstamųjų, bet paskui apsisuka ir vis trys nukiūtina į kitą pusę. Visa laimė, kad ne į tą, kurią mums reikėjo toliau traukti link kelio, mat tokiu atveju reiktų keisti maršrutą.

Milžiniškos mėlynės mus lydėjo kiekvieną dieną. | Massive blueberries were everywhere we walked.

Kojos vis dar drebėjo. Karolis spėjo nufotografuoti betolstančius žvėris. Galų gale atgavom kvapą. Lyg ir juokas atsirado. Lyg ir apsikeitėm pora sakinių. Bet į mus spoksantys grizliai dar visą dieną sėdėjo mūsų galvose.
Kurį laiką sėdėjo galvoje ir kitas faktas. Kaip tik tą dieną (sužinojom tik sugrįžę) pirmąjį kartą parke grizlis sudraskė žmogų. Iš velioni fotografijų galima numanyti, kad šis užuot traukęsis atgal nuo ramiai uogaujančio žvėries, bandė jo naktrybę fotoaparatu. Grizlis pasitaikė negailestingas amerikiečiui, ir šis tapo mirtina auka. Dar kelias dienas sutikti vairuotojai kalbėjo apie šį nutikimą parke.

Žaibiškai ateinantis ir išeinantis ruduo Denalyje, kaip ir visoje Aliaskoje yra stebinančiai žavus. Taiga iškaišyta nykštukiniais beržais ir melsvosiomis eglėmis, mėlynių krūmais ir kiti bent kokius lapelius turintys augalai staiga persidažo ryškiomis gelsvomis rausvomis spalvomis. Einam atvira laukyme, ir akys raibsta. Kai kur atrandame briedžio ar elnio ragus, ar net lokio kaukolę. O kad meškos jau čia keliauta, gali atspėti iš fekalijų, prisotintų uogomis. Kaip ir mes, meškos mėgsta mėlynes ar juodąsias uogas.

Sraunios upės blizga saulėje, bet geriau jau per jas bristi atsargiai. Mums tenka tik keletas negilių brastų. Ne kartą srovė įmurkdė keliautojus savo vendenyse, o sunkus bagažas gali būti ir mirties priežastis.

Tos septynios dienos buvo ypatinga patirtis. Žodžiu ypatinga sumažinom visą tą laukiniškumą, nepakartojamą grožį, baimes, sunkumus. Apie tai kalbėti nereikia. ‘Tai’ reikia patirti.

Ferbanksas – pakeliui į šiaurę

Mus pavežęs ir netikėtai į namus pasivadinęs Fairbanks miestelio gyventojas. | One Fairbanks town resident offered us a place to sleep at his house.

Sumąstėm keliauti į šiaurę, tad po laukinio gyvenimo nutarėm apsistoti kelias dienas Ferbankse. Mums sustoja Artas, amerikietis, kaip ir daugelis kitų susigundęs žmonių nepertekliumi ir ypatinga gamta. Pats nemažai keliavęs, smalsiai klausėsi mūsų istorijos. Išsiskyrėm kažkaip greitai, ir net nespėjom įteikti savo blogo adreso. Jau kitą rytą, gauname žinutę per koučserfingo puslapį (www.couchsurfing.com), kad jis kviečia savo pagautos lašišos pietų. Tą popietę ne tik kertam raudonąją lašišą (apie jokias spalvas anksčiau nė nenumanėm), bet ir kalbamės su vietiniais apie medžioles, gyvūnus ir tai, kuo gyvena vietiniai aliaskiečiai. Po to apsinakvojam pas koučserferę Breną ir Deivydą, šlamščiam jų bičių medų, kol jie numarina biteles žiemai (jos aliaskiniam šalty neišgyventų).
Po savaitės, pakeliui iš poliarinio rato, apsistojam vėl pas Artą, vėl gardžiuojamės jo sugauta lašiša ir namine duona, o ryte švarūs keliaujame tolyn. Bet prieš tai, nuokrypis į poliarinį ratą.

Koldfutas – už poliarinio rato

Šūnys rogėms. | Sled dogs.

Į Prudou bėjų, patį šiauriausią įmanomą tašką keliauti atsisakome – tam, kad pamatytum Arkties vandenyną, tektų sumokėti turui 50 $. Tad mes nutranzuojame tik iki Koldfuto, bet aiškiai kertam poliarinį ratą. Už Koldfuto žmonės tegyvena retai. Apskritai, šiuo keliu daugiausiai kursuoja dideli sunkvežimiai, mat šiaurėje – tik naftos įmonės. Ir dar smalsūs keliautojai. Išlaukę keturias valandas sangkryžoje, kurioje tik miškai ir miškai, galiausiai sulaukiame ‘savo vairuotojo’ kaip kartais vadiname. Kori su savo drauge dirba virėju Koldfute, ten, kur žiemą telieka vos 10 žmonių. Jau kai pasiekiame mūsų šiauriausią tašką, lietus pliaupia negailestingai, tad Kori pasiūlo negyvenamą vagonėlį, sakydamas ‘ak, jums ten tikriausiai nepatiks, mat daug dulkių’. Atveriame duris, o ten net balta paklodė ant lovos. Tikri namai namučiai. Mes tuoj įsikuriame bent kelioms naktims.
Vakare einame susitikti su Heidi Shoppenhurst, vietinie reindžere, gimusia, augusia, o dabar ir su vaikais gyvenančia ten, kur saulė kelias žiemos naktis net nepakyla, o vasarą nenusileidžia. Ji pasakoja apie ilgais žiemos mėnesiais pasivaikščiojimus šaltyje ir tyloje, o vasarą skubiai verdamas uogienes, medžioklę ir statomus namus – tiek daug reikia atlikt per tokią trumpą vasarą.

77. Kelyje atgal į pietus link Fairbanks. | On the way back to the south to Fairbanks.

Iš Koldfuto per Ferbanksą galiausiai keliaujame Kanados link. Išmintingasis juodaodis smalsiai klausinėja apie Lietuvą, ir atvirai dalinasi savo gyvenimo istorija. Jis – nevedęs, bet draugavo su eskime jau kuris laikas, ir turėjo kelis vaikus. Santykiai nesusiklostė, tačiau jis pergyvena dėl eskimų kaimelyje nieko veikt neturinčių savo vaikų, mat ten ‘nieko iš jų nebus’. Jau ne vieno klausinėjom, kaip gi gyvena čionykščiai eskimai ar atapaskai, ar kitų vietinių genčių žmonės. Skausmingai. Vyriausybė duodama jiems maisto ir drabužį, o dar ir vieną kitą pinigą, neskatina jų dirbti. O be darbo žmogus ieško kokių nors iš kelio vedančių užsiėmimų, kaip alkoholis ar narkotikai. Tad nieko nuostabaus, kad kaimeliuose daug smurto ir nuskaltimų.

‘Mačiau tranzuotojus stovinčius net po kelias dienas’ prigąsdino mus pietumis pavaišinęs vairuotojas. O mes vos už 15 minučių sustabdome amerikietį, keliaujantį iš Aliaskos į žemesniąsias valstijas (‘lower 48′ kaip jie vadina likusias Valstijas). Jau tąnakt kertame Kanados sieną, bet apie nuotykius vėliau.

Praktiniai patarimai

Vizos
Jau praeitame straipsnyje apie Havajus rašėme apie vizas į JAV.
Į JAV keliaujant vizos nebereikia, tik reikia užpildyti ir gausi waiver leidimą. Kartais patvirtinimas ateina iškart, o kartais reikia palaukti kelių dienų, tačiau atsakymo elektroniniu paštu niekas neatsiunčia, tad reikia pačiam stebėti, ar teigiamas atsakymas jau atėjęs. Taip pat reikia turėti omenyje, kad iškeliavimas iš JAV į Kanadą, Karibus ar Meksiką, neatnaujina Waiver vizos, tad jūsų kelionė Šiaurės Amerikoje neturėtų užsitęsti daugiau nei tris mėnesius.

Anchorage

Transportas
Tranzuoti Aliaskoje labai paprasta. Stoja ne tik patys keliavę žmonės, bet net ir kokia vyresnė moteriškė baltutėliu automobiliu. Jei ketinate tranzuoti iki Prudou bėjaus (šiaurinio taško), tranzuotojai pataria nusigauti iki Hilltop kavinės, mat ten daugiausiai stoja sunkvežimių vairuotojai. Nepriklausomi (nuo kompanijų) vairuotojai gali jus paimti iki šiaurės, bet turėkite omenyje, kad pamatyti arties vandenyno nepavyks. Galima aplankyti tik Deadhorse arba Prudoe miesteliu. Jei negaila 50$, yra turų, su kuriais galėsite vandenį net ir paliesti. Anot vietinių.

Rengiamės žygiui nepaliestoje gamtoje. Maistas 9 dienoms. Kuprinės svėrė virš 40kg. | Preparing for wildernes. Food for 9 days. Backpacks weighted over 40kg.

Maistas
Jei pavyktų kur paragauti raudonosios lašišos, greičiausiai visa likusi žuvis atrodys prėska. Supermarketuose skardinėmis galima nusipirkti tik rausvosios (pink salmon), bet anot žinovų, ši pati prasčiausia lašišos rūšis. Aliaska – kiek pigesnė nei Havajai šalis, tačiau ir čia gali reikti pasispausti norint pigiai apsipirkti. Tačiau apsukriesiems visada pasiseks. ‘Wallmart’ prekybos centras gal ir nėra pats teisingiausias savo darbuotojams (tiems, kurie už teisingą prekybą siūlome Fred Meyers tinlą), tačiau ten galima atrasti įperkamų skardinių, makaronų, lešių, vaisių, medaus.

Higiena

Aliaskos upės šaltos, kad net dantis užgelia, bet jose nusimaudyti – tikras iššūkis,