Kenija – su šautuvu per dykumą, hienos ir masajus krikštijantis kunigas

gegužės 16, 2013 • LT • pagal
0 Komentarų

Paliekam išprotėjusių vairuotojų ir įspūdingos gamtos šalį, ir keliausim ten, kur žmonės mus įspėjo nesitikėti pernelyg didelio draugiškumo. Na, bet kadangi dažnai tranzavimas atskleidžia netikėtas šalies klostes, tad bandysim ir šįkart užmatyti ką nors netikėto.

Tėvas Renato – gėriau ir kraujo

Gatvės vaizdas Kenijoje. Masai genties žmonės. Kas dantis krapšto, kas šunis glosto, kas kopūstus pardavinėja. | Street view. Masai men. Some are chatting, some picking their teeth while some are selling some vegetables.

Gauti Kenijos vizą lygiai taip pat paprasta kaip ir Tanzanijos, todėl netruko nė ketvirčio valandos, kai mes jau žingsniuojame keliu. Tanzanijos grožis užkrečiamas kaip gripas, persidavė ir Kenijai. Ne veltui matyt tai dar viena tų gausiai lankomų Afrikos šalių, garsėjančių parkais, kur smėlio spalvos drabužiais ir dubenėlio formos kepuraitėmis džentelmenai skaičiuoja kokie žvėrys pakliūna į jų ‘jau matyta’ sąrašėlį. Mes tai jau kaip ne viso svieto turistai, atkankam čia lietingajam sezonui įsisiūbuojant, kai nė Kenijos kalno nesimato, nes šis kaip ir Kilimandžaras įsikniaubęs į debesis. Ir ko mes čia trainiojamės tokiu nesezonu?

Pirmasis mūsų visureigis, kiek nustebęs, ko čia mes ne autobusais važinėjam, o stabdom ramiai sau riedančias mašinas, atbogina mus iki policijos posto, tegul jie tvarkosi su netikėtais baltaisiais, kurie net už kelią užsimokėti neišgali. Policininkai surauktais veidais klauso mūsų dėstomos neįtikėtinos jiems istorijos apie kelionę per kelis kontinentus. ‚O tai kodėl ne autobusais? Pas mus Kenijoje visi už kelią moka. Jūs ką pinigų neturit?‘ įdėmiai mus apžiūri.‚Na kaip, turime, tačiau čia kaip iššūkis, galimybė vietinius susitikti‘ mekenam. Neatrodė, kad įtikinsime juos savo senamadiško keliavimo būdo privalumais. Jau pasirengę patys kibti į kelią pėsčiomis, kolei vėl ką sustabdysime, policininkai netikėtai skėsteli ranka ir sustabdo azijietiškų bruožų vyriškį. Mes spoksom į juos, o vienas policininkų, kad pradės pilti azijiečiui apie nuostabų projektą, į kurį esame įsitraukę, kokie esame saugūs ir įdomūs pašnekovai, ir kaip vairuotojui bus smagu kartu keliauti. Nė patys taip neišgalėtumėme taip reklamuotis. Mūsų akys didžiulės, mes greitai sumetam daiktus į bagažinę, netikėtai jau pakeliui tiesiai į Nairobį.

Chat - lapus, populiarų lengvą narkotiką, kramtantys draugiški vietiniai, siūlę pavaišinti mus kupranugarių pienu. | Chat leaves - very popular drug here - chewing friendly locals.

Renato, arba kaip vėliau sužinome, tėvas Renato, čia misionierius. Filipinietis, nors vietiniams jis čia greičiau jau kiniečių inžinierius, juk jie čia stebukladariai labiau nei kunigai – pasienyje dirba su masajų žmonėmis, kviečiantis juos naujam tikėjimui. Savo klausimais tik gundom jį kuo daugiau išsipasakoti apie savo sunkumus ir darbus.

Masajai – viena iš tų populiariųjų genčių, kur tikriausiai ir daug nežinantis apie Afriką, yra girdėjęs šios genties pavadinimą. Anksčiau karinga gentis, kurios rausvomis ar kitokių spalvų skaromis persimetusius ypač lieso kūno sudėjimo vyriškius dabar dažniausiai matai beganančius gyvulius dykumoje ar juos pardavinėjančius masajų turguose. Jie regis neprarado dar savo gyvenimo būdo. Įdomu tai, kad jų atsiskyrėliškumas nuo kitų civilizuotųjų Afrikos genčių, netgi palieka juos atsparesniais ŽIV virusui. Deja, jau ir dabar keli gentainiai nukakę į miestą ir matys gerokai pasilinksminę, palikimu pasidalina su kitais saviškiais. Tačiau lyginant su visa Kenija, procentas nedidelis.

Vietinių namai iš medžio ir įvairiausių medžiagų - kartono, plastikinių maišelių ir pan. | Local hoses from tree branches and other various materials - paper, plastic bags, old clothes etc.

‚O kodėl norite juos kviesti į krikščionišką tikėjimą?‘ tėvas Renato vairuodamas švarų automobilį susimąsto. ‚Jų tikėjimas yra labai konkretus. Jie tiki medžiais, kalnais. O mes juos kviečiame tą patirtį išplėsti‘ sako jis. Tačiau ne visi masajai aktyviai jungiasi į krikščioniškas gretas. Ypač vyrai tai laiko moteriškių ir vaikų užsiėmimu, tad veikiau jau jie užsiims rimtais darbais. Tėvas Renato gudrauja. Nufotografavęs kokį gyvulius beganantį masajų, jis nuotrauką įkelia į prezentacijas, o šias rodo vietiniams gyventojams. O kam gi nesmalsu save pamatyti ant balto ekrano. Tad ir susigundo žiūrėk vienas kitas. Be to, Renato įpina į krikščioniškus papročius ir vietinių ritualų. Per vestuves pavyzdžiui jis ne tik švęstą vandenį šlaksto, bet ir pieną su krauju. Kraujo ir pats yra ragavęs, juk negali nuliūdinti į svečius pakvietusių šeimininkų. Su vietiniais jis ir bažnyčią ar vaikų darželį stato, masajų kalbą greitai pramoko, ir jaučiasi čia jis puikiai.


Nairobis: istorijos iš Somalio

Nairobyje laukia užduotis – gauti Etiopijos vizą, nes be jos mums nė iš vietos tolyn. Žmonės kalba, kad tai nelengvas darbas. Nepabandęs nesužinosi, taigi pasilikę keletui dienų pas Waqas, mūsų naują šeimininką, mes žingsniuojam tiesiai Etiopijos ambasadą.

Ambasada kvepia kava. Koptišku kryžiuku ištatuiruota kakta konsulė iš pradžių žiūri į mus nepatikliai. ‚Parodykite kitas Afrikos vizas. Aha, keliaujate per Afriką. Tai į Sudaną ir Egiptą žadate važiuoti‘. Toks mūsų tikslas jai pasirodė visai patikimas, tad kelios valandos ir mes jau vizą turime savo rankose.

Waqas

Waqas – mūsų šeimininkas Nairobyje yra Mančesteryje augęs pakistanietis. Kenijoje apsigyvenęs jis tik laikinai. Nevyriausybinės organizacijos darbuotojas čia Somalio reikalais, važiuodamas į tą konfliktų ir bado draskomą šalį, kurios tik vardą išgirdus ne vienam šiaušias plaukai. Ir pats jis besidarbuodamas ten turi turėti nuolatinę apsaugą, tačiau galėjo pasidalinti bent keliomis nuotrupomis iš to krašto. Kelių klanų nesutarimai, palikę šalį be vyriausybės, vargina nuolatiniais susirėmimais. Kažkada buvę gražios vilos prie jūros dabar tėra griuvėsiai, o kelios kartos užaugo neragaudamos karčių mokslo šaknų.

Waqas bene labiausiai mūsų kelione susidomėjęs CS (koučserfingo) bičiulis. Jis net į savo užrašų knygelę užsirašinėjo mūsų patirtis, ir nuolat degė naujais klausimais. Nieko nuostabaus, jam pačiam teko pereiti panašią keliavimo patirtį, kai tranzavo per Pietų Ameriką, kai ieškojo nakvynės miestuose ir kaimuose. Jo patirtis iki skausmo pažįstama. Tik jam kartkartėmis yra kur kas sunkiau. Nors jis musulmonas, ir atrodo mečečių durys galėtų būti atvertos savam keliautojui, vis tik ir jam ne taip jau paprasta. Jis musulmonas pakistanietis iš Didžiosios Britanijos, reiškia, jis atitinka idealiai visus teroristo kriterijus. Taigi, net kelios mečetės užtrenkia jam duris, nes jis nepatikimas. Waqas juos supranta, nes galų gale iš kur jie žino, kas aš toks. Ir pats keliavęs tik su trupiniu kelioms dienoms, puikiai žino paprasto keliavimo kasdienybę. Tačiau negali atsistebėti, kiek nuostabių žmonių sutiko savo kelyje. Taigi pradėjęs kelionę autobusais ir pasibaigus pinigams tęsus ją paprastuoju stiliumi, visai nepasigailėjo, kad teko išgyventi tai. Dabar jis su pavydu ir vidiniu džiaugsmu klausėsi mūsų istorijų, kaip mes kelionėje pasikeitėme, kaip tai formavo mūsų charakterį. Apie tuos vidinius atradimus tikriausiai teks atskirą istoriją rašyti, nes per tas kelias dienas gerokai spėjom savo vidinius užkaborius pravėdinti, ir sudėlioti patirties daleles į prasmingą giją.

Nanyuki – grįžtantys namo kenijiečiai

Nuo Nairobio iki Nanyuki mūsų kelionė klojosi sparčiai ir paprastai, kaip ir visoje iki šiol mūsų afrikinėje istorijoje. Subsacharinėje Afrikoje tranzuoti kur kas lengviau nei sakykim Pietų Amerikoje, o ir jautiesi kur kas saugesnis. Nanyuki, kur britų kariai praktikuojasi (čia yra jų treniruočių bazė) ir padeda bendruomenei (už tai kenijiečiai labai juos myli), vakare jie linksminasi sakytum labai jau britiškame bare. Šiaip jau vakariniai tokie užsiėmimai mūsų nei stebina nei linksmina, mums kur kas smagiau gamtoj po akmenis karstytis nei stebėti girtėjančius veidus, tad net ir pakviesti Terezos apsilankyti viename TŲ barų, mes ten ilgai neužsibūnam.

Ketvirtą kartą kertame ekvatorių. | Crossing the equator for the fourth time.

Tereza – kenijietė, sugrįžus namo po ilgų gyvenimo metų Europoje. Sakysit, ir ko gi trenktis iš pačios dangiškosios Šveicarijos į Afriką, kuri daugumos vaizduotėje nuogų užpakalių ir sulysusių veidų kraštas. Bet ji čia jaučia gyvybingumą, laisvę ir bendruomenę. Dirbanti Pasaulinės Maisto Programos skrydžių stiuardese, ji atrodė jauna savarankiška moteris. Tereza ne vienintelė tądien sutikta kenijietė, sugrįžusi namo. Džonis po ilgų metų Londone, grįžo į Keniją savo verslo vystyti. Ir čia jis jaučiasi kur kas geriau nei Europoje. Kai kitas pakeleivis vėl pradėjo savo tiradą ‘paimkite mane į Europą bent dienai‘, Džonis ironiškai prabilo. Jie mano, kad Europoje dirbti nereikia.

Danielis (taksistas) ir Greisė (polcininkė), pora kenijiečių, išgirdę mūsų istoriją, sumano pakviesti papusryčiauti. Kava ir čepačiai, ir mes jau pasirengę tolyn keliauti, kur daugumos įspėjimų, važiuojame į kiek pavojingą dalį. ‚Nepergyvenkite, atsiras kitas Danielis, kuris jus paims, esu visiškai įsitikinęs‘.

Tiesa, Danielis ne vieninteliai mus taip maloniai vaišinę sutiktieji. Nors net ir kunigas Fernando, čia gyvenęs apie dvidešimt metų, mus įspėjo tokio gerumo kaip Malavyje nesitikėti. O mes tiesa sakant patyrėme gausių vietinių dovanų. Taigi ne visa Afrika prašo, bet ir moka nuoširdžiai dalintis.

Iki Mojalės – su ginklu per žydinčią dykumą

Mus prie kelio pasitikęs dramblys. Su tokiu nesinori susidurti, tad ir mašinoje užtaisomas ginklas. | The giant elephant we saw by the road. No one would like to get in trouble with this one, therefore the gun in the car is loaded.

‚Tranzuosit ir Kenijos šiaurėje?‘ keliautojų ir vietinių su rūpesčiu užduotas klausimas suprantamas. Nuo Isiolo miesto per dykumą važiuojantys automobiliai ir sunkvežimiai čia susikaupia. Čia, sako, nereti Somalio banditų užpuolimai. ‚Šitoj daly įsitikini, kad šalyje turime AK47 (kalašnikovus)‘, porina vienas sunkvežimio vairuotojas, pats po kelių dienų trauksiantis tuo pat keliu. Dažnas su savimi turi ir apsaugą. Ne vieno keliautojo užrašuose glūdi pasakojimas, kaip banditai šaudė, kad automobilis sustotų, o šie galėtų apšvarinti keleivius. Kaip juokavo rašytojas Theroux, net ne pinigai dažnai juos domina, o batai, kuriuos avi keleiviai.

Nori nenori prieš šį kelionės etapą susimąstai ir apie tai, kad su kuprine gali tekti ir atsisveikinti. Ar likę taip kaip stovime (ir be batų) sugebėtume tęsti tolyn, kol kas tik teorinis klausimas, nes iš to, kad esame sveikai gyvai pravažiavę ir čia rašome, galima spręsti, kad yra ir sėkmingų atvejų.

Isiolo gatvėse jau siautė smėlini vėjai. Galėjai užuosti, kad artinasi dykuma. ‚Oo, sunkvežimių bus tik šiandien vakare, gal ryt‘. Nedažnas čia keliauja savo malonumui, dažniausiai vietinių kelionės yra iš reikalo. Sunkvežimių vairuotojai vieningai teigia – tai pats pavojingiausias kelias Kenijoje. Greičiausiai ir visoje rytinėje Afrikoje (jei nekalbėsime apie patį Somalį). Jūs geriau eikit ir atsipūskit kur, kol važiuos kas tuo keliu. Tiek to, mes geriau vis tiek kokio šanso palauksim. ‚O autobusais kodėl nevažiuojat?‘ Na kaip čia paaiškinti. Su autobusu viskas paprasta. Afrikoje jie gal ir nėra patys brangiausi. Tačiau pats nuotykis ir susitikimas su vietiniais žmonėmis mus visą laiką traukia, tad einam už miestelio ir prisėdam pavėsyje. Eiti būtų neprotinga.

Kupranugarių kaimenės. | Camels.

Po keleto paslaugių (net keista, Afrikoje vairuotojai neturtingesni nei kokioj Kolumbijoje, tačiau paslaugumas mūsų patirtimi kur kas ryškesnis) vairuotojų, pavežėsiančių iki artimiausio policijos posto, mums galiausiai sustoja kariškų spalvų visureigis. Jie matosi pasirengę kelionei į šiaurę. Tik brezentu dengtoje atviroje priekaboje Rendele genties karys, laikantis šautuvą. Susėdom šalia kitų dviejų keleivių ant anglių maišų, ir lyg pasirengę traukti. Įdubusių skruostų sijonuotas vyriškis, vilkintis kamufliažinius kiek apdriskusius marškinius ir kiek patįsusiomis skylėtomis ausimis automobilį (gal ir mus jame) saugos nuo galimų pavojų.

Prasidėjusi dykuma dėl lietingojo laikotarpio neatrodo nuvargusi, atvirkščiai, atsigavusi ir maitinanti. Susidariusiose balose retų kaimelių gyventojos įnirtingai skalbė spalvingus drabužius ir džiovė juos ant krūmų saulės atokaitoje. Tolumoje uolėti kalnai stebi mus iš tolo. Perskaitytos bauginančios istorijos kada ne kada išlenda iš atminties ir pertraukia ramų gamtos stebėjimą. ‚Jie‘ gali bet kada išlįsti iš krūmų ir šaudyti be gailesčio. Tokia mintis skubiai nuvejama, keliaujame tolyn. Iš krūmų išlenda tik raudonoje žemėje išsivoliojęs dramblys, siūbuodamas savo straublį ir stebėdamas, reiks čia pulti svetimuosius.

Kelyje link Etiopijos automobilyje reikalinga apsauga, nes pasitaiko iš Somalio kilusių banditų, Sifta. | On the road towards Ethiopia some protection is always good as there are some Somalian Bandits called Sifta.

Daugiausia šiame regione gyvena Rendele ir Samburu genčių žmonės. Kaip ir masajai, jie vis dar išlaikė savo kultūrą – gyvenimo būdą dykumoje ganant gyvulius, gausius moterų papuošalus, vyrų kuklius aprėdus. Čia nebe Nairobis, nebesimato praeito amžiaus pradžios madų klyksmo, kai moterys rengiasi tvarkingais senamadiškais kostiumėliais, o vyrų maršikiniai baltučiai. Čia net ir vyrai rengiasi raštuotais sijonais ir gano gyvulius, stoviniuoja plepėdami ar tiesiog išdidžiai žingsniuoja po kaimus, o moterys susėdusios ant žemės dirbinėja smulkius darbus, veria papuošalus.

Ar stebina mus toks egzotika? Po kultūrų išraiškomis per drabužius ir ritualus, galbūt deja mes įžvelgiame paprastus žmones, kurie kasdien gyvena gyvenimą panašiai kaip ir Kinijos pietuose karoliukais pasidabinusios moterys ar Panamos salose visad dailiai pasirėdžiusios raštuotos indėnės ar didmiestyje pyragus rikiuojanti kepėja. Nors ir pirmu žvilgsniu vis dar aplanko netikėtumas, nuostaba, galbūt net vidinis ar išorinis aiktelėjimas, tačiau suvoki, kad žmogaus prigimtis nė kiek nesiskiria nuo kito kontinento gyventojų. Galbūt tik kaip šešėlis perbėga nerimas, kad kada nors kokia nors vyriausybė suvarys ir juos į miestų getus, ir jie praras savo puošnumą ir laisvę dykumoje. Ir jiems patiems greičiausiai tik į gera būtų, kad nesusirgtų vakarietišku gyvenimo kokybės gerinimu.

Ne kultūriniu nihilizmu susirgome, o tiesiog pradedame užčiuopti bendrą žmogišką būtį, nesvarbu kokiomis spalvomis, dainomis ar ritualais viena nuo kitos išsiskiriančia. Suvoki, kokią mažą dalelę užima pasaulyje mūsų lietuviška kalba ir kultūra.

Mersabit – hienų lopšinės besiklausant

Kiniečių tiesiamas kelio asfaltas baigiasi, prasideda jojimas duobėmis. Toks jis išliks dar keturis šimtus kilometrų, iki pat Etiopijos sienos. Po kelių dienų laigymo per duobes, nugaros ir rankų raumenys (laikais stipriai įsitvėrus, kad kartais galva nesitrenktum į geležinius visureigio stogo balkius, ir kad ramiau nusėstum ant anglių maišų) kaip po gero sporto. Triukšmas, tratėjimas, dulkės nė kiek nesustabdo tos pačios genties kaip automobilį saugantis karys, pakeleivių plepėjimo.

Kiniečių statomas kelias į Etiopiją - nepabaigtas ir nežinia ar kada bus užbaigtas. | The chinese are making the road here, but who knows how many decades it will take them to finish it.

Pokalbio eigoje paaiškėja ir jo motyvai pasakoti apie vietinę kultūrą. ‚O mano seseriai‘ – parodo skara apsidengusią gražią merginą – ‚neišeitų kokios stipendijos? Ji galėtų jus pakviesti atsigerti pieno. O man neišeitų žmonos Europoje surasti?‘ jis matai turi visą pageidavimų sąrašą. ‚Moterys Europoje valgyt nedaro, jos dirba‘ nukerta Karolis. ‚Kaip valgyt nedaro?‘ su siaubu klausia smalsuolis ir net piktokai dėbteli į mane. Juk aš matyt viena tų egzempliorių, kurios nedarytų vyrui valgyt. ‚Na čia tai jau nesąmonė‘ dar bent dešimt minučių šis negalėjo patikėti tokia neteisinga europine kultūra. ‚Galų gale, kodėl nevažiuoti dirbti į Nairobį, kam ta Europa?‘ klausiam. ‚Juk ten daugiaaukščiai, darbo galimybės‘. ‚Matot, Nairobyje gyventi sunku. Na taip, ten reikia dirbti‘. O Europoje matyt dirbti nereikia. Matyt čia pinigus kaip mango derlių nusiraškai.
Mūsų pokalbiai su tokiais prašančiais bendrakeleiviais ar praeiviais matyt darosi ironiškesni. Bet tai jau kur kas geriau nei pykti. Na ką darysi, kad taip mąsto, bet mes į pinkles ar ant vandens rašytus pažadus tikrai nesinersime. Tegul žino, kad yra ir kitokio plauko europiečių, ne turtuose besimaudančių, o paprastų kaip du šilingai.

Ilgas ilgas laukimas viduryje nieko. | Lonk long wait in the desert.

Tuos du šimtus kilometrų nuo Isiolo iki Mersabit, miestelio kalnuose vidury dykumų keliavome geras šešias valandas. Atvažiavome jau temstant. Vėsu, mat kalnai. Išėjome už miestelio, ir greitai surentėme palapinę. ‚Bus šalta‘, kalbėjo praeinantys vietiniai. Niekis, ištversime.‚Hienų yra?’ ´Vaikšto čia kelios´. Kaip nors, pavargę kaip arkliai sugriūnam į palapinę.

Tik kad ta naktis bus labai jau su pertraukomis. Pirmiausia įžanga su hienų sriūbavimu inkštimu kaukimu. Tebūnie jos už kokio puskilometrio ar net viso kilometro, tačiau vis tiek baugoka. Apie jų elgesio ypatumus išmanome nedaug, o legendos byloja visko. Kai kurie sako, žmonių jos nepuola, o kiti liudija kitką. Na bet mes juk saugiai, palapinėje, ar ne.

Po kiek laiko ‚mazungu mazungu‘ (baltasis baltasis) pradeda šnibždėtis keli praeiviai. Gili naktis, ir visi padorūs afrikiečiai jau seniai miega. Todėl tokie pasivaikščiotojai nesmagūs. Krenkštelim, suprask, nemiegam, ‚hello‘ suprask, viską girdim. Šie kažką tarpusavyje subalbatuoja, tikėkimės ‘maunam lauk’ ir palieka mus ramybėje.

Dulkėti, duobėti ir sunkiai pravažiuojami keliai šiaurės Kenijoje. | Dusty, bumpy and sometimes hardly passable roads to the north.

Na o pabaigai stiprus lietus. Šis nėra toks mandagus kaip gal tik išdykauti sumanę praeiviai ar galiausiai nutilę hienos. Šlapias niekadėjas trankė mūsų palapinės stogą visą likusią naktį. Garsiai, be gailesčio, be pertraukos.

Rytas. Iškiši nosį lauk, o jau keletas smalsių vaikų paskendę rūke. Iš kažkur ir dar vienas karys su šautuvu stebi, ką čia mes veikiam. Po tokios kiauros kaip rėtis nakties, norisi tik susiriesti į kamuoliuką ir niekur neiti. Bet mašinų šansai čia kaip Veneros planetą išvysti, todėl reikia greitai eiti į kelią. Rūkas, vos matai vieną ar kitą kraštą. Juk nesvarbu, kad esame dykumos viduryje, tačiau aukštai kalnuose, tad čia maloniai vėsu, bet ir niūriai drėgna.

Anksčiau šis kelias buvo dar labiau apleistas. Dabar čia išvysi ne vieną kiniečių – kenijiečių perspaustus visureigius, mat šalis galų gale pradeda tiesti asfaltuotą kelią. Kad kitais metais jau bus nutiestas sunku patikėti, bet prisiminus, kokio ilgio keliai kaip grybai po šilto lietaus randasi pačioje Kinijoje, nereikia manyti, kad beviltiška.

Tokie kinietiški keliai nuo Zambijos iki pat Etiopijos vietiniams gyventojams tikriausiai kelia pagarbą ir susižvavėjimą geraisiais dosniaisiais kiniečiais. Kad ir kokia mūsų maloni patirtis su šios šalies gyventojais, mums jau kelia klausimą, ir ko gi ši milžinė šalis nori Afrikoje. Jie taikiai ramiai įsiknisa į vietinių gyvenimą – juk keliai, žemdirbystės projektai jau lenkte lenkia kitų vakariečių dosnumą, bet už dyką būna tik sūris pelėkautuose. Po Azijos tai jau trečiasis kontinentas (Pietų Amerikoje irgi gausu kinietiškų dovanų apraiškų), taip stipriai besidraugaujantis su vietiniais. Ar tik nebus kinų socialistinė imperija gerokai peršokus visų kitų vakariečių įtaką? Vietiniai džiaugiasi dar smala kvepiančiais keliais, kurie tikriausiai net ne jiems atneš pinigus. Tik kad vyriausybė po to išgalėtų juos lopyti.

Lekiant pro nuostabius Kenijos laukus atsiveria neįtikėtini gamtos ir žmonių vaizdai. Kas maudosi, kad plauna drabužius. | Driving through the wanderful Kenya's surroundings beautiful sights appear.

Taigi vienas tų visureigių sustoja, tačiau ne kiniečių pilnas, o patsai viršininkas etiopietis, prižiūrintis visų darbų eigą. Su juo nušuoliuojame dar šimtelį kilometrų ir kelioms valandoms vidury dykumos įsitaisome netoli darbininkų stovyklavietės. Viršininkas mus pagloboja, jei nesusitranzuotume nieko, galėtume toje stovyklavietėje ir pernakvoti. Žiū, kiniečiai jau geriausi mūsų draugai, aprodo galimą mūsų rezidenciją, mat aplink gyvatės ir skorpionai.

O mes einam į kryžkelę dykumoje laukti savojo transporto. Jau gerokai įsidienojo, todėl karšta taip, kad net garuoja nuo kelio. Tolumoje linguoja kupranugariai, jų kaimenes čia gano piemenys. Karolis negali atsistebėti jų kojų ilgiu. Anei jokio medžio, todėl po valandos kepinimas jau gerokai įsikyrėjęs, traukiam savo raudonus paklotukus ir renčiam pavėsinę. Iš akmenų pastatom vieną sienelę, iš kuprinių kitą, ir taip jau tos valandų valandos laukimas nebebauginantis.

Po gero pusdienio sustoja dar vienas visureigis, aišku, prisodintas kiniečių. Iš to, kaip jie aktyviai diskutuoja apie kelią labiau nei apie dykumą ir tolumoje esančius kalnus, galima suprasti, kad jie greičiausiai čia irgi kelių tiesimo reikalais. Iki pat Mojalės tas šimtas kilometrų truko bent keturias penkias valandas jojimo, šliaužimo, strigimo purve (kas sakė, kad čia dykuma), ir jau kai pasiekėme pasienio miestą, visai sutemo. Ant kelio prabėga hiena, palapinė dar vakar sulūžo, nieko nelieka kaip tik eiti į vietinį viešbutuką už kelis dolerius ir gerai išmiegojus, pasirengti naujai šaliai. Etiopija, mes jau šalia.

Kenya – with a gun through the desert, hyenas and the baptized Masai

gegužės 16, 2013 • EN • pagal
0 Komentarų

Leaving a country of idyllic nature and crazy drivers, we are now heading there, where some people advised us to be more cautious and not to expect too much of friendliness. But hitchhiking at times reveals unpredicted corners, so we are looking forward to a new challenge.

Father Renato – I was drinking blood too

Mus prie kelio pasitikęs dramblys. Su tokiu nesinori susidurti, tad ir mašinoje užtaisomas ginklas. | The giant elephant we saw by the road. No one would like to get in trouble with this one, therefore the gun in the car is loaded.

To receive Kenyan viza is as easy as Tanzanian, so in a quarter of an hour we are already walking on the road. Tanzanian beauty is perhaps seriously contagious, so now Kenyan south seems to carry on the same nice valleys and hills. It is somewhat clear now, why these countries are quite popular to visit. There are a number of game parks, where gentlemen in sand colour attire and bowl-like hats are there to complete ‘I’ve seen it’ list. But we are a bit of different breed because we are coming here at out of season time. The rains are about to swing in their abundance, so you cannot see neither Kilimanjaro nor mount Kenya.

The first vehicle is somewhat surprised, why on earth we are not in buses, but stopping cars and not even thinking of paying, bringing us to the police check point. So we recount the same old story about traveling through continents. ‘But in Kenya we pay for the ride’. ˜Well, in many countries do too. But that’s our way of traveling, we crossed now blah blah…’ In fact, we didn’t see we are going to convince or impress them, so we were about to walk away. Unexpectedly the police stops the Asian looking guy and immediately starts to praise what a wonderful thing we are doing and how we are going to be safe and amiable companions for the journey.

Chat - lapus, populiarų lengvą narkotiką, kramtantys draugiški vietiniai, siūlę pavaišinti mus kupranugarių pienu. | Chat leaves - very popular drug here - chewing friendly locals.

Renato – or Father Renato – is a Filipino missionary here. He works with Masai people. Masai is one of those well known tribes, still holding their culture as it is. They live in the savannas and are shepherds to the goats mainly. ‘Why would you like them to become Christians?’ we ask, and Renato says to expand their faith experience. They believe in mountains or trees, and so now they can have a broader way of believing. On the other hand men are rarely seen in the church as they think this religion is for women and kids. So father Renato tries to lure them by maybe taking a photo of a man at work and including the photograph in the presentation, so people are curious and see themselves on the screen. But also Father Renato in christian way of includes local rituals like blood and milk. ‘Oh yeah, I’ve tried drinking blood too, it’s impolite to refuse’. But he builds the church and nursery together with local people, already knows Masai language and feels here very well.

Nairobi: stories from Somalia

In Nairobi we had a task to get Ethiopian viza, as without it we can not proceed up north. They say it’s difficult but one should try. So we lodge ourselves at our new couchsurfer host Waqas, and go straight to the Embassy.

Waqas

Embassy smells of coffee. The Coptic cross tattoo on the female consul’s forehead, the she goes through all our visas, hears our plans and seems she is ok with us passing Ethiopia, so in couple hours we already have a visa.

Waqas is our host in Nairobi. He is Pakistani raised in UK, and in Kenya he is temporarily for his missions to Somalia. He runs some support projects there, and we got a short glimpse of how things in the country, where even a sound of it gives shivers. It seems that the clans conflicts brought country to real shatters.

Waqas was perhaps the most keen to hear our travel stories, and that is unsurprising as he himself done very similar experience – hitching and living a very basic life in South America, like Brazil. At times for him was even much harder to find a place to sleep as he is a Pakistani Muslim from UK, which hits all the tick boxes of being a potential terrorist. So even some mosques refused to let him pitch his tent. He knows of what does it mean to travel with very little. We actually had a really good chance to reflect on our character development throughout our journey of life during those days.

Nanyuki – Kenyans that are coming back home

From Nairobi to Nanyuki our journey goes smoothly, as in all our sub-Saharan odyssey. We met two Kenyans that day who have returned to their country after years of living abroad. Theresa is still having family in Switzerland, says she is so much more happy in Africa as here she feels more freedom, community spirit and people friendliness. Johnny as well came back from London to develop his business here. When one passenger in his car asked us to bring him to Europe at least for a day, Johnny ironically remarked that they all think in Europe is heaven where you don’t have to work.

Ketvirtą kartą kertame ekvatorių. | Crossing the equator for the fourth time.

Even though some people warned us that people being that so kind, we actually meet quite a few to host, help or invite for a coffee people. So we guess Africa knows not only how to get but to look after guests too.

To Moyale – with a gun through the blossoming desert

Even if we couldn’t see mount Kenya or Kilimanjaro because of the clouds, rainy season reveals a spectacular side of the desert being all in bloom. ‘So you are going to the north of Kenya? It’s pretty dangerous out there’ people tell us. Still up to this date people who need to pass that area focus and prepare, some even having security on board. Somalia bandits often attack the peaceful drivers, often robbing them of their possessions, but first shooting with their AK47 to stop the vehicles. As the writer Theroux in his journey through Africa told (Dark Star Safari) that at times not so much the money that interest them but shoes or other possessions.

The situation has improved, as now even buses get people to Moyale, but for hitchhikers the trucks perhaps are still the best option. We have been lucky to hitch a ride with a 4wd with a security on board (Rendele tribe man with a gun) up till Mersabit, a town in the middle of of desert up on the mount.

Kupranugarių kaimenės. | Camels.

We sat down on the sacks of charcoal and prepared for the long 4 – 5 hour drive through the desert. At first the road is a smooth tarmac, but after 100km drive it stops and then the real ride begins through potholes. From time to time we look around to see if anyone suspicious is around, but instead we see a red-coated elephant, who perhaps was rolling in the red mud.

Rendele and Samburu tribes are the main people living in the region, and the same as Masai they still preserve their lifestyle. Now the desert is abundant of water, so you can see people happily washing their clothes in puddles and drying them on the bushes. Women wear exciting numerous necklaces and men in their minimal clothes. Despite the exotic sights and maybe the first aww at the beginning, we sort of loose that feeling soon. After having seen now many cultures in various clothing across the globe, we see them more of ordinary people with a simple lifestyle and courage to keep their own culture. As long as some government will not come and force them to move to some city ghettos where they would loose freedom and nature as for instance happened in some parts in Brazil.

Mersabit – listening to the lullaby of hyenas

Kelyje link Etiopijos automobilyje reikalinga apsauga, nes pasitaiko iš Somalio kilusių banditų, Sifta. | On the road towards Ethiopia some protection is always good as there are some Somalian Bandits called Sifta.

We finally reach Mersabit, a town on the hills in the middle of the desert. We arrive here pretty late, and immediately pitched the tent at the exit of the town. ‘It is going to be cold here’ one girl warns us. Hope it will be ok, we are tired and not caring for anything. ´Any hyenas?’ we inquire. ‘Yes, some walking around’ the boy was right. These animals sounds were an intro to the long night. They stopped at around midnight, but then ‘mazungu mazungu’ we hear close to our tent. ´We here, we hear you’. So they leave, and the strong stormy rain starts with no compassion to us, finishing just in the morning. You get out of the tent and see some kids already staring at strangers and a man in a gun. He stares at us for some moments and then leaves. Nice morning sight. Everything is in the mist, we are in the mountains after all.

Ilgas ilgas laukimas viduryje nieko. | Lonk long wait in the desert.

We are back on the road as soon as possible with no breakfast, as the vehicles are not frequent here. In fact in early days it was even worse, but now you see some overcrowded 4wd with Kenyan and Chinese who are working to bui the future road which will bring prosperity. Until it will be needed to fix it again. After seeing the fourth country with Chinese work results you somehow wonder what is their interest here. It seems that they far beyond the western cultures who still has an immense impact but perhaps not for that long.

The desert is long with a terrible road ahead of us. Ethiopian road work supervisor gives us a lift further away, so we have only hundred kilometers away from the border. But we are there in the middle of nowhere, just a camp of Chinese and no one goes Moyale way. So we sit there not knowing how and when we will be able to get out. The herd of camels are passing us, and to be honest we even enjoy being stuck somewhere in some surreal environment, in the middle of the desrert. A total different reality.

Dulkėti, duobėti ir sunkiai pravažiuojami keliai šiaurės Kenijoje. | Dusty, bumpy and sometimes hardly passable roads to the north.

But some hours later we were lucky enough to stop another 4wd with some Chinese again, who observed the future road more than the blooming desert. We rode long hours through the muddy roads (who said it is a desert), but finally after the sun set down we arrived to Moyale. Ethiopia, we are so close to you.

Tanzania – baobabs, crazy drivers and traps to be aware of

gegužės 8, 2013 • EN • pagal
0 Komentarų

To complete Tanzanian part perhaps one would need to sing ode to the beauty of the nature and make a scary film about mad drivers constantly on the edge, especially seeing so many accidents on the road.

Mbeya – Iringa: the drivers in trouble

Įvažiavus į Tanzaniją. | Just after entering Tanzania.

In Malawi and Zambia we all got used to people and environment, it all felt so familiar and clear. Let it be people asked us for things, but generally they were friendly and the countries were really pleasant to hitch through. Tanzania is a new big country, where people don’t speak English. But drivers are friendly and they immediately prepare seat for you despite the fact you are not intending to pay them.

The nature perhaps best observed from the bike seat, slowly, watching baobabs, valleys, Masai shepherds walking the goats.

Evelina.

We come closer to Mbeya, and all of a sudden instead of a wet night (rainy season is coming) we found ourselves in the family, who randomly invited us to their home. First hot shower, fish dinner and first stories about Tanzanian economical progress and the most inspirational president, who made Tanzania so united with no tribal fights unlike in Kenya.

Next morning we up again on our feet on the road. The policemen stop trucks regularly, and every driver has got a small bribe prepared, and it feels like they pay road tolls. But maybe once this bribe was not big enough, so the policemen were not happy we are far too many in the cabin. ‘We arresting the driver. But he says he is only helping you. Is that right?’ It seems that not getting money from us meant the driver is not obliged to pay to policemen too. Fine, we are moving further.

Prie baznycios. | A night by the church.

The sun is getting down, so its a high time to find a place to sleep. Oh there is a church up on the hill, we might find a good place there.
– Could we pitch a tent for a night?
– Are you Christians?
– Catholics.
– Oh, we are Lutherans, you better go down the hill, there is a catholic church.
– But we don’t see the difference.
– You don’t see the difference? surprised guy look at us.
Well, we indeed don’t see the difference whether to sleep or hitch the Muslims, Buddhists or others.
-Do you write stories about your journey?
– Yes, we do.
-Ok then.
They found a place for us to pitch a tent facing the hills, but didn’t forget to ask to mention them. We mention them.

Fleeing the police and truck safari

Young truck drivers quickly showed us to get in despite the fact only company not money that we can offer. They are going to Morogoro, so we can just sit down on the sleeping part of the cabin and relax. But for the next half an hour only. We look around. Its interesting whether the officers will say anything about that their truck have got no side mirrors. OK, there is one, that shows the front wheel. But policemen take no notice of that.

Morogoro

But for the following traffic officer our drivers decide not to stop. Oh, the police gets mad and starts following the car. The drivers would not even think to stop on that occasion. Rather how to get around the blocking cop car. And if not another police in front, the chasing part would still go on. The officers surely got mad. Both parties are unhappy, and the officers even want to hear a word or two from us about the event. But the money is almighty, and wash any sin committed. We just move on, hoping no more mad driving exercises will be in the past.

A driver yesterday warned us not to walk (as sometimes we walk for miles just to enjoy the sight until we hitch a car) as soon we approach the Mikumi park. ‘Lions there are lions there, so don’t walk’. The road goes only 50km through the park, but we already managed to see elephants, giraffes and zebras. We even didn’t need to pay for extremely expensive safaris, and besides you can have this illusion, that humans and animals can cohabit right by side.

Morogoro. Santa and Kevin :qualities versus needs

Santa is a Latvian friend from the older times. To hear from her about African life is interesting. Traveling here we found ourselves quite frustrated at times, just being constantly observed. But how people can cope living constantly here.

Misionieriai: Santa iš Latvijos ir Kevinas iš Barbadoso. | Missionairs: Santa from Latvia and Kevin form Barbados.

Santa came here a year and a half ago. At first she only thought its going to be a temporary voluntary work in the village. But by meeting a Kevin, missionary from Barbados, it changed the course of her life, and she is back again here. But now for uncertain period of time.

Living in Tanzania can be lovely and exotic. The sun shines all year round, and that is massive thing in comparison with a short Baltic summer. There is a variety of fruits and vegetables.

Skype. Šnekant su tėvais. | Skype. While talking to parents.

But Africa can have its difficult moments too. People live here in communities, which can be a very positive thing, but at times can be tiresome, when you need your own space. When you constantly here, oh mazungu does this, mazungu does that, you start feeling you want to disappear. It perhaps can be compared a little with superstars, who are constantly observed and have no personal space in public places.

When you are a white person here, people often expect you to give, support, find money for them. So sometimes you don’t know whether the acquaintance will lead to the friendship or it will end ‘can you pay for my studies at university?’ We start thinking that it might be the culture differences. If one person prospers in Africa, he helps his entire family. But how to combine those differences of those cultures.

Gatvės vaizdas. | While in the streets.

We start talking more about giving. Kevin and Santa are missionaries so their work definitely involves a part of managing money and sharing knowledge. So how to give by not harming the person. Kevin says that looking not at the needs but the the qualities of the people should be encouraged and pursued. Sometimes the western people bring heaps of colorful gifts and then kids simply start feeling unhappy anymore, they don’t want to learn or even make their own toys. Alistair Humphreys after his trip through Africa concluded that kids do not need much, only food, shelter, education, love and laughter. They would not feel any happier with massive gifts.

Santa recollects, that some western organisation provided Masai with solar batteries, so they would not need using charcoal. After some time after having paid a visit, Masai still using charcoal. Why? Well, to use solar batteries they need to cook outside, but then they would never have any food left as the bypassers would come and expect food given, a cultural thing. Or a writer Theroux in his book Dark Star Safari tells, that even the local doctors do not work anymore locally, as the western specialists can work here for free being financed by the organisation at home. So giving seems again to be a harmful rather than positive after all.

Sesau plantacija. Augalai naudojami virvėms ir krepšiams daryti. | Sesau plantation. The plant leaves are used to make ropes and baskets.

As authors Cobart and Fikkert* say, that if we only going to heal the symptoms instead of getting the right diagnosis. We often project our ideas onto others thinking that we know better how to do things. Like western people feel they have better knowledge, they can better manage things, and that they can buy anything. But all this only means paternalism, when you feel that you are higher than the others.

Dar es Salaam – a trap we got not into

We got completely exhausted after the unsuccessful hunt for Sudanese and Egyptian visa. We finally thought to sit down and have some food. And all of a sudden there is a guy nicely dressed ready to show us there is a cheap good place. He joins us, but has no intention of having food with us. Eventually his friend joins us too. Apparently they are taxi drivers and are more than happy to help us with visas, as they know some Ethiopian ambassador in some suburban part. ‘There is no Ethiopian embassy in this capital, so how on earth he will find any mysterious ambassadors. ˜Oh no no, thanks we are ok. We will call you if you will change our minds’. We had to be strict to ask to be left alone. Who on earth would get into such a strange trap. But apparently people do. It is why we hate touristic places, as people at times can be so tricky. We go to see the Indian Ocean instead and have some relax time.

Tanzanijos idilė. | Idilic view.

From Morogoro to Arusha – the hell on the road

Christopher and Emanuel, two brothers winked at us to get in. From Morogoro to Arusha is around eight hundred kilometres, so we prepared at least couple days to get there, but these guys wanted to get there that day before dark. ‘We agreed with my brother I’m going between 120 and 140kmh. The roads are not too wide and straight, and he is on 160kmh already. ˜If Japanese have made the speedometer with 180kmh, we should test it’. He is already finishing the second whiskey bottle, so the atmosphere is getting intense. And you see the accidents on the road constantly. A close -to-hit nearly an accident situation, and we fail the fear exam. We got out of the car. You can only imagine how we enjoyed the sturdy walk and much slower ride to Arusha.

Dabar lietingasis sezonas tad ir pievos žydi. | Now is the rainy season so everything is lush green.

Kilimanjaro was all in clouds, so despite the fact that we were so close to it, we just could imagine the snowy cap and its noble appearance. The last night in Tanzania in Namanga in a peaceful yard of the church, and we are ready to tackle yet another country. Kenya is in front of us.

*Steve Corbert ir Brian Fikkert: when helping hurts. How to alleviate poverty without hurting the poor and yourself.

Previous Posts Next Posts