Tanzanija – baobabai, išprotėję vairuotojai ir naivūs baltųjų medžiotojo spąstai

gegužės 8, 2013 • LT • pagal
0 Komentarų

Tanzanijos atkarpą įveikiant tikriausiai reiktų odę gamtos grožiui dainuoti ir siaubo filmą kurti apie pražūtį besivaikančius vairuotojus. Šioje šalyje matėme daugiausiai nuriedėjusių nuo kelio sunkvežimių ar autobusų.


Mbeja – Iringa: vairuotojai dėl mūsų pakliūna į bėdą

Įvažiavus į Tanzaniją. | Just after entering Tanzania.

Malavyje ir Zambijoje pripratome prie žmonių ir viskas tapo sava ir pažįstama. Ten net ne vienas senolis moka šį tą paporinti angliškai, žmonės gal ir paprašo šio bei to, bet šiaip šalys labai draugiškos ir malonios keliauti, tebūnie ir pavargsti nuo minių vaikų, klykiančių mazungu. Tazanija – šalis didelė, o kalba žmonės tik suahiliškai su keliomis išimtimis. Bet vairuotojai linksmi ir draugiški, stodami iškart ruošia sėdynes pakeleiviui, visai nepykdami, kad financiškai neprisidėsime. O vaizdais norėtųsi mėgautis nuo dviračio sėdynės, lėtai. Kalnai ir slėniai, šimtamečiai baobabai, masajai, genantys bandas.

Priartėjame prie Mbejos, pirmosios mums nakvynės Tanzanijoje. Ir vietoj šlapios nakties palapinėje mes tą vakarą netikėtai pakviečiami į tikinčiųjų šeimą. Buvę bankininkai, dabar verslininkai, per televizorių stebi iš Nigerijos tiesiogiai transliuojamus pagydymus, o mes jau po ilgo laiko mėgaujamės karštu dušu (pirmasis Afrikoje!), žuvies vakariene ir istorijomis apie įkvepiantį pirmąjį Tanzanijos prezidentą bei kylančią šalies ekonomiką.

Evelina.

Kitą rytą gerokai paėję – smagūs tie rytiniai pasivaikščiojimai, kai gamta amą atimanti – įšokę į sunkvežimiuką riedam kalnais. Sustabdo mus čia ne viena policininkų komanda, kuriai kaskart vairuotojas turi paruošęs nedidelę, tačiau stabilią sumelę. Atrodo tarsi važiuotum pro kelių mokesčių būdeles, ir tvarkingai susimokėtum. Žmonės kalba, taip būdavo ir Lietuvoje. Uf, kažkaip net ramiau širdy, kad iš to jau išaugom, ar ne. Reiktų tik gydytojus, politikus ir teisininkus išauklėti, ir turėtumėme visai taurią visuomenę. O Afrikoje korupcija sulig kiekviena šalimi gausėja.

Vienoje stotelėje matyt mokestėlio neužteko. Sustabdytas vairuotojas ko tai aiškinasi, o netikėtai ateina pareigūnė pakalbinti ir mūsų. ‚Šiame sunkvežmyje galimi tik trys keleiviai, o jūsų keturi. Mes areštuojame vairuotoją. Bet jis ginasi, sako, kad iš jūsų pinigų neėmė, ir jums tik padeda pavežėdamas‘ atraportuoja . ‚Tikrai taip!‘ net choru pragystam. Vairuotojas neareštuojamas, ir mes lyg kaltę lyg ką jausdami toliau riedame.

Prie baznycios. | A night by the church.

Jau saulė slėpsis tuoj už kalnų, tad pats metas ieškoti nakvynei vietos. Tokia netikėta sėkmė prie vakardienos bažnyčios, gena iešoti vėl saugumo. Ant vienos kalvos tolumoje bažnyčia. Ilgai negalvodami drožiame tiesiai prie jos.
– Gal galime čia kur nors pasistatyti palapinę? Vienai nakčiai.
– Jūs krikščionys?
– Katalikai.
– Aa, mes liuteronai, bet ten apačioj yra katalikų bažnyčia‘ lyg ir smalsiai, lyg ir įtariai į mus žiūri prižiūrėtojas.
-Bet mums gi nesvarbu, prie kurios bažnyčios pernakvoti – budistų, krikščionių ar musulmonų
-Jums ką, nesvarbu?‘ iš pradžių sutrinka prižiūrėtojas.
Tiesą sakant, šioje kelionėje mums tikrai nesvarbu prie kurių žmonių prisiglausti, su kieno ar kokia mašina važiuoti. Kuo platesnė patirtis, tuo labiau mes galime suprasti pasaulį.
– O jūs rašot istorijas?
– Rašom.
– Aa. Gerai.
Pasitarę su dar vienu viršesniu, jie pasitarę randa mums mielą vietelę (‘nepamirškit mūsų paminėti’), ir mes tuoj pat surenčiam savo gūžtą, atsisukusią į vakarėjančius kalnus.


Skuodimas nuo policijos bei netikėtas safaris

Jauni sunkvežimio vairuotojai ilgai nesiderėjo – nemokamas pavežimas tai nemokamas. Greit susirangėm ant gulimosios dalies. Judėsim iki pat Morogoro, kuriame ketiname pasiilsėti pas draugę, tad ramiai atsipučiam. Čia tik pirmam pusvalandžiui. Įdomu, ką sakys pareigūnai, pamatę, kad sunkvežimis neturi nei vieno veidrodėlio. Ak, taip, yra vienas, rodantis priekinį ratą. Jei vairuotojui įdomu, kas dedasi už sunkvežimio, juk yra langas, per kurį smagiai gali žiūrėti, lenkia tave kas ar ne.
Pareigūnai, aišku stabdo. Šiai komandai nė motais, kad techninė būklė yra švelniai tariant silpna. Bet sako, būna ir prasčiau. Sako, kai kurie vairuotojai net naktimis važinėja be žibintų. Netrukus kitas pareigūnas irgi stabdo mūsų sunkvežimį, tik šįkart vairuotojui neatrodo, kad reiktų sustoti. Tad jis ir pravažiuoja. Pareigūnai įsižeidžia, puola vytis. Pralenkę mašiną, blokuoja. Vairuotojas nepasiduoda, bando laviruoti. Deja, kelią pastoja kiti policininkai, tad nori nenori nepaklusniesiems tenka stabdyti arklius. Na, mums jau smalsu, kuogi baigsis šios gaudynės. Iš pradžių pareigūnai kaip žiežulos puola jau dabar visai žioplai atrodančius vairuotojus, netgi atbėga pas mus užuojautos ir supratimo, kad mes paliudytume, kokie niekdariai anie buvę. Bet pinigai visagaliai nuplauna bet kokią vairuotuojo nuodėmę, ir žiūrėk, mes toliau sau riedam pro baobabus slėniuose, springdami nuokalnėse.

Morogoro

Anksčiau vienas vairuotojas temokėdamas vos kelis angliškus žodžius, mums persigandęs aiškina – ‚tik neikite per Mikumi parką, ten liūtai liūtai‘ (mat Afrikoj kažkaip mėgstam pasivaikščioti keliais, iki tol, kol ką susitranzuoji). Nors kelias eina tik per 50km parko atkarpą, pro sunkvežimio langą spėjam pamatyti ir žirafų, dramblių ar zebrų. Nei brangaus safario mokėti reikėjo, o tas natūralumas panašiai kaip Kanadoje bizonai ar meškos ar Australijoje kengūros tik sukuria tą iliuziją, kuria galima nors šiek tiek pasimėgauti, kad tarp žmonių ir gyvūnų bendra nepikta egzistencija galima.


Morogoro: Santa ir Kevinas ‚privalumai, o ne nepriteklius‘

Misionieriai: Santa iš Latvijos ir Kevinas iš Barbadoso. | Missionairs: Santa from Latvia and Kevin form Barbados.

Santa, latvė draugė nuo ankstesnių laikų. Prie jos gyvenimo prisiliesti Afrikoje smalsu. Keliaujant nori nenori atkreipi dėmesį į tai, kad ne visada lengva, kai esi baltasis ir nuolat gauni beprotiškai daug dėmesio, kurio visai netrokšti. Bet mes tik prakeliaujame, o Santa apsisprendė gyventi čia neribotam laikui. Kaip ji jaučiasi dėl to? Kaip sekasi įsikurti ir bendrauti kultūriškai tarpusavyje? Kaip vienas keliaujantis draugas sako: keliauti šalyje yra viena, o joje gyventi ir įsikurti ilgesniam laikui, visai kas kita.

Į Tanzaniją Santa atvažiavo prieš pusantrų metų. Tačiau nusėsti čia ji visai neketino, atvažiavo laikinai savanoriauti vienoje vokiečių misionierių organizacijoje. Iš pradžių ji dirbo su vaikais mažame kaimelyje. Tačiau likimas pasisuko taip, kad čia ji sutiko misionierių Keviną iš Barbadoso, taigi jų gyvenimo keliai susijungė. Santa apsisprendžia palikti gyvenimą Latvijoje ir pradėti visiškai naują etapą Afrikoje. Su abiem kalbėjomės apie viską: sunkumus ir privalumus gyvenant čia, apie pagalbos ypatumus Afrikai. Kai kuriomis mintimis pasidalinsime. Juolab, kad pagalbos Afrikai tema mūsų nepalieka nuo Malavio iki Tanzanijos, ir greičiausiai dar ilgai lydės. Tai ne vienos šalies, bet viso kontinento, o ir viso taip vadinamo besivystančiojo pasaulio tema.

Skype. Šnekant su tėvais. | Skype. While talking to parents.

Gyventi Tanzanijoje gali atrodyti smagu, egzotiška. Vaisių ir daržovių įvairovė, saulė šildo nuolat, nepalyginsi su baltiška trumpute vasara ir šilumos badu. Mes ir patys jaučiame, kad pripratome nuolat šildytis saulėkaitoje, ir priimi tai, kaip savaime suprantamą dalyką. Kokie sunkumai lydi gyventojus iš kitų kontinentų, apsigyvenančius čia.

Afrika – įvairiaspalvė ir labai gyvybinga. Žmonės gyvena bendruomenėse, ir nejučia pats esi įtraukiamas į jos gyvenimą. Tačiau esam baltietiško kiek atšiauriaus krašto, kuriame natūralu yra turėti savo erdvės – tiek fizinės, tiek psichologinės. Kai esi baltasis, o ypač balta moteris, gyventi nėra taip paprasta. Kartais norisi likti nepastebėtai, o aplinkui visi ‘mazungu daro tai, žiūrėk mazungu daro tą’. Tikriausiai panašiai jaučiasi ir žvaigždės, nuolat stebimos ir aptarinėjamos. Tikriausiai visi tą patyrę, pasakytų, ak, kaip norėčiau būti tiesiog nepastebimas, pilka mase.

Gatvės vaizdas. | While in the streets.

Kitas sunkumas būti baltuoju, arba iš vakarų pasaulio (Kevinas – juodaodis, tačiau deja išgyvena panašius kultūrinius skirtumus ir sunkumus), yra tai, kad žmonės nuolat galvoja, kad tu esi turtingas, ir žinoma pasidalinsi su neturtingais. Gal tai ateina iš kultūros – vienas giminėje turtingesnis, tad be kalbų rūpinsis likusiais giminaičiais. Nesakome, gerai tai ar blogai, tačiau tokie lūkesčiai tikrai gali sudaryti sunkumų tame, kad kiekviena rengiama draugystė regis veda į akligatvį. Anksčiau ar vėliau – nesvarbu, esi žmogus iš gatvės ar pažįstamas pastorius – vis tiek anksčiau ar vėliau paprašys pinigų. Kartais, tiesiog atsiųs žinutę: man reikia pinigų mano mokslams, gali duoti? Parapijai reikia šviesos ir t.t. Tada nebesupranti, ar nauja užmezgama draugystė reikš, kad manimi bus galima pasinaudoti, ar žmogui nuoširdžiai rūpi, kuo gyveni, ir santykis turi ilgalaikę vertę.

Štai tokie kultūrų prasilenkimai gali būti sudėtingi ir varginantys. Kita vertus, bendruomenės stiprumas ir žmonių bendrystė skaidrina nuotaiką, leidžia lengviau ištverti sunkias akimirkas. Santa vis dar keliauja tuo pažinimo keliu.

Santa ir Kevinas – misionieriai, tad natūralu, kad jų darbe yra ir klausimas apie davimą. Tačiau neapmąstytas daiktų dalinimas gali atnešti mažai naudos. Santa pasakoja.
Masajams vakariečiai padovanojo saulės bateriją, kad galėtų gaminti maistą nepirkdami medžio anglių. Tačiau aplankius juos dar kartą, jie vis dar gamindavo maistą viduje naudodami senąjį medodą. Naudojant saulės bateriją turi gaminti lauke, o jei gamini lauke, tai būtinai eidami pro šalį žmonės užeis ir teks juos vaišinti, taigi mes nuolat būsim alkani.

Sesau plantacija. Augalai naudojami virvėms ir krepšiams daryti. | Sesau plantation. The plant leaves are used to make ropes and baskets.

Štai ką reiškia, kai vakariečiai nežinodami vietinės kultūros, bando daryti gera. Kartais atrodo, kad tiesiog norėtųsi palikti juos ramybėje, kad jie vėl iš naujo atrastų savąjį gyvenimo kelią kaip kad per amžius gyveno ir dažnai kur kas geriau žinojo, ką daryti ir ko nedaryti, ko saugotis ir kaip numatyti įvykius. Bet kadangi tiek daug geriau išmanančių geradarių kaip jūra plaukia į jų kiemus, kas beliko vietiniu. Kai rašytojas Theroux kalbėdamas apie savo kelionę per Afriką ‚Dark Star Safari‘ knygoje rašo, kad net ir vietiniai gydytojai nebeišgali dirbti, nes atlyginimas per mažas. O kam kelti vietiniams gydytojams atlyginimus, jei vakarų remiamas gydytojas gali dirbti už dyką, remiamas vakarietiškos organizacijos.

Santa dirbusi kaimelyje su vaikais. Kai atvažiuoja turtingų amerikiečių grupė ir pradeda kalbėti: oj, kokie jūs vargšai, o jūs neturite to ir to, ir tada užpila vaikus žaislais, o tai tik žaloja vietinių supratimą apie laimę, mokymąsi, turtus ir visa kita. Vaikas nebus laimingas, nes jis užuot laimingas gainiojęs kamuolį per kiemą norės ir norės to daikto, kurį matė pas europietį. Kaip dviračiu apkeliavęs pasaulį A. Humphreys sako, vaikui nereikia daug – maisto, namų, mokytis, meilės ir juoko. Ar manote, kad vakarietis vaikas turintis didžiulį pliušinį meškiną laimingesnis už ritinėjantį padangą ar krykštaujantį afrikietį besisupant ant šakos. Matėm iš vielos lankstytas mašinėles su ratukais nuo butelių kamštukų. Ir jie tikrai neprasčiau rieda, o įmuštas įvartis savos gamybos kamuoliu iššaukia tokias pačias emocijas. Baltieji daro vietinius nelaimingesniais, įprišdami patį pražūtingiausią norą turėti daugiau, naujau, ypač daiktams, kurių jiems visai nereikia.
Kevinas dirbantis misionieriumi, kalba apie tai, kad vietiniai užuot matę nepriteklių – juk atvažiuojantys nuolat užjaučia, kokie jie vargšai, suvoktų savo stipriąsias savybes. Parodydami mažų pajamų žmonėms per žodžius, darbus, o svarbiausia jų klausantis, kad jie yra žmonės su unikaliomis dovanomis ir gebėjimais, mes galime būti pagelbėti atgauti jiems orumą, ir išgyti nuo savo pasididžiavimo jausmo.

Tanzanijos idilė. | Idilic view.

Kaip autoriai Cobart ir Fikkert pabrėžia, kad jei mes tik gydysime simptomus ar neteisingai diagnozuosime ligą, mes nepagerinsime situacijos, o tik ją labiau sugadinsime. Mes dažnai projektuojame savo idėjas apie tai, koks yra priimtinas gyvenimo standartas ir mes stengiamės greitai pataisyti situaciją, dalindami pinigus. Nors mąstantys vietiniai mano, kad tai nėra išmintinga ir kuria priklausomybę. Bandymas pripiršti kitiems, kad tavo mąstymas yra aukštesnis nei kito, kuria nemalonų reiškinį, angliškai vadinamą paternalizmu, arba jausmą, jog esi viršesnis už kitus. Išteklių srityje tai pasireikšų dalinant nemokamus drabužius, kai tuo tarpu vietinis drabužių siuvimo verslas gali bankrutuoti, o vietinė kultūra tampa nubrizgusia vakarietiško pasaulio parodija, vietoj spalvingos vietinės kultūros.

Dvasinė viršenybė būtų ta, kad mes įsivaizduojame geriau žinantys ir suprantantys. Pavyzdžiui, vakarų fermeriai galvoja, kad vietiniai Daugumos (o kitaip besivystančio) pasaulio ūkininkai elgiasi neracionaliai, augindami vidutinį derlių nešančias rūšis, kai tuo tarpu tai buvo pats racionaliausias būdas, nes įvairesnės rūšis dažniau turėjo nestabilų derlių, kas reikštų tiems ūkininkams netgi badą.

Kai kurie vakariečiai atvažiuoja nudirbti darbų už vietinius, tarsi vietiniai negali patys negali to padaryti. O vadovavimo viršenybė – tai norėjimas greito rezultato ir pokyčių, kai tuo tarpu čia žmonėms svarbiausia yra ne rezultatas, o procesas. Mums jau pradeda atrodyti, kad kuo mažiau vakariečiai kišis į kitų reikalus, tuo sveikiau bus vietiniams.


Dar es Salaam – taksisto pinklės

Nusiplūkę nuo vizų medžioklės – nesėkmingai Sudano ir Egipto vizas mes bandėme gauti Tanzanijos sostinėje – mes jau ketinome ramiai susėsti pietums. Iš kažkur atsiradęs tvarkingai apsirėdęs vyriškis iš pradžių lyg niekur nieko pasiūlo parodyti vietą, kur galima papietauti. Prisijungia ir pats, nors nieko nevalgo. Išklausinėjęs (prie to kaimeliuose mes esame jau įpratę), ką veikiame ir kur keliaujame, jau kalba su mumis it senas draugas. Staiga iš kažkur atsiranda dar vienas – regis jo kolega. Jie mat taksistai. Išgirdęs mūsų bėdą, draugelis jau suokia, kad turi pažįstamą Etiopijos ambasadorių, ir kad jis kažkur už miesto, ir tikrai mums suveiks Etiopijos vizą. ‚Cha, Etiopijos ambasados gi net nėra Tanzanijoje‘. ‚Bet aš tikrai žinau vieną, jis jums sutvarkys reikalus‘. Na ne, drauguži, tu važiuok, o mes jei sumąstysim, tau paskambinsim. Iš kur tas dangiškas naivumas, kad patikėtumėme tokiomis pasakomis. Atsargiai reikia didmiesčiuose, tokių nekaltų regis istorijų žinome, todėl tokių pagalbininkų reikia saugotis.

Nuo Morogoro iki Arušos – pragaras kelyje

Dabar lietingasis sezonas tad ir pievos žydi. | Now is the rainy season so everything is lush green.

Kristoferis ir Emanuelis draugiškai ir suokalbiškai mostelėjo lipt į prabangų visureigį. Iki Arušos aštuoni šimtai kilometrų, tad mes susiplanavome kelionei iki jos bent dvi dienas. Šie didvyriai ketina tai įveikti dar iki tamsos, o mes įlipome jau gerokai įdienojus.
Draugiški jie išliko iki pat galo, gal ir gera ta jų dūšia, tik jau ego užaugęs sulig kalnais. Dirba jie tanzanito (vienintelio tokio akmens visame pasaulyje) kasyklose, todėl uždarbis palyginus su kitais vietiniais nemažas. Galų gale, ir tėtis pasirodo aukšto rango pareigūnas, tad išdykaujančiam keliuose sūnui neatrodo didelė bėda būti sustabdytam.

‚Mes su broliu susitarėm, kad važiuosiu 120-140kmh greičiu‘. Greit jis užsimiršta, ir nesvarbu lygus kelias ar kalnuotas, pučia jis virš 160kmh. ‚Jei japonai sukūrė mašiną su 180kmh spidometro parodymais, reikia tokį ir išbandyti‘ juokauja jis, bet jei kelias būtų bent kiek lygesnis, jis tikrai patestuotų. ‘Nepergyvenkit, aš profesionalus vairuotojas. Jei ką sakykit‘. Su broliu jie lenkia jau antrą viskio butelaitį. Pakeliui matai nusivertusias mašinas ir sunkvežimius. Įsitveriam į sėdynes, ir gražūs Tanzanijos vaizdai jau nebe galvoje. Geltonos kraštinės juostos jau seniai nebe kraštinės. ‚Vis tik gal jūs taip nelėkit‘ neištveriam linksmųjų kalnelių adrenalino dozės. ‚A, gerai gerai. Sutariam 120kmh?‘ Geriau nei nieko. Bet kai įpykęs ant´kvaišų‘ vairuotojų, besipainiojančių jam kelyje, ir vos nesusidūręs su vienu jų, mūsų nervai nebeišlaikė. ‚Jūs jau gal sustokite, mes išlipsim‘. Ir nors pakeliui vėliau nematėm nusivertusio brolių automobilio, tikriausiai jie parvyko sėkmingai, tačiau tuos likusius šešis šimtus kilometrų mes riedėjome lėtai ir su pasimėgavimu. O išlipę dar ilgai mes ėjome keliu, mėgavomės tvirtu pagrindu. Tebūnie mes neišlaikėme baimės egzamino, tačiau ramiai kvėpuoti yra didžiulis malonumas.

Masai genties vaikas gano ožkas. | Masai kid looking after his sheep.

Iki Arušos vykom pamažu. Kilimandžaras deja šiuo lietinguoju laikotarpiu visas apgaubtas debesimis, tad nors buvome taip arti jo, tegalėjome įsivaizduoti jo didybę ir snieguotą kepurę.

Jau priartėję prie pat Tanzanijos – Kenijos sienos, Namangoje aptinkame mažą bažyntėlę su ramybę spinduliuojančiu pastoriumi Moze. Tik ir jis užrašydamas savo kontaktus, nepamiršo paminėti banko sąskaitos. Nesvarbu, kaip nuskurę atrodom dabar, matyt esam nenuplaunamos baltųjų padermės.

*Steve Corbert ir Brian Fikkert: when helping hurts. How to alleviate poverty without hurting the poor and yourself.

Malawi – white and black world. To give money to Africa or not to give

gegužės 7, 2013 • EN • pagal
0 Komentarų

They say people ask for money in Africa. In Zambia kids and grown ups looked at us with curiosity. They might have not had a clear idea what on earth we are doing by just traveling, but never asked for anything.

Tolumoje tolumoje Malavio ežeras. | In the far far distance Lake Malawi.

Arriving to the one of the least developed countries in the world, we perhaps had to expect something different to happen. But not as soon, not even before entering Malawi. The official who sorts out the documents at the border calls his boss to inquire about this or that, something he should have known himself. But for him it perhaps was the job of the year, so he started somewhat painfully mew that Easter is coming and we might want to help him with something. ‘Religion doesn’t allow us’. Well, if it doesn’t then yeah.. The last time we have been asked so openly to contribute personally to policemen coffee break, it was in Kirghistan, when they caught us after sitting on the grass in the middle of the city.

Sveciuose pas Grifina. | Visiting Grifin.

Hundred meters later the money begging marathon begins. ‘Give me my money’ the kid screams, surrounded by another six. The world famous cyclist around the world A. Humphreys while on his ride through Ethiopia after having experienced something similar made jokes that he might be old fashion, but good morning it is still the polite way to greet each other. We ask why they need that money. The answers from here on start to vary. The shepherd wants coca cola, kids desperately need biscuits, a guy needs a new roof, a school would be happy to receive some scholarships, and a happy fisherman would be so much happier somewhere in Europe. Even in cold Lithuania we guess. We are walking white ATM machines, who could deliver some cash here and there. To make Malawi happy. Or is not? We shall try to sum up our impressions rightly and peel one layer after another down till the core. Why Malawi is still sick, and does he need medicine, or would he be able to recover itself. We will share not only our observations but give some other people’s accounts too.

Griffin – we need business opportunities

After being picked up on the way towards Malawi lake from Lilongwe, Griffin has been the first one to get deep down into conversation what Malawi problem is after all.

Kaimas kalnuose. | Village in the mountains.

Griffin works for Go!Malawi organisation funded by USA and offering scholarships to talented young people. He was telling us ‘when we came to the region we had a hard time working with the community. We offered them education opportunities instead of just doling out cash like previous Scottish people did. So we are the bad ones. It has been hard to bring them to understanding we have other options for them’. Malawi has been getting donations for entire of his independent existence, and the situation did not improve. So you just start wondering what is the problem. It seems that the government is happy not to have educated intelligent people. The gray population should rather be uniformed, peaceful and nice, but oblivious to the situation. People end up not working as they do not see any need for that. Why to work if the western organisation or government will come and sort all the problems. ‘We need business opportunities like they do in Mozambique or Ethiopia, but not donations. Some charity organisations get the money but spend 75% of the budget on administration, and only the rest goes to community. Like the previous administrator instead of spending Go! Malawi money for the orphanage is in the parliament now, as the money served well to make a nice political campaign and get a good car’ Griffin tells.

Evelina & Edna

You would think, that if people do not want to work maybe they don’t need money. But they want to get rich, so then witchcraft comes in hand. The go to the witches and are ready to do what he or she orders them to: to sleep with their children or parents, dig out the dead ones or mutilate an albino. Instead of working hard some powers should come and help. So either western world or witchcraft. But what about their own dignity and the joy of the work, however socialist it might sound.

Džiovinamas tabakas, viena iš kelių pagrindinių pajamų šaltinių. | Drying the tobaco leaves. It is one of the few local people money incomes.

Griffin offers us to stay for a day in one of the organisations tiny houses, and we can rest our eyes down the hills and Malawi lake in the distance. A day later we decide to continue our journey by walking the unpopular no tarmac path knowing the fact that the cars will be a rare thing to witness. Walking through the villages might give us a better feeling of how really people live.

Our Malawian day to day life

Eighty percent of Malawians live in the village, so the country being so cute in size, even the bushes were densely populated with small communities, clay houses and hay roofs. You only need to step away from tarmac road and you will find yourself fully submerged in the rural life.

Arbatos ir bulkos užkąst į kaimo arbatinę. | Tea and bread break to the small tea house by the road.

We walk in to the tea room in one of those small communities. The cement house with some shelves holding loaves of bread and plastic cups and plates. The owner soon pours us Chombe sweet tea and breaks the best part of the white bread. We are utterly relaxed and happy as if we have drank the best latte or eat the fancy cake somewhere in the big city coffee shop. The people under the shed look inside in as they curious but pretend to continue their table (or better to say bench) games. Some kids are looking at us from afar. We continue our journey buying some local bananas or tomatoes on the road and passing one of those well fenced pubs where locals go to drink some beer.

We stop at the tobacco leave dry sheds. The women sit around sorting the leaves, and the guy hangs them out in the shed. Tabacco here is the green god, the most exported good to outside world. Unfortunately, locals complain, the Europe and States do not smoke as much, so they loose the business.

Vaikai vaikai vaikai.. | Kids kids kids...

If one kid spies that azungu passing the village he would run screaming on the top of his lungs and we can see now how the tribes ages ago might have been able to communicate. The echo waves through the village, so now kids coming out of bushes, houses, corners and nowhere, and then it all starts. Whats your name, can you give me money, We are not talking about couple kids, we talk about crowds and crowds. We might not sound very loving here, but couple days later we are exhausted from the attention and after hearing another azungu our mind just goes blank. In the evening they help us mount our tent, our personal house they might have never seen before. Once we even employed a local teacher and a policeman to mount it up. ‘Kids will disappear after dark’ he reassures us as they would follow every step of our unpacking and stay there as long as it gets dark. From the early morning they right here to observe our morning routine. Lets just say that community life means no privacy and space, but then there is some charm enveloped in that too.

We continue our journey. The previous days the walk down the hills got on us pretty hard. We looked rather like robots not oiled for some time, so every time we rose on our feet we looked rather old, and elderly village men were overtaking us and waving youthfully back. Ok, we have heavy loads on our back, so we don’t feel so down. Or at least that is how we try to cheer ourselves up. The midday sun is aggressive, so by the end of the refreshing sunset you feel a bit exhausted.

Kalnuose. | In the mountains.

During one of the frequent breaks to stop under the tree and have a rest, a guy cycles by and he (as hundreds of others) wants to know who we are and all that stuff. We are walking. Oh, sorisorisori he moans. How can I help you. He ends up cycling home, bringing a bowl of peanuts and giving it us. Oh that is a surprise. After all this being a cash sack we were looked at differently. He didn’t show his teeth so we could chip in with some cash to fix them, he did not ask to put a roof, to bring to Europe or to get him a passport. In fact he was the noble one to offer what he has. ‘I’d like to stay with you longer but im off to the funeral’.

Indeed the road seemed to get packed with people. Women were carrying plates wrapped in colourful patterned scarves on their heads, and men walked separately in small packs. We soon came across a household where all the villagers gathered as one of their community members passed away. So the yard was filled with steaming pots of sima (maize porridge) and vegetables, and meat perhaps as they only eat meat during the festivity time. We sat not far from the house where men and women were singing songs. Being a silent witness of the rural life was one of the best (not the easiest) experiences. You come to a point where you actually feel you are in a different reality, and you are not going to get out of there.

Smalsios moterys nešančios skalbinius. Neįtikėtina kiek ir ko jos gali panešti ant savo galvų - nuo maišo apelsinų iki ilgų ilgų lentų namui. | Women carying the washed clothes. It is increadible how much they can carry on their heads.

Those days of walk made us into soft cripples, and when we heard the car sound from afar, we decided it is the time to hitch. Father Fernando, Spanish missionary who stayed in Africa longer part of his life than back in Europe, not only gave us a lift. We also stayed in his place, had meals together and had a chat what is the situation in Kenya, as he has been living there for those twenty years, hence being fresh in Malawi. ‘What are the issues out there’ we inquire. ‘AIDS is huge as everywhere else, and thanks to myths the situation is not improving as rapidly as one might wish. But sexual and moral education seem to help people understand more about themselves’. Father gives us the contacts of where he used to live in Kenya, sister Grace gives us a huge hug, and the next day we set off to the road. North alongside the lake of Malawi. We keep on walking when the road is empty, and jump on the back of the truck to move those couple or twenty kilometres. But we feel moving.

Clarissa – Peace Corp volunteer: ‘There are two solutions to save Malawi’

Malavio Ezeras | Lake Malawi

‘Are you walking to fund raise money?’ asks Bob Marley’s copy all smiling and happy. ‘Ah, nah, we are traveling on our own, just to travel. We are a bit of egoists we guess’. ‘Oh no, those who do the walking do little good for the country’ made a comment Klarissa, a Peace Corps volunteer living here in this country for nearly two years. She has been finding it hard to start with as the male health specialist at first would not even thought to take her as some sort of good asset to a team. Women here are of lower species. After all this time she has spent here, she feels she could helped like fifty people only. Living as a part of community helped her to be supported psychologically, as the others working purely with projects were often down to achieve fast results.
‘We have heard and read that some authors and journalists are against the all sorts of organisations who only can do more harm than good. Is that the case, according to your observation and experience?’ She could see many of those organisations building all sort of houses and leaving them empty, and so the meant-to-be school going

So what would the solution for Africa be then? Clarissa has two options in mind. Either stop donations entirely, and surely it will lead into quite a big disaster for a while. But then people would wake up and start doing things on their own. Or change the education system. For the government is so useful now to have a society which is calm and peaceful, but not understanding where the problem lies. Also, to show it’s handy to show the donor countries, how poor people are and how needy is the country in money. So the vicious circle never ends. And like fifty years ago people keep on saying how poor is the Africa. But the land is fertile, and things are possible to grow and do.

Crock from Zimbabwe: ‘If you lived there you would think like I do’

Mus kelyje pavežėjęs Zimbabvės baltasis rodo savo vaikams kaip gimsta guma. | A man from Zimbabwe that gave us a lift showing his two kids how the rubber is born.

‘Jump in, Ill give you a ride to Nkhata bay’. Further than that. That day we made it even more North, to Nyika plateau with Crock and his two boys. We managed to visit rubber factory on the way, see the hot springs (locals have not had made it into business yet), and splendid views of Northern Malawi – mountains and valleys.
Crock has come from Zimbabwe, where he was born and raised. Now he has come with his kids to visit Malawi, as the situation in Zimbabwe is getting rough. Just some years ago his family was thrown out of their land. ‘We bought the land, we didn’t steal or anything, we took mortgages to build things and gain profit. But Mugabe let the people simply come and destroy all we had. So one day they just had to leave, and everything that has been left behind, was destroyed – houses, machinery’. They had 1000 cows and 3000 ostriches. Then they had to start from the scratch, but it seems the new business seems to be threaten once again. Mugabe totally wants to get rid of whites. ‘I guess every white would start feeling something similar if they arrived there and went through the same thing’.
Talking about these painful issues Crock came up with the idea to visit rubber factory somewhere away from the road. Amazing, we have just seen how the rubber trees been cut and white liquid accumulates in cups, and now we see the entire process of the rubber been in the acid water looking like fetta cheese, then going through the drying time in some smoky rooms.

Džiovinama guma. | Drying the rubber.

One really good thing what Crock us taught about was the Bilharzia, some bacteria can be found in Malawi lake. We swam in the lake twice so we better take the pills against it. According to him, there are sort of worms that can get into the organism through your under nails, and can make lot s of harm. He had the problem himself. So we quickly dropped in to the local pharmacy to get the number of pills (according to your weight) and do it all in once in few week time to avoid the danger. Apparently the bacteria is caused by locals pissing in the water. Nice one.

We said goodbye to Crock just at the turn to Livingstonia. Nyika plateau has its splendour, but that means that the banks of lake will be touristy. We find a school nearby, and so the usual business asking whether we can stay in the yard. The headmaster seems a very intelligent person, even knowing that Lithuania used to be a part of USSR as he learned that in the primary school. The deputy was a nice guy too, but we guess we fall into the same trap. We are white so eventually we will be asked for contacts in Europe or dollars for kids scholarships. Whether we are interesting? Not really, as we are not carrying cash with us. We are invited for a dinner, and thats a lovely thing. But knowing that this is made with a special intention just brings us back a nostalgia for Asian times, where people used to host us with no intention of getting something back from it.

Fredd and Happy: don’t give us money

‘This is the first time I’m taking a white person for free. I can allow myself to do it’ says a driver Fred. After having asked a usual question of how is Malawi, they start a discussion about how a kwacha (Malawian money) is getting more and more devalued, and so economy goes down. So whats the solution, we ask for Malawi to get up from the ditch and finally be independent in their process of development. ‘Don’t give us money’ we just looked between ourselves and nodded the heads. It seems more intelligent people realize what is the problem. ‘It’s in our heads now, that we don’t need work because why would you need work if a white person will come and give us something’. The education would help. The final stroke of conclusion stuck in our minds.

Kalnais link Tanzanijos. | Over the mountains towards Tanzania.

Malawi involved heavily in all possible ways. We walked the roads less travelled and saw people’s lives from very close. Sometimes we got into sincere and honest discussions about how Malawi could go beyond the donations, and often we were seen as a way to get more prospered. We started with an official and kids asking for money, and finished the part with some local people saying that whites should not give the money. Despite all facts discussed above we have noticed that Malawians are happy people… Will they get happier by having more things in the form of prosperity, we don’t know. I guess we will fall back into the same old discussion what is happiness after all.

Malavis: baltas ir juodas pasaulis. Duoti Afrikai pinigų ar neduoti

gegužės 7, 2013 • LT • pagal
0 Komentarų

Prašanti Afrika

Sako, Afrikoje žmonės prašo pinigų. Zambijoje vaikai ar suaugę stebėdavo mus smalsiai, bet nė kvačos nemaldavo. Oriai palydėdavo žvilgsniu, domėdavosi kelione, nors gal ir jiems buvo sunku suprasti, ko gi bastomės po pasaulį.

Tolumoje tolumoje Malavio ežeras. | In the far far distance Lake Malawi.

Malavis viena silpniausiai išsivysčiusių šalių, todėl galėjome tikėtis, kad bus kitaip. Bet ne taip greitai. Dar nė kojos neįkėlus, pasienio pareigūnas, jautęs, jog jis nudirbo didžiulį darbą skambinęs savo viršininkui pasiklausti to, ką pats turėjo žinoti, pabaigoje pradeda gailiai kniaukti, kad artėja šventės, ir mes juk galėtumeme kažkaip prie jų prisidėti. ‚Sakome, relgija neleidžia‘. ‚Na jeigu taip…‘ Pareigūnas kaltai nusišypso. Šitaip atvirai asmeniškai prašė pinigų tik Kirgiztano policininkai, norėję išgerti kavos už mūsų atseit neleistiną pasisėdėjimą ant miesto pievelės.

Tas jausmas, jog būsime baltieji bankomatai ar bilietai į Europą, buvo užanstpauduotas šimtas metrų už sienos. ‚Give me my money!‘ (Duok man mano pinigus!) vaikų būrelis apstojo mus, ramiai užkandžiaujančius. Ir kas per velnias tuos vaikus primokė tokio pasisveikinimo? Keliautojas A. Hamfris (Alistair Humphreys) mindamas dviračiu per Etiopiją, vargo terorizuojamas. ‚Vadinkite mane senoviškai mąstančiu‘sako jis, ‚bet aš pratęs prie ‚labas rytas‘. Taigi sakysite, matyt prašo duonai kasdienei. Matysim. Visi atsakymai paaiškės po truputį, it po vieną svogūno lukštą atplėšime kertines Malavio bėdas.

Grifinas: mes norime verslo pasiūlymų

Sveciuose pas Grifina. | Visiting Grifin.

Paprastoje užeigėlėje užsisakome tradicinės, dar neragautos vietinės košės simos ir daržovių. ‘Vietiniai daug mieliau valgytų ryžius, tik kad kukurūzų miltai, iš kurių ir gaminama ši prėska košė, daug pigesni. Žmonės mėsą valgo tik per šventes‘. Jautėm, kad su Grifinu mes dar apie daug ką galėsime pasikalbėti. Jis išsilavinęs vietinis, daug skaitantis ir žinantis, tikriausiai objektyviau nei bet kas galės papasakoti, kokia situacija yra Malavyje. Juk mums ramybės neduoda nuo pat Malavio sienos vaikai, nuolat prašantys pinigų it būtumėme bankomatai. Gal jis mums nors kiek galės papasakoti, iš kur visa tai kilo, ir ką tai veda.

Grifinas dirba Go! Malawi organizacijoje, kaip ir daugelis kitų, remiamoje amerikiečių. Jų pastangomis gabiausi mokiniai gauna stipendijas ir gali tęsti studijas vidurinėje mokykloje, už kurią šiaip jau reikia susimokėti. ‘Kai tik atvykom dirbti į šį regioną, žmonės į mus žiūrėjo nepatikliai. Nebuvome labai populiarūs, juk nedalijome pinigų kaip prieš mus buvę škotai. Mes siūlėme ne pinigus, o galimybę mokytis. O jei jau įpratai gauti dykai, kam gi vargti mokantis…‘ Grifinas nė nežinodamas užkabino labai jau mums jautrų siūlą, kurį vyniojome nuo pat Malavio prieigų. ‘Tai sakote, kad vakariečiai duodantis grynus pinigus, pridaro žalos daugiau nei naudos?’. ‚Tikrai taip‘. Grifinas tikina, kad dažnai pinigai ne tik nusėda apsukrių organizacijų vadovų ir pavaldinių kišenėse. Štai kad ir prieš mane dirbęs Go! Malawi vadovas buvo patikėtas amerikiečių šiam svarbiam darbui – rūpintis vaikų namais. Nusipirktas prabangus automobilis, reklaminė kampanija ir postas valdžioje – šio darbo rezultatai. Tokių organizacijų gausu. Dažnai vietiniai tegauna vos 25% visų jiems skirtų pinigų.

Kaimas kalnuose. | Village in the mountains.

Apie davimo žalą mes įsidiskutuojame taip karštai, kad pamirštame, jog prie stalo sėdime per ilgai. ‘Bet žmonės vis neturi ir neturi, nors žinia, kad malaviečiai gauna nemažas dotacijas iš vakarų šalių. ‘ Grifinas neramus šiuo klausimu. ‚Ne dotacijų mums reikia, o verslo pasiūlymų. Norime kaip ir kitos besivystančios Afrikos šalys, kaip Mozambikas ar Etiopija, gaminti, parduoti, ir būti lygiaverčiais verslo partneriais, o ne išlaikytiniais. Bet nuo pat nepriklausomybės laikų, vakarų šalys mums duoda pinigų. Valstybei tai patogu, tačiau mes nesukuriame savo biudžeto. Žmonės nemato prasmės, kam reikia dirbti. Juk tas kas turi daugiau pinigų, su jais pasidalins. Tokio mąstymo bėda išnyra tik tada, kai vakarietiškoms dovanoms iškyla grėsmė. Kai trečiasis prezidentas prieš kelis metus išvarė lauk britų ambasadorių, šaliai iškilo nemaža grėsmė nuskęsti visiškame nepritekliuje. Naujoji prezidentė skrido britų ir amerikiečių atsiprašinėti, tad kažkiek pinigų sugrįžo. Bet žmonės nepasimoko ir darbščiau gyventi nepradeda‘.

Evelina & Edna

Nors sunkiai dirbti žmonės atpratę, tačiau praturtėti nori, ir ko tik dėl jo nepadaro. Burtininkų ar raganų liepiami, jie pasirengę permiegoti su savo vaikais, iškasti negyvėlių palaikus ar pakenkti albinosui (šiems vis dar atsirūgsta už tai, kad per klaidą gimė balti juodųjų žemėje).

Grifinas pakviečia apsistoti viename organizacijos namelių. Riedant groblėtu duobėtu keliu, jau sutemsta. Malavyje Žemės valandos atskirai minėti nereikia – tai atsitinka kas vakarą. Gatvėse gili tamsta, žmonės susėdę ant slenksčių kur ne kur pasišviečia prožektoriais. Bet užtat tokia dangaus gylybė, ko vakarų pasaulio miesto vaikas nė sapnuose nesapnavęs.

Namelio priangis nosimi į tolybėse tyvuliuojantį Malavio ežerą. Esame kalnuose, tad ir oras čia gaivus, o ryte atsikeliame debesyse. Tik pravėrus duris, debesys veržias į kambarį, tačiau vos įsiplėšę, jie pranykdavo ir virsdavo gaiva. Prie pusryčių ar pietų stalo, mes nesustodami plepame su Grifinu apie prezidentus, šalies gerovę, viltis ir nuopolius.

Džiovinamas tabakas, viena iš kelių pagrindinių pajamų šaltinių. | Drying the tobaco leaves. It is one of the few local people money incomes.

Nepriklausomybę Malavis gavo kur kas anksčiau nei Lietuva, ir ją iš britų išplėšė vėliau diktatoriškai valdęs gydytojas Banda. Jis lyg ir rūpinosi valstybe, juk ir mokslas žengė į priekį, ir žmonės nebadavo. Tik kad jau savivaliavo ir kontroliavo visus kaip kad ir kiti mums žinomi diktatoriai, kurie mano, kad viską išmano patys ir žmonės visame kame turi paklusti ir šiukštu nekritikuoti. Nuo to meto moterys dar ir dabar tik sijonus tebenešioja, kokia dar čia išmonė kelnes dėvėti. Šiaip proto jam tiesa užteko, juk net Didžiojoje Britanijoje savo kliniką turėjo, ir karalienei įtiko. Kur šalis ritasi ketvirtajai prezidentei valdant, sunku bepasakyti. Vakare Edna, besišypsanti gabi mokinė, gaunančių Go Malawi stipendiją, mane uoliai moko čičeva kalbos, o Karolis ragus surėmęs šachmatų partijoje prieš Grifiną.

Mūsų malavietiška kasdienybė

Bent aštuoniasdešimt procentų žmonių Malavyje gyvena kaimuose, o žmonių tokioje nedidelėje valstybėje su kaupu, bent penkiolika milijonų. Tad net ir miškai krūmynai tankiai nusėti molinukais šiaudų kepurėmis. Tereikia vos išsukti iš gerai nutiesto (kaip ir Zambijoje – tai Kinijos dovana) kelio, ir atsiduri pasaulyje, kuriame buitis paprasta, bet švari ir tvarkinga. Kadangi ir mes šioje kelionėje neišrankūs, įsipinam ir į jų gyvenimą.

Arbatos ir bulkos užkąst į kaimo arbatinę. | Tea and bread break to the small tea house by the road.

Arbatinė. Cementinis namelis. Siauras pailgas kambarys. Lentynos, kurių viena nukrauta baltos duonos kepalais. Ant vienos lėkščių suversta plastmasinių puodelių. Medinė lenta, atstojanti stalą ir suolas. Meniu čičeva kalba su keliais angliškais įterpiniais: saldi čiombė arbata su šviežia balta duona. Sugriuvom ant suolo, atsirėmėm į siaurą stalą ir laukiam puotos. Kampe pukši virdulys. Užeigos šeimininkas per sietelį mums užpila arbatos, ir atlaužia geriausios duonos iš pat vidurio, ten kur ji minkštesnė ir puresnė. Pats atsisėda ir kažkur nugena savo žvilgsnį į tolius. Į mus pažiūri vos kartą kitą. Su šypsena jo neprievartaujame, mėgaujamės tyla. Pro praviras duris galėjome matyti pavėsyje sėdinčius vyrus, bežaidžiančius savadarbius stalo (o gal labiau suolo) žaidimus, o iš toliau kiek matėsi pro langą mus stebėjo keletas smalsesnių vaikų.

Stabtelime prie tabako lapų džiovyklų. Kaimelio moterys sutūpusios pavėsyje peržiūri lapus, ir veria juos ant baslių, kol šie iš lėto gels. Pauosčius anei jokio cigarečių ar pypkės kvapo. Tabakas čia – žaliasis dievas, nors užklausti, ar patys žmonės rūko, jie purto galvą. Jo eksportas kone didžiausias, tačiau vietiniai naujas bėdas kloja: Europa ir Amerika rūko mažiau, tad ir verslas traukias. Gera tai žinia, ar bloga. Matyt, teks galvoti apie naujas gaires.

Vaikai vaikai vaikai.. | Kids kids kids...

‚Azuuungu´ vienas vaikų pastebėjo mus, pėdinančius taku. Matyt anksčiau taip vienas kitą perspėdavo apie pavojų, nes tokio greičio korespondencija net internetu nepasiekiama. Iš namelių, kiemų ir miškų išnyra vaikų būreliai, kurie kaip aidas nuvilnija per kaimus. Suprask, baltieji eina. Pajacai, marsiečiai, ar bankomatai, sunku ir nuspėti. Tačiau jei pirmosiomis dienomis tai būdavo linksma pramoga ir mums, ilgainiui tai tampa nepakeliama našta. Ir dar vienas azungu klyksmas tranko kaip plaktuku į smegenis. Juk vaikų ateina ne po vieną, dažniausiai jie pradeda sekti iki gero pusės šimto palikę žaidimus, tėvus, jie klusniai seka mus plačia tankia vora. Kai kada jie paklausia vardo, kiti tiesiog sveikinasi, kai kurie ištiesia rankas, dar vieni pradeda derėtis, gal kokius marškinėlius iš kuprinės galėtume padovanoti. Standartinis mokestis už kelią būtų pinigai arba tušinukas. Vakarais, jei sustodavome prie mokyklos, Karolis palapinę statydavo su smalsiaisiais. Jie drąsiai stebėdavo mūsų gyvenimo smulkmenas. Kartą įdarbinom ir patį kaimelio policininką su mokytoju. ‘Sutemus vaikai paliks jus ramybėje´. Bet jau nuo pat ankstaus ryto jie susirinks ir stebės rytinę mūsų rutiną. O manėm, kad smalsiausi šioje kelionėje bus kinai.

Traukiam tolyn. Ilgainiui žmonių, traukiančių tuo pačiu keliu, būriai pradėjo gausėti. Moterys nešėsi skarose įsuktus nešulius ir linksmai sau šnekučiavosi, o vyrai traukė atskirai. Kai pavėsyje susėdę, maigėm užsispyrusius raumenis, prie mūsų privažiavo vienas vietinių. Sužinojęs, kad einame pėsčiomis, jis kaip įkirptas atsiprašinėjo sorisorisori, nes Kotakota jam atrodė esanti per toli, o mūsų transportas – batai, negreitas. ‚Kaip čia jums padėjus‘ susirūpinęs laužė galvą. Ką tik iš anglikonų bažnyčios, įkvėptas gerumo, jis nulekia iki namų, ir atneša dubenį dar drėgnų žemės riešutų. ‚Skubu į laidotuves, nebegaliu daugiau su jumis pasilikti‘. Še tau kad nori, pirmasis, kuris nieko neprašė, nerodė į dantis, kad reikia susitaisyti, netiesė rankos, nepradėjo ilgų įmantrių kalbų, kurios vienaip ar kitaip baigiasi – o gal padėsite uždengti stogą, atsiųsite dolerių iš Europos, suorganizuosite stipendijas vaikams, duosite pinigų kokakolai ar sausainiams. Jis, būdamas pats neturtingas, atneša riešutų ir juos padovanoja. Tai sujaudino. Jis neatrodė turtingesnis nei kiti. Tačiau save jis matė kaip stiprų, pajėgų padovanoti.

Kalnuose. | In the mountains.

Toliau sunkiai klibinkščiavome keliu, ir raudonos žemės neplatus kelias greičiau panešėjo į autostradą – ar tik nestrigsime čia tarp tos žmonių gausos. Gal čia tos laidotuvės, kurias paminėjo mūsų geradaris. Prieiname ir mes tą sanbūrį.

Moterys sėdinčios ant suolelių aplink apvalius šiaudais užklotus namelius, vaikai ant kelių arba ritinėjasi po žemę. Toje pačioje pusėje ilgos eilės garuojančių puodų, kuriuose tradicinę košę simą plačiais mostais maišo moterys, čirška keptos daržovės, gal net viename tų puodų ir mėsa, nes tik švenčių proga čia žmonės valgo ožį ar viščiuką.. Vyrai kitoje kelio pusėje, pavėsyje susėdę būreliais. Į vestuves ar laidotuves, kaip ir įvairiuose pasaulio kraštuose, susirenka visas kaimas ir virtinė kaimynų. Iš vieno namelio sklinda darnios giesmės. Pavėsyje susėdam jų pasiklausyti.

Smalsios moterys nešančios skalbinius. Neįtikėtina kiek ir ko jos gali panešti ant savo galvų - nuo maišo apelsinų iki ilgų ilgų lentų namui. | Women carying the washed clothes. It is increadible how much they can carry on their heads.

Kelios ėjimo dienos per karštą gruntą, leidimasis nuo kalvų taip nuvargino kojų raumenis taip, kad sekančiomis dienomis mes labiau panešėjome į nesuteptus alyva robotus. Stenėdami keldavomės nuo kelio pakraščio, o basi senoliai dažnai mus pralenkdavo. Guodė tik tai, kad mūsų kuprinės kiek sunkesnės nei moterų nešuliai ramiai sau prigludę ant galvų ir nė karto nesumanę nukristi. Jei jau bus mašina, tai būtinai tranzuosim – skamba kaip kokia nevykus fantazija. Per tas pastarąsias dienas prapūškavo čia tik viena greitoji, prigrūsta pakeleivingųjų.

Vienintelis visureigis su kunigu ir seselė dar rytą pravažiavo į priešingą pusę. Sekmadienis. Šmėsteli mintis, kad gal jie važiuos atgalios tuo pačiu keliu? Kai po medžiu išalkę godžiai valgėm baltą duoną su tuna (prabanga lyginant su vietiniais), išgirdom tolumoje senokai girdėtą automobilio gausmą. Tėvas Fernandas ir vienuolė Greisė mums sustojo.


Tėvas Fernandas: Afrikoje egzistuoja daug mitų, todėl AIDS vis dar didelė problema

Tėvas Fernandas ir seselė Greisė mus iš pradžių ketina pavežėti iki asfaltuoto kelio (jo lygią tekstūrą gali greitai pamiršti, kai trauki dienas gruoblėtu taku), tačiau jiems sustojus viename kaimelių laikyti šv. Mišių, pasiliekame ir mes. Nors parapija nedidukė, tačiau sugužėjus parapijonims į vidų ir užtraukus giesmes, atrodė stogas kils viršun. Dainos ir balsų iš jų neatimsi. Skambėjo jie darniai, ne ką prasčiau it koks ilgai ir kantriai repetuojantis europinis choras. Po šv. Mišių agapė: maišoma sima, vedamos daržovės. Prieš važiuojant tolyn, užsukame pas žmogų, kuriam gyvatė įkirto į pirštą, ir šis dabar panašus veikiau į anglį nei žmogišką mėsą. Gydytojai, sako, gerėja. Kunigas su atlydėjusiais aktyviausiais parapijonimis palaimina žmogų, o paspaudus ranką ligonio akys prašviesėja.

Malavio Ezeras | Lake Malawi

Kunigas tėvas Fernandas – ispanas misionierius, bet jau 20 metų gyvenantis Afrikoje, Kenijoje, tačiau dabar perkeltas į Malavį. Nors apie Malavį žino jis dar nedaug, juk tik mėnuo, kai čia pradėjo savo darbus, tačiau apie Keniją jis galėtų paporinti nemažai. Visai, kaip ir Malavyje, Kenijoje vis dar daug ŽIV sergančiųjų, nes nors padėtis ir smarkiai taisosi (lytinis ir moralinis švietimas, prezervatyvai), mitų vis dar yra. Pasitikėjimas raganų burtais gydant AIDS, vaikų pradėjimas ignoruojant ligą. Pusryčiaujant tėvas Fernandas dar papasakoja apie Kenijos šiaurę, per kurią ketiname traukti, patikina mus, kad ten nėra taip pavojinga, kaip pietiečiai gąsdina, galų gale jis ten dvidešimt metų pragyveno.

Apsistoję kukliuose kunigo namuose greta ligoninės, sukaupiam jėgas galų gale kelionei į šiaurę Malavio pakrante. Kol kas jo vandenis matėm tik iš toli nuo kalnų. Pietinėje dalyje, gąsdina vietiniai, knibžda krokodilai. Ką gi, trauksim į šiaurę. Sako, ten labai gražu.

Peace Corps savanorė Klarisa: Malavio problemai išspręsti lieka tik dvi išeitys

‚Jūs einate pėsčiomis, nes renkate labdarai pinigus (kaip tai įprasta vakarų pasaulyje)?‘ didžiule spalvota nertine berete Bobo Marlio kopija mūsų teiravosi tik klestelėjus į automobilį. ‚Oj, ne‘ – lyg kaltai susižvalgėm tarpu savęs. ‚Matyt mes egoistai, nes keliaujame sau‘. ‚Nepergyvenkite, nieko blogo tame nėra. Tie, kurie keliauja, kad surinktų pinigus, nieko geriau nenuveikia‘, prabilo ant galinės sėdynės sėdinti baltoji. Amerikietė Klarisa Malavyje savanoriauja jau beveik antri metai. Peace Corps organizacija čia turi daug misijų, tačiau ji pasirinko bendruomenėje mokyti žmones, kaip apsisaugoti nuo ŽIV. Iš pradžių buvo labai sunku, nes sveikatos specialistas gydymo įstaigoje nė nemanė, kad moteris gali turėti kokių nors reikalingų žinių ar gebėjimų. Bendradarbiavimo subtilumus purenti užtruko penkiolika mėnesių. Ir dabar, jau artėjant programos pabaigai, ji guodžiasi, kad sugebėjo padėti gal 50 žmonių. Skaudžiausia tiems, kurie koncentruojasi tik į projektus, nes nusivylimų kur kas daugiau. Klarisa bent jau iš bendruomenės gauna palaikymą. Ar situacija Malavyje pasitaisė? Atrodo ŽIV sumažėjo per pastaruosius metus nuo maždaug 12 iki 10 procentų.

Khata Bay.

Jos patirtis ir kritiškas mąstymas mus tik skatino klausinėti daugiau. Girdėjome daug įvairiausių, ir labai nemažai neigiamų atsiliepimų, apie kuriuos prabyla žurnalistai ir rašytojai, teigiančių, kad organizacijų darbas atneša daugiau žalos nei naudos. ‚Tiesa‘, ji sako. ‚Kartais matai pristatyta pastatų, lyg ir mokyklos, tačiau vadovėlių, mokytojų tai nėra. Taip ir yra pastatai. Atvažiuoja kokie adventistai iš Amerikos, pastato bažnyčią, išdalina Biblijas ir palieka. O žmonės paliekami interpretuoti kaip tik nori, ir iš to ne kas gaunasi‘.

‚Tai jei organizacijos retai padeda, pinigai tik žlugdo vietinius žmones, kokia gi išeitis?‘ klausiam Klarisos. Matau tik du kelius, ji sako. Arba visiškai atimti dotacijas, nors tada mirtų labai daug žmonių, bet jie bent jau pradėtų dirbti ir mąstyti patys. Kita išeitis – visiškai keisti mokymo sistemą, nes dabar ji palieka žmones neišsilavinusiais. Valstybei kita vertus tai patogu, kuo žmonių situacija beviltiškesnė, tuo daugiau tikimybės gauti pinigų iš vakarų. Be to, situaciją suvokiantys žmonės gali ir sukilti, o politikams tai nepatogu.

Babūnas nusileidęs iš kalnų. | Baboon descented from the mountains.

Net ir bendruomenėje gyvenimas ne visada būna lengvas. Nors ji įgijo draugų, tačiau tame tarpe ji dažnai turi gintis nuo vedybų pasiūlymų, mat vyrai į ją žiūri taip: ‘aš jiems esu bilietas į Ameriką’.

Atrodo Klarisa dar dėjo vieną tašką mūsų diskusijose apie paramą Afrikai. Keliaujame toliau ir renkame pastebėjimus ir pamąstymus.


Krokas iš Zimbabvės: jei pagyventumėte Zimbabvėje bent kelias savaites, ir jūs pradėtumėte jausti, kaip aš

Mus kelyje pavežėjęs Zimbabvės baltasis rodo savo vaikams kaip gimsta guma. | A man from Zimbabwe that gave us a lift showing his two kids how the rubber is born.

‚Šokit į vidų‘ rodo Krokas. Su vaikais išsirengęs atostogauti Malavyje, buvęs baltasis femeris, gimė ir augo Zimbabvėje. Savo ūkyje kadais turėjo 1000 karvių ir 3000 stručių. Kai prezidentas Mugabė iš baltųjų atėmė ūkius, juos išvarė iš namų, ir Kroko šeima prarado viską. ‚Jų atėjo tiek daug, kad neliko ką daryti, tik palikti viską: baldus, gyvulius, traktorius, ir pradėti gyvenimą iš naujo‘ pasakojo Krokas. Anksčiau mokėsi amato, tad dabar proga kurti naują verslą. Regis prezidentas Mugabė žengia naują žingsnį – nori atimti ir baltųjų verslus. ‚Tad nežinome, kas bus ir ką darysime. Jo, kai ir kitų buvusių fermerių ūkiai nualinti, namai išdraskyti, medžiai nukirsti. Kadangi tai vyksta su visais ūkiais (apie 5000 baltųjų ūkininkų), šalies ekonomika visiškai nusmuko. Anksčiau buvo nutiesti geri keliai, įvesta elektra (pastatyta užtvanka Zambezėje), priauginta miškų. Baltiesiems nebesikišant šalis smunka žemyn, prezidentas tik norėjo gauti balsų, o neturtingųjų gyvenimas jam nerūpėjo. Tai veda į bedugnę, chaosą. Taip, šalis turi nemažai deimantų, tačiau viskas suplaukia į kelių žmonių rankas, o vargšai ir toliau skursta. Gal aš jums skambu, kaip rasistas, tačiau bet kuris baltasis pagyventų čia bent kelias savaites, pasidarytų toks pats, aš jums sakau. Baltieji juodųjų dabar nesamdo, nes jie tik išvagia derlių, todėl jais pasitikėti negalima. Nesakau, kad visais baltaisiais gali, tačiau čia niekuo negali. Krokas karščiavosi, ir nors jautėsi kiek kaltas dėl savo pozicijos, bet atviravo apie savo negatyvius jausmus kitos spalvos žmonėms. Jis ėjo gilyn, jur jau mums gal giliai viduje buvo sunku sutikti, o gal tiesiog suprasti iki galo, tačiau klausėmės tyliai ir iki galo. Jo balse jautėsi didžiulis skausmas dėl praradimo, dėl ateities nežinios. Jis juk Zimbabvės pilietis, čia gimęs ir augęs, todėl negalėjo tiesiog visko mesti ir pradėti savo gyvenimą iš naujo. Net ir keliaudamas Malavyje, ir bendraudamas su vietiniais, atrodė mandagus, tačiau vis tiek jautėsi, kad jo pyktis pereina ne tik Zimbabvėje gyvenančių juodiesiems, tačiau ant visos rasės apskritai. Jie nieko verti, tinginiai. Galbūt tie, kurie labiau išsilavinę, tačiau net ir tie skuba prisikimšti pinigines, todėl apskritai nei vienu negali pasitikėti. Aš suprantu, kad skambu kaip rasistas, tačiau tokia jau mano patirtis.

Tiesa, Krokas mums paporina apie bulharzia, bakteriją, kuria galima užsikrėsti maudantis Malavio ežere. Sako, ji ten veši nuo vietinių sisiojimo tiesiai čia pat į vandenį. O po to per nagus gali įsigauti ir į organizmą, o tada jau riesta. Pats turėjo bėdų su kirminais. Tad mes iškart užsukame į artimiausią vaistinę ir užsiperkame piliulių nuo tos ligos. Ir vaistininkas linksi, kad būtinai reikia jų išgerti pasimaudžius tam ežere.

Džiovinama guma. | Drying the rubber.

Su Kroku ir jo vaikais išsiskyrėme ties posūkiu į Livingstoniją. Nikos plokštikalnis prie pat Malavio ežero kone įspūdingiausia Malavio vieta. Ir galima numanyti, turistiškiausia. Kempingų čia ne vienas, bet mes laimę bandom prie mokyklos. ‚Iš Lietuvos mes‘, nesitikėdami, kad direktorius ar jo pavaduotojas bent numanys, ant kokio mėnulio kraterio šis kraštas nusėdęs. Aa, sovietų sąjunga, nuo pradinės mokyklos dar prisimenu, labai maloniai ir inteligentiškai prabyla romusis direktorius. Gaila, kad vėliau teko bendrauti tik su vadybos darbą išmanančiu pavaduotoju. Šio žmona ir arbatos termosą mums išvirė, ir vakarienę paprastą patiekė. Kur nors Azijoje mes nenustebtume, ir priimtume tai, kaip nuoširdžią dovaną. Tačiau čia kažkodėl (gal todėl, kad retai nepaprašomi ko nors) uodžiam, kad kažkas už viso to slypi. Ar tik nebūsim ir čia mes kokiame nors verslo sandėryje. Iš tiesų, matyt intuicija veikia puikiai. Mokytojas pasakodamas apie gabius moksleivius ir jų neturtingą dalią, aišku pradeda sukti kalbą apie tai, jog būtų labai gerai, kad mes surastume kokią organizaciją Europoje, dalinančią lobius. Ne verslininkai mes, nežinome, kaip tai veikia, ir tų organizacijų nežinome, tad žadėti nežadame. Nepaisant to, jog pasakojame apie neturtingą Lietuvos kaimų būtį ir buitį, pavaduotojui tai neatrodo labai įtikėtina. Tikriausiai jis mano, kad visuose Lietuvos kaimuose turime po vilų kvartalą, maudomės pieno upėse. Teks jau matyt mums susitaikyti su tuo, kad keliautojų, tiesiog norinčių pažinti paprastą žmonių buvimą čia retai. Arba vietiniams nepasiekiami turtingi Amerikos, Afrikos ar Europos baltieji, sunkiai atrandantys bendrą kalbą su vietiniais, arba gailestingieji samariečiai, kurie tuoj pat puola gelbėti vietinius, kurie tūkstantmečiais gebėjo išgyventi, ir tik jie dabar išgelbės į bedugnę besiritantį pasaulį. Tiesiog praeivių čia nėra, todėl mūsų dykaduoniška stebėtojo būtis jiems neatrodo labai prasminga. Keliaujame tolyn. Jau regis metas palikti Malavį, nes emociškai ir fiziškai jis mus išsunkęs, regis palieka vos vos energijos nusigauti iki Tanzanijos sienos.

Fredas ir Hapis: neduokite mums pinigų

Kalnais link Tanzanijos. | Over the mountains towards Tanzania.

‚Dar niekad nevežiau baltaodžių už dyką. Šiandien ta diena, kai galiu sau leisti‘, draugiškai juokiasi Fredas. Reikia paskutinių štrichų Malavio paveikslui, tad dar kartą kišam pagalį į ratus, ir klausiam, kaip čia tad yra, kad Malavis, tiek pinigų gaudamas, ne aukštyn kopia, o smunka. Jie tarpusavyje čičeva kalba pradeda diskutuoti ir mums vieną kitą sakinį patrupina, kaip dažnai jų kvača (Malavio pinigas) skurdo. Ir kaip tarptautinis valiutos fondas jau tada pažadėjo mums duoti pinigų, tačiau net ir devalvavus kvačą, pinigų tada valstybė ir negavo. Dabartinė prezidentė mama Banda (Joyce Banda) irgi pinigą devalvavo, tačiau Europa liepia priimti įstatymą dėl homoseksualų vedybų, o čia vietiniai tam priešinasi. ‚Ar įmanoma, kad aš ir jis (rodo į Happį) galėtumėme būti šeima? Nusipurto.
‚Bet tai kokia problema? Kaip Malavis sau galėtų padėti‘. Hapis aiškina: ‚Pas mus dabar tai jau kraujyje. Baltieji mus išmokė prašyti. Kad kiti gali ir turi mus gelbėti‘. Jie išmaniai dėliojo ekonomikos pasijansą, kaip tabako ar kavos verslas, o labiausiai jaunų žmonių mokymas padėtų patiems atsistoti ant kojų, užuot šliaužiojus ant kelių.

Štrichas užbrėžtas. Malaviui reikia ne pinigų, daiktų, už juos dirbančių savanorių ar specialistų. Jiems reikia savo mąstymą perlaužti, ant savo užpakalio atsisėsti, ir pradėti dirbti, mokytis.

Previous Posts Next Posts