Costa Rica – the ‘rest and work’ in eco farm in the rainforest

We have been traveling a year now. It’s been a massive adventure, but truth to say it’s been tough as well. So at the end of the year we finally told ourselves, we need to have a rest, too. We wanted some routine: some daily work, the same living space, the same people for a longer time. So after having found a farm on WWOOF website (about it later) we have bought rubber boots and were ready for a life on the farm.

Finca Quijote de Esperanza ecological farm

Vaizdas is fermos. | A view from the farm.

Felipe and Ginnee has a 1500 acres organic farm. It is located far away from towns or villages, in the valley surrounded by the mountains covered in rain forests. Some time ago this farm was called the most profitable cacao tree plantation, but the secret lied underneath the narcobusssiness. So the farm was confiscated by the government and resold. Eventually Ginnee and Felipe bought it. They left their life in South Florida and came to start their new life down here. Now they grow bamboos (a superb wood alternative), have cows and horses, and have lots of new ideas in mind. Their energy is surprising. In USA they had landscape design company, and used to be hired even by film industries, and now they brought the knowledge of seeding and growing plants into Costa Rica too.

In the farm there are horses, cows, and chicken, and each and everyone of them have got and excellent life we thought. The cows are being fed the grass that has been purposly seeded and replanted for them. The chicken not only have their termites and banana feast, but they also have their weekly runs, where their favorite amarinth been planted specially for them. No wonder why they produce the superb quality eggs.

Mūsų vaikeliai - ridikai, salotos, gėlės, kopūstai ir pan. | Our growing babies - radish, salads, flowers etc.

We also have a chance to see and participate in the process of putting horseshoes and even the ride the horses. After all, the views are just mesmerising, and to sit on back of the horse is one long meditation as well as sports.

So their farm belong to WWOOF - worldwide opportunites of organic farms. The funny thing is that in Lithuania this type of farming used to be a normal lifestyle less than a 100 years, but now it seems like some sort of a novelty aimed at people who are trying to get beack to this healthier option. So is that hundreds of years progress with GMOs and herbicides was worth anything after all?

Our day to day life on the farm

‘You will in a sruffy house’ the message on the website announce. Can it be any more sruffier than life under bridge, in the neglected stables or shabby shelters, or even our tent? In reality, it was a perfect location to come back after the day’s work, a cozy and lovely one, with hundreds of books, happy coloured walls, a kitchen. And we even had a hot shower every day.

Sallu

Our housemates from Sierra Leone found compost toilets a true challenge. Well, it’s the bucket udner the wooden top. When you finish your toilet stuff, you cover it with sawdust. When the bucket is filled you need to take it out and bury the content in the compost heap covered with a plastic sheet. Ok, its a smelly business, but it’s a way you give back to the nature, even enriching the soil. After all, we have been used to all sorts of holes in the ground and forest bussiness, so the compost toilet was not a burden for us at all.

The views through the windows were stupendous. Our room looked at the banana plants and the rainforesty mountains. We didn’t own it and we couldn’t afford to get used to it, so we admired it daily. Every day after the work we went to have a dip in the mountain river. We adjusted just a few rocks to make our natural jacuzzi perfect.

Žaidimai su moliu, kurio poveikis odai nuostabus. | Playing with clay that acts wonderfully for the skin.

The work was not hard at all. We looked after the garden, watered it, from time to time looked after chicken and horses. We got to know lots from Felipe and Ginnee, seems they have already accumulated a vast amount of knowledge about the permaculture, how to imporove the gardening, try agroforestry opportunities like growing bambooos, and their nearest project is to build the hotel using earth bag construction method. Unfortunteally we couldn’t participate in that project as we have already left to continue our journey. But if anyone is interested what is all about, check the site www.earthbagbuilding.com. It’s seems like a really affordable way to build your own property. Simple and cheap.

Characters on the farm

Felipe is a real cowboy. His parents ownded a famr, and so eventyally he got back to what his ancestors were involved in. You can see how he is eager to experiment, to run a new project of hydroenergy, to have an optical internet for local community. Their arrival to this community was as positive as it could be. Giving employment to the local people, educating them of possibilies of better farming.

Ginnee is a real magician in the kitchen. Pumpkin or banana soup is soft like a silk, and with the just baked home bread with a bit of olive oil and garlic give shivers of pleasure. Every day we experienced something enturely new and mouthwatering in this food sanctuary. Cooking without meat you can be as inventive and perhaps even more. Fresh veggies and legumes daily felt like bringing our organims back to real life.

Phil, Andreas.

Marco, the right hand of Felipe, is a happy and hardworking man. Man orchestra, know/learn-it-al. But what really struck was his goodness. Good man.

Sallu and Umar – two students from Sierra Leone currently studying at Earth University. So they had lots of theoretical knowledge about farming, and were keen to have hands on everything. Like real students permanent coffee drinkers, but very funny characters.

Andreas – German who came to the fam for the second time. The time for work and thinking he says. Truth to say, the farm was really a good place to collect yourself, to have a good think of your life and get back to the reality. Was a farm not reality? Well, for us come-and-go people, the reality I guess was back to noise and chaos. But mentally we always have a place to come back and calm ourselves down.

Mes ir batai. Plaukiame neapeinamu upeliu ieškoti krioklio. | We and the rubber boots. Swimming through the river to look for the promised waterfall.

The weekends

The sundays belonged to us. One rainy sunday we spent indoors just listeling to the heavy pour. Believe it, we were so happy: just listening the sound to the crown of drops on the tin roof from a cozy inside whilst having a cuppa and a good book. For us it was a treat.

But the following ones we were about to launch our adventurous spirit back in shape. We always up for exploration. It makes us feel more of explorers rather than just followers. So we got the machetes from our hosts and went up where no path was carved. It was wet and slippery, very steep indeed, and on the way back we actually sled down in quite a few occasions. The work up was not rewarded by beautiful sights as you would get climbing a usual mountain. But the jungle feeling is somewhat mystical. You always feel the life there. The plants are abundant, and so is the animal life. But locals say you need to stay put and let the life start living around you instead of keeping fauna silent out of fear.

Vaizdas is musu namelio. | View from our little house.

The next weekend the hike along the river was as rewarding as the final destination we were heading to. 4 people and a dog went to search for waterfalls in the mid of jungles. The hike at first looked like an easy stroll but was getting harder and harder to pass the slipery rocks. Our host Felipe and the dog decided to stay and do not proceed anymore, but we two and Andreas (a volunteer from Germany) had hopes to meet what we searched for. We finally hit the spot where we only had to take our clothes off and continue swimming. Deep down we felt that the final destination should be close. Another corner, and the waterfalls revealed themselved in a full beauty. The sunshine was reflected in the water, the gigantic blue butterflies fluttering around, the showers from the cascades, and the tranquillity. It felt like we could stay there for ages.

Local people

Supjauname ir apibarstome druska ant specialiai karvėms auginamos maistingos žolės. Chuanas ir Umar. | Cutting some very nutritious grass for the cows. Chuan and Umar.

The people of the village were shy despite the fact they were burning from the curiosity to see yet another volunteers coming. They live a simple life. Their household is minimal, the food is basic, mainly rice and beans. But the local inhabintants are still mixed, or as they would like to be taken for – of spanish origin. And as in every North or South America country, Costa Rica has native people. And as a rule, they do not have a good life for the government or their own choice.

In every country we have visited so far, indigenous had drug or alcohol problems. In Costa Rica they live in reserves, maybe somewhere up high in the mountains. They don’t have property, everything they have is shared. So they normally sleep together, eat what they can find as they do not have a culture of growing anything.

Į langą atsitrenkęs ir apsvaigęs kolibris. | A humming bird hit the window.

Juan, the worker on the farm, is a native too. But it seems to be a different case. He is hardworking so he got job at Ginnees and Felipe’s farm, everntually has built a simple house and has a small family. He is a rare case. How comes that people whose land it was now are the ones that suffer most. Mostly from not knowing what to do with themselves.

We could have had a chance to walk up the hills and maybe observe the life. But do we really need to go and see how others suffer without being able to help? Not wanting to be voyaeurs of someone’s misfortune we choose to write about it today without a certain clue how the problem should be sold after all.

Cartago - the place attracting the pilgrims.

Cartago bazilika. | Cartago basilica.

After a month of tranquility and serenity, it was a hard time to get out to chaos, street noise. You find yourself being so sensitive to every single sound, and finally you feel you are going to explode from it. The mind and body wants to go back to the peace.

But our intro into chaos was eased up. Sometimes when hitchhiking you just look into each other eyes, and the agreement is there. Alejandra was the case. So soon we are in the car, and not even planning to visit Cartago, we find ourselves near the university seeing how students invent new mashines, or visiting perhaps the most beautiful basilica of Our Lady of the Angels attracting millions of pilgrims yearly.

Laužas, akustinė Kernagio muzika iš mūsų kompiuterio ir pašnekesiai apie gyvenimą, mūsų liubiliatui pasirodė puikus derinys gimtadienio praleidimui. | Bonfire, Lithuanian artist Kernagis songs and talks about life and meaning was at the core of the evening.

But such a successful day didnt finish just with that. We soon hitched a car of happy bakers who are going to celebrate one of their friends birthday to their finca up in the jungle. So once again we are part of someones birthday celebration unexpectedly. We end up talking about simplicity, life under the dark sky – being rich having the entire universe above your head but not money.

Enroute to Panama

The month passed incredibly quickly. The Christmas together with locals, the tranquil New Year eve with volunteers playing table games. We needed that home environment. Costa Rica felt like a paradise for us. It was.

So we finally approaching our last Central America country without a clear idea of what we are going to do with the Darian Gap – the gap between Northen and Southern continents. No chance to pass by land as there are no road. How we are going to do that we leave it for the Panama story.

Kosta Rika – išlauktas poilsis atogrąžų ekologinėje fermoje

Nikaragvoje galų gale sau pasakėme: ‘mums reikia įspūdžių dietos. Reikia poilsio’. Pasitaikius puikiai progai padirbėti ir pailsėti Kosta Rikoje, mes kaitinančioje Nikaragvoje ir neužtrukom. Nusipirkę guminius batus – mat atogrąžose jei lyja, tai kibirais – mes jau pasirengę gyvenimui ūkyje Kosta Rikoje.

Atvykome naktį į Turrialba ir teko ieškotis vietos nakvynei. Miestelis, rodosi, nemažas, tačiau už kampo bėga nuostabus upelis. Čia ir užmigome. | We came to Turrialba at night and so we had to find a place to sleep. The town looks big from the first sight, but it has a wonderful little river flowing besides. We slept here that night.

‘Kichoto’ ekologinė ferma

Filipas ir Džinė turi 1500 akrų ekologinį ūkį. Įsitaisę jie toli nuo miestų ar miestelių, atogrąžų miškų glūdumoje. Kažkada šis ūkis garsėjo kaip istorijoje pelningiausios kakavos vaisių plantacijos, tačiau paslaptis glūdėjo už to slypėjusiame narkotikų versle. Galiausiai ūkis buvo valstybės konfiskuotas ir perparduotas. Taigi Džinė ir Filipas, amerikiečių pora iš pietinės Floridos, nusprendė čia įsikurti. ‘Kodėl pabėgot iš Amerikos, daugeliui juk tai svajonių šalis’ teiraujamės. Džinė gali nesustodama valandų valandas pasakoti apie tai, kokia yra tikroji situacija Jungtinėse Amerikos Valstijose. Gal kai kas kvepia sąmokslų teorijomis. Jose daug logikos ir net faktų, tačiau dar daugiau neaiškumų ir nemažai pykčio prieš sistemą.

Vaizdas is fermos. | A view from the farm.

Tokia aštri nuomonė prieš aštuonerius metus šeimą atginė ramybės ir tiesos ieškoti į Kostą Riką. ‘Bent jau nesijaučiame apgaudinėjami’ – jų mintys smarkiai skiriasi nuo vidutinio amerikiečio, vis dar garbinančio svajonių šalį. Masiniai iškraustymai iš namų, nesveikas vartojimas ir asmeniniai bankrotai, jokia logika nepagrįsti karai – Džinė stebisi, kaip pasaulis laiko JAV supervalstybe, ir kaip jie dar ja gali pasitikėti. Gali būti skeptiškas tam, ką ji pasakoja, tačiau kaip tik tuo metu prieš pat naujus metus JAV sprendė ‘fiskalinio skardžio’ bėdą, kai valstybė pati sau nustatė ribą, kad daugiau skolintis ji nepajėgi. Taigi, palikę į bedugnę besiritantį amerikietišką gyvenimą užnugaryje, savo kaubojišką dalią pradeda naujame rojuje, kuriame net armija neegzistuoja. Taip, Kosta Rikoje tik policija, ir armijos jie neturi. O vaizdas pro jų namų langus neprastas. Lengvais debesėliais apgulti skardžiai su atogrąžų miškais, ramiai besiilsintys spalvoti tukanai, sklandantys ereliai, žieduose nektarą siurbiantys kolibriai. Nuolat girdisi šniokščianti upė.

Savanoriui is Siera Leones tyrinejant geles. | Volunteer from Sierra Leone is examining the local flowers.

Jų ūkis priklauso WWOOF - worldwide opportunities for organic farming (angl. ekologinių ūkio pasaulinė organizacija). Mes žinojome, kad tokie ūkiai egzistuoja, todėl dar Nikaragvoje panaršėme internetiniuose puslapiuose, ir šitaip mes juos ir atrandame. Tokių ūkių gausu visame pasaulyje: Europoje, Australijoje, Centrinėje ir Pietų Amerikoje. Dažniausiai fermos priima žmones už maistą ir nakvynę, papildomų išlaidų nėra, o priimtieji atsilygina penkių – aštuonių valandų per dieną darbu. Savaitgaliais gali tyrinėti gamtą, ilsėtis. Viena iš šios organizacijos idėjų – padėti ekologinėms fermoms užaugti, o atvykusiems žmonėms – išmokti apie tai, kaip rūpintis ūkiu nenaudojant technologinių laimėjimų, kaip pesticidai, herbicidai ir visokie ‘idai’, t.y.kas yra permakultūra. Dažnai fermos paprašys nenaudoti neekologinių šampūnų ar muilo, taip saugodamos aplinką. Bet čia gali pasimokyti, kaip galima auginti augalus, juos tręšti, prižiūrėti gyvulius.

Apie ūkį

Tokie ekologiniai ūkiai dažniausiai vadovaujasi permakultūros principais: rūpintis žeme ir žmonėmis, ir stebėti, kaip elementai tarpusavyje gyvena drauge, kaip draugystė ar bendradarbiavimas gali pagerinti vienas kito gyvenimo kokybę.

‘Gyvuliai čia gerai gyvena’ pastebime. Filipas su vietiniais darbininkais kasdien nupjauna šviežios žolės. Atrodo tokia prabanga – tam tikslui pasėtos ir net persodintos žolės. Molingas ir drėgnas atogrąžų dirvožemis gali būti labai prastas, tad aštuonerius metus jie stengiasi įdirbti žemę, užsodinti tinkama žole, kad karvės galėtų džiaugtis geru kokybišku maistu, o ne krimsnoti varganą greit nutrypiamą veją.

. Rytais pavogdavome iš piktų vištų kiaušinius. | Every morning we gathered the eggs from the angry chicken.

Vištoms čia gyventi irgi rojus. Ne veltui kai čia valgome kiaušinius, tikrai jaučiame skalsų turtingą skonį. Kasdien jos maitinamos ne tik bananais, termitais ir žalumynų lapais, bet netgi turi savo savaitinius gardus. Pirmasis gardelis apsodintas joms patinkančia žole, ir čia jos rausinėjasi visą savaitę. Vėliau perleidžiamos į kitą gardelį. Tokio maisto prisilesusios (be abejo, gauna ir kukurūzų), jos deda sveikus gerus kiaušinius.

Žirgai irgi mylimi. Arklininkas juos prajodinėja, pakausto. O mums irgi gera proga stebėti ir net padėti ‘manikiūro’ procedūrose. Kanopiniai nagai pakerpami, kai kuriems uždedamos pasagos, ir jie jau pasirengę į kelią. Arklininkas sėda ant Mačo, o mums tai vienam, tai kitam tenka Nube – Debesis. Taip ir išjojam aplylinių apžiūrėti ir arklių raumenų pramankštinti. Turialba – veikiantis ugnikalnis – įnoringas, jo bet kada nepamatysi. Net ir per Kalėdas jis buvo apsivilkęs debesimis. Bet kai keliskart jodinėjame, jis atsiskleidžia, parodo ir savo dūmą. Sako, vieną dieną jis ims ir prasprogs.

Evelina ir Debesis. | Evelina and Nube.

Daržo patirties abu atsinešėme iš savo vaikystės dienų. Patirtis kaime mums davė drąsos sėti ir sodinti, prižiūrėti pomidorus, nurinkti derlių. Mūsų darbas ir buvo daugiausiai prižiūrėti daržą. Apsėti, apsodinti reikalingomis maistui daržovėmis, patręšti natūraliomis priemonėmis. Jei mes gausiai valgėm tai, ką kažkada užsodino prieš mus gyvenę savanoriai, dabar mes atsilyginame ateinančioms kartoms.
Tokių ūkių trąšos ar kova su kenkėjais vyksta natūraliai. Tiesą sakant, visa tai mums primena mūsų senelių ir tėvų laikus, kai toks rūpestis buvo natūralus. Dabar tokie ūkiai išimtys labiau nei taisyklė. Tad ir dalijasi tarpusavyje žiniomis, kokia arbata geriau palaistyti šiltnamį, kad tie vabzdžiai nelįstų, bet kad ir žemei ir kitiems elementams nepakenktų.
Gal tai ir daugiau laiko užtrunkantis procesas, bet Filipas, anksčiau augalus auginęs net ir filmų industrijai, dabar džiaugsmingai imasi visų kaubojiškų darbų drauge su savo darbininkais.

Žemės pripildytų maišų kontrukcijos

Mes jau nebesulaukėme, tačiau labai artimoje ateityje mūsų šeimininkai ketina statyti namus iš maišų, pripildytų žemėmis ir kitomis neorganinėmis medžiagomis (earthbag constructions angl.) Pasirodo, tai vienas iš pigiausių ir patikimų būdų pasistatyti namus. Tokių pastatų konstrukcijoms naudojami maišai su jame esančiu molio ir žemės mišiniu. Vieni ant kitų sudėti maišai – idėja nebe nauja. Juos naudoja armija kaip labai patvarius statinius, be to jie ypač atsparūs vandeniui, tad tokios konstrukcijos patogios potvynių kontrolės atvejais. Maišai sudedami panašiai kaip plytos, o išorė padendiama tinku. Pagal išgales ir meninius sugebėjimus – išorins dekoras. Besidomintys, kaip galima pasistatyti pigius, jaukius namus, pasiskaitinėkite www.EarthbagBuilding.com.

Maisto šventovė

Baklažaniukai! | Eggplants!!

Kasdien prieš pietus užkvipdavo ką tik iškepta duona. Džinė kaip magė įberdavo sezamo sėklų ar įpjaustydavo baziliko, o pabaigoje užpildavo alyvuogių aliejaus su šviežiai trintu česnaku. Garuoja moliūgų sriuba, ar lazanija su daržovėmis. Kasdien šviežiai skinti žalumynai ir pamidorai, su balzaminio acto, rudojo cukraus ir česnako padažu. Pirmą kartą kai paragavome šio maisto, šiurpuliai bėgo kūnu. Neplastmasiniai pomidorai, atrodo visas ląsteles pamaitinantys brokolio lapai su krapais ir baziliku. Kvepia visi namai, ir mes tarsi maisto šventovėje prarandame bet kokios realybės trupinius. Esi tik tu ir maistas. Skonio receptorių meditacija.

Vanduo atkeliauja iš kalnų šaltinių, tad gerdavome kiek tik telpa. Nereikia skaičiuoti, taupyti, dėti jokių tablečių. Po visų mūsų skardinių ir gatvės užeigų, galų gale visą mėnesį kasdien maitinamės šviežiu maistu, ką tik surinktais kiaušiniais, ankstesnių savanorių pasėtomis ir užaugintomis daržovėmis, ir kartais sava jautiena. Jaučiam, kaip visas kūnas atsigauna.

Vaizdas is musu namelio. | View from our little house.

Mūsų namai

Fermos aprašyme perspėjimas ‘gyvensite aptriušusiame name’. Mes įpratę prie palapinių, pašiūrių, stotelių ir šiaip miškų ar pakelių. Toks aptriušęs namelis mums pasirodė kaip padorus patogus namas. Turėjom karštą dušą (oho, kasdien karštas dušas visą mėnesį! – prie tokios prabangos galima ir įprasti), virtuvę. Ir tualetą.

Tiesa, tualetas mūsų kaimynams iš Siera Leonės pasirodė tikra kančia. Po medine sėdyne yra ne kas kita, kaip paprastas kibiras, o ‘po reikalo atlikimo’ tereikia užberti viską skiedromis. Kai kibiras prisipildo, jis išpilamas į komposto krūvą, kuri dabar kaitinama po plastikiniu maišu, o vėliau bus naudojama dirvožemiui pamaitinti. Išnešti visa tai darbas nėra maloniausias, bet tai pirmykštis būdas kanalizacijai. Ir savotiška patirtis. Be to, esame įpratę prie miško, kur reikdavo žvalgytis, ar kur nepasirodo grizlis, o gal gyvatė, tad toks primytvaus, tačiau mums jau ‘liuksusinis’ tualetas mūsų neišgąsdino.

Rytą prabundi, pro langus jau matosi bananų medžiai, o išėjus į priangį atsiveria kalnai. Taip ir nesinori niekur pajudėti, o tiesiog drybsoti hamake ir stebėti siaučiančius paukščius.

Žaidimai su moliu, kurio poveikis odai nuostabus. | Playing with clay that acts wonderfully for the skin.

Kasdienybė

Rytas. Tarp šviesos ir tamsos čia trumpas kelias. Žengei žingsnį – rytas. Gaidžiai jau nuo pat keturių praneša apie pareinančią dieną. Pasirąžom. Išlendam į tamsą. Giliai ir laisvai įkvepiam gaivaus oro. Jo mums taip trūkdavo karštuose kraštuose. Paukščiai kaip patrakę plyšauja, čiulba, krykščia. Per namus nuvilnija kvos kvapas. Umaras ir Salu – kavomanai, jie privirs pakankamai. Šie du studentai mokosi Earth (Žemės angl) universitete ir čia atvažiavo kalėdinių atostogų, mat į Sierą Leonę sugrįžti per brangu.

Aunamės guminius batus. Taip nesibijome gausaus lietaus anei gyvačių. Šešios ryto, o atrodo kaimelis jau seniai pabudęs. Kulniuojame į darbą ir mes. Kartais tyloje, jei vienas kuris iš namiškėnų nesumano ryto paukščių perkalbėti. Upė čiauška pakeliui. Jai visai nesvarbu, rytas ar vakaras. Tik po lietaus ji daug kalbesnė.

Kol saulė dar nepersirito per kalnus ir neįkaitino visų įmanomų paviršių, šiltnamyje nuskabom pomidoro pažastį, pauostom šviežiai palaistytą ar nuskintą baziliką, ūgtelim drauge su ką tik išdygusiomis saulėgrąžomis, vis dar ant savo galvos mūvinčiomis lukštus. Baklažanai papilnėjo it po sočių pietų, pupos pražydo, naujai pasodintas agurkas atsigavo. Į birią žemę įbedam rankas, ir nurimsta,e. Šiluma suvaikščioja aukštyn žemyn nugara. Užverčiame galvą į tarpukalnėje prasiskverbiančius spindulius. Drėgmės ir šilumos vaikai debesys nusėdę viename ar kitame kalne. Nuimame rytinį derlių pietų salotoms.

Musu ferma | The farm

Atsisėdam pailsėti. Puodeliuose ką tik nuskintos citrinos arbata. Akys nutįsta į tolį. Šnekam. Kartais tylime. Pietūs dešimtą valandą dažniausiai sušiaušia skonio pojūčius. Jaučiam, kaip visos ląstelės atsigauna.

Vakarop šaukia ritualas prie upelio. Karolis perstumdė akmenis, tad dabar atsisėdus ant akmenėto dugno, srovė gerokai patalžo šonus. Atsisėdam ant vis dar įšilusio akmens, žvilgsniu pasivaikštom kalnų upės purslais, stačiais miškuotais šlaitais, paglostom žvilgsniu kažkur muses ir vienas kitą gainiojančius geltonuodegius paukščius. Tylus džiaugsmas kutena, o po to nurimsta. Ramybė.

Savaitgaliai tarp krioklių ir miškų

Sekmadieniai – mūsų. Nereikia dirbti, ir keltis penktą valandą. Bet jei keliesi kasdien penktą, tai ir sekmadienį atsikelsi panašiu laiku. Pusryčiai, ir mes išsirengiame į žygį. Tą rytą neišsigąstame lietaus, kuris čia kartais gali pilti ištisas valandas. Pilti pačia tikriausia prasme. Kol keliukai pažliunga. Pralaukiam tą lietų, apsinkluojame mačetėmis, ir pirmyn į neatrastus atogrąžų miškus.

Sallu. Kelio nėra, tad reikia jį išsikapoti. | Sallu. Little walking paths are here so having a machete is necessary.

Kopiant į Škotijos kalnus, kas kažkiek laiko gali pasižiūrėti atgalios, ir pasigrožėti vaizdu. Kopiant džiunglėmis, tokio atlygio nepatiriame. Kiek bekopsi, matysi tik lianomis ir tankiu mišku apaugusį skardį, ir ką tik iškapotą kelią – šis labai praverčia einant atgalios. Bet nieko daugiau. Nes visų numanomų nuostabių atsiveriančių vaizdų neįmanoma pamatyti per tankumyną.

Drėgna, todėl labai slidu. Tarpais net ropojam, o atgal kone slystam ant užpakalių. ‘Kai einate, visur žvalgykitės gyvačių’ perspėja šeiminkas Felipė. Jų pačių nuodingiuaisų fer-de-lance gyvačių. Jos gali būti net dviejų metrų, ir jų nuodas numarins įkastos galūnės raumenis, o galbūt užmigdys visam laikui. Tiesa, šių gyvačių reikia žvalgytis ne tik einant laukais, bet ir daržu, nes gal kur nors jos šildosi komposte, mat jos visai nesidrovi būti šalia žmonių. O vakare apskritai geriau nesiblaškyti, nes jos – naktibaldos. Jų nesutinkam, tačiau apkabinu slystant spygliuotą medį, o iš delno storą spyglį ištraukiam tik po kelių dienų.

Phil, Andreas.

Kitas savaitgalis sunkų žygį galų gale apdovanojo gražiais vaizdais. Keturi žmonės ir šuo iškeliauja ieškoti krioklių. Keliaujam palei upę akmenimis, tad vaizdas visą laiką įstabus. Šniokščia upė tarp miškų, visur akmenys akmenys. Kai kada tenka ropštis, bristi, slysti.

Felipė, mūsų šeimininkas ir šuo sustoja, toliau nebekeliaus. Mudu ir vokietis Andreas (kitas savanoris) ropščiamės tolyn. Prieiname gilią vietą, kur jei norime keliauti tolyn, teks plaukt. Širdis jaučia, kad krioklys nebetoli, tad rizikuojame. Išsirengę plaukiame tolyn. Keletas posūkių, ir pastangos atpirktos. Keliaaukščiai kriokliai, aplink skraido mėlyni milžiniški drugeliai, saulė atsispindi vandenio nugludintuose akmenyse ir pursluose. Aikčiojam, žavimės, maudomės, nardom. Tokie nenumindžiotais takais atrasti lobiai tikriausiai patys žaviausi.

Vietiniai kostarikiečiai

Mūsų kaimelis Esperanza, kuriame gyvename, netoli nuo fermos. Penkiolika namelių mūsų kaimynystėje, kuriems aišku visada smalsu, iš kur čia tie savanoriai randasi kaip grybai po gausaus lietaus. Žiū, jau ir vėl matyt nauji, pabūna čia mėnesį, kelis, ir atsiranda nauja karta. Kuklūs namai, kuriuose plikos sienos, lesinėja koks viščiukas, lauke pririštas mažas paršiukas, ir dar bėgioja mažutis šuniukas. Kitur senolis, atsisėdęs ant slenksčio smalsiai stebi ramiai plaukiantį gyvenimą. Jų mityba paprasta – daugiausiai ryžiai ir pupelės.

Supjauname ir apibarstome druska ant specialiai karvėms auginamos maistingos žolės. Chuanas ir Umar. | Cutting some very nutritious grass for the cows. Chuan and Umar.

Chuanas, vienas kaimelio gyventojas, čia atėjęs iš aukštai kalnuose pasislėpusio vietinių žmonių rezervato. Šie regis, gyvena labai prastai ir paprastai. Miega drauge, neturi jokios nuosavybės, dalinasi viskuo, ką turi. O neturi nieko. Chuanas sugebėjo gauti darbą fermoje, dėl to kad yra darbštus, dabar jau pasistatė namuką, turi žmoną ir mažą vaikiuką. Tačiau tarp indėnų tai reta istorija. Vyriausybė, kaip ir kitose aplankytose vietose Australijoje, Kanadoje, JAV, Meksikoje ar kitose šalyse, nežino, kaip elgtis su vietiniais žmonėmis. Regis, tai buvo jų žemė, o dabar jie įkalinti pačių šalyje. Kai kurios valstybės bando atpirkti kaltę mokėdami čekiais, pinigais, taip žinoma neišspręsdami problemos. Juk gi tai tik veda į nenorą dirbti, nes lengvi pinigai ateina ir išeina. Tačiau Kosta Rikoje nė to nėra, todėl rezervatai tiesiog bando išgyventi.

Kodėl nėjom aplankyti vietinių indėnų, juk tokia galimybė. Nes nesinorėjo eiti kaip į muziejų. Žmonės čia stengiasi išgyventi, ir nesinori eiti pavėpsoti į svetimus vargus. Kaip ir mums nesinorėtų, kad kas lįstų į mūsų daržą, mus fotografuotų. Iš tiesų, šioje kelionėje tampame atsargesni ir pagarbesni kitoms kultūroms. Tikrai nesinori nufotografuoti ir pamatyti tik tam, kad galėtum pasakyti, kad ‘ten buvau, tą dariau’. Kai Irane tapome klaikiai gausiai fotografuojami kaip reti egzemlioriai, pradėjome suvokti, kad šis procesas gali būti net labai varginantis. Taip, vis dar paprašome, ar galime fotografuoti. Tačiau įžūliai nesiperšame. Paliekame vaizdus tik savoms akims ir atminčiai.

Kartago – piligrimus sutraukiantis miestas

Po mėnesio ramybės ir tylos, išeiti į triukšmą ir chaosą nėra lengva. Vėl esi jautrus prabirbiančiam automobiliui, dirbančiam pneumatiniam kūjui. Visas užliūliuotas vidus nori vėl atgalios į kalnus, kur girdi tik kartas nuo karto beužkakarikuojantį gaidį ar pliaupiantį į stogą lietų, cikadas vakare ar paukščius ryte. Atrodo, sprogsi nuo triukšmo.

Cartago bazilika. | Cartago basilica.

Kartais tranzuojant su kai kuriais žmonėmis pavyksta susimirksėti. Alechandra šyptelėjo, ir netrukus du jauni ką tik industrinį dizainą baigę žmonės, mums sustoja. Neskausminga greita pradžia po mėnesio nebuvimo mieste ar kelyje. Jie panūsta parodyti Kartago miestą, kurio lankyti mes nė neketinome. Tačiau tai labai jaukus miestas.

Universitetas – modernus, studentai kuria naujausias technologijas dviračiams ar policininkų keturačiams. Iš mašinas plukdančio konteinerio pagamintas modernus pastatas galėtų būti įkvėpimas ne vienam, besiguodžiančiam, kad nėra kaip įsirengti norimo pastato.

Nuostabūs nuostabūs mediniai skliautai. | Beautiful beautiful wooden arches.

Alechandra nenustygsta, kol neparodo ir kitos miesto puošmenos ir įžymybės. Angelų Marijos bažnyčios istorija kiek primena Šiluvos istoriją. Mergaitė pamatė ant akmens stovinčią Mariją su kūdikiu, o vėliau dar ir rado juodą statulėlę. Toje vietoje dar 17a. ir pastatyta šventykla. Žmonės čia plūsta melstis už artimuosius, o rugpjūčio 2d. čia suvažiuoja kone visa Kosta Rika.
Bažnyčia iš tiesų bene pati gražiausia kada nors matyta. Tačiau ne auksu ji žiba, o kvepia mediena. Į švento vandens šaltinį žmonės ateina apsiprausti, o pagiję jie nuperka kokį sidabrinį kojos, rankos, plaučių ar dar kokį nors simbolį kaip padėką už stebuklą.

Duonos kepėjai paskutinėmis Kosta Rikos akimirkomis

Neilgai trukus už Kartago mums sustoja linksmi – kaip vėliau paaiškėja – duonos kepėjai, kurie vieno kolegų gimtadienį važiuoja švęsti į ‘finką’ – taip vadinamą ūkį ar sodą. ‘Prisijunkit prie mūsų’, ir mes netikėtai atsiduriame namelyje vidury džiunglių, kuriose net ir gyvačių nėra. Mat ši vieta aukštai kalnuose, ir gyvatėms čia jau per šaltas klimatas. ‘Aš paprastai niekada nestoju’ sako Chuan Luisas, bet šįkart sustojau. Kalbamės tą vakarą apie pasitikėjimą vienas kitu, keliones, paprastą gyvenimą. ‘Mūsų namelis paprastas, bet nieko daugiau mums ir nereikia’. Atvažiuojame čia pabūti gamtoje.

Laužas, akustinė Kernagio muzika iš mūsų kompiuterio ir pašnekesiai apie gyvenimą, mūsų liubiliatui pasirodė puikus derinys gimtadienio praleidimui. | Bonfire, Lithuanian artist Kernagis songs and talks about life and meaning was at the core of the evening.

Džonis, kurio gimtadienį tą vakarą šventėme, išsipasakoja. ‘Taip, aš buvau šlapianugaris’ (wetback angl.)’ su pasididžiavimu pasakoja. Ten kur Chuareso miestas, žinot? Ten kur moteris žudo, ir daug nusikaltimų, aš per vamzdžius per upę kėliausi į Ameriką’. Čia Džonis pragyveno dvyliką metų, bet jį visada traukę grįžti atgal į Kostą Riką. Pinigai dar nėra viskas. Dauguma nikaragviečių traukia dirbti į Kostą Riką – ši šalis net ir savo gyventojų skaičių taip nurodo: 4 milijonai kostarikiečių, bet jei su nikaragviečiais, tai šeši milijonai. Tuo tarpu kostarikiečiui nesvetima emigracija ir į JAV.
Patys išvažiavę atgal į namus, mat ketvirtą ryto teks vėl atidaryti duonos kepyklą, mums palieka savo namelį. Mes patys stebimės, kaip kartais su kai kuriais žmonėmis abipusis pasitikėjimas ateina taip greitai.

Į kelią išeiname ne kitą rytą, o gerokai per pietus. Nieko tokio, neilgai trukus sustoja sunkvežimis, mus boginęs aukščiausiu Kosta Rikos keliu – Mirties slėniu (Cerro de la Muerte). Fernandas irgi pasitaikė kalbus. Su juo kalbėjomės apie darbą (ak, koks tradicinis pokalbis), ir be abejo apie religiją. ‘Jėzus sakė, kad jo Tėvo namai neturi būti turgus, kai tada supykęs išvartė stalus. O dabar katalikų bažnyčia yra turgus. Ateini į bažnyčią ir už viską reikia mokėti. Krikštas – mokėk. Bet dar ir yra kursai prieš vaiko krikštą – už tai irgi mokėk. Antras vaikas – ta pati ceremonija. Vestuvės – mokėk, komunija mokėk, kursai, trunkantys tris metus – mokėk. Žodžiu, ateini ir jau yra surašytas kainynas. Tai argi tai ne biznis’. Kitos bažnyčios, dygstančios kaip grybai po lietaus, jam neatrodo kitaip, kaip tik noras lengvai užsidirbti pinigus. Taip negailestingai pliekė jis religiją. Tai ne pirmoji nuomonė, kurią išgirstame Centrinėje Amerikoje.

Iki sienos mus nuveža šeima. Vaikas Alechandras nenustygo vietoje, vis klausinėjo apie Lietuvą ir pasakojo apie futbolą. ‘Ar mes jau ten?’ nerimo. Mama atsisuko šypsodamasi ‘šie žmonės keliauja visus metus, o tu negali pakentėti valandos’. Priartėjome prie paskutinės Centrinės Amerikos šalies. Kiek nerimaujame, nes vis dar nežinome, kaip kelsimės iš vieno kontinento, nes kelio juk nėra.

Diktophone #20 – El Salvador and Nicaragua

El Salvador and Nicaragua by Itervitae on Mixcloud

Previous Posts Next Posts