Atsidūstame. Paskutinė Centrinės Amerikos šalis. Jausmas dvigubas – ir ramu, ir ne. Mes regis vienoje saugesnių šalių (gal nepaisant sostinės), todėl kur kas lengviau atsikvepiame. Tačiau ateitis miglota, nes vis dar nežinome, kaip pateksime į Pietų Amerikos žemyną. Kepinančioje saulėje su klaustukais atstovime šešių valandų sienos eilę į Panamą. O toliau – švelnių nuotykių asorti.

Atsitiktinumai

Mūsų naujas draugas Martin pasikvietęs pasisvečiuoti pas jį fermoje keletui dienų. | Our new friend Martin invited to stay at his farm for a few days.

Jei ant bažnyčios užrašyta ‘Keliaujančio šventorius’ (‘Santuario del caminante’ isp.), tai greičiausiai nesuklysime pasibeldę į vartus. Juolab, kad jau vakaras. Po eilės saulėje smoglėje, staigiai atėjęs pliaupiantis lietus mus privertė slėptis palėpėje, šiaip jau tikrinančioje automobilius ir autobusus, ar nesiveža jie ko nors nelabo iš Kosta Rikos į Panamą, užuot sėkmingai tranzavus pirmosiomis minutėmis. Kokia tai bažnyčia, jau sunku pasakyti, mat kaip ir minėjome ankstesniuose straipsniuose, religinių grupių įvairovė čia labai spalvinga. Bet kampą jie mums parūpino visai smagų, ir mes ramiai išsimiegame.

Kitą rytą manėme, jog kelyje esame labai sėkmingi. Pasirodo, kad sėkmė mus lydėjo labiau nei galėjome spėti pirmosiomis minutėmis. Sunkvežimio vairuotojas važiuoja tiesiai į sostinę, tad ir mus drauge paimtų. Puiku. Mums belinguojant laukais, išalkome visi, ir mes, ir vairuotojas. Tačiau po sriubos sustojimo, sunkvežimis nė iš vietos. Vairuotojas prakaituoja, tačiau mato, greit nieko čia nebus. Ne kas. Ką gi, tenka savo kuprines kraustyti laukan, ir eiti į kelią vidury niekur, na neskaitant kelių užeigų.

Tačiau vos praėjus keletui minučių mums sustoja Martinas, ir mūsų kelias šiek tiek pasikeičia, ir į Panamos miestą mes nuvažiuojame tik už kelių gerų dienų.

Senolių salsa Martino finkoje (ūkyje)

Martin'o didlė šeima, o kartais ir giminė, susitinka jo fermoje savaitgaliais. | Martin's big family meeting in the farm.

Martinas – buvęs malūninkas. Šio amato mokėsi net Šveicarijoje, mat čia geriausia, ką gali pasaulis pasiūlyti. Keletą metų plušęs Kosta Rikoje, jis dabar sugrįžo dirbti į Panamą. Tik šįkart jis teikia deguonį ir kitas ligoninėms reikalingas medžiagas. Pas jį įsėdus į automobilį kažkodėl tapo labai ramu. Jis daug žino, daug gali paporinti.

‘Panamos kanalą iš pradžių ketino statyti prancūzai’ pasakoja jis važiuodamas. Tačiau to meto baubai – maliarija ir geltonoji karštinė guldė darbininkus, todėl sumanymo teko atsisakyti. Šioje Panamos dalyje buvo džiunglės, pelkės, drėgna ir šilta – nuostabus klimatas uodams. Vakcina amerikiečiams padėjo perimti estafetę, tad kanalas vieną gražią dieną išvydo abu vandenynus. Viename jo gale – Ramusis, kitame Atlando vandenynas. Nevienodą vandens lygį kanalas reguliuoja šliuzais.
Anksčiau kanalo vadžias turėjo amerikiečiai. Tačiau ši aukso kasykla jiems buvo laikina, ir kontraktui pasibaigus galiausiai pamažu panamiečiai po truputį atgavo teises, o prieš dešimtį metų visiškai pradėjo valdyti patys. Be abejo, pinigai plaukia jau į jų rankas. Tad pragyvenimo lygis yra aukštas, bet maisto produktai kur kas pigesni nei pavyzdžiui Kosta Rikoje.

Žvejys. | Fisherman.

Regis pajutome abipusę simpatiją ir pasitikėjimą, tad nepaisant to, kad šis savaitgalis skirtas šeimos susitikimui, Martinas nutaria į jį pakviesti ir du pašaliečius lietuvius. Niekur neskubėjome, todėl nutarėme savo laiką kaip gumą patempti, ir kelioms dienoms čia pasisvečiuoti.

Jo nedidukas ūkis prisglaudęs prie Ramiojo vandenyno, atokiai nuo miestelio. Mes ir vėl galėjome ramiai išsimiegoti. Kitos dienos pavakarėj suvažiavo jo gausūs giminaičiai, tad netikėtai atsidūrėme įvykių sūkuryje. Šeima svarbi panamiečio gyvenime. Martinas – penktasis vaikas, tad nors narių ir trūko, lengvos sumaišties ir klegėjimo – tikrai ne.
Martinas nesitveria kailyje. Užkąsta, paplepėta, reikia salsos. Reikia judėti. Jo aštuoniasdešimtmetė mama žiūrėk jau mažais žingsniukais šoka salsą, netrukus prisijungia ir šešiasdešimties metų sesuo. Martinas irgi nestokoja elegancijos. Matyt jų krauju vaikšto ritmas.
Ryte sulaukiame drauge su visais saulės prie vandenyno. Nors Martinas kviečia pasilikti, kiek širdis pageidauja, metas judėti. Mes vis dar nežinome, kaip pateksime į kitą kontinentą. Ir kol ten nepateksime, nenurimsime.

Panamos miesto senamiestis. | Panama City downtown.

Panamos miestas – ‘atsitiktinumų nebūna’

Panamos miestas tikriausiai bus artimas tiems, kurie mėgsta dangoraižius ir amerikietišką kultūrą. Tai, kad čia amerikiečiai ‘užsibuvo’ galima justi iš gausių makdonaldų, kyefsy, begalės mašinų parduotuvių, ir apskritai judraus didmiesčio gyvenimo. Į dangoraižių giraites šįkart nė nėjome. Trampo dangoraižį matėme ir Čikagoje, o visa kita – tai tik dar vienas didmiestis. Nors tas kelias pragyventas dienas mes apsistojome pas Deivydą, gyvenantį taip arti tų dangoraižių, kad kas rytą nori nenori galėjome matyti ką tik pakylančią saulę, ir tuoj pat pasislepiančią už tų milžinų.

Panamos kanalas. | Panama Canal.

Jei reiktų Deivydą kur apgyvendinti, tai ši vieta tikrai būtų paskutinė. Vien jau dėl to, kad jo gyvenimo filosofija tiesiog dramatiškai prieštarauja visam šitam pro langą matomam ‘banksterių’ gyvenimui. Taip, visaip kaip ir Džinė (iš Kosta Rikos fermos gyvenimo), Deivydas mūsų antrasis sutiktas žmogus, tiesiog neapkenčiantis JAV kapitalizmo, banksterių (suprask, bankai + gangsteriai), skubėjimo, pinigų. Jis tvirtai tiki – viskas turi būti už dyką. Paklausite, kaip jis tada gyvena?

Deivydas gyvena su dešimtmete dukra. Jis – žaliaėdis pačia tikriausia prasme. Jis ne tik vegetaras ar veganas, jis – tik žalio maisto valgytojas. Tai reiškia, jokio virimo kepimo ar kitokio -imo. Kam tokia kankinystė, norėtų sužinoti tūlas lietuvis. ‘Kaip jūs manote, kiek man metų’. Na, Deivydas atrodo kaip trisdešmties metų žmogus. ‘Man keturiasdešimt dveji’ jis išdidžiai atsako. ‘Ir tai todėl, kad nevalgau mėsos, pieno, ir apskritai nieko virto. Mat visas ‘tas baisus’ maistas yra rūgštinis, o žalumynai – šarminis’. Organizmui, anot jo, sveikiau šarminė aplinka. Taip ir vėžinės ląstelės mažiau tarpsta, ir apskritai daug energijos turi. Savo žaliaėdžių maistu vaišina ir mus. Mangai, bananai, avižos, jūržolės, linų sėklos ir migdolų pienas, kurį jis pats pasigamina iš mirkytų migdolų bei saldžios styvia (stevia) arbatos. Visai neprastas skonis, tačiau kiek gi energijos užtenka užvalgius tokio maisto. Deivydas tikina, kad to pilnai užtenka organizmui raumenims standinti. Jokio ‘papildomo’ kilogramo. Jo dukra irgi itin lieso sudėjimo.

Jo ‘jie – melagiai’ filosofija regis kiek kraštutinė. Jie – tai visi, kurie kuria sistemą, ir kaip Deivydas visus nuo devynių iki penkių dirbančius vadina – sistemos vergai. Dėl to jis ir nedirba. Kaip gauna pinigų? Jis netiki pinigais. Tad vaisių eina raškytis į parkus, kitus dalykus irgi kažkaip gauna. Jis nemėgsta sakyti ‘perka’, nes tai – sistemos vergų žodynas. Jis – laisvas žmogus.

Panama City

Kaip laisvas žmogus, jis ir dukros neleidžia į mokyklą. Nes šie ją sudoros savo melais. Tad kažkiek pats moko namuose. Ji dešimtmetė, tačiau tik dabar mokosi daugybos lentelės. Gramatikos, anot jo, mokytis irgi nereikia – eigoje išmoks. Su dukra namuose kalbasi angliškai, nors pats yra kolumbietis. Kam laiką gaišti – ispanų mokosi gatvėje. Fizikos ar chemijos ji mokytis dar per jauna, o skaityti knygas – nuobodus dalykas. Mat knygos – melas. Istorija – tai jau ištisa melo gija. Žodžiu, visas mokslas apskritai yra melas. Ne melas yra tik visos sąmokslo teorijos, daugiausiai pateiktos youtube video. Apskritai jis, paties manymu, yra indigo vaikas, mat dar vaikas būdamas suprato, kad valgyti mėsą yra blogis.

Mes iš Deivydo sužinojome labai daug. Tačiau tuo pat metu iš kažkur atsirado tam tikras nepasitenkinimas. Galbūt dėl to, kad jis kaip įmanoma mus stengėsi įtikinti visatos veikimo (nes Dievo vardo jis nepripažįsta, mat jis prieš katalikų bažnyčios ir jėzuitų mafiją) galia, kurioje atsitiktinumai neegzistuoja. Tai ir mes, anot jo, esame čia pas jį neatsitiktinai. Tai yra tam, kad suprastumėme koks tikrasis yra kelias. ‘Aš jums parodau duris, o jums pasirinkti, ar per jas keliauti’. Apskritai, jei kas žmogui atsitinka, tai neatsitiktinai. Jei kas nors trinktelėjo tau į mašinos užpakalį, pats esi kaltas, mat matyt turėjai neigiamų minčių. Jei tave apvogė, pats kaltas. Gal kažkada norėjai pasirodyti stiprus, tai tau še ir įrodymas. O galbūt to daikto tau ir nebereikia.

David'o maistas. | David's breakfast.

Smagu ir įdomu, kai žmogus tiesiog nori pasidalinti tuo, kuo tiki. Bet visai kas kita, kai stengiasi įtikinti, kad tik jo mąstymas yra pats teisingiausias. Mūsų tikėjimo ar netikėjimo, gyvenimo filosofijos jis net neklausė. Nes jei tikime Dievu – tai sistemos darbas, o jei mokslu – tai irgi sistemos darbas. Įdomiausia, kad jo kalboje yra daug pykčio, šiek tiek faktų, labai daug priešiško nusiteikimo, o dar daugiau akyse šmėžuojančio nerimo. Štai už visas pasaulio blogybes, anot jo, yra atsakingi žydai. Banksteriai žydai, psichologai žydai, ir apsritai visą pasaulį valdo tik žydai. Jis niekaip nesuprato, kodėl Vokietijoje uždrausta neigti holokaustą. Nes jis holokaustu netiki.

Matyt jis tikėjo, kad po kelių pas jį gyvenimo dienų, mes visiškai pasikeisime – nustosime gerti pieną ar valgyti sriubą. Kai parsinešėme namo jogurto ar perpjauto maišeliu įsukto arbūzo, jis šiek tiek nusiminė. Mat mes taip ir nesupratome. Savo dukrai jis sakė, kad mes ‘atvirstam į gera’ – tai yra nebevalgysim nuo šiol mėsos ar pieno produktų. O čia še tau, jogurtas. Arbūzas, susuktas į plastmasės maišelį irgi yra blogis. Vis dar vietoj sodos naudojome muilą (tarp kitko, soda – produktas, apie kurį ketiname labiau pasidomėti), ir dantų pastos neatsisakėme.

Vaizdas pro David'o langą. | The view from David's window.

Tai buvo labai įdomi pažintis. Juolab, kad kelias dienas iš eilės vaikščiojant Panamos Kasko senamiesčiu, vis dar lindo mintys apie tai, ką jis pasakojo. Ir dabar dar nuolat jį prisimename. Nevertiname niekaip, nes sunku kokias išvadas ir daryti. Viena aišku, kad sutiko žmogų su labai unikalia gyvenimo kelione. Kad tik jis neverstų tikėti, kad jo unikalia kelione turėtų sekti ir kiti.

Atsisveikinome, ir keliaujame toliau. Užsibūti Panamoje neketinome, nors jau tos kelios pažintys labai nuspalvino čia buvimą. Tačiau laukia sunkus kelias į Kolumbiją.

Ilga kelionė per bangas

Reikėjo imti laivelį iki salos kurioje paiaiškėjo kaip mes kelsimės jūra iki Kolumbijos. | We had to take a little boat to an island where we found out how we had to make it to Columbia.

Ši dalis padės visiems, kurie ketina keltis pigiau iš vieno kontinento į kitą. Keliautojų forumuose dažniausiai knibžda jachtų pavadinimai ir vienas kitas pigesnis variantas, kuris visiems skambėjo kaip ‘gal kažkaip kažkur’. Bet jei kažkam pavyko, mes tvirtai nusprendėm tai irgi išbandyti.

Jachtos plaukiančios iš Kolono (Colon) į Kartegeną (Cartagena, Kolumbija) šių metų kainynais kaštuoja pusė tūkstančio dolerių. Iš kur paprastam keliautojui, o tuo labiau vietiniam tokie pinigai. Juk turi būti būdų, kaip keliasi vietiniai. Viena aišku, iš Panamos į Kolumbiją grįsto kelio nėra. Yra kaži kokie takai per Darian Gapo džiungles. Kiek vėliau susitiksim vieną hondūrietį, kuris nieko nepasiskaitinėjęs, žemėlapį teturįs nusprendė eiti pėsčiomis per ten. Žinoma, buvo pasienio pajėgų sustabdytas ir siųstas atgal į sostinę. Šiose džiunglėse tvyro įtampa jau ne vieną dešimtį metų. Nuolatiniai Kolumbijos sukilėlių susirėmimai gąsdina keliautojus, tad tik vienam kitam (ant pusė rankos pirštų suskaičiuotum) pavyko nusigauti.

Tad keliaujantiems yra keli būdai. Skristi arba plaukti laivu. Dar galima kažkiek skristi ir kažkiek plaukti laivu – tai būtų pigiausias variantas. Plaukti galima irgi dviem būdais. Plaukti jachta ir mokėti brangiai. Arba plaukti paprastomis motorinėmis valtimis, vadinamomis lančomis, ir mokėti penkiskart pigiau. Galima tik taikliai nuspėti, kurį būdą pasirinkome. Vis tik, tai ne silpnų nervų ir skrandžio žmonėms. Šiame pasakojime būsime nuoseklūs, kad tie, kurie norėtų pakartoti žygį, galėtų taip ir padaryti.

San Blas to Puerto Obaldia

A. Panama miestas – Chepo

Iš Panamos miesto galima tranzuoti arba važiuoti pigiu viešuoju transportu. Už dolerį dvidešmit centų jus paveš iki miestelio Chepo. Siūlome išlipto Panamerica kelyje, nes juo reikia dar kiek patranzuoti iki sankryžos, vedančios į San Blas.

Miegas gaisrinėje šalia Pan-American greitkelio. | Sleeping in the fire station close to the Pan-American highway.

Mes tame kelyje neišlipome, ir nuvažiavome tiesiai į miestelį. Savo likusius centus norėjome išleisti pigiems vaisiams ir kokiai pigesnei vakarienei valgykloje (comedor). Neskubėjome. Saulė jau krypo vakarop, o iki San Blaso šiandien jau nebeketinome nusigauti. Tad įsikursime kur nors už miestelio. Matome, neprastas lygus laukas. Būtų pats tas pasistatyti palapinę. Sukaitę atšliaužiame iki įstaigos prie to lauko. Iš automobilių aišku – gaisrininkai. Turėtų būti geri žmonės. ‘Gal tame lauke galime palapinę pasistatyti?’ klausiame. Administratorius gūžteli pečiais ‘ten ta žemė mums jau nebepriklauso’. Tuo metu vienas ugniagesys, o kaip vėliau paaiškėja mechanikas, mums mirkteli ‘prieikite arčiau’. Jis keletą žodžių persitaria su kolega.

Netrukus mes jau viename automobilių, ir puikiai angliškai šnekantis panamietis mus nusiveža į kitą ugnegesių stotį, kuriame – ideali erdvė miegoti. Kiek tvankokas kambartys, tačiau keturios dviaukštės lovos, dušas, tualetai. Žodžiu, mechanikas it svečiams aprodo vietą, ir mums netrukus namais tampa dar ir ugnegesių būstinė. Čia esame ne pirmieji svečiai, tad mus priėmęs linksmuolis jau įkalbinėja savo šefą, kad šis pakabintų didelį žemėlapį, kuriame vėliavėlę įsmeigtų čia jau prakeliavusieji ir netikėtai apsistojusieji. Budintysis senolis. jau perkopęs septyniasdešimt, geraširdiškai pasakoja, kaip prieš 50 metų jis buvo vienas iš įkurusiųjų šią stotį. ‘Tai mes darėme dėl bendruomenės’ šypteli jis ir pasiūlo karštos kavos. Mes jau eisime miegoti, o jis dar sargaus. ‘Šiandien buvo didžiulis gaisras Panamoje, teko ir mūsų komandai ten važiuoti’. Geraširdžiai tie ugnegesiai. Juk iš draugų esame girdėję, kad Turkijoje jie be problemų priglaus. Atrodo, ir Panamoje.

Nuo Čepo (Chepo) iki sankryžos mus paėmė smagus apvalutis vyriokas su savo sūnumi. Jis vis kikeno ‘jūs tai atvažiuojate, pakeliaujate, ir išvažiuojate. O štai kiniečiai čia atvažiuoja, nusiperka žemės, pasistato parduotuvę, ir pasilieka amžinai. Ir žinoma dauginasi. Panamoje apskritai labai daug įvairių kultūrų. Ir kaip patys panamiečiai sako, visos parduotuvės priklauso kiniečiams ir indams, o prašmatnesnės – žydams.

B. Chepo sankryža – San Blas

Salelė - uostas. Gyvenantys žmonės - vietiniai indėnai, buvo įdomu pamatyti kaip atrodo jų buitis. | The island - port and the locals are indeginous people. It was interesting to observe the way thay live.

Galėtum tuos varganus keturiasdešimt kilometrų nuo sąnkryžos iki San Blaso eiti. Tačiau kelias čia kalnuotas, ir patikėkit, kai kur status net ir automobiliams. Mus vežęs visureigis springo, ir teko net vieną atkarpėlę užkilti patiems. Ši dalis – tai jau vietinių (indigenous) indėnų rezervatas. Į jį visiems be išimties teks susimokėti po šešis dolerius (panamiečiams mažiau). Kelias per kalnus iki Karibų jūros įspūdingas, tačiau primena Gvatemalos ar Kosta Rikos atogrąžų miškus. Kur ne kur pamatysi vietinių trobesį.

Mus nuo sąnkryžos paėmė dviem automobiliais važiavusi šeima. Jie priglaudė ir pakelėj stovėjusią vietinę senulytę indėnę, ketinusią apie dešimtį kilometrų tais stačiais keliais pėdinti pėsčiomis. ‘Pati sau, viena, pėsčiomis?’ skėsčiojo rankomis baltoji vyresnio amžiaus panamietė, į pliažus traukianti su savo dviem suaugusiais sūnumis ir pabiručiais anūkais.

Žmonės būriuojantys tarp kontinentų sustoja šitame rojaus kampelyje. | Lots of sailers stop here at the paradise for some days.

Šiaip daugelis iki San Blas važiuoja samdytais visureigiais. Nuo Panamos miesto tai kaštuotų 30 dolerių. Mes smarkiai sutaupėme juos sustabdydami. Juolab, kad kelias čia – ne vieškelis, kur mašinos nepaliaujamai važiuotų. Galų gale mes prie Karibų jūros, jau nuo kalnų retkarčiais pasirodžiusios. Ar tikrai ji bus tokia jau egzotiška ir smaragdinė, kaip kad matyta filmuose?

San Blas salos kažkur tolumoje. Turime vieną tikslą – iš čia kažkokiu būdu pasiekti Puerto Obaldia, uostą visiškai prie pat Kolumbijos sienos. Nuo ten mums Kolumbija – ranka paduoti. ‘Šiandien į Puerto Obaldia nieks neplauks. Gal rytoj’ rūsčiai tarsteli vietiniai. Taip, renkantiems šį kelią, teks pasikliauti sėkme, kad valtys plauks į norimą uostą ne už savaitės, o už kelių dienų. Priklauso nuo to, kiek žmonių susirinks ir pripildys valtį. Bet tartis ir ieškoti valties teks plaukti į vieną salų. Karti salą.

Karti (Carti) sala – savo kampo beieškant

Įsėdame į valtį, gerokai apipliekiami vandeniu. Dešimt minučių, ir jau mes artėjame prie – vaje, kaip apgyvendintos salos. Susižvalgome vienas į kitą ir nustėrame – pala, o kurgi mes miegosime. Iš išorės sala atrodo tiesiog prikimšta bambukinių namų, pakrantės nusėtos šiukšlėmis ir tualetais, kuriuose visi siusioja tiesiai į vandenį. Apie maudymąsi čia nėra nei kalbos, o mums kirbėjo mintis, ar kur atrasime savą kampą.

Siauri takeliai tarp namelių. | Narrow paths among the huts.

Išsiriogliname iš valties, o likusieji keleiviai klegėdami išplaukė į balto smėlio salas. Mums liko daug tampriai susiglaudusių indėnų namų. Salą netrukom pereiti skersai išilgai. Dvi kiek platesnės gatvės, cementinė mokykla, bambukinė bažnyčia ir daug daug namų. Neatrodo, kad čia būtų dar papildomos erdvės mūsų palapinei. Reiks, miegosime uostelyje tiesiog ant molo. Laimei, randame vieną kelių metrų skersmens žolynėlį, kuriame atsisėdame nusnūsti ar šachmatais sužaisti. Iš pradžių kiek iš tolo mus stebintys vaikai, po truputį pradėjo lįsti iš pakampių, kikenti, stebėti, kaip katinas žadina vieną iš mūsų įmigusiųjų, stumdė vienas kitą, kad eitų ir paklaustų vardo, o galiausiai išdrįstų ateiti ir pasižiūrėti, kaip mes žaidžiame į (jiems žinomą) šaškes panašų žaidimą.

Saulė slinko vakarop, ir mes po truputį prisijaukinome tą ankštą salą. Po bent dvidešimt kartų apeitos salos, tapom vietiniams žinomi. Turizmas uždėjęs jiems antspaudą. Moterys, savo puošniais ryškių spalvų drabužiais ir kiauromis iš karoliukų suvertomis kojinėmis, į mus vos vos pažvelgdavo, retai atsakydavo į pasisiveikinimą. Gal kultūriškai joms nelabai dera, mat vyrai buvo kur kas draugiškesni. Vienas valtininkų, sužinoję, kad turime savo palapinę, netgi pasikvietė galiausiai prie savo namų, kur ir galėjome priglausti šoną. O iš retų bambukų susmaigstytame ‘duše’, dar galėjome ir nuplauti karštos dienos dulkėtą prakaitą. Jau sutemę, mėnulis atsispindi vandenyje, kur ne kur švieselės. Pro tualetą ar dušą šitaip gali apžvelgti kaimynus ne tik šitoje, bet ir kaimyninėje saloje. Nesmagumas, kad ir tie kaimynai gali tavim besimaudančiu pasigrožėti.

Tikėkimės ryt pavyks rasti valtį į Puerto Obaldia, nes šiandien paieškos bevaisės. Miestelio gyventojai aišku žino, kad tokios valtys egzistuoja, tačiau vis nukreipia į kitą salos galą. Taip ir vaikštom iš vienos vietos į kitą. Jei ieškosite valčių link Kolumbijos, raktiniai žodžiai ‘Puerto Obaldia’, ‘Kolumbija’, ‘Marsel’. Marsel – tai viena salos vieta, kurioje valtys prisipila degalų, kaip tik ten dažniausiai tolimojo plaukiojimo motorinės valtys lauks savo klientų į kitą žemyną.

La Agucha (Aguja) sala – it iš paveiksliuko

Iš ryto aplanko gera ir bloga žinia. Blogoji – šiandien nieks neplauks. Geroji – radom žmogų (galų gale), kuris plauks į Kolumbiją rytoj. Atrodo, jis skamba įtikinančiai, nors mums dar viskas čia šakėmis ant vandens rašyta. Tačiau jis patikina, kad ryt tikrai mus paims. Bingo. Telieka surasti, ką mes čia veiksime šioje prikimštoje žmonių, iki kaulo smegenų pažįstamoje saloje. O kažkur taip netoli kitos salos, kurios magina mus nuplaukti ten. Bet brangu. Atsidūstame. Vis tik, buvo Kalėdos, ir gerieji giminiečiai mums įdėjo pinigėlių. Gal čia kaip tik gera proga įamžinti jų dovaną. Užmerkiame akis, sumokame po 25 dolerius (už nusigavimą iki salos ir joje galimybę pasistatyti palapinę, mat salos yra privačios ir mums tiesiog permiegoti nepavyks)…

Team LT.

Ir mes jau saloje kaip iš paveiksliukų. Iš pradžių akys nejuokais apraibsta. Rimtai. Po kojomis šiugžda baltutis smėlis. Vanduo – jei matėm kada nors matėm smaragdinį, tai buvo tik tamsi jo atmaina. Va čia tai bent mėlis. Kelios vėjo iškraipytos palmės. Ir visa sala, kurią galime apeiti per 7 minutes. Laimei, dar ne savaitgalis, tad žmonių vos vienas kitas. Pliuškentis ir vartytis smėlyje galime netrukdomi. Tolumoje matosi dar salų, mūsiške – Agucha (La Aguja), pavadinta vienos žuvies garbei. Nors tai turistinis gabalėlis, bet tiek jau to. Atrasime savą kampą, ir vartysimės smėlyje, taškensimės neįtikėtino skaidrumo vandenyje. Iki tol, kol sugalvojame vietinių žmonių paprašyti akinukų ir vamzdelio, kad galėtumėme truputį panardyti ir pasižiūrinėti, ar yra koks nors gyvenimas po vandeniu. Iš Karolio klykavimų galima nutuokti, kad jis atrado kažką ypatingo.

Gyvenimas po vandeniu

Kitas pasaulis. Net ir geriausios National Geography laidos negali iki galo perteikti to jausmo, kurį jauti pats, panėręs po vandeniu. Neįprasta savo kūno vandenyje patirtis, o galiausiai povandeninis pasaulis atskleidžia savas paslaptis. Nejuokais gali pagauti savo jaučiantis kaip didelė žuvis begaliniame akvariume.

Žuvys, nė kiek žmogaus nesibijodamas, it koks vėžlys pro šalį plauktų, kiek pasitrainioja aplink. Žiūrėk, ten plaukia kone permatoma, ilga ir aštri kaip spyglys žuvis. Nebaili. Ją regis norisi net ranka paliesti. Paskutinę akimirką ji gudriai pasprunka. Tada pulkelis elektrinių spalvų žuvų, vis smalsiai apžiūrinėjančių, kas čia tokio didelio jų vandenyse. Viena bailesnė skubiai sprunka palikdama ilgą šuorą bene iš baimės išskirtų medžiagų. Oi! Ten už koralo plaukia vėžlys. Bet ne toks, kaip paprastai įsivaizduojame. Šis margas it sumažinta karvutė ir turi kelias kupreles. Savo letenėlėmis smarkiai (kaip tik įmanoma jam) sumataruoja, ir jau lėtai sprunka nuo už jį didesnio padaro. Kvyteltum iš pasitenkinimo, tačiau negali, nes turi kvėpuoti per vamzdelį. Ant dugno stotis nepatartina, nes čia visur siūbuoja juodi ilgutėliais spygliais jūros ežiai. Net nugara pašiurpsta tik įsivaizduojant, kaip netyčia užkliūtum. Ant dugno slepiasi viena kita vos nuo koralų atskiriama žuvis. O iš už kampo viena išlenda buku snukiu ir papūstomis akimis. Kartą pabandęs, nejuokais norėsis grįžti ir vėl į gyvenimą po vandeniu.

C. San Blas – Puerto Obaldia

Sulaukėme laivelio-valties ir pirmyn į Kolumbiją! | The boat for Columbia finally came and here we go!

Umberto – mūsų valtininkas – savo plačia motorine lanča mus pasiėmė iš Agucha salos. Jau nekantravome, nors buvo trupinį neramu. Iš pasakojimų gali tik numanyti, kad kelionė nebus lengva. Tačiau tikrąjį svorį suvoki tik tada, kai įsėdi. Pavymui pažvelgėme į paliekamą idilišką salą. Dieną saulės, o naktį pilnaties nušviesta sala, vėjo šukuojamomis palmėmis su viena nulinkusia palme, visai kaip iš paveiksliuko. Šypt.

Idilę šalin, nes prasideda tikras darbas. Tai jau ne tik vairuotojui. Irkluoti nereikėjo, tačiau vakare atrodėme tokie išvargę, kad nė Misisipėj tiek jėgų priešvėjinis irklavimas nepareikalavo. Bet viskas iš pradžių.

Sukrečiame savo daiktus į tą valtį ir klestelime šalia kitų keleivių. Šie su apsauginėmis liemenėmis. Daugiau jų ir nesimato. Gal ir nieko sau – vairuotojas atrodo patikimas. Keletas grum grum grum į priekį, ir pasidaro aišku, kad tai nebus paprastas smagus pasiplaukiojimas. Bangos šnioja į valtį, valtis kraiposi į visas įmanomas puses. Kas antra banga trenkia gerą gūsį vandens į akis. Sūrus vanduo užgraužia net pačius tolimiausius akies kampučius, ir kelioms minutėms turi užsimerkti ir nuverkti ašarą kitą, kad tas sūrumas nusiplautų.

Kitoje saloje įšoka du belgai, kuriems jokių liemenių niekas irgi nepasiūlo. Ir nepasiūlys. Šiaip jau neturime baimės vandeniui, tačiau iš pradžių nejuokais pagaugais kūnas nueidavo. Galima tik įsivaizduoti – šiek tiek sumažinti linksmieji kalneliai, tačiau vandenyje ir be jokių apsaugų. Tad niekas čia tau negarantuoja, kad lėkęs į vandenį, čia išliksi. Geriau apie tai negalvoti, o susikaupti, ir atsisėsti taip, kad kuo mažiau trankytųsi užpakalis ir nugara. Septynos valandos tokio jojimo per bangas. Hondūrietis persisveria per bortą, ir savo skrandžio turinio nebesulaiko. Ši kelionė jam – vienas vargas. Sustojus užsipilti degalų, jis persirisdavo iš valties ant liepto, ir priguldavo. ‘Geriau jau žemė nei vanduo’ vis dar nepraradęs humoro jausmo, bet jo ruda oda tarsi įgavus baltą švytėjimą. Visi kiti – tik kiaurai permirkę. Šalia sėdėjusi indėnė savo lengvais puošniais drabužiais, bet iki siūlo galo peršlapusiais, vos spėdavo veidą šluostyti gerokai įmirkusia skara. Dešinioji valties pusė vandens gaudavo kur kas dosniau.

Variklis užgęsta. Valtis siūbuoja bangų nešama. Keleiviai susižvalgo. Regis visi pajunta bendrą artumą. Matyt ne vienam nudvelkia mintis, o kas jeigu neužsikurs. Tai jau bene trečias kartas kai variklis užgęsta, ir tas nelemtas kriuksėjimas iš pradžių nežada nieko gero. Vienas iš keleivių – tiesiog vaikščiojantis juokų maišas panamietis, suranda tinkamą raktą, ir vairuotojas bando šį tą pataisinėti. Smagu, kai vėl pasigirsta ūžimas.

San Blas salynas. | San Blas islands.

Į Puerto Obaldiją atplaukiam jau po penkių. Mūsų kuprines kiaurai pertvarko pasieniečiai, mat šis uostas paskutinis taškas prieš įplaukiant į Kolumbiją. Išgirdę glaustą mūsų kelionės seką ir iš kur esam, po to pasieniečiai net kitą dieną smagiai linksniuoja ‘Buenos dias, Lituania’. Bet į Kolumbiją šį vakarą neplauksime, nes štampus savo pasuose gausime tik kitą rytą. Laimei, mes nepriklausomi, tad netrukus rasime sau vietą palapinei pastatyti. Kiti keleiviai priversti eiti į viešbutį. Vieni moka po 5 dolerius, o belgams tenka po dešimtį susimokėti. Kodėl? Mat jų kambaryje yra šviesa. O pas kitus ne. Šie kitą rytą už tą penkių dolerių viršų kaip suvenyrą pasiima rankšluostį.

Šiaip jau tos bendros patirtys keleivius sutelkia krūvon. Du belgai, kolumbietė, panamietis, du meksikiečiai, argentinietė, hondūrietis, du lietuviai ir vietinė moterytė. Kitą rytą visi bendrai jau rikiuojamės štampuoti pasų. Tiesa, keliaujantiems geriau žinoti – reikia bent dviejų pasų kopijų. Niekas to nežnojo, todėl ir blaškėmės visi bendrai po lėtai besikeliantį miestelį, kur pasikopijuoti pasus.

Pasienietis, norintis štampuoti mūsų pasus, klausia, kokiu laivu atplaukėme. Nei vienas nežino. Ar tai mūsų pastabumas toks ribotas, ar pasitikėjimas perdėtas, ar apskritai žmonės nelinkę fiksuoti tokių smulkmenų, kaip valties pavadinimas. Ir tik čia mudu abu sužinome, kad juodukas vairuotojas vardu Umberto.

D. Iš Puerto Obaldia (Panama) į Kapurganą (Capurgana, Kolumbija)

Kitą rytą visi drauge pajudame Kolumbijos link. Už kelių valandų galų gale pasieksime kitą kontinentą. Tas pats valtininkas Umberto, bet valtis jau kitokia. Mažesnė, siauresnė. Sunkesnieji į priekį, lengvesnieji link galo. Vandens kiekis į veidus nesumažėja. Tik šį kartą kai kurie gudresni. Dar vakar įsėdę į valtį su savo geltonais nuo lietaus maišais mes atrodėm gal ir pernelyg apsirūpinę, tačiau po kelių sustojimų, supratome, kad mūsų vidutiniškai sušlapę drabužiai nėra taip blogai, kaip kiaurai permirkę kaimynai. Tad šįkart kai kurie daugiau apsirėdę.

Bet bangos ir vėl milžinės. Vakardienos nuovargis atpirktas miegu, atrodo bematant sugrįžo. Visa laimė, kad kelionė viso labo truko valandą. Krantai tiesą sakant tikrai gražūs. Bet apie bangų dydį ir kokybę šįkart galime papasakoti daugiau nei apie tolumoje esantį krantą. Visa laimė, kad tas krantas kažkur dar matosi. Įvertini greitai jėgas, ar pavyktų parplaukti ‘jei kas’. Jei kas, tai ir tas parplaukimas mažai ką padėtų, nes už to kranto, Darjano srities džiunglės. Nei kelio surastum, nei pagalbos prisišauktum. Tokiomis mintimis save padrąsinant, dar nuraminant kad ir ‘pabėgeliai daug prastesnėmis sąlygomis’ plaukia ir dauguma išgyvena, apsiramini ir palieki likimą laivininko rankose. Bet patikimai atrodo, gerai per bangas gainioja, galų gale ir variklį viens du ir pataisė. Tolumoje jau Kapurgana, pirmasis žingsnis į Pietų Ameriką. Sveika Kolumbija. Bet apie ją, jau kituose nuotykiuose.