Australia: massive distances, koalas and Lithuanians

Australia is the country where you would like to come back on your own with your own vehicle and ramble around to see more of its beauty. This time our route only takes from the western up to the eastern part. Some people say, it’s perhaps the best bite. Rich karri (eucaliptus) woods, deserts, unreal green blueish ocean water and white sand, and animals living only in Australia: kangaroos, koalas, oppossums. Very relaxed Australians. British architecture and naughty accent. Multicultural environment, particularly in the cities.

Perth

Pertas - vakarinėje Australijos dalyje įsikūręs miestas, kurio parkuose dvelkia ramybė. | Perth - Australia's biggest city on the west coast. It has something very relaxed and calm about it.

On the flight the Indonesian chaos grew into a polite silence and people smelled of civilization: they rarely talked to their neighbours, it was sterile and serene. Very tired we got asleep, and only woke up in the early morning landing into unknown to us land. Our couchsurfer left us ‘homeless’ as all of a sudden he needed to change his plans. Quickly we had been searching some other hosts, but landing we had no idea where are we going to stay.

Is hitching a thumb an easy matter in Australia. We only waited some minutes before a guy stopped to us. After having listened to our evergrowing tirade of the passed countries, he (as he worked in Motorola) gave us a mini high quality loudspeaker.

Perth is sterile as the dentist’s lounge. It’s got some skyscrapers. Our quick-to-reply Kat lived just a little bit outside the centre, but we could walk along the Swan river. ‘Daulphins’ we were excited as kids, but the by passers were ambivalent as there were swiming some macharels. The next morning in Kat’s garden squeeking parrots and other exotic and non exotic birds. And this is a city.

Freemantle as everyone promised had a different vibe. It’s a little town on the edge of the ocean, which has an artistic and relaxed atmosphere, where life was boiling slowly and pleasantly.

South east Australia

Margaret’s river

Pirmosios kengūros | First kangaroos

In Perth everyone was convincing us to go to that place. We are lucky to be picked up by extravelers who return the favour in the goodness chain. Everyone tries to show us his favorite bit – maybe the kangaroo place, maybe karri tree woods or a nice place looking out to the ocean.

We arrive to the wild beach. It’s the winter time so there are none who would have the stupid idea to camp in such a weather. Normally the rangers patrol along the ocean in order to make the naughty turists pay their fine for pitching the tent in a forbidden place.
We first thought to sleep under the naked sky. The stars, and the waves sounds are clearer. Soon after the sun sets down we get asleep, but in the midnight we suddenly have to change our plans. Unexpected storm made us to quickly pitch our home, and stay inside. The wind was wild and at times you feel like you will be blown away to or against the water. One side of the tent was poorly wet in the morning, so we can only guess, was it rain or the ocean waves. This is the beach which according to people has massive waves, hence lots of the best surfers train here.

Karri or Euchaliptus forests

Paslėpus kuprines krūmuose ir trumpas kelių valandų žygis miškuose. | After hiding the backpacks in some bushes we had a little two hour walk in a forest.

The rain can be pleasant or no. But in one of the driest continents, even in plus temperature, it can be quite unpleasant too. Our gore tex clothing lost their qualities, so we are getting wet gradually and fully. So when we were dropped by some visitor shelter near the euchaliptus forest, we decided to stay under the roof this time, where we have gas stove for free. It seems that to Australians is cheaper to provide tons of gas stove across the country instead of fighting with the one of their natural disasters – bush fires.

We decided to walk those bushes in the morning. Funny enough, even we walk in the thick forest of massive trees, it’s still considered bushwalking. Silence. Rising fog. Some sunshine beams. The euchaliptus tree leaves left a pleasant scent on our hands after squishing them a bit.

Albany

Paukščių drąsumas turistiškose vietose stebėtinas - vagia maistą iš rankų. | Birds are stealing food even from the hands in touristic places.

It sometimes happens like this – if you see a picture of a nice view, you want to see it live. Albany landscape was one of it. So instead of rushing straight to Melbourne, we slowly cruise along the southern part of Australia. The tourists are not a massive thing these days (thanks to winter) so even in quite popular places we are somewhat alone. Nice idilic place. The monument for ANZAC newzealanders and ozzies who fought in the war. Why on earth from such a paradisy area go and fight someone far away. Maybe being a part of british empire.

From Margaret’s river to Esperance our hitching slows down. We tend to wait on empty roads for some farmers, going to visit their fields. Some of them speak such a hard dialect, that its nearly impossible to grasp what are they talking about. When we try to check between ourselves the information, we understand that we got naught. But they cheerful, and so atmosphere is always great in the car.

Hitching in the desert

The school bus driver gave us a lift to the place where he thought we were going to be a bit more successful. Yesterday they took us when we already didn’t have a hope anyone will stop when the dusk arrived.
Western Australia is a vast territory, taking nearly a half of a continent but having only couple millions of inhabitants. So no wonder that some kids have to go for 50km to get to school, and some even do schooling at home. And doctors get to some places by helicopters.

Rekordas - ilgiausias laukimas 6 valandos. Karolis skaito knygą, Evelina ratais vaikšto vidurį ilgo tuščio kelio. | Our record for the longest wait - 6 hours. Karolis is reading a book and Evelina doing circles in the middle of a long empty road.

So we are dropped at this crossing. It’s empty and neglected like from some horror movie. The kangaroo jumps over the road. We made ourselves comfortable. No cars for the first hour. We have food for half a day, maybe for a day. So it would be vital to hitch a car eventually. We admired the nature for an hour. Meditated. We drank the coffee. Read our books. Made our morning exercises. Admired nature again. Sown our broken backpacks or gloves. Some cars passed quickly perhaps thinking we are kangaroos. So after six hour of waiting, a road train – a massive truck (the size of the vehicle never to be seen before) slowly approached us. Normally all the hitchhikers don’t advise to hitch those monsters, as their breaking process is time consuming. So a happy face Tasmanian was not surprised to see our surprised and relieved faces after being picked up. He has seen us before and decided to turn around and pick us up.

Esperance

Team LT.

We were sitting on the bench near the library when a woman with a dog approached us. She smiled and asked where are we traveling from. Our conversation progressed, and soon she invited us to her campervan, whilst she was house sitting nearby. Sheryl prepared us dinner and the breakfast the next morning. Soon we set off together to see her favorite beaches. Truly breathtaking views. If you have an image of a idilic beach – emerald water and white sandy beach, you just make it like 49 times more and so you will get a view. We mean it. The beaches were the best sofar and afterfar :). After the lunch filled with our life stories, we got to the Cape Le Grande park. We couldn’t resist jumping into the cold blue greenish water.
Sheryl and her stories got us very close to each other. When the next morning we were about to travel further she packed us with lots of food supplies, and then she told us ‘I feel like driving you till Norseman today (like 200km), we were surprised and seriously touched by that. No one drove us randomly that far before. When we said goodbies before we hitched another car, we felt saddened.

Nularbor plain

‘Nul arbor’ – zero trees in latin perhaps describes clearly the appearance of the desert. We are going to drive like couple thousands kilometres across, so probably we need to have enough food and water supplies for the road. We hear the water has a price of the gold. In reality, its far more expensive that milk for sure. We have to by a bottle of milk and fill it water, as we will need to wait for the bigger shop for another 2000km (like two times distance Kaunas to Moscow).

Įmportuoti kupranugariai ir daug kitų gyvių ant kelio. | Imported camels and other animals on the road.

We sat near the road leading to the treeless plain. The massive jeep approached. It perhaps underestimates this vehicle size by calling it jeep. Its like a mini version of a truck. A driver humbly introduces that this type of car is on the edge of being illegal size. So we board this plain-train-bus and cruise for couple thousands kilometres with two funny brothers.
The road is straight as an african spine. We started to to play a guessing game ‘how far you think is the distance till that hill’. The trees were present at the start, shrinked to a maximum until it vanished. But you always knew there is an ocean all along. South Australian Bight. We stopped couple times in some unadvertised places and were surprised by the rocks which feet being washed by the water. We sat down on the edge of the world. In silence.

The South Ocean

Karolis

In theory you cannot hitchhike on the highway in Australia. Unless you are left in the place where you have simply no choice. The jeep turned around and approached us. In the boot there cages with dozens of birds. Keith was open about his life, and soon we felt we know him as an old friend. But going with him meant we are doing a detour again, and instead of going straight to Melbourne we are back to the ocean again. Good. The time spent at the start of the Great Ocean Road (which we made a bit later) was one of the most memorable ones. It’s been cold as we are facing Antarctica and its cold winds. But we had time of our own.

Melbourne

Evelina

Linas, even if he was born in Australia, spoke of rich Lithuanian language, and he actively seeks to educate his kids to speak good Lithuanian too. He will be the one to help us quite a bit in Melbourne. We spent few days in his father’s forest. ‘Now snakes sleep as it’s winter. But there are lots of them in the summer time. Normally they are timid, but not the tiger one. This type of snake was chasing me once as it was looking after its area’. We slept under the starry sky that night near a massive bonfire.

We approached Melbourne with a bit of anxiety. Out of nature we are back to the skyscrapers. People crowds and their cold being scare us a bit. But this is quite a pleasant city to dwell. Lovely Yarra banks, Central Business District a bit static and boring, but there are lots of parks and the atmosphere is vivid. We have not noticed how we spent here a month and a half here.

Australian lithuanians

Vieno lietuvio sodyboje miške. Susikūrėme milžinišką laužą už praėjusias Jonines. | In one of Lithuanian guy's summer residence. A massive bonfire to remember a lithuanian pagon celebration - Joninės.

In Melbourne we barely communicated with australians, but we were received straight into the hands of Lithuanians living either for their entire lifetime or those who arrived recently or temporarily. There is a Lithuanian club, where people come here every sunday to eat a lithuanian meal. Lots of them still maintained a very nice archaic our mothertongue. Some of them, particularly younger ones sruggle to communicate, but those who been raised speaking Lithuanian in their families, have a very rich vocabulary and perfect grammar.
Everyone of them have their stories to tell. They all escaped the Siberian woods in winter. You can listen all day of their stories coming here by ships, their 2year work to repay the shipping costs, their struggles at the beginning. Surely, the good thing their past was safe. However, they did not only simple live here without caring of their homeland. They protested if some country didn’t recognise the occupation, or at the rise of the independence they sent money to help the poor ones.

Lina, Evelina, Karolis, Milda, Andrew. And Lithuanian beer.

Lina our lovely friend from Lithuanian but known from Newcastle times, became our guard and guide. Milda with her australian fiance Andrew invited for a homestay, and we collected lots of laughter during that stay. We even tried lithuanian potato pie with kangaroo meat, and share lots of travel stories, as they are huge travelers too.

Then Dana, Australian lithuanian, who used to be quite a famous child clothing designer at a time, hosted us for an entire month. She provided us home warmth as well as showed us bits of underdiscovered Melbourne. In Sydney we are hosted by Rita Baltusyte Ormsby, a woman who worked in Washington ‘Voice of America’ and communicated with lithuanians when they did not have a chance to hear anything from abroad.

Finally we arrange our reflections about our journey in Lithuanian club. People get quite interested, and then they support our further adventures.

Great Ocean Road

12 Apaštalų - be galo turistiška vieta. Tikriausiai atpratome nuo tokių populiarių vietų, nes įspūdžio didelio nepaliko. | 12 Opostles - very very touristic place.

We join the younger lithuanians to Great Ocean Road trip. But we stay in the free camping sites (for the first time). Nearby there is an ocean where at night we go to see the rising moon, and the rising sun in the morning. We left our food at night, and wallabies (smaller kangaroos) came to share it. Breakfast happened to be smaller than planned.
In the early afternoon we set off to visit Great Ocean great views. Twelve Apostles are meant to be the special site with the rocks rising straight from the water. Its majestic indeed. But the place is overflooded with tourists, so we much more prefer Grotto – an enclosed rocky area looking out to the ocean.

Sydney

Operos namai. | Opera house.

Sydney and Melbourne compete with each other eternally. Both are somewhat similar, only Sydney has got something which everyone can recognise – Opera House and the bridge that reminded us of Newcastle so much. Some say people in Melbourne are more elegant, and more simple in Sydney, but the tourists are here. We liked both, and we managed to find personal space in both of them.

The last hours in sunny chilly Australia. We are going to Hawaii, and then to Alaska. Then all the way south. The new stage commences.

Practical tips

Food
After Indonesian expenses the prices in Australia seemed enourmous. The first week we chose products carefully and ate youghurt, tuna or beans. Eventually we started to cruise among Woolworths, Coles and Aldi supermarkets and find lots of things on sales. Some Asian markets can offer cheap veggies too.

Miegant fermerio laukuose kelyje link Sidnėjaus. | Sleeping in some farmers field on the way to Sydney.

Sleep
If you intend to camp (thats possibly the most common way of nightstays), there are free and paid camping sites. You’ve got to be careful camping where there are clear signs that you cannot camp. We traveled in winter time, so the rangers were not as present, but you might pay a 150 AUD fine if they find you. In summer time you won’t be able to make a fire too – the bush fires are too common and too harsh in Australia.
We slept in the desert too. Some locals might warn of snakes, but in winter time they all sleep. You got to be carefull and check your boots in the morning if there no unwelcomed and poisonous spiders.

Visas and airport
We explained in lithuanian blog how to obtain the evisitor, you have got to check for your own country as it varies from one to another. http://www.immi.gov.au should be helpful enough.

Before flying to Aussieland you got to get rid of any fruit or veggies. The officers can be strict, so there is no need to risk. Before landing you will receive declaration sheets, where you have to declare whether you have any of the marked things. You better declare it because if they check you and find undeclared mentioned things, you will be in trouble and pay massive fine. If you declare – they will check it if its ok, and that’s it.
Some Australian states on the borders might check if you bring any fruits or veggies as they are desperately afraid of fruitflies. So you rather get rid of (or eat) any fruits too.

Kitas posukis už 1172km. Sako ilgiausias tiesiausias kelias pasaulyje. | Next turn in 1172km. They say it's the longest straight road in the world.

Hitchhiking
Even being two persons with huge backpacks we hitched quickly and easily. Most often will stop those who have been traveling before and want to repay their debt. Majority of them were very pleasant and tried to show the places of interest. Some told us that road officers might be quite strict, so you rather don’t hitch on the highways, but better on the entrances or rest stops.

Australija – vos aprėpiami gamtos mąstai, koalos ir lietuviai

Australija ypatingo grožio šalis, į kurią norėsis sugrįžti šviežiems nuotykiams. Šįkart planuose neliko vietos šiaurinei daliai ir centrui, o mūsų maršrutas nusitęsė nuo vakarinės iki rytinės dalies. Kai kurie teigia, kad mums teko bene gražiausias kąsnis. Vešlios eukaliptų girios, dykumos, nerealaus žydrai žalsvo atspalvio vandenynų vanduo ir baltas smėlis, tik Australijai būdingi gyvūnai: kengūros, koalos, oposumai. Ir labai atsipalaidavę australai. Britiška architektūra ir šelmiškas akcentas, ir kur kas labiau multikultūrinė aplinka.

Pertas

Pertas - vakarinėje Australijos dalyje įsikūręs miestas, kurio parkuose dvelkia ramybė. | Perth - Australia's biggest city on the west coast. It has something very relaxed and calm about it.

Lėktuve jau pradėjo tolti indonezietiško šurmulio likučiai mūsų ausyse. Žmonės kvepėjo civilizacija: tarpusavyje šnekėjosi retai, visur buvo steriliai tyku. Nuvargę užsnūdom, ir prabudom tik anksti rytą nusileisdami į dar vieną nežinomą kraštą. Mūsų ‘koučserferis’ vos keletui dienų belikus iki mūsų kelionės atsiprašė, kad priimti negalės. Taigi esam be vietos. Paskubomis Indonezijos interneto kavinėje paieškojome dar keletą galimų šeimininkų Perte, tačiau iki pat nusileidimo nežinojome, ar bus kur didmiestyje apsistoti. Be abejo, turime palapines, tad jei kas – kur nors rasime vietelę.

Ar pavyks sėkmingai keliauti autostopu Australijoje? Palikę oro uostą ir paėję kokį kilometrą, susižvalgėm. Reikia bandyti. Gal po kelių minučių mums sustojo vietinis, pavežęs iki pat Perto centro. Išklausęs mūsų vis ilgėjančios nukeliautų šalių tirados, atsisveikindamas įbruko kelioninę kolonėlę. Taigi, ir Australijoje tranzuoti greičiausiai pavyks.

Freemantle - jaukus senas uostas Perto pašonėje. | Freemantle - cosy little port close to Perth.

Pertas sterilus it stomatologo kabinetas pasitiko keliais dangoraižiais. Iki savo šeimininkės Kat, netikėtai atsiliepusios į mūsų prašymą priimti, kėblinome Gulbės (Swan River) paupiu. Australai – sportiški žmonės. Nemažai jų bėgioja ar važinėja dviračiais, ir mes einame palmių ir kitų egzotiškų medžių alėja. ‘Delfinai!’ neįmanoma nekvykti, kai vietoj žuvelių virš vandens išneria dideli mieli padarai. Bet praeiviams tai nė motais, tarsi pro šalį plauktų strimėlės.
Kitą rytą Kat sodo gale skardžiais balsais prapliumpa papūgos, varnos ir visi kiti egzotiški ir ne tik paukščiai. Štai tau ir didmiestis. Einant gatve palmių šakose supasi spalvingos papūgos.

Freemantle miestelis. ‘Būtinai turit nukakti į Freemantle’, visi mums žadėjo kur kas geresnių vaizdų ar jausmų nei Perte. Susigundėm, mat jis buvo prie vandenyno ir garsėjo meninkų dirbtuvėlėmis. Lietus smulkiais lašeliais kiek niaukė mūsų pasivaikščiojimą. Iš tiesų, šis miestelis yra kur kas jaukesnis nei iščiustytas Pertas. Aikštėse virė gyvenimas, šeimos džiaugėsi savaitgaliu.

Pietvakarinė Australija

Margaret’s river – Margaret upė

Perte visi kaip vienas linksniavo Margaret Upės vietą. Spėriai iriamės pietų link. Stoja žinoma patys kažkada daug keliavę australai, atiduodami duoklę už savo jaunas sėkmingas kelio dienas. Vienas praveža pro kengūrų pliažą ar atsiveriančią panoramą į jo miestelį prie jūros, kitam žūtbūt knieti prasukti pro tankią eukaliptų giraitę. Visi kaip vienas rodo praeitos savaitės audros pasėkmes – išvartytus nemenkus medžius.

Pirmosios kengūros | First kangaroos

Nusigaunam iki laukinio paplūdimio. Australijoje žiema, tai argi kam šaus į galvą tokiu metu statytis palapinę. Vienas škotas, gyvenantis kaimynystėje parodo vietelę, kurios nelanko reindžeriai, drausmindami romantikus stovyklautojus, mat šiuose paplūdimiuose šiaip jau statytis būsto negali. Iš pradžių ir mes ketiname miegoti po nuogu dangumi. Žvaigždės, jūra aiškiau ošia. Išlydėję saulę sulig tamsa užsnūstame. Vidurnaktį tenka keisti miego planus, ir staigiai statyti palapinę, mat audra iš anksto apie save nepranešusi, visa pikta, draskė kas tik pakliuvo. Bangos šėlo, ir mažumą būgštavom, ar tik nepasieks palapinės kojų. Ryte vienas kraštas buvo gerokai įmirkęs, tad telieka spėlioti, jūros čia ar lietaus išdaigos. Sako, šiame paplūdymyje esi vienos didžiausių bangų Australijoje, ne veltui masinantis geriausius banglentininkus. Kelis jų matėme tolumoje, aštriai smeigiančius purslus.

Eukaliptų girios

Paslėpus kuprines krūmuose ir trumpas kelių valandų žygis miškuose. | After hiding the backpacks in some bushes we had a little two hour walk in a forest.

Lietus gali būti malonus ir nemalonus. Net ir Australijoje, vienam sausesnių kontinentų, pliusinę žiemą jis gali būti nemalonus. Mūsų neperšlampami drabužiai atsižadėjo savo esminės rolės, tad tenka šlapti tolygiai ir sparčiai. Vokietės pametėjo mus iki vieno parko, pačios nudardėjusios į kempingą. Mašinų saulei leidžiantis jau nebebuvo, augaloti medžiai vogė iš mūsų šviesos likučius, o įkyrus lietus norom nenorom varė ieškoti nepralaidaus stogo. Stogas – pavėsinė, su taip populiariomis nemokamomis dujinėmis viryklėmis Australijoje šiandien tarnaus mums it neblogas viešbutukas. Matyt australams tikrai labiau apsimoka dovanoti keliaujantiems dujas, nei gesinti gaisrus. Tai vienas didžiausių kontinento baubų – ‘bush fires’ (‘krūmų gaisrai’).

Jei jau esame tarp šių įvairaus dydžio eukaliptų, tai reikia ir pasivaikščioti. Nesvarbu, kad eisim pro vienus aukščiausių medžių Australijoje, vis tiek vadinsimės ‘bush walkers’ – ‘vaikščiojantys po krūmus, o ne miškus’). Tikros džiunglės. Tyla. Kylantys rūkas. Saujoje sutrinti eukalipto lapeliai skleidė malonų kvapą. Įkvėpę gero kokybiško oro ir pasidžiaugę rytinės saulės nuskaidrintais lašeliais ant krūmynų, kylam į nežinomą kelią tolyn.

Albani

Būna kartais, pamatai paveiksliuką ar atvirutę, ir žūbūt nori pabuvoti toje vietoje. Albani idiliškas peizažas buvo vienas tokių vaizdų, tiesą sakant pakerėjusių ir mus. Tad aiškų plentą paliekam tingesniems ir skubantiems į rytus, o mes kiek lėčiau judam pietvakarine ir pietine pakrantėmis. Jau atsiboginus vakare jaučiamės kaip nuvaryti arkliai, ir visas iškylas paliekam rytui. Pavėsinė su dujine virykle. Reiškia, koncervai bus šilti, karšta bus ir arbata. Čia ir įsikursime nakčiai.

Paukščių drąsumas turistiškose vietose stebėtinas - vagia maistą iš rankų. | Birds are stealing food even from the hands in touristic places.

Iš ryto stropiai kopiame kalvomis. Darbas nedidelis, nes einame asfaltuotu taku. Žiema, tai turistų tik sauja. Susėdame prie paminklo kariams. Pusryčiai su šarkomis. Šie išlepinti nekviesti svečiai taikosi į mūsų duoną ir riešutinį kremą. Regis ir Lietuvoje turime šarkų, tačiau australietiškųjų balsai komiški. Kaip ir varnos, jos atrodo barasi viena ant kitos it turguj moteriškės barasi dėl niekniekių. Čia jos aiškiai rodė nepasitenkinimą jų kantrybe bandančiams užsispaudusiems prašalaičiams.
Paminklas naujazelandiečių ir australų kariams. Tokios ramios nuo pasaulio atskirtos šalys, kokio velnio į tą karinę anam pasaulio gale galerą joms grūstis?
Nuo kalno be abejo einame nepramintu taku. Slidžios nuožulnios uolos, raizgynai – niekaip nepasakytum, kad ve ten žemai jau miestelis.

Nuo Margaret River iki Esperance tranzas sulėtėja. Mašinų mažėja nejuokais, ir mums tenka vis daugiau palaukti kur į fermas važiuojančių darbininkų ar darbdavių. Jiems kalbant madangiai linksim galvas, tačiau nė velnio nesuprantam, apie ką jie čiauška. Vėliau bandom tarpusavyje pasitikrinti nors dalį suprastos informacijos, ir suvokiam, kad gryni trupiniai. Bet smagu klausytis jų kaimiško akcento. Žinai, kad jie kaip gilūs žemaičiai sunkiai įkandami tūlam aukštaičiui šelmiškai apie kažką spragsi. Juk nekikentų tarpusavyje taip smarkiai.

Tranzas dykumoje

Rekordas - ilgiausias laukimas 6 valandos. Karolis skaito knygą, Evelina ratais vaikšto vidurį ilgo tuščio kelio. | Our record for the longest wait - 6 hours. Karolis is reading a book and Evelina doing circles in the middle of a long empty road.

Mokyklos autobusiuko vairuotojas, vakar vakare mums leidęs permiegoti nemenkame garaže (‘ten mat šilčiau, be to yra karštos kavos’) ryte mus pavežęs iki pirmojo vaiko namų, nutarė mus pametėti dar papildoma 15 kilometrų, mat toje sankryžoje bus kur kas lengviau tranzuoti. Vakarinė Australija dydžio sulig vakarine Europa, o žmonių viso labo vos virš dviejų milijonų. Tad nieko nuostabaus, kad kai kuriems vaikams tenka į mokyklą važiuoti ilgus kilometrus, o gydytojai kai kurias vietas pasiekia tik sraigtasparniais.
Sankryža kaip iš kokio filmo – vieniša ir visų užmiršta. Per kelią peršokavo kengūra. Įsirengėme patogiai, nes jautėm, kad gali tekti užsibūti. Tikėkimės ne per ilgai, nes maisto turime tik pusdieniui, na ištemptumėme ir dieną. Mašinų nė kvapo. Pasigrožėjome aplinka kokią valandą. Pameditavome. Antrą kartą papusryčiavome. Paskaitėme knygas. Pasimankštinome. Išgėrėme ryte užsiplikintos kavos. Pasigrožėjome gamta. Susiuvinėjome įplyšusias kuprines ar pirštines. Pasigrožėjome gamta. Vėl paskaitėme knygas. Pasišnekėjome. Mašinų pirmąją valandą nepasirodė. Antrąją valandą buvo keliomis daugiau, tačiau visos jos pralėkė matyt nė nenutuokdamos, kad tos dvi būtybės stovnčios šalikelėje yra ne kengūros. Jau kaukštelėjus šeštai mūsų laukimo valandai it per sapną lėtai mūsų link judėjo taip vadinamas kelių traukinys – ilgas nerangus monstriškas sunkvežimis (autostopo vilkai mums sakė jų nė neverta stabdyti). Mat jų stabdymo trajektorija anot vieno vairuotojo – apie kilometrą. O šis mūsų nuostabai pats jau lėtai čiuožė pakelės dulkėmis. Sustojo vos per pusmetrį nuo kuprinių ir mūsų nustebusių veidų. Įšokom nelaukę. Linksmo būdo tasmanas jaukiai šyptelėjo ir mūsų desperaciją puikiai suprato. Mus tą dieną jau jis matė kelis kartus ir nutarė apsisukti, kad visų užmirštus nelaimėlius galėtų paimti pats.

Esperanza

Sėdėjome ant suoliuko ir kirtome jogurtą. Tai tampa mūsų kasdieniniu ritualu. Mango jogurtas su avižiniais sausainiais. Šalia biblioteka, į kurią ketinome užsukti susimedžioti nemokamo interneto. Deja. Šansų nėra – viskas mokama. Todėl valgome jogurtą.

Esperance

Moteris atrišo savo šunį ir žvilgtelėjo į mus. Nusišypsojo. ‘Iš kur keliaujate?’. Iš Lietuvos. ‘O, aš turiu įsivaikinusį latvį’. Net žagtelėjom, o ši suskubo mums paaiškinti šiuos giminystės ryšius – ‘na, antrame gyvenime (virtualus portalas)’. Negaliu jūsų priimti name, nes prižiūriu svetimus namus, tačiau turiu jaukų karavaną. Tad jei norite, galiu pakviesti į jį’. Tą vakarą nakvojome nebe palapinėje, o nuo lietaus mus saugojo tvirtas stogas. Šiltas dušas. Ir vakarienė.

Ryte Šeryl paruošė pusrytį, ir netrukus mes su jos kurčia padykusia kalyte nudardėjome pakrante apžiūrėti smaragdinių paplūdimių. Jie tušti ir laukiniai, ir atrodė, kad priklauso tik mums, kad niekas kitas čia nesilanko, ir net nežino, kad gali tokie egzistuoti. Ji kaskart rodė vis įmantresnį ir gražesnį, jūros vendens mėlis vis gilėjo, o smėlis vis labiau balo. Kol galiausiai atsidūrėme Keip le Grand (Cape Le Grande) nacionaliniame parke. Čia neištvėrę šokom į šaltas žalsvai mėlynas bangas. Šeryl irgi įbrido, bet tik šaukė mums pavymui ‘atsargiai, žiūrėkit ar nėra ryklių’, ar ‘ak, neperšalkit!’. Ji taip norėjo, kad mes pamatytumėme ant smėlio sukritusias kengūras, bet šios tik šokinėjo šen bei ten per pusdykumes.

Team LT.

Šeryl papasakotos gyvenimo dramos suartino mus. Jau kitą rytą, kai ruošėmės keliauti tolyn, ji iš sandėliuko pradėjo traukti produktus. ‘Važiuosite per dykumą, o ten maistas brangus. Ir dar… aš šiandien jaučiu, kad norėčiau jus pavežti iki Norsmano‘. ‚Iki ten bent 200 kilometrų‘ susirūpinom, tačiau moteris užsispyrusiai linktelėjo galvą, ir mes supratom, kad jai tai padaryti yra svarbu. Iki paskutiniųjų minučių dalijomės savo gyvenimo istorijomis, ir regis jautėmės kaip seniai pažįstami draugai. Paleidus mus ir atlikus visus sunkius atsisveikinimo ritualus, ji dar pabandė sutranzuoti kelis sunkvežimius.

Nularboro plynė

‘Nul arbor’ – nulis medžių (lot.) vertimas gali bent kažkiek nupiešti geografinę tos plynės išvaizdą. Tai dykuma, kuria važiuosim bent pusantro tūkstančių kilometrų, todėl gerai turėti pakankamai maistinių ir gėriminių išteklių. Girdėjom, kad vanduo ten aukso kainos. Norsemanas sekmadienį liko uždarinėtomis palangėmis, tad paskutinės kiek pigesnės parduotuvės buvo nebe mūsų nosiai. Kolonėlės parduotuvėlėj labiau apsimokėjo nusipirkti didelį plastmasinį butelį pieno, ir vėliau prisipilti jį vandens, nei pirkti vandenį. Iki kitos didensnės parduotuvės teks palūkėt, kaip maždaug dukart nuo Kauno iki Maskvos.

Karolis

Susėdom ant kelio, vedančio į tą bemedienę. Na, bent kažkuriam laikui išteklių turėtų užtekti. Be to, čia dar visai gera dislokacija, netoliese vis tik [vis dar] yra vaiduokliškas miestelis. Kai prie mūsų pristojo džipas, žagtelėjom. Tokį monstrą vadinti ‘tik džipu’ stačiai įžeidimas. Tai kiek sumažinta sunkvežimio versija. Kaip vairuotojas kukliai pristatė, kad tokios mašinos yra ‘ant ribos’ prie neleistinų gabaritų. Klestelėjom į laivo-lėktuvo-kelių traukinio hibrido kailinį saloną, ir nuplaukėm tolyn į dykumą. Važiuosime su dviem broliais pokštininkais kelias dienas apie porą tūkstančių km.

Įjungtas ‘kruizo’ režimas ir mes plaukiame dykuma. Kelias tiesus it afrikietiškas stuburas, ir mes pradedame spėlioti, kiek gi galėtų būti kilometrų iki tos ar kitos kalvos. Medžių aukštis pamažu nyko, ir galiausiai krūmai sumažėjo iki juokingo minimumo. Kol galiausiai visai prapuolė. Bet va ten, ne taip jau toli nuo dykumos kelio – status skardis, krentantis tiesiai į Pietinį vandenyną. Du broliai nepaliauja juokauti, o kadangi savo galingą monstrą jie varo iš Perto į Brisbeiną, ir
šiuo keliu važiuoja pirmą kartą, patiems knieti stabelti įdomesnėje vietelėje. Viena netikėta jų mus tiesiog iš koto vertė. Tas pats smaragdinis vanduo, tik šįkart plauna ne baltą smėlį, bet skardžio kojas, nusidriekusias tolyn. Skardis tarpais gerokai ištrupėjęs, bet mums knieti nueiti ‘ant va to kraštelio’, po kurio adrenalinas plūsteli galvon. Akimirką tykiai sėdim ant pasaulio krašto.

Pietinis Okeanas

Įmportuoti kupranugariai ir daug kitų gyvių ant kelio. | Imported camels and other animals on the road.

Ant greitkelio tranzuoti Australijoje teoriškai negalima. Nebent esi paliktas tokioj vietoj, kur nelabai gali pasirinkti. Suglaudę ausis laukiame, kad kas greitutėliai paimtų. Užmatėm, kad vienas džipas kol sumąstė sustoti, tapo vėloka. Jis mitriai apsisuko ir sugrįžo. Mašinos bagažinėje narvelis pilnas ulbančių ir krenkščiančių paukščių. Bet jis nevažiuoja į Melburną. Keithas važiuoja prie vandenyno. Tai reikštų malonų nusukimą. Lekiam. Pakeliui besidalinant gyvenimiškomis istorijomis, tolimas kelias neprailgo. ‘Matėt ant kelio tupinčią koalą?’. ‘Pralekiant galvojom šuniukas ten, ar ką’. Keithas apsisuka, ir sugrįžta. Koala apšviesta tik mašininių žibintų tingiai sėdėjo ant baltos kelio linijos. Po kelių minučių, lėtai pasikėlė ir nutipeno nuo kelio prie matyt savo medžio. Ilgais aštriais nagais kibdama į medžio kamieną, užsirioglino ir toliau ramiai ir nepajudinamai stebėjo mus. Jei pasukdavo galvą į šoną, tai it sulėtintame kine.

Atvažiavus prie Keitho namų, apsinakvojome kaimynų sode ant minkštos sodrios žolės. Tikriausiai turėsime ne visai klasikinį išdegintais laukais Australijos paveikslą. Mūsų peizaže jis žalių vaiskių spalvų. Žieminis. Keithas kitą rytą vaišino pusryčiais ir nenusiramino, kol neapvežiojo visų įmanomų pakrančių, galiausiai mus nubogindamas mūsų prašymu prie vandenyno. Drėgnas šaltukas kiek stingdė pirštus, tačiau besileidžiančios saulės nutviekstos uolos ir kažkur toli nosies tiesumu Antarktidą skalaujantis okeanas buvo nebloga proga kuriam laikui atsisveikinti su gamta. Net mėnesį ketiname pailsėti
Melburne.

Melburnas

Mus jau nuo Kirgizstano vadinusi Lina ir jos namai Melburne. | Lina - friend that kept inviting us since Kyrigzstan.

Linas, nors gimęs Australijoje, puikiai kalbantis lietuvių kalba ir dar vaikus pareigingai mokydamas lietuviško žodžio, mus perėmė iš Keitho. Keliom dienom užsukam į gilų Lino tėčiui priklausantį mišką. ‘Žiema, tai visos gyvatės miega. Bet vasarą čia jų knibžda. Šiaip jos bailios. Tik tigrinė ne. Ji mat saugo savo teritoriją. Kartą ji gerokai mane vijosi. Netgi trumpinant kelią, ji jau buvo nuslinkusi pakankamai, kad gerokai išgąsdintų’. Sukritom prie didelio laužo, ir išmiegojom tiesiog po atviru dangumi.

Į Melburną iš pradžių įvažiavom kiek su nerimu. Tiesiai iš gamtos pakliūname į didmiestį. Žmonių gausa ir šaltumas gali kiek išgąsdinti. Tačiau tai visai jaukus miestas gyventi. Gražiai sutvarkytos upės Jaros pakrantės, grupelė dangoraižių, gausūs parkai ir nenustygstantis kultūrinis gyvenimas. CBD (Central Business District) – Centrinis verslo rajonas – kiek statiškas ir nuobodokas, tvarkingais lopais išraižytas, ir kur ne kur slepiantis karalienės Viktorijos laikų architektūros likučius. Nepastebim, kaip laikrodis stukteli pusantro mėnesio.

Australijos lietuviai

Vieno lietuvio sodyboje miške. Susikūrėme milžinišką laužą už praėjusias Jonines. | In one of Lithuanian guy's summer residence. A massive bonfire to remember a lithuanian pagon celebration - Joninės.

Po mūsų tranzavimo po Australijos dykynes ir paplūdimius, netikėtai atsiduriame visiškoje Australijos lietuvių globoje. Jie teikia mums progos gerai pasirengti kitam kelionės etapui.
Lietuvių klubo susitikimai vyksta lietuviams priklausiančiam pastate su užrašu ‘Lithuanian club’ (lietuvių klubas). Jie kas sekmadienį suguža čia suvalgyti lietuviško patiekalo – bulvių plokštainio ar balandėlių, apšnekėti prabėgusios savaitės. Kai kurie jų lietuviškai nebekalba, ar kalba sunkiai. Kiti pavyzdingai išlaikę senovinę ir labai mielai skambančią mūsų kalbą. Kai kuriems jauniesniesiems, nepaspaustiems tėvų, kur kas sunkiau sudėlioti sakinį. Kai kurie tiesiog tarpusavyje šneka angliškai.
Visi jų turi istorijas. Daugelis atvykę panašiu metu, bėgę nuo Sibiro glūdumų. Galėtumėm ilgai klausyti visų jų pasakojimų apie laivus, darbus čia atvykus ir netokią saldžią jų dalią tada. Tik tiek, kad ji buvo saugi ir soti. Vis tik dauguma jų ant šilto patalo neužsnūdo. Jie darydavo ‘vajus’, kad tik surinktų pinigų Lietuvai ir išsiųstų jų stokojantiems, protestuodavo, kai kuri nors valstybė paskelbdavo okupaciją esant teisėta. Dažnai ir patys australai važiuodavo patys įteikti aukų, kad jie nueitų į teisingas rankas. Liūdnesnių atvejų vis tiek pasitaikydavo tėvynėj, mat nelemtas godumas nedavė ramybės kai kuriems valdininkams.

Lina, dar pažįstama nuo Niukastlio laikų, tapo mūsų angelu sargu ir ryšių užmezgėja. Milda su australu Andriumi pakviečia nakvynės pas save ir mes prikaupę juoko atsargų, jų draugijoje džiaugiamės gerą savaitėlę. Netgi ragaujame bluvių plokštainio su kengūros mėsa bei dalijamės kelionių patirtimis, mat jie tikri kelionių liūtai.
Tada estafetę perima Dana Binkis, Australijos lietuvė, ne tik atvėrusi savo namų duris, bet ir ne vieną vakarą ruošusi mums vakarienę ar aprodžiusi Melburno vieną kitą netikėtą vietelę, pvz. miesto kazino, kuriame budriomis ar žuvies akimis į ekranėlius spoksojo lobių medžiotojai.
Sidnėjuje mus labai maloniia priglaudžia Rita Baltušytė Ormsby, dirbusi ‘Amerikos balse’ ir dar dabar aktyviai sudarinėja knygas.

Lina, Evelina, Karolis, Milda, Andrew. And Lithuanian beer.

Galiausiai surengiame Gyvenimo kelionės pasakojimo popietę. Visi klausosi smalsiai, o po to mielai paremia mūsų tolesnius nuotykius Amerikoje. Su jais dar prieš kelias savaites valstybingumo dienos proga traukėme Lietuvos himną, ir iš kito pasaulio krašto jautėme pulsą su visais pasaulio lietuviais.

Didysis Vandenyno kelias (Great Ocean Road)

12 Apaštalų - be galo turistiška vieta. Tikriausiai atpratome nuo tokių populiarių vietų, nes įspūdžio didelio nepaliko. | 12 Opostles - very very touristic place.

Prisijungėm prie Melburno lietuvių klubo šokių grupės, važiavusios prie Didžiojo Vandenyno kelio. Ir mes nutarėm traukti drauge, bet miegoti palapinėje tiesiog prie vandens. Daugiasluoksnės įvairiaspalvės stačios uolos, ir kelelis auštyn žemyn vedantis veik neatsiplešiant nuo smaragdinio vandens.
Pirmą kartą miegojome kempinge. Nemokamas, ir čia tokių aplink nemažai. Blanket bay arba Antklodės krantas. Šalia okeanas, prie kurio naktį einam žiūrėt kylančio mėnulio, o ryte – kylančios saulės. Maistą paliekame maišeliuose ant stalo, ir pusės jo iš ryto neberandame. Matyt mažiosios kengūros (wallabies) naktį svečiavosi ir pasidalino maistą su nesusipratusiais turistais.
Ryte, kol vanduo dar neužliejo uolingo dugno, einam pasivaikščioti. Mikroskopinio dydžio margos kriauklės, nebegyvas krabas, ir iš koto verčiantis saulėtekis.
Dieną jungiamės su visais jaunaisiais lietuviais, kurių kai kurių lietuvių kalba yra stebėtinai švari ir taisyklinga. Labai jau norėjosi pamatyti Dvyliką Apaštalų, mat šis, girdėjome, vienas iš gamtinių stebuklų.
Didinga vieta su iš vandens išstypusiomis uolų liekanomis. Tačiau visas tas turistinis šurmulys – nesvarbu žiema ar vasara – perpus sumažina įspūdį, mat norisi kuo greičiau trauktis nuo blyksinčių foto aparatų ir šėliojančių žmonių, kuriems nesvarbu, ar ten būtų uolos, dinozauras, ar penkių centų moneta. Svarbiausia, kad bus galima ‘užsidėti varnelę’ ir pasididžiuoti ‘aš ten buvau’. Net pyktelėjom, kai ramiai stebint laiko ir sūraus galingo vandens alinanamas uolas, kas metus netenkančias bent 2 centimetrų, pradėjo stumdyti turistai. Mat, ‘kaip čia dabar jūs tiesiog stovite ir stebite. Čia tik reikia ateiti, nusifotografuoti ir traukti tolyn’. Tokios nerašytos turistinės taisyklės mus išvestų iš proto.
Kur kas didesnį įspūdį mums palieka Grotto – uolėta arka ir jaukus uždaras kiek vandens pripildytas užkaboris. Jis nuošalus, ir tik vienas kitas čia atklysta. Tokios vietos palieka kur kas jaukesnį jausmą.

Sidnėjus

Operos namai. | Opera house.

Į Sidnėjų atkeliavom per kelias dienas. Žmonės pasitaikė įvairūs, ir kaip visada įdomūs. Štai vienas nusivežė mus į savo fabriką ar parodė vietinio sukilėlio Ned Kelly vietą, kurioje buvo peršautas 6 kulkomis, ir išgydytas tam, kad po to būtų pakartas. Bet labiausiai mums įstrigo kitas ekipažas. Vienas keleivis nuo pat pradžių buvo labai susidomėjęs mūsų kelionėmis, o kai mes pradėjome klausinėti apie jo gyvenimą, jis labai atvirai pradėjo dalintis apie jo nelabą praeitį. ‘Koks įspūdingiausias dalykas, kokį esi daręs’ paklausėm mums jau įprasto klausimo. ‘Pagrobiau žmogų ir kankinau jį 12 valandų, tada jį sulaužiau pirštą ir paleidau’. Istorija nuskambėjo kaip nevykęs pokštas, deja už šį pokštą jam teko praleisti 7 gyvenimo metus kalėjime. Kuriame jis užbaigė… universitetą psichologijos srityje. Jis papasakojo, ir apie stiprias gaujas, kurioms priklauso kaliniai. ‘Niekada nieko nesiskolinsi iš juodųjų (suprask, aborigenų), nes jie priklauso kitai rasei’. Rasizmas tarp esamų ar buvusių kalinių viduramžių lygio. Pačio pasakotojo motina – aborigenė, bet niekada to nepripažintų. Ak, tos netikėtos gyvenimo istorijos.

Sidnėjaus ir Melburno nuolatinė kova primena Vilniaus ir Kauno kovą. Viename žmonės labiau elegantiški, kitame atsipalaidavę, bet štai ten daugiau turistų, mat jie turi įspūdingąjį tiltą ir buriuotus Operos rūmus, kur tikriausiai kiekvienas vaikas atpažintų, kad čia – Sidnėjus. Turistų čia tikrai nemažai, bet drąsiai galima rasti savo vietelę prie vandens ar parkuose. Įspūdingas miestas. Ir jau įsivėlėm į tą pačią dilemą ‘kuris mums labiau patinka’, nes palikom Melburną su šiltais jausmais.
Paskutinės valandos saulėtoje žieminėje Australijoje. Keliam sparnus akimirkai į Havajus, o toliau į Aliaską, ir žemyn. Naujas etapas prasideda.

Praktiniai patarimai

Maistas
Po Indonezijos australiškos maisto kainos pasirodė milžiniškos, ir net kokią savaitę mes labai atsargiai rinkomės ką valgyti ir apsiribodavome jogurtu, tuno ar pupelių skardinėmis. Ilgainiui pradėjome šiek tiek labiau gaudytis, kur ir ką galima pirkti. Australijoje yra du pagrindiniai nacionaliniai supermarketai (Coles ir Woolworths) ir vokiškasis Aldi. Dažniausiai mūsų lankomas buvo žinoma Aldi. Čia galima ir vaisių ar daržovių pigiau atrasti, ir mūsų mėgstamo humuso (nepainioti su žemės humusu:). Tačiau pasivaikščiojus po Coles ir Woolworths irgi galima atrasti nupigintų produktų. Dar be abejo yra turgus. Kai kurie jų skirti išrankiesiems, o kiti – ypač azijiečių – daug pigesni ir siūlantys tikrai gerą daržovių asortimentą.

Miegas

Miegant fermerio laukuose kelyje link Sidnėjaus. | Sleeping in some farmers field on the way to Sydney.

Keliaujantiems su palapinėmis turime pastebėti, kad Australijoje yra nemokamų ir mokamų (jų nenaudojome) kempingų. Dažnai paplūdimiai yra prižiūrimi taip vadinamų reindžerių, kurie anot vietinių yra griežti ir negailestingi. Baudos už palapinės statymą neleistinoje vietoje apie 150 dolerių. Kadangi keliavome žiemos metu, vietos būdavo nelankomos jokių policininkų, tada jokių svečių mes nesusilaukdavome. Vasaros metu greičiausiai laužo nepavyks kurti, mat gaisro tikimybė didžiulė.

Miegojome ir dykumoje. Dažnas vietinis patars, kad vasaros metu gali pasitaikyti viena kita gyvatė. Dažniausiai jos esti bailios ir treptelėjus garsiau, pačios spruks nuo kelio. Atsitikus nelaimei labai svarbu (nors be abejo sudėtinga) įsidėmėti, kokios spalvos ar raštų gyvis, mat ir priešnuodžiai nuo to priklauso. Reiktų būti atsargiems dėl vorų. Visi baidosi juodojo raudona nugara. Todėl miegant palapinėje, jei laikėte batus išorėje, reiktų juos išsikratyti, ar kas nors neįsirangė ten pasišildyti. Visi mus ramino, kad žiemos metu visi gyviai giliai miega, todėl neturėtumėme nervintis.

Oro uostas ir vizos
Prieš skrendant į Australiją, reikia pasirūpinti viza ar elektroniu leidimu iš anksto. Paprasčiausia gauti e-vizitor leidimą internetu. Jokio vizos lapuko į jūsų pasą jums nelipdys. Jūs tiesiog būsite jų sistemoje. Užpildyti galima čia.

Reikia turėti omenyje, kad net ir užpildžius e-visitor formą, nors dauguma atvejų bus peržiūrėti labai greitai ir atsakymą jūs gausite per vieną ar kelias dienas, tačiau jus taip pat gali paprašyti atsiųsti elektroniniu paštu tam tikrus dokumentus kaip pvz. pastarųjų trijų mėnesių banko deklaracijas, rodančias, kad galėsite pragyventi Australijoje; nurodyti kelionės maršrutą, žmonių vardus, pas kuriuos apsistosite. Nepateikus prašomų dokumentų, elektroninis leidimas įvažiuoti į Australiją jums bus nesuteiktas.

Galimos ir kitos vizos. Pasiskaityti daugiau galima čia.

Prieš skrendant į Australiją reikia atsikratyti bet kokių vaisių ar daržovių. Australijos pasienio darbuotojai gali būti labai griežti, todėl rizikuoti tikrai neverta. Prieš leidžiantis lėktuvu jums įteiks deklaracijos lapus, kuriuose taip pat geriau nemeluoti. Jei vežatės medinių dalykų, kriauklių ar šiaip ten pažymėtų daiktų, kur kas geriau atvirai juos deklaruoti. Mat tokio atveju jūsų daiktus patikrins, tačiau baudos neteks mokėti. O jei nedeklaravote daiktų, tačiau vis tik juos vežatės, jums teks sumokėti gana nemažą sumą, todėl tikrai geriau nerizikuoti.
Dėl vaisių musyčių jus gali patikrinti ir kitose valstijose važiuojant keliu nustatytuose punktuose. Tarkim įvažiuojant iš Vakarinės Australijos į Pietinę, jūsų automobilį ar daiktus taip pat gali patikrinti ‘vaisių pareigūnas’. Mat pietinė Australija paniškai bijo vaisių musyčių.Geriausia juos suvalgyti arba jų atsikratyti.

Tranzas

Kitas posukis už 1172km. Sako ilgiausias tiesiausias kelias pasaulyje. | Next turn in 1172km. They say it's the longest straight road in the world.


Tranzuoti buvo labai paprasta net ir dviems žmonėms. Vairuotojai stojo noriai, daugiausiai patys kažkada prakeliavę. Jie mielai praveždavo pro įdomesnes vietas ir būdavo labai malonūs. Kartą dykumoje mums sustoja kelių policininkas, klausęs kaip mums sekasi ir ar mes apsilankėme viename iš parkų. Kažkas buvo minėjęs, kad kartais policininkai gali būti įkyrūs ir pridaryti bėdos, tačiau mums maloniai su juo pakalbėjus, jokių nesklandumų nekilo. Greitkeliuose žinoma geriau netranzuoti, o jeigu kitos išeities nėra, tada geriau tranzuoti greitkelio prieigose.

Filosofiniai pašnekesiai #1 – Indonezija

Previous Posts Next Posts