Non touristic Thailand

birželio 12, 2012 • EN • pagal
0 Komentarų

Thailand

We thought to rush through Thailand as quick as possible. ‘We will return here when we get old’ we thought. We somehow suspected that Thai people will treat us as walking money bags. On contrary, from the very first minutes we were disarmed of all our initial thoughts. People tret us like we were the only guests they ever had. Hitch hiking was never as easy as back to Turkey times, where getting from point to point by hitching a thumb was much quicker than using public transport.

Laos – Thailand

Kirtus Laoso-Tailando siena. | Night after crossing Lao-Thai boarder.

We got to know that Lithuanians at certain border entries are able to receive visa on arrival. So we as calm as sheep crossed the Friendship Bridge on no man’s land, entered the office and said loudly: we came to make a visa. ‘Fine’ the rounded a bit angry looking officers said. ‘Please your passports and your return flight tickets’. Doh. ‘We are traveling to Malaysia, and going there by car (no way we could explain about subtleties of hitchhiking)’. ‘No tickets – no visa’. ‘There are rules’ some milder looking officer tried to soften the situation. They further worked on their papers, looked us. We were drawing the imanigable circles on the ground and had this nightmare idea of getting back to Laos, spending more precious time and money around embassy. ‘Maybe transit visa?’ we tried another chance. ‘So you don’t want to stay in Thailand’. ‘Well no, not really. We are straight to Malaysia, if needed we can make it in 3 days’ we sounded overly optimistic. The angry looking officer soon came to collect passport, a photo and began a speedy handicraft process. Until the last stamp we couldn’t believe we actually will be able to cross the border successfully tonight. ‘1000 bahts’ visa fee. We knew the fee, but thought to be able to pay with dollars. This is a common practice so far. Not on Thai border. Running around and trying to exchange money with truck drivers. Finally. The dough is here, and finally left the office.

Karolis

We spent the night very close to the border, near some people’s houses. And only in the morning we saw that near a swamp too. No wonder why the mosquitto hunt was a nightmare in a hot tent. When its hot and damp, it means terribly hot and no air to breath in.

In the morning a lovely lad gave a us a straight 600 km lift to Bankok. Smooth. Some people gave us a lift to circle around the capital – getting in and out would sound like a perfect nightmare. ‘Have you tried sleeping in temples?’ one local guy asked us. There is a free stayover and plenty of food’. So when the last single woman (that’s also suprised us) dropped us near the village, we saw posh temple roof and thought to try it. The heavy water drops only pushed us to do it quicly.

Sleeping in the temple

Šventykla, šalia kurios mes miegojome. | The temple where we slept.

The yard with few temples and some extra buildings was big and fairly spacious. There were no monks for another 10 minutes. Finally once arrived they immediately knew our intentions ‘to sleep?’. Yes. Soon they showed us a massive hall where definetely 50 travelers would suit on the floor. Humbly neated rugs.

The rain was heavy, and the lightnings broke the sky often into two clear parts. We sat down to watch the puddles in the rain and enjoy the storm from inside. One of the monks came to have a chat with us and brought us a massive umbrella not to get wet going to the toilet based outisde. Soon we entered the silence whilst observing the nature and culture wonders.

Mus priėmęs ir vaišinęs budistų vienuolis. | Our Buddhist friend.

In the morning I woke up at 4am. The morning chants were loud but meditative, soon you may get into transe. The cat was still sleeping at my mat’s end, and the dog was at Karolis feet. I went out to listen to this morning chants. The prayer has finished in half an hour, and everyone solemnly went to the yard to start their morning chores.

We were about to leave the temple, but the monks invited us for a cofee. We exchanged some ‘picture time’ moments. Soon the elder monk with some helper started to carry inside the room massive bowls with the offerings. People presented monks with rice and different sauces, fruits and soft drinks. They surely started to give us some food too. We not only had good breakfast, but had some things for to go on the way.
It was a good experience, to see and feel things from inside out.

Searching for a neglected beach

Vis naują atspalvį įgyjanti jūra. | Ever color changing sea.

Locals should know some good unpopulated beach around. So that was the truth. Two kind people with no intention to go towards that direction, gave us a lift, and in no time we found ourselves near the water and lean elegant coconut palms. Karolis soon found quite a few. He unshelled it firstly, and then hit the hard surface to drink the milk out of it. We did it all ourselves. We didn’t buy. We simply picked coconuts as apples. That is the culture difference.

The beach was neglected. Only few fishermen, and there were few local type resting areas in the distance. There was this deep green emerald water in front of us, some mountains in both sites, and coconut palms at our back. We found a shelter, and after few good kicks around we managed to make ourselves home. Thailand bay waters, coconut trees behind us, mountains in the distance.

Mūsų trijų žvaigždučių hotelis visu grožiu. | Our three star hotel in full view.

You can only walk in the late afternoon to avoid the main heat. Then not only you, but a bunch of crabs are up for a stroll. Or crabs more to fly around – that’s how fast they are to search for a hole in the sand to hide in.

From dry wood found everywhere we made a bon fire and grilled a fish bought at local fishermen. Only salt was needed to unlock the tastes. Wine, fish, black water, stars and lightnings across the sky in the distance.

And soon after those paradise days we in no time hitched the car to Malaysia.

Few practical things about Thailand

. Pasivaikščiojimas krabų knibždančiame paplūdymyje. | A little walk in a beach full of crabs.

Sleep and hygiene
We would certainly recommend budhist temples not only to have a sleep and food but also to get to know things from inside out. Locals are very good if not to host at least to allow you to pitch a tent in their yard, maybe even making a little fire for you or encouraging you too have a wash with the water. The ideal is to sleep in the beach, you only need to use the mosquito net to avoid annoying insects. And is certainly easier to keep the higiene here than in Laos. Petrol stations or locals are good source of water.

Food
Apart from some spicy noodles, we didn’t use too much of a local cuisine. There is also Tesco brother – Tesco Lotus to buy some cheap supplies.

Hitch-hiking
100% easy, fast. People are stopping in the most uncomfortable and unusual places. Some would stop without even raising a hand. Just to help.

Neturistinis Tailandas

birželio 12, 2012 • LT • pagal
1 Komentaras

Tailandas kitaip

Tailandą ketinome perpuškuoti greitai, mat turistinės vietos mums ne prie širdies. ‘Kai pasensim, sugrįšim atsikvėpti’ pasamprotavome. Kažkur slapta manėm vietiniai gyventojai šviesiaodžius laikys vaikštančiais pinigų maišais. Vis tik nuo pat Tailando šiaurės iki pat pietinės dalies žmonių nuoširdumas ir besąlyginis gerumas mus stebino. Tranzuoti buvo vienas malonumas. It vėl būtumėm atsidūrę Turkijoje, kur sugalvojus bet kokį tašką, atsidursi ten greičiau nei viešasis transportas.

‘Vaikščiojimas ant ašmenų’ Laoso – Tailando siena

Kirtus Laoso-Tailando siena. | Night after crossing Lao-Thai boarder.

Pasiskaitinėję internete, kad lietuviams jau irgi galima pasidaryti ‘on arrival visa’, gaišti laiko ambasadoje nė neketinome. Niekieno žemėje pervažiavę Draugystės tiltą iš Laoso į Tailando pusę, mes drąsiai įžengiam į ofisą ir išdrožiam, kad norim pasidaryti tokią ir tokią vizą. ‘Gerai’, sako pasienietis. ‘Duokite pasus ir atgalinius bilietus.’ Nustėrom. Tokių bilietų neturim, mat ketinam mašina važiuoti į Malaiziją (aiškinti apie tranzavimo ypatumus nematėm reikalo)’. ‘Nėra bilietų – nėra vizos’ pirmasis pasinietis nepanoro toliau aiškintis atvejo detalių. Mintyse perbėgom galimą scenarijų – ‘skausmingai grįžti atgal į Laoso sostinę – papildomos dienos, papildomos išlaidos.

Prie pokalbio prisijungia kiek nuolankesnis pasienietis. ‘Taisyklės’ parodo raudonai apvestą atšviestą lapą. Jie ilgai krenščia, mindžiukuoja, varto savo popierius. Mes irgi krenkščiam, mindžiukuojam, svarstom, kas gi čia bus toliau. Temsta, o mes vis dar niekieno žemėje. Atgalios nesinori. ‘O gal kokią tranzitinę vizą galima būtų pasidaryti?’ deramės. ‘O jūs Tailande kiek laiko ketinate būti?’. ‘Jei reikia, mes galim ir per tris dienas susisukti’- su prašviesėjusiomis akimis atsakom. Netaręs daugiau nė žodžio jis surenka mūsų pasus, nuotraukėles ir akimirksniu įninka į rankdarbius: viza ‘on arrival’ (o ne kokia nors tranzitinė, jei ji išvis egzistuoja) buvo pagaminta per kelias akimirkas. Sulaikę kvapą laukėm iki paskutinio štampo – nesinorėjo tikėti, kad viskas taip netikėtai pasisuko mūsų naudai – juk jokių pasiūlų pakišų nesiūlėm.

Karolis

‘1000 batų (Tailando pinigai)’ jis įvardino oficialų mokestį. ‘Žinom. O gal doleriais galima mokėti?’ bandom laimę. Šiaip jau visose ambasadose sukdavomės su doleriais. Pasienietis atsiduso nužvelgdamas tokius it nuo dangaus nuraškytus. ‘Ne. Tik vietiniais pinigais’. Taigi tenka bėgti ir derėtis su vietiniais vairuotojais, kad šie iškeistų tuos nelemtus pinigus, mat visa kita jau uždaryta.
Išėję giliai atsikvėpėm. Tikrai nemanėm, kad dar tą patį vakarą pavyks pereit sieną. Galėjo viskas pasisukt kitaip. Nežinom, ar tiesiog esam laimės vaikiai, ar iš tiesų tokių išimčių per dieną jie turi ir daugiau.

Naktis praėjo skaudžiai. Mat įsikūrėm ne tik šalia vietinių namų, bet ir pelkynų, tad nieko nuostabaus, kad uodų medžioklė palapinėje vyko ilgai ir nuobodžiai. Regis užteko poros kartų įlįsti ir išlįsti, ir niekadėjai jau susispietę būriais taip ir laukė šviežienos.

Atsistojus ant kelio už penkių minučių mums sustojo jaunas vyrukas, nusitempęs pavalgyti pusryčių į vieną iš pakelės kavinių. | The fist lift we got in some 5 minutes. A joung guy stopped for us and later took to one of the street restaurants for breakfast.

Iš ryto atsistojom ant kelio ir pradėjom mankštinti savo kairiąją ranką. Tailande prasideda važiavimo kairiają puse era. Užtrukom vos kelias akimirkas ir jau mes sėdim su vienu kukliu, bet mielu žmogumi jo mašinoje ir 600 kilomerų kaip mat bus įveikta dar tą pačią dieną. Laose tai mums užtruko geras penkias dienas. Dar keletas mašinų padės aplenkti Bankoką. Šįkart jis tikrai ne mūsų planuose.

Nakvynė budistų šventykloje

Šventykla, šalia kurios mes miegojome. | The temple where we slept.

Dangus be laiko sutemo, ir net keliuose jo kraštuose blaškėsi žaibai. Pradėjo kapsėti dideliais lašais. Mes šalia kaimelio, o jame – budistų šventykla. Kaip tik tądien tailandietis pasiteiravo, ar niekada nebuvom apsistoję šventykloj. ‘Nemokama nakvynė ir maistas’ mirktelėjo. Viliojo ne tik tai, bet ir nauja patirtis ir noras ‘iš vidaus’ pamatyti jų gyvenimą.

Tad ilgai nesvarstę jau žingsniuojam puošnių stogų link. Temo greitai ir negailestingai. Kiemas buvo tuščias, nė vieno vienuolio. Netrukus keli jų išlindo, ir pirmas jų klausimas ‘norite miegoti?’ it tai būtų savaime suprantamas dalykas. Kukliai linktelėjome galvas. Tuoj mums parodoma salė, kurioje sutilptų geras pusšimtis laisvai sugulusių keliautojų. Paprasti pinti kilimėliai. Vienuolis atnešė didžiulį skėtį, kad eidami į tualetą nesušlaptume.

Mus priėmęs ir vaišinęs budistų vienuolis. | Our Buddhist friend.

O mes prisėdome ant slenksčio ir tiesiog mėgavomės dar šiluma dvelkiančiu kiemu, lietaus skalaujamais šventyklos stogais, kartais nuo karto prašlamančiais vienuoliais oranžiniais drabužiais ir trumpai kirptomis galvomis. Vienas jų atėjo su mumis pabendrauti. Apsikeitėm trupiniais informacijos, o paskui tyliai drauge žiūrėjom į lietaus lašus ir visą padangę nušviečiančius žaibus.

Ryte pažadino vienuolių giesmė. Pažiūrėjom į laikrodį. Gerokai prieš keturias. Vos neužmyniau katinukui uodegos. Jis šiąnakt susirangęs miegojo ant mano patiesaliuko. Karolio pusėje buvo įsitaisęs šunytis.
Pro stiklines plačias duris išlindau ant laiptų pasiklausyti jų monotoniškos, bet užliūliuojančios ir nejuokais į tranzą varančios giesmės. Jai pasibaigus, vienuoliai vis dar susikaupę, lingavo savo kiemo link. Neužilgo pasigirdo čiūžt čiūžt šluotos garsas. Laikas keltis.

‘Dušas’ paprastas. Mažutis baseinėlis, iš kurio semiamasi piltuvėliu šalto vandens ir pilamasi. Krūptelėjau. Iš skylės išlindo didžiulė varlė. Rudos plytelių spalvos padarėlis ilgai laukė mano tolesnių veiksmų. Jau seniai nebeklykauju. Ir tarakonai, varlės, vorai ar kiti mažesni gyvūnėliai manęs nebegąsdina. Vis dar krūpčioju išvydus gyvatę. Nemanau, kad ‘išsigydysiu’ šį instinktą.

Jau ketinom traukti laukan, bet vienuoliai mus pasikvietė į vidų. Mūsų draugas sėdėjo prie altorėlio ir vartė knygą. Apvalusis vienuolis tuoj atsinešė foto aparatą ir susodino mus bendrai nuotraukai. Žinoma, tuoj pasiūlė kavos. Vos už kelių akimirkų prasidėjo tikras vyksmas. Vyresnysis vienuolis drauge su pagalbininku į kambarį vertė didžiulius kubilus priaukotų gėrybių. Kruopščiai suvynioti maišeliai ryžių ir padažų, kalnai vaisių ir saldumynų, buteliai limonado ir vandens. Vienuoliai suskato rūšiuoti gėrybes, o mes smalsiai stebėjom procesą. Kiek toliau prie altoriaus rikiavosi didžiuliai blizgiu permatomu popieriumi pagražinti paketai. Juose snaudė negendantys maisto produktai – arbatos ar kavos pakeliai, ilgai besilaikantys saldumynai. Ne kartą matėm po du pražygiuojančius jaunus vienuolius su pintinėlėmis, į kurias gyventojai dėdavo maisto. O dabar matėm vidinę virtuvę.

Tuoj vienuoliai suskato padalinti maisto ir mums. Užvalgėm stiprius ryžių, keptų kiaušinių ir padažų pusryčius, o į kelionę dar mums pridėjo vaisių ir gėrimų. ‘Neprastai tie vienuoliai gyvena’ galvojam pažvelgę į rubuiliuką vienuolį, apsistačiusį lėkštėmis gėrybių. Ir iš kur pas mane tas budisto, valgančio per dieną induką ryžių, vaizdinys?

Nuošalaus paplūdimio beieškant

Vis naują atspalvį įgyjanti jūra. | Ever color changing sea.

Kai kurie garsesni Tailando paplūdimiai sezono metu kiaurai perpildomi žmonėmis. Tikriausiai ten gražu. Vis tik pakrantė nutiesta gultais ir nusėta savo kūnais besipuikuojančių šokoladinių pajūrio gerbėjų mus tikrai nežavėjo. Tad tikėjomės atrasti kokią nuošalesnę vietelę. Geriausiai žinoma klausti vietinių. Mums gerokai pavažiavus į Tailando pietus, vietiniai patikino – Fumrios (Phumria) paplūdimys nebloga vieta. Išties, tai buvo ideali vietelė poilsiui nuo mus lydėjusios žmonių gausos. Kol keletas vairuotojų (patys ten neketino važiuoti – ach, tas jų gerumas) mus nuvežė regis į už palmių pasislėpusią vietelę. Tailando įlanka, saulei keliaujant padange vis įgaunanti vis kitonišką mėlį. Už nugaros – grakščiosios kokosinės palmės. Karolis tuoj nuėjo parinkti vieną kitą vaisių-riešutą. Peiliu nulaupius kietą jų kevalą, mes galiausiai gėrėm tikrų tikriausią kokosų pieną, o vėliau krimtom baltą riebų sluoksnį, kurio skonis dažniausiai pažįstamas iš ‘Bounty’ šokoladukų.

Mūsų trijų žvaigždučių hotelis visu grožiu. | Our three star hotel in full view.

Nuo beprotiško karščio mus gelbėjo netikėtai atrasta apleista pašiūrė, kurią tuoj mes kiek aptvarkę pavertėm savo namais. Jūra buvo sekli, bet šilta. Pasivaikščioti pakrante įmanoma tik vakarop apie 5 valandą. Tada vėsiai sau galima pasirinkti tobulo grožio kriauklių, paganyti akis į ramų vandenį. Temstant suaktyvėja ir krabai. Jie it pamišę ridenasi smėliu, kad surastų sau skylę, į kurią galėtų sulįsti. Kai kurie jų per dideli mažutėms skylutėms, tad vikriai pradeda kapsytis į gylį, juokingai judindami savo kojytes. Pakrante kai kur buvo nusėta medūzomis. Jos veikiau panešėjo į drebučių turtą, pamirštą ant saulės. Patižusios jau nebeturėjo to permatomo ir kiek gąsdinančio žavesio, kai plazda vandenyje.

Iš paplautų ir gerai išdžiūvusių malkų vakare įkūrėme laužą ir išsikepėme žuvį, pirktą iš vietinių žvejų. Tik druskos tereikėjo atrakinti skonio karalystei. Rusenantis laužas, vynas, žuvis, juodas vanduo, žvaigždės, ir kažkur toly besiblaškantys žaibai, prie kurių jau įpratome.

Link Malaizijos

Čia gaminamas maistas be galo pigus, tad mes taip puikiai pataupydavome laiką. Užkanidėje. | Here food is very cheap, so we saved some time buying it in street restaurants.

Į Tailandą dar norėsis sugrįžti. Žmonės čia nors prie žaizdos dėk. Sunkvežimių vairuotojai it išmanydami stengias panaudoti tuos kelis angliškus žodžius, kad galėtų paklausti ar papasakoti šį bei tą. Nesvarbu, ar turtingesni, ar kukliau gyvenantys stodavo it patrakę, tad važiuoti buvo vienas malonumas. Po visų arbatinių šalių nejuokais pasiilgau kavos su pienu. Šis poreikis su kaupu buvo perpildytas.

Iki pat Malaizijos sienos mus pavežė buvęs teisininkas, o dabar vandentvarkos direktorius. Veždamas jis vis dar klausė anglų kalbos pamokėlių kompaktinio disko, kartais panaudodamas ką tik išmoktą klausimą. Pavaišinęs kava savo ofise, jis dar leido pasidžiaugti paskutinėmis tailandiečių vaišingumo minutėmis.

Praktiniai Tailando patarimai

Miegas ir higiena

Paprastiems keliautojams iš tiesų galime rekomenduoti vienuolynus. Pasistatyti palapinę galima paprašyti net ir vidury kur miesto, kokiame nors kieme. Vietiniai ne tik leis, bet dar sukurs laužiuką ir pasiūlys apsisprausti. Paplūdimiuose miegoti idealiausia, bet kaip ir visur šiuose kraštuose mes vežėmės tinklą nuo uodų. Jį jau labai gerai panaudojome Kinijoje, Laose ar Tailande pašiūrėse ar pavėsinėse. Ant polių iškeltos pavėsinės – saugios, malonaus tvirto pagrindo. Be to, šios šalys apskritai saugios – nereikia jaudintis, kad kas nors užpuls. Nors tiesą sakant, panašiai galėtumėme pasakyti apie daugumą Azijos šalių. Praustis atrasti kur kas lengviau nei tarkim Laose, pvz. degalinėse ar pas gyventojus kiemuose. Ir jie tikrai nepaprašys susimokėti.

Maistas
Šįkart vietiniu maistu mes per daug nesigardžiavom. Vienas kitas dubenėlis aštrios makaronų sriubos. Žuvis. Pakelėse galima nusipirkti vaisių. Čia galiauiai išvydom ir Tesco brolį – Tesco Lotus, pritaikytą labiau azijiečių poreikiams.

Tranzas
100% saugus, greitas. Žmonės stojo netikėčiausiose ir nepatogiausiose vietose. ‘Čia posūkis, gal reik paėjėt tolyn’ vos spėjom pasitarti, o besisukdami mostelėjom ranką. Mašina išnirus iš posūkio per keletą sekundžių sustojo ir pavežėjo mus iš regis visų užmiršto kampelio. Kai kurie sustodavo patys ir paklausdavo, ar nereikia pagalbos.

Laos – through jungles with open roof

birželio 6, 2012 • EN • pagal
0 Komentarų

China was still deeply in our minds whilst we were entering a new country. Loas seemed like a child trying to catch up with either of its neighbouring fellows. Having copper and gold in its mountains it still felt like an exotic yet poor land. In nature terms it felt like an extension of southern China – rich jungles covering mountains, where in the morning you see a light mist floating above the trees.

It’s easy to enter Laos. You pay 30 $ on the border to cover the visa expenses and off you go. The beauty of this country sincerely jaw dropping and seriously mysterious. People suit well to this exotic exterior. Kids colour is the same like deep red ground, and their houses on poles almost like a part of the nature. No artificial element in it. Outside the house one can see various activities takig place. Women comb their hair, pluck their eyebrows, feed their babies. Kids playing with each other or chuckling in the swings. Men sit and stare what the street life can offer them to watch at.

Pravažiuojant bananų laukus. | While passing banana fields.

When we entered Laos, the mist was still covering the thick leafy mountains. The heavy clouds covered all the sky, and the rain started to pour down hopelessly. We instantly got soaking wet. The rain here though is the one to save us from heat stroke. At times it gets so hot that you think you are going to evaporate instantly. The buckets of water help you for another ten minutes. You don’t feel thirsty, but very soon you will suffer the headaches and general dizzyness. It’s hard to breath in the daytime, but it doesn’t get any easier at night. You feel you just running out of oxygen, but there is no chance to get it back. You ought to sleep in the tent however you would like to sleep in the slighly more fresh air outside. The fauna around us doesn’t let us to do that. We have noticed the snakes and there is plenty of other animals or insects to disturb you at night, hence the only option is to stay inside with your tent zipped carefully. You don’t want the mosquittos to ruin your poor night sleep either. These the ones you should be slightly careful of. Malaria is the last thing you would need to take as a souvenir. So the random shacks and shelters that we found unexpectedly were the best options. We had our mosquito net with us. The shelter is usually built on poles, so you are preserved from any unwanted animals to visit you. You just hook the net up on the ceiling, and you have calm night with much more fresh air.
You also get used to frequent rains, lightnings and thunders. Every night if not the rain you would go to sleep with the worry you would wake up soaking wet as the shack won’t be able to hold the torrents of rain.

Laoso kalvos. | Laos hills.

The jungle is beautiful from outside. It’s tempting, the carpet is patched with hundreds of different shades. The palette of sounds is as diverse as one can only imagine. The birds and insects orchestra doesn’t stop at night either. Some of them have their exact hour of perfomance, they produce their weirdest sounds for some time and then they stop. There was one insect on frequent occassions announcing loudly about onself like 4am. It would sound like some factory echoing the fellows in the distance.
But the jungle inside can be not as elegant as its exterior. The palm trees only bear the upper leaves freshly green, but the bottom ones are dry and no more nice. Nobody goes to chop them down. There is also a lot of fauna chaos. But you take it all as collection unsorted and you can feel the life out there.

From the Laos border

Besimėgaujant vėjeliu. | Enjoying the wind.

Two Chinese fellows one after the other gave us a lift for approximately 50 kilometres. It was a fair start after waiting near the border for a good couple hours. Hitchhiking near the border is always a big burden. Once you are deeper in the country it gets much easier. Not in Laos though. The scarcity of cars doesn’t make the situation any easier. Often the drivers communicate with you smiling and showing they are going to turn to the next village meaning ‘Im no use for you’.
We walked a little and we stopped near the school. The study hours were obviously finished but the teacher was still there. He was wearing immaculate white shirt and black trousers. It seemed he was very much prepared to be a good example of intelligence. The last kids on their bikes left the compound, and the teacher continued to wonder around. Fairly soon the grown ups on their motorbikes started to gather around. They parked their vehicles and went into the building. The course for adults commenced.

It struck us how people are eager for knowledge here. Whilst we were waiting for those rare cars to stop to us a young boy came to us asking in good English what was my name and how do I spell it. He had five textbooks in his hands holding them closely. Geography, English lessons. When you see people genuinly feeling how education is important for their future you no doubt want to improve yourself too.

Perlipus Kinijos-Laoso sieną mus pasitiko visai kitoks pasaulis: skurdus, paprastas, nuoširdus. Tranzavome šalia mokyklos, kur vaikai ir suaugę žygiavo į pamokas. | After crossing China-Laos border we entered into totally different world of poor houses, simple and smiling people. We hitched next to a school were grownups and kinds were going to their lessons.

6am. Last night’s rain had freshen the air slightly, but the heat was still floating somewhere. We needed to do our exercising though, and the morning hours are the only possible time to do it anyways. We have noticed 2 women on the road slowly jogging. At first it seemed they might be in the rush to get somewhere. Very soon it became obvious, that they are doing their exercises as we were doing ours. We exchanged few hand waves. I was amazed. I was nicely surprised that somewhere in the village people would care about their health or figure.

Our tents were very close to the village. Last night children were playing close. They cheered up as well as got shy around camera. In the morning they were back again. Like little birds they gathered around and curiously observed how we cooked our breakfast and packed our things away.

The flocks of kids walked to the school. Each and everyone wore clean clothes. They all were surprised to see some foreigners near their village. They began shout hi at us or wave their hands.

Rytiniai paukšteliai. | Morning birds.

We move further. Another chinese truck full of waterworks workers gave us a lift. We quickly shoveled our backpacks and sat down with our hair blown by the wind. The next lucky car that day was full of Thailand tourists. They are the ones to move us straight across the country and save our hopes to actually achieve any of the kilometres. We would have seriously struggled to get anywhere. They were construction engineers, which obviously was a serious business out there. They had come from Thailand to have a bit of sighseeing in their neighbouring country. They were jolly ones. We stopped for a lunch in one of the restaurants somewhere in the middle of nowhere. The hotel and restaurant was set up in the colonial house. Bear in mind, Laos as well as Cambodia was a French colony, or proctectorate gaining their independence only in 1953. Hence there are houses – souvenirs everywhere.
The dinner is fresh and lovely. The view is stunning. Outside is the garden with blooming bushes and flowers. In the distance sit mountains. Thai people offer the coffee for a desert, and after a long time we thoroughly enjoy sipping our milky drink. We also get our shower here. If you can call it shower. The bucket you use to fill it with water from a big barrel. It’s filled plenty with water so you don’t need to save it carefully as we used to using the bottles of water to freshen us up at night.

The capital

Team LT.

We planned to have a rest and work weekend in Vientiene. There were lots of writing to do as well as mending our backpacks and certainly to get a proper shower. Our clothes haven’t seen a thorough washing for some time now, so we need to do some laundry too. The nightstay is cheaply cheap – like few dollars a night, so there is no harm made to our budget. Tourists are as not as frequent as lets say around Christmas or Easter time, but there few of them wondering there and here. We got used to being only with locals, so seeing people from Western world makes feel uneasy at times. We simply do not fit into the bright tshirt evenly suntanned girls and boys, who share their stories about how they drink lots or take valium and get asleep in the toilet whilst the bus leaves them there. It is much more difficult to get to know the local culture in places like that. You can feel the strange and artificially welcome attitude. People here mainly spend or to gain money. There are goods and activities along the lines too, but mainly we talk about dollars to be exchanged.

We go out for a stroll along Mekong river. The people don’t come often here, they rather stay in the centre to walk in the market or stick among people. It’s only few hundred metres away, and you walk on the soft sand and set the sun down.
We order some fish for the dinner which comes along with sticky rice and spicy salads. We try to get used to that overwhelming fire in your mouth, but sweat and tears work on its own.

On the way to Thailand

Drakonai. | Dragons.

The walk out from Vientiene was long and tiresome. The midday heat, our 30 kilo backpacks and the constant chaos made our 5 hour journey a bit challenging. So when we had few sweet mangos for our rest, it gave us a new fresh start. But very soon we decided to try and hitch a car despite the fact we are still in the middle of the city. Few seconds to go, and the car trailer stopped to us. We placed our bags straight on the platform and enjoyed our ride on the new type of vehicle we ever hitched.

9.000 kip (around 1.5 dollar) over stay fine. We purposly spent all our Laos money knowing that there is no chance we will be able to exchange it elswhere. ‘Overstay?’ we wondered. ‘If you come after 4pm, you need to pay a fine’ one official explained. Besides, you cannot cross the Friendship bridge (no mans land between Laos and Thailand) on foot. You need a busride for that. It doesn’t matter if it costs only a dollar. We have no more left money for that. Luckily I found some local money and few 1-dollar banknotes in my secret wallet. We are saved. We thought we are sorted at last. But the visa on arrival process on Thai side nearly costed us a trip back to Vientiene. To be continued in Thailand part.

Previous Posts Next Posts