Practical side + Video #8
Though the air is full of beautiful birds songs it is usually our screaming handwatch alarm that wakes us up in the mornings. 7AM and we start feeling the frost from the tent falling on our cold noses. I’ll admit, the first thoughts are not much different than of those in a warm bed back in Lithuania – you don’t really want to get out of the warm paradise.
Rytas ir salna prie Biskeko, Kirgizstanas | Morning and the frost near Bishkek, Kyrgyzstan.
Our morning is like the work of a swiss watch – everything is precise and clear beforehand. First, you put the frozen wet clothes. Then while our alcohol can stove is boiling the water for the tea in one of our aluminium bowls, the packing of our massive Snugpak sleeping bags takes place. Toilet, wash up and soon we are sitting in the tent for the breakfast. It is the most delicious when the cucumbers and all our fruit has not turned to ice over the night and we are eating real vegetables and not tomato icecream. With our cold fingers we finish packing the tent and the next moment we are putting the 25-30kg bagpack.
Normaly it is not long before the first car stops – if the place is right then ten minutes, half an hour and we are drying our gloves in the car. The workday has started. Adventures, new people, photos and everything else that we get while travelling from A to B.
Three hours after the sun has given up its powers to the moon (8-9PM) and we are getting ready for the night. Making the tents, rolling the mats and the sleeping bags. If possible making a fire as well. Another hour or so and we are laying down in tents with our bodies full of food and chatting about the day that has just quickly passed. Writing the diary/articles, making the next day plans and trying to close the eyes.
Tranzuojant i Almata, Kazachstanas | Hitch-hiking to Almaty, Kazakhstan
Hitch-Hiking
The happiest moments come when we manage to stop a truck. Big, long-distance and driving a bit faster then a horse pulling a cart. I think this is how our biggest distances and articles are made. As well as new ideas and dreams are born.
Our hitching does not differ much from everyones well known thumb lift at the side of the road. Still, at some place it is a thumb while in others (Iran, Greece etc.) simply a hand as it might be an offence. We are trying to stand at the highway entrances or at some exit of a roundabout where cars are driving slowly and there is some place for them to stop. If there is normal traffic, but in half an hour or more no one has stopped it might mean that the place is cursed or simply not good enough and we need to move on. It is funny, but even if the place is perfect some drivers still manage to stop in such a terrible way (the middle of a highway) that it not only makes it difficult for us to get in, but also gets every other passing driver mad. We don’t really use signs as it is usually quite convenient for us to stop any car as the driver might decide to give us a lift even if he is not going exactly that way or simply might explain something more about the roads that surounds us.
30kg Kuprines. | 30kg Bagpacks.
While on the road we always make sure that there is no scarf or sunglasses that hide our faces. Also, it is really important to put the bagpacks in front of us so that people would know we are not some serial killers but only some travellers looking for new experience.
First conversation with the driver is usually very simple. When the car stops we first ask its destination. If the person does not understand us, then we ask for how many kilometers it is driving and pointing to the long road we are facing. To save time and stuggle we also have a little tradition to make a little dictionary when entered a new country (food, road, home and other similar categories). Still it is funny how much one can communicate using only the body language.
- Where do you live? -Do you hitch hike yourself?
– What do you do for living? -Have a family?
…and soon the conversation flows itself. Usually the drivers are keen to tell more about their country/city. While passing some nice places lots of them stop and try to show their proudness of the land. If you are in Turkey, Azerbaijan or Iran – you might be lucky to be invited for a dinner or a stay at their home too.
Sunkvezimio vairuotojas braizo zemelapi ant saligatvio. Iranas. | Truck driver is drawing a map on the pavement. Iran.
Though there are lots of info about hitching, some our personal little habbits and rules came out only when being on the road. Being safe is the most important. Most of the drivers are at least wonderful, still, there are some that because of the lack of knowledge or simple bad deeds might get us into trouble. It is great that we can use Lithuanian language to discuss the situation, the necessary actions and none of them will understand a word. Still, if we can smell trouble (the driver is drunk, someone is asking for money etc.) we have our little hand gestures that would make one clear or another’s thoughts – eg. to stop immediatly.
Everytime we stop we never close all the doors before getting all the stuff out of the car as the driver might just drive away very easily. Also, one of us always stays awake and alert. It is important to watch the road as some drivers forget or do not understand which way we are going and what road we will take next, which is why we need to look for the signs ourselves. It is important to watch the driver not only because he/she might do something silly, but also not to fall asleep! After some 10 hours of driving it is necessary to keep its company so that it would not hit the steering wheel and drive off the road.
Even though we have some rules it is mostly the common sense and simple understanding that saves our arses.
Vaiksciojant po Esfahana. Iranas. | While sightseeing in Esfahan. Iran.
Spendings.
Our budget is not of some ritch tourists, but more of two travelling nomads that have cash only for little food and visas. We can at most £6 to spend per day, including food, inventory and any necessary transport. After those first three months of travel (Europe, Middle-East and far Asia) we are proud to say that we managed to spend only some £4 per day even though we bought some equipment (mats, socks etc.), been to many touristic places and bought hundreds of kilograms of sweets. So we are sure it is possible to make it even cheaper. On the other hand, besides these spendings we have also had at least the same amount spent on visas. The bright thing of this is that Lithuanians need visas mostly in Asia and Africa, which means some big savings later in Americas.
Rytas ir salna prie Biskeko, Kirgizstanas | Morning and the frost near Bishkek, Kyrgyzstan.
Sleep
Places where we fall into our crazy dreams are as colourful as Uzbekistan’s national dresses. Mostly while in the Middle-East we are invited by locals which is their tradition and big joy to have a guest at their homes. If we are unlucky to be in some big city than it is CoutchSurfing that saves us as it is not always possible to camp at any park.
Of course, when we are not hosted by some people than we usually find a place to rest somewhere little further from the main road we are hitching. We can later come back pretty quickly in the morning. It is fantastic when we can camp somewhere at national parks or close to beautiful but remote objects like castles or churches. On the other hand it is not uncommon for us to sleep under the bridges or empty houses.
Musu is dvieju skardiniu pasigaminta spiritine viryklele. | Our beer can stove.
Food
The breakfast is seldom not boring – cheese, bread, some cucumber, few fruits and of course hot tea. Sometimes locals invite us to join them while eating and share something more afterwards – halva, nuts, honey etc. We start our day full as we don’t know when we’ll be able to find time for something more serious then a pack of nuts or a bar of chocolate. In the mornings we always try to eat much fruit and vegetables as it provides lots of quick energy for the day. Before hitting the road we swallow a few Vitamin C tablets so that the imune system is strong and no colds would chase us.
Because we are more or less vegetarians it is even more important to track what we eat and make sure everything is balanced. We don’t buy meat and only eat it if someone has prepared a meal for us, which is why we try to have at least some little nuts, fish or youghurt everyday. It is important to eat green stuff (spinach or kivis) as there is much of our needed iron. We try to drink much water as well. In some countries, like Iran, the water is safe to drink and you can use it straight from the tap. While in some other ones we have to use water purification tables not to catch diarehea.
Siurbos virimas prie Isik-kulio ezero. Kirgizstanas. | Making a soup next to Issyk-Kul. Kyrgyzstan.
In the evenings we usually get full so that it is not cold at night. We have some fast cooking crops that we use to make soups and other meals. Again, lots of people invite us to share something traditional and make our routine more colourful.
The idea of such food balancing is that we are not running a sprint, but rather a marathon, which is why we need to keep our energy reserves full and ready for everything. We do not want to look at the surounding world with starving eyes but to admire it and enjoy the travel.
Isokus i ezera. | Swimming in the lake.
Highiene
It is a common question that people ask ‘Where do we wash?’. The answer is very simple – everywhere it is possible. If we are not at someones house then it’s common to use some gas station or a museum toilet’s sink to wash our feet and hair. It should be much easier later in summer as addition to lakes and rivers there are beaches with showers and other facilities. While in winter we make use of snow and wash some things that way. Even some very energetic mornings start with snow showers.
We do the washing up everytime we are invited to some peoples place. Not many of them have washing machines so we have to wash most things with hands. A pair of socks or two and so far there are no problems with washing up.
Sport
Everyday in the morning we try to do some excercising and streching, especially for the back. It is because the weight we are carrying can have bad inpact later on. Also, it is always better to start a day full of energy.
Praktiški kelionės ypatumai + Video #8
Nors gaidžių giesmių mes rytais užtektinai prisiklausome, mus, vis gi, paprastai prikelia mūsų klykiantis laikrodžio aliarmas. 7 valanda ryto ir pradedame justi nuo kvėpavimo per naktį susidariusios šalnos kritimą ant sušalusios nosies. Prisipažinsim, pirmosios rytinės mintys nelabai skiriasi, ar tu Lietuvoje minkštoje lovoje ar vidury beribio lauko Turkijos gilumoje – išlįsti iš šilto guolio visai nesinori. Įdomiausia tai, kad kėlimosi laikas dažniausiai atvirkščiai proporcingas termometro parodymams – kuo šalčiau tuo greičiau pasiruoši dienai.
Rytas ir salna prie Biskeko, Kirgizstanas | Morning and the frost near Bishkek, Kyrgyzstan.
Mūsų rytas – sustyguoto laikrodžio veikimas. Pirmiausia apsirengi sušalusius drabužius. Užkaiti mūsų pačių pasigamintą spiritinę viryklę ir kol šyla aliuminio dubenėlis su mūsų arbata, susipakuoji 3kg sveriantį miegmaišį ir kilimėlį. Tualetas, prausimasis ir jau turkiškai sėdi palapinės viduje valgiui. Pusryčiai. Skaniausia būna, kada per naktį visi agurkai ir turimi vaisiai nespėja sušalti ir mes valgome daržoves, o ne pomidorinius ledus. Suragėjusiais pirštais baigiame pakuotis palapinę ir jau kitą akimirką snieguose kaip mažą vaiką išsivoliojusią kuprinę keliamės ant pečių.
Pirmųjų mašinų kelyje ilgai laukti nereikia – stovint reikiamoje vietoje pusvalandis, dešimt minučių ir jau džioviniesi pirštines ir suledėjusius batus mašinoje. Darbo diena prasidėjo. Nuotykiai, pažintys, nuotraukos ir visa kita mums bekeliaujant iš A į B.
Trys valandos po to kai saulė paskendo laukuose ir mes jau rengiamės nakčiai (8-9H). Statomos palapinės, tiesiami paklotėliai ir išvyniojami miegmaišiai. Esant galimybei kuriamias laužas, bet dažniau mūsų spiritinė viryklė. Dar kita valandėlė ir mes jau gulim nuo kruopų išsipūtusiais pilvais ir šnekam apie dienos nuotykius. Rašome dienoraštį/straipsnį, kuriame kitos dienos planus ir stengiamės užmerkti akis.
Tranzuojant i Almata, Kazachstanas | Hitch-hiking to Almaty, Kazakhstan
Tranzavimas
Didžiausias mūsų malonumas yra susistabdydi sunkvežimį. Erdvų, tolimų distancijų ir riedantį bent truputėlį greičiau nei arklys tempiantis vežimą. Taip, manyčiau, gimsta ir didžiausios mūsų distancijos bei ilgiausi straipsniai, kaip ir šis. Taip žiūrint pro platų langą į bekylančią saulę kalnuose gimsta ir didžiausios idėjos bei apmąstymai.
Mūsų tranzavimas nelabai skiriasi nuo visiem suprantamo standartinio rankos iškėlimo kelyje. Vienur iškeliamas nykštys, kitur plaštaka, mat pvz. Iranas, Graikija nykštį aukštyn supranta kaip įžeidimą. Stengiamės tranzuoti prie įvažiavimų į greitkelius ar išvažiavimų iš žiedų. Ten kur mašinos rieda lėčiau ir yra vietos joms kur sustoti. Matomoje ir saugioje vietoje – prie nuvažiavimo ar naktį po šviestuvu. Jeigu pro šalį zuija nemaža mašinų, tačiau liaukiame 30min ir daugiau tai jau galima įtarti, kad vieta prakeikta arba kažkas su ja yra negerai. Keliaujame ieškoti geresnio kelio gabalėlio. Vis gi dažnai nepaisant esamų saugių nuvažiavimų, ne vienas pajodžargiškai sustoja viduryje kelio arba sugeba kitaip pamaišyti ir taip jau nuolat pypsinčiam mašinų srautui. Ženklų beveik nenaudojame – dažniausiai mums naudinga jog sustotų net ir ta mašina, važiuojanti visai kitur nei mes esame numatę. Taip dažnai planai prisipildo daugiau spalvų ir dinamikos, tuo labiau, kad dažnas vairuotojas pasisiūlo pametėti ir į geresnę vietą tranzuoti ar papasakoti ką daugiau apie mus supančią kelių raizgalynę.
Sunkvezimio vairuotojas braizo zemelapi ant saligatvio. Iranas. | Truck driver is drawing a map on the pavement. Iran.
Kelyje stengiamės, jog mūsų veidų nedengtų jokios skaros ar akiniai, būtume aiškiai matomi ir atrodytume nekeliantys grėsmės. Visada priešakyje mūsų pasistatome kuprines – aiškų ženklą, jog esame ne sėdynes supjaustyti linkę tipeliai, o daugiau apie kraštą sužinoti ištroškę keliautojai. Kol vienas tranzuoja, jeigu pakankamai šilta tai kitas dažniausiai skaito knygą, rašo dienoraštį ar šiaip palaiko pirmajam kompaniją.
Sustojus mašinai išsiaiškiname pirmiausiai vairuotojo tikslą. Jeigu žmogus mus sunkiai supranta, tai klausiame, kiek kilometrų ir rodome į priekyje bevinguriuojantį asfaltą. Tiesa, paprastai atvkykus į kiekvieną šalį, mes pasidarome mini žodynėlį (maistas, kelias, namai ir panašios sritys). Vis gi juokingai daug galima susišnekėti naudojant tik kūno kalbą ir svarbiausiems ‘techniniams’ klausimams kelyje pakanka žinoti vos penketą vietinės kalbos žodžių ir tu jau sėdi mašinoje.
30kg Kuprines. | 30kg Bagpacks.
Tokie klausimai kaip:
-Kur gyveni? -Ar pats tranzuoji/keliauji?
-Kuom užsiėmi? – Turi šeimą?
Ir jau greitai pokalbis vystosi savaime. Dažnai vairuotojai mielai papasakoja apie savo šalį/miestą. Pravažiuojant pro gražesnes vietas visada stengiasi sustoti, parodyti daugiau. Džiugu ir mums, ir vairuotojui, turinčiam galimybę pasidalinti žiniomis ir pasididžiuoti savu kraštu. O ypač tokiuose kraštuose kaip Turkija, Azerbaidžianas ar Iranas – pavaišinti ir vietiniu maistu bei pasiūlyti savus namus galvai priglausti nakčiai.
Nors nemažai šaunios informacijos yra prirašyta apie keliones tranzu, vis gi kai kurie mūsų įpročiai ir taisyklės pačios susikūrė būnant kelyje. Svarbiausia yra saugumas. Nors didžioji dalis vairuotojų būna mažų mažiausiai nuostabūs, deja, pasitaiko ir tokių, kurie vedami nežinojimo ar blogų ketinimų gali pridaryti mums ir nereikalingų problemų. Šaunu, kad galime naudoti lietuvių kalbą ko vairuotojai nesupras – apšnekėti esamą situaciją bei būtinus veiksmus. Tačiau esant pavojingai situacijai (pvz. vairuotojas važiuoja labai pavojingai; kabinėjasi prie mūsų; bevažiuojant pradeda reikalauti pinigų) mes turime susigalvoję ir specialų ženklą vienas kitam (ištiestą plaštaką su priglaustu nykščiu), reiškiantį jog vienam iš mūsų norisi sustoti. Be žodžių mes suprantame vienas kitą.
Ilgas kelias, dykuma. Iranas. | Long desert road. Iran.
Esant rimtesnei sutuacijai sustojus vienas lieka mašinoje, kol kitas traukia kuprines. Niekada neuždaromos visos durys, kol mūsų daiktai nėra saugūs pas mus prie kojų – vairuotojas lengvai gali patraukti savais keliais su visu mūsų turtu. Taip pat vienas iš mūsų visada lieka budrus ir nemiega. Būtina stebėti kelią, nes dažnas nesuprata, kad mums reikia išsukimo į kitą kelią, todėl dažnai kelio kito miesto link tenka žvalgytis patiems. Būtina stebėti ir vairuotoją, ne tik todėl, kad kažin ko blogo nesumąstytų, bet ir neužmigtų! Tamsiomis žiemos naktimis ne vienam tenka palaikyti kompaniją vien tik tam, kad po 10 valandų važiavimo nevožtų galva vairan ir nenuriedėtų nuo kelio.
Nors ir turime šias keletą nerašytų taisyklių, galų gale tai sveikas protas mums tiesiantis ranką nuolat bekintančioje situacijoje.
Vaiksciojant po Esfahana. Iranas. | While sightseeing in Esfahan. Iran.
Išlaidos.
Mūsų biudžetas ne turtuolių turistų, o vargiau dviejų benamių klajoklių turinčių tik už ką pavalgyti. Dienai paprastai esame paskyrę apie 24 litus, kurių turi pakakti maistui, galimam transportui ir kitoms smulkioms išlaidoms. Sau pasidovanojame auksinį medalį už tai, kad prakeliavus pirmuosius 4 mėnesius mes sugebėjome išleisti per dieną tik ~16 litų. Pirkta ir įrangos, ir daug daug šokolado, ir turistinėse vietose mūsų būta. Tad, manome, jog tikrai įmanoma keliauti ir dar pigiau. Skaudžiausias kirtis piniginei yra vizos, mat pusę visų mūsų išlaidų (apart minėtų) mes iki šiol patyrėme tik dėl jų. Kita vertus džiugu, kad daugumą jų mums prireiks tik Azijoje ir Afrikoje.
Niekas nenustebs, kad didžiausios išlaidos yra miestuose. Paprastai lengvai nepateksi/neišeisi iš 15 milijonų talpinančio miesto, tad naudojamas maloniai prigrūstas autobusas ar metro. Kartais, net imamas taksi, nes ambasadų paieška yra tarsi maratono bėgimas dykumoje – ambasadų adresai keičiasi, kaip ir žmonių nuorodos į jas. Taip pat ir su maistu – didžiuosiuose miestuose, žinoma, viskas yra brangiau.
Esame paskyrę šiokią tokią sumą (2000LTL) ir nenumatytiem atvejam kaip bilietai ar kitokios didesnės išlaidos. Greit mūsų laukia kelionės tarp salų ir keletas vandenynų tad dar nežinia kokį mokestį jų bangos mums atneš. Taip pat, nors ir esame apsidraudę, tačiau nelaimei atsitikus iki draudimui pradėjus veikti pinigėlio gali prireikti nemažai.
Poilsis
Planavimo stadijoje manėme skirti sau kas trečią-ketvirtą dieną ramybei, tačiau poilsio dar, deja, nelabai daug turėjome. Nežinia, ar tai dėl to, jog turime pastoviai lėkti nuo vieno konsulato iki kito ar todėl, kad norime labai daug pamatyti ir suspėti mūsų suplanuotame laike, tačiau dažniausiai atsikvėpiame sėdėdame mašinoje ilgame kelyje. Kartas nuo karto apsistoję pas žmones, mes leidžiame truputį daugiau sau laiko – susitvarkome įrangą: gal ką reikia susisiūti ar sutaisyti, pabiagiame rašymo darbus, leidžaime ilgėliau pamiegoti. Keliaujant net ir sėdint automobiliu, gali nuvargti. Todėl stengiamės reguliariai išmiegoti bent po septynias aštuonias valandas. .
Miegas prie uzsalusio ezero kalnuose. | Sleep next to frozen lake in the mountains.
Miegas
Vietos kuriose paskęstame sapnuose yra tokios pat įvairios kaip ir Uzbekistanietiško aprėdo spalvos. Dažniausiai mus šiuose svetinguose kraštuose priima žmonės. Ne, ne prašome.. jiems svečias yra didžiulis malonumas ir garbė, tad sukviečiama visa giminė, nuklojamas platus stalas maisto ir pradedami ilgi pokalbiai. Didesniuose miestuose visada stengiamės naudotis ir Coutchsurfing (internetinis tinklapis) galimybe, mat ne visada galima, saugu ir lengva yra numigti parke.
Žinoma, kada nesame pas žmones, tai dažniausiai glaudžiamės kur pakelėje, kiek tolėliau nuo kelio, kad ryte atsikėlus būtų
galima iškart tranzuoti. Paįvairinimui tenka miegoti ir po tiltais ir apleistuose pastatuose. Nors didžiausias džiaugsmas praleisti ramų vakarą gražioje vietoje kaip nacionaliniai parkai ar prie nuošalesnių tačiau begalo gražių objektų kaip pilys ar bažnyčios.
Siurbos virimas prie Isik-kulio ezero. Kirgizstanas. | Making a soup next to Issyk-Kul. Kyrgyzstan.
Maistas
Pusryčiai pas mus dažniausiai labai neorginalūs – sūris, balta/juoda duona, agurko gabalėlis, keletas vaisių ir, žinoma, karšta arbata. Vis tik vis dažniau ir dažniau pasitaiko, kad mus vaišina vietiniai žmonės, ir keliui dar įdeda chalvos, medaus, uogienių, vaisių. Su savimi turime draugų įduotų arbatų, tačiau dažnai nusiperkame citriną ar net imbiero sustiprinti imuninei sistemai. Pradedame dieną itin sotūs, mat, nežinia, kada dabar kelyje bus proga kažkam rimtesniam maistui nei šokolado gabalėlis ar riešutų sauja. Stengiamės ryte valgyti kuo daugiau vaisių ir daržovių, bent po penkias skirtingas rūšis. Dažnai užkandam ir ko nors saldesnio, mat angliavandeniai išskiria mums reikalingos energijos dienai. Pabaigai nuryjam Vitamino C ir žuvų taukų tabletes, kad būtumėm žvalūs ir nuvytume slogas. Miegodavome ir labai šaltomis sąlygomis, todėl stipri vidaus apsauginė sistema mums labai svarbi. Triskart pabarškinus į stalą, galim džiūgauti, kad rimtesnių ligų kol kas neapturėjom.
Musu is dvieju skardiniu pasigaminta spiritine viryklele. | Our beer can stove.
Nors su nemaža išimčių mes esame šiokie tokie vegetarai, dėl ko mityba turi būti tik dar labiau suderinta. Patys mėsos neperkam, nebent siūlo svečiuose – taip nenorime sudaryti problemų mus vaišinantiems. Kad gautumėm pakankamai baltymų, kiekvieną dieną stengiamės suvalgyti bent po saują dvi riešutų, valgom daugumoje prakeliautų šalių populiauraus jogurto ar kefyro, taip pat (ne fermentinio) sūrio.. Labai svarbu valgyti žalumynus (špinatus, petražoles), mat juose nemažai mums reikalingos geležies. Stengiamės gerti daug vandens. Kai kuriose šalyse – kaip pavyzdžiui Irane – vanduo yra švarus, ir jį galima gerti tiesiog iš čiaupo. Tokiais atvejais mes pasipildome savo ‘pūsles’ ir į kelią. Kitose šalyse reikia būti atsargiems, bet mes turime vandens filtravimo tablečių, kad apsaugotų nuo nepageidaujamų padarinių sveikatai.
Trintas baklazanas. Iranas. | Mashed aubergine. Iran.
Vakare paprastai prisikertame iki soties, kad naktį nebūtų šalta. Turime nusipirkę keletą rūšių kruopų, kurios gana greitai verda, tad dažnai gaminame košes ir sriubas. Orams šiltėjant pastebime, kad vakarais valgyti norisi mažiau. Ir vėlgi, šioje kelionėje labai daug žmonių mus kviečiasi pas save, gamina iranietišką, adzerbaidžanietišką ar uzbekišką maistą. Mūsų organizmai labai pamaloninami šiose šalyse vis dar labai natūraliais produktais: ką tik pamelžtu pienu, pačių gamintu sūriu ar sviestu, naminėmis uogienėmis. Pietūs, pusryčiai ar vakarienė gaminti šeimininkių, išmanančių gero maisto svarbą.
Esmė mūsų mitybos yra ta, jog mes bėgame ne sprintą, o maratoną. Pusantrų metų kelyje, dėl ko labai tausojame savo organizmą nuo išsekimo. Po kelių mėnesių keliavimo spastebime, kad energijos puikiai užtenka tai dienai, vakare nuovargis malonus, o rytą pradedame naujų jėgų antplūdžiu. Norime pasaulį stebėti su nuostaba ir susidomėjimu, o tam kiekvieną dieną reikia nemažai energijos.
Higiena
Isokus i ezera. | Swimming in the lake.
Dažnam iškyla klausimas, kur mes prausiamės. Atsakymas šiuo atveju labai paprastas – kur pasitiko. Jeigu nesame apsistoję kur pas žmones, esant galimybei nubegame iki degalinės akrobatiškai kriauklėje išsiplauti galvą ar kojas. Vienas kitas kreivas žvilgsnis, tačiau tu jau švarus. Vasarą tai daryti turėtų būti kur kas paprasčiau, mat apart ežero ar upės yra ir paplūdimiai ir kitos kurortinės vietos su dušais. Paprasčiausiai tariant – naudojiesi galimybėmis. Žiemą išorinius drabužius valome sniegu. Netgi ir patys po mankštos nusiprausiam kartais nusiprausiam sniegu – taip grūdinamės ir palaikom švarą. Net ir dabar svečiuose dažnai rytė įsmunkam greitam šaltam dušui – ir energijos antplūdis garantuotas.
Skalbiamės kiekvieną kartą atvykus pas ką nors. Ne kiekvienas pasiūlo skalbimo mašiną, tad dažnai tenka skalbti tiesiog rankomis. Žiemą dažnuouse namuose yra radiatoriai, pečiukai, ir mes greitai įvertiname, kiek galime išsiskalbti. Kojinė, dvi ir dėl nešvarių drabužių dabar problemų dar tikrai nėra. Vasara, manom, bus kiek sunkiau, mat 30kg ant kupros ir svilinantis karštis tikrai nesutaupys mūsų muilo.
Kita.
Sportas
Kasdien stengiamės mankštintis, pratampyti raumenis, ypač nugaros. Mat nuolatinis svoris gali greitai atsiliepti sveikatai, todėl saugome ją apšildydami miegančiuosius, kad šie leistų mums keliauti be priekaištų.
Apsauga
Vertiname ir stengiamės saugoti savo įrangą. Kadangi mes ant savo kupros nešamės tik tai kas būtiniausia, tai pametus kepurę gali žinoti, jog kitą dieną tavęs laukia nušalusios ausys.
Labai daug visko mums padovanoja pati kelionė, tad naudojamės visomis galimybėmis ir prisitaikome prie pokyčių. Todėl, kad galioja šią akimirką rytoj jau gali pasikeist.
