Nicargua – ‘impression diet’ with few bends to ‘a vulcano on a lake’

sausio 23, 2013 • EN • pagal
1 Komentaras

Vakarėjanti Nikaragvos saulė | Nicaraguan sunset.


Honduras follows right after El Salvador. It’s a huge country comparing to El Salvador. The bumpy roads and dirty sideways are quite as a contrast to El Salvador’s neatness. It’s the shortest time we have spent in any country so far, couple hours to cross it. Nothing to be proud of, but nothing to regret to either. The more we travel, the more we understand, that you won’t be able to get to know all places, so choosing few and knowing them slightly better it’s much more of a valuable experience. Maybe that’s why living in Australia, staying few good weeks in Alaska, paddling down the Missisipe for a month, and later staying in Costa Rica for a month it’s both good rest and slower pace to learn things. But surely you got to sacrifice something otherwise you will need all your lifetime getting to know the world.

Momotombo ugnikalnis mus pasitiko puškuodamas. | Momotombo volcano met us puffing the smoke.

We hit the hot road with a zero shaddow. Ok, there is a burned down tree with few lousy branches. That’ll do. Otherwise it feels like you are on fire. Soon we are joined by a company of unequal share. They are soldiers, came to hitchhike, too. Nice one – they see a car, one of them gets out in the middle of the road all armed, shows to stop, and the car stops (but of course) to negotiate a deal. Trying to raise our hands we looked a bit ridiculous. So we thought to wait when they will finally get their lift, and then we will do our job. Fine they were, as soon as they got their car, luckilly some other car got to stop too. The soldier somehow convinced (we never asked or talked to them) to take us further. Good. Another truck, and we are out of Honduras nearly not noticing that.

We finally hitched a truck driver who brought us to a good spot in Nicaragua as he promised. In fact, with him we completely lost our confidence in Spanish language. It seems the more you go south the less likely you will get what are they talking about. He somehow hyperactivelly explains where should we go, which road to choose, apologising he is not going that way. And then he goes exactly that way. Oh well, we got to a beautiful spot just before Managua. The lake of Managua and the vulcano Momotombo. Nice calm spot for a night. The swimming is not recommended here – the capital just pours everything down the lake. But the view doesn’t stink.

Mūsų draugas iš CoutchSurfing. | Our friend from CoutchSurfing.

Here we realized that our senses came to a point where we need to make a stop. The vulcanos seem to look alike, the people becoming a challenge, and the heat is unbearable. ‘The impression diet’ we call our new plan. No trips/people/nothing. Only four walls, some movies, quick outs to have a proper food (Nicaragua is very cheap place to dwell, so we use that opportunity to enjoy what we can). For few days we don’t even couchsurf, we just find a cheap hostel and barricade ourselves in there. It helps. Only few days later we get in touch with Lenin.

Lenin is a superactive young man with a nose in every possible field. Programming, tourism, outdoor activities, volunteer in firebrigade. You name it, he is there. His home looks like a studio with a drum set and a hammock swinging. There we spent our days reading and doing almost nothing. No sightseeing – but what can you see in Managua after all, the locals sigh. We stay here for some days until we get to know we have been accepted on the farm to Costa Rica where we are going to spend the month working for food and shelter, and continuing our peaceful life. Christmas is around the corner, too.

Ivanauskaitė kelionių motyvacijai pakelti. | Lithuanian author's, traveller Ivanauskaite's books motivates us to move further.

The last bit of Nicaragua was pretty quick. No stop in Granada (oh dear, are we missing another touristy bit? ) doesn’t matter – we are off somewhere we are not tourist but rural life and peace. The last night near the Nicaragua lake with Ometepe island and two dorming vulcanos. We got a safe spot in hazienda, where the watchguard was kind to accept us, but not surprised. He solely inquired whether we are with bikes. Nah, hitchhiking we are. Well, some years ago some woman was riding a horse from Argentina, then a couple of Europeans on their bikes. Someone walking too. So we are just one of those on the road from Central to South America.

Kelyje link Kostarikos. | On the way to Costa Rica.

Goodbye Nicaragua. We are sorry maybe not being able to appreciate your full beauty, but you were far too hot for us now. People talk, Costa Rica climatewise is a paradise. Let’s try that one.

Nikaragva – įspūdžių dieta su keliais ‘ugnikalnis prie ežero’ nuokrypiais

sausio 23, 2013 • LT • pagal
0 Komentarų

Po Salvadoro įvažiuojam į Hondūrą. Situacija iškart apgailėtina – keliai baisūs (ne vienas apie tai perspėjo), nešvara akis bado (labai jau skiriasi nuo išpuoselėto Salvadoro, kuriame keliai ‘lediniai’, ir ne vienas vairuotojas pasirenka kelią iš Gvatemalos per Salvadorą, kad tik galėtų išvengti duobės duobėje Hondūro keliuose). Ši šalis – bene trumpiausiai išbūta šalis mūsų kelionėje. Kelios valandos. Nėr ko didžiuotis, bet nėra ko ir gailėtis. Kuo toliau keliaujame, tuo labiau suprantame, kad tikrai ne viską galime aprėpti, o pasirinktos kelios geriau pažintos vietos kur kas giliau palieka įspūdį. Pasienio popierizmo kaip kelioms valandoms kelionei per šalį daugiau nei reikėjo.

Momotombo ugnikalnis mus pasitiko puškuodamas. | Momotombo volcano met us puffing the smoke.

Išeinam į karščio išdegintą laukymę tranzuoti. O neužilgo ir kareiviai pasirenka tą pačią vietą. Kareiviai, žinoma, irgi tranzuos, ir žinoma, pranašesni nei mes, kelių prašalaičiai. Mašina prisiartina, šie į vidurį kelio išeina automatu apsiginklavęs, ranką pakelia ir parodo, kad šie privalo sustoti, ir jau derasi su vairuotojais. Mes kantrybės netekę, susėdę į nutriušusio medžio nieko nevėsinantį pavėsį, laukiam, kol liksim be konkurencijos. Nelygios jėgos. Galų gale viena mašina jiems pasirodo pakeliui, o už jos sustojusios dar kelios. Konkurentai nors ir nekalbūs, o ir atrodė rūsčiai, pasirodo mūsų vis tik neapleido. Pakalbėjo su vairuotojais, nors ir nelabai entuziastingai nusiteikusiais mus pavežti, galiausiai vis dėl to sutikusiais. Mat ‘kareiviai pakalbėjo’.

Nė nepastebėję, kaip tos kelios valandos prabėgo, mes jau atvažiuojam prie Nikaragvos sienos. Mus vežęs linksmos dūšios sunkvežimio vairuotojas regis vis važiuodavo ne tuo keliu. Atrodo paaiškina, kur mums būtų geriau keliauti, o paskui paaiškėja, kad ir pats ten keliauja. Iki pačios sostinės iš pradžių keliauti nė neketinome. Vairuotojas, ne kartą važiavęs tuo keliu, mums pažadėjo paleisti prie neblogai atrodančios vietos prie Managvos ežero. Vaizdas tikrai neprastas. Nors greitai temo, bet mes jau spėjome matyti į tamsą įsisupantį Momotombo ugnikalnį, tarsi tobulą piešinį ištrauktą iš vaizduotės ‘va taip turi atrodyti ugnikalniai’.

Vakarėjanti Nikaragvos saulė | Nicaraguan sunset.

Ryte neišėjo taip greitai jo palikti. Per kelias mūsų buvimo valandas, ugnikalnio gyvenimas keitėsi. Rytinei saulei apšvietus, išryškėjo netikėti raudoni ir žali atspalviai. Po to staiga apsilanko debesys, aklinai uždangstę visus įmanomus plyšius. Po to debesys truputį prasisklaido, ir palieka tik lengvas kelių debesų ratelis prie viršūnės. O tu tik sėdi ir stebi tą gyvenimą. Ir klausai ežero bangų mūšos. O ji kaip patrakus, ir iš kur tas vėjas, mąstai. Norėtųsi įlįsti ir gerai nusimaudyti, nes Nikaragvoj karštis plieninis. O negali, nes vairuotojas perspėja (vėliau ir kiti perskaityti šaltiniai), šiukštu nesimaudykite, nes ežeras labai užterštas. Managva viską pila į ežerą, tad čia vietiniai nesipliuškena, o turistai tik Momotombo atvažiuoja tik nufotografuoti.

Karštis, nuolatinis triukšmas mus verčia priimti keletą netikėtų sprendimų. Regis, mums reikia įspūdžių dietos. Ateina metas, kai visi ugnikalniai tampa vienodi, džiunglės tokios pačios, žmonės nebeįkvepia. Reikia poilsio. Pastaruoju metu daugiausiai miegodavome triukšmingose vietose, pakelėse, tad reikėjo tylos. Nutarta, važiuojam ilsėtis į Managvą. Niekur neisim, nieko neapžiūrėsim. Tarp kitko, Managva vietinių patarimu yra mažiausiai verta aplankymo vieta, mat senamiestis sugriautas kažkada žemės drebulių, o keliautojų forumai springte springsta – kaip greičiau išsinešdinus iš sostinės į Granadą. Jei norite ramaus poilsio ir gražių vaizdų – kurių mes ten ir neragavome, keliaukite ten. O mums reikėjo tik keturių sienų, nulio žmonių, normalaus maisto.

Mūsų draugas iš CoutchSurfing. | Our friend from CoutchSurfing.

Kelias dienas nutarėme net koučserferių (nemokamai priimančių žmonių) atsisakyti, kad nereiktų su niekuo bendrauti. Laikas tik sau. Pigus viešbutukas (tokios prabangos mes jau seniai sau neleidom), kurį atrandame visai netikėtai. Visi Lonely planet rekomenduotini ir apskritai internete randami viešbutukai dažnai nėra tokie pigūs, kokius galima rasti realybėje. Pirmiausiai tikriausiai todėl, kad dauguma keliautojų žiūri į tokias sąlygas kaip dušo būklė, nulis tolerancijos tarakonams, saugi kaimynystė. Mums stogas – ir tai jau gerai. Visa kita, pliusas. Tad netikėtai ieškodami Lonely planet rekomenduotino viešbučio, įveliam klaidą, ir mums išmeta panašaus pavadinimo, tačiau tris kartus pigesnį variantą. Kol atvažiavom iki jo, vietų jau nebeliko. Tačiau įdomiausia tai, kad šalia pasirodė dešimtys kitų tokių pat pigių variantų. Mes laimingi užsirakinome nuo realybės, išeidavome tik pasimaitinti į netoliese esančią valgyklą. Nikaragva – viena neturtingiausių ir aišku pigiausių šalių, tad mes čia drąsiai galime sau leisti skanų kąsnį.

Už kelių dienų jau mes vėl galim ‘eiti į žmones’, apsistojame pas vietinį koučserferį Leniną. Ir tai vardas, o ne pravardė. Lenino klasėje dar buvo keli Leninai. Tai bent populiarumas. Taip, Nikaragvoj kvepia socializmu, ir santykiai su kapitalistine JAV toli gražu nėra perdėm draugiški, tačiau toks palankumas bolševikų vadui tai jau tikrai stebėtinas. Taigi, įsikuriame pas Leniną kelioms dienoms, kol susirandame fermą Kosta Rikoje, kurioje ketinsime praleisti daugiau laiko.

Ivanauskaitė kelionių motyvacijai pakelti. | Lithuanian author's, traveller Ivanauskaite's books motivates us to move further.

Leninas aktyvistas, jo visur pilna, jo namuose tarsi pogrindyje renkasi grupės. Jis studiuoja turizmą, ir iš Nikaragvos niekur neketina bėgti (nors Kosta Rika šalia, o ta šalis šiauresnėms kaimynėms tikras aukso kalnas panašiai kaip Uzbekis-Kirgiz-tanų gyventojams Kazachstanas ar Rusija. Tačiau Leninas liks čia, ir įrodys sau ir kitiems, kad Nikaragva – turistams palanki ir labai graži šalis. Ji tikrai neprasta. Ugnikalniai prasidėję Gvatemaloje, taip ir tęsiasi per Salvadorą, o Nikaragvoje jie išbujoja. Čia tikrai jau dažnas atvažiuoja pasižiūrėti kokio Momotombo ar Masaja vulkanų.

Taigi laisvalaikiu Leninas be kitų šimto dvidešimt darbų ar užsiėmimų (yra savanoris ugniagesys, domisi programavimu, aktyviai keliauja savo šalyje), dar ir groja būgnais. Mūsų miegavietė ir buvo greta būgnų rinkinio. O šalia pakabintas hamakas, kuriame ištisas kelias dienas supomės skaitydami, mąstydami ir klausydamiesi triukšmo. Šis mūsų poilsiui aišku nepadėjo. Lenino namas, nors ir saugioje Managvos dalyje, tačiau prie pat nuolat zujančios gatvės, kurioje kriokia sunkvežimiai, spiegia autobusai, žviegia motociklai (nė trupučio neperdedant), nes regis dažnas ten nenaudoja duslintuvų. Naktį triukšmas apmažta, tačiau pašoki iš miego ne kartą pravažiavus vienai kitai nesusitvarkiusiai mašinai. O ketvirtą jau prasideda triukšmo banga. Oi, kaip mums reikėjo tylos…

Kelyje link Kostarikos. | On the way to Costa Rica.

Sužinoję, kad mus priėmė viena ferma Kosta Rikoje, mes dumiam į pietus. Dar paskutinę naktį suplanuojam išmiegoti prie Nikaragvos ežero (šis jau švarus, pasak vietinių). Tranzuoti sekasi sunkiai. Pripratę Salvadore ir Gvatemaloj prie gero ‘tranzo’ gyvenimo, mūsų pralauktos kelios valandos jau varo iš proto. Negerai prie gerų dalykų priprasti. Galiausiai mums sustoja pora, važiuojanti net iki sienos. Jų sunkvežimiuką paliekam jau tamsoje sienos neprivažiavus, aišku, ir vėl nesuprasti, kodėl iššokam vidury nieko. Tas ‘niekas’ – tai Nikaragvos ežeras, su ryte mus pasitikusiais dviem Ometepės saloje gyvenančiais ugnikalniais. Tiesa, nakvojome kažikokioje haziendoje, mat taip norėjosi arčiau ežero, ir sargas mielai įsileido. Mat tokių keliautojų jis sutikęs ir daugiau. ‘Prieš dešimtį metų čia viena mergina jojo arkliu iš Argentinos, kitą kartą apsistojo keli europiečiai dviratininkai’. Šis kelias populiarus tarp dviračio entuziastų, todėl jo pirmasis klausimas ir buvo, ar mes su dviračiais.

Ryte pasidžiaugėm kylančios saulės nušviestais, viršūnes debesyse paslėptais vulkanais, ir smalsiai einam į kelią. Tiesa, kartais toks ‘vidury niekur’ vakare sustojimas geriausias būna tada, kai turi su savimi valgyti. Vakare sukirtę skardinę, skirtą ‘ekstremaliems atvejams’, ryte stovim tuščiais pilvais. Tradiciškai alkio atvejais užsisvaigstam apie bagetes, alyvuoges ar mocarelos sūrį, ir skrandžio sultys ne juokais fontanais sproginėja. Tačiau toks stiprus alkio jausmas sykiais yra sveikas. Kai jau gauni valgyti, godžiai įvertini kiekvieną kąsnį.

Atsisveikiname su Nikaragva. Iš pradžių ketinę čia kiek ilgiau pakeliauti, mes suvokiame, kad ketintas ilgas blaškymaisis karščio nusvilintoje šalyje su savo 30kg sveriančiomis kuprinėmis pernelyg ambicinga idėja. Visi kalbėjo – vos pasieksite Kosta Riką, po sienos gyvenimas pasikeis. Kalnai, malonus klimatas. Jau nekantravome. Juolab, kad mintis, jog turėsime namus visam mėnesiui, įskaitant Kalėdas ir Naujuosius, tai jau tikrai džiugino.

Tiesa, prie sienos dar vienas nikaragvietis bando pasipelnyti. Jau einant migracijos tarnybos link, šis įteikęs kelis lapus užpildymui, garsiai atraportuoja ‘už šitą reiks jums susimokėti kioske 1 dolerį, už kitą lapelį – dar vieną dolerį, o štai už šitą vieną dolerį mokėkite man’. ‘Kaip tau?’.’Na man, už lapelį’. Už šitą lapelį mokėti vieną dolerį? Na jau ne, šis komediantas neatrodė labai patikimas, nors bruko rodyti savo apšepusią ant kaklo kabančią kortelę, su kuria turėtų atrodyti oficialus. Na jau ne, drauguži, mes eisim prie tų kiosko langelių ir patikrinsim, ar tikrai jau reikia tau mokėti. Iš pradžių jis dar vilkosi ir kaulijo pinigų. Po to, dar ilgai stovėjo (koks įžūlumas!) už grotų laukdamas, ką mes ketiname daryti. Akys atrodė įtikinančios, tačiau kažkas mums visame šitame ‘neskaniai kvepėjo’. Paklausėm pareigūnų, stoviniavusių šalia, ar šie lapeliai mokami. Ne, jie nemokami. Uch, atsikvėpėm. Apsidairom, o ‘oficialiojo’ lapelių perpardavinėtojo jau nė kvapo. Na ką gi, intuicija suveikė. Į Kostą Riką plaukia nemažai keliautojų, tad čia mes pakliūnam į bendrą upę su turistautojais, banglentininkais, pliažų gerbėjais ir t.t., todėl visi ‘gringai’ atrodo daugiau mažiau piniguoti, ir vienas kitas doleris gal ir nesumenkintų jų piniginės. Tiesa, apie dolerius. Nors Nikaragvoje oficiali valiuta – kordoba – tačiau puikiai galėjome apsieiti su doleriais. Parduotuvės paskaičiuoja tobulą kursą, tad mums labai apsimokėjo tiesiog mokėti už maistą ar kitką doleriais, o grąžą gauti kordobomis.

Na ką gi, maišatis baigta. Gauname 30 dienų nemokamo štampo Kosta Rikoje (ne 90 dienų, nes neturime išvykimo iš Kosta Rikos bilieto), ir pagaliau į pažadėtąjį rojų.

El Salvador – idyllic colourful streets, volcanos and gangs in the suburbs

sausio 14, 2013 • EN • pagal
0 Komentarų

To get to El Salvador is as easy as to Guatemala. We even didn’t get (now legally) any stamps as Guatemala, Honduras and El Salvador belong to one group, where you can spend your 90 days without a visa.

Pigios užkandinės, išsišiepę besišnekučiuojantys žmonės, lakstantys vaikai, policininkai su automatais - vaizdas išėjus į gatvę. | Cheep food restaurants, smiling chatting people, running kids, police with rifles - the view you get on the street.

At first we were thinking whether we should cross the country at all. Maybe the echo of the civil war (that of course finished 20 years ago), or maybe the level of criminality, didn’t look very appealing. However, some travelers advice us to go there. We think, it was one of the best decisions.

We quickly hitch El Salvadorian, who gets us into Santa Ana. Now, to the city we neither wanted nor needed to get to, but as soon as we passed the oldtown, we somewhat fell in love with it. Cozy small streets, colourful houses, white as a cake with snowy icing churches. Touristless streets. Great, we want to spend here some days. But where we are going to stay bearing in mind that we don’t do (only with exceptions) hostels. It’s not a beach or a small village where you can easily pitch a tent. While we were waiting for some answers for requests to couchsurfing site (www.couchsurfing.org), the evening came. We are off to hunt for a place to lay down in the darkness. One guy toterring around (clearly some substance misuse) and asking for something, few guys coming out of the car and staring at us suspiciously. It doesn’t help to think that you are in a safe environment.

Santa Ana gotikinėje bažnyčioje. | In Santa Ana gothic church.

On the corner few policemen armed in rifles. We approach them asking where would it be safe to pitch a tent. ‘Do you need a hotel?’ ask they. ‘No no, we don’t want to pay money. We have our tent.’ ‘Ah, ok’ it seemed that they understood very well what we mean. The offered city hall was not a successful try, but after the policeman in the police station called to his chief, soon we were offered a locked stadium as an option. And as we do not have our own vehicle, they offered us a pick-up. We could only imagine, whether anything like that would happen in Europe. Maybe. The guard at the stadium even wanted to show the stadium at night, he was very keen to know more about Lithuania. We slept that night safely and calmly.

Ernesto, our new couchsurfing host, at first got worried that we slept somewhere at the stadium, but after learning the story, he was happy to know that his country’s people are caring. In fact, sometimes to feel the atmosphere you need very little. To stay a moment in the square, to go by public transport, to eat in some local coffee shop. Some people are very unhappy. Some annoying. People in El Salvador – smiling, calm, there is some peace in their faces. They say ‘buenas’ to us and then give us a smile.

Papusas! Vietinis maistas - blyneliai su skirtingu įdaru (priminė žėmaičių blynus tik be bulvių ir mėsos ;D). Pigu, labai skanu ir ant kiekvieno kampo. | Papusas! Local food - pancakes with different filling. Cheap, very tastful and on every corner.

Maybe the recent civil war history taught to be kind to each other. Of course, El Salvador is not only an idyllic place the way we have just described. There is some heritage from the past, too. One of them is the gangs. In 1980 Los Angeles there were Latino gangs destroying each other. Bill Clinton has deported them back to Central America. So the suburbs got the bloody heritage. In the gangs people sometimes found and still are finding the lost family, they are very loyal (do they have a choice really as the only way to get out of the gang is the coffin), feel important. They tattoo their bodies and faces, and it is one way of recognising them in the streets. Do they have any goal? After having watched Christian Poveda documentary ‘La Vida loca‘ (Crazy Life esp.) it seems that there is no point of belonging to any group let it be Mara 18 or Mara Salvatrucha. Maybe protection. To be cool. But once you tattoo your face or body, the chances of getting a normal job are very low if possible at all. The police will be after you. Then of course, the robberies – to obtain some sort of income – is a popular way to ‘earn the way through’.

‘It’s not like in States’ Ernesto says, ‘where you can tatoo yourself and nobody will care about it. Here it will affect your job opportunities and your life, too’. In fact, the director of ‘La vida loca’ was also shot after the documentary was finished. In the last days of his life he was worried, that the pirate versions of the film might have been circulating among the gangs, and they were not too happy with how the film portray them.
In the documentary only jobless uneducated people featured, but in reality the problem is even more subtle as the professional people – lawyers, doctors, policemen – might belong to the gangs, too.
This surely is not only inheritance of USA, but also the state problem.

Ernesto - studentas, programuotojas, labai mielas žmogutis. | Ernesto - student, programmer, very nice person.

There is another wound, too. Even though during the daytime feels calm and normal: coconut seller offers fresh juice, the people rush to their jobs, students to universities. But just as fresh as twenty years ago the situation was different. The civil war affected nearly everyone. After having watched Luis Mandoki film ‘Innocent voices‘ (Voces inocentes), based on true story, you may picture what was the life like during the civil war. Even the current forty-year old at that time had his life in uncertainty and danger, because even twelve or ten year old kids were being taken to the army. USA at that time supported government with guns and trainings, and they were fighting against the left wing guerrilla. Kids were fighting at each of the sides. People were becoming animals, lots of victims and pain. When you see the moments like that, you think why the big countries think they have a right ‘to help’ when the only reasonable motive is ‘to stop communism’.

But let’s stroll around the streets in a lighter perspective. Clean colourful streets, looked after the army. In the evenings people come out to eat pupusas – a delicious pancake with a variety of fillings. Three pupusas cost one dollar (in El Salvador use USA dollars), and you have to be really hungry to eat more. The majority of street venders will offer you bean and cheese, but in other places a variety of ayote or mora (green veggies) or chicken will be on offer. Everyone was advising us to try pupusas – honestly, it is a delicious food.

We say goodbye to Ernesto as old good friends. Sometimes when you travel a couple day acquaintance might not develop into a profound friendship due to lack of time. But but this time we believe it will.

El Salvador is a small country with more than 6 million people. Even though the cities might be crowded they still have lots of untouched nature and wilderness. So if you up for a unoverhiked vulcano or unoverstrolled city, El Salvador might be an option. Yes, we had some anxiety, but relatively little. Hitchhiking was smooth, people friendly. You probably won’t be a frequent traveler here, but maybe it is for the best.

Next Posts