Gvatemala – šventyklos džiunglėse, miegas policijos nuovadoj ir hipiškas susitikimas atogrąžų miškuose

sausio 9, 2013 • LT • pagal
0 Komentarų

Tikalis – majų šventykla džiunglėse

Iki Tikalio kone rūkte atrūkom – ispano ir meksikietės pora mus paėmė nuo Palenkės iki pat Tikalio, nors ten nebeplanavom užsukti. Laimingi, kad esame visiškai legalūs, jau tą naktį nakvojome prie Peten – Itza ežero Gvatemaloje. Vakare saulei leidžiantis, plepėjome su vokiečiais bohemiškais menininkais, gyvenančiais čia ilgą laiką, pasakojančiais apie savo sėkmes ir nesėkmes Gvatemaloj. ‘Į kalėjimą daugiau nė už ką nenoriu. Tų trijų mėnesių užteko pakankamai’. Sėdę už komplikuotą nuosavybės pirkimo situaciją, jie dalijosi savo patirtimi. Kalėjimai čia perpildyti, dėl miego vietos reikia nuolat kovoti. Ir žinoma, susimokėti vienkartinį 200 $ mokestį ‘už saugumą’. Su savo partnere jie šnekėdavo per tvorą naudodami veidrodėlį. Tokiomis paguodos istorijomis pabaigtas vakaras.

Šeima sekmadienio rytą skalbia Peten - Itza ežere. | The family is doing its laundry in Peten - Itza lake.

Palapinę pasistatome prie pat ežero. Jonvabalių žaismas prieš užmiegant, kiaulės apsilankymas vidurnaktį, ir rūkas saulei kylant. Maudomės skaidriame vandenyje, aiškiai matydami dugną ir net akmenų kampučius, o vanduo švelnus glosto odą. Keista, nors El Remate ir turistinis miestelis, daugiau tokių rytinių besimaudančiųjų nėra. Tėra tik vietiniai, velėjantys savo skalbinius.

Piramidžių viršūnės, matomos nuo aukštai iškilusios šventyklos | The peaks of the pyramids, that can be seen from one of the temples.

Dieną skiriame Tikalio piramidėms, brangiam malonumui. Už bilietą – 21 $. Tikalis – arba garsų vieta – bene gražiausias ir didžiausias majų šventyklų kompleksas džiunglėse. Prieš gerą tūkstanmetį tai buvo majų kultūros centras, galiausiai apaugęs medžiais ir samanomis, ir tik vėliau atrastas ir atkasinėtas. Jau gerokai išvažinėjant iš miestelio, vienas sutranzuotas biologas ir gidas, mums parodo kalvą, niekuo neišsiskiriančią iš kitų. Pasirodo, tai irgi šventykla. Tokių piramidžių – dar neatrastų ir neatkastų daug, nemažai jų jau pasirengusių pasirodyti savo gražumu atkakliam lankytojui. ‘O kodėl išnyko majų kultūra, taip dar ir neaišku’ pasakoja biologas-gidas. ‘Ne konkistadorų darbas?’ teiraujamės. ‘Kai jie čia pasirodė, majų buvo vos belikę viena kita grupė. Gal kokia paslaptinga liga, apie kurią mes nežinome’.

Stačios piramidės išties įspūdingos, o užlipus į vieną aukščiau iškilusių piramidžių atsiveria džiunglės su kyšančiomis piramidžių viršūnėmis. Kažkada Tikalis buvo kultūros centras, tad ir svarbi vieta artėjančiai majų kalendoriaus ciklo pabaigai. Renginių, besirengiančių ciklo pradžiai, pasipils kaip iš gausybės rago. Mes laiku nešame kudašių, bėgdami nuo atgarmėsiančios masės sutikti pasaulio pabaigos ar norinčių išsigelbėti nuo masinių katastrofų. Patys traukiame į pietus.

Smagiausias pasivažinėjimas - ant pikapo, bene populiariausios transporto priemones. | The coolest way of traveling is on the pickup, it seems the most popular vehicles over here.

Akimirkos iš Gvatemalos pakelių

Kokie akivaizdūs globalizacijos ženklai? Mobilusis telefonas masai genties vyro audinyje, kokakolos buteliukas ar skrudinta vištos šlaunelė, graužiami gvatemaliečio vaiko džiunglėse, ir bažnyčios, kurių gausa neįtikėtina nuo pat JAV iki šių kraštų. Jei anksčiau Centrinėje Amerikoje vyravo katalikų tikyba, anot vietinių, jų teliko ne tiek ir daug. Čia kuriasi naujos protestantiškos grupės, misijos, bažnyčios, asamblėjos. Kaimeliuose jau nėra vien tik kolonijinės bažnytėlės, bet jas keičia net pašiūrės ar belangiai pastatai, kuriuose skardžiai giedama ir gausiai meldžiamasi. JAV tai nuopelnas, ar Europos paveldas, sunku pasakyti.

Žolės pjovimas mašete. | Grass mowing by a machete.

Gvatemaloje tranzuoti paprasta. Dažnai įšoki į pikapą, ir trauki smagiai sau kalnais, per džiungles, kaisti karštoje saulėje ar šiurpsti vėsiuose debesyse. Tik vakare tranzuoti nebeapsimoka. Kai vakarop strigome viename kaimelyje, šalia policijos stoties (mat betranzuojant ir policijos automobilį, jie pasiūlė suveikti autobusą. Tam reikalui nepavykus, toliau tranzavome automobilius šalia jų būstinės). Jau temo, ir ketinome paprašyti vietos šalia nuovados pasistatyti palapinei. Šie iš pradžių pasiūlė apleistą treilerį, o greitai ir savo name kambarį su lovomis ir dušu. Paslaugūs tie pareigūnai.

Rainbow (vaivorykštės angl.) susitikimas

Galiausiai kitą dieną pasiekiame retam gvatemaliečiui žinomą Sančiča upelį. Čia atkeliaujame pakviesti daug mačiusio ir patyrusio keliautojo Justo Ketleriaus. Jau mėnuo, kaip čia vyksta Rainbow (Vaivorykštės angl.) susitikimas.

Einant tarp atogrąžų miškais nusagstytų kalnų palei smaragdinę upę, buvo kiek smalsu ir kiek neramu. Iš nuolatinės vietinių apsupties tarsi grįžtame į vakariečių pasaulį. Tik ar galima čia susirinkusius vadinti vakariečiais, taip aktyviai tolstančiais nuo visko, kas brangu dažnam amerikiečiui ar europiečiui: pirkti, vartoti, skubėti, bėgti nuo savęs ir kitų. Ši bendruomenė, jų pačių dar vadinama šeima, skelbia taiką, meilę, harmoniją, bendruomenę.

Atogrąžų miškai. | Rainforest.

Globos ženklai pasitinka nuo pat pradžių. Mums visai nepažįstami žmonės apkabina, kviečia prieiti, labinasi. Su savimi nieko neturime valgyti. ‘Bus du maisto ratai per dieną’ pažada mums. Maistą gamina patys dalyviai. Ant informacinės lentelės aiškiai išdėstyti trys ne: ne alkoholiui, narkotikams ir mėsai. Pastarasis įvykdytas be priekaištų. Alkoholio irgi nesimatė. Bet štai, kas laikytina narkotikais šioje bendruomenėje, klausimas diskutuotinas ir daugiaprasmis. Dažnai dėl to šie kasmetiniai susitikimai gauna žiniasklaidos pylos ar kritikos.

Iš pradžių gal kiek stebino nevaržomas kai kurių žmonių nuogumas, tačiau pripratus, tai nei stebino, nei kliuvo bendraujant. Tiesa, mes vieninteliai turėję čia laikrodį. Kiti laiko neskaičiuojame, jame tiesiog gyvena. Mūsų keliautojiškas aprėdas irgi skiriasi nuo dreduotų galvų ir žemės spalvos laisvų drabužių. Čia visi atrodo labai atsipalaidavę, tiesiog gyvenantys čia ir dabar. Čia daug laisvės, spontaniškos kūrybos, iš pačių dalyvių parsineštos patirties, kaip pvz. jogos, muzikos terapijos ar masažo užsiėmimai.

Rainbow susitikimo kai kurių dalyvių autobusiukas. Iš piešinių matosi, kad šie žmonės už taiką ir meilę. | Some people reached Rainbow gathering by such a truck. You can recognize from the pictures, that these people promote peace and love.

Taigi, maisto ratų čia dveji. Pusryčių ratas jau drąsiai gali būti vadinamas pietumis, o nakčiai artėjant, ir pietus. Virtuvėje prisideda visi, kurie jaučiasi norį ir galį. Virtuvėje smagu: taip gali susipažinti su žmonėmis ar paragauti kokio ką tik pagaminto karšto tąsaus šokolado, skirto tik virtuvės pagalbininkams. Mums neturėjusiems papildomo maisto, išlaukti buvo sunkoka. Juolab, kad pirmasis šūksnis ‘valgyti’ visai nereiškia, kad jau valgyti, o trečiasis ‘valgyti dabar’ tik reiškia, kad gausi valgyti už kokios valandėlės. Prieš maistą visi ratu sustoję gausiai dainuoja angliškas ir ispaniškas dainas, vėliau dar ilgai niūniuojamas. Jos labai primina gilią pagonybę, meilę gamtai, ugniai.

Dažniausiai susitikimai vyksta kasmet visą mėnesį, jo viduryje švenčiant pilnaties naktį su didžiuliu laužu, dainomis, šokiais ir ugnimis. Akimirkos atmosferą galbūt bent paviršutiniškai galima nusakyti keliais vaizdais – japonė žindo vaiką, aplink puodus sukasi tarpkultūrinis būrys, kažkas gamina kavą su kardamonu, kažkas trina avokadą guakamolei, ant lauželio pupsi puodas sriubos. Kažkas daro masažą, kažkas groja smuiku ar didžiridu.

Lijo keturias dienas. Kažkaip bandėm saugotis nuo visiško perlijimo. | It was raining lots four days. We tried not to get totally soaken.

Palapinė mūsų prisiglaudusi tarp jukų netoli upės atogrąžų miškuose, kurių šlapias klimatas tiesiog plaute plovė takus, virtusius į purvo vonias. Vieta prie krioklio nepasiekiama dažnam mirtingajam. Iki jo dar galiukas kelio, bet jei įveiki pažliugusią tešlą ir skaudžias šaknis ar vulkaninės kilmės akmenis, esi apdovanotas šniokščiančiu kriokliu ir smaragdiniam vandenyje nardai gal net ir vienumoje. Upelis teka palei stovyklavietes, tad ryte nubėgi į gausiai paukščiais čiauškančias džiungles, porą kartų pasistiebi, nusirengi nuogai ir niekieno netrukdomas, o stebimas tik saulės pro plačius lapus, šoki į skaidrų vandenį.

Turistams neprienamas krioklys. Tąkart maudėmės tik mes. Rainbow susitikimas. | No tourists come to this waterfall. At that time only us had a swim here. Rainbow gathering.

Prieš pat išvažinėjant, nusprendžiame išbandyti muzikos terapijos užsiėmimą. Kilimėliais ištiestas indėniškas vigvamas, viduryje sukrauta instrumentų įvairovė. Sugulus ratu, užlieja garsų jūra. Muzikantai vaikšto aplink, ir leidžia vienam ar kitam instrumentui visiškai apgaubti veidą ir kūną. Kažkas aliejais kvepiančiomis rankomis padaro galvos masažą. Po tokio dvejų valandų užsiėmimo, kainuosiančio baisingus pinigus vakaruose, atsikeli lengvas kaip pūkas.

Justas Ketlerius, gerai žinomas Lietuvoje keliautojas, jau aktyvus Rainbow susitikimų dalyvis, pasakoja mums apie savo nuotykius. Daug lietuvių keliauja pasaulyje, ir visų jų istorijos įspūdingos. Štai jis pats kažkada tranzavo Afganistane iki lietuvių karinės bazės, pertranzavo Afriką, ilgą laiką blaškėsi po Aziją ir Australiją. Jo istorijų aruodai nesibiagiantys. ‘Kodėl nerašai, Justai. Skaityčiau kiekvieną istoriją’. ‘Man labiau patinka pasakoti gyvai’. Džiaugiamės, kad turėjome tokią galimybę.

Nuo rūko ir debesų sudrėko mūsų palapinė. Tą naktį mes miegame šalia labai kuklios degalinės. | From the fog and clouds our tent got wet. One night we also repeated the same pattern - sleeping next to 'gasolinera' gas station.

Pakeliui į El Salvadorą

Nuo Sančičos iki El Salvadoro sienos ilgai netrunkame. Viena naktis prie kuklios degalinės. Nuo šaltuko padebesiuose iki karščio apačioje. Chutiapoje prisėdame vienoje pakelėje prie miškelio, jau ketinome statyti palapinę ten, bet vietiniai praeiviai perspėja ‘čia daug vaikšto vartojančių narkotikus, jie norės atims jūsų daiktus’. Nešdinamės lauk ieškoti saugesnės vieots. Sunkvežimių aikštelė. Paprašysime ten. Moteriškė leidžia ne tik prie lūšnelės statyti palapinę, bet netgi pasiūlo statyti nebaigtą namą, kuris mums – tiesiog pilis. Ištiesiame tinklą nuo uodų, išdžiaustome nuo atogrąžų liūčių sudrėkusius ir sunkiai džiūvusius daiktus. Vakare moteriškė pavaišina arbata-sriuba ‘inkarparina’, o ryte – kava. Prieš išvykstant, ji nuoširdžiai už mus pasimeldžia ir padovanoja Bibliją ispaniškai. Dabar jau turime jų kelias – vieną kaubojišką, dovanotą kanadiečių šeimos, o štai kitą – ispanišką.

Iki sienos mus paveža Demetrijus, prieš tai pavaišinęs kiaušinienės-pupelių-sūrio-paplotėlių pusryčiais. Kaip ir visi gvatemaliečiai, jis šiltas, linksmas, besišypsantis, paslaugus. Toks gvatemaliečių paveikslas mums ir išliks. Patiko mums ši šalis – žmonės, gamta. Ugnikalniai, kalnai, džiunglės, upės ir ežerai. Jau dabar ji traukia atgal. Bet mes keliaujame tolyn Centrinės Amerikos šalimis. Esame prie El Salvadoro sienos.

Nelegalai Meksikoje – policininkų suorganizuotas autobusas, blusos ir piramidės

gruodžio 14, 2012 • LT • pagal
4 Komentarai

Kuo greičiau per Pasienio Pragarą

Meksikos-Jav siena itin pavojinga, nes čia nereti gaujų susišaudymai, pagrobimai, didelis narkotikų gabenimas, o ir patys policininkai ne angelai. Kirtome sieną ir negavome štampų pasuose, tad keliaujam toliau - kaip nelegalai. | Mexico-USA boarder is very dangerous as here are common gang fights, kidnappings, big drug traffic, while the police is not without a spot. We have crossed the boarder, but without getting an entry stamp on the passports so going now as illigals.

Jei skaitėte mūsų praeitus JAV nuotykius, tikriausiai iš straipsnio pajutote mūsų susirūpinimą ir nerimą, kaip čia greičiau ir saugiau kirsti tą nelemtą JAV – Meksikos sieną. Mūsų vaizduotėje ir žmonių pasakojimuose ‘TEN’ skambėjo kaip koks pragaras, į kurį tikrai nesinori patekti. Atrodė, kad ten narkotikų prekybos gangsteriai ir korumpuoti policininkai kaip krokodilai laukia savo masalo. ‘Galbūt didžiųjų bosų jūs ir nedominate’ pasakoja vairuotojai dar JAV pusėje, bet atsiranda tokių pyplių, kurie turi ‘kietų giminių’, tad jie ir ginklais ‘pažaidžia’. O be to, sako, pagrobimai irgi tikėtini. Žodžiu, neišgirdę nė vieno gero žodžio apie dalį ‘už sienos’, vis tik ryžtamės ją kirsti. Keliautojų patarimu, autobusu važiuosim iš pasienio bent 50 kilometrų, kad išvažiuotumėme iš pragarinės dalies. Būtų buvę idealiausia susitranzuoti sunkvežimį. Bet jie taip pat dėl draudimo į kabiną neima, o be to, pro ‘komercinę sieną’ praeiti nepavyksta.

Iš pat ankstaus ryto Į Laredą (JAV pusėje) mus atvežusi meksikietė, palinkėjo rūpintis savimi. Tarsi mums nerimo neužtektų. Ką gi, eisime į Meksikos pusę. Tiltas per upę, per kurią sakoma daug meksikiečių bando patekti ir dėl to vadinami šlapianugariais (‘wetbacks’). Taigi vienoje tilto pusėje ‘pragaras’, kitoje ‘svajonių šalis’. Vienas kitas drožia į Meksikos pusę, ir ilgos nusidriekusios eilės į aukso šalį – JAV. Iš JAV į Meksiką – jokių pasų patikrų, jokių štampų. Kaip tik ši nekalta dalis vėliau mums tampa galvos skausmu. Tik policininkai tikrina mūsų kuprines, netenka kantrybės grūsti prasprogusius daiktus, atsisveikina.

Žodžiu, tokie nelegalai ne savo noru mes patenkame į šalį. Prie sienos vienas darbuotojas dar pasako ‘oho, nesu matęs, kad kas nors dar pro čia taip keliautų’. Pirmieji žingsniai į visų taip nupieštą pragarą.

Maži gyventojų namai | Little houses people have

Miestelis kaip miestelis. Žmonės šnekučiuojasi, važinėja mašinomis, parduoda maistą. Taip, jau meksikietiška dvasia, tiesa jau užkrėtusi ir JAV pasienio miestelius. Tačiau čia jau Meksika. Jau seniai žmonės taip į mus bežiūrėjo – nieko nuostabaus, paskutinis metas, kai buvom smarkiai kitokie buvo bent prieš pusmetį Indonezijoje. Australijoje, Kanadoje ir JAV mes buvom niekuo nesiskiriantys, nebent mūsų kuprinės buvo kam įdomios. O čia ir vėl žvilgsniai. Ypač, jei neįprasta čia ‘gringo’ (baltiesiems) vaikščioti, mat šie dažniausiai važiuoja saugiu autobusu iš JAV. ‘Saugiu’ tai reliatyvi sąvoka. Vėliau sutiktas vokietis papasakojo asmeninę istoriją, kaip šis keliavo būtent per Nuevo Laredą autobusu, kurį sustabdė policininkai, įrėmė ginklus į kaklą ir liepė atiduoti pinigus. Pinigų neteko ir kiti keleiviai.

Vienas diedukas paaiškina mums, kaip miesto transportu nusigauti iki autobusų stoties. Įsėdam į klibinkščiuojantį autobusą, apkabinėtą religine atributika. Ir vėl, miestelis kaip miestelis. Tiesa, mes čia esam anksi ryte, sakoma, saugiausiu metu. Ką ir rekomenduotumėme keliautojams. Tiesa, jei mums nieko nenutiko, visai galimas daiktas, kad esame ne taisyklė, o išimtis – teigti ar neigti nedrįstume. Ne be priežasties JAV sunkvežimiai nebevažinėja Meksikos keliais – per daug grobimų ir mirčių.

Policininkai suorganizuoja nemokamus bilietus

Sėkmingai nusigauname į Monterėjų, miestą tarp kalnų. Pragaro diržas pravažiuotas, tačiau gyventojai ir toliau linksniuos tą pačią mintį – saugokitės, Meksikoje nesaugu.
Monterėjaus autobusų stotyje prieiname prie policininkų – jie tai jau tikrai paaiškins, kaip išsinešdinti iš miesto, kad galėtumėme pradėti tranzuoti. Šie linksmi, susižvalgo, ir išgirdę mūsų keliavimo istoriją, nusiveda prie vieno langelio. ‘Suorganizuosime jums nemokamą bilietą iki Tampiko’. Šito tai jau tikrai nesitikėjom. Dar įspūdingiau – jie atneša savo priešpiečius (mūsų pirmasis meksikietiškas maistas) ir sukertame juos, nes jau buvome gerokai praalkę. Vėliau sužinome, kad šie nemokami bilietai – tai organizacijos ‘Caritas’ nuopelnas. O dar labiau tų, kurie aukoja ‘Caritas’ organizacijai, o ši nuperka bilietus tiems, kurie neišgali. Teoriškai, mes galėjome iš Tampiko ir toliau susiorganizuoti autobusą, bet vis tik vėliau judame tik sutranzuotais automobiliais. Savas dalykas prie širdies, be to, jau norime susipažinti su vietiniais ir išbandyti savo kuklius ispanų kalbos įgūdžius. Atvažiavę į stotį gilią naktį, pakaitomis pramiegame ant suoliuko autobusų stotyje. Atpratom nuo tokio nekokybiško miego. Palapinėje – mes karaliai.

Tampiko – tekilos ir krokodilai miestelio ežere

Plazos - miesto aikštės kuriose verda miesto gyvenimas; čia vyksta koncertai, žmonės rytais mankštinasi, dieną kartu geria kavą, o vakarais susitinka porelės. | Plazas - little parks where the city is living to its full. Concerts, couple meetings, morning excersising and so much more life in these little places.

Reiktų šį nediduką miestelį pažinti geriau, tad ieškome koučserferių (www.couchsurfing.org žmonių, siūlančių nakvynę nemokamai). Broliai Ivanas ir Džerardas greit atrašo. Šiaip jau ‘mums reiktų nakvynės čia ir dabar’ labai jau rizikinga, paprastai, nors prieš dieną būtų gražu įspėti. Bet net ir tokie netikėti atvejai visai įmanomi. Taigi kelias dienas miegosime it karaliai ant lovų. O tą vakarą su jų tėčiu ir bendradarbiais bei futbolo žaidėjais, mes ragausime tekilas ir stebėsime šmaikščius jų santykius. Meksikiečių bendruomeniškumas yra tikrai stebėtinas. Jie daug juokauja, vienas iš kito neskausmingai pasišaipo, daug juokiasi ir atrodo, kad esti laimingiausi žmonės. Jų šeimos santykiai atrodo jaukūs.

Tampiko – miestelis nedidelis, ir tikrai nedaug kas čia atvažiuos apsilankyti, kai turi tiek didelių miestų kaip Meksiko, Uachaka, Patosis ar kiti miestai, galintys pasiūlyti daugiau aikščių, bažnyčių, piramidžių. Mums toks dydis – pats tas. Pagrindinėje aikštėje vaikai lesina ir net rankose laiko balandžius, senoliai su šypsena žvelgia į jaunimą, o jaunimas valgo ką tik gatvės prekeivių įsiūlytą skanėstą. Tokiose aikštėse tiesiog verda gyvenimas. Viduryje – kolonomis apstatyta scena, kurioje vakarais ar per šventes koncertuoja koks vietos kolektyvas.
Mieste – didžiulis ežeras, kuriame plaukioja krokodilai. Jis aptvertas, antraip šie gyvūnai sumanytų apžiūrėti gatves. Šalia ežero – rūmai, skirti šiuolaikinio ir klasikinio žanro renginiams. Mūsų šeimininkai nusiveda į actekų muziejų.

Actekų palikimas | Actec relics

Actekai – ‘žmogaus kūnas iš kukurūzo’

Actekai – tai tik viena iš daugelio civilizacijų ar kultūrų, gyvavusių Meksikoje. Ji apima maždaug 6 dabartinius regionus, ir nusidriekė nuo Meksikos įlankos iki pirmųjų Vakarų Siera Madrės kalnų. Jų religija pagrįsta vaisingumo kultu, ir trimis esminiais principais – gimimu, mirtimi ir atgimimu. Jų manymu, kosmosas sudarytas iš trijų horizontalių, kurios tarpusavyje susijusios penkiais medžiais, ir vienu medžiu viduryje. Apie tokį simbolinį medį ir vyksta sakraliniai šokiai. Apskritai, daug dirbinių yra religinio pobūdžio. Jie naudodavo daug makiažo ir dažydavosi plaukus. Tačiau tik kilmingieji turėdavo teisę tatuiruoti ar dažyti kūną, nusmailinti dantis ar spalvinti juos juodai.

Actekai neturėjo rašytinės kultūros (priešingai nei majai), tačiau ypač turtinga jų sakytinė istoriją, kuria ir perduodavo savo kultūrą ir tradiciją. Pavyzdžiui, Dhipaak, kukurūzų dievas, ypač populiarus daugelyje mitų ir pasakojimų, mat actekai tikėjo, kad žmogaus kūnas yra iš kukurūzų. Šitie yra įdomesnieji ir mažiau tradiciniai faktai. Mat dauguma dalykų – kaip agrikultūra, medžioklė, ar žvejyba juk būdingi ir kitoms kultūroms.

Persikėlimas per tiltą yra mokamas toliau esančioje būdelėje, bet kam mokėt, kada gali apvažiuoti? | You have to pay for the bridge crossing, but why paying when you can avoid it?

Galų gale tranzuojame

Meksikos nuotykiai tęsiasi. Ivanui išleidus prie Tampiko – Verakrūzo tilto, juo mes ir kepurnėjame į kitą pusę. Prakeliavus tokį didelį Meksikos kąsnį, mes dar netranzavome – mat policininkai suveikė mums bilietus nemažam atstumui. Net ir toliau, iki pat Verakrūzo būtumėme galėję keliauti autobusu, mat turėjome ‘kontaktą’, tačiau tranzavimas mums širdžiai artimesnis. Galų gale, tai viena iš svarbių galimybių susipažinti su žmonėmis ir judinti iš mirties slenksčio ispanų kalbos žinias.

Tiltas mokamas, todėl mašinų per jį keliauja nedaug. Tuoj matome ir ‘taupią sceną’ – per jau nulenktus tilto prieigos kraštus motociklu keliaujantys juos tiesiog permeta, perverčia, perstumia ar kaip kitaip perkrapšto savo transporto priemones, kad galėtų sutaupyti vieną kitą pesą. Tokių ekonominių išeičių ieško ne visi, tačiau juos patirsime ir toliau. Štai vienas mūsų vairuotojų išsuka iš kelio į tokią dykvietę (iš pradžių net pamanėme, kas čia dedas, ko mes į tuos laukus beldžiamės) ir keliauja apleistais duobėtais kaimo keliukais, kad sutaupytų šį tą. Mums aišku smagiau matyti kaimo gyvenimą iš arti.

Temsta. Lija kuo toliau, tuo smarkiau. Vienas vairuotojas baisiai nustemba, kad ketiname nakvoti tiesiog kažkur laukuose. Bet pravažiavus kažkokį apleistą pastatą, susizgrimba ir jis – ‘gal čia’? Mus išleidžia, o mes kabarojamės per tvorą – aiškiai privačią nuosavybę, kad prisiglaust nuo lietaus ir tamsos. Apleistas tvartas. Kai kur betoninės grindys ir stogas – ko gi daugiau ir reikia. Apžiūrim teritoriją. Skylėje bent penkios gyvačių išnaros. Išsitempiam tinklą nuo uodų. Jonvabaliai blykčioja kaip patrakę. Užmiegam, nė nesitikėdami, kad kelionės kontrastai jau kitą dieną mus nuves prie Meksikos įlankos krantų, kur klausysimės jūros ošimo.

Jūros gėrybių kokteiliai | Seafood cocktails

Kitas rytas nežada nieko sauso. Nesinori lįst iš po stogo, bet kiek gi svetimame tvarte smurgsosi. O jau ir karvės artinasi, gal link savo namų, gal šiaip. Reikia ropštis. Aplink apelsinų laukai. Matyt iš tų pačių vėliau vienas senolis mums padovanoja pilnas kišenes vaisių.

Pliaupia. Mūsų šlapių pagailėję sustoja du profesoriai genetikos srityje, siekiantys pagerinti kukurūzų kokybę. Šiaip jau į savo universiteto autobusiuką negalintys priimti, mat tokia draudimo politika. Iš tiesų, tai mums tampa nelabai svarbu su kuo keliauti: profesoriais, verslininkais, ūkininkais ar hipiais, o gal tiesiog gerais žmonėmis. Kiekvienas – tylesnis ar kalbesnis – tampa mums savaip svarbiu.

Su šiais dviem kiek apie šią Meksikos dalį papasakojusiais žmonėmis prasideda jūrų gėrybių vajus. Jie nusiveža į vietą, į kurią, anot jų, jie kaskart važiuodami į projektą būtinai sustoja pavalgyti. Krevečių, sraigių aštrokas kokteilis tikrai skanus, tad ir vėliau mes jų išbandome. Profesoriai liaupsina Čiakčialakų paplūdimį, tad mes rimtų planų neturėdami, jau klausydamiesi didelių bangų statomės palapinę, kitą dieną pliuškenamės smaragdo jūroje. Mūsų namus saugo laukinukai šunys, kurie, nors ir kokie mieli, mums palieka blusų. Dėl kurių mes supanikuojame. Nepadeda nė keliautojų forumai, kuriuose tik ir gąsdinama, kaip nelengva šių gyvūnų atsikratyti.

Blusos atgena į Verakrūzo miestą

Tad tenka keisti planus ir važiuoti į Verakrūzo didmiestį švarintis iš pagrindų.
Darome tai kaip standartinis keliautojas: viešbutis (tebūnie skurdus, bet vis tik lova ir net kavos iš ryto), pasivaikščiojimas po muziejų ar aikštę. Vakarienė. tačiau kaip turistai vis tik susipažįsta su vietiniais? O kur nuotykis? Mums tai jau tapo nebepažįstama patirtis, ir mes vėl ilgimės Kelio ir jame sutiktų žmonių.

Besiblaškydami po vaistines, niekaip nesugebame išaiškinti (net ir žinodami tikslų žodį ispaniškai), kad mes neturime utėlių, bet blusų. Nepatikliai kinkuodami galvas, neaišku, ką apie tokius ‘turistus’ ir begalvojo.

Prie kuklaus viešbutuko (šįkart nenorėjome brautis pas ką nors į svečius su tokiu palikimu) stoviniavo ne turistai, o mirksėdamos savo prailgintomis blakstienomis įvairių dydžių ir svorių, rikiavosi moterys, siūlančios savo paslaugas. Viešbutis už 5 dolerius greta – proga vyrams ‘pasibėgioti’. Tokių moteriškių vėliau matysime ir pakelėse. Mes stovim tranzuojam, jos stovi ir laukia savo išrinktųjų. Sunkvežimiai – šiaip mums niekada nestoję dėl draudimo ir visokių kitokių popierizmų, drąsiai stoja šiam neatidėliotinam reikalui sutvarkyti. Juk patogu – tai galima tiesiog atlikti po tiltu, sunkvežimių virtinėje, sustojusioje pailsėti, kur visi kolegos puikiai supranta vienas kitą. O mes, nykštį iškėlę, kiek trikdydavome juos, nes mūsų kuprinės juk ne makiažo prikrautos, ir už pavežimą galime atsilyginti tik savo rupios ispanų kalbos pokalbiais.

Miegas degalinėse

Turguje | In a bazaar

Meksikoje žmonės stipriai įbauginti. Daug užfiksuota dingusių žmonių, dar daugiau jų dingsta iš tiesų. Nors tranzuojame ne taip jau sunkiai, bet nerimas jaučiasi. Bandyti tranzuoti vakare – vos ne prarastas laikas. Tad geriau susirasti kokią saugesnę vietą miegoti. Jei ne viešbutyje, ir jei ne svečiuose ar koučserfingo (žmonių, siūlančių savo namus nemokamai nakvynei internete) tai kur. Baugu ir dėl gyvačių (palei Meksikos įlankos pakrantę visi gąsdina ‘nauyaca’ – agresyvi ir pavojinga gyvate), ir dėl kai kurių žmonių grupių. Netikėtai paklausę, ar galime pasistatyti palapinę šalia degalinės, mat ieškom saugios vietos (abi pusės puikiai supranta reikalo esmę), mes šį triuką išbandom ir su kitomis Pemex degalinėmis. Jos tvarkingos, erdvios, turi tualetus, o kartais ir dušą. Čia saugu, gal tik burzgiantys automobiliai pernakt gali kiek trikdyti, o gal koks netikėtas vakarėlis šalia degalinės šeštadienio naktį, bet vis tiek saugu. Tad ir keliaujant visų manymu (ir matyt, tikrai yra pagrindo tam nuogąstauti) nesaugiomis šalimis, galima rasti pagalbą ir supratimą. Be to, kadangi dažniausiai keliaujame turistų neišmindžiotais takais, sukeliame praeiviams nuostabą labiau nei spontanišką, o gal apgalvotą norą apvogti ar pakenkti ‘gringui’ (el gringo – šviesiaodis, labiausiai taikomas šiaurės amerikiečiui nusakyti. Kilęs nuo žodžio ‘green go’ – žalias, eik iš čia (angl.), mat Meksikos – JAV karo metu JAV kariai nešiojo žalią uniformą).
Tarp kitko, kai kurie nepažįstamieji, sužinoję iš kur mes esame, nustebino savo žiniomis. Vienas senolis, išgirdęs iš kur esame, pradeda vardinti Latviją, Estiją. Kiti du jaunuoliai iškart šneka apie ‘perestroiką’, Dar kiti vairuotojai ir vėl dalijasi savo istorinėmis žiniomis, ateinančiomis ne iš universiteto, o iš mokyklos laikų. Smagu, kad kitame kontinente esame žinomi dėl savo istorijos, tačiau truputį apmaudu, kad net savoje Europoje dažniai nežinomi arba garsūs dėl nemėgstamų priežasčių.

Palenkės piramidės ir pasaulio pabaiga

Palenkė | Palenque

Jauna šeima, veždama mus Palenkės link, rodo į kalnus ir sako: ‘štai tuose kalnuose rasti įrašai apie majų ciklo pabaigą. Tačiau daugelis tai supranta kaip pasaulio pabaigą, o ne naujos eros pradžią’. Iš tiesų, taip visi besibaiminantieji pasaulio pabaigos, geriau bent truputį pasidomėtų mokslininkų atradimais, kurie nei vienas teigia, tai tik data, kuri žymi tryliktojo baktuno pabaigą (b’a’ ktun), ir nieko nerašo apie ypatingus astronominius reiškinius, susidūrimus su kitomis planetomis, naujo dvasingumo proveržio ar dar kokius dangus ar pragarus. Taip, renginių žyminčių naujos eros pradžią tiek čia, tiek Gvatemaloje netrūks, tačiau ar verta nerimauti. Nors kalbų šiomis dienomis netrūksta net ir tarp mindžikuojančių berniokų prie Palenkės piramidžių.

Palenkės piramidės įspūdingesnės nei kažkada lankyta Čičen-Itca (Chichen-Itza) ar kitos piramidės, mat jos atsiveria džiunglėse tarp raudonmedžio ir kedro medžių. Džiunglėse išnirusi Užrašų šventykla, kurioje rastas ir vieno įtakingiausių valdovų Pakalio (Pacal) sarkofagas. Čia sienos ir sarkofagas išmargintas hieroglifais, gerai išaiškintas majų raštu, skirtas ne paprastiems mirtingiesiems, o turtingiems ir kilmingiems.
Apskritai, dėl džiunglėse pasislėpusių grupių, konkistadorai ne iškart dar galėjo juos nukariauti. Be to, dauguma majų jau buvo ir šiaip išnykę. Priežastys dar iki dabar nežinomos, galbūt dėl gausaus skaičiaus ir sumenkusios terpės, kurioje gyveno. Mat Palenkėje gyventojų skaičius siekė iki 8 tūkstančių gyventojų, ir matyt tai jau buvo gerokai per daug esančiai gamtai.

Apie maistą Meksikoje

Tamal - palmės lape įvyniota vištiena su kukurūzų koše. | Tamal - chicken with korns wrapped in a palm leaf.

Gaminti maistą ant krosnelės čia nebeapsimoka. Kurs kas smagiau ir ekonomiškiau jį pirkti tiesiog iš gatvės prekeivių, gaminančių jį prie tavo akių, susėsti su vietiniais ant plastmasinių raudonų ir baltų taburečių, šlamšti ‘takas’ – paplotėlius su mėsa ir daržovėmis. Kai kurios jos tokios aštrios, kad atima amą, ir ‘atjungia’ kuriam laikui, ir tiesiog laukte lauki, kol praeis tas skausmingas laikas. Kad ir kaip mazochistiškai tai skambėtų, tas skausmas eigoje darosi net gi malonus. Ne veltui sakoma, kad prie jo lengva priprasti. Mes patys jaučiame dar ir dabar, nes maistą gardiname Ivano (iš Tampiko) dovanotu chile habanera padažu (panašiu į Tabasko).

Tamaliai – kukuruzų ir vištienos greito maisto patiekalai, kurie bene pigiausi ir gerai užkišantys. O ką jau bekalbėti apie vaisių gausybę. Vienas vairuotojas matęs, kaip mes ryjam seiles žiūrėdami į gausybę ananasų pakelėse, pavaišina mus vaisiais ir jų sultimis. Šiurpuliai bėga nuo minkšto audinio ir sulčių, tiesiog tekančių per pirštus ir lūpas. Čia auga avokadai, apelsinai, persikai ir daug kitų girdėtų ir negirdėtų vaisių. Tiesiog rojus vienoj vietoj.

Migracijos tarnyba ir pakeliui į Gvatemalą

Lietuvos užsienio reikalų ministerija mums patarė: neturit štampo, eikit į artimiausią migracijos tarnybą ir ten greičiausiai jį gausite. Panašiai patarė ir daugybė keliautojų forumuose. Mes jau čia, prieš jauną darbuotoją. Išdėstom savo istoriją laužyta ispananų kalba, o šis nesulėtindamas tempo ir nesupaprastindamas žodyno, atšauna, kad esam nelegalai šalyje. Be abejo, dėl to čia ir esame. Ką galime dėl to daryti? Važiuoti į vėl atgal į JAV ir vėl iš naujo įvažiuoti. Ak, juk bus ta pati istorija. ‘Tada važiuokit į Gvatemalą, ji arčiau…’

Susitranzuojame mašiną tiesiai iš Palenkės į Tikalį (jau Gvatemaloje), į kurį neplanuotai ir užsuksime. Tačiau, kad ir koks būtų nuostabus kelias iki sienos, mums jis buvo kiek neramus. Kaip tyčia čia daug policininkų, tikrinančių pravažiuojančias mašinas. Kelis kartus ir mes sustabdomi, sulaikome kvapą. Mūsų pasai tušti, naujutėliai, ką tik šviežiai kepti iš Čikagos konsulato. Jokių štampų. Tad juk esame nelegalai. Mes tik norim tiesiai prie sienos, ir ten jau aiškintis reikalus.

Pasieniečiai visai maloniai mus pasitinka prie sienos. Išgirdęs problemą, viršiausias pareigūnas išsižioja. ‘Žinote, kad esate čia nelegalai?’ Girdėjome, dėl to ir buvome migracijos tarnyboje, o jie liepia važiuoti čia. Duodam pasus, kurie tušti švarūs. Iškart ištraukiam ir senuosius, antraip kaip galima patikėti fraze – mes keliaujame aplink pasaulį. Jis nusišypso. Teks sumokėti jums ‘a…’ pasienietis bando prisiminti anglišką žodį… ‘fine’ – užbaigiame (bauda angl.). ‘It’s not fine’ (ne taip jau gerai angl.) sužaidžia žodžiais pareigūnas. (Fine – bauda, ir fine – puiku). Baudelė atsieina po 25 dolerius, mes laimingi atsimojuojame ir išsinešdiname iš šalies. ‘Sveika gyva, Gvatemala. Tavyje mes legalūs.’

Australija – vos aprėpiami gamtos mąstai, koalos ir lietuviai

rugpjūčio 11, 2012 • LT • pagal
0 Komentarų

Australija ypatingo grožio šalis, į kurią norėsis sugrįžti šviežiems nuotykiams. Šįkart planuose neliko vietos šiaurinei daliai ir centrui, o mūsų maršrutas nusitęsė nuo vakarinės iki rytinės dalies. Kai kurie teigia, kad mums teko bene gražiausias kąsnis. Vešlios eukaliptų girios, dykumos, nerealaus žydrai žalsvo atspalvio vandenynų vanduo ir baltas smėlis, tik Australijai būdingi gyvūnai: kengūros, koalos, oposumai. Ir labai atsipalaidavę australai. Britiška architektūra ir šelmiškas akcentas, ir kur kas labiau multikultūrinė aplinka.

Pertas

Pertas - vakarinėje Australijos dalyje įsikūręs miestas, kurio parkuose dvelkia ramybė. | Perth - Australia's biggest city on the west coast. It has something very relaxed and calm about it.

Lėktuve jau pradėjo tolti indonezietiško šurmulio likučiai mūsų ausyse. Žmonės kvepėjo civilizacija: tarpusavyje šnekėjosi retai, visur buvo steriliai tyku. Nuvargę užsnūdom, ir prabudom tik anksti rytą nusileisdami į dar vieną nežinomą kraštą. Mūsų ‘koučserferis’ vos keletui dienų belikus iki mūsų kelionės atsiprašė, kad priimti negalės. Taigi esam be vietos. Paskubomis Indonezijos interneto kavinėje paieškojome dar keletą galimų šeimininkų Perte, tačiau iki pat nusileidimo nežinojome, ar bus kur didmiestyje apsistoti. Be abejo, turime palapines, tad jei kas – kur nors rasime vietelę.

Ar pavyks sėkmingai keliauti autostopu Australijoje? Palikę oro uostą ir paėję kokį kilometrą, susižvalgėm. Reikia bandyti. Gal po kelių minučių mums sustojo vietinis, pavežęs iki pat Perto centro. Išklausęs mūsų vis ilgėjančios nukeliautų šalių tirados, atsisveikindamas įbruko kelioninę kolonėlę. Taigi, ir Australijoje tranzuoti greičiausiai pavyks.

Freemantle - jaukus senas uostas Perto pašonėje. | Freemantle - cosy little port close to Perth.

Pertas sterilus it stomatologo kabinetas pasitiko keliais dangoraižiais. Iki savo šeimininkės Kat, netikėtai atsiliepusios į mūsų prašymą priimti, kėblinome Gulbės (Swan River) paupiu. Australai – sportiški žmonės. Nemažai jų bėgioja ar važinėja dviračiais, ir mes einame palmių ir kitų egzotiškų medžių alėja. ‘Delfinai!’ neįmanoma nekvykti, kai vietoj žuvelių virš vandens išneria dideli mieli padarai. Bet praeiviams tai nė motais, tarsi pro šalį plauktų strimėlės.
Kitą rytą Kat sodo gale skardžiais balsais prapliumpa papūgos, varnos ir visi kiti egzotiški ir ne tik paukščiai. Štai tau ir didmiestis. Einant gatve palmių šakose supasi spalvingos papūgos.

Freemantle miestelis. ‘Būtinai turit nukakti į Freemantle’, visi mums žadėjo kur kas geresnių vaizdų ar jausmų nei Perte. Susigundėm, mat jis buvo prie vandenyno ir garsėjo meninkų dirbtuvėlėmis. Lietus smulkiais lašeliais kiek niaukė mūsų pasivaikščiojimą. Iš tiesų, šis miestelis yra kur kas jaukesnis nei iščiustytas Pertas. Aikštėse virė gyvenimas, šeimos džiaugėsi savaitgaliu.

Pietvakarinė Australija

Margaret’s river – Margaret upė

Perte visi kaip vienas linksniavo Margaret Upės vietą. Spėriai iriamės pietų link. Stoja žinoma patys kažkada daug keliavę australai, atiduodami duoklę už savo jaunas sėkmingas kelio dienas. Vienas praveža pro kengūrų pliažą ar atsiveriančią panoramą į jo miestelį prie jūros, kitam žūtbūt knieti prasukti pro tankią eukaliptų giraitę. Visi kaip vienas rodo praeitos savaitės audros pasėkmes – išvartytus nemenkus medžius.

Pirmosios kengūros | First kangaroos

Nusigaunam iki laukinio paplūdimio. Australijoje žiema, tai argi kam šaus į galvą tokiu metu statytis palapinę. Vienas škotas, gyvenantis kaimynystėje parodo vietelę, kurios nelanko reindžeriai, drausmindami romantikus stovyklautojus, mat šiuose paplūdimiuose šiaip jau statytis būsto negali. Iš pradžių ir mes ketiname miegoti po nuogu dangumi. Žvaigždės, jūra aiškiau ošia. Išlydėję saulę sulig tamsa užsnūstame. Vidurnaktį tenka keisti miego planus, ir staigiai statyti palapinę, mat audra iš anksto apie save nepranešusi, visa pikta, draskė kas tik pakliuvo. Bangos šėlo, ir mažumą būgštavom, ar tik nepasieks palapinės kojų. Ryte vienas kraštas buvo gerokai įmirkęs, tad telieka spėlioti, jūros čia ar lietaus išdaigos. Sako, šiame paplūdymyje esi vienos didžiausių bangų Australijoje, ne veltui masinantis geriausius banglentininkus. Kelis jų matėme tolumoje, aštriai smeigiančius purslus.

Eukaliptų girios

Paslėpus kuprines krūmuose ir trumpas kelių valandų žygis miškuose. | After hiding the backpacks in some bushes we had a little two hour walk in a forest.

Lietus gali būti malonus ir nemalonus. Net ir Australijoje, vienam sausesnių kontinentų, pliusinę žiemą jis gali būti nemalonus. Mūsų neperšlampami drabužiai atsižadėjo savo esminės rolės, tad tenka šlapti tolygiai ir sparčiai. Vokietės pametėjo mus iki vieno parko, pačios nudardėjusios į kempingą. Mašinų saulei leidžiantis jau nebebuvo, augaloti medžiai vogė iš mūsų šviesos likučius, o įkyrus lietus norom nenorom varė ieškoti nepralaidaus stogo. Stogas – pavėsinė, su taip populiariomis nemokamomis dujinėmis viryklėmis Australijoje šiandien tarnaus mums it neblogas viešbutukas. Matyt australams tikrai labiau apsimoka dovanoti keliaujantiems dujas, nei gesinti gaisrus. Tai vienas didžiausių kontinento baubų – ‘bush fires’ (‘krūmų gaisrai’).

Jei jau esame tarp šių įvairaus dydžio eukaliptų, tai reikia ir pasivaikščioti. Nesvarbu, kad eisim pro vienus aukščiausių medžių Australijoje, vis tiek vadinsimės ‘bush walkers’ – ‘vaikščiojantys po krūmus, o ne miškus’). Tikros džiunglės. Tyla. Kylantys rūkas. Saujoje sutrinti eukalipto lapeliai skleidė malonų kvapą. Įkvėpę gero kokybiško oro ir pasidžiaugę rytinės saulės nuskaidrintais lašeliais ant krūmynų, kylam į nežinomą kelią tolyn.

Albani

Būna kartais, pamatai paveiksliuką ar atvirutę, ir žūbūt nori pabuvoti toje vietoje. Albani idiliškas peizažas buvo vienas tokių vaizdų, tiesą sakant pakerėjusių ir mus. Tad aiškų plentą paliekam tingesniems ir skubantiems į rytus, o mes kiek lėčiau judam pietvakarine ir pietine pakrantėmis. Jau atsiboginus vakare jaučiamės kaip nuvaryti arkliai, ir visas iškylas paliekam rytui. Pavėsinė su dujine virykle. Reiškia, koncervai bus šilti, karšta bus ir arbata. Čia ir įsikursime nakčiai.

Paukščių drąsumas turistiškose vietose stebėtinas - vagia maistą iš rankų. | Birds are stealing food even from the hands in touristic places.

Iš ryto stropiai kopiame kalvomis. Darbas nedidelis, nes einame asfaltuotu taku. Žiema, tai turistų tik sauja. Susėdame prie paminklo kariams. Pusryčiai su šarkomis. Šie išlepinti nekviesti svečiai taikosi į mūsų duoną ir riešutinį kremą. Regis ir Lietuvoje turime šarkų, tačiau australietiškųjų balsai komiški. Kaip ir varnos, jos atrodo barasi viena ant kitos it turguj moteriškės barasi dėl niekniekių. Čia jos aiškiai rodė nepasitenkinimą jų kantrybe bandančiams užsispaudusiems prašalaičiams.
Paminklas naujazelandiečių ir australų kariams. Tokios ramios nuo pasaulio atskirtos šalys, kokio velnio į tą karinę anam pasaulio gale galerą joms grūstis?
Nuo kalno be abejo einame nepramintu taku. Slidžios nuožulnios uolos, raizgynai – niekaip nepasakytum, kad ve ten žemai jau miestelis.

Nuo Margaret River iki Esperance tranzas sulėtėja. Mašinų mažėja nejuokais, ir mums tenka vis daugiau palaukti kur į fermas važiuojančių darbininkų ar darbdavių. Jiems kalbant madangiai linksim galvas, tačiau nė velnio nesuprantam, apie ką jie čiauška. Vėliau bandom tarpusavyje pasitikrinti nors dalį suprastos informacijos, ir suvokiam, kad gryni trupiniai. Bet smagu klausytis jų kaimiško akcento. Žinai, kad jie kaip gilūs žemaičiai sunkiai įkandami tūlam aukštaičiui šelmiškai apie kažką spragsi. Juk nekikentų tarpusavyje taip smarkiai.

Tranzas dykumoje

Rekordas - ilgiausias laukimas 6 valandos. Karolis skaito knygą, Evelina ratais vaikšto vidurį ilgo tuščio kelio. | Our record for the longest wait - 6 hours. Karolis is reading a book and Evelina doing circles in the middle of a long empty road.

Mokyklos autobusiuko vairuotojas, vakar vakare mums leidęs permiegoti nemenkame garaže (‘ten mat šilčiau, be to yra karštos kavos’) ryte mus pavežęs iki pirmojo vaiko namų, nutarė mus pametėti dar papildoma 15 kilometrų, mat toje sankryžoje bus kur kas lengviau tranzuoti. Vakarinė Australija dydžio sulig vakarine Europa, o žmonių viso labo vos virš dviejų milijonų. Tad nieko nuostabaus, kad kai kuriems vaikams tenka į mokyklą važiuoti ilgus kilometrus, o gydytojai kai kurias vietas pasiekia tik sraigtasparniais.
Sankryža kaip iš kokio filmo – vieniša ir visų užmiršta. Per kelią peršokavo kengūra. Įsirengėme patogiai, nes jautėm, kad gali tekti užsibūti. Tikėkimės ne per ilgai, nes maisto turime tik pusdieniui, na ištemptumėme ir dieną. Mašinų nė kvapo. Pasigrožėjome aplinka kokią valandą. Pameditavome. Antrą kartą papusryčiavome. Paskaitėme knygas. Pasimankštinome. Išgėrėme ryte užsiplikintos kavos. Pasigrožėjome gamta. Susiuvinėjome įplyšusias kuprines ar pirštines. Pasigrožėjome gamta. Vėl paskaitėme knygas. Pasišnekėjome. Mašinų pirmąją valandą nepasirodė. Antrąją valandą buvo keliomis daugiau, tačiau visos jos pralėkė matyt nė nenutuokdamos, kad tos dvi būtybės stovnčios šalikelėje yra ne kengūros. Jau kaukštelėjus šeštai mūsų laukimo valandai it per sapną lėtai mūsų link judėjo taip vadinamas kelių traukinys – ilgas nerangus monstriškas sunkvežimis (autostopo vilkai mums sakė jų nė neverta stabdyti). Mat jų stabdymo trajektorija anot vieno vairuotojo – apie kilometrą. O šis mūsų nuostabai pats jau lėtai čiuožė pakelės dulkėmis. Sustojo vos per pusmetrį nuo kuprinių ir mūsų nustebusių veidų. Įšokom nelaukę. Linksmo būdo tasmanas jaukiai šyptelėjo ir mūsų desperaciją puikiai suprato. Mus tą dieną jau jis matė kelis kartus ir nutarė apsisukti, kad visų užmirštus nelaimėlius galėtų paimti pats.

Esperanza

Sėdėjome ant suoliuko ir kirtome jogurtą. Tai tampa mūsų kasdieniniu ritualu. Mango jogurtas su avižiniais sausainiais. Šalia biblioteka, į kurią ketinome užsukti susimedžioti nemokamo interneto. Deja. Šansų nėra – viskas mokama. Todėl valgome jogurtą.

Esperance

Moteris atrišo savo šunį ir žvilgtelėjo į mus. Nusišypsojo. ‘Iš kur keliaujate?’. Iš Lietuvos. ‘O, aš turiu įsivaikinusį latvį’. Net žagtelėjom, o ši suskubo mums paaiškinti šiuos giminystės ryšius – ‘na, antrame gyvenime (virtualus portalas)’. Negaliu jūsų priimti name, nes prižiūriu svetimus namus, tačiau turiu jaukų karavaną. Tad jei norite, galiu pakviesti į jį’. Tą vakarą nakvojome nebe palapinėje, o nuo lietaus mus saugojo tvirtas stogas. Šiltas dušas. Ir vakarienė.

Ryte Šeryl paruošė pusrytį, ir netrukus mes su jos kurčia padykusia kalyte nudardėjome pakrante apžiūrėti smaragdinių paplūdimių. Jie tušti ir laukiniai, ir atrodė, kad priklauso tik mums, kad niekas kitas čia nesilanko, ir net nežino, kad gali tokie egzistuoti. Ji kaskart rodė vis įmantresnį ir gražesnį, jūros vendens mėlis vis gilėjo, o smėlis vis labiau balo. Kol galiausiai atsidūrėme Keip le Grand (Cape Le Grande) nacionaliniame parke. Čia neištvėrę šokom į šaltas žalsvai mėlynas bangas. Šeryl irgi įbrido, bet tik šaukė mums pavymui ‘atsargiai, žiūrėkit ar nėra ryklių’, ar ‘ak, neperšalkit!’. Ji taip norėjo, kad mes pamatytumėme ant smėlio sukritusias kengūras, bet šios tik šokinėjo šen bei ten per pusdykumes.

Team LT.

Šeryl papasakotos gyvenimo dramos suartino mus. Jau kitą rytą, kai ruošėmės keliauti tolyn, ji iš sandėliuko pradėjo traukti produktus. ‘Važiuosite per dykumą, o ten maistas brangus. Ir dar… aš šiandien jaučiu, kad norėčiau jus pavežti iki Norsmano‘. ‚Iki ten bent 200 kilometrų‘ susirūpinom, tačiau moteris užsispyrusiai linktelėjo galvą, ir mes supratom, kad jai tai padaryti yra svarbu. Iki paskutiniųjų minučių dalijomės savo gyvenimo istorijomis, ir regis jautėmės kaip seniai pažįstami draugai. Paleidus mus ir atlikus visus sunkius atsisveikinimo ritualus, ji dar pabandė sutranzuoti kelis sunkvežimius.

Nularboro plynė

‘Nul arbor’ – nulis medžių (lot.) vertimas gali bent kažkiek nupiešti geografinę tos plynės išvaizdą. Tai dykuma, kuria važiuosim bent pusantro tūkstančių kilometrų, todėl gerai turėti pakankamai maistinių ir gėriminių išteklių. Girdėjom, kad vanduo ten aukso kainos. Norsemanas sekmadienį liko uždarinėtomis palangėmis, tad paskutinės kiek pigesnės parduotuvės buvo nebe mūsų nosiai. Kolonėlės parduotuvėlėj labiau apsimokėjo nusipirkti didelį plastmasinį butelį pieno, ir vėliau prisipilti jį vandens, nei pirkti vandenį. Iki kitos didensnės parduotuvės teks palūkėt, kaip maždaug dukart nuo Kauno iki Maskvos.

Karolis

Susėdom ant kelio, vedančio į tą bemedienę. Na, bent kažkuriam laikui išteklių turėtų užtekti. Be to, čia dar visai gera dislokacija, netoliese vis tik [vis dar] yra vaiduokliškas miestelis. Kai prie mūsų pristojo džipas, žagtelėjom. Tokį monstrą vadinti ‘tik džipu’ stačiai įžeidimas. Tai kiek sumažinta sunkvežimio versija. Kaip vairuotojas kukliai pristatė, kad tokios mašinos yra ‘ant ribos’ prie neleistinų gabaritų. Klestelėjom į laivo-lėktuvo-kelių traukinio hibrido kailinį saloną, ir nuplaukėm tolyn į dykumą. Važiuosime su dviem broliais pokštininkais kelias dienas apie porą tūkstančių km.

Įjungtas ‘kruizo’ režimas ir mes plaukiame dykuma. Kelias tiesus it afrikietiškas stuburas, ir mes pradedame spėlioti, kiek gi galėtų būti kilometrų iki tos ar kitos kalvos. Medžių aukštis pamažu nyko, ir galiausiai krūmai sumažėjo iki juokingo minimumo. Kol galiausiai visai prapuolė. Bet va ten, ne taip jau toli nuo dykumos kelio – status skardis, krentantis tiesiai į Pietinį vandenyną. Du broliai nepaliauja juokauti, o kadangi savo galingą monstrą jie varo iš Perto į Brisbeiną, ir
šiuo keliu važiuoja pirmą kartą, patiems knieti stabelti įdomesnėje vietelėje. Viena netikėta jų mus tiesiog iš koto vertė. Tas pats smaragdinis vanduo, tik šįkart plauna ne baltą smėlį, bet skardžio kojas, nusidriekusias tolyn. Skardis tarpais gerokai ištrupėjęs, bet mums knieti nueiti ‘ant va to kraštelio’, po kurio adrenalinas plūsteli galvon. Akimirką tykiai sėdim ant pasaulio krašto.

Pietinis Okeanas

Įmportuoti kupranugariai ir daug kitų gyvių ant kelio. | Imported camels and other animals on the road.

Ant greitkelio tranzuoti Australijoje teoriškai negalima. Nebent esi paliktas tokioj vietoj, kur nelabai gali pasirinkti. Suglaudę ausis laukiame, kad kas greitutėliai paimtų. Užmatėm, kad vienas džipas kol sumąstė sustoti, tapo vėloka. Jis mitriai apsisuko ir sugrįžo. Mašinos bagažinėje narvelis pilnas ulbančių ir krenkščiančių paukščių. Bet jis nevažiuoja į Melburną. Keithas važiuoja prie vandenyno. Tai reikštų malonų nusukimą. Lekiam. Pakeliui besidalinant gyvenimiškomis istorijomis, tolimas kelias neprailgo. ‘Matėt ant kelio tupinčią koalą?’. ‘Pralekiant galvojom šuniukas ten, ar ką’. Keithas apsisuka, ir sugrįžta. Koala apšviesta tik mašininių žibintų tingiai sėdėjo ant baltos kelio linijos. Po kelių minučių, lėtai pasikėlė ir nutipeno nuo kelio prie matyt savo medžio. Ilgais aštriais nagais kibdama į medžio kamieną, užsirioglino ir toliau ramiai ir nepajudinamai stebėjo mus. Jei pasukdavo galvą į šoną, tai it sulėtintame kine.

Atvažiavus prie Keitho namų, apsinakvojome kaimynų sode ant minkštos sodrios žolės. Tikriausiai turėsime ne visai klasikinį išdegintais laukais Australijos paveikslą. Mūsų peizaže jis žalių vaiskių spalvų. Žieminis. Keithas kitą rytą vaišino pusryčiais ir nenusiramino, kol neapvežiojo visų įmanomų pakrančių, galiausiai mus nubogindamas mūsų prašymu prie vandenyno. Drėgnas šaltukas kiek stingdė pirštus, tačiau besileidžiančios saulės nutviekstos uolos ir kažkur toli nosies tiesumu Antarktidą skalaujantis okeanas buvo nebloga proga kuriam laikui atsisveikinti su gamta. Net mėnesį ketiname pailsėti
Melburne.

Melburnas

Mus jau nuo Kirgizstano vadinusi Lina ir jos namai Melburne. | Lina - friend that kept inviting us since Kyrigzstan.

Linas, nors gimęs Australijoje, puikiai kalbantis lietuvių kalba ir dar vaikus pareigingai mokydamas lietuviško žodžio, mus perėmė iš Keitho. Keliom dienom užsukam į gilų Lino tėčiui priklausantį mišką. ‘Žiema, tai visos gyvatės miega. Bet vasarą čia jų knibžda. Šiaip jos bailios. Tik tigrinė ne. Ji mat saugo savo teritoriją. Kartą ji gerokai mane vijosi. Netgi trumpinant kelią, ji jau buvo nuslinkusi pakankamai, kad gerokai išgąsdintų’. Sukritom prie didelio laužo, ir išmiegojom tiesiog po atviru dangumi.

Į Melburną iš pradžių įvažiavom kiek su nerimu. Tiesiai iš gamtos pakliūname į didmiestį. Žmonių gausa ir šaltumas gali kiek išgąsdinti. Tačiau tai visai jaukus miestas gyventi. Gražiai sutvarkytos upės Jaros pakrantės, grupelė dangoraižių, gausūs parkai ir nenustygstantis kultūrinis gyvenimas. CBD (Central Business District) – Centrinis verslo rajonas – kiek statiškas ir nuobodokas, tvarkingais lopais išraižytas, ir kur ne kur slepiantis karalienės Viktorijos laikų architektūros likučius. Nepastebim, kaip laikrodis stukteli pusantro mėnesio.

Australijos lietuviai

Vieno lietuvio sodyboje miške. Susikūrėme milžinišką laužą už praėjusias Jonines. | In one of Lithuanian guy's summer residence. A massive bonfire to remember a lithuanian pagon celebration - Joninės.

Po mūsų tranzavimo po Australijos dykynes ir paplūdimius, netikėtai atsiduriame visiškoje Australijos lietuvių globoje. Jie teikia mums progos gerai pasirengti kitam kelionės etapui.
Lietuvių klubo susitikimai vyksta lietuviams priklausiančiam pastate su užrašu ‘Lithuanian club’ (lietuvių klubas). Jie kas sekmadienį suguža čia suvalgyti lietuviško patiekalo – bulvių plokštainio ar balandėlių, apšnekėti prabėgusios savaitės. Kai kurie jų lietuviškai nebekalba, ar kalba sunkiai. Kiti pavyzdingai išlaikę senovinę ir labai mielai skambančią mūsų kalbą. Kai kuriems jauniesniesiems, nepaspaustiems tėvų, kur kas sunkiau sudėlioti sakinį. Kai kurie tiesiog tarpusavyje šneka angliškai.
Visi jų turi istorijas. Daugelis atvykę panašiu metu, bėgę nuo Sibiro glūdumų. Galėtumėm ilgai klausyti visų jų pasakojimų apie laivus, darbus čia atvykus ir netokią saldžią jų dalią tada. Tik tiek, kad ji buvo saugi ir soti. Vis tik dauguma jų ant šilto patalo neužsnūdo. Jie darydavo ‘vajus’, kad tik surinktų pinigų Lietuvai ir išsiųstų jų stokojantiems, protestuodavo, kai kuri nors valstybė paskelbdavo okupaciją esant teisėta. Dažnai ir patys australai važiuodavo patys įteikti aukų, kad jie nueitų į teisingas rankas. Liūdnesnių atvejų vis tiek pasitaikydavo tėvynėj, mat nelemtas godumas nedavė ramybės kai kuriems valdininkams.

Lina, dar pažįstama nuo Niukastlio laikų, tapo mūsų angelu sargu ir ryšių užmezgėja. Milda su australu Andriumi pakviečia nakvynės pas save ir mes prikaupę juoko atsargų, jų draugijoje džiaugiamės gerą savaitėlę. Netgi ragaujame bluvių plokštainio su kengūros mėsa bei dalijamės kelionių patirtimis, mat jie tikri kelionių liūtai.
Tada estafetę perima Dana Binkis, Australijos lietuvė, ne tik atvėrusi savo namų duris, bet ir ne vieną vakarą ruošusi mums vakarienę ar aprodžiusi Melburno vieną kitą netikėtą vietelę, pvz. miesto kazino, kuriame budriomis ar žuvies akimis į ekranėlius spoksojo lobių medžiotojai.
Sidnėjuje mus labai maloniia priglaudžia Rita Baltušytė Ormsby, dirbusi ‘Amerikos balse’ ir dar dabar aktyviai sudarinėja knygas.

Lina, Evelina, Karolis, Milda, Andrew. And Lithuanian beer.

Galiausiai surengiame Gyvenimo kelionės pasakojimo popietę. Visi klausosi smalsiai, o po to mielai paremia mūsų tolesnius nuotykius Amerikoje. Su jais dar prieš kelias savaites valstybingumo dienos proga traukėme Lietuvos himną, ir iš kito pasaulio krašto jautėme pulsą su visais pasaulio lietuviais.

Didysis Vandenyno kelias (Great Ocean Road)

12 Apaštalų - be galo turistiška vieta. Tikriausiai atpratome nuo tokių populiarių vietų, nes įspūdžio didelio nepaliko. | 12 Opostles - very very touristic place.

Prisijungėm prie Melburno lietuvių klubo šokių grupės, važiavusios prie Didžiojo Vandenyno kelio. Ir mes nutarėm traukti drauge, bet miegoti palapinėje tiesiog prie vandens. Daugiasluoksnės įvairiaspalvės stačios uolos, ir kelelis auštyn žemyn vedantis veik neatsiplešiant nuo smaragdinio vandens.
Pirmą kartą miegojome kempinge. Nemokamas, ir čia tokių aplink nemažai. Blanket bay arba Antklodės krantas. Šalia okeanas, prie kurio naktį einam žiūrėt kylančio mėnulio, o ryte – kylančios saulės. Maistą paliekame maišeliuose ant stalo, ir pusės jo iš ryto neberandame. Matyt mažiosios kengūros (wallabies) naktį svečiavosi ir pasidalino maistą su nesusipratusiais turistais.
Ryte, kol vanduo dar neužliejo uolingo dugno, einam pasivaikščioti. Mikroskopinio dydžio margos kriauklės, nebegyvas krabas, ir iš koto verčiantis saulėtekis.
Dieną jungiamės su visais jaunaisiais lietuviais, kurių kai kurių lietuvių kalba yra stebėtinai švari ir taisyklinga. Labai jau norėjosi pamatyti Dvyliką Apaštalų, mat šis, girdėjome, vienas iš gamtinių stebuklų.
Didinga vieta su iš vandens išstypusiomis uolų liekanomis. Tačiau visas tas turistinis šurmulys – nesvarbu žiema ar vasara – perpus sumažina įspūdį, mat norisi kuo greičiau trauktis nuo blyksinčių foto aparatų ir šėliojančių žmonių, kuriems nesvarbu, ar ten būtų uolos, dinozauras, ar penkių centų moneta. Svarbiausia, kad bus galima ‘užsidėti varnelę’ ir pasididžiuoti ‘aš ten buvau’. Net pyktelėjom, kai ramiai stebint laiko ir sūraus galingo vandens alinanamas uolas, kas metus netenkančias bent 2 centimetrų, pradėjo stumdyti turistai. Mat, ‘kaip čia dabar jūs tiesiog stovite ir stebite. Čia tik reikia ateiti, nusifotografuoti ir traukti tolyn’. Tokios nerašytos turistinės taisyklės mus išvestų iš proto.
Kur kas didesnį įspūdį mums palieka Grotto – uolėta arka ir jaukus uždaras kiek vandens pripildytas užkaboris. Jis nuošalus, ir tik vienas kitas čia atklysta. Tokios vietos palieka kur kas jaukesnį jausmą.

Sidnėjus

Operos namai. | Opera house.

Į Sidnėjų atkeliavom per kelias dienas. Žmonės pasitaikė įvairūs, ir kaip visada įdomūs. Štai vienas nusivežė mus į savo fabriką ar parodė vietinio sukilėlio Ned Kelly vietą, kurioje buvo peršautas 6 kulkomis, ir išgydytas tam, kad po to būtų pakartas. Bet labiausiai mums įstrigo kitas ekipažas. Vienas keleivis nuo pat pradžių buvo labai susidomėjęs mūsų kelionėmis, o kai mes pradėjome klausinėti apie jo gyvenimą, jis labai atvirai pradėjo dalintis apie jo nelabą praeitį. ‘Koks įspūdingiausias dalykas, kokį esi daręs’ paklausėm mums jau įprasto klausimo. ‘Pagrobiau žmogų ir kankinau jį 12 valandų, tada jį sulaužiau pirštą ir paleidau’. Istorija nuskambėjo kaip nevykęs pokštas, deja už šį pokštą jam teko praleisti 7 gyvenimo metus kalėjime. Kuriame jis užbaigė… universitetą psichologijos srityje. Jis papasakojo, ir apie stiprias gaujas, kurioms priklauso kaliniai. ‘Niekada nieko nesiskolinsi iš juodųjų (suprask, aborigenų), nes jie priklauso kitai rasei’. Rasizmas tarp esamų ar buvusių kalinių viduramžių lygio. Pačio pasakotojo motina – aborigenė, bet niekada to nepripažintų. Ak, tos netikėtos gyvenimo istorijos.

Sidnėjaus ir Melburno nuolatinė kova primena Vilniaus ir Kauno kovą. Viename žmonės labiau elegantiški, kitame atsipalaidavę, bet štai ten daugiau turistų, mat jie turi įspūdingąjį tiltą ir buriuotus Operos rūmus, kur tikriausiai kiekvienas vaikas atpažintų, kad čia – Sidnėjus. Turistų čia tikrai nemažai, bet drąsiai galima rasti savo vietelę prie vandens ar parkuose. Įspūdingas miestas. Ir jau įsivėlėm į tą pačią dilemą ‘kuris mums labiau patinka’, nes palikom Melburną su šiltais jausmais.
Paskutinės valandos saulėtoje žieminėje Australijoje. Keliam sparnus akimirkai į Havajus, o toliau į Aliaską, ir žemyn. Naujas etapas prasideda.

Praktiniai patarimai

Maistas
Po Indonezijos australiškos maisto kainos pasirodė milžiniškos, ir net kokią savaitę mes labai atsargiai rinkomės ką valgyti ir apsiribodavome jogurtu, tuno ar pupelių skardinėmis. Ilgainiui pradėjome šiek tiek labiau gaudytis, kur ir ką galima pirkti. Australijoje yra du pagrindiniai nacionaliniai supermarketai (Coles ir Woolworths) ir vokiškasis Aldi. Dažniausiai mūsų lankomas buvo žinoma Aldi. Čia galima ir vaisių ar daržovių pigiau atrasti, ir mūsų mėgstamo humuso (nepainioti su žemės humusu:). Tačiau pasivaikščiojus po Coles ir Woolworths irgi galima atrasti nupigintų produktų. Dar be abejo yra turgus. Kai kurie jų skirti išrankiesiems, o kiti – ypač azijiečių – daug pigesni ir siūlantys tikrai gerą daržovių asortimentą.

Miegas

Miegant fermerio laukuose kelyje link Sidnėjaus. | Sleeping in some farmers field on the way to Sydney.

Keliaujantiems su palapinėmis turime pastebėti, kad Australijoje yra nemokamų ir mokamų (jų nenaudojome) kempingų. Dažnai paplūdimiai yra prižiūrimi taip vadinamų reindžerių, kurie anot vietinių yra griežti ir negailestingi. Baudos už palapinės statymą neleistinoje vietoje apie 150 dolerių. Kadangi keliavome žiemos metu, vietos būdavo nelankomos jokių policininkų, tada jokių svečių mes nesusilaukdavome. Vasaros metu greičiausiai laužo nepavyks kurti, mat gaisro tikimybė didžiulė.

Miegojome ir dykumoje. Dažnas vietinis patars, kad vasaros metu gali pasitaikyti viena kita gyvatė. Dažniausiai jos esti bailios ir treptelėjus garsiau, pačios spruks nuo kelio. Atsitikus nelaimei labai svarbu (nors be abejo sudėtinga) įsidėmėti, kokios spalvos ar raštų gyvis, mat ir priešnuodžiai nuo to priklauso. Reiktų būti atsargiems dėl vorų. Visi baidosi juodojo raudona nugara. Todėl miegant palapinėje, jei laikėte batus išorėje, reiktų juos išsikratyti, ar kas nors neįsirangė ten pasišildyti. Visi mus ramino, kad žiemos metu visi gyviai giliai miega, todėl neturėtumėme nervintis.

Oro uostas ir vizos
Prieš skrendant į Australiją, reikia pasirūpinti viza ar elektroniu leidimu iš anksto. Paprasčiausia gauti e-vizitor leidimą internetu. Jokio vizos lapuko į jūsų pasą jums nelipdys. Jūs tiesiog būsite jų sistemoje. Užpildyti galima čia.

Reikia turėti omenyje, kad net ir užpildžius e-visitor formą, nors dauguma atvejų bus peržiūrėti labai greitai ir atsakymą jūs gausite per vieną ar kelias dienas, tačiau jus taip pat gali paprašyti atsiųsti elektroniniu paštu tam tikrus dokumentus kaip pvz. pastarųjų trijų mėnesių banko deklaracijas, rodančias, kad galėsite pragyventi Australijoje; nurodyti kelionės maršrutą, žmonių vardus, pas kuriuos apsistosite. Nepateikus prašomų dokumentų, elektroninis leidimas įvažiuoti į Australiją jums bus nesuteiktas.

Galimos ir kitos vizos. Pasiskaityti daugiau galima čia.

Prieš skrendant į Australiją reikia atsikratyti bet kokių vaisių ar daržovių. Australijos pasienio darbuotojai gali būti labai griežti, todėl rizikuoti tikrai neverta. Prieš leidžiantis lėktuvu jums įteiks deklaracijos lapus, kuriuose taip pat geriau nemeluoti. Jei vežatės medinių dalykų, kriauklių ar šiaip ten pažymėtų daiktų, kur kas geriau atvirai juos deklaruoti. Mat tokio atveju jūsų daiktus patikrins, tačiau baudos neteks mokėti. O jei nedeklaravote daiktų, tačiau vis tik juos vežatės, jums teks sumokėti gana nemažą sumą, todėl tikrai geriau nerizikuoti.
Dėl vaisių musyčių jus gali patikrinti ir kitose valstijose važiuojant keliu nustatytuose punktuose. Tarkim įvažiuojant iš Vakarinės Australijos į Pietinę, jūsų automobilį ar daiktus taip pat gali patikrinti ‘vaisių pareigūnas’. Mat pietinė Australija paniškai bijo vaisių musyčių.Geriausia juos suvalgyti arba jų atsikratyti.

Tranzas

Kitas posukis už 1172km. Sako ilgiausias tiesiausias kelias pasaulyje. | Next turn in 1172km. They say it's the longest straight road in the world.


Tranzuoti buvo labai paprasta net ir dviems žmonėms. Vairuotojai stojo noriai, daugiausiai patys kažkada prakeliavę. Jie mielai praveždavo pro įdomesnes vietas ir būdavo labai malonūs. Kartą dykumoje mums sustoja kelių policininkas, klausęs kaip mums sekasi ir ar mes apsilankėme viename iš parkų. Kažkas buvo minėjęs, kad kartais policininkai gali būti įkyrūs ir pridaryti bėdos, tačiau mums maloniai su juo pakalbėjus, jokių nesklandumų nekilo. Greitkeliuose žinoma geriau netranzuoti, o jeigu kitos išeities nėra, tada geriau tranzuoti greitkelio prieigose.

Next Posts