Nikaragva – įspūdžių dieta su keliais ‘ugnikalnis prie ežero’ nuokrypiais

sausio 23, 2013 • LT • pagal
0 Komentarų

Po Salvadoro įvažiuojam į Hondūrą. Situacija iškart apgailėtina – keliai baisūs (ne vienas apie tai perspėjo), nešvara akis bado (labai jau skiriasi nuo išpuoselėto Salvadoro, kuriame keliai ‘lediniai’, ir ne vienas vairuotojas pasirenka kelią iš Gvatemalos per Salvadorą, kad tik galėtų išvengti duobės duobėje Hondūro keliuose). Ši šalis – bene trumpiausiai išbūta šalis mūsų kelionėje. Kelios valandos. Nėr ko didžiuotis, bet nėra ko ir gailėtis. Kuo toliau keliaujame, tuo labiau suprantame, kad tikrai ne viską galime aprėpti, o pasirinktos kelios geriau pažintos vietos kur kas giliau palieka įspūdį. Pasienio popierizmo kaip kelioms valandoms kelionei per šalį daugiau nei reikėjo.

Momotombo ugnikalnis mus pasitiko puškuodamas. | Momotombo volcano met us puffing the smoke.

Išeinam į karščio išdegintą laukymę tranzuoti. O neužilgo ir kareiviai pasirenka tą pačią vietą. Kareiviai, žinoma, irgi tranzuos, ir žinoma, pranašesni nei mes, kelių prašalaičiai. Mašina prisiartina, šie į vidurį kelio išeina automatu apsiginklavęs, ranką pakelia ir parodo, kad šie privalo sustoti, ir jau derasi su vairuotojais. Mes kantrybės netekę, susėdę į nutriušusio medžio nieko nevėsinantį pavėsį, laukiam, kol liksim be konkurencijos. Nelygios jėgos. Galų gale viena mašina jiems pasirodo pakeliui, o už jos sustojusios dar kelios. Konkurentai nors ir nekalbūs, o ir atrodė rūsčiai, pasirodo mūsų vis tik neapleido. Pakalbėjo su vairuotojais, nors ir nelabai entuziastingai nusiteikusiais mus pavežti, galiausiai vis dėl to sutikusiais. Mat ‘kareiviai pakalbėjo’.

Nė nepastebėję, kaip tos kelios valandos prabėgo, mes jau atvažiuojam prie Nikaragvos sienos. Mus vežęs linksmos dūšios sunkvežimio vairuotojas regis vis važiuodavo ne tuo keliu. Atrodo paaiškina, kur mums būtų geriau keliauti, o paskui paaiškėja, kad ir pats ten keliauja. Iki pačios sostinės iš pradžių keliauti nė neketinome. Vairuotojas, ne kartą važiavęs tuo keliu, mums pažadėjo paleisti prie neblogai atrodančios vietos prie Managvos ežero. Vaizdas tikrai neprastas. Nors greitai temo, bet mes jau spėjome matyti į tamsą įsisupantį Momotombo ugnikalnį, tarsi tobulą piešinį ištrauktą iš vaizduotės ‘va taip turi atrodyti ugnikalniai’.

Vakarėjanti Nikaragvos saulė | Nicaraguan sunset.

Ryte neišėjo taip greitai jo palikti. Per kelias mūsų buvimo valandas, ugnikalnio gyvenimas keitėsi. Rytinei saulei apšvietus, išryškėjo netikėti raudoni ir žali atspalviai. Po to staiga apsilanko debesys, aklinai uždangstę visus įmanomus plyšius. Po to debesys truputį prasisklaido, ir palieka tik lengvas kelių debesų ratelis prie viršūnės. O tu tik sėdi ir stebi tą gyvenimą. Ir klausai ežero bangų mūšos. O ji kaip patrakus, ir iš kur tas vėjas, mąstai. Norėtųsi įlįsti ir gerai nusimaudyti, nes Nikaragvoj karštis plieninis. O negali, nes vairuotojas perspėja (vėliau ir kiti perskaityti šaltiniai), šiukštu nesimaudykite, nes ežeras labai užterštas. Managva viską pila į ežerą, tad čia vietiniai nesipliuškena, o turistai tik Momotombo atvažiuoja tik nufotografuoti.

Karštis, nuolatinis triukšmas mus verčia priimti keletą netikėtų sprendimų. Regis, mums reikia įspūdžių dietos. Ateina metas, kai visi ugnikalniai tampa vienodi, džiunglės tokios pačios, žmonės nebeįkvepia. Reikia poilsio. Pastaruoju metu daugiausiai miegodavome triukšmingose vietose, pakelėse, tad reikėjo tylos. Nutarta, važiuojam ilsėtis į Managvą. Niekur neisim, nieko neapžiūrėsim. Tarp kitko, Managva vietinių patarimu yra mažiausiai verta aplankymo vieta, mat senamiestis sugriautas kažkada žemės drebulių, o keliautojų forumai springte springsta – kaip greičiau išsinešdinus iš sostinės į Granadą. Jei norite ramaus poilsio ir gražių vaizdų – kurių mes ten ir neragavome, keliaukite ten. O mums reikėjo tik keturių sienų, nulio žmonių, normalaus maisto.

Mūsų draugas iš CoutchSurfing. | Our friend from CoutchSurfing.

Kelias dienas nutarėme net koučserferių (nemokamai priimančių žmonių) atsisakyti, kad nereiktų su niekuo bendrauti. Laikas tik sau. Pigus viešbutukas (tokios prabangos mes jau seniai sau neleidom), kurį atrandame visai netikėtai. Visi Lonely planet rekomenduotini ir apskritai internete randami viešbutukai dažnai nėra tokie pigūs, kokius galima rasti realybėje. Pirmiausiai tikriausiai todėl, kad dauguma keliautojų žiūri į tokias sąlygas kaip dušo būklė, nulis tolerancijos tarakonams, saugi kaimynystė. Mums stogas – ir tai jau gerai. Visa kita, pliusas. Tad netikėtai ieškodami Lonely planet rekomenduotino viešbučio, įveliam klaidą, ir mums išmeta panašaus pavadinimo, tačiau tris kartus pigesnį variantą. Kol atvažiavom iki jo, vietų jau nebeliko. Tačiau įdomiausia tai, kad šalia pasirodė dešimtys kitų tokių pat pigių variantų. Mes laimingi užsirakinome nuo realybės, išeidavome tik pasimaitinti į netoliese esančią valgyklą. Nikaragva – viena neturtingiausių ir aišku pigiausių šalių, tad mes čia drąsiai galime sau leisti skanų kąsnį.

Už kelių dienų jau mes vėl galim ‘eiti į žmones’, apsistojame pas vietinį koučserferį Leniną. Ir tai vardas, o ne pravardė. Lenino klasėje dar buvo keli Leninai. Tai bent populiarumas. Taip, Nikaragvoj kvepia socializmu, ir santykiai su kapitalistine JAV toli gražu nėra perdėm draugiški, tačiau toks palankumas bolševikų vadui tai jau tikrai stebėtinas. Taigi, įsikuriame pas Leniną kelioms dienoms, kol susirandame fermą Kosta Rikoje, kurioje ketinsime praleisti daugiau laiko.

Ivanauskaitė kelionių motyvacijai pakelti. | Lithuanian author's, traveller Ivanauskaite's books motivates us to move further.

Leninas aktyvistas, jo visur pilna, jo namuose tarsi pogrindyje renkasi grupės. Jis studiuoja turizmą, ir iš Nikaragvos niekur neketina bėgti (nors Kosta Rika šalia, o ta šalis šiauresnėms kaimynėms tikras aukso kalnas panašiai kaip Uzbekis-Kirgiz-tanų gyventojams Kazachstanas ar Rusija. Tačiau Leninas liks čia, ir įrodys sau ir kitiems, kad Nikaragva – turistams palanki ir labai graži šalis. Ji tikrai neprasta. Ugnikalniai prasidėję Gvatemaloje, taip ir tęsiasi per Salvadorą, o Nikaragvoje jie išbujoja. Čia tikrai jau dažnas atvažiuoja pasižiūrėti kokio Momotombo ar Masaja vulkanų.

Taigi laisvalaikiu Leninas be kitų šimto dvidešimt darbų ar užsiėmimų (yra savanoris ugniagesys, domisi programavimu, aktyviai keliauja savo šalyje), dar ir groja būgnais. Mūsų miegavietė ir buvo greta būgnų rinkinio. O šalia pakabintas hamakas, kuriame ištisas kelias dienas supomės skaitydami, mąstydami ir klausydamiesi triukšmo. Šis mūsų poilsiui aišku nepadėjo. Lenino namas, nors ir saugioje Managvos dalyje, tačiau prie pat nuolat zujančios gatvės, kurioje kriokia sunkvežimiai, spiegia autobusai, žviegia motociklai (nė trupučio neperdedant), nes regis dažnas ten nenaudoja duslintuvų. Naktį triukšmas apmažta, tačiau pašoki iš miego ne kartą pravažiavus vienai kitai nesusitvarkiusiai mašinai. O ketvirtą jau prasideda triukšmo banga. Oi, kaip mums reikėjo tylos…

Kelyje link Kostarikos. | On the way to Costa Rica.

Sužinoję, kad mus priėmė viena ferma Kosta Rikoje, mes dumiam į pietus. Dar paskutinę naktį suplanuojam išmiegoti prie Nikaragvos ežero (šis jau švarus, pasak vietinių). Tranzuoti sekasi sunkiai. Pripratę Salvadore ir Gvatemaloj prie gero ‘tranzo’ gyvenimo, mūsų pralauktos kelios valandos jau varo iš proto. Negerai prie gerų dalykų priprasti. Galiausiai mums sustoja pora, važiuojanti net iki sienos. Jų sunkvežimiuką paliekam jau tamsoje sienos neprivažiavus, aišku, ir vėl nesuprasti, kodėl iššokam vidury nieko. Tas ‘niekas’ – tai Nikaragvos ežeras, su ryte mus pasitikusiais dviem Ometepės saloje gyvenančiais ugnikalniais. Tiesa, nakvojome kažikokioje haziendoje, mat taip norėjosi arčiau ežero, ir sargas mielai įsileido. Mat tokių keliautojų jis sutikęs ir daugiau. ‘Prieš dešimtį metų čia viena mergina jojo arkliu iš Argentinos, kitą kartą apsistojo keli europiečiai dviratininkai’. Šis kelias populiarus tarp dviračio entuziastų, todėl jo pirmasis klausimas ir buvo, ar mes su dviračiais.

Ryte pasidžiaugėm kylančios saulės nušviestais, viršūnes debesyse paslėptais vulkanais, ir smalsiai einam į kelią. Tiesa, kartais toks ‘vidury niekur’ vakare sustojimas geriausias būna tada, kai turi su savimi valgyti. Vakare sukirtę skardinę, skirtą ‘ekstremaliems atvejams’, ryte stovim tuščiais pilvais. Tradiciškai alkio atvejais užsisvaigstam apie bagetes, alyvuoges ar mocarelos sūrį, ir skrandžio sultys ne juokais fontanais sproginėja. Tačiau toks stiprus alkio jausmas sykiais yra sveikas. Kai jau gauni valgyti, godžiai įvertini kiekvieną kąsnį.

Atsisveikiname su Nikaragva. Iš pradžių ketinę čia kiek ilgiau pakeliauti, mes suvokiame, kad ketintas ilgas blaškymaisis karščio nusvilintoje šalyje su savo 30kg sveriančiomis kuprinėmis pernelyg ambicinga idėja. Visi kalbėjo – vos pasieksite Kosta Riką, po sienos gyvenimas pasikeis. Kalnai, malonus klimatas. Jau nekantravome. Juolab, kad mintis, jog turėsime namus visam mėnesiui, įskaitant Kalėdas ir Naujuosius, tai jau tikrai džiugino.

Tiesa, prie sienos dar vienas nikaragvietis bando pasipelnyti. Jau einant migracijos tarnybos link, šis įteikęs kelis lapus užpildymui, garsiai atraportuoja ‘už šitą reiks jums susimokėti kioske 1 dolerį, už kitą lapelį – dar vieną dolerį, o štai už šitą vieną dolerį mokėkite man’. ‘Kaip tau?’.’Na man, už lapelį’. Už šitą lapelį mokėti vieną dolerį? Na jau ne, šis komediantas neatrodė labai patikimas, nors bruko rodyti savo apšepusią ant kaklo kabančią kortelę, su kuria turėtų atrodyti oficialus. Na jau ne, drauguži, mes eisim prie tų kiosko langelių ir patikrinsim, ar tikrai jau reikia tau mokėti. Iš pradžių jis dar vilkosi ir kaulijo pinigų. Po to, dar ilgai stovėjo (koks įžūlumas!) už grotų laukdamas, ką mes ketiname daryti. Akys atrodė įtikinančios, tačiau kažkas mums visame šitame ‘neskaniai kvepėjo’. Paklausėm pareigūnų, stoviniavusių šalia, ar šie lapeliai mokami. Ne, jie nemokami. Uch, atsikvėpėm. Apsidairom, o ‘oficialiojo’ lapelių perpardavinėtojo jau nė kvapo. Na ką gi, intuicija suveikė. Į Kostą Riką plaukia nemažai keliautojų, tad čia mes pakliūnam į bendrą upę su turistautojais, banglentininkais, pliažų gerbėjais ir t.t., todėl visi ‘gringai’ atrodo daugiau mažiau piniguoti, ir vienas kitas doleris gal ir nesumenkintų jų piniginės. Tiesa, apie dolerius. Nors Nikaragvoje oficiali valiuta – kordoba – tačiau puikiai galėjome apsieiti su doleriais. Parduotuvės paskaičiuoja tobulą kursą, tad mums labai apsimokėjo tiesiog mokėti už maistą ar kitką doleriais, o grąžą gauti kordobomis.

Na ką gi, maišatis baigta. Gauname 30 dienų nemokamo štampo Kosta Rikoje (ne 90 dienų, nes neturime išvykimo iš Kosta Rikos bilieto), ir pagaliau į pažadėtąjį rojų.

Salvadoras – idiliškos spalvotos gatvelės, ugnikalniai ir priemiesčiuose siautėjančios gaujos

sausio 14, 2013 • LT • pagal
0 Komentarų

Į Salvadorą pakliūti taip pat lengva, kaip ir į Gvatemalą. Tiesa, čia net ir štampo negavom (dabar jau legaliai), mat Gvatemala, Hondūras ir Salvadoras priklauso vienai grupei, kur gali be vizos praleisti 90 dienų.
Iš pradžių svarstėm, ar verta važiuoti pro šią šalį. Matyt kažkada trukusio civilinio karo atgarsiai atbaido ne vieną keliautoją. Žinoma, kriminalinių nusikaltimų skaičius irgi nepatrauklus faktorius. Vis tik vos kelių keliautojų patarimai mus paskatina jį kirsti, ir tai vienas geriausių sprendimų.

Pigios užkandinės, išsišiepę besišnekučiuojantys žmonės, lakstantys vaikai, policininkai su automatais - vaizdas išėjus į gatvę. | Cheep food restaurants, smiling chatting people, running kids, police with rifles - the view you get on the street.

Prie sienos gana greitai susitranzuojame salvadorietį, mus netikėtai atvežusių iki Santa Anos, nors mieste apsistoti mes nė neketinom. Norėjom važiuoti prie vandenyno. Tačiau vos tik pravažiavome senamiesčiu, susigundėme čia pasilikti. Spalvotos švarios gatvelės, kolonijinės bažnyčios. Katedra tuoj tuoj bus perdažyta baltai kaip baltu glajumi užteptas tortas. Gyva atmosfera aikštėse. Čia ir apsistosime kelioms dienoms, nors dar nežinome, kur miegosime. Čia ne pajūris ar koks kaimeliokas, kur rasti prieglobstį jau bepigu.

Viešbučių baidomės, toks jau tas mūsų keliavimo būdas. Sėdėdami McDonaldo atitikmenyje Pollo Campero, kur maistas bene trigubai brangesnis nei gatvėse (pigaus maisto restoranas ?), bet visada galima gauti kavos už dolerį ir nemokamo interneto. Užgulame internetinį puslapį (www.couchsurfing.org) ieškodami vietos pas vietinius žmones. Ne sostinė ir šiaip nenumindytas turistų miestas, todėl šeimininkai turėtų pasitaikyti nuoširdūs ir neįpratę prie tunto žmonių, nuolat besirikiuojančių prie jų namų slenksčio. Buvome teisūs. Ernesto – mūsų būsimas šeimininkas – bene tapo vienu nuoširdžiausių sutiktų žmonių, nors trumpas susitikimų laikas retai mus duoda tokią galimybę.

ražu kaip iš pačio ryto vietiniai sulekia pasportuoti ir pabendrauti į visiems atvirą stadijoną. | It is beautiful when locals get to do some sports and have a chat with friends in the stadium from the very morning.

Bet tą naktį jis mums dar nespėja atrašyti. Mes be vietos miesto centre. Jei būtumėme kaimelyje, pasiprašytume pas kokią močiutėlę. Bet čia senamiestis, kur parduotuvės tamsai nusileidus užsidaro, bažnyčios po dideliais užraktais, o namai aukštomis tvoromis, į kurias neprisibelsi. Naivu kur nors rasti saugesnę vietelę. Nepadeda nė atsitiktinis kaži ką vapantis, aiškiai kokio kvaišalo padauginęs praeivis, bandęs kaži ką iškaulyti, o iš sustojusios mašinos išlipę keistai į mus žiūrintys du jaunuoliai nepridėjo mums drąsos.

Skersgatvyje stovi keletas automatais nukabintų policininkų. Neimam jau seniai domėn fakto, kad Centrinėje Amerikoje policininkai gali būti korumpuoti. Kol kas turėjome tik teigiamos patirties. ‘Gal žinote, kur galime rasti saugią vietą pasistatyti palapinei?’ priėję kalbiname. Mintyse nusipiešėme galimus atsakymus gimtojoje Europoje. ‘Jums viešbučio?’. ‘Ne ne, mes turime savo palapinę, nenorime mokėti pinigų’. Šis faktas, kad ‘gringai’ (baltieji) nenori mokėti pinigų’ jiems nepasirodė keistas. ‘Aaa, nenorite mokėti’ ir jie nuoširdžiai pradėjo tartis tarpusavyje, kur čia saugiau mums būtų ištiesti kojas.

Pasiūlytoje savivaldybėje sargas turėjo pirmiausiai atsiklausti policijos, tad ir vėl mes kiūtinam į nuovadą. Policininkas kaži ką šnekasi su ‘šefu’, ir galiausiai nuosprendis: rakinamas miesto stadionas mus priims. O kadangi automobilio mes neturime, šie nuveš mus savo pikapu. Smalsus, bet neįkyrus sargas, net nori parodyti stadioną naktį, domisi, kas per šalis ta Lietuva, gyventojų skaičiumi mažesnė net už Salvadorą. Išmiegame ramiai ir saugiai.

Ernestas, mūsų naujasis šeimininkas, pakraupo sužinojęs, kad mes nakvojome stadione, bet džiaugėsi patvirtindamas, kad žmonės Salvadore geri. Kartais atrodo užtenka praeiti pro aikštę, važiuoti autobusu, pavalgyti gatvės užeigėlėje, ir jauti, kokia yra atmosfera. Kai kada žmonės eina surūgę, nelaimingi. Kai kada jie įtarūs ir vos išspaudžia šypsnį. Kai kada įkyrūs. Salvadore nei vienas, nei kitas. Jie tiesiog ramūs, švelniai nusišypsantys, meiliai tarpusavyje bendrauja, o su mumis maloniai pasisveikina ‘buenas’ ir padovanoja šypseną.

Papusas! Vietinis maistas - blyneliai su skirtingu įdaru (priminė žėmaičių blynus tik be bulvių ir mėsos ;D). Pigu, labai skanu ir ant kiekvieno kampo. | Papusas! Local food - pancakes with different filling. Cheap, very tastful and on every corner.

Gal jų visai šviežia ir skaudi patirtis išmokė žmones būti švelniais ir vienas kitą priimti. Tačiau Salvodoras – tai ne tik ką tik mūsų nupasakota idilė. Joje yra palikimo iš praeities.
Vienas iš jų – grupuotės. 9 dešimtmetyje Los Andželese kilusios Latino grupuotės tuometinio JAV prezidento Bilo Klintono įsaku buvo deportuotos į Centrinę Ameriką. Tad ‘gangsteriai’ persikėlė į Salvadoro (ir kažkiek į kitas CA šalis) priemiesčius. Daug grupuočių narių – tai neturintys tėvų jaunuoliai, kurie šeimą atranda grupėje. Čia jie vieni kitiems lojalūs. Jei jau įstojai į Mara 18 ar Mara Salvatrucha (bene didžiausių gaujų pavadinimai), tai išeisi nebent karstu pro duris. Koks tokių grupuočių tikslas? Pasižiūrėjus Kristijano Povedos (Christian Poveda) dokumentinį filmą ‘La Vida Loca‘ (‘Išprotėjęs gyvenimas’ isp.), susidaro įspūdis, kad tikslo jie neturi jokio. Esmė – priklausyti grupei, svaigintis. Greičiausiai būsi nušautas ar turėsi pats kažką nušauti. Nušautas buvo ir režisierius kaip manoma pačios gaujos Maros 18, kurios gyvenimą jis filmavo iš arti, vos po to, kai piratinės filmo versijos pasiekė vietinę auditoriją.

Dauguma narių – nesvarbu vyras esi, ar moteris išsitatuiruoja savo kūną, net ir veidą. Taigi nejučia pradedame žvalgytis, ar turi praeiviai tatuiruotes. ‘Čia ne kaip Amerikoje’ pasakoja Ernestas, ‘kur gali pasidaryti tatuiruotę, ir niekas į tave nekreips dėmesio’. Čia jeigu išsitatuiravai, praktiškai, išsižadi darbo, būsi kibinamas policijos, ir visai įmanoma, kad ir būsi nušautas priešinės gaujos . Nes tatuiruotė aiškiai žymi tavo priklausomybę kuriai nors iš didžiųjų gaujų. ‘Nors dabar’ svarsto jis ‘net ir tie, kurie priklauso šioms grupėms vengia tatuiruočių, kad nebūtų nuolat policijos kamantinėjami. O savo narių turi visur: tarp policijos, advokatų, gydytojų. Nors dokumentiniame filme parodyti tik neišsiauklėję nepraustaburniai, tačiau reali problema yra daug subtilesnė.

Santa Ana gotikinėje bažnyčioje. | In Santa Ana gothic church.

Tačiau tai viena iš JAV ‘dovanų’, aiškiai ir pačios valstybės problemų. Nors dabar atrodo, kad gyvenimas čia teka ramiai, kaip ir Gvatemaloje. Žmonės gyvena sau kasdienybę: linguoja autobusais, valgo tortas (didžiulius sumuštinius), pardavinėja kokosus, dirba savivaldybėje ar parduotuvėlėje. Atrodo, it niekas niekada nėra patyręs jokios skriaudos. Tačiau istorija byloja kitką. Kai pasižiūrėjome tikrais atvejais pagrįstą rež. Luiso Mandokio filmą ‘Nekalti balsai‘ (‘Voces inocentes’ isp.), Ernesto akyse ištryško ašara, mat tuo metu jo tėtis tuo metu priklausė armijai. Pradedame suprasti, kad istorija gal jau nebegyvena gatvėse, bet tikrai dar labai gyva žmonių atmintyje. Nes dabartinio keturiasdešimtmečio, gyvenusio kaimeliuose, likimas tada kabojo ant plauko. Tuo metu kovėsi armijos, remiamos JAV ginklais ir apmokymais, bei kairiųjų sukilėlių, gretos. Tada net dvylikamečiai ar net dešimtmečiai, visai kaip Afrikoje, buvome imami kautis. Vaikai kovojo tiek vienoje, tiek kitoje pusėje. Žvėrėjo visi, daug aukų, skausmo. Kai matai tokias skaudžias akimirkas, svarstai, ko gi tos didžiosios valstybės kišasi, drasko mažesniųjų gyvenimus.

Jei ramesne gaida tęsime įspūdžius iš Salvadoro, tai gyvenimas švariose, spalvotose gatvelėse, saugomose policininkų, atrodo ramus. Žmonės vieni kitiems malonūs. Vakarais saugioje naminėje aplinkoje atsidaro ‘pupuserijos’, į kurias susirenka vietiniai pavakarieniauti. Už tris pupusas – į žemaitišką blyną panašų kepinį, su skirtingais įdarais tesumoki dolerį. Ir turi būti labai jau alkanas, jei įstengtum sukirsti daugiau nei tris. Įdarai įvairuoja, nors dažniausiai jiems pasiūlys pupelių ir sūrio trintą įdarą, tačiau tokiose vietinių gatvelėse gali rasti ajotės ar maros (žalumynų), vištienos ar sūrio skanumynų. Visi keliautojų forumuose šaukte šaukia paragauti to vietiniams taip įprasto maisto.

Ernesto - studentas, programuotojas, labai mielas žmogutis. | Ernesto - student, programmer, very nice person.

Atsisveikiname su Ernestu it seni geri draugai. Keliaujant ir pabūnant su žmonėmis vos akimirkas, kartais sunku sukurti gilesnį ryšį. Tačiau kartais yra išimčių, ir tikimės, kad šįkart atvėrė naujai draugystei.

Salvadoras – labai maža šalis. Nors gyventojų čia bene dvigubai daugiau nei Lietuvoje, plotas kur kas mažesnis. Žmonės gausiai susispietę miestuose ir miesteliuose, vis tik vietos užtenka ir tyrams palikti. Pakeliui nuo pat Salvadoro – Gvatemalos iki Hondūro mus lydėjo vulkanai, kalnai, džiunglės. Sėdi pikape ir tiesiog leidi žvilgsniui slysta ugnikalniu, už kurio raudonuoja besileidžianti saulė. Paliekame Salvadorą,. Turime pripažinti, nerimo jame keliaujant šiek tiek buvo. Juk galų gale tai šalis, smarkiai lenkianti kriminaliniu lygiu kitąsias. Tačiau mes to nepajutome. Mus supo geri žmonės, tranzavimas buvo kone pats lengviausias. Be to, kaip Ernestas sakė, net ir tie tatuiruotieji, gali būti malonūs užsieniečiui, mat svečias čia mėgstamas.

Jei keliausite čia, tikriausiai vis dar nebūsite dažnas turistas (o čia tiek dar nenuvaikščiotų vulkanų ir neapdainuotos gamtos). Aišku, saugokitės, bet panikuoti neverta. ‘Bai bai’ šypsosi mums senolė, išlipdama iš linguojančio miesto autobuso. Ir visas autobusas šypsosi drauge su mumis.

Neturistinis Tailandas

birželio 12, 2012 • LT • pagal
1 Komentaras

Tailandas kitaip

Tailandą ketinome perpuškuoti greitai, mat turistinės vietos mums ne prie širdies. ‘Kai pasensim, sugrįšim atsikvėpti’ pasamprotavome. Kažkur slapta manėm vietiniai gyventojai šviesiaodžius laikys vaikštančiais pinigų maišais. Vis tik nuo pat Tailando šiaurės iki pat pietinės dalies žmonių nuoširdumas ir besąlyginis gerumas mus stebino. Tranzuoti buvo vienas malonumas. It vėl būtumėm atsidūrę Turkijoje, kur sugalvojus bet kokį tašką, atsidursi ten greičiau nei viešasis transportas.

‘Vaikščiojimas ant ašmenų’ Laoso – Tailando siena

Kirtus Laoso-Tailando siena. | Night after crossing Lao-Thai boarder.

Pasiskaitinėję internete, kad lietuviams jau irgi galima pasidaryti ‘on arrival visa’, gaišti laiko ambasadoje nė neketinome. Niekieno žemėje pervažiavę Draugystės tiltą iš Laoso į Tailando pusę, mes drąsiai įžengiam į ofisą ir išdrožiam, kad norim pasidaryti tokią ir tokią vizą. ‘Gerai’, sako pasienietis. ‘Duokite pasus ir atgalinius bilietus.’ Nustėrom. Tokių bilietų neturim, mat ketinam mašina važiuoti į Malaiziją (aiškinti apie tranzavimo ypatumus nematėm reikalo)’. ‘Nėra bilietų – nėra vizos’ pirmasis pasinietis nepanoro toliau aiškintis atvejo detalių. Mintyse perbėgom galimą scenarijų – ‘skausmingai grįžti atgal į Laoso sostinę – papildomos dienos, papildomos išlaidos.

Prie pokalbio prisijungia kiek nuolankesnis pasienietis. ‘Taisyklės’ parodo raudonai apvestą atšviestą lapą. Jie ilgai krenščia, mindžiukuoja, varto savo popierius. Mes irgi krenkščiam, mindžiukuojam, svarstom, kas gi čia bus toliau. Temsta, o mes vis dar niekieno žemėje. Atgalios nesinori. ‘O gal kokią tranzitinę vizą galima būtų pasidaryti?’ deramės. ‘O jūs Tailande kiek laiko ketinate būti?’. ‘Jei reikia, mes galim ir per tris dienas susisukti’- su prašviesėjusiomis akimis atsakom. Netaręs daugiau nė žodžio jis surenka mūsų pasus, nuotraukėles ir akimirksniu įninka į rankdarbius: viza ‘on arrival’ (o ne kokia nors tranzitinė, jei ji išvis egzistuoja) buvo pagaminta per kelias akimirkas. Sulaikę kvapą laukėm iki paskutinio štampo – nesinorėjo tikėti, kad viskas taip netikėtai pasisuko mūsų naudai – juk jokių pasiūlų pakišų nesiūlėm.

Karolis

‘1000 batų (Tailando pinigai)’ jis įvardino oficialų mokestį. ‘Žinom. O gal doleriais galima mokėti?’ bandom laimę. Šiaip jau visose ambasadose sukdavomės su doleriais. Pasienietis atsiduso nužvelgdamas tokius it nuo dangaus nuraškytus. ‘Ne. Tik vietiniais pinigais’. Taigi tenka bėgti ir derėtis su vietiniais vairuotojais, kad šie iškeistų tuos nelemtus pinigus, mat visa kita jau uždaryta.
Išėję giliai atsikvėpėm. Tikrai nemanėm, kad dar tą patį vakarą pavyks pereit sieną. Galėjo viskas pasisukt kitaip. Nežinom, ar tiesiog esam laimės vaikiai, ar iš tiesų tokių išimčių per dieną jie turi ir daugiau.

Naktis praėjo skaudžiai. Mat įsikūrėm ne tik šalia vietinių namų, bet ir pelkynų, tad nieko nuostabaus, kad uodų medžioklė palapinėje vyko ilgai ir nuobodžiai. Regis užteko poros kartų įlįsti ir išlįsti, ir niekadėjai jau susispietę būriais taip ir laukė šviežienos.

Atsistojus ant kelio už penkių minučių mums sustojo jaunas vyrukas, nusitempęs pavalgyti pusryčių į vieną iš pakelės kavinių. | The fist lift we got in some 5 minutes. A joung guy stopped for us and later took to one of the street restaurants for breakfast.

Iš ryto atsistojom ant kelio ir pradėjom mankštinti savo kairiąją ranką. Tailande prasideda važiavimo kairiają puse era. Užtrukom vos kelias akimirkas ir jau mes sėdim su vienu kukliu, bet mielu žmogumi jo mašinoje ir 600 kilomerų kaip mat bus įveikta dar tą pačią dieną. Laose tai mums užtruko geras penkias dienas. Dar keletas mašinų padės aplenkti Bankoką. Šįkart jis tikrai ne mūsų planuose.

Nakvynė budistų šventykloje

Šventykla, šalia kurios mes miegojome. | The temple where we slept.

Dangus be laiko sutemo, ir net keliuose jo kraštuose blaškėsi žaibai. Pradėjo kapsėti dideliais lašais. Mes šalia kaimelio, o jame – budistų šventykla. Kaip tik tądien tailandietis pasiteiravo, ar niekada nebuvom apsistoję šventykloj. ‘Nemokama nakvynė ir maistas’ mirktelėjo. Viliojo ne tik tai, bet ir nauja patirtis ir noras ‘iš vidaus’ pamatyti jų gyvenimą.

Tad ilgai nesvarstę jau žingsniuojam puošnių stogų link. Temo greitai ir negailestingai. Kiemas buvo tuščias, nė vieno vienuolio. Netrukus keli jų išlindo, ir pirmas jų klausimas ‘norite miegoti?’ it tai būtų savaime suprantamas dalykas. Kukliai linktelėjome galvas. Tuoj mums parodoma salė, kurioje sutilptų geras pusšimtis laisvai sugulusių keliautojų. Paprasti pinti kilimėliai. Vienuolis atnešė didžiulį skėtį, kad eidami į tualetą nesušlaptume.

Mus priėmęs ir vaišinęs budistų vienuolis. | Our Buddhist friend.

O mes prisėdome ant slenksčio ir tiesiog mėgavomės dar šiluma dvelkiančiu kiemu, lietaus skalaujamais šventyklos stogais, kartais nuo karto prašlamančiais vienuoliais oranžiniais drabužiais ir trumpai kirptomis galvomis. Vienas jų atėjo su mumis pabendrauti. Apsikeitėm trupiniais informacijos, o paskui tyliai drauge žiūrėjom į lietaus lašus ir visą padangę nušviečiančius žaibus.

Ryte pažadino vienuolių giesmė. Pažiūrėjom į laikrodį. Gerokai prieš keturias. Vos neužmyniau katinukui uodegos. Jis šiąnakt susirangęs miegojo ant mano patiesaliuko. Karolio pusėje buvo įsitaisęs šunytis.
Pro stiklines plačias duris išlindau ant laiptų pasiklausyti jų monotoniškos, bet užliūliuojančios ir nejuokais į tranzą varančios giesmės. Jai pasibaigus, vienuoliai vis dar susikaupę, lingavo savo kiemo link. Neužilgo pasigirdo čiūžt čiūžt šluotos garsas. Laikas keltis.

‘Dušas’ paprastas. Mažutis baseinėlis, iš kurio semiamasi piltuvėliu šalto vandens ir pilamasi. Krūptelėjau. Iš skylės išlindo didžiulė varlė. Rudos plytelių spalvos padarėlis ilgai laukė mano tolesnių veiksmų. Jau seniai nebeklykauju. Ir tarakonai, varlės, vorai ar kiti mažesni gyvūnėliai manęs nebegąsdina. Vis dar krūpčioju išvydus gyvatę. Nemanau, kad ‘išsigydysiu’ šį instinktą.

Jau ketinom traukti laukan, bet vienuoliai mus pasikvietė į vidų. Mūsų draugas sėdėjo prie altorėlio ir vartė knygą. Apvalusis vienuolis tuoj atsinešė foto aparatą ir susodino mus bendrai nuotraukai. Žinoma, tuoj pasiūlė kavos. Vos už kelių akimirkų prasidėjo tikras vyksmas. Vyresnysis vienuolis drauge su pagalbininku į kambarį vertė didžiulius kubilus priaukotų gėrybių. Kruopščiai suvynioti maišeliai ryžių ir padažų, kalnai vaisių ir saldumynų, buteliai limonado ir vandens. Vienuoliai suskato rūšiuoti gėrybes, o mes smalsiai stebėjom procesą. Kiek toliau prie altoriaus rikiavosi didžiuliai blizgiu permatomu popieriumi pagražinti paketai. Juose snaudė negendantys maisto produktai – arbatos ar kavos pakeliai, ilgai besilaikantys saldumynai. Ne kartą matėm po du pražygiuojančius jaunus vienuolius su pintinėlėmis, į kurias gyventojai dėdavo maisto. O dabar matėm vidinę virtuvę.

Tuoj vienuoliai suskato padalinti maisto ir mums. Užvalgėm stiprius ryžių, keptų kiaušinių ir padažų pusryčius, o į kelionę dar mums pridėjo vaisių ir gėrimų. ‘Neprastai tie vienuoliai gyvena’ galvojam pažvelgę į rubuiliuką vienuolį, apsistačiusį lėkštėmis gėrybių. Ir iš kur pas mane tas budisto, valgančio per dieną induką ryžių, vaizdinys?

Nuošalaus paplūdimio beieškant

Vis naują atspalvį įgyjanti jūra. | Ever color changing sea.

Kai kurie garsesni Tailando paplūdimiai sezono metu kiaurai perpildomi žmonėmis. Tikriausiai ten gražu. Vis tik pakrantė nutiesta gultais ir nusėta savo kūnais besipuikuojančių šokoladinių pajūrio gerbėjų mus tikrai nežavėjo. Tad tikėjomės atrasti kokią nuošalesnę vietelę. Geriausiai žinoma klausti vietinių. Mums gerokai pavažiavus į Tailando pietus, vietiniai patikino – Fumrios (Phumria) paplūdimys nebloga vieta. Išties, tai buvo ideali vietelė poilsiui nuo mus lydėjusios žmonių gausos. Kol keletas vairuotojų (patys ten neketino važiuoti – ach, tas jų gerumas) mus nuvežė regis į už palmių pasislėpusią vietelę. Tailando įlanka, saulei keliaujant padange vis įgaunanti vis kitonišką mėlį. Už nugaros – grakščiosios kokosinės palmės. Karolis tuoj nuėjo parinkti vieną kitą vaisių-riešutą. Peiliu nulaupius kietą jų kevalą, mes galiausiai gėrėm tikrų tikriausią kokosų pieną, o vėliau krimtom baltą riebų sluoksnį, kurio skonis dažniausiai pažįstamas iš ‘Bounty’ šokoladukų.

Mūsų trijų žvaigždučių hotelis visu grožiu. | Our three star hotel in full view.

Nuo beprotiško karščio mus gelbėjo netikėtai atrasta apleista pašiūrė, kurią tuoj mes kiek aptvarkę pavertėm savo namais. Jūra buvo sekli, bet šilta. Pasivaikščioti pakrante įmanoma tik vakarop apie 5 valandą. Tada vėsiai sau galima pasirinkti tobulo grožio kriauklių, paganyti akis į ramų vandenį. Temstant suaktyvėja ir krabai. Jie it pamišę ridenasi smėliu, kad surastų sau skylę, į kurią galėtų sulįsti. Kai kurie jų per dideli mažutėms skylutėms, tad vikriai pradeda kapsytis į gylį, juokingai judindami savo kojytes. Pakrante kai kur buvo nusėta medūzomis. Jos veikiau panešėjo į drebučių turtą, pamirštą ant saulės. Patižusios jau nebeturėjo to permatomo ir kiek gąsdinančio žavesio, kai plazda vandenyje.

Iš paplautų ir gerai išdžiūvusių malkų vakare įkūrėme laužą ir išsikepėme žuvį, pirktą iš vietinių žvejų. Tik druskos tereikėjo atrakinti skonio karalystei. Rusenantis laužas, vynas, žuvis, juodas vanduo, žvaigždės, ir kažkur toly besiblaškantys žaibai, prie kurių jau įpratome.

Link Malaizijos

Čia gaminamas maistas be galo pigus, tad mes taip puikiai pataupydavome laiką. Užkanidėje. | Here food is very cheap, so we saved some time buying it in street restaurants.

Į Tailandą dar norėsis sugrįžti. Žmonės čia nors prie žaizdos dėk. Sunkvežimių vairuotojai it išmanydami stengias panaudoti tuos kelis angliškus žodžius, kad galėtų paklausti ar papasakoti šį bei tą. Nesvarbu, ar turtingesni, ar kukliau gyvenantys stodavo it patrakę, tad važiuoti buvo vienas malonumas. Po visų arbatinių šalių nejuokais pasiilgau kavos su pienu. Šis poreikis su kaupu buvo perpildytas.

Iki pat Malaizijos sienos mus pavežė buvęs teisininkas, o dabar vandentvarkos direktorius. Veždamas jis vis dar klausė anglų kalbos pamokėlių kompaktinio disko, kartais panaudodamas ką tik išmoktą klausimą. Pavaišinęs kava savo ofise, jis dar leido pasidžiaugti paskutinėmis tailandiečių vaišingumo minutėmis.

Praktiniai Tailando patarimai

Miegas ir higiena

Paprastiems keliautojams iš tiesų galime rekomenduoti vienuolynus. Pasistatyti palapinę galima paprašyti net ir vidury kur miesto, kokiame nors kieme. Vietiniai ne tik leis, bet dar sukurs laužiuką ir pasiūlys apsisprausti. Paplūdimiuose miegoti idealiausia, bet kaip ir visur šiuose kraštuose mes vežėmės tinklą nuo uodų. Jį jau labai gerai panaudojome Kinijoje, Laose ar Tailande pašiūrėse ar pavėsinėse. Ant polių iškeltos pavėsinės – saugios, malonaus tvirto pagrindo. Be to, šios šalys apskritai saugios – nereikia jaudintis, kad kas nors užpuls. Nors tiesą sakant, panašiai galėtumėme pasakyti apie daugumą Azijos šalių. Praustis atrasti kur kas lengviau nei tarkim Laose, pvz. degalinėse ar pas gyventojus kiemuose. Ir jie tikrai nepaprašys susimokėti.

Maistas
Šįkart vietiniu maistu mes per daug nesigardžiavom. Vienas kitas dubenėlis aštrios makaronų sriubos. Žuvis. Pakelėse galima nusipirkti vaisių. Čia galiauiai išvydom ir Tesco brolį – Tesco Lotus, pritaikytą labiau azijiečių poreikiams.

Tranzas
100% saugus, greitas. Žmonės stojo netikėčiausiose ir nepatogiausiose vietose. ‘Čia posūkis, gal reik paėjėt tolyn’ vos spėjom pasitarti, o besisukdami mostelėjom ranką. Mašina išnirus iš posūkio per keletą sekundžių sustojo ir pavežėjo mus iš regis visų užmiršto kampelio. Kai kurie sustodavo patys ir paklausdavo, ar nereikia pagalbos.